30 Bir

Nepriklausomos Lietuvos gyvenimas: Nepriklausomybės kovos. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Krašto gynimo organizavimas

Pirmosios vyriausybės sunkenybės. Pirmasis ministerių kabinetas buvo sudarytas ne partijų koalicijos, bet darbo pamatais. Jo programa buvo viešai išdėstyta Valstybės Tarybos posėdyje, lapkričio 14 d. Vilniuje. Tada okupacinę valdžią buvo paėmusios į savo rankas vokiečių kareivių (paskelbusių revoliuciją) tarybos. Krašte pairo tvarka; pačiame Vilniuje ėmė organizuotis Rusijos pavyzdžiu komunistai; be to, vietiniai lenkai kvietė Lenkijos Regentų Tarybą užimti Lietuvą. Tuo tarpu naujoji vyriausybė neturėjo net savo saugumui organizuotos ginkluotos jėgos. Nebuvo nė lėšų. Norėdamas pirmučiausia apsaugoti valstybę nuo netvarkos, kabinetas ėmė kurti miliciją ir policiją, kurių ligi tol neleido organizuoti okupacinė valdžia. Tiek administracijos aparatą, tiek savivaldybių organus reikėjo naujai įsteigti. Vokiečiams nualinus sodžių, ypač sunkus buvo maisto klausimas miestuose. Okupacinės valdžios leidžiamų popierinių pinigų vertė ėmė kriste kristi; tuo būdu dar labiau pasunkėjo mainai. Vyriausybė, neperėmusi iš okupantų jokio iždo ir negalėdama tuojau sutvarkyti mokesčių, turėjo verstis paskola. Ją tuomet galėjo suteikti tiktai Vokietija, nes jokia kita valstybė nebuvo pripažinusi Lietuvos. Visi tie rūpesčiai ir darbai buvo itin skubūs, ir vyriausybė karštai kvietė visus į talką.

Bolševikų antplūdis ir Lietuvos kariuomenės kūrimo pradžia. Ministerių pirmininkas Voldemaras, manydamas, kad taikingos ir demokratiškos Lietuvos niekas negalėsiąs pulti, pats tuojau išvyko į užsienius išvystyti diplomatinės akcijos. Tuo tarpu pakrikusi Vokietija nepaisė ją nugalėjusių santarvininkių reikalavimo, kad ji neatitrauktų savo kariuomenės iš okupuotų kraštų, ligi ją pakeis vietinės, nepriklausomybę paskelbusių kraštų, kariuomenės. Tuo būdu susidarė tragiška būklė: atsitraukiančios vokiečių kariuomenės įkandin brovėsi Rusijos komunistų armija. Lietuvos vyriausybei neturint dar savo kariuomenės, tas pavojus 1918 metų pabaigoj pasidarė toks didelis, kad reikėjo staiga pakeisti visą programą ir pirmučiausia pradėti organizuoti kariuomenę ginti kraštui nuo naujos invazijos. Ankstyvesnis vadovaujančiųjų vyriausybės žmonių įsitikinimas, kad vien taikos tetrokštančios, nepavojingos Lietuvos niekas nepulsiąs ir kad jai pakaktų milicijos sienoms apsaugoti ir policijos vidaus saugumui palaikyti, — pasirodė visiškai klaidingas. Pavojus buvo čia pat: žūt būt reikėjo suorganizuoti savo kariuomenę. Tą reikalą karščiausiai rėmė į Lietuvą grįžę buvę Rusų kariuomenės karininkai lietuviai. Jie stojo organizuoti kariuomenės pulkų; be to, pasklidę po kraštą, jie organizavo vietos partizanų būrius (iš kai kurių vėliau išėjo atskiros mūsų kariuomenės dalys).

Kariuomenės organizavimo pradžia laikoma 1918 m. lapkričio mėn. 23 d., nes tą dieną išleistas pirmasis tuo reikalu įsakymas. Tada vokiečių kariuomenė jau traukėsi iš Rusijos gilumos; buvo aišku, kad ji pasitrauks ir iš Lietuvos. Atsitraukiančių vokiečių įkandin slenką bolševikai gruodžio mėn. gale jau įsiveržė į Lietuvą. Tuo tarpu ministerių pirmininkas buvo išvažiavęs į užsienį diplomatiniais reikalais. Jam nesant namie, buvo perorganizuotas kabinetas: į jį buvo įtraukta žmonių iš visų partijų. Šio antrojo kabineto pirmininku buvo M. Sleževičius. Kabinetas tuojau paskelbė visų piliečių šaukimą į savanorių pulkus ginti nepriklausomybės. Tačiau bolševikai jau buvo prie pat Vilniaus, ir vyriausybė turėjo persikelti į Kauną; 1919 m. sausio 5-6 m. bolševikai jau užėmė Vilnių. Veikiai rusams bolševikams pateko visi Lietuvos rytai. Tuo būdu nepriklausomosios Lietuvos gynimo organizavimas turėjo būti pradėtas iš Kauno.

