07 Spa

11. Nacionalsocialistų atėjimas į valdžią. Reichstagas

Ekonominė ir politinė krizė Vokietijoje. Reichstagas

1929 m. kilusi pasaulinė ekonominė krizė ypač aštriai užgriuvo Vokietiją. Ji pakeitė vokiečių politines nuostatas ir sukūrė galimybes pasireikšti nacistų partijai.

Pramonės gamyba krizės metu sumažėjo beveik perpus. Bedarbių skaičius siekė 5-7 mln. Skurdo ne tik bedarbiai, pusbadžiu gyvenę iš pašalpų, bet ir smulkieji savininkai, kurių įmonės bankrutavo. Bankai, ypač mažieji, taip pat bankrutavo, ir indėlininkai neteko santaupų. Valstybei taupant lėšas, darbą prarado daug valdininkų, mokytojų, mokslo ir meno darbuotojų.

Bedarbių eilė prie darbo biržos. Berlynas, krizės metai.

Bedarbių eilė prie darbo biržos. Berlynas, krizės metai.
Pasaulinė krizė, kurios negalėjo išvengti jokia vyriausybė, Vokietiją palietė labai skaudžiai: 6 milijonai bedarbių, dar daugiau alkstančių, tūkstančiai bankrotų. Tai sukėlė daugelio vokiečių priešiškumą tradicinėms partijoms ir leido VNSDP padidinti savo šalininkų skaičių

Daugelis vokiečių dėl krizės, nedarbo, skurdo kaltino vyriausybę. Vokietijoje atsirado naujos jėgos, asmenybės, vyriausybės, galinčios nugalėti sunkumus ir pakeisti susidariusią situaciją, pagerinti išties labai sunkų milijonų vokiečių gyvenimą, poreikis. Šiam vaidmeniui, daugelio manymu, puikiausiai tiko Hitleris, žadantis išspręsti visas problemas, duoti darbo, duonos, net alaus ir dešrelių, sustiprinti ir išaukštinti Vokietiją. Todėl krizės metais staiga pradėjo augti jo partijos, kaip, beje, ir komunistų, populiarumas. 1928 m. VNSDP turėjo 108 tūkst. narių, o 1932 m. – jau apie 1 mln.

Krizės sąlygomis išryškėjo Veimaro Respublikos valdžios sistemos trūkumai. Rinkimuose dalyvaudavo 30-35 partijos, kurių populiariausios, pvz., socialdemokratai, rinkimuose paprastai gaudavo 20-30 proc. balsų. Kitos partijos nesurinkdavo net penktadalio balsų. Todėl koalicinės vyriausybės, suformuotos skirtingų partijų, dažnai suirdavo, įvykdavo vyriausybių krizės. Tada Prezidentas, vadovaudamasis Konstitucija, paleisdavo Reichstagą ir skelbdavo naujus rinkimus, kurie krizės sąlygomis buvo naudingi tik naciams.

1930 m. prezidentas paleido tik 1928 m. išrinktą Reichstagą. Nauji rinkimai atnešė sėkmę komunistams ir ypač nacistams, kurie gavo 18 proc. balsų ir iš devintos vietos pakilo į antrą. Sudaryta vyriausybė nepajėgė įveikti krizės. 1932 m. parlamentas buvo dar kartą paleistas. Liepos mėnesio rinkimuose nacistai gavo net 38 proc. balsų. VNSDP tapo stipriausia parlamento partija, o vienas iš jos vadų – H. Geringas – Reichstago pirmininku. Pasikeitus padėčiai buvo panaikintas SA draudimas. SA rudmarškiniai siautėjo nebaudžiami. 1932 m. tik per vieną vasaros mėnesį spauda pranešė apie 99 politines žmogžudystes ir apie 1125 sunkiai sužeistus žmones.

Padirbęs kelis mėnesius, tais pačiais 1932 m. Reichstagas vėl buvo paleistas. Lapkričio mėnesio rinkimuose Hitleris ir jo bendražygiai gavo mažiau balsų nei ankstesniuose – 33 proc., tačiau VNSDP išliko pati didžiausia parlamentinė partija. Naujoji vyriausybė buvo suformuota be nacistų, bet ji išsilaikė tik mėnesį.

A. Hitleris tampa reichskancleriu

1933 m. sausio 30 d, po eilinės vyriausybės krizės, prezidentas P. Hindenburgas pavedė A. Hitleriui suformuoti vyriausybę. Paskirtas reichskancleriu, A. Hitleris ta proga pareiškė: „Jokia jėga pasaulyje manęs gyvo iš čia nepašalins.“ Tuo buvo pasakyta, jog nacionalsocialistai nesiruošia paklusti įstatymams ir konstitucijai. Dar 1931 m. Jozefas Gebelsas, Berlyno gauleiteris, vėliau kultūros ir propagandos ministras, sakė: „Mes norime valdžią gauti legaliai. Ką mes su ja darysim, tai jau mūsų reikalas.“ Hitlerio suformuota vyriausybė buvo koalicinė. Ją sudarė VNSDP ir jai artimų Vokiečių liaudies partijos ir „Plieno šalmo“ atstovai. Ši vyriausybė Reichstage teturėjo 247 balsus iš 608. Todėl Hitleris, remdamasis savo, kaip reichskanclerio, teise, pareikalavo paleisti Reichstagą. Nauji rinkimai buvo paskirti 1933 m. kovo 5 d. Laikas iki rinkimų buvo išnaudotas politiniams priešininkams fiziškai sutriuškinti. „Jokio pakantumo stojantiems prieš mūsų tikslus, – kalbėjo Hitleris, – mirtis valstybės ir tautos išdavikams. Privalome pašalinti demokratijos vėžį.“

Gerai pasirengę, ginkluoti nacių smogikai kėlė siaubą priešininkams

Gerai pasirengę, ginkluoti nacių smogikai kėlė siaubą priešininkams. Tik komunistų organizacijos turėjo panašius jaunimo būrius, kurie kaip lygūs su lygiais kovėsi su naciais. SA smogikai
nužudė šimtus ir sužeidė kelis tūkstančius žmonių. Veimaro Respublikos Temidė pro pirštus žiūrėjo į nacių įvykdytas politines žmogžudystes ir sužalojimus. 1932 m. SA narių grupė įsiveržė į vieno politinio priešininko namus ir motinos akivaizdoje jį žiauriai nužudė. Žudikai buvo nuteisti mirties bausme. Hitleris jiems pasiuntė viešą telegramą, kurioje bičiulius užtikrino, kad kovos su valstybe, skyrusią tokią „nežmonišką, kruviną bausmę“. Greitai nuosprendis buvo pakeistas, o Hitleriui atėjus į valdžią „ bičiuliai “ atgavo laisvę. Daug nacių vadų išėjo SA mokyklą ir didžiavosi muštynėse gautais randais.

1933 m. vasario 27-osios naktį naciai padegė Reichstagą, o kaltę primetė komunistams – neva tai esanti perversmo pradžia. Hitleris pareikalavo, kad prezidentas Hindenburgas pasirašytų ypatingąjį „Tautos ir valstybės apsaugos“ įstatymą, kuris „laikinai“ panaikino pagrindines piliečių laisves ir teises. Vokietijoje siautėjo SA galvažudžiai. Rudmarškiniai puldinėjo antifašistinių laikraščių spaustuves, redakcijas, pavienius žmones ir susirinkimus. SA pristeigė „saviveiklinių“ kalėjimų, kuriuose buvo tardomi ir mušami nacių politiniai priešininkai, suimti be jokio teismo. Iš viso tomis dienomis buvo suimta apie 40 000 žmonių – įvairių partijų politikų, inteligentų. 1933 m. kovo mėn. tokiomis sąlygomis įvykusiuose rinkimuose VNSDP gavo 288 mandatus iš 647.

Diktatūros kūrimas

Po rinkimų nacistai Vokietijoje pradėjo kurti diktatūrą. Jau pirmame Reichstago posėdyje, 1933 m. kovo 23 d., buvo priimtas „Tautos ir valstybės skurdžios padėties likvidavimo“ įstatymas. Jis labai išplėtė kanclerio ir vyriausybės įgaliojimus. Vyriausybė gavo teisę leisti įstatymus, net neatitinkančius konstitucijos. Prieš tą įstatymą, griaunantį demokratinę santvarką, balsavo socialdemokratų deputatai. Komunistų deputatų posėdyje nebuvo: vienus iš jų suėmė, kitų neįleido į posėdžių salę. Kanclerio Hitlerio įgaliojimai dar labiau išaugo 1934 m. rugpjūčio mėn. mirus prezidentui. Prezidento ir kanclerio postai buvo sujungti. Hitleris tapo ir armijos vadovu. Kariškiai turėjo prisiekti ne savo valstybei, o asmeniškai „fiureriui Adolfui Hitleriui“.

Visus 1933-iuosius metus nacistai Vokietijoje nuosekliai ir sparčiai griovė demokratinę santvarką. Balandžio mėnesį priimtas sprendimas dėl visų valstybės tarnautojų žydų ir politiškai nepatikimų atleidimo iš darbo. Kitą dieną po iškilmingo gegužės 1-osios minėjimo buvo suimti ir išsiųsti į koncentracijos stovyklas profsąjungų lyderiai. Buvo uždraustos net ir artimos naciams partijos. Neliko ir ankstesniųjų visuomeninių, profesinių organizacijų. Jas pakeitė nacistinės: „Darbo frontas“, „Hitlerjugendas“, „Mergaičių sąjunga“, nacionalsocialistinės gydytojų, mokytojų ir kitos organizacijos.

Liepos mėnesį valstybinėse įstaigose įvestas nacistų sveikinimasis. Greitai išnyko nefašistinė spauda. Net nacionalsocialistų masinės informacijos priemonės – spauda, radijas, kinas – buvo griežtai kontroliuojamos ir privalėjo vadovautis propagandos ministro J. Gebelso nurodymais. Klausytis užsienio radijo laidų, o juo labiau dalytis išgirsta informacija buvo pavojinga. Nacionalsocialistinis jaunimas demonstratyviai degino „kenksmingas knygas“ – praeities palikimą.

Nacių diktatūra rėmėsi vienpusiška propaganda ir žiauria prievarta.

Klausimai

  1. Kodėl ir kaip ekonominė krizė veikė vokiečių politines pažiūras?
  2. Kodėl ir kaip krizės metais augo VNSDP įtaka?
  3. Kaip nacistai laimėjo 1933 m. kovo mėnesio rinkimus?
  4. Kokius pertvarkymus nacistai vykdė kurdami diktatūrą?

Nacių propagandinis plakatas Mūsų paskutinė viltis - HitlerisNacių propagandinis plakatas „Mūsų paskutinė viltis – Hitleris“. Fiureris puikiai išnaudojo vokiečių nepasitenkinimą valdžia. Jam tapus reichskancleriu milijonai žmonių gavo darbo, bet dar daugiau pateko į koncentracijos stovyklas ar žuvo nacių sukelto karo frontuose.

1. Kokiam visuomenės sluoksniui skirtas kairėje esantis rinkimų plakatas?


E. Kišo, rašytojo ir politinio apžvalgininko, Čekoslovakijos piliečio, prisiminimai apie įvykius po Reichstago padegimo Antradienį, vasario 28 d., po Reichstago gaisro 5 val. ryto prie durų suskambėjo skambutis. Aš atidariau. Įbėgo kažkoks vyras: – Kriminalinė policija. Rankas aukštyn. <…>

Na štai, o dabar tiesiai į pirmą skyrių – politinę policiją Koridorius pilnas žmonių. Štai stovi Karlas fon Oseckis, vyriausiasis „Weltbuhne“ redaktorius, vokiečių demokratas, kuris nepaisydamas pašaipų pareiškė, kad balsuoti reikia už Telmaną, nes „kas renka Hindenburgą, renka Hitlerį“. Šiandien lygiai mėnuo nuo tos dienos kai Hindenburgas atidavė vokiečių tautą Hitlerio savivalei, ir jau lygiai mėnuo niekas iš demokratų ir socialdemokratų, balsavusių už Hindenburgą, nebesijuokia. O štai Ėrichas Miūzamas, idealistas, humoristas, anarchistas <…>; štai romanistas Liūdvigas Renas ir Kurtas Klėberis; dr. Hodanas, seksologas; Šulcas – Noikiolno deputatas; Otas Lėmanas-Rusbiuldtas, kovotojų už žmogaus teises lygos seniūnas; dr. Šminkė, municipalinis gydytojas – socialistas, kovos už socialinę mediciną Vokietijoje iniciatorius. Čia daug, daug kitų kam 1933 m. vasario 28-osios nakties areštas taps pirmu žingsniu kančių keliu.

1. Ką apie nacių metodus liudija Kišo prisiminimai ir nuotrauka?


Politinių kalinių kolona Berlynas. 1933 m.

Politinių kalinių kolona Berlynas. 1933 m. Po Reichstago padegimo buvo suimta apie 40 tukst. žmonių, kurių daugumu metų metus kalėjo koncentracijos stovyklose, o dalis taip ir nesulaukė laisvės. Teroras, politinių priešininkų izoliavimas koncentracijos stovyklose – svarbi nacių diktatūros sukūrimo ir gyvavimo sąlyga.