25 Vas

23. Lotynų Amerikos išsivadavimas

Lotynų Amerika

XIX a. beveik visas konkistadorų užkariautas Centrinės Amerikos, Pietų Ame­rikos ir Vest Indijos žemes valdė Ispanija. Portugalijai priklausė didžiausia Pie­tų Amerikos šalis Brazilija, o Prancūzijai – Haičio sala Vest Indijoje. Užkariau­tų kraštų vietiniai gyventojai ilgainiui ėmė kalbėti ispanų, portugalų ir prancū­zų kalbomis, kilusiomis iš lotynų kalbos, todėl Centrinės Amerikos, Pietų Amerikos ir Vest Indijos salos buvo pavadintos Lotynų Amerika.

Tautinė ir socialinė visuomenės struktūra

Vietiniai Lotynų Amerikos gyventojai buvo indėnai, kurių dalis gyveno Centri­nėje Amerikoje ir Peru – ankstesnėse actekų, majų, inkų civilizacijos vietose. Dauguma indėnų dirbo plantacijose ir kasyklose. Kita jų dalis tapo paveldėti­niais skolininkais ir buvo vadinami peonais. Jie gaudavo nedidelį žemės skly­pelį, už kurį dvarininkui turėjo dirbti. Ispanai indėnus negailestingai išnaudojo. Dėl sunkaus darbo ir ligų indėnų skaičius Lotynų Amerikoje žymiai sumažėjo, ilgainiui kolonizatoriams ėmė stigti darbo jėgos. Ispanai, siekdami tai kompen­suoti, į Lotynų Ameriką pradėjo gabenti vergus negrus. Dauguma jų buvo ga­benami į Karibų jūros salas ir Braziliją. Jie, kaip ir dalis indėnų, dirbo plantaci­jose ir kasyklose.

Lotynų Amerikos kolonijose žmogaus padėtis visuomenėje priklausė nuo jo odos spalvos. Viešpataujančią padėtį užėmė atvykėliai iš Pirėnų pusiasalio. Is­panijos kolonijos Lotynų Amerikoje buvo suskirstytos į keturias vicekaralystes: Naująją Ispaniją, Naująją Granadą, Peru ir Rio de la Plata. Šias teritorijas valdė Ispanijos karaliaus paskirti vicekaraliai. Svarbiausias pareigas kolonijose galėjo užimti tik Ispanijos karaliaus atsiųsti valdininkai ir karininkai. Metropo­lijos valdžia nepatikliai žiūrėjo į kolonijose gimusius baltuosius, nes bijojo, kad jie neatsiskirtų nuo Ispanijos.

Didelę dalį visuomenės sudarė kreolai. Tai buvo ispanų palikuonys, gimę Lotynų Amerikoje. Kreolai sudarė viduriniosios valdininkijos sluoksnį ir vi­suomenėje užėmė žemesnę padėtį. Tarp jų nemažai buvo stambių žemvaldžių, pirklių, kunigų. Ispanai kreolams neleido kolonijose užimti svarbių pareigų ir žiūrėjo įjuos kaip į žemesniuosius. Kreolų diduomenė buvo nepatenkinta vieš­pataujančia ispanų padėtimi, tačiau bijojo indėnų ir vergų sukilimų, kurie galė­jo apriboti jų įtaką kolonijose. Ilgainiui kreolai ėmė laikyti save amerikiečiais.

Lotynų Amerikoje gyveno daug baltųjų ir indėnų palikuonių. Jie buvo vadi­nami metisais. Dauguma jų gyveno miestuose ir vertėsi smulkiąja prekyba bei amatais. Nemažą gyventojų grupę sudarė baltųjų ir negrų palikuonys, kurie bu­vo vadinami mulatais. Jie vertėsi panašiai kaip indėnai ir negrai. Metisai ir mu­latai visuomenėje užėmė žemesnę padėtį negu kreolai, tačiau aukštesnę negu indėnai ir negrai.

Nepriklausomų valstybių susikūrimas

Kolonijų gyventojams, siekiantiems nepriklausomy­bės, didelės įtakos turėjo Švietimo amžiaus idėjos bei Šiaurės Amerikos ir Prancūzijos revoliucijos.

Pirmasis išsivadavimo judėjimas prasidėjo Haičio saloje prieš prancūzų kolonizatorius. Sukilę negrai už­ėmė Haičio salą ir išvijo prancūzų kolonizatorius. Na­poleono Bonaparto pastangos susigrąžinti Haičio salą buvo nesėkmingos. 1804 m. sukilėliai paskelbė Haičio nepriklausomybę. Tai buvo pirmoji nepriklausoma valstybė Lotynų Amerikoje. Kreolai stebėdamiesi sekė įvykius Haityje, jie suprato kad savo pastangomis gali­ma išsikovoti nepriklausomybę nuo kolonizatorių.

XIX a. pr. Ispanijos kolonijose susiklostė palankios sąlygos atsiskirti nuo metropolijos. Napoleonas, užka­riavęs Ispaniją, jos karaliumi paskyrė savo brolį Juoza­pą Bonapartą. Tačiau kolonijų gyventojai atsisakė pri­pažinti naująjį Ispanijos karalių. Visoje Lotynų Ameri­koje prasidėjo sukilimai prieš ispanų kolonijinį valdy­mą. Žymiausias kovotojas už Lotynų Amerikos nepriklausomybę buvo Simo­nas Bolivaras, pelnęs garbingą Išvaduotojo vardą. S. Bolivaras išlaisvintose že­mėse įkūrė Didžiąją Kolumbiją, kurią sudarė Venesuelos, Kolumbijos, Ekvado­ro ir Panamos žemės.

Kitas žymus išsivadavimo judėjimo Lotynų Amerikoje vadovas buvo Chosė San Martinas. Jo vadovaujama kariuo­menė išvadavo Argentiną, taip pat pagel­bėjo Čilės ir Peru sukilėliams. Paskelbus Peru nepriklausomybę, pirmuoju vyriau­sybės vadovu tapo Ch. San Martinas.

Ypač atkakliai buvo kovojama dėl Meksikos nepriklausomybės. Kreolai, iš­sigandę ryžtingų permainų, kurias vykdė sukilėliai, pradėjo remti ispanų kariuo­menę. Tačiau ilgainiui kreolai patys pra­dėjo vadovauti kovai prieš ispanus ir 1821 m. Meksika tapo nepriklausoma valstybė.

Ispanai per trumpą laiką prarado visas savo kolonijas Centrinėje ir Pietų Ameri­koje. Vietoj buvusių ispanų valdų Lotynų Amerikoje susikūrė Meksikos, Argenti­nos, Paragvajaus, Bolivijos, Peru, Čilės ir Didžiosios Kolumbijos (apėmusios Venesuelos, Kolumbijos ir Ekvadoro teri­torijas) valstybės. Ispanams liko tik Kubos ir Puerto Riko salos Vest Indijoje.

Lotynų Amerikos politinė ir ekonominė raida XIX a. antroje pusėje

Politinė padėtis Lotynų Amerikoje po nepriklausomų valstybių susikūrimo bu­vo nestabili. Nepriklausomose valstybėse dažnai keitėsi vyriausybės, didelę įtaką jų valdymui turėjo karininkai. Daugelio šalių vadovai buvo diktatoriai, vadinami kaudiljais. Nors visų gyventojų teisės ir buvo sulygintos, tačiau vieš­pataujanti padėtis visuomenėje priklausė kreolams. Metisai, indėnai, mulatai ir tamsiaodžiai gyventojai visuomenėje neturėjo daug teisių. Dauguma jų dirbo kreolų plantacijose ir kasyklose. Jie buvo nepatenkinti esama socialine ir politi­ne padėtimi, nes jų gyvenimo sąlygos beveik nepasikeitė.

Ekonominė Lotynų Amerikos šalių padėtis po nepriklausomybės atgavimo kurį laiką liko nepakitusi. Tačiau padėtis pasikeitė, kai Vakarų Europoje ir JAV prasidėjo pramonės perversmas. Pramone besiverčiančioms valstybėms reikėjo papildomų žaliavų bei maisto produktų. Tai paspartino ekonominę Lotynų Amerikos šalių raidą: pradėta tiesti geležinkelius, statyti naujus uostus. Per trumpą laiką prekyba išaugo dešimtis kartų. Užsienio kompanijas viliojo vario klodai Peru, alavo telkiniai Bolivijoje, salietros – Čilėje, ji buvo naudojama gaminant dinamitą ir trąšas. Augo Kubos cukraus, Kolumbijos bei Brazilijos kavos paklausa. Ypač sparčiai plėtėsi Argentinos prekyba su užsienio šalimis. Argentinos stepėse (pampose) buvo auginami galvijai ir kviečiai, skirti ekspor­tuoti. Dauguma Lotynų Amerikos šalių priklausė nuo vieno ar kelių produktų eksporto. Amazonės upės baseine buvo plečiamos kaučiuko plantacijos, Centri­nėje Amerikoje – bananų. Pagrindinis Haičio eksporto produktas buvo cukrus, Čilė eksportavo sidabrą ir varį.

Nors dauguma Lotynų Amerikos bankų, geležinkelių, šachtų priklausė už­sienio pramonininkams, tačiau žemės ūkyje viešpatavo vietinių žemvaldžių aristokratija. Stambūs žemvaldžiai ir toliau plėtė savo plantacijas, o valstiečiai, kurių daugumą sudarė indėnai ir metisai, žemės taip ir negavo. Beveik visa dir­bama žemė priklausė plantatoriams. Vergija Lotynų Amerikoje buvo naikinama pamažu, o Brazilijoje ir Kuboje ji išsilaikė net iki XIX a. 9-ojo dešimtmečio.

Klausimai

  1. Paaiškinkite šiuos terminus: Lotynų Amerika, peonas, kreolas, metisas, mulatas.
  2. Remdamiesi žemėlapiu, išvardykite, į kokias teritorijas Lotynų Amerikoje buvo suskirstytos ispanų kolonijos.
  3. Kokie įvykiai Europoje kolonijų gyventojus paskatino pradėti išsivadavimo kovą prieš metropolijas?
  4. Kodėl, kovojant dėl Lotynų Amerikos šalių nepriklausomybės, kreolai kartais remdavo kolonijų valdžią? Pateikite konkrečių pavyzdžių.
  5. Apibūdinkite politinę ir ekonominę Lotynų Amerikos šalių raidą po nepriklausomų valstybių susikūrimo.