Kovos su rusais bolševikais ir taika su jais

Kovos. Pirmasis naujokų šaukimas į nepriklausomosios Lietuvos kariuomenę buvo paskelbtas tik 1919 m. kovo mėn. 5 d. Visos pirmosios kariuomenės dalys buvo savanorių. Jų būriai rinkosi Kaune, Alytuj, Panevėžy, Kėdainiuose, Marijampolėj ir kitose vietose, kurias dar laikė vokiečių kariuomenė. Sąlygos jiems organizuotis buvo labai sunkios: visko trūko, o kraštas okupacijos buvo sunaikintas. Be to, dar trukdė ir vokiečiai: mat, jie bijojo, kad, susiorganizavus Lietuvos kariuomenei, jų čia niekas nebebijos ir išvarys. Pirmieji mūsų kariuomenės ginklai buvo pačių savanorių atsinešti šautuvai. Šiek tiek jų nupirko iš vokiečių kareivių ir mūsų karininkai, kuriems buvo pavestos organizuoti dalys; paprastai juos pirkdavo gana pigiai — dažnai už gabalą lašinių, sūrį ar duonos kepalėlį. Bet šitaip, žinoma, nebuvo galima apginkluoti kariuomenės. Nors kartais ir pasisekdavo kiek ginklų išgauti iš vokiečių kariuomenės vadovybės, bet to nepakakdavo. Tuo būdu nors rusų bolševikų jėgos buvo nedidelės ir padrikos tačiau jų nebuvo galima sulaikyti. Sausio mėn. jie užėmė Šiaulius, pasiekė Telšius ir artinosi prie Alytaus ir Kauno. Vokiečiai, saugodami savo dalis Latvijoj, vasario mėnesio pradžioj atmušė rusus nuo Sedos ir Mažeikių. Mūsiškiai, pradėję kariauti su bolševikais, pirmą mūšį laimėjo prie Kėdainių, kur žuvo pirmas fronto kareivis Povilas Lukšys (1919 m. vasario 7—9 d.). Kovos ėjo prie Alytaus, ir kovo mėnesį iš rusų buvo atimtas Jėznas, Butrimonys ir toliau, šiaurėj, Krekenava. Balandžio mėnesį mūsiškiai nustūmė rusus į rytus ligi Vilniaus, tačiau Vilnių paėmė iš pietų prasiveržę lenkai (balandžio 19 d.). Nuo 1919 m. gegužės mėn. vidurio prasidėjo planingesnės mūsų kariuomenės operacijos, tačiau mūsų jėgos tada dar nebuvo didesnės, kaip 5—6 tūkstančiai durtuvų, 10 patrankų ir 200 kardų (raitelių). Visą karo metą jaunai Lietuvos kariuomenei daugeliu atžvilgiu teko patirti didelių sunkumų: trūko ne tik aprangos ir ginklų, bet labai dažnai ir maisto, nes okupacijos išvarginti ūkininkai negalėjo daug padėti. Bet vis dėlto jaunutės kariuomenės įkarštis nugalėjo visus sunkumus. Kai kur, padedama vokiečių, kai kur vien tik savo jėgomis mūsų kariuomenė stūmė atgal rusus bolševikus. Gegužės mėnesį buvo atvaduota Ukmergė ir Panevėžys, o birželio mėn. visas frontas buvo perkeltas prie Nemunėlio upės, Kamajų ir Utenos. Kaip tik tuo metu vokiečiai visiškai išsidangino iš Lietuvos (iš Kauno išsikraustė liepos 11 d.), ir jaunutei Lietuvos kariuomenei teko grumtis jau pačiai vienai. Tačiau karo laimė nepasikeitė. Rugpiūčio mėn. pabaigoje Lietuvos kariuomenė atvadavo Zarasus ir nustūmė priešą už Dauguvos; čia 1919 m. gale Daugpilio priemiesty (Gryvoje) mūsų kariuomenės kautynės su rusais bolševikais buvo baigtos. 1920 m. pradžioje iš vienos pusės latviai, o iš kitos lietuvišką Vilniaus kraštą užėmę lenkai nustūmė rusų bolševikų kariuomenę dar toliau į rytus, ir Lietuva su jais jau nebesusidūrė. Tada tarp Lietuvos ir bolševikų Rusijos, vad. Sovietų Rusijos, prasidėjo taikos derybos.

Povilo Lukšio paminklas Taučiūnų kaimo lauke (netoli Kėdainių)

Taika su Sovietų Rusija buvo pasirašyta 1920 metų liepos mėn. 12 d. Maskvoje. Rusija pripažino Lietuvos atsiskyrimą ir visišką jos nepriklausomybę lietuvių gyvenamoje teritorijoje su Vilniaus sostine ir Gardinu.

Lietuvos teritorijos linija rytuose buvo šitaip išvesta: pradedant Dauguvos upe, ji ėjo ties Šafranovo dvaru, toliau Drujos upe, per Drivietų, Želvos, Oziraičių ežerus, Medžiolos upe ir per to pat vardo ežerą, per Miastros ežerą, Bliados ežero rytų šonu, Naračios upe, toliau Ušos ir Buchovkos upėmis, per Modolečną, pro Voložino miestą, Voložinkos, Isločės ir Beržūnės upėmis, paskum Nemunu, Svisločės intaku, Lašos upe, pro Induros miestelį, Induros upe, toliau pro Sidros miestelį, Kamenos upe ir pagaliau Gorodniankos upe ligi Bobro upės.

Sienos su Latviais ir Lenkais buvo paliktos atskiram susitarimui su tomis šalimis. Rusija apsiėmė grąžinti išvežtą karo metu turtą, archyvus, aktus, indėlius, kapitalus, be to, atleido nuo valstybinių skolų, o karo nuostolių atlyginimo davė 100.000 hektarų miško išsikirsti ir tris milijonus aukso rublių (15.000.000 litų). Kiek anksčiau (birželio 30 d.) buvo Maskvoj pasirašyta ir sutartis tremtiniams grąžinti į Lietuvą.

Kovos su bermontininkais

Naujojo Lietuvos priešo atsiradimas. Tuo pačiu laiku, kai jaunutė Lietuvos kariuomenė sunkiai grūmėsi su rusais bolševikais, kai, be to, nedraugiškų žygių prieš mus padarydavo ir su bolševikais kariaują lenkai, — Lietuvos šiaurėje atsirado naujas didelis pavojus. 1919 m. liepos mėn. 26 d. ties Kuršėnais iš Latvijos perėjo į Lietuvos teritoriją stipri jungtinė vokiečių rusų kariuomenė, išgarsėjusi bermontininkų vardu. Ši kariuomenė skelbėsi kovojanti prieš bolševikus už senosios Rusijos atstatymą. Senosios Rusijos šalininkams kovojant su bolševikų valstybe, panoro pasinaudoti ir vokiečiai. Pagal Versalio taikos sutartį, vokiečiai turėjo išsikraustyti iš visų užimtų kraštų, tačiau atsirado jų kariuomenės dalių, kurios pasiryžo padėti senosios Rusijos generolams nugalėti bolševikus ir tuo būdu pasilikti Pabaltijy. Iš 8-tos ir 10-tos vokiečių armijų likučių Latvijoje buvo sudaryta tam reikalui speciali kariuomenė, kuri turėjo eiti kariauti su bolševikais po rusų vėliava. Kareiviams po karo buvo žadama žemės ir kitokių gėrybių. Šitos kariuomenės vadas buvo generolas Golcas (von der Goltz). Jis dėjosi su rusų generolo Judeničo kariuomene, irgi kariaujančia su bolševikais Estijoj. Pagaliau vakarinėje Latvijoje dar susiorganizavo kažkokio neaiškios kilmės avantiūristo Bermonto Avalovo armija. Ji buvo sudaryta iš rusų ir vokiečių. Ji tad pirmoji ir įsiveržė į Lietuvą ir užėmė Kuršėnus. Iš pradžių ši kariuomenė nerodė savo priešingumo Lietuvai, kariaujančiai su bolševikais. Bet 1919 m. spalių mėnesį, kai šiaurinėje Lietuvos dalyje dar nebuvo mūsų kariuomenės, bermontininkai užėmė Šiaulius, Biržus, Linkuvą, Radviliškį ir pradėjo rodyti aiškų nepalankumą Lietuvai. Lietuvos vyriausybės protestai nieko negelbėjo. Turėdami stiprią pajėgą, bermontininkai nuginklavę išvaikė ten buvusias Lietuvos komendantūras ir ėmė vieni šeimininkauti. Ginklų ir amunicijos jie turėjo pakankamai, nes jiems buvo palikti visi vokiečių armijos sandėliai, o maistu ir kitomis pragyvenimo reikmenėmis apsirūpindavo patys kareiviai, piešdami vietos gyventojus. Gyventojai gynėsi, kaip įmanė, būrėsi į partizanų būrius ir stengėsi išvaikyti plėšikaujančias kareivių gaujas. Bet labai dažnai jie nepajėgdavo apsiginti ir nukentėdavo nuo bermontininkų. Kaip bermontininkai plėšė gyventojus, galima suprasti iš santarvės valstybių vėliau atsiųstos, prancūzų generolo Niselio vadovaujamos, komisijos pranešimo. Padariusi trumpą tardymą, ta komisija pranešė, kad, tuo metu jau sumušti, bermontininkai vien apie Šiaulius buvo pridarę šitokių nuostolių: 33 žmones užmušė, 124 sužeidė, sudegino 171 namus, atėmė 1.328 arklius, 1.644 kiaules, 1.252.569 markes pinigų ir daugybę kitų daiktų.

Bermontas Avalovas (sėdi vidury) ir jo karininkų grupė

Bermontininkų likvidavimas. Taip bermontininkai siautė tol, kol negalima buvo atitraukti Lietuvos kariuomenės nuo bolševikų fronto. Bet kai bolševikai buvo nuvyti už Dauguvos, kovoti su bermontininkais buvo atkelta didelė dalis kariuomenės (Dauguvos fronto saugoti buvo paliktos tik kai kurios dalys; taip pat dalis kariuomenės buvo palikta prieš lenkus, kurie buvo užėmę Vilniaus kraštą).

Vokietiją nugalėjusios santarvininkės jau buvo įsitikinusios, kad Bermonto pulkai yra Vokiečių kariuomenės dalis, čia su Golco armija likusi tik tam, kad norėjo neišleisti iš vokiečių rankų šių kraštų, ir kad jie klauso Berlyno nurodymų. Todėl santarvės atstovai reikalavo, kad Golco ir Bermonto armijos kuo greičiausiai išsidangintų į Vokietiją. Tuo metu generolas Judeničas buvo sumuštas, estai buvo padarę taiką su bolševikais (1919 m. gruodžio 31 d.) ir buvo apsigynę nuo bolševikų sumušto Judeničo kariuomenės likučių. Tada atėjo laikas ir lietuviams bei latviams apsidirbti su plėšikaujančiomis gen. Golco ir Bermonto gaujomis. Pirmieji pradėjo latviai. Kaip tik tuo metu, kai bermontininkai, užėmę geležinkelių mazgą Radvilišky, ėmė reikalauti teisės laisvai naudotis visais Lietuvos ir Latvijos geležinkeliais ir trukdė Kaunui susisiekti su Lietuvos rytais, — Anglų laivyno ir estų padedami, latviai puolė von der Golco pulkus. Sutraukta Lietuvos kariuomenė puolė Radviliškį ir Šiaulius. 1919 m. lapkričio 21—22 d. prie Radviliškio įvyko didelės kautynės, kurias bermotininkai visiškai pralaimėjo. Radvilišky ir Šiauliuose mūsų kariuomenė rado visko prigrūstus sandėlius. Buvo paimta 8 patrankos, 15 lėktuvų, apie 100 kulkosvydžių, 10 minosvydžių, dešimtys tūkstančių artilerijos sviedinių, šautuvų, milijonai šovinių ir daugybė kitos karo medžiagos. Šitas grobis padėjo geriau apginkluoti mūsų kariuomenę, kurios 1920 m. pradžioje buvo jau 3 divizijos.

Lietuviai puola bermontininkus, įsitvirtinusius Radviliškio kapinėse (Dailininko Jenerio paveikslas. Originalas Karo Muziejuje)

Bet po šitų laimėjimų bermontininkai dar nebuvo visiškai sunaikinti, nes įsikišo generolo Niselio vadovaujama santarvės misija. Ji pareikalavo sustabdyti kautynes ir leisti vokiečiams ramiai išsikraustyti į Vokietiją. Santarvė bijojo, kad, dar nepasitraukusios, savo kariuomenės puolimą Vokietija palaikysianti karo paskelbimu ir išsiusianti į Lietuvą keletą savo kariuomenės korpusų. Tad karas buvo sustabdytas. Nugalėti bermontininkai jau nebesipriešino ir, santarvininkių spiriami, ėmė kraustytis. Mūsų kariuomenė lydėjo juos ir žiūrėjo, kad jų būriai neiškryptų toli iš kelio ir kad neplėštų gyventojų. Šitaip jie buvo palydėti per visą Žemaitiją, ir 1919 m. gruodžio 15 d. paskutinės jų dalys perėjo buvusią Vokietijos sieną. Tuo būdu nepriklausomoji Lietuva buvo išvaduota nuo antrojo priešo. Bet liko dar trečias priešas, kuris jau tada buvo užėmęs visos Lietuvos trečdalį. Tai buvo lenkai.

Pradžia konflikto su lenkais

Lenkų norai prijungti Lietuvą prie savo valstybės. Dėl senųjų valstybinių ir kultūrinių ryšių su Lenkija, Lietuvoje visą laiką buvo stiprus sulenkėjusių bajorų dvarininkų sluoksnis. Į tautiškąjį lietuvių judėjimą jis visada žiūrėjo šnairomis ir svajojo apie išsivadavimą iš rusų kartu su Lenkija. Karo metu daugumas lenkų dvarininkų buvo pabėgę į Rusiją ir ten dėjosi prie lenkų akcijos. Vokiečių okupuotoje Lietuvoje veikiantiems lietuviams mėgino kliudyti tik tie iš jų, kurie buvo likę susispietę Vilniuje. Jie reikalavo, kad Lietuva dėtųsi su tuo pat metu atstatoma Lenkija, kad Vilnius būtų Lenkijos miestas. Daugelis jų po karo iš Rusijos nebegrįžo į Lietuvą, bet vyko į Lenkiją, kur stojo į jos kariuomenę ar šiaip dirbo Lenkijos atstatomąjį darbą. Jie buvo stipriausia parama visai Lenkijos politikai, siekiančiai atstatyti savo valstybę senosios Respublikos ribose. Toks jų pageidavimas buvo ne kartą pareikštas Vokietijos valdžiai dar okupacijos laikais, to pat jie siekė ir tada, kai Europos likimą sprendė karą laimėjusioji santarvė. Kadangi Lenkija nuo seno turėjo didelį Prancūzijos palankumą, tad atgimusiai Lietuvai kova buvo labai sunki, — juo labiau, kad santarvės valstybės tada dar labai nepasitikėjo Lietuva ir bijojo, kad silpna mažytė valstybė sudarysianti tik geras sąlygas bolševizmui plisti. O iš Lietuvos pabėgę dvarininkai šaukte šaukė, kad „mužikų“ kuriama valstybė jau esanti bolševikiška. Bet ir Lenkija tada turėjo daug vargo ir neturėjo progos pulti Lietuvos. Tad iš pradžių viskas baigdavosi tik diplomatine kova; pavojus sueiti su Lenkija į ginkluotą konfliktą atsirado tik 1919 m. pavasarį.

Pirmasis Vilniaus krašto okupavimas. Tų metų balandžio mėnesį Pilsudskio vadovaujama Lenkijos kariuomenė, pasinaudodama mūsų kariuomenės silpnumu ir josios kovomis su rusais bolševikais, užėmė pietinę ir rytinę Letuvos dalį nuo Gardino iki Vilniaus (balandžio 19 d.). Lietuvos delegacija taikos konferencijoj Paryžiuje protestavo prieš tokį Vilsono paskelbtų taikos principų sulaužymą, nes lenkai įsiveržė į teritoriją, kuri niekados nėra buvusi lenkiška ir nėra lenkų gyvenama. Delegacija reikalavo, kad lenkų kariuomenė pasitrauktų ir tą Lietuvos dalį be kraujo praliejimo užleistų Lietuvos kariuomenei, kuri tada taip pat kovojo su raudonąja armija. Tačiau Lietuvos delegatams nebuvo leista lygiomis su lenkais dalyvauti konferencijoje, ir todėl jie negalėjo apginti savo reikalavimų. Prasidėjus kovoms tarp lietuvių ir lenkų, konferencija vis dėlto pasiūlė (gegužės mėn. 2 d.) sustabdyti kraujo praliejimą ir susitarti geruoju bendros kovos reikalui prieš bolševikus; be to, ji tikino, kad kariuomenių užimtosios pozicijos neturėsiančios sprendžiamos reikšmės būsimųjų sienų nustatymui. Santarvei ypač rūpėjo, kad tarp valstybių, kariaujančių su bolševikais, nebūtų vaidų. Tačiau lenkai ne tik kad nesustabdė kovos, bet dar ėmė veržtis į Lietuvą Kaišiadorių ir Alytaus kryptimis. Lietuvos delegacija tada vėl kreipėsi į konferenciją, kad ji nustatytų laikinę demarkacijos liniją. Speciali Prancūzų karo. misija Lietuvoje tą liniją nustatė birželio mėn. 18 d., vesdama ją tiesiog nuo Lykos (Elko) ligi Augustavo (šis miestas lenkų pusėje), pro Ratnyčią, Varėną ir Vilnių, paliai geležinkelį (5 klm. į vakarus), Vilnių palikdama lenkų pusėj. Kadangi ta demarkacinė linija teturėjo tik laikinės militarinės reikšmės, tai Lietuvos vyriausybė ją priėmė, nors ji ir buvo kenksminga tautos interesams. Tačiau lenkai jos nepaisė ir daugely vietų prasiveržė toliau į Lietuvos žemes. Liepos mėnesį santarvininkių kariuomenių vadas maršalas Fošas (Foch) nustatė antrą demarkacijos liniją, lenkams užleisdamas Suvalkus ir platesnį (15—20 klm.) Gardino—Daugpilio geležinkelio barą. Lenkai ir šitą liniją sulaužė, užimdami Punską, Seinus, Daugus, Butrimonis, Stakliškes, Žiežmarius, Širvintus, Malėtus. Veiksmai sustojo tose vietose apie 1920 metų vidurį. Mėginimai susitarti nedavė jokių vaisių. Laimė laikinai pakrypo mūsų pusėn tik tada, kai lenkai sulaukė nepasisekimų kare su bolševikais.

Laisvoji ir priešų užimtoji Lietuva 1919—1920 m.

Lenkų sąmokslas Lietuvoje (P. O. W.)

Trokšdami užimti Lietuvą ir per ją pasiekti Baltijos jūrą, lenkai nesitenkino vien savo kariuomenės užgrobimais, bet pradėjo ruošti sąmokslą pačioje Lietuvoje. Kai Lietuvos vyriausybė kaip įmanydama organizavo krašto gynimą ir ėmė valdžią iš pasitraukiančių vokiečių, — iš Varšuvos ir iš užimtojo Vilniaus buvo skleidžiama įvairiausių šmeižtų ir agituojama dėtis su Lenkija: esą, Lietuvos vyriausybė esanti vokiečių pastatyta ir, nesusidėjusi su Lenkija, Lietuva liksianti Vokiečių vergovėje. Šitokiai agitacijai ir šnipinėjimui varyti buvo sukurta plačiai iškerojusi, Lenkų generalinio štabo karininkų iš Vilniaus vadovaujama organizacija, žinoma P.O.W. vardu (Polska Organizacja Wojskowa — Kariškoji Lenkų Organizacija). Iš okupuoto Vilniaus instruktuojama ir pinigais aprūpinama, ta organizacija varė labai platų darbą: šnipinėdama nuolat pranešinėjo lenkams apie Lietuvos kariuomenės jėgas, apie krašto politinę būklę ir nuotaiką; atvažiuojančioms santarvės komisijoms teikė vyriausybę šmeižiančius memorandumus, iš Vilniaus gabeno proklamacijas ir knygutes, skleidė nepasitikėjimą ir verbavo sau narius ne tik sulenkėjusių dvarininkų, bet ir nenusimanančių lietuvių tarpe. Organizacijos centras buvo Kaune; visa nepriklausomoji Lietuva buvo suskirstyta į 13 apskričių, kurių kiekvienoje dar buvo po 3—4 tos organizacijos komendantūras. Viskas, žinoma, buvo daroma slaptai: kiekvienas narys turėjo slapyvardį, o visi svarbesnieji raštai buvo rašomi šifruoti (slapta, sutartine abėcėle). Visą Lietuvą apipynusi sąmokslininkų tinklu, P.O.W. organizacija ruošėsi sukilimui; tam tikslui ypač stengėsi patraukti savo pusėn karininkus ir kareivius. Kai kuriuos iš jų jai buvo jau pasisekę patraukti; kiti sąmokslininkai tyčia stojo į kariuomenę karininkais ir rūpinosi gauti atsakingas vietas. Pagaliau buvo nutarta 1919 m. rugpiūčio 28—29 d. naktį suruošti sukilimą. Sąmokslininkai tikėjosi nors keletai valandų paimti valdžią į savo rankas, o toliau turėjo ateiti jau Lenkų kariuomenė. Buvo numatyta tuojau sudaryti savo ministerių kabinetą ir pasauliui paskelbti, kad sukilęs kraštas nuvertęs vokiečių pastatytos Tarybos valdžią ir, norėdamas likti laisvas, prisidedąs prie Lenkijos. Jau buvo parinkti net ministeriai. Bet visas planas aitais išėjo. Mūsų saugumo organai susekė sąmokslininkus, tą pačią sukilimui skirtą naktį buvo padaryta krata P.O.W. centre (Kaune), kur buvo rastas organizacijos archyvas su narių sąrašais, šnipinėjimo, organizacijos ir kitais dokumentais. Sąmokslininkų vadai tuojau buvo areštuoti, ir sukilimo nebeįvyko. Tik vienur kitur tebuvo nupiauti telefono ir telegrafo laidai. Kol saugumo organai surado šifro raktą ir iššifravo sąmokslininkų pavardes, daugelis jų spėjo pasprukti į okupuotą Vilnių. Vis dėlto 117 iš jų 1920 m. gruodžio 11—24 d. buvo teisti kariuomenės teismo (iš viso P.O.W. sąrašuose buvo rasti suregistruoti 435 nariai). 15 iš jų buvo išteisinti, o kiti nuteisti—vieni ilgiau, kiti trumpiau— kalėti (6 buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos). Tuo būdu šita plati sąmokslininkų organizacija buvo išardyta; jos atgarsiai betgi dar ilgai nesiliovė. Didesnių ir mažesnių lenkų šnipų organizacijų dar ne kartą buvo susekta ir vėliau, tačiau jos jau niekad nebedrįso plačiu mastu ruoštis sukilimui.

Vilniaus atgavimas, Suvalkų sutartis ir generolo Želigovskio smurtas

Vilniaus atgavimas. Kai lenkai savo kovose su Rusais nuėjo net ligi Kijevo (1920 m. gegužės mėn.), ūmai pasikeitė karo laimė, ir lenkai turėjo labai greitu tempu trauktis. Tada Aukščiausioji Santarvininkių Taryba (Conseil Supreme) pasiūlė Sovietų Rusijai paliaubas, o Lenkus privertė pasirašyti Spa miestely (Belgijoje) protokolą, kuriuo Lenkija apsiėmė atsitraukti už vadinamosios Kerzono (Curzono) linijos (ją nustatė toji Aukščiausioji Taryba 1919 metų gruodžio 8 d.) ir Vilniaus sritį atiduoti Lietuvai (liepos 10 d.). Tačiau paliaubų pasiūlymo Sovietų Rusija nepriėmė, ir karas tęsėsi lenkų nenaudai. Liepos mėnesį lenkai bėgo iš Vilniaus srities, tačiau nenorėjo jos užleisti lietuvių kariuomenei. Prie Vievio jie net karo veiksmais sulaikė mūsų žygiavimą ir sudegino Vakos tiltą. Kai liepos mėn. 15 d. lietuvių pulkai įžengė į Vilnių, jie čia jau rado rusus. Kadangi tuo pat metu buvo jau baigtos taikos derybos su Sovietų Rusija ir buvo pasirašyta Maskvoje taika (liepos 12 d.), kuria Sovietų Rusija buvo pripažinusi Lietuvai Vilnių ir jo sritį, tai, tam tikru susitarimu, jie trimis etapais perleido Lietuvai pirmiau lenkų, o dabar jų okupuotą teritoriją. Rugpiūčio mėn. pabaigoj (nuo 26 d.) visos įstaigos jau kėlėsi iš Kauno į senąją Lietuvos sostinę — Vilnių.

Lenkų ir rusų bolševikų kare Lietuva paskelbė neutralitetą ir rūpinosi apsaugoti tik savo Maskvos sutartimi su Rusija pripažintą teritoriją. Tuo tarpu lenkai, prancūzų padedami, sutvarkė savo kariuomenę, atsigavo ir pradėjo stumti atgal bolševikus, buvusius jau prie Varšuvos. Nepaisydami Lietuvos neutraliteto pareiškimo abiejų kariaujančių pusių atžvilgiu, jie kartu puolė ir lietuvių įgulas, esančias Gardino ir Augustavo ruože. Norėdama išvengti susidūrimų kaip tik toj srity, kur sutartis su Maskva paliko sieną nustatyti Lietuvos tiesioginiam susitarimu su Lenkija, mūsų vyriausybė čia pasiūlė laikinę demarkacijos liniją, kuri eitų per Grabovą — Augustavą — Stabiną. Lenkija to pasiūlymo nepriėmė ir reikalavo, kad lietuvių kariuomenė pasitrauktų ligi demarkacijos linijos, dar 1919 metų liepos 27 d. nustatytos (tai antroji, arba Fošo, linija). Tą savo reikalavimą Lenkija rėmė dar Aukščiausiosios Sąjungininkių Tarybos nutarimu, kurs 1919 metų gruodžio mėn. 8 d. tą Augustavo —Suvalkų—Punsko—Seinų sritį atidavė Lenkijos valdymui, ligi bus galutinai čia nustatytos sienos (lordo Kerzono linija).

Lietuvos vyriausybė negalėjo pripažinti tos sąjungininkių nustatytos linijos, juo labiau kaip sienos, dėl kurios Lietuva net ilgai nebuvo atsiklausta. Tačiau, vengdama kraujo praliejimo, Lietuvos vyriausybė sutiko dalyvauti konferencijoj, kad tiesioginėmis derybomis būtų taikiai išspręsti ginčijami klausimai. Bet derybos Kalvarijoje (rugsėjo mėn.) nedavė jokių vaisių, ir lenkai toliau veržėsi į mūsų teritoriją; be to, jie apskundė Lietuvą Tautų Sąjungai, kaltindami ją sulaužius neutralitetą rusų ir lenkų karo atžvilgiu.

Suvalkų derybos. Tuo pat laiku, kai Tautų Sąjunga nusprendė (rugsėjo 20 d.) tarp Lietuvos ir Lenkijos sustabdyti karo veiksmus, nustatė demarkacijos liniją (Kerzono linija, 1919 gruodžio 8 d.) ir pasiuntė kontrolės komisiją, — lenkų kariuomenė peržengė tą liniją ir veržėsi į Gardino—Varėnos ruožą. Rugsėjo mėn. 22 d. gausingos lenkų jėgos (dvi kavalerijos brigados ir dvi pėstininkų divizijos) ties Gibais (Seinų srityje) pralaužė lietuvių frontą ir užėjo iš užpakalio. O kai, besivydami bolševikus, lenkai ties Druskininkais persikėlė per Nemuną ir užėjo lietuviams iš kairiojo sparno, — mūsų kariuomenės būklė dar labiau pablogėjo: dalis mūsų kariuomenės buvo visai atkirsta nuo savųjų. Pagaliau ėjo kiti nepasisekimai: spalių mėn. 1—2 d. lenkai sumušė mūsų kariuomenės dalį netoli Lazdijų, spalių 3—4 d. užėmė Varėnos stotį, kur paėmė mūsų šarvuotą traukinį. Tuo būdu, užėmus Varėną, Suvalkų krašte sugrupuotai mūsų kariuomenei buvo atkirstas tiesioginis kelias į pavojuje atsidūrusį Vilnių.

Lietuvai prieš tuos žygius protestuojant, Lenkų vyriausybė siuntė jai ultimatumus ir savo žygius aiškino karo būtinumais kovojant su rusais, net kaltino lietuvius bendradarbiaujant su jais. Pagaliau Lenkija vėl pasiūlė Lietuvai derybas Suvalkuose (rugsėjo mėn. 29 d.). Lietuvos vyriausybė, ir šį kartą tikėdamasi geruoju susitarti, sutiko.

Suvalkų derybos pasibaigė susitarimu, kurį abi šalys pasirašė 1920 metų spalių mėn. 7 d. Ta sutartis, nespręs-dama sienų klausimo, nustatė demarkacijos liniją Suvalkų krašte, kaip ją buvo nustačiusi 1919 metų gruodžio 8 d. Aukščiausioji Santarvės Taryba (Kerzono linija); bet toliau už Nemuno — visą Gardino apskritį ligi Merkinės, Varėnos ir Bastūnų (prie Lydos—Vilniaus geležinkelio) sutartis paliko Lenkų pusėje. Linija už Bastūnų buvo palikta nustatyti vėliau, kai rusai pasitrauks iš tos srities. Kartu buvo sutarta sustabdyti visas kovas tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių ir pasikeisti belaisviais. Varėnos stotyje lenkai apsiėmė praleisti lietuvių traukinius į Vilnių, tik be kariuomenės ir be karo medžiagos transportų. Sutarties vykdymo priežiūra buvo atiduota tada į Suvalkus atvykusiai Tautų Sąjungos kontrolės komisijai. Pati sutartis turėjo galioti, ligi visi ginčo klausimai tarp Lietuvos ir Lenkijos bus galutinai išspręsti.

Suvalkų sutarties parašai

Želigovskio smurtas. Jau derybų metu lenkų karo jėgos, nepaisydamos paliaubų, veržėsi Vilniaus link, tarytum ten būtų buvę rusų bolševikų. Lenkų vyriausybė apsimetė nieko apie tai nežinanti ir siūlė toliau tęsti derybas Varėnoj, nepabaigtiems klausimams išspręsti. Spalių mėn. 8 d. Lenkų jėgos, gen. Želigovskio vedamos, puolė Vilnių nuo Lydos pusės ir jį užėmė (9 d.), lietuviams visai to nelaukiant ir neturint ten pakankamai jėgų atsilaikyti (lietuvių Vilniuje tebuvo vos 3 batalijonai). Tuo būdu Suvalkų sutartis, tik dvi dienos po pasirašymo, buvo sulaužyta, ir tas apgaulės ir smurto žygis sutrukdė visą tolesnį Lietuvių ir Lenkų santykių tvarkymą. Lenkija, nebegalėdama niekuo pateisinti tokio savo elgesio, pramanė „sukilimo“ pasaką. Esą, atsiradęs jų kariuomenėje generolas maištininkas Želigovskis ir savavališkai užėmęs Vilnių. Jo kariuomenė (dvi pėstininkų ir viena raitelių divizija, kurios buvo vadinamos lietuvių bei gudų divizijomis), esą, buvusi taip pat sukilusi. Iš tikro Želigovskio kariuomenė buvo taip sudaryta, kad joje būtų daug vilniškių ir artimų sričių žmonių: tuo būdu buvo lengviau teisintis, kad, esą, tos divizijos negalėjusios palikti neišvaduotos savo tėviškės, ir nužygiavusios, nepaisydamos santarvės reikalavimų klausančios Lenkų vyriausybės. Iš tikrųjų žygiavo tiktai ta „sukilusioji“ kariuomenė, o kita lenkų kariuomenė, kaip priedanga, sustojo maždaug Suvalkų sutarties nustatytoje linijoje: reikalui esant, žinoma, ji būtų galėjusi padėti „sukilėliams“.

Toksai akiplėšiškas prieš dvi dienas pasirašytos sutarties sulaužymas, žinoma, turėjo įžeisti santarvės valstybes, kurių atstovai dalyvavo ir derybose. Kad būtų galima duoti formalų atsakymą santarvei, Vilniuje buvo sudaryta tarsi Varšuvos nepriklausanti valdžia. Nors toks akių dūmimas daug kam buvo aiškus, tačiau Lenkijos diplomatai visada gyniojosi, kad jų valdžia nieko bendro neturinti su Želigovskio žygiais.

Karas su Lenkais ir byla Tautų Sąjungoje

Mūsų kariuomenės laimėjimai kare su lenkais. Užėmę Vilnių, lenkai nesustojo, bet veržėsi gilyn į Lietuvą ir net buvo prasilaužę prie Ukmergės (Kėdainių ir Jonavos kryptimi). Mūsų kariuomenės tebebuvo palyginti nedaug, o be to, ji buvo išblaškyta po pirmo netikėto lenkų puolimo. Tačiau visa Lietuva, pasipiktinusi tokiais smurtininkų žygiais, sukilo organizuotis ir gintis. Pagaliau kariuomenė, sutvarkyta ir pervežta į reikalingas pozicijas, narsiai atrėmė lenkus: lapkričio 19 d. prie Širvintų buvo paimti lenkų brigados ir pulko štabai, su viršum 200 belaisvių, 2 patrankos, 9 minosvydžiai, 20 kulkosvydžių ir kt. Antras toks pats laimėjimas buvo lapkričio 21d. prie Giedraičių. Po šių laimėjimų mūsų kariuomenė jau buvo bežygiuojanti į Vilnių, tačiau Tautų Sąjungos komisija vėl pasiūlė sustabdyti kovas ir nustatė tarp kariuomenių neutralinę zoną. Lietuvos vyriausybė, pasitikėdama Tautų Sąjungos bešališkumu ir teisingumu, ir tą pasiūlymą priėmė, pabrėždama, kad tatai ji daranti, tenorėdama palengvinti lenkų kariuomenei atsitraukti iš Vilniaus ir įvykdyti Suvalkų sutartį.

Byla Tautų Sąjungoje. Sustabdydama karą, Lietuvos vyriausybė pateikė visą bylą Tautų Sąjungai ir reikalavo reikiamų sankcijų prieš Lenkiją. Tautų Sąjungos Tarybos pirmininkas, drauge su Ispanų ir Japonų delegatais įgaliotas sekti tą konfliktą, pareiškė, kad Lenkija užimdama Vilnių sulaužiusi savo pasižadėjimus, ir reikalavo, kad lenkų kariuomenė būtų atitraukta. Tačiau Lenkija nepaisė to reikalavimo, o T. S. Taryba, susirinkusi spalių mėn. pabaigoj Briusely, pasiūlė visą tą ginčą išspręsti plebiscitu Tautų Sąjungos priežiūroje. Tautų Sąjunga norėjo, kad tas žmonių atsiklausimas būtų visai laisvas ir teisingas, todėl reikalavo, kad lenkų kariuomenė išsikraustytų iš okupuoto krašto ir kad ją pakeistų internacionaliniai, specialiai plebiscito reikalui sudaryti, pulkai. Bet Lenkija norėjo daryti plebiscitą savo kariuomenės globoje ir savo administracijos įtakoje. Tautų Sąjungos Taryba, negalėdama sutikti su tokia plebiscito komedija, 1921 m. kovo mėn. 3 d. pasiūlė Lietuvai ir Lenkijai tą klausimą spręsti tiesioginėmis derybomis, kurioms pirmininkautų Belgų atstovas Hymansas.

Derybos Hymanso vadovybėje. Lietuvos vyriausybė, sutikdama pradėti derybas, pareiškė, kad tuo savo sutikimu ji nieku būdu nepateisinanti esamos būklės Vilniaus krašte nei lenkų kariuomenės ten buvimo; jei pačios derybos užtruktų, ji rezervavo sau teisę vėl iškelti Vilniaus klausimą.

Derybos prasidėjo Briuselyje 1921 metų balandžio 20 d. Iš lietuvių ir lenkų delegacijų padarytų griežtai priešingų pareiškimų pirmininkas Hymansas norėjo sudaryti tokį kompromisą, kuriuo Lietuvai atiduodamas Vilnius ir jo sritis surištų Lietuvą tam tikrais politiniais, kariniais ir ekonominiais ryšiais su Lenkija.

Tas Hymanso kompromisas, pasiūlytas gegužės mėn. 20 d., kaip diskusijų pagrindas, susidėjo iš 15 punktų. Svarbiausieji to projekto punktai buvo šie: 1) Lietuva ir Lenkija viena antrą pripažįsta nepriklausomomis ir suvereninėmis valstybėmis, turinčiomis bendrų interesų, verčiančių jas bendradarbiauti specialinių konvencijų nustatytais pagrindais ir turėti nuolatinio ryšio organų. 2) Lietuvos siena eina Kerzono linija (Suvalkų krašto ruože ta linija buvo nustatyta Suvalkų sutartyje, kaip demarkacijos linija) ligi Nemuno, paskui — Nemunu ligi Druskininkų, nuo čia — per Ežeronis ligi Volios, toliau vėl Nemunu ligi Beržūnės, o nuo čia tiesiog į rytus ligi Lenkijos su Sovietų Rusija nustatytų sienų. (Šitas punktas teikė Lietuvai visą liepos mėn. 12 d. sutarties nustatytą teritoriją, padidintą ištisu plotu, už tos sutarties nustatytų sienų tekusiu Lietuvai, bet pamažintą Gardino apylinke, kuri turėjo atitekti Lenkijai). 3) Lietuva sudaro, Šveicarijos pavyzdžiu, du kantonus — Kauno ir Vilniaus — su federaline sostine Vilnium. 4) Lietuvių ir lenkų kalbos yra oficialinės visoj Lietuvos valstybėj. 5) Užsienių politikos ryšiui palaikyti Lietuvos ir Lenkijos vyriausybės paskiria po tris atstovus, kurie sudaro bendrą tarybą. Ši balsų dauguma sprendžia, kurie klausimai yra bendri, ir nustato bendro veikimo programą. 6) Lietuvos ir Lenkijos seimai proporcingai išrenka dvi delegacijas iš lygaus skaičiaus narių. Tos delegacijos bendrame posėdyje dauguma balsų sprendžia bendruosius užsienių politikos dalykus, kurie privalo įstatymų sankcijos; juos ratifikuoja skyrium abudu seimai. 7) Abidvi valstybės sudaro karo konvenciją, pagal kurią bendrojo apsigynimo atveju būtų viena vadovybė ir armijos bendradarbiautų viena kitos teritorijoje. 8) Ekonominė konvencija siektų daug toliau, negu to reikalauja didžiausio palankumo principas; bendra ekonominė taryba tvarkytų bendrus ekonominius klausimus. 9) Lenkija laisvai naudotųsi Lietuvos uostais visiems transportams, neišskiriant nė karo medžiagos.

Lenkų delegacija, vengdama bet kokių priemonių, kurios keistų okupacijos faktą, pareikalavo, kad derybose dalyvautų lygiomis teisėmis okupuotojo krašto delegatai, o ligi jie galės būti išrinkti, paprašė atidėti pačias derybas. Šita nauja sąlyga prieštaravo Tautų S-gos Tarybos numatytai procedūrai, ir Lietuvos delegacijos negalėjo būti priimta, nes okupuotasis kraštas nebuvo laisvai susitvarkęs tokiai atstovybei sudaryti. Lenkai taip pat atsisakė kalbėtis dėl laikinės okupuotojo krašto būklės, juoba, kad lietuviai reikalavo atitraukti Želigovskio kariuomenę. Hymansas dėl tos priežasties turėjo nutraukti derybas ir visą klausimą vėl perkelti į Tautų S-gos Tarybą.

Tolimesnės derybos ir Hymanso projektas. Savo posėdy birželio 28 d. Ženevoj Tautų S-gos Taryba pasiūlė tęsti derybas ta pačia kryptimi, įtraukiant į jas informacijos reikalu atstovų iš įvairių ginče suinteresuotų etninių grupių. Be to, Taryba numatė, kad susitarimas turės būti ratifikuotas ne tik Lietuvos ir Lenkijos seimų, bet ir būsimojo Vilniaus kantono seimo. Iš okupuotojo krašto Taryba pareikalavo išvesti visus karius, kurie nebuvo vietos kilimo, ir sudaryti vietinę miliciją.

Lietuvos vyriausybė sutiko tęsti derybas, bet tiktai sugrąžintosios teisės ir pasitikėjimo dvasioj, kurią galėjo sukurti Suvalkų sutarties įvykdymas. Tada Hymansas dar kartą pakvietė delegacijas į Ženevą ir, skyrium su jomis pasitaręs, rugsėjo mėn. 3 d. pateikė jau nebe diskusijų bazę, bet patį susitarimo projektą.

Šisai projektas tuo skyrėsi nuo pirma pasiūlytos diskusijų bazės, kad jame nebebuvo kalbama apie Kauno, o tik apie autonominį Vilniaus kantoną. Užsienių politikai derinti čia jau nebebuvo tarybos, o tik seimų delegacijos. Naujame projekte dar buvo numatytas Klaipėdos priskyrimas prie Lietuvos; be to, Lietuva turėjo suteikti Lenkijai laisvę naudotis Nemunu ir Klaipėdos uostu visiems transportams. Paties susitarimo pakeitimai turėjo būti pateikti Tautų S-gos Tarybai. Prie to projekto buvo pridėtas protokolas, kurs, tarp kito ko, numatė, kad Vilniaus kantono seimas turės pasisakyti dėl to Lietuvos ir Lenkijos susitarimo.

Lietuvos delegacija pareiškė, jog ji sutinkanti, kad būtų suderinta abiejų šalių užsienių politika, bet tik įsteigus tam tikslui nuolatinį ir bendrą sekretariatą; taip pat ji sutinkanti, kad būtų sudaryta bendra ekonominė taryba ir apsigynimo konvencija ir kad Vilniaus kraštas Lietuvos valstybėje sudarytų autonominį vienetą. Tačiau ji nematė jokio reikalo visoj valstybėj įvesti oficialinės lenkų kalbos: Vilniaus seimas galėjo tik savo autonominėj srity leisti įstatymus dėl kalbų vartojimo. Nei Hymansas nei Tautų S-gos Taryba neatsižvelgė į tas Lietuvos delegacijos pataisas, nors jau ir patsai projekto pagrindų priėmimas Lietuvai buvo didelė auka. O Lenkija visai atsisakė tą paskutinį Hymanso projektą toliau svarstyti, išrasdama, kad jis esąs perdaug palankus Lietuvai. Tautų Sąjunga tą projektą tada paskelbė, kaip galutinę savo rekomendaciją (pagal pakto str. 15 p. 4), geriausiai tinkančią esamam konfliktui išspręsti.

Derybas vedęs E. Galvanauskas įvertino tą rekomendaciją daugiausia dėl to, kad ji Vilniaus sritį visų T. S-gos narių balsais pripažino Lietuvos suverenitetui ir tuo būdu pagrindinį ginčo klausimą sprendė Lietuvos naudai; todėl jis siūlė priimti tą rekomendaciją ir jos suteiktų teisių ribose toliau ieškoti būdų jai pagerinti ar pataisyti. Priimti tą rekomendaciją Galvanauskas siūlė dar ir dėl to, kad buvo aišku, jog Lenkija jos nepriims. Tad Lietuva, ją priimdama, viso pasaulio akyse turėjo sustiprinti ne tik moralinę savo poziciją, bet ir apsiginti nuo smūgių ateityje. Viešoji tautos opinija betgi su tuo nesutiko ir protestavo. Todėl 1921 metų gruodžio 24 d. Lietuvos vyriausybė pranešė Tautų Sąjungai, kad ji gailisi negalinti priimti jos rekomendacijos. Lenkai jos irgi nepriėmė ir skubėjo savo šeimininkavimą okupuotame krašte sustiprinti, saviškai organizuodami rinkimus į jų vadinamą „Vidurinės Lietuvos“ seimą, kurs turėjo išspręsti Vilniaus krašto prisijungimą prie Lenkijos. Toksai seimas susirinko 1922 m. vasario 1 d.; vasario 20 d. jis nutarė susijungti su Lenkija, o kovo 28 d. buvo paleistas. Nuo to momento Varšuva jau nebesidrovėjo Vilniaus kraštą vadinti Lenkijos provincija.

Nauji derybų bandymai. Nors Tautų Sąjungos Taryba artimiausioj savo sesijoj (1922 m. sausio mėn.) pažymėjo, kad ji negalėsianti pripažinti tam ginčui spręsti būdo, kurs nesivaduotų T. Sąjungos rekomendacijomis ir neturėtų abiejų ginčo šalių pritarimo, tačiau atsisakė toliau tą klausimą iš pamatų nagrinėti; ji dabar telietė tiktai pačios neutralinės zonos pertvarkymą, jos padalinimą, mažumų būklę ir t.t.

Lietuvos vyriausybė tada pasiūlė Lenkijai tiesiogines derybas (1922 m. sausio mėn. 27 d.), reikalaudama, kad pasitikėjimo atmosferai sukurti Lenkija turinti pirma įvykdyti Suvalkų sutartį. Kai Lenkija atsisakė vykdyti tą sąlygą, Lietuvos vyriausybė pakvietė ją (1922 m. vasario 22 d.) stoti prieš Hagos Teismą. Tačiau Lenkija ir šitą ginčo sprendimo būdą atmetė, bemeilydama Vilniaus konflikte laikytis jėgos ir smurto metodų. Lietuva, protestuodama prieš tokį jos nusistatymą, atsisakė nuo bet kokių santykių su tokia kaimyne. Tuo būdu su šiuo kaimynu siena tebėr ligi šiol uždaryta (tebebuvo tarpukariu iki ultimatumo, kurį įteikė Lenkiją dėl diplomatinių ryšių užmezgimo*).

Lietuvių Lenkų demarkacijos linijos 1919-1920 m.