29 Bir

Lietuvos valstybės kūrimo laikotarpis. Mindaugas. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Vidaus ir užsienio santykiai valstybei kuriantis

Lietuvos vidaus santvarka ir karai su kaimynais prieš įkuriant vieningą valstybę. Valstybė buvo įkurta ne viena diena. Ji buvo kuriama ilgai ir palaipsniui. Valstybei susikurti padėjo nuolatinis reikalas kariauti. Jau iš žilos senovės buvo lietuvių šeimų ir apylinkių sambūrių, kuriuos sudarė gyvas reikalas gintis ar ką nors pulti. Tokių mažų, savo vadus turinčių, apylinkių iš pradžių buvo labai daug. Todėl gana ilgai nesusijungę lietuviai buvo puolami kaimynų rusų kunigaikščių. X, XI-me ir net iki pusės XII amž. — visą laiką rusai puolė tiek Padauguvio aisčius, tiek aukštaičius. Bet nuo antros XII amž. pusės ir lietuviai pradėjo pulti rusus. Jie pasiekdavo labai tolimas rusų sritis ir grobdavo jų lobingų miestų turtus. XIII amžiaus pradžioje lietuviai buvo tikras rusų siaubas. Kai XII amž. gale Livonijoje įsikūrė vokiečių ateivių valstybė, lietuviai ėmė pulti ir ją. Jie pasiekdavo tolimus pajūrius, o žiemos metu, ledu perėję įlanką, nusigaudavo net į Saremą (Eželį).

Aišku, kad šitoki dideli žygiai negalėjo apseiti be vadų. Didelius lietuvių būrius vedė kuris nors vienas vadas. Jis iš pradžios buvo renkamas susibūrusių karių. Bet po sėkmingo žygio toks vadas dažnai pasilaikydavo valdžią ir taikos metu. O pasilaikyti ją buvo nesunku, nes po vieno žygio paprastai būdavo ruošiamasi kitam, ir dažniausiai tai ruošai vadovaudavo buvusysis vadas. Taip palengva iš daugybės buvusių kunigaikštėlių išsiskyrė mažesnis jų skaičius. Antai 1219 m., darant taiką su

Voluinės kunigaikštyste, Lietuvai atstovauja net 21 kunigaikštis, bet jie priklauso iš viso tik 5 giminėms. Taigi jau tada Lietuva buvo tik 5 kunigikščių šeimų valdoma. Bet labai greit kunigaikščių skaičius pradėjo mažėti. Daug jų vienoje tautoje negalėjo taikiai sugyventi, ir galingesnieji pradėjo šalinti silpnesniuosius. Pagaliau Mindaugas pašalino visus kitus kunigaikščius ir liko vienas valdovas visame krašte.

Karai valstybės jungimo laikotarpy. Kuriantis valstybei, iš kaimynų lietuviams pavojingiausi buvo Voluinės kunigaikštystė ir kalavijuočių ordinas. Sunku būtų buvę vienu metu kariauti su abiem priešais. Todėl 1219 m. susitarę Lietuvos kunigaikščiai padarė taiką su Voluine. Padarę taiką pietuose, jie pradėjo žiauriai siaubti kalavijuočių ordino pavergtas sritis, naikinti jo pilis. Šitiems žygiams jie rado ir talkininkų. Tai buvo galinga D. Naugardo miestiečių valstybė. Varydamas prekybą su vokiečių Hanzos pirkliais, Naugardas labai praturtėjo ir turėjo savo kolonijų lybių ir estų žemėse. Dabar daugumą jų buvo užėmę kalavijuočiai. Todėl Naugardas susidėjo su lietuviais, tikėdamasis išvyti ordiną iš tų žemių. Tačiau lietuviai su naugardiečiais nevieningomis jėgomis neįstengė paimti tvirtų ordino pilių. Padarę du bendrus žygius, jie tik apiplėšė kraštą. Taip apsivylę lietuviai laikinai metė vokiečius ir vėl savo dėmesį nukreipė į rusų kraštus; su ordinu jie susitikdavo tik tuomet, kai jis juos puldavo. Bet ordinas retai tepuldavo, nes, mirus jo įkūrėjui vyskupui Albertui († 1229 m.), jis visiškai susilpnėjo. Netrukus dar prasidėjo jo nesutikimai su Rygos vyskupu; o prasidėjus savitarpio vaidams, ordinas nebepajėgė kariauti su lietuviais.

Lietuvos suvienijimas. Šitie karai su ordinu ir su rusais verste vertė lietuvius jungtis į didesnius politinius vienetus. Tuo būdu ir kunigaikščių skaičius mažėjo. Pagaliau iš visų kunigaikščių tarpo iškilo Mindaugas, kuris, pašalinęs kitus kunigaikščius ir net savo brolius, pasidarė visos Lietuvos valdovas. Tas atsitiko, žinoma, ne be kraujo praliejimo. Vieni iš Mindaugo konkurentų žuvo kovose, o kiti buvo išvaryti iš tėviškių ar perkelti kitur valdyti.

Nėra žinių, kurių sričių kunigaikščiu buvo Mindaugas, prieš paimdamas į savo valdžią visą Lietuvą. Jis, žinoma, buvo gavęs valdžią iš tėvo, kuris taip pat turėjo būti galingas kunigaikštis.

Bet kuo vardu buvo Mindaugo tėvas, irgi nežinia. Žinome tik jo brolį ir du brolio sūnus, Tautvilą ir Erdvilą, kurie buvo išvaryti iš Lietuvos. Iš pradžių jie buvo išsiųsti kariauti į rusų žemes, bet po sėkmingo žygio Mindaugas nebeleido jiems grįžti.

Taip pat tiksliai nežinoma, kada buvo galutinai suvienyta Lietuva. Bet tas turėjo atsitikti dar prieš 1236 m., nes tais metais Voluinės kunigaikštis jau derėjosi su Mindaugu, kaip su visos Lietuvos valdovu. Be to, tais pačiais metais buvo pirmas didelis suvienytos Lietuvos mūšis su kalavijuočiais.

Mūšis ties Šiauliais (1236 m.) ir kalavijuočių susiliejimas su kryžiuočiais (1237 m.)

Mirus vysk. Albertui, kalavijuočių ordinui nekaip sekėsi, nes naujasis vyskupas, norėdamas suvaldyti ordiną, buvo pradėjęs su juo kovą, kurią išsprendė tik popiežiaus legatas. Ordinas buvo silpnas, ir jam buvo sunku kariauti su stiprėjančia Lietuva. Todėl jis pradėjo rūpintis susijungti su kryžiuočiais. Bet kryžiuočių magistras tuo tarpu nenorėjo jungtis. Jis norėjo palaukti, kada kalavijuočiai visiškai nusilpnės ir ne sąjungą siūlys, bet prašys globos. Kryžiuočiams nenorint sąjungos, kalavijuočiai ryžosi patys susitvarkyti. Norėdami pagerinti savo būklę, jie paprašė popiežių paskelbti Europoje jų pagalbai pirmąjį kryžiaus karą. Kryžiaus karas buvo paskelbtas, ir į Livoniją atvyko daugybė Europos riterių. 1236 m. kalavijuočiai su svečiais įsiveržė į Lietuvą ir žiauriai nusiaubė kraštą. Pajutę susitelkusią lietuvių kariuomenę, kalavijuočiai su svečiais buvo besitraukią, bet lietuviai pastojo jiems kelią. Ties Šiauliais įvyko didelis mūšis, kurį laimėjo lietuviai. Kalavijuočių žuvo visa vadovybė su pačiu magistru ir daugybė svečių. Iš visos jų kariuomenės, kaip rašo kronikos, grįžę namo vos kas dešimtas karys.

Skaudžiai pralaimėję šitą mūšį, likusieji kalavijuočiai paprašė kryžiuočius priimti juos į savo tarpą. 1237 m. popiežius patvirtino jų susitarimą. Tuo susitarimu, kalavijuočių ordinas buvo panaikintas, o likusieji jo nariai tapo kryžiuočiais. Kadangi jų čia buvo likę nebedaug, tai iš Prūsų buvo atsiųsta naujų jėgų. Taip pat buvo atsiųstas ir naujas krašto magistras. Jis dabar jau nebebuvo atskiro ordino magistras, bet priklausė kryžiuočių didžiojo magistro, taigi buvo kryžiuočių provincijos, t. y. krašto magistras (Landmeister). Susilieję vokiečių ordinai dabar pradėjo ypatingai stengtis susisiekti ir susilieti į vieną valstybę. Tam tikslui jiems reikėjo nukariauti žemaičius. Todėl ir prasidėjo ilga, daugiau kaip 150 m. ėjusi kova su lietuviais.

Mindaugo kovos dėl vieningos valstybės išlaikymo

Kas vadovavo lietuvių kariuomenei mūšyje ties Šiauliais, nėra žinių. Bet aišku, kad tai buvo jau suvienytos Lietuvos žygis, tad jam turėjo vadovauti arba pats Mindaugas arba kuris nors iš jam artimų kunigaikščių. Greičiausiai tai buvo artimas Mindaugo bendradarbis, žemaičių kunigaikštis Vykintas.

Po didžiojo laimėjimo lietuviai norėjo išvyti vokiečius nors iš Kuršo, bet tas jiems nepavyko. Tuo tarpu patys kuršiai sutiko pripažinti ordino valdžią. Tada lietuvių dėmesys nukrypo į rusų žemes. Iš totorių nugalėtų Voluinės kunigaikščių lietuviai atsiėmė kadaise nustotas (žiūr. 38 psl.) lietuviškąsias Gardino, Naugarduko, Slanimo ir Volkovisko sritis. Tuo laiku jie paėmė ir Minską. Be to, jie padarė daug žygių į rytus ir į šiaurę. Lietuviai siaubė D. Naugardo žemes ir nužygiavo toli anapus Polocko. Kiek laiko lietuvių rankose buvo net Smolenskas. Bet ilgesnį laiką jie teišlaikė tik Polocką. Visus tuos žygius atliko ne pats Mindaugas, bet jo siunčiami kunigaikščiai. Jiems kariaujant rytuose, Mindaugas rūpinosi suimti į savo valdžią visus aukštaičius ir žemaičius. Išsiųstus kariauti kunigaikščius jis laikė rusų žemėse, o jų tėviškes paėmė į savo valdžią. Kai šie bandė priešintis, jis atėmė iš jų ir duotas rusų kunigaikštystes.

Aišku, kad šitoks Mindaugo elgesys nuskriaustus kunigaikščius padarė jo priešais. Jie pradėjo rūpintis pašalinti Mindaugą ir ieškojo tam tikslui sąjungininkų. Jų greit atsirado, nes į augančią Mindaugo galybę labai nepalankiai žiūrėjo Voluinės kunigaikščiai ir Livonijos ordinas.

1249—1250 m. sąjunga prieš Mindaugą. Mindaugo brolėnai, Tautvilas su Erdvilu, ir jų dėdė, Žemaičių kunigaikštis Vykintas, Mindaugo buvo išsiųsti į rusų sritis. Netrukus jie buvo pašalinti ir iš ten. Tada jie pabėgo pas savo giminaitį Voluinės kunigaikštį Danielių (jis buvo vedęs Tautvilo ir Erdvilo seserį). Danielius ryžosi padėti pabėgėliams. Jam rūpėjo ne tik paremti giminaičius, bet ir sutramdyti Mindaugo galybę ir atgauti neseniai nustotas sritis. Danielius tuojau pasiuntė Vykintą į Livonijos ordiną, siūlydamas jam sąjungą. Tas mielai ją priėmė. Pabėgėliai kunigaikščiai visokiais pažadais ir pinigais patraukė į savo pusę jot-vingus ir sukėlė žemaičius, kur buvo daug Mindaugo valdžia nepatenkintų kunigaikštėlių. Tuo būdu prieš Mindaugą susidarė galinga sąjunga, į kurią įėjo: 1) Livonijos ordinas, 2) Voluinės kunigaikštystė, 3) žemaičiai ir 4) jotvingai. Prie tos sąjungos neprisidėjo tik Prūsų ordinas, kuris dar nebuvo visiškai atsigavęs po pirmojo (1243—1249 m.) prūsų sukilimo ir kaip tik tuo metu kariavo su lenkais.

Iš sąjungininkų pirmasis pradėjo žygius Danielius. Bet užėmęs Slanimą ir Volkoviską, jis toliau nebežygiavo. Tuo tarpu Vykintas, Tautvilas ir Erdvilas su savo jėgomis apsupo Mindaugą jo pilyje, kurią kronikos vadina Voruta. Jiems į pagalbą atėjo ordinas, tačiau pilies neįstengė paimti, ir ordino kariuomenė, nusiaubusi kraštą, grįžo atgal.

Mindaugą tuo būdu išgelbėjo jo stiprioji pilis. Bet, kur ji buvo, nežinia. Greičiausiai ji bus buvusi kur nors Aukštaičiuose: kai kurie mokslininkai spėja tai buvus Liškiavą ar Kernavę.

Apsigindamas pilyje nuo priešo, Mindaugas dar neišsigelbėjo iš gresiančio pavojaus, nes priešų sąjunga greit neiširo. Vykintas ir Tautvilas su Erdvilu buvo čia pat, Lietuvoje. O Rygos vyskupas siūlė ordinui, pakrikštijus Tautvilą, pastatyti jį Mindaugo vietoje. Nerasdamas kitos išeities, Mindaugas sumanė išardyti sąjungą diplomatiškomis priemonėmis. Jis sugalvojo patraukti į savo pusę pavojingiausią sąjungos narį — ordiną. Kadangi ordinas tesutiko taikintis su Mindaugu tik tuomet, kai šis krikštysis, tai Mindaugas ir krikštijosi.

Mindaugo krikštas ir karūnavimasis Lietuvos karalium (1251-1253 m.)

Kai po Vorutos apgulos Mindaugas pasiūlė ordinui taiką, Livonijos magistras Andrius iš Štirlando (von Stirland) jam pateikė krikšto sąlygą. Andrius buvo iš tikro padorus ir labai maldingas riteris: jis tikrai troško Lietuvos krikšto. Todėl, kai Mindaugas sutiko krikštytis, jis nuoširdžiai rūpinosi jam padėti.

Liškiavos pilies griuvėsiai

1250 m. pabaigoje jis su būriu palydovų atvyko į Lietuvą. Čia tų metų gale ar 1251 m. pradžioje Mindaugas su visais savo artimaisiais buvo pakrikštytas. Ordinas padėjo jam net suvaldyti priešus. Kunigaikštis Vykintas netrukus ties Tverais buvo nugalėtas; jis pats žuvo mūšyje, o Tautvilas su Erdvilu pabėgo. Tuo būdu nei Aukštaičiuos nei Žemaičiuos nebeliko didžiųjų Mindaugo priešų. Tik pačioje visuomenėje ir smulkiųjų kunigaikščių tarpe buvo nepasitenkinimo dėl krikšto ir dėl susidėjimo su vokiečiais. Bet kadangi nepatenkintieji neturėjo žymesnių vadų, tai dar ilgokai tas nepasitenkinimas neperėjo į sukilimą. Tik žemaičiai vis nesiliovė kovoję su Livonijos vokiečiais, besiveržiančiais į jų kraštą.

Po krikšto Mindaugas kartu su ordino magistru tuojau pasiuntė į Romą pasiuntinius pareikšti ištikimybės popiežiui ir prašyti jo globos. Kartu buvo prašoma suteikti Mindaugui karališkąją karūną. Popiežius su džiaugsmu sutiko delegaciją ir įgaliojo Kulmo vyskupą Henriką karūnuoti Mindaugą karalium. Popiežiaus sutikimas buvo duotas 1251 m. liepos 17 d., bet karūnacija teįvyko tik 1253 m., t. y. po 2 metų.

Kaip matome, Mindaugas bandė staiga iškelti savo sukurtą valstybę ir pastatyti ją, kaip lygią, greta kitų Europos viešpatysčių. Bet vėliau pasirodė, kad šitas jo bandymas dar buvo per ankstyvas. Neseniai tik sukurtos valstybės valdovo autoritetas viduje dar buvo per silpnas, todėl jam nepakako jėgų visiems suvaldyti.

Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimas (1253 m.)

Ta pati delegacija, kuri prašė popiežių karūnuoti Mindaugą, drauge prašė įkurti jo valstybėje ir vyskupystę. Rygos arkivyskupas manė, kad jam turinti priklausyti ir Lietuvos Bažnyčia, nes jis buvo laikomas Pabaltijo metropolitu. Jis manė, kad popiežiaus globojamoje Mindaugo valstybėje jis vaidinsiąs tokį pat vaidmenį, kaip ir Livonijoje, kad ir čia jis būsiąs laikomas aukščiausiuoju autoritetu, o Mindaugas turėsiąs tenkintis tiktai pasauline valdžia, kaip kad ordinas Livonijoje. Bet, Mindaugo prašomas, popiežius įsakė, kad naujasis vyskupas prisiektų paklusnumą tiesiog popiežiui. Vyskupu buvo paskirtas tas pats ordino kunigas Kristijonas, kuris atliko Mindaugo krikšto apeigas. Tačiau Rygos arkivyskupas Albertas, nepaisydamas popiežiaus įsakymo, priėmė iš Kristijono priesaiką savo vardu. Tik vėliau, Mindaugui pasiskundus, popiežius įsakė Neuburgo vyskupui priimti iš Kristijono kitą priesaiką, kuria jis pasižadėjo klausyti tiesiogiai popiežiaus. Tuo būdu Lietuvos Bažnyčia juridiškai buvo nepriklausoma nuo vokiečių. Tačiau kitaip išėjo praktikoje.

Mindaugas tuo tarpu dar tebeturėjo daug priešų. Ypač jo nenorėjo klausyti žemaičiai. Todėl Žemaičių dalį jis net užrašė ordinui. Saugumo sumetimais, ordino, o gal ir paties vyskupo prašomas, Mindaugas vyskupui gyvenamąja vieta paskyrė Žemaičius ir dovanojo jam čia kai kurias žemes: po pusę Raseinių, Ariogalos, Betygalos, Laukuvos ir kt. sričių.Tose srityse vyskupas jautėsi labai nesaugiai, todėl prašė ordiną globos; už tai jis perleido ordinui kai kurias Mindaugo jam dovanotas žemes. Ordinui tai buvo labai pelninga, todėl jis su dideliu noru paėmė į globą buvusį savo narį. Pas vyskupą buvo nusiųsta net keletas ordino brolių su būriu karių. Tuo būdu Lietuvos vyskupystė, atsikračiusi Rygos vyskupo, visgi faktiškai susirišo per ordiną su vokiečiais. Mindaugas šitais vyskupo santykiais su ordinu greičiausiai buvo nepatenkintas, bet nieko negalėjo daryti, nes jam daug teko kariauti su Voluinės kunigaikščiais, gudais ir totoriais, o be to, daug kas ir pačioje Lietuvoje priešinosi jo valdžiai. Ypač jo nenorėjo klausyti žemaičiai, į kurių gyvenimą kišosi vyskupo globėjas — ordinas.

Nors, ordino verčiamas, Mindaugas net keliais dokumentais dovanojo ordinui visą Žemaitiją, tačiau žemaičiai žiūrėjo į jį, kaip į saviškį. Nenorėdami pasiduoti nei vyskupui nei ordinui, žemaičiai tuo tarpu vieni kovojo su ordinu, kuriam nesisekė jų nukariauti. Žemaičių krašte įsikūręs vyskupas Kristijonas, nieko negalėdamas veikti, nuo 1259 m. iš čia visiškai išsikraustė. Jo vyskupystė išnyko, o jis pats baigė savo gyvenimą Vokietijoj.

Antroji vyskupystė Lietuvos pietuose. Po Mindaugo krikšto popiežius pavedė Kulmo vyskupui Henrikui karūnuoti Mindaugą ir įšventinti Lietuvai naują vyskupą. Bet dėl Rygos arkivyskupo pretenzijų užtruko ir karūnavimas ir naujos vyskupystės įkūrimas. Kai Rygos arkivyskupas įšventino vysk. Kristijoną, tuo pat metu Kulmo vyskupas Henrikas irgi rūpinosi įkurti vyskupystę. Jis tai atliko per lenkų Gniezno arkivyskupą. Maždaug kartu su Kristijonu čia vyskupu buvo įšventintas lenkų domininkonas Vitas. Mindaugas jo gyvenamajai vietai buvo paskyręs pietines Lietuvos sritis (jotvingų žemėje). Bet kadangi Vito nerėmė jokia karinė pajėga, kaip kad Kristijoną, tai jis į savo vyskupystę greičiausiai nebuvo nė atvykęs. Ir jis savo gyvenimą baigė kažkur Vakaruose.

Mindaugo valstybės reikalai po krikšto ir karūnavimosi

Karai su Voluine. Krikštijęsis ir susitaikinęs su ordinu, Mindaugas ryžosi atgauti Voluinės kunigaikščio Danieliaus užgrobtas žemes. Dabar karui vadovavo jau nebe svetimi kunigaikščiai, bet Mindaugo sūnus Vaišvilkas. Danielius buvo sumuštas ir priverstas taikintis (1255 m.). Sutartis buvo sustiprinta Mindaugo dukters ir Danieliaus sūnaus Švarno vedybomis. Danieliaus sūnui Romanui Mindaugas davė valdyti Naugarduką, o Vaišvilkas gavo Slanimo, Volkovisko ir kitus atgautų sričių miestus. Tik jie turėjo pripažinti Mindaugo valdžią. Tа pačia taika buvo amnestuoti buvusieji Mindaugo priešai — Tautvilas su Erdvilu. Tautvilui tada buvo pavestas valdyti Polockas, kurį jis valdė ir prieš maištą, o apie Erdvilą nuo to laiko nebeturime jokių žinių.

Naugarduko pilies griuvėsiai

Tuo būdu po taikos su Voluine Mindaugas nebeturėjo didelių priešų. Jis kietai valdė visus aukštaičius ir nukariautus rusus, bet lietuvių pakraščio giminės (su lenkais ir kryžiuočiais kariaujantieji jotvingai ir su Livonijos ordinu kariaujantieji žemaičiai) jam nelabai norėjo pasiduoti.

Mindaugo sūnaus vainikavimas. Mindaugas svajojo kada nors kietai suimti į savo valdžią visas lietuvių gimines. O tuo tarpu stiprinosi viduje; rūpindamasis, kad, jam mirus, nežūtų valstybė, iš anksto gavo popiežiaus leidimą vainikuoti karalium vieną iš savo sūnų. Jis turėjo tris sūnus, kurių du jaunesnieji, Ruklys ir Rupeikis, buvo pakrikštyti katalikais kartu su Mindaugu, o vyresnysis sūnus Vaišvilkas; santykiaudamas su Voluinės kunigaikščiais, krikštijosi rytų Bažnyčios apeigomis. Pagaliau po taikos su Voluine Vaišvilkas išvyko į Graikiją ir įstojo į vienuolyną. Iki tėvo mirties jis nebegrįžo į Lietuvą.

Todėl Mindaugas savo įpėdiniu galėjo vainikuoti katrą nors iš jaunesniųjų sūnų; katrą būtent, — nežinia.

Karai su totoriais. Rūpindamasis sutvarkyti savo valstybę, po taikos su Voluine Mindaugas dar susidūrė su totoriais, pavergusiais tuo metu visą Rusiją. Mindaugas kartu su Voluine puolė totorius. Už tai atsilygindami, totoriai (1258 m.) suruošė didelį žygį į Lietuvą ir nusiaubė visą rytinę jos dalį. Bet kaip greit jie užplūdo, taip veikiai ir atsitraukė. Didelių mūšių su jais neįvyko, ir tas vienintelis jų užplūdimas neturėjo Lietuvai jokios reikšmės; tik šiek tiek buvo apnaikintas kraštas, bet dėl to nė kiek nepasikeitė valstybinės sienos.

Žemaičių kovos su ordinu ir Mindaugo prisidėjimas prie jų

Klaipėda 1535 metais

Klaipėdos įkūrimas (1252 m.). Mindaugas tvarkė savo valstybę, kariavo rytuose ir pietuose, o žemaičiai kovojo su ordinu, kurs neįstengė pavergti jam Mindaugo atiduotų žemių. Tada ordinas pasiryžo bent atskirti žemaičius nuo jūros, kad iš atplaukiančių pirklių jie negalėtų pirktis ginklų ir kitokių prekių. Be to, užėmus pajūrį, Livonijoje ir Prūsuose veikiančios ordino šakos galėtų susisiekti sausuma. Tam tikslui 1252 m. Livonijos ordinas ėmė statyti pilį toje vietoje, kur Kuršmarės jungiasi su Baltija. Senoji tos vietos sodyba buvo vadinama Klaipėda; ordinas ją pavadino vokišku Nemuno vardu — Memel. Žemaičiai tuojau suprato naujosios pilies pavojingumą ir ėmė ją pulti dar tebestatomą. Bet ir dažnais puolimais jie neįstengė nei jos statybos sutrukdyti nei pastatytos pilies išgriauti.

Durbės mūšis (1260 m.) ir jo padariniai. Pasistatęs Klaipėdos pilį, Livonijos ordinas vėl ėmė pulti žemaičius. Po ilgų kovų jis pasistatė Nemuno pakrantėje Jurbarko pilį (1259 m.), kurios žemaičiai taip pat neįstengė išgriauti. Tada priešais Jurbarką žemaičiai pasistatė savo pilį — Karšuvą. Ordinas ketino suruošti į Žemaičius didelį žygį ir išgriauti Karšuvą. Livonijos ordinui atėjo į pagalbą Prūsų ordinas ir daug svečių iš Europos. Bet visai priešo kariuomenei traukiant į Karšuvą, žemaičiai nėjo jos ginti, o įsibrovė naikinti ordino valdomojo Kuršo. Ordino kariuomenė nusiskubino gelbėti savo žemių. Abiem kariuomenėm susitikus prie Durbės ežero, kovą laimėjo žemaičiai. Reikia pastebėti, kad iš mūšio pasitraukė ordino pavergtieji kuršiai, kurie čia buvo jų atvesti kartu su lybiais ir latgaliais. Mūšyje žuvo visa ordino vadovybė su Livonijos magistru ir Prūsų maršalka ir beveik visi broliai.

Po mūšio, Livonijoj ir Prūsuose tuojau sukilo pavergtosios kiltys. Ordinas atsidūrė dideliam pavojuj. Ypač labai išsiplėtė sukilimas Prūsuose, kur buvo sunaikintos beveik visos ordino pilys ir išžudytos jų įgulos. Nesugriautos liko tik Karaliaučiaus, Baigos, Elbingo ir Kulmo, t. y. pačios tvirtosios pilys. Sukilusioms giminėms padėti čia ateidavo žemaičiai, kurie ne kartą pasiekdavo net Vyslą. Ordinui tuomet buvo labai sunkūs laikai; jis išsigelbėjo tik dėl to, kad į jo šauksmus atėjo pagalba iš Vakarų: mat, jo prašomas, popiežius sušaukė Europos riterius į kryžiaus žygį prieš Pabaltijo pagonis.

Mindaugo prisidėjimas prie žemaičių kovų. Visoms žemaičių kovoms su ordinu vadovavo jų kunigaikštis, Mindaugo seserėnas Treniota. Po Durbės mūšio jisai, atvykęs pas Mindaugą, ėmė jį įkalbinėti nutraukti ryšius su ordinu ir bendromis visų aisčių jėgomis išvyti vokiečius. Tada, esą, pasiduosią jo valdžiai ir žemaičiai, ir kuršiai ir visos ordino pavergtos Padauguvio kiltys. Mindaugas tuo metu buvo labai nusivylęs santykiais su ordinu, nes neturėjo iš to jokios naudos. Tiesa, ordinas jo žemių nebepuolė, bet užtat jo akivaizdoje vergė žemaičius. Todėl Mindaugas priėmė pasiūlymą ir, sudaręs sąjungą su D. Naugardu, 1262 m. nužygiavo į Livonijos ordino žemę net iki Cėsio (Vendeno). Bet, neatvykus Naugardo kariuomenei, jis neįstengė paimti pilies ir, grįžęs namo, daugiau su ordinu nebekariavo. Tuo tarpu Treniota su žemaičiais žygiavo tolimus žygius: Prūsuose jie pasiekdavo net Vyslą, siaubdavo Kulmo apylinkes, o už Dauguvos pasiekdavo net Estiją.

Tai buvo tik siaubiamieji, o ne užkariaujamieji žygiai. Livonijos ordinas atsigavo gana greit. Po kiek laiko atsigavo ir Prūsų ordinas; bet kol jis atgavo savo pirmykštę būklę Prūsuose, praėjo net 14 metų.

Mindaugo nužudymas (1263 m.)

Mindaugas, po Durbės pralaimėjimo užpuolęs 1262 m. labai susilpnėjusį ordiną, daugiau jo nebelietė. Tuo metu sukilusioms ordino pavergtoms giminėms kariauti tepadėdavo vien žemaičiai. Mindaugas po pirmo nepasisekimo ėmė gailėtis nutraukęs su ordinu sutartį ir vėl nusigręžė į rusų kraštus. 1263 m. jis išsiuntė savo kariuomenę prieš Briansko kunigaikštį. Kariuomenei vadovavo Nalšėnų kunigaikštis Daumantas. Bet šitas Mindaugo žygis Lietuvoje buvo palaikytas tautinių reikalų apleidimu. Mindaugas jau ir anksčiau buvo kaltinamas susidėjęs su vokiečiais, taigi jo atsisakymas prisidėti prie broliškų giminių kovos dėl laisvės buvo palaikytas tautos išdavimu. Todėl žemaičių kunigaikštis Treniota ir iš žygio grįžęs Daumantas susimokę jį nužudė. Kartu nužudė ir abu prie jo buvusius sūnus — Ruklį ir Rupeikį. Jie tikėjosi, kad, pašalinę Mindaugą, jo suorganizuotos valstybės jėgomis įstengs išvaduoti visas ordino pavergtas gimines ir apsaugos visą tautą. O iš tikrųjų, žuvus Mindaugui, susvyravo net jo sukurtos valstybės pamatai.

Be politinių sumetimų, sąmoksle prieš Mindaugą daug svėrė ir kiti motyvai. Nemažą vaidmenį čia vaidino spaudžiamų kunigaikščių reakcija, noras atgauti savo teises. Būta čia ir šeimyninių nesusipratimų: mirus Mindaugo žmonai Mortai, jis pasiliko pas save į laidotuves atvykusią jos seserį, Daumantienę; tad Daumantą vertė prisidėti prie sąmokslo ir noras susigrąžinti sau žmoną.

Lietuva po Mindaugo mirties, —1263—1270 m.

Treniota (1263—1265 m.). Nužudžius pirmąjį valstybės vie-nytoją, Mindaugą, Lietuvoje pakėlė galvas visi dar neišnykę kunigaikštėliai. Nė vienas iš jų nenorėjo pasiduoti kitas kitam, visi stengėsi užimti Mindaugo vietą. Jo teisėto įpėdinio nebuvo, nes abudu jaunesnieji sūnūs buvo nužudyti kartu su tėvu, o vienuolis Vaišvilkas gyveno Graikijoj. Stipriausi konkurentai į Mindaugo sostą buvo jo žudikas Treniota ir buvęs Mindaugo priešas, Polocko valdovas Tautvilas. Abudu stengėsi vienas kitą pašalinti. Pagaliau Tautvilas buvo nužudytas, ir valdžią paėmė Treniota. Matyt, apie sostą svajojo ir Daumantas, bet netrukus jis turėjo bėgti iš savo tėviškės. Pabėgęs į Pskovą, jis buvo ten išrinktas kunigaikščiu ir, pasižymėjęs laimingais karais, valdė Pskovą dar daugiau, kaip 30 metų (iki 1299 m.).

Treniota bandė varyti tokią politiką, kokią pats buvo siūlęs Mindaugui. Jis stengėsi paremti prieš ordiną sukilusias Prūsų ir Latvių gimines. Ir iš tikro jis daug joms padėjo. Bet persekiodamas Lietuvoje buvusius krikščionis ir Mindaugo bendradarbius, jis sukėlė jų sąmokslą ir, neišvaldęs visiškai 2 metų, buvo nužudytas.

Vaišvilkas (1265—1268 m.). Mindaugui žuvus, Vaišvilkas buvo Graikijoj, bet veikiai po to grįžo ir apsigyveno Pinske. Treniotą nužudžiusieji Mindaugo gimines šalininkai, žinoma, tuojau ėmė galvoti apie jį. Todėl, atvykęs su Voluinės kunigaikščių duota kariuomenės pagalba, jis greit įsiviešpatavo visoj Lietuvoj. Jam, kaip kadaise Mindaugui, nenorėjo pasiduoti tik žemaičiai, nes ir jis dėjosi su Voluine, turėjo santykių net su ordinu ir atrodė, kad tęs savo tėvo politiką; todėl žemaičiams su juo buvo ne pakeliui.

Bet Vaišvilkas neilgai tevaldė. Po trejų metų jis atsisakė nuo sosto ir vėl sugrįžo į vienuolyną. Lietuvą paliko savo sesers vyrui Švarnui. Tuo tarpu buvo svajojęs gauti Lietuvą valdyti Vladimiro (Voluinėje) kunigaikštis Levas. Supykęs ant Vaišvilko už sosto atidavimą Švarnui, Levas pasikvietė jį į svečius ir nužudė. Žuvus paskutiniam Mindaugo sūnui, tiesioginių jo palikuonių daugiau nebeliko.

Švarnas Lietuvą valdė labai neilgai: vos vienerius metus pavaldęs, jis mirė (1269 m.). Lietuva liko be dinastijos, ir nauja dinastija turėjo iškilti iš savų kunigaikščių tarpo. Pirmasis iškilo Kernavės kunigaikštis Traidenis.

Traidenis (1270-1282 m.)

Ar turėjo Traidenis kokių giminystės ryšių su anksčiau veikusiais kunigaikščiais ir su Mindaugu, nėr žinios. Žinome tik, kad Lietuvą jis valdė iš Kernavės. Jis, tur būt, norėjo eiti Treniotos keliais, ne Mindaugo. Apskritai, jis buvo grynai tautiškosios ir pagoniškosios Lietuvos valdovas, t. y. pirmiausia jam rūpėjo valdyti ir ginti visas lietuviškąsias žemes, o apie nukariavimus jis mažai tesirūpino. Jis nesidėjo nė su vienu kaimynu. Būdamas geras karys, jis pats vienas kariavo su visais priešais. Ne vieną žygį atliko į Prūsus ir daugybę žygių padarė prieš Livonijos ordiną. Todėl jį rėmė ir jo klausė net žemaičių kunigaikščiai. Jam buvo pasisekę paimti į savo valdžią net Žiemgalos dalį; tačiau jam nepasisekė visiškai nugalėti ordino.

Po Durbės mūšio sukilusias kiltis ordinas jau buvo nugalėjęs. Traidenis net kelis kartus skaudžiai sumušė Livonijos ordino kariuomenę ir ne kartą su savo kariuomene skersai ir išilgai išvaikščiojo ordino žemes, tačiau nepajėgė sugriauti jo galingų pilių. Tuo būdu ordinas atsilaikė, kai kur net pasistūmėjo į Lietuvos pusę. Taip antai, vienų paliaubų metu ordinas (1274 m.) Naujinio vietoje pastatė Daugpilį. Traidenis sakė jį esant pastatytą jo paties širdy. Bet kad ir kaip stengėsi, jis visgi negalėjo jo sugriauti. Traidenis sugebėdavo sumušti ordino kariuomenę tik atvirame lauke: mat, lietuviai dar buvo neįpratę imti tvirtų mūro pilių.

Kernavės piliakalnis

Tuo metu kryžiuočių ordinas jau buvo nugalėjęs sukilusias aisčių kiltis vad. Prūsijoj. Tada daugelis jų ėmė bėgti nuo vokiečių į Lietuvą, ir Traidenis juos mielai priimdavo. Jis juos Įkurdino Voluinės pasieny. Tuo būdu jis norėjo ten sudaryti tvirtesnę atsparą prieš Voluinės kunigaikštystę, su kuria Traidenis bloguoju gyveno (jis užėmė net jos valdytą Drohičiną).

Mažiausia rūpesčių Traidenis turėjo su kaimynais gudais. Tačiau su lenkais jam tekdavo nemažai kariauti; jis pasiekdavo ne tik Mozūrus, bet ir tolimąją Krokuvą. Mozūrų kunigaikštis (Boleslovas II), norėdamas apsisaugoti nuo Traidenio puolimų, vedė net jo dukterį.

Žodžiu, Traidenio laikais Lietuva buvo iškilusi, kaip galinga karinė pajėga. Tuo metu Lietuvos valstybė buvo grynai lietuviška ir tautiška. Ji buvo daug platesnė, negu Mindaugo laikais, nes Traidenio klausė ir žemaičiai ir jotvingai, kurie Mindaugo laikais labai neaiškiai laikėsi. Traidenio laikais tautiškoji Lietuvos valstybė buvo baigta kurti. Bet galutinai ją sustiprino tik tolimesnieji Traidenio įpėdiniai — Vytenis ir Gediminas.