30 Bir

Nepriklausomos Lietuvos gyvenimas: Tarptautinių santykių plėtimas. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Įstojimas į Tautų Sąjungą ir Lietuvos pripažinimas de jure

Nuo Vilniaus konferencijos (1917 m.) laikų Taryba rūpinosi išgauti Lietuvos valstybės pripažinimą. Pati nepriklausomybės paskelbimo formulė (1918.11.16) numatė kreipimąsi į Rusijos. Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes, kad jos pripažintų nepriklausomą Lietuvos valstybę. Dar prieš sudarant pirmąją vyriausybę, tokį pripažinimą, nors ir su rezervais, padarė Vokietija (1918 m. kovo 23 d.). Sovietų Rusija tatai padarė, pasirašydama taikos sutartį (1920.VII.12). Kai kurios kitos valstybės (pav., Anglija, Prancūzija, Norvegija, Italija, Šveicarija, Švedija, Danija, Olandija, Suomija, Latvija, Lenkija) iš pradžių tepripažino Lietuvą tik de facto, t. y. nesiimdamos ginti naujos valstybės teisių būti nepriklausomai. Taikos kongreso metu (1919 m.) Lietuvos delegacija išdėstė (1919. II. 16) savo teises lygiomis su Lenkija dalyvauti jo darbuose, tačiau kongresas į tatai neatsižvelgė, rezervuodamas čia daugiausia senosios Rusijos teises spręsti visų Pabaltijo valstybių likimą.

Susikūrus Tautų Sąjungai (pagal Versalio sutartį, pasirašytą 1919 metų birželio 28 d.), Lietuvos vyriausybė kreipėsi į ją, prašydama priimti Lietuvą į tą naują tarptautinių santykių tvarkymo ir taikos saugojimo įstaigą, kaip savarankišką nepriklausomą valstybę. Tatai buvo reikalinga dar ir dėl to, kad jau nuo 1920 metų rugsėjo mėnesio Lietuva sutiko savo ginčus su Lenkija perduoti Tautų S-gos Tarybai, dar nebūdama jos narys. Pirmasis visuotinis Tautų S-gos susirinkimas (1920. XI. 15 — XII. 18) ilgai svarstė Lietuvos (o taip pat ir Latvių bei Estų) prašymą, tačiau nesiryžo dar jo patenkinti; ypač nesiryžo dėl to, kad daugumas tuometinių Tautų S-gos narių dar netikėjo Pabaltijo valstybių pastovumu, ar nenorėjo prisiimti T. Sąjungos pakto (str. 10) uždedamų prievolių ginti tas naujas valstybes prieš kaimynų agresiją ar apskritai vengė čia susirišti kuo nors buvusios ar būsimos Rusijos .atžvilgiu. Tik penkių valstybių atstovai (Kolumbijos, Italijos, Paragvajaus, Persijos ir Portugalijos) teišdrįso tada ginti Pabaltijo valstybių priėmimą su visais iš to einančiais padariniais. Daugumas kitų valstybių pasiūlė tą klausimą atidėti, ligi sąlygos leis jį galutinai išspręsti, o tuo tarpu Pabaltijo valstybėms parodė savo palankumą, leisdamos joms dalyvauti techniškose T. S-gos organizacijose, kur gali bendradarbiauti ir nenariai. Visuotinis T. S-gos susirinkimas, be to, nusprendė būsimąjį Pabaltijo valstybių priėmimą į T. S-gą suvaržyti pasižadėjimais saugoti mažumų teises, kaip tat buvo padaryta tam tikrose sutartyse su Lenkija, Čekoslovakija ir t.t.

Kitame visuotiniame Tautų Sąjungos susirinkime (1921 m.) visų trijų Pabaltijo valstybių priėmimo klausimas buvo teigiamai išspręstas, tačiau ne be sunkenybių Lietuvai. Tuo metu didžiosios valstybės Latviją ir Estiją jau buvo pripažinusios de jure, o Lietuvai tokį pripažinimą dar atidėjo, ligi bus išspręstas konfliktas su Lenkija. Be to, Lenkijos delegatas Tautų Sąjungoj įteikė skundą dėl tariamų lenkų persekiojimų Lietuvoj ir reikalavo vėl atidėti Lietuvos priėmimą. Tačiau daugumas delegatų balsavo už priėmimą, rasdami, kad Lietuva įvykdė visas sąlygas, kurių reikalauja Tautų S-gos paktas (už atidėjimą komisijoj balsavo Lenkai, Rumunai ir Jugoslavai, o prieš priėmimą — Lenkai ir Rumunai).

Tuo būdu nuo 1921 metų rugsėjo 22 d. Lietuva įėjo lygiomis teisėmis į pasaulio valstybių draugiją. Bet tas įėjimas dar neišsprendė juridinių santykių su visa eile valstybių. De jure Lietuva tebuvo pripažinta tik Vokietijos, Rusijos, Šveicarijos, Argentinos, Meksikos ir Latvijos bei Estijos (šias pastarąsias tada jau buvo pripažinusi de jure 21 valstybė). Iš didžiųjų santarvės valstybių pirmoji pripažino Lietuvą Šiaurės Amerika (VII.28); Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija pripažino tiktai 1922 metų gruodžio 20 dieną, pateikusios sąlygą, kad Lietuva pripažintų Versalio sutarties nuostatus, liečiančius Nemuno navigacijos režimą, t. y. jo internacionalizavimą. Nuo tos dienos Lietuvos valstybė užmezgė normalius diplomatinius santykius su visomis valstybėmis, išėmus Lenkiją, ir įsteigė svarbesniosiose valstybėse savo pasiuntinybes.

Lietuvos Latvijos sienos nustatymas

Susikūrus nepriklausomai Latvijai, iš pradžių jos ir Lietuvos siena buvo laikoma buvusios Kuršo gubernijos siena. Bet kadangi ji nesutapo su etnografine lietuvių siena, tai pradžioje čia pasitaikydavo nesusipratimų. Visiems neaiškumams likviduoti 1921 m. buvo sudarytos specialios abiejų pusių komisijos (lietuvių komisijai pirmininkavo pirmasis ir dabartinis prezidentas A. Smetona), kurios savo konferencijose, tarpininkaujant škotui prof. Simpsonui, išvedė sieną, nedaug tenutoldamos nuo buvusios gubernijos sienos. Tik Palangos pajūris (nuo Šventosios) ir kai kurios Pakuršės lietuviškos sodybos, buvusios Kuršo gubernijoje, buvo priskirtos prie Lietuvos, o Žiemgalos pasieny prie Latvijos buvo priskirti kai kurie buvusios Kauno gubernijos kaimai. Iš viso iš buv. Kuršo gubernijos prie Lietuvos buvo priskirti 183 kv. klm., o prie Latvijos iš buv. Kauno gub. — 290 kv. klm.; taigi Latvija tada gavo 107 kv. klm. daugiau, negu Lietuva. Lietuvos Latvijos siena susidarė 487 klm. ilgumo. Ji visa, nuo Šventosios upės (pajūry) iki Lenkų okupuoto Vilniaus krašto (netoli Turmanto stoties), buvo nukaišiota gairėmis; tokia pat ji tebėra ir iki šiol.

Klaipėdos krašto prijungimas

Mažosios Lietuvos klausimas, Lietuvos valstybei kuriantisLietuvos valstybė iš pat pradžių buvo kuriama grynai tautiškais pagrindais, — taigi nesiekiant istorinių sienų, bet norint sujungti į vieną valstybę visas lietuvių gyvenamąsias žemes. Tad valstybės kūrėjai svajojo, kad į nepriklausomą Lietuvą turi įeiti ne tik Rusų valdžioje buvusi Didžioji Lietuva, bet ir jau daug amžių Vokiečių valdoma Mažoji Lietuva.

Okupacijos metu ir Vilniaus konferencija ir Taryba vengė aiškiai kelti Mažosios Lietuvos klausimo; buvo pasitenkinta bendru posakiu, kad būsimoji Lietuva turinti apimti lietuvių gyvenamąsias (etnografines) žemes. Priešingai, lietuviai Rusijoje, Amerikoje ir kitur užsieniuose nebuvo tuo atžvilgiu suvaržyti ir aiškiai pabrėžė savo reikalavimuose Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sujungimą. Taikos konferencijoje Paryžiuje Lietuvos delegacija jau oficialiai ta prasme išdėstė savo reikalavimus (1919.III.24.).

Klaipėdos krašto atskyrimas nuo Vokietijos. Taikos konferencija tik iš dalies teatsižvelgė į tuos lietuvių reikalavimus: ji atskyrė nuo Vokietijos tik mažą dalį žemių, kuriose nuo senų senovės gyveno lietuviai. Bet kadangi tada Lietuvos likimas formaliai dar nebuvo išspręstas, tai tas atskirtas kraštas, gavęs Klaipėdos krašto vardą, nebuvo prijungtas prie Lietuvos, o buvo laikinai paliktas didžiųjų valstybių žinioje. Prancūzų vyriausybė buvo įgaliota laikinai administruoti tą kraštą. Atsiųstas ten iš pradžių vienas generolas (Odty), o paskiau komisaras (Petisnė) nepakeitė senos būklės ir paliko visus senus Prūsijos valdininkus, tesukūrę patariamąją direktoriją iš vietinių vokietininkų; šitokia direktorija, negalėdama atvirai reikalauti atskirto krašto grąžinimo Vokietijai, stengėsi sudaryti „laisvąją valstybę“ (Freistaat). Klaipėdos krašto lietuvių atstovai paskelbė norą prisijungti prie Didžiosios Lietuvos tam tikros vietinės autonomijos sąlygomis; kooptuoti, jie dalyvavo ir Valstybės Tarybos darbuose. Steigiamasis seimas taip pat svarstė Klaipėdos krašto klausimą ir, atsižvelgdamas į ilgą ten Vokietijos viešpatavimą, pareiškė (1921.XI.il.), kad tas kraštas turėtų būti prijungtas prie Lietuvos, kaip atskiras autonominis vienetas.

Klaipėdos krašto klausimas buvo iškeltas ir Hymanso projekto svarstymuose, kurių metu paaiškėjo, kad krašto prijungimas prie Lietuvos galėjo būti viena iš to projekto priėmimo perspektyvų. 

Klaipėdos krašto prisijungimas prie Lietuvos. 1922 metų rudenį, Hymanso projektui žuvus, didžiosios valstybės sudarė komisiją būsimam Klaipėdos krašto statutui svarstyti. Paruošiamieji darbai Paryžiuje parodė, kad tos komisijos sumanymuose buvo ir „laisvojo krašto“ idėja. Pačiame krašte vokiečiai varė kaskart vis didesnę ir griežtesnę propagandą už tą idėją, nepaisydami ekonominių sunkenybių ir nuostolių. Susipratę vietos lietuviai, nenorėdami leisti tokiai krypčiai įsivyrauti, padedami savanorių būrio iš Lietuvos, sukilo su ginklu rankose prieš vietinę Klaipėdos krašto vyresnybę ir 1923 metų sausio mėn. pradžioj užėmė kraštą.

Didžiosios valstybės, kurios tuo metu buvo susidomėjusios vakarinės Vokietijos dalies (Ruhro srities) okupacija, sujaudintos tų įvykių Klaipėdoje, įtarė Lietuvos vyriausybę dalyvavus paties sukilimo ruošime ir pasiuntė nepaprastą komisiją tvarkai grąžinti. Sukilėliai tuo tarpu reikalavo, kad Prancūzų komisaras ir Įgula pasišalintų. Lietuvos vyriausybė atrėmė įtarimus, tačiau apsiėmė atšaukti visus iš Didžiosios Lietuvos išėjusius savanorius, pasižadėjo viską padaryti ramybei ir taikai išlaikyti ir tam tikslui pasiuntė iš savo pusės specialų komisarą. Didžiosios valstybės, arba vadinamoji Ambasadorių Konferencija, buvo patenkintos jų komisijos ir Lietuvos komisaro bendradarbiavimu visų įvykių likvidavime ir 1923 metų vasario 16 d. nutarė Klaipėdos kraštą priskirti prie Lietuvos valstybės, pačiam kraštui suteikiant autonominį režimą. Be to, turėjo būti duotas laisvas tranzitas Nemunu iš lietuvių ir lenkų gyvenamų sričių ir grąžintos santarvininkių administracijos ir okupacijos išlaidos.

Tais principais turėjo būti tarp didžiųjų valstybių ir Lietuvos sudaryta ir pasirašyta konvencija. Lietuvos vyriausybė pasiuntė į Paryžių savo delegatus derybų su Ambasadorių Konferencija.

Derybos su didžiosiomis valstybėmis dėl Klaipėdos krašto perėmimo buvo labai sunkios. Šalia punktų, dėl kurių buvo susitarta, Ambasadorių Konferencija norėjo Klaipėdos konvencijos nuostatais pralaužti Lietuvos nusistatymą Lenkijos atžvilgiu ir patenkinti šiosios reikalavimus turėti laisvą tranzitą. 1923 metų balandžio mėnesį derybos buvo pertrauktos. Gegužės 7 d. Lietuvos vyriausybė pati paskelbė autonominį Klaipėdos statutą, prisitaikydama prie punktų, kuriais buvo pasiekta susitarimo su Ambasadorių Konferencija. Ši betgi protestavo prieš tai, pareikšdama, kad ligi nėra pasirašyta ir ratifikuota konvencija, pats suverenitetas Klaipėdos krašte tebepriklausąs santarvės valstybėms, ir todėl visi Lietuvos vyriausybės aktai neturį galios. Derybos vėl buvo atnaujintos liepos mėnesį, tačiau nedavė vaisių. Ambasadorių Konferencija pagaliau įteikė ultimatumą (rugpiūčio 8 d.), kuriuo pareikalavo per mėnesį laiko pasirašyti be jokių pataisų ir rezervų konferencijos paruoštą projektą. Be anksčiau minėtos Lenkijai tranzito laisvės net karo medžiagai, tame projekte dar buvo numatytas lenkų atstovas Klaipėdos uosto komitete ir, be bendros laisvosios zonos, dar turėjo būti išnuomota Lenkijai 99 metams uosto dalis. Be to, Ambasadorių Konferencija reikalavo, kad Lietuva prieš ratifikaciją leistų laisvai medžius plukdyti Nemunu.

Lietuvos vyriausybė atsakė, kad ji negalinti to ultimatumo laikyti sutinkančiu su pirmiau paskelbtomis (vasario 16 d.) sąlygomis ir pasiūlė tą ginčą pateikti Hagos Teismui. Ambasadorių Konferencija apkaltino Lietuvą Tautų Sąjungai, kad ji savo elgesiu Klaipėdoje gresianti suardyti taiką ir gerus internaciolinius santykius ir pareikalavo pritaikyti pakto 11 str.

Tautų Sąjungos Taryba, išklausiusi Lietuvos delegato (Galvanausko) protestą prieš tokį Ambasadorių Konferencijos skundą ir pranešimą apie priežastis, dėl kurių Lietuva negalėjo priimti pasiūlyto projekto be pataisų ir be rezervų, nusprendė sudaryti specialią komisiją konvencijos projektui paruošti, pašalinant visus nesusipratimus (1923.XII.17.). Tą komisiją sudarė pirmininkas — Šiaurės Amerikos pilietis Devis (Norman Davis), vienas olandas ir švedas, kurie 1924 metais vasario mėnesį apsilankė Klaipėdoje. Komisijai pavyko susitarti su Lietuvos vyriausybe, ir tas susitarimas Tautų S-gos Tarybos buvo priimtas (1924.III.14), vieniems lenkams pareiškus nepasitenkinimą, kad nebuvo atsižvelgta į jų interesus. Netrukus po to, 1924 metų gegužės mėn. 8 d. komisijos nustatytas susitarimo, arba konvencijos, tekstas buvo pasirašytas Paryžiuje Lietuvos ir didžiųjų valstybių įgaliotinių. Nuo to laiko Klaipėdos kraštas yra neginčijama Lietuvos valstybės dalis. Jis turi savo autonominę valdžią, o respublikos vyriausybei ten atstovauja prezidento skiriamas gubernatorius. Tik ne visur tiksliai apibrėžtos laisvės, kurių suteikė konvencija klaipėdiečiams Lietuvos suverenitete, davė progos nelojaliems arba priešingiems Lietuvai gaivalams trikdyti normalų krašto gyvenimą ir kelti konfliktus su respublikos vyriausybe. Čia, be to, dar nemažai prisidėjo Vokietija, kuri, tam tikrą laiką būdama Tautų Sąjungos narys, ne kartą skundė Tautų Sąjungai Lietuvos vyriausybę už tariamą konvencijos nesilaikymą; tuo tarpu ta pati Vokietija visokiais slaptais būdais kišosi į Klaipėdos vidaus administracijos reikalus ir kiršino gyventojus prieš visą eilę konvencijos nuostatų. Dėl tos priežasties Klaipėdoje maža tėra ramumo ir darnaus sugyvenimo.

