25 Vas

11. Napoleono imperijos žlugimas

Ispanų pasipriešinimas prancūzams

Pasirašęs Tilžės taikos sutartį, Napoleonas pradėjo ruoštis žygiui į Pirėnų pusia­salį. Pagrindinis šio žygio tikslas buvo priversti Ispaniją ir Portugaliją laikytis kontinentinės blokados. 1807 m. pab. prancūzų kariuomenė lengvai užėmė Por­tugalijos sostinę Li­saboną. Kitų metų pradžioje Napoleo­nas pradėjo karą su Ispanija. Kovo mėn. maršalo J. Miurato daliniai už­ėmė Madridą. Ispa­nijoje buvo panai­kinta Burbonų val­džia, o naujuoju ša­lies karaliumi Na­poleonas paskelbė savo brolį Juozapą. Atrodė, kad tikslas pasiektas ir Ispanija galutinai užkariau­ta. Tačiau netikėtai pačiam Napoleonui ir visai Europai, apsiginklavę anglų gin­klais, pasipriešino Ispanijos valstiečiai partizanai. Šalyje kilo partizaninis karas, vadinamas „gerilja„. Ispanijoje prancūzai patyrė fanatišką gyventojų neapykan­tą. Napoleonas, niekindamas ispanų sukilėlius, vadino juos „driskiais“. Sukili­mas Ispanijoje plėtėsi ir 1808 m. vid. prancūzai valdė tik šiaurės Ispaniją iki Ebro upės. Tuo pat metu, sukilus portugalams, kuriems padėjo Anglijos kariuo­menė, prancūzai prarado Portugaliją. 1808 m. pab. Napoleonas pradėjo naują Ispanijos puolimą ir gruodžio mėn. prancūzai vėl užėmė Madridą. Ypatingai at­kakliai prancūzams priešinosi Saragosos miestas, kurį jie buvo apsiautę net kelis mėnesius. Maršalui Lanui užėmus Saragosą, tris savaites mieste vyko baisios kautynės. „Koks karas! Būti priverstam žudyti tiek narsių žmonių arba tegu net bepročių! Ši pergalė teikia vien sielvartą!“ – pasakė maršalas Lanas, kai žygiavo krauju paplūdusiomis miesto gatvėmis. Tačiau ir tai nepalaužė ispanų. Atrodė, kad kuo sukilusiems gyventojams blogiau sekasi, tuo įnirtingiau jie priešinasi. Nors galiausiai prancūzams ir pavyko nugalėti ispanus, tačiau Napoleonas buvo priverstas Ispanijoje laikyti 300 tūkst. geriausių savo karių. Atkaklus ispanų pa­sipriešinimas prancūzams suteikė vilčių Napoleono užkariautoms šalims. „Ga­liausiai Ispanijoje sutvisko saulės spindulėlis“, – sakė vokiečiai, tikėdamiesi, kad pasipriešinimo kova prieš Napoleoną kils ir jų šalyse.

Karas su Austrija

Atsigavusi po 1805 m. sutriuškinimo, Austrija ėmėsi rengtis naujam karui su Prancūzija. Napoleonas, prieš vykdamas į karą su Austrija, pasakė: „Per du mė­nesius priversiu Austriją sudėti ginklus ir tada, jeigu prireiks, vėl keliausiu į Ispaniją“. 1809 m. austrų kariuomenė, vadovaujama erchercogo Karolio, įsi­veržė į Bavariją. Napoleonui pavyko atremti austrų puolimą, tačiau jie grūmėsi daug narsiau ir atkakliau negu mūšiuose prie Marengo ir Austerlico. Per karą su Austrija Napoleonas paskelbė, kad Romos miestą ir visas popiežiaus valdas prijungia prie Prancūzijos. Popiežius buvo suimtas ir nugabentas į Prancūziją. Po mėnesio nuo karo pradžios su Austrija prancūzai užėmė Vieną. Tačiau Aust­rijos imperatorius neprarado vilties ir tęsė karą toliau. Lemiamas prancūzų ir austrų mūšis įvyko 1809 m. prie Vagramo kaimo. Austrai patyrė tokį pat pralai­mėjimą kaip ir prie Austerlico. 1809 m. spalio mėn. tarp Prancūzijos ir Austri­jos buvo pasirašyta taikos sutartis. Pagal ją Austrija negalėjo turėti daugiau kaip 150 tūkst. vyrų kariuomenę, ji taip pat prarado išėjimą prie Adrijos jūros, turėjo sumokėti didelę kontribuciją ir. prisijungti prie kontinentinės blokados. Teritorija, Austrijos užgrobta per Trečįajį Lenkijos-Lietuvos padalijimą, buvo prijungta prie Varšuvos kunigaikštystės.
Pasirašius taiką su Austrija, Napoleono imperija pasiekė savo galybės viršū­nę.

Napoleonas, siekdamas užtikrinti dinastijos paveldimumą, 1810 m. vedė Austrijos imperatoriaus dukrą Mariją Liudviką. Hanzos pirkliai po šių vestu­vių kalbėjo: „Dabar galas karams, Europoje atstatyta pusiausvyra, prasideda laiminga era“.

Vienintelė Anglija tebetęsė karą su Prancūzija. Napoleonas nu­sprendė dar labiau sugriežtinti kontinentinę blokadą ir galų gale „parklupdyti Angliją ant kelių“. Tačiau tam trukdė neaiški Rusijos imperatoriaus politika. Rusija prastai laikėsi kontinentinės blokados, pro pirštus žiurėjo į angliškų pre­kių kontrabandą, padidino muitus prancūziškoms prekėms. Napoleonas, many­damas, kad tik jėga privers Rusiją laikytis kontinentinės blokados, ėmė rengtis karui su Rusija.


Žygis į Rusiją

Daugelis politikų abejojo Napoleono karo sėkme Rusijoje. Tačiau Napoleonas buvo įsitikinęs savo pergale ir abejojusiam generolui tarė: „Dar treji metai ir aš – viso pasaulio viešpats“.

Karui su Rusija Napoleonas subūrė 612 tūkst. kariuomenę, kurios tik pusę sudarė prancūzai. Kita kariuomenės dalis buvo sudaryta iš Prancūzijos paverg­tų šalių žmonių. 1812 m. birželio 24 d. Prancūzijos kariuomenė persikėlė per Nemuną ir įsiveržė į Rusijos teritoriją. Napoleonas lemiamame mūšyje siekė sutriuškinti rusų karines pajėgas ir užimti Maskvą. Rusijos karinė vadovybė, vengdama tokio mūšio, kartu su kariuomene traukėsi į Rusijos gilumą. Trauk­damiesi rusai pakeliui naikino viską, kuo galėtų pasinaudoti prancūzų kariuo­menė. Vyriausiasis rusų kariuomenės vadas M. Kutuzovas manė, kad, prancū­zams nutolus nuo savo rezervų, maisto ir pašarų stygius, neįprastas klimatas pražudys Napoleoną Rusijoje. Caras Aleksandras I buvo nepatenkintas tokiais Rusijos armijos veiksmais ir reikalavo stoti į mūšį su prancūzais. Rugsėjo 7 d. prie Borodino kaimo įvyko mūšis, kuriame visiškos pergalės nepasiekė nė vie­na pusė. M. Kutuzovas, norėdamas išgelbėti likusią armiją, nusprendė Maskvą atiduoti prancūzams be mūšio. Rugsėjo 14 d. prancūzai įžengė į ištuštėjusią Rusijos sostinę. Netrukus Maskvoje prasidėjo gaisrai, kuriuos sukėlė besi­traukdami rusai. Napoleonas, žiūrėdamas pro Kremliaus langus į gaisrų nu­šviestą padangę, tarė: „Koks baisus reginys! Tai jie patys padeginėja… Koks ryžtas! Kokie žmonės! Tai – skitai!“ Maskvoje Napoleonas ėmė suvokti artė­jančios pražūties grėsmę ir Aleksandrui I pasiūlė palankiomis sąlygomis pra dėti taikos derybas. Tačiau Rusijos caras į Napoleono kelis kartus siųstus pa­siūlymus neatsakė. Po mėnesio prancūzų kariuomenė ėmė trauktis iš Maskvos. Napoleonas ketino trauktis karo nepaliestu keliu į Smolenską. Tačiau M. Ku-tuzovui užkirtus kelią, prancūzai buvo priversti trauktis nuniokotu keliu. Besi­traukiančią prancūzų kariuomenę nuolatos puldinėjo kazokai ir valstiečių par­tizanai, kurie sekino prancūzų jėgas. Be to, prancūzus užklupo šalta, nelauktai anksti prasidėjusi žiema. Katastrofiškai prancūzams baigėsi ir kėlimasis per Berezinos upę. Gruodžio mėn. Napoleono kariuomenės likučiai persikėlė per Nemuną. Napoleonas, perdavęs kariuomenės vadovavimą maršalui J. Miuratui, nuskubėjo į Paryžių.

Leipcigo mūšis. Napoleonas atsisako sosto

1812 m. gruodžio 18d. Napoleonas pasiekė Paryžių. Grįžęs į Prancūziją, jis siekė sukurti naują kariuomenę ir jos pagalba susigrąžinti pašlijusį viešpatavi­mą Europoje. 1813 m. pavasarį buvo sudaryta dar viena antiprancūziška koali­cija, į kurią įėjo Anglija, Rusija, Prūsija ir Švedija. Anglija naująją koaliciją rėmė nešykštėdama pinigų. Austrija prisijungė prie šios koalicijos tik tada, kai Napoleonas atmetė visus sąjungininkų pasiūlymus sudaryti taiką ir atsisakyti užkariautų žemių į rytus nuo Reino. Napoleonas nenorėjo daryti sąjunginin­kams jokių nuolaidų, tikėdamasis juos įveikti viename dideliame mūšyje. Pa­grindinis Napoleono tikslas kovojant su naująja koalicija buvo viskas arba nie­ko. Sudarytos koalicijos karinės pajėgos pranoko prancūzų jėgas. Sąjunginin­kai turėjo beveik 850 tūkst. kareivių, o Napoleonas – 550 tūkst. Lemiamas Na­poleono ir sąjungininkų susirėmimas įvyko 1813 m. spalio 16-19 d. prie Leip­cigo. Šis mūšis, dar vadinamas „tautų mūšiu“, buvo pats didžiausias per visą Napoleono karų laikotarpį. Napoleono kariuomenė buvo nugalėta ir pasitraukė už Reino. Spalio 16-19 d. prancūzai neteko apie 65 tūkst., o sąjungininkai -apie 60 tūkst. karių. 1814 m. pr. sąjungininkai įžengė į Prancūziją ir kovo 31d. užėmė Paryžių. Napoleonas atsisakė sosto savo sūnaus naudai. Sąjungininkų monarchai paskelbė, kad derybų su Napoleonu neves ir pripažins tą vyriausybę, kurią išsirinks prancūzų tauta. Senatas netrukus priėmė nutarimą, pagal kurį į Prancūzijos sostą buvo sugrąžinta Burbonų dinastija. Naujuoju Prancūzijos val­dovu tapo Liudviko XVI brolis – Liudvikas XVIII.

Napoleonas iki gyvos galvos buvo ištremtas į nedidelę Elbos salą prie Itali­jos krantų. Jis buvo paskirtas Elbos salos valdytoju ir pagal susitarimą su sąjun­gininkais galėjo pasiimti su savimi į salą vieną gvardijos batalioną.

Klausimai

  1. Kodėl prancūzų kariuomenei taip sunkiai sekėsi įsitvirtinti Ispanijoje?
  2. Kokios buvo 1809 m. karo pasekmės Austrijai?
  3. Kodėl M. Kutuzovas Maskvą prancūzams atidavė be mūšio?
  4. Kokios priežastys nulėmė prancūzų pralaimėjimą Rusijoje?
  5. Kaip pasikeitė Prancūzijos padėtis po Leipcigo mūšio?