26 Lie

§ 23. Monarchijos nuvertimas ir respublikos paskelbimas

Padėtis Prancūzijoje po konstitucijos priėmimo

Prieštaravimai Prancūzijos visuomenėje ne tik neišnyko, bet ir nesusilpnėjo. Revoliuciniai pertvarkymai toliau kėlė buvusių privilegijuotųjų luomų nepasitenkinimą. Bajorija prarado pirmaujančią padėtį, valdžia atiteko turtingajai buržuazijai. Išliko pavojus bajorų žemėvaldai: kaimuose nesiliaujantys bruzdėti valstiečiai reikalavo galutinai panaikinti feodalines prievoles. Didžiai nuskriausta jautėsi dvasininkija. Iš jos ne tik buvo atimtos žemės valdos, bet taip pat reikalaujama prisiekti konstitucijai. Sis reikalavimas atvirai kirtosi su bažnytine teise bei tradicijomis. Feljanų valdžia visai be reikalo blogino santykius su Katalikų bažnyčia skelbė neprisiekusius dvasininkus „įtariamaisiais”, šalino juos iš vyskupijų ir parapijų. Diduma bajorų bei dvasininkų, taip pat karalius Liudvikas XVI negalėjo ir nenorėjo susitaikyti su revoliucija.

Kita vertus, visi ligtoliniai pertvarkymai beveik nieko apčiuopiama nedavė sankiulotams. Miestų prastuomenė ir toliau kėlė riaušes: puldinėjo sandėlius, kepyklas ir krautuves, grobė miltus bei duoną, kartkarčiais žiauriai susidorodavo su turtingaisiais. Sankiulotai, veiklūs visų revoliucijos įvykių, taip pat ir Bastilijos šturmo dalyviai, nebijojo valdžios. Ginkluoti ir turintys didelę įtaką miestų savivaldybėse — komunose — jie virto grėsminga jėga. Sankiulotų galią sudarė ir jų gausumas. Antai Paryžiuje iš 550 tūkst. gyventojų jų buvo daugiau kaip 300 tūkst.

Jakobinai

Sankiulotų pastangos pagerinti gyvenimo sąlygas sutapo su vienos iš politinių grupuočių — jakobinų — planais. Šie norėjo įgyvendinti savąjį naujos visuomenės projektą, paremtą Ruso teorijomis. Žinoma, tarp jakobinų, kaip ir kitose politinėse grupuotėse, buvo savanaudžių ir vien valdžios siekiančių garbėtroškų. Tačiau vienu iš svarbiausių uždavinių jakobinai vis dėlto laikė turtinės nelygybės mažinimą. Žymiausi jų vadai M. Robespjeras, Ž. P. Maratas, L. A. Sen-Žiustas niekad nereikalavo visiško turtų sulyginimo ir privatinės nuosavybės panaikinimo. Jie manė, kad visuomenės pareiga yra aprūpinti neturtinguosius gerai mokamu darbu, pragyvenimo reikmenimis už prieinamą kainą, sudaryti jiems galimybę gauti išsilavinimą ir dalyvauti valstybės valdyme. Jakobinai nepritarė piliečių skirstymui į „aktyvius” ir „pasyvius”, reikalavo balsavimo teisės visiems suaugusiems vyrams.

Karo su užsienio valstybėmis pradžia

Didelę įtaką Prancūzijos vidaus padėčiai turėjo santykiai su užsienio valstybėmis. O šios vis atviriau reiškė savo priešiškumą revoliucijai. Austrija ir Prūsija žadėjo ginti karaliaus Liudviko XVI teises, rėmė ir ginklavo pasitraukusius iš Prancūzijos bajorus. 1792 m. pavasarį prasidėjo karas su Austrija ir Prūsija. Prancūzų kariuomenė įžengė į austrams priklausančią Belgiją (Pietų Nyderlandus), tačiau greitai iš ten buvo išvyta. Priešas įsiveržė į Prancūzijos teritoriją ir žygiavo Paryžiaus link. Šios nesėkmės sukėlė didžiulį nerimą bei pasipiktinimą visoje šalyje, bet ypač Paryžiuje.

Prancūzijos kova su užsienio ir vidaus kontrrevoliucija 1792-1794 m.

Jakobinai kaltino karo vadus išdavyste, sklido gandai, jog Marija Antuanetė su paties karaliaus žinia pranešinėja austrams karines Prancūzijos paslaptis. Įtarimus sustiprino vienas neatsargus ir neprotingas Prūsijos žingsnis. Jos armijos vadas Braunšveigo kunigaikštis paskelbė atsišaukimą, kuriame tikino, kad užsienio kariuomenės vienintelis tikslas — laiduoti karaliaus saugumą. Iš Paryžiaus gyventojų buvo pareikalauta nedelsiant paklusti savo monarchui ir nedaryti jam jokios žalos. Priešingu atveju miestas turėjo būti visiškai sugriautas, o visi valdžios atstovai, taip pat ir įstatymų leidžiamojo susirinkimo deputatai, nubausti mirtimi. Visiškai neįtikėtina, kad tokie pasibaisėtini grasinimai būtų buvę įgyvendinti, tačiau jie labai pakenkė karaliui. Paryžiaus sankiulotai jau neabejojo Liudviko XVI išdavyste ir ryžosi jį nuversti.

Konstitucinės monarchijos žlugimas

1792 m. rugpjūčio 10 d. daugiau kaip 20 tūkst. ginkluotų žmonių, turinčių nemažai patrankų, apsupo Tiuilri rūmus. O saugojo juos tik tūkstantis šveicarų gvardiečių ir pora šimtų bajorų. Palikęs savo gynėjus likimo valiai, Liudvikas XVI pasislėpė Įstatymų leidžiamajame susirinkime. Valdžią Paryžiuje paėmė ginkluoti sankiulotai. Įstatymų leidžiamajam susirinkimui neliko nieko kita, kaip nušalinti karalių nuo sosto. Galutinai išspręsti valstybės santvarkos problemą turėjo naujas atstovaujamasis susirinkimas — konventas, renkamas visuotinės rinkimų teisės pagrindu. Skirstymas į „aktyvius” ir „pasyvius” piliečius buvo panaikintas, balsuoti galėjo visi vyrai, sulaukę 21 metų amžiaus.

Karalius su šeima buvo perduotas Paryžiaus savivaldybei (komunai) ir uždarytas viename iš Paryžiaus kalėjimų.

Konstitucinė monarchija žlugo, 1791 m. konstitucija nustojo galiojusi. Tuo tarpu prūsų kariuomenė toliau žygiavo Paryžiaus link. Sostinė ruošėsi kovai. Komuna pradėjo kurti naują 60 tūkst. žmonių armiją, suiminėjo „įtariamuosius” —  rojalistus (karaliaus šalininkus) ir neprisiekusius dvasininkus. Maratas savo laikraštyje „Liaudies draugas” įnirtingai kvietė liaudį, prieš stojant į lemiamą mūšį, susidoroti su išdavikais. Paryžiuje sklido niekuo nepagrįsti gandai, jog, sankiulotams išėjus kariauti su prūsais, uždaryti kalėjimuose rojalistai sukels maištą, padegs miestą ir išžudys moteris bei vaikus. Ginkluotos minios įsiveržė į kalėjimus, rengė savavališkus teismus ir baudė mirtimi. 1792 m. rugsėjo pradžioje taip buvo nužudyta daugiau kaip tūkstantis kalinių.

Valdžia, t. y. komuna, ilgai nesiėmė veiksmingų priemonių šioms skerdynėms nutraukti.

„Stebuklas prie Valmi“

Žiaurus minios susidorojimas su kaliniais sukėlė didelį  pasipiktinimą Europoje ir sumažino jos pažangiųjų žmonių simpatijas Prancūzijos revoliucijai. Tačiau priešų puolimą pavyko sustabdyti. Rugsėjo 20 d. Braunšveigo kunigaikščio  vedama Prūsijos kariuomenė susirėmė prie Valmi su prancūzų armija. Po smarkaus artilerijos susišaudymo prasidėjusį priešo pėstininkų puolimą prancūzai atmušė. Kunigaikštis įsakė savo kareiviams trauktis. Iki spalio pabaigos prūsai visai apleido Prancūzijos teritoriją. Tokie prūsų armijos veiksmai atrodė nesuprantami, amžininkai rašė apie „stebuklą prie Valmi”. O iš tikrųjų atsargus karvedys, patyręs prancūzų atkirtį, nesiryžo toliau veržtis Paryžiaus link. Be to, Prūsijos karalius, artėjant antrajam Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimui, labiau domėjosi Rytais ir menkai rūpinosi monarchijos gelbėjimu Prancūzijoje.

Respublikos paskelbimas

Išrinktas konventas 1792 m. rugsėjo 22 d. paskelbė Prancūziją respublika. Monarchijos gynėjų tarp konvento deputatų neatsirado, todėl svarstymai truko neilgai. Jakobinas Greguaras, dvasininkas, pareiškė: „Ar reikia ilgų kalbų, kai visų nuomonė vieningą. Karaliai yra moraliniai išsigimėliai. Jų rūmai – tai piktadarybių kalvės, paleistuvystės židiniai ir tironų urvai. Karalių istorija – tautos kančių sąrašas”. Už nutarimą dėl respublikos balsavo visi deputatai.

Jakobinų ir žirondistų kova

Įkūrus respubliką, kovą dėl valdžios Prancūzijoje pradėjo jakobinai ir nuosaikieji respublikonai, vadinami žirondistais. Atstovaujantys daugiausia išsilavinusiems ir pasiturintiems miestiečiams žirondistai sudarė nelyginant vidurio partiją. Jos vadai buvo labai geri kalbėtojai, tačiau kai reikėdavo veikti, jie svyruodavo ir abejodavo. O jakobinai, kovodami dėl valdžios, nedvejodavo griebtis griežčiausių ir negailestingiausių priemonių. Konvente nei žirondistai, nei jakobinai neturėjo daugumos. Beveik du trečdaliai jo deputatų, nelabai pagarbiai vadinamų „pelkės” vardu, nepriklausė nei vienai iš dviejų partijų ir galų gale paremdavo tą, kuri įvykių eigoje pasirodydavo stipresnė.

Didelius jakobinų ir žirondistų nesutarimus sukėlė buvusio karaliaus likimo problema. Jakobinų vadai teigė, kad nuverstasis monarchas privalo būti nubaustas mirtimi kaip tironas ir tėvynės išdavikas, palaikęs slaptus ryšius su užsienio valstybėmis. Žirondistai neatmetė šių kaltinimų, bet prieštaravo aukščiausios bausmės taikymui. Jie pagrįstai bijojo, kad tai sukels prieš Prancūziją visus Europos monarchus, atves prie pilietinio karo šalyje ir sustiprins revoliucijos stovyklos radikalus, t. y. jakobinus. O šie Liudviko XVI nubaudimui teikę simbolinę prasmę: jis turėjo reikšti, kad galutinai atsisakoma senosios santvarkos.

Liudviko XVI nukirsdinimas

Ragindamas kuo greičiau nubausti buvusį karalių mirtimi, Robespjeras konvente taip kalbėjo: „Piliečiai, aš noriu nukirsdinimas jums priminti apie aukščiausius visuomenės gelbėjimo interesus. Kas gi verčia mus užsiimti Liudviko likimu? Tai ne tautai nederančio keršto troškimas; tai reikalas įtvirtinti viešąją rimtį, nubaudžiant tironą. Kitaip tariant, Robespjeras reikalavo atimti buvusiam monarchui gyvybę ne tiek dėl jo nusikaltimų, kiek vardan visuomenės interesų. Tai jau prieštaravo švietėjų humaniškumo ir teisėtumo supratimui.

Liudvikas XVI buvo konvento nuteistas mirti ir nukirsdintas 1793 m. sausio 21 d. vienoje iš Paryžiaus aikščių. Šis įvykis, kaip ir buvo tikėtasi, sukėlė labai platų atgarsį. Europos valdovus apėmė siaubas bei pasipiktinimas. Pasak vieno amžininko, jie tarsi jautę, kad pralietas ir jų kraujas.

Dauguma valstybių nutraukė visus ryšius su Prancūzijos respublika ir paskelbė jai karą. Anglija, Olandija ir Ispanija prisidėjo prie Austrijos ir Prūsijos. Kovos veiksmų eiga buvo permaininga. Prancūzijos armijos, iš pradžių laimėjusios ne vieną puikią pergalę, vėliau patyrė daug nesėkmių. Anglų karo laivynas blokavo Prancūzijos pakrantes, trukdė jos prekybai ir rėmė rojalistų maištus.

Liudviko XVI nukirsdinimas. 1793 m. sausio 21d.

Kova su užsienio priešais ir Vandėja

1793 m. pavasarį Biskajos įlankos pakrantėje, Vandėjos departamente, prasidėjo sukilimas. Valstiečiai stojo prieš revoliuciją su karaliaus valdžios ir katalikybės gynimo šūkiais. Sukilėliai kovojo narsiai ir labai atkakliai. Žodis „Vandėja“ virto bendriniu vadinti kontrrevoliucijai, kurią remia liaudis.

Jakobinų atėjimas į valdžią

Žirondistų ir jakobinų nesutarimai trukdė kovai su vidaus kontrrevoliucija ir užsienio priešais, grėsė respublikai pražūtimi. Jakobinų jėga buvo jų ryšiai su miestų, ypač Paryžiaus, prastuomene. O šioji reikalavo nustatyti tvirtas būtiniausių prekių kainas. 1793 m. pavasarį miestuose trūko maisto, smarkiai pabrango duona, spekuliantai slėpė produktus, laukdami dar didesnių kainų, o daugelis sankiulo-tų badavo ir atvirai reiškė pasipiktinimą savo sunkia padėtimi.

Paryžiaus sankiulotai, kreipdamiesi į konventą, rašė: „Neužtenka paskelbti, jog mes esame Prancūzijos Respublikos piliečiai, reikia dar, kad liaudis būtų laiminga, reikia, kad ji turėtų duonos. Ten, kur trūksta duonos, nėra ir laisvės, nėra įstatymų, nėra Respublikos”.

Nepasitenkinimą kurstė Maratas, kuris savo laikraštyje ragino plėšti krautuves ir karti prie jų durų spekuliantus. Kontrrevoliucijai sutriuškinti Maratas matė vieną būdą — nukirsti du šimtus tūkstančių sąmokslininkų bei išdavikų galvų! Beje, jis išdavyste kaltino ne tik rojalistus, bet ir žirondistus. Šiuos laikė savo priešais ir sankiulotai. Mat žirondistai, gindami nuosavybės teisę, stojo prieš būtiniausių prekių kainų kontrolę ir senjorų žemių nusavinimą.

Paryžiaus komuna parengė naują sukilimą, kurio tikslas buvo pašalinti iš valdžios žirondistus. 1793 m. birželio 2 d. rūmus, kuriuose posėdžiavo konventas, apsupo beveik šimtas tūkstančių ginkluotų sankiulotų, turinčių daugiau kaip pusantro šimto patrankų. Jie reikalavo leist suimti žymiausius deputatus žirondistus. Po ilgų derybų konventas tokį sutikimą davė. Valdžia atiteko jakobinams. Žirondistų įtaka buvo visiškai pakirsta.

Klausimai

  1. Kodėl, priėmus konstituciją, prieštaravimai Prancūzijos visuomenėje neišnyko?
  2. Kokios buvo svarbiausios jakobių idėjos?
  3. Dėl kokių priežasčių Prūsijos kariuomene atsisakė tolesnio puolimo Prancūzijoje?
  4. Kokia buvo konvento sudėtis?
  5. Dėl ko kilo jakobinų ir žirondistų nesutarimai?
  6. Kaip jakobinai atėjo į valdžią?