Vokietija, svajodama vėl užgrobti Klaipėdos kraštą, tam neturi jokio juridinio pagrindo, nes, pasirašydama Versalio sutartį, ji sutiko su Klaipėdos krašto atskyrimu, o 1928 m. darydama sienų sutartį su Lietuva, niekieno neverčiama Klaipėdos kraštą pripažino Lietuvai.

Klaipėdos konvencija, kurią 1924 m. gegužės 8 d. pasirašė Paryžiuje Prancūzų ministeris pirmininkas ir užsienių reikalų ministeris Poincarė, italų ambasadorius Avenzzana, japonų ambasadorius Ishii, anglų markizas de Creweir Lietuvos ministeris pirmininkas ir užsienių reikalų ministeris Galvanauskas, — susideda iš penkių dalių. Pirmoji — pagrindinė konvencija perduoda Lietuvai suverenitetą Klaipėdos krašte, uždeda pareigą atlyginti okupacijos išlaidas ir dalį reparacijų, nustato optacijos sąlygas, atleidžia klaipėdiečius ligi 1930 metų nuo karo prievolės ir duoda teisę Tautų S-gos tarybos nariams atkreipti dėmesį į konvencijos laužymus; o jei dėl to nebūtų sutikimo su signatarais, šiems paliekama laisvė pateikti ginčą Hagos Teismui. Antroji dalis yra priedėlis, kuris išdėsto autonominį statutą, būtent apibrėžia vietinių organų kompetenciją, nustato seimelio ir direktorijos sudarymą, gubernatoriaus funkcijas, santykius tarp teismo organų, dviejų kalbų oficialumą, finansinius atsiskaitymus ir paties statuto keitimo procedūrą. Trečiojoj daly nustatomas Klaipėdos uosto valdymas; tarp kito ko, sudaroma uosto direktorija iš Lietuvos vyriausybės, Klaipėdos direktorijos ir Tautų Sąjungos atstovų ir nustatoma laisvoji uosto zona. Ketvirtoji dalis liečia tranzitą upe ir geležinkeliais. Pagaliau penktoje dalyje signatarai apsiima pripažinti po ratifikacijos teisėtais Lietuvos vyriausybės aktus, kuriais ji palaikė tvarką šalyje. Lietuvos seimas konvenciją ratifikavo tų pat metų liepos m. 30 d.

Santykiai su Lenkija paskutiniaisiais metais

Demarkacinė linija. Kai 1924 m. Klaipėdos klausimas tarptautinėje plotmėje buvo galutinai išspręstas ir tapo Lietuvos vidaus reikalu, Lietuvos valstybei teliko iš sunkesnių klausimų su užsieniu tik nebaigta Vilniaus byla su Lenkija.1922 m. Lenkijai atsisakius eiti į tarptautinį Hagos Teismą ir Lietuvai dėl to atsisakius su tokia kaimyne turėti bet kokių santykių, senoji susitaikinimo procedūra žuvo, tačiau patsai ginčas tarptautinio pobūdžio neprarado; jis ir toliau ėjo Tautų Sąjungoje ir greta jos esančiose institucijose. Hymanso projektui žlugus, Tautų Sąjungos taryba atšaukė savo kontrolės komisiją ir, kaip modus vivendi, pasiūlė vietoj neutralinės zonos nustatyti naują demarkacijos liniją, kuri betgi nieku būdu neturėjo paliesti sienų klausimo. Lietuva pasipriešino tokiam Tautų S-gos Tarybos pasiūlymui, kuris keitė Suvalkų sutarties nustatytą demarkacijos liniją ir kuris tuo būdu darė nuolaidą Lenkijos padarytam smurtui. Tačiau Tautų S-gos Taryba nei atsižvelgė į griežtą Lietuvos protestą nei priėmė jos pasiūlymą pateikti Hagos Teismui klausimą dėl tokios procedūros teisėtumo (1922— 1923 m.).

Kilus klausimui dėl Nemuno neutralizacijos ryšium su Lietuvos pripažinimu de jure, Lietuvos vyriausybė vienoj iš savo notų Ambasadorių Konferencijai Paryžiuje atkreipė dėmesį į tai, kad dėl to nebūtų sunkenybės, jei didžiosios valstybės, remdamosi Versalio sutartimi (87 str.), nustatytų Lenkijos sienas. Notoje buvo pabrėžta, kad, nustatant sienas, reikėtų atsižvelgti į Lenkijos pasižadėjimus Lietuvos atžvilgiu ir į Lietuvos teises bei gyvybės interesus. Tačiau Ambasadorių Konferencija, visai neatsižvelgdama į tuos rezervus ir net neatsiklausdama Lietuvos, — kuriai Versalio sutartis tiek tebuvo privaloma, kiek ji buvo jos priimta, — 1923 metais kovo mėn. 15 d. padarė sprendimą, tarytum ji būtų tam Lietuvos be jokių sąlygų įgaliota, ir prie Lenkijos priskyrė visas jos faktiškai okupuotas Lietuvos sritis. Lietuvos vyriausybė griežtai protestavo prieš tokį sprendimą, kurs neturėjo juridinio pagrindo, ir paskelbė jį nesančiu ir negaliojančiu. Be to, Lietuva kreipėsi į Tautų Sąjungą, kad ši vykdytų savo senesnę rezoliuciją (1922. I. 13), kuria ji pasisakė negalėsianti pripažinti tokio Vilniaus ginčo sprendimo, kurs būtų padarytas ne Tarybos rekomendacija ir be suinteresuotų šalių sutikimo. Tačiau Taryba nepanorėjo tuo reikalu aiškiai pasisakyti ir pasitenkino tiktai pranešdama faktus ir nepasmerkdama neteisėto Ambasadorių Konferencijos akto.

Byla dėl Lenkijos prekių tranzito per Lietuvą. Lenkija vėliau, derybų metu dėl Klaipėdos konvencijos, darė žygių, kad Lietuva būtų priversta užmegzti su ja normalius santykius. Kadangi tatai nepavyko, tai Ambasadorių Konferencija jau po Klaipėdos konvencijos pasirašymo pareiškė norą, kad Lietuva užmegztų santykius su Lenkija ir netrukdytų prekybos nei tranzito (1924. VI. 2). Lietuvos vyriausybė atsakė, kad tol negalėsią būti kalbos apie normalius santykius, kol nebūsiąs išspręstas teritorialinis ginčas, ir kad tam ginčui išspręsti reikalinga sušaukti didžiųjų valstybių, Lietuvos ir Lenkijos konferenciją. Tačiau tas pasiūlymas nebuvo priimtas.

Kitais metais (1925 m.) Lenkija pasiūlė Lietuvai derybas dėl Nemuno atidarymo Kopenhagoje. Kadangi Klaipėdos konvencijoje Lietuva sutiko, nepaisydama savo ginčo su Lenkija, atidaryti Nemuną miško plukdymui, todėl pasiūlymą priėmė. Kopenhagos derybos vėliau dar buvo tęsiamos Luganoj (Šveicarijoje). Bet ir čia nedavė vaisių, nes Lenkija Nemuno atidarymą siejo su geležinkelių susisiekimu ir net su konsularinių santykių užmezgimu. Tada Lietuvos vyriausybė, vykdydama savo Klaipėdos konvencijos pasižadėjimą, pati viena išleido vadinamąsias „tranzitinio miško plukdymo Nemunu taisykles“ (1926. I. 27).

Derybos su Lenkija santykiams užmegzti ir byla Hagos teisme. Lenkija tuo Lietuvos įstatymu nepasitenkino. Netrukus ji griebėsi dar griežtesnių priemonių prieš lietuvius Vilniaus krašte: uždarinėjo mokyklas, suiminėjo veikėjus ir kunigus, išvarinėjo nuolat ten gyvenančius žmones ir t.t. Buvo pavartotas net falsifikuotas laiškas tariamųjų lenkų mokytojų Lietuvos kalėjimuose, kad būtų galima grasyti Lietuvai nauju smurtu. Lietuvai pagrasyti, Vilniaus krašte buvo pradėti organizuoti iš Lietuvos pabėgusių politinių nusikaltėlių būriai. Tam pat tikslui prie demarkacijos linijos buvo pradėtos grupuoti Lenkų kariuomenės dalys. Tada Lietuvos vyriausybė dėl visų tų persekiojimų ir grasymų vėl apskundė Lenkiją Tautų Sąjungai.

Tautų Sąjungos Taryba, pačiam Pilsudskiui atvykus į Ženevą, įsidėmėjo jo iškilmingus pareiškimus, kad Lenkija pripažįstanti ir gerbsianti Lietuvos nepriklausomybę ir teritorijos integralumą, ir pasiūlė vėl tiesiogines derybas geriems santykiams užmegzti. Taryba drauge pareiškė, kad ta rezoliucija neliesianti klausimų, dėl kurių vyriausybės turinčios skirtingų nuomonių (1927. XII. 10).

Tautų Sąjungos rekomenduotos derybos ėjo Karaliaučiuje, o komisijos dirbo Kaune, Varšuvoje ir Berlyne. Iš daugelio klausimų, įtrauktų į programą, tebuvo išspręstas tiktai klausimas dėl palengvinimų gyventojams abipus vadinamosios administracijos linijos (taip buvo pavadinta senoji demarkacijos linija). Tautų Sąjunga, nepatenkinta tokiais menkais derybų rezultatais, pavedė susisiekimo ir tranzito komisijai ištirti, ar Lietuva nenusižengia internacionaliniams savo pasižadėjimams, trukdydama tranzitą iš Lenkijos. Komisija į tą klausimą atsakė teigiamai, t. y. apkaltino Lietuvą. Lietuva su tuo nesutiko. Tada Tautų Sąjungos Taryba pateikė Hagos Teismui klausimą: ar galiojantieji internacionaliniai pasižadėjimai esamomis aplinkybėmis verčia Lietuvą ir, jei taip, tai kuriomis sąlygomis, imtis priemonių susisiekimui arba kai kurioms jo dalims atidaryti Lentvaravo— Kaišiadorių geležinkelio ruože? Hagos Teismas atsakė į tą klausimą neigiamai ir tuo būdu pateisino Lietuvos nusistatymą prieš Lenkijos ir tranzito komisijos tezes (1931 m.).

Administracinė linija ir toliau liko uždaryta. Teismo sprendimas, pripažinęs Lietuvos laikymuisi pagrindą, labai sustiprino jos pozicijas; tačiau lenkams laikantis ne teisėtumo, bet jėgos principų, abiejų valstybių santykiai nė kiek nepasikeitė. Tokie pat santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos pasiliko ir šiandien (turima omenyje tarpukario 4 deš.*).

Santykiai su Šv. Sostu ir Lietuvos Bažnyčios reikalai

Nuo senų senovės Lietuvos kultūriniam gyvenimui katalikų Bažnyčia turėjo nepaprastai didelę reikšmę. Iki XIX amž. pabaigos aukštoji Lietuvos Bažnyčios hierarchija ir žemesnioji kunigija, su mažomis išimtimis, buvo didelis lenkinimo veiksnys. Todėl naujai atgimusiai Lietuvos valstybei iš pat pradžių buvo svarbu, kad Lietuvos Bažnyčios reikalai būtų taip sutvarkyti, kad neužgautų lietuvių tautinių interesų. O tą, žinoma, buvo galima sutvarkyti tik per popiežių, valdantį visą katalikų Bažnyčią.

Pirmieji atgimstančios Lietuvos santykiai su Vatikanu buvo užmegzti dar Tarybos, Vilniuje, kai buvo susirūpinta Vilniaus vyskupo paskyrimu. Vėliau Lietuva turėjo savo atstovą Vatikane, o Vatikanas Lietuvoj. Tačiau tie santykiai pasidarė visai oficialūs tik tada, kai Šv. Sostas pripažino Lietuvos valstybę de jure (1922. XI. 10).

Tuo metu buvo visiškai nesutvarkytas Lietuvos bažnytinės provincijos klausimas. Senosios Lietuvos valstybės laikais, nuo pat krikšto, visa etnografinė Lietuva priklausė Lenkijos Gniezno arkivyskupijai, o rusų valdymo laikais ji buvo įterpta į naujai sudarytą Mogilevo arkivyskupiją, kurios arkivyskupas buvo perkeltas į Petrapilį. Tik XIX a. pradžioje įkurta Vigrių vyskupija priklausė tiesiog popiežiaus, o vėliau jos vietoje įkurta Seinų vyskupija priklausė, taip pat XIX amž. įkurtai, Varšuvos arkivyskupijai. Rusijoje įsigalėjus bolševikams, Mogilevo arkivyskupija faktiškai žuvo. Tada kilo pavojus, kad bent okupuotosios Lietuvos Bažnyčia vėl gali būti surišta su Lenkijos arkivyskupijomis. Todėl, užmezgus oficialinius santykius su Vatikanu, pirmas vyriausybės rūpestis buvo sudaryti atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, iš kurios nebūtų išskirtas okupuotasis Vilniaus kraštas. Tačiau Vatikanas 1925 metais sudarė konkordatą su Lenkija, visai neatsižvelgdamas į Lietuvos teises nepabaigtame ginče su Lenkija. Vyriausybė protestavo prieš tokį Vatikano elgesį, kurio negalima buvo laikyti bešališku, ir dėl to santykiai su Vatikanu nutrūko.

1926 metų balandžio 4 d. popiežius savo bule „Lituanorum gente“ vien tiktai bažnytinės procedūros keliu, t. y. be susitarimo su valstybės vyriausybe, be konkordato, įkūrė savarankišką bažnytinę Lietuvos provinciją ir pertvarkė vyskupijas faktiškose respublikos sienose (be Kauno metropolinės būstinės su arkivyskupu, buvo įsteigtos dar Telšių vyskupija su Klaipėdos prelatūra, Panevėžio, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijos). Tasai sutvarkymas Lietuvos vyriausybės oficialiai buvo pripažintas tik 1927 metais, kai buvo sudarytas ir ratifikuotas konkordatas (įsigaliojęs gruodžio 10 d.).

Tas konkordatas buvo pirmasis nepriklausomosios Lietuvos aktas, kuris nustatė santykius su Šv. Sostu ir katalikų Bažnyčios laisves Lietuvoje. Konkordato taip pat buvo sunormuotas su Bažnyčia susijusių katalikiškų organizacijų veikimas. Tačiau po kelerių metų, įsimaišius politiniams momentams, tarp vyriausybės ir katalikų organizacijos bei dvasininkų kilo konfliktas dėl konkordato straipsnių aiškinimo. Konfliktas pagaliau tiek toli nuėjo, kad net popiežiaus atstovas (nuncijas) buvo išprašytas iš Lietuvos (1931 m. birželio 5 d.). Konkordatas dėl to nebuvo nutrauktas, tačiau mėginimai susitarti dėl vienodo jo aiškinimo lig šiol dar nepasiekė teigiamų rezultatų, nors patsai konfliktas jau gerokai aprimo.

Specialines Lietuvos sutartys su kitomis valstybėmis

Draugingumo sutartys su Sovietų Rusija. Kaip visos pasaulio valstybės, taip ir Lietuva įvairiais reikalais yra padariusi daugybę sutarčių su kitomis valstybėmis, tolimesniais ir artimesniais kaimynais. Ypač daug yra padaryta prekybos sutarčių, nes be specialinių sutarčių varyti prekybą su užsieniu mūsų laikais nebeįmanoma. Iš politinių sutarčių paminėtinos yra draugingumo sutartys su Sovietų Rusija ir 1934 m. pasirašytoji Pabaltijo valstybių sąjunga.

1920 m. padarius taiką su Sovietų Rusija, ši daug kartų yra parodžiusi Lietuvai palankumo ir užstojusi Lietuvą jos kovose. Santykiams vis gerėjant, pagaliau 1926 m. (rugsėjo 28 d.) Maskvoje buvo pasirašyta vadinamoji nepuolimo sutartis, kuria abi šalys pasižadėjo visose aplinkybėse gerbti viena antros suverenumą ir teritorialinį integralumą bei neliečiamybę, o taip pat susilaikyti nuo bet kurių agresyvinių (puolamųjų) veiksmų. Abi šalys, be to, pasižadėjo neteikti paramos kitoms valstybėms, kurios pultų vieną iš jų. Šios sutarties pasirašymo metu Sovietų vyriausybė pareiškė atskiram laiške, kad, vadovaudamasi savo simpatijomis ir nuolatiniu noru matyti lietuvių tautą nepriklausomą, ji nekeičia savo nusistatymo dėl teritorialinio suvereniteto Vilniaus srity, kuri buvo pripažinta Lietuvai 1920 metų liepos 12 dienos sutartim. Tuo būdu buvo sustiprinta Lietuvos pozicija Vilniaus klausimu. Dviem atvejais ta sutartis buvo pratęsta su minėtu laišku ligi 1944 metų.

1933 metais Lietuva tą nepuolimo sutartį papildė kita sutartimi, kuri apibūdino užpuoliko sąvoką.

Pabaltijo valstybių sąjunga. Šios sąjungos sumanymas buvo kilęs jau 1919 metais Paryžiaus taikos konferencijos metu. Internacionalinės būklės nenusistojimas Pabaltijy, didžiųjų valstybių varžytynės dėl įtakos mažose valstybėse ir Lenkijos konfliktas su Lietuva ilgai kliudė surasti tinkamą sąjungai formą. Visa eilė konferencijų tarp trijų Pabaltijo valstybių (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) arba tarp jų, Suomijos ir Lenkijos pasiliko be vaisių, kol pagaliau Lietuvos vyriausybei pavyko surasti bendradarbiavimo formą, kuri buvo ir Latvių ir Estų priimta; pati sutartis buvo pasirašyta Ženevoje 1934 metų rugsėjo mėn. 12 d. Trijų respublikų vyriausybės ta sutartimi pasižadėjo derinti bendruose klausimuose savo užsienių politiką ir teiktis savitarpy, savo tarptautiniuose santykiuose, politinės ir diplomatinės paramos. Tam tikslui sutarta mažiausiai du kartus metuose rinktis į periodines konferencijas. Iš bendrųjų klausimų sutartis išskyrė tam tikras vadinamąsias specialines problemas, dėl kurių tuo tarpu sunku būtų rasti bendrą nusistatymą (čia reikia turėti galvoje Vilniaus problemą, kurioje Latviai ir Estai nesiryžta tuo tarpu atvirai stoti į Lietuvos pusę).

Išplėsta ir sustiprinta Pabaltijo valstybių sąjunga turės būti vienas iš svarbiųjų taikos stabilizacijos veiksnių tame Europos kampe, tarp didžiųjų valstybių — Rusijos, Lenkijos ir Vokietijos. Pačioms į sąjungą įeinančioms valstybėms ji duos — ir dabar jau matyti — didesnį svorį kitų pasaulio valstybių tarpe (1936 m. Latvija, kaip Pabaltijo Sąjungos narys, jau išrinkta nenuolatiniu Tautų Sąjungos Tarybos nariu).

Lietuvos vidaus politinė raida ir 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas

Pokarinės atmosferos įtaka Lietuvos vidaus gyvenimui. Pokarinių revoliucijų atmosferos įtakoje Lietuvai teko pergyventi didelių politinių įtempimų ir viduje. Partiškas susiskaldymas Lietuvoje jau buvo pasirodęs ir valstybės kūrimo laikotarpy, o pirmuose nepriklausomosios respublikos metuose stipriai pasireiškė daugiausia iš Rusijos atsinešta socialinio radikalizmo ir neriboto demokratizmo įtaka. Ir steigiamasis seimas ir kiti paprastieji seimai tą radikalizmą reiškė tiek konstitucijoje, tiek visose reformose. Katalikiškosios ir socialistiškosios srovės viena su kita varžėsi, kuri demokratiškesnė ir radikalesnė. Visuotinio ir lygaus balsavimo sąlygose tos varžytynės ėjo ligi demagogijos ir rietenų, kurios visuomenę ne tiek auklėjo ir organizavo, kiek demoralizavo ir skaldė. Pati parlamentarizmo sistema mūsų šalyje, — kur daugumą sudaro ūkininkai be ryškios diferenciacijos, — parodė, kad dirbtiniai susiskaldymai partijomis padaro vyriausybę nevieningą ir bejėgę.

Krikščioniškųjų grupių valdymo metai. Dar steigiamasis seimas, susirinkęs 1920 metais, davė palyginti vienalytę, nors ir keliomis srovėmis susikaldžiusią, krikščionių demokratų daugumą (59 atstovai iš 112). Ji iš pradžių mėgino sudaryti koaliciją su valstiečiais liaudininkais (šie betgi jau 1922 metais nuo koalicijos atskilo, kai teko svarstyti tikybos ir mokyklų klausimus). Pati konstitucija buvo priimta tik krikščionių demokratų balsais.

Pirmas paprastasis seimas, išrinktas 1922 metų pabaigoje, nebedavė jokios partijų daugumos. Net renkant prezidentą atsirado keblumų, kurie negalėjo būti pašalinti, nes opozicija nenorėjo pripažinti prezidento rinkimų teisėtais dėl nepakankamo skaičiaus balsų. Krikščioniškosios grupės, turėdamos tik 38 atstovus iš 78, mėgino valdyti, tikėdamosi sumedžioti keletą balsų iš mažumų ar kitų partijų atskalūnų. Tačiau toksai valstybės reikalų tvarkymas atsitiktinės daugumos dėka seime ilgai negalėjo tęstis, ir seimas dėl to buvo prieš laiką paleistas (1923. III).

Nauji rinkimai vėl davė krikščioniškųjų grupių (krikščionių demokratų, ūkininkų sąjungos ir darbo federacijos) daugumą (40 atstovų iš 78), kuri sugebėjo išlaikyti vyriausybę per visus trejus metus. Tačiau partijų varžytynės tuo metu dar paaštrėjo, ir nauji 1926 metų pavasario rinkimai praėjo užnuodytoj rietenų atmosferoj. Kairiųjų partijų opozicija pasinaudojo tikromis ir pramanytomis vyriausybės klaidomis ir su mažumų ir pirmą kartą respublikos rinkimuose dalyvavusių klaipėdiečių pagalba paveržė iš krikščioniškųjų grupių daugumą seime (jos tegavo tik 30 atstovų iš 85). Tačiau daugumos negavo nė viena kita partija.

Dr. Kazys Grinius, trečiasis Lietuvos prezidentas (1926 m.)

Partijų valdymo krizė. Naujajame seime iniciatyvą valdžiai sudaryti, kaip gausingiausi, paėmė valstiečiai liaudininkai. Vyriausybė buvo sudaryta koalicijos pagrindais iš pačių valstiečių liaudininkų, socialdemokratų ir tautinių mažumų atstovų. Valstybės prezidentu buvo išrinktas dr. Kazys Grinius, o ministerių pirmininku buvo paskirtas valstiečių liaudininkų lyderis M. Sleževičius. Vyriausybė buvo sudaryta kompromiso būdu iš radikalių, bet skirtingų srovių. Ją palaikanti koalicija buvo perdaug marga ir dirbtinai sudaryta. Nuosaikiausi koalicijos nariai — valstiečiai liaudininkai — buvo suvaržyti socialdemokratų, kurie turėjo aiškią klasinę programą, ir savo tikslų siekiančių tautinių mažumų. Tuo būdu niekas negalėjo vykdyti savo programos, ir kiekvienu klausimu teko ieškoti kompromiso. Tad vyriausybei buvo sunku veikti. Naujas seimas tuojau panaikino karo būklę ir kitus suvaržymus, tačiau šitas liberališkas mostas pridarė tik neramumų: tuo pasinaudojo daugiausia komunistai — prasidėjo jų demonstracijos ir įvairūs ekscesai net prieš kariuomenę. Tuo pačiu metu nervingą krašto nuotaiką dar padidino pati vyriausybė. Lietuviškosios visuomenės nepasitenkinimą pirmiausia sukėlė neproporcingas išplėtimas lenkiškų mokyklų (tai buvo nuolaida į valdžios bloką įeinantiems lenkų atstovams seime). Taip pat kraštą suerzino vyriausybės atsisakymas pripažinti naujai įkurtą bažnytinę provinciją ir naujai paskirtus vyskupus. Konfliktas su Bažnyčia dar labiau paaštrėjo, kai buvo atimtos kunigams algos. Tačiau dar labiau visuomenės susirūpinimą kėlė Vidaus Reikalų Minis-jos nuolaidumas įvairių priešvalstybinių gaivalų atžvilgiu. Pagaliau tautiškosios visuomenės kantrybė išseko, kai lapkričio mėnesį Kaune buvo atžūliai sutramdyta tautiškosios studentijos eisena. Tuo tarpu, kai visoki priešvalstybiniai ir antisocialiniai gaivalai triukšmavo visuose pakampiuose, kai įsidrąsinę komunistėlių būriai užpuldavo net jų giedamam internacionalui nesaliutuojančius karininkus, — studentijos eisena, reiškianti protestą prieš tuos ekscesus, buvo labai žiauriai raitosios policijos išvaikyta.

Gruodžio 17 d. perversmas. Visos minėtos ir kai kurios dar neminėtos priežastys sudarė krašte tokią nuotaiką, kad daugelis jau pradėjo ieškoti kokios nors išeities. Todėl 1926 m. gruodžio 17 d. karininkų padarytas perversmas niekam nebuvo netikėta naujiena. Tą perversmą rėmė krikščioniškosios grupės kartu su tautininkais, o visuomenė jam karštai pritarė. Todėl viskas labai greitai ir lengvai įvyko.

Juozas Tūbelis, Ministeris Pirmininkas (nuo 1929 m.)

Gruodžio 17 d. anksti rytą, seimui dar nuo 16 d. vakaro tebeposėdžiaujant, posėdis buvo pertrauktas grupės karininkų. Seimo atstovai iš karto juos palaikė išsišokėliais, bet, pamatę gatvėje kareivius, turėjo išsiskirstyti. Taip pat buvo užimtos ir visos įstaigos: niekur nebuvo parodyta jokio pasipriešinimo. Po to turėjo pasitraukti ministerių kabinetas. Naujoji vyriausybė buvo sudaryta iš tautininkų ir krikščioniškųjų grupių bloko (krikščionių demokratų, ūkininkų sąjungos ir darbo federacijos). Valstybės prezidentas K. Grinius taip pat atsistatydino, o seimas jo vietoj išrinko A. Smetoną. Viskas vėl ėjo legaliu konstitucijos keliu. Bet po kurio laiko tarp tautininkų ir krikščioniškųjų grupių bloko atsirado nesutarimo, ir blokas ėmė irti. Pagaliau krikščioniškosios grupės atšaukė savo atstovus iš kabineto. Dėl to kilo vyriausybės konfliktas su seimu, ir seimas 1927 metais balandžio mėnesį buvo paleistas, o nauji rinkimai nebuvo paskirti. Kraštą paėmė valdyti autoritetinė prezidento A. Smetonos vyriausybė. Ji 1928 m. paskelbė naują konstituciją, kuri sustiprino vykdomosios valdžios galią, įkūrė Valstybės Tarybą, kaip įstatymų ruošiamąją įstaigą, ir išėmė valstybės prezidento rinkimus iš seimo kompetencijos. Naująja konstitucija prezidentas yra visos tautos renkamas. Pati konstitucija per 10 metų nuo jos paskelbimo turi būti pateikta referendumui. Prezidento rinkimai naujuoju būdu įvyko 1930 m., o 1936 m. buvo paskelbtas naujasis seimo įstatymas ir išrinktas pats seimas.