25 Vas

25. Lietuvos ūkis ir visuomenė XIX a. vid.

Baudžiavos panaikinimas

XIX a. vid., ypač po Krymo karo (1853-1856), Rusijos imperijoje toliau didėjo feodalinės baudžiavinės sistemos krizė. Gamyba dvaruose nedidėjo, net smuko. Juose mažiau buvo sėjama javų, dvigubai mažiau užauginama bulvių. Padėtį sunkino stichinės nelaimės: epidemijos, nederliai. Dvarininkai savo pajamas siekė išlaikyti didindami valstiečių išnaudojimą. Kildavo valstiečių bruzdėji­mų. Nemažai jų buvo nuslopinta karine jėga.

Ryški tokios santvarkos krizė privertė Rusijos valdžią pradėti rengtis panai­kinti baudžiavą. 1861 m. vasario 19d. (pagal naują kalendorių – kovo 3-iają) caras pasirašė manifestą ir įstatymus, panaikinusius baudžiavą.

Tai paskelbus, valstiečiai dar du metus privalėjo eiti lažą ir tik paskui galėjo pradėti duoti piniginę duoklę. Bet valstiečiai iš karto liovėsi eiti į dvarą ir metė visus darbus. 1861 m. pavasarį toks valstiečių nepasitenkinimas apėmė 145 Kauno ir Vilniaus gubernijų dvarus. Tais metais vien Kauno gubernijoje į 34 dvarus buvo nusiųsta kariuomenė, kuri privertė valstiečius eiti lažą.

Po baudžiavos panaikinimo buvo įvesta nauja valstiečių valdymo sistema: iš kelių kaimų buvo sudarytos seniūnijos. Joms vadovavo renkamas seniūnas. Ke­lios seniūnijos, vadovaujamos renkamo viršaičio, sudarė valsčių. Seniūnas ir viršaitis turėjo vykdyti aukštesnės valdžios įsakymus, prižiūrėti, kad valstiečiai mokėtų mokesčius ir atliktų prievoles.

Padėtis Lietuvos visuomenėje

Lietuvoje susiklostė vieno luomo (bajorijos) visuomenė, nes miestiečiai neįgijo teisių valstybės valdyme, o dvasininkai nesusitelkė į savarankišką luomą. Domi­nuojanti jėga krašte buvo bajorai, kurie etninėje Lietuvoje sudarė 8-12% gyven­tojų. Didžioji jų dalis kalbėjo lenkiškai, tik kai kurie etninės Lietuvos, ypač Že­maitijos, bajorai kal­bėjo lietuviškai. Ši ba­jorija puoselėjo viltis atkurti bendrą Lenki­jos-Lietuvos valstybę. Užkariavus Lietu­vą, rusų valdžia smar­kiai apribojo bajorijos teises. Bajorai galėjo spręsti tik vidinius sa­vo reikalus ir menkas savivaldos problemas. Vietinius bajorus vals­tybės reikaluose turėjo pakeisti rusų bajorai valdininkai. Prie bajorijos nuosmukio prisidėjo rusų val­džios pastangos įvesti privalomą tarnybą valdžios organuose arba kariuomenėje. Lietuvos bajorai, kitaip nei rusų, nesiver­žė kopti valstybinės karjeros laiptais. Ven­gimas tarnauti valstybinėse įstaigose bei kariuomenėje buvo pasyvus priešinimasis rusų valdžiai.

Lietuvos miestai, tautybių ir religijų at­žvilgiu, buvo margi. Juose viešpatavo žy­dai, rusai, lenkai. Didelį poveikį miestie­čiams turėjo 1861 m. baudžiavos panaiki­nimas ir valstiečių reforma. Miestuose pa­spartėjo kapitalizmo raida, išsiskyrė sam­domieji darbininkai ir kapitalistai.

Valstiečių luomas ėmė formuotis tik panaikinus baudžiavą. Valstiečiai gavo asmens laisvę, teisę išsipirkti ir naudotis žeme, pasirinkti užsiėmimą ar verslą. Už­nemunėje valstiečių reforma buvo pradė­ta pagal 1864 m. įstatymą. Oficialiai Už­nemunės valstiečiai žemės gavo be išpir­kos. Tačiau žemės mokesčiai juos sunkiai prislėgė.

Inteligentija ėmė formuotis XIX a. pirmoje pusėje. Pirmiausia tai buvo rusų valdžios aparato valdininkai, bajorų savivaldos renkamų organų tarnautojai. Jie privalėjo būti išsimokslinę, tačiau universitetinis išsilavinimas nebuvo būtinas. Tarp švietimo darbuotojų išsi­skyrė Vilniaus universiteto profesūra. Labai marga buvo meninė inteligentija, kuriai didelės įtakos turėjo lenkų kultūra. Nemaža dalis inteligentų buvo dvi­kalbiai. Nauja lietuvių inteligentija, kilusi iš valstiečių, ėmė formuotis kapi­talizmo raidos sąlygomis, jau panaikinus baudžiavą. To meto Lietuvos švie­suomenei aktualiausia buvo tautinio apsisprendimo problema.

Katalikų bažnyčios vaidmuo

Daugumą Lietuvos gyventojų sudarė katalikai. Katalikų bažnyčia buvo svarbi visuomenės gyvenimo jėga. Carai siekė apriboti bažnytinės veiklos laisvę: uni­tai prievarta verčiami į stačiatikybę, katalikų kunigams draudžiama krikštyti mišrių santuokų vaikus, mėginta įvesti griežtą pamokslų kontrolę. Kita vertus, ši rusų valdžios akcija privertė Katalikų bažnyčią keisti santykius su rusų val­džia ir pačiai atsinaujinti. Griežtą rusų valdžios politiką Lietuvos katalikų at­žvilgiu kritikavo ir popiežiai. Carui Nikolajui I sušvelninus antikatalikišką veiklą, susidarė galimybės Vil­niaus vyskupystės vadovu tapti Vaclovui Žilinskiui, Žemaičių Motiejui Valančiui. Nors vyskupas M. Valančius buvo tik vienos -Žemaičių vyskupystės vadovas, tačiau jo veikla turėjo įtakos visai Lietuvai. M. Valančiaus pastango­mis pasikeitė Lietuvos dvasinin­kijos sudėtis, jos kultūrinis lygis ir veikla. Jis išugdė naują klierikų kartą, kuri vėliau prisidėjo prie Katalikų bažnyčios atsinaujinimo. Bažnyčios atsinaujinimas, posūkis į liaudį, sutapo su lietuvybės idėjų plitimu. Nuo pat ganytojiškos veiklos pradžios M. Valančius rū­pinosi, kad kunigai visoje vysku­pystėje mokėtų lietuviškai ir su liaudimi kalbėtų jos kalba. Svarbiausiose para­pijose vyskupas stengėsi paskirti savus seminarijos auklėtinius, kurie turėjo pa­keisti lenkiškai kalbančius kunigus. Ypač buvo palaikomi jauni kunigai, prisi­dėję prie lietuviškų knygų rašymo ir leidimo.
M. Valančius darė didelę įtaką visam lietuvių tautiniam sąjūdžiui, kurio priešakyje buvo S. Daukantas. Varniuose susibūrė dauguma lituanistinio sąjū­džio veikėjų, ne vien kunigų, bet ir pasauliečių. 1834-1850 m. S. Daukanto aplinkoje buvo subrandinti ne tik pradinio lietuviško švietimo, bet ir vidurinio­jo ir net aukštojo mokslo planai („Žemaičių akademija“).

Tačiau pasaulietinė ir Bažnyčios šviesuomenė skirtingai įsivaizdavo akade­mijos veiklą. M. Valančius norėjo, kad akademija ruoštų naujus katalikų dvasi­ninkus, S. Daukantas įsivaizdavo akademiją kaip mokslinį lituanistikos centrą, kur būtų ruošiami istorijos ir kalbos darbai. M. Valančius Varniuose bandė įkurti „mažąją akademiją“. Rusų valdžia puikiai suprato, kad vėliau išjos galė­jo išaugti žemaičių dvasinė akademija, ir šiuos planus uždraudė.

Kultūros raida (1831-1863)

Šiuo laikotarpiu kultūrinio gyvenimo sąlygos Lietuvoje labai pablogėjo. 1832 m. buvo uždarytas Vilniaus universitetas. Po dešimtmečio toks pat likimas išti­ko Vilniaus medicinos-chirurgijos bei Dvasinę akademijas.

Lietuvos kultūrinį gyvenimą formavo kelios kultūros ir mokslo draugijos. Pirmiausia – Vilniaus medicinos draugija, kuri buvo bene vienintelė krašto vi­suomeninė mokslinė draugija, įsikūrusi ir pradėjusi veikti imperatoriškojo Vil­niaus universiteto aplinkoje ir gyvavusi iki 1840 m. Tai sąlygojo gydytojų -anuomet labiausiai organizuotos ir susitelkusios inteligentijos grupės, vaidmuo.

Gydytojai ne tik dirbo medicinos srityje, bet ir įsitraukė į kultūrinį gyvenimą. Įspū­dingo Lietuvos kultūros gyvenimo įvykio -garsiojo leidinio „Vilniaus albumas“ orga­nizatorius buvo medikas Jonas Kazimieras Vilčinskis. Daug jo kolegų dirbo literatūros, dailės, muzikos srityse.

Reikšmingas įvykis buvo ir 1855 m. įkurta Vilniaus archeologijos komisija bei Senienų muziejus. Šios organizacijos veik­los sritys buvo labai įvairios. Komisija do­mėjosi istorija bei archeologija, literatūra, daile, architektūra ir net gamtos mokslais. Tai atspindėjo šviesuomenės norą į vieną draugiją suburti visas intelektualiąsias pajė­gas. Moksliniuose komisijos tyrinėjimuose dominavo politinės krašto istorijos, o ne lie­tuvių kalbos ir tautosakos dalykai. Į Vil­niaus archeologijos komisiją buvo išrinkti M. Valančius, L. Ivinskis, M. Akelaitis ir kiti žinomi lietuvių visuomenės veikėjai. Tačiau S. Daukantas (jo knygų būta komisijos bibliotekoje) nebuvo priimtas. Matyt, todėl, kad komisija ignoravo lietuvių kalbos ir tautosakos tyrinėjimus.

Lietuvių kultūros centrai po sukilimų dėl rusų represijų buvo išblaškyti. Jie formavosi ir pačioje Lietuvoje, ir toli nuo jos, ypač Rusijos imperijos sostinėje Sankt Peterburge. Lietuvą prijungus prie Rusijos, šiame mieste prasidėjusi lietuvių inteligen­tijos veikla itin išsiplėtė nuslopinus 1830-1831 m. sukilimą. Dalis inteligentų, nega­linčių pragyventi Lietuvoje, čia ieškojo tar­nybos arba buvo priversti išvykti iš gimti­nės rusų valdžios įsakymu. Sankt Peterbur­go lietuvių kultūros centras rūpinosi lietu­viškų knygų leidyba, parapinių mokyklų steigimu, lietuvių liaudies kūrybos rinkimu bei tyrinėjimu. Šiame mieste S. Daukantas parašė brandžiausius veikalus, M. Valan­čius rengė „Žemaičių vyskupystę.“

XIX a. vid. ėmė ryškėti Varnių reikšmė lietuvių kultūriniam sąjūdžiui. 1845 m. Varnių dvasinės seminarijos rektoriumi buvo paskirtas M. Valančius. Jis pasiekė kad seminarijos profesoriais taptų lietuvių raštijai nusipelnę žmonės. Varnių kultūriniam branduoliui priklausė mokytojas iš Rietavo, pirmųjų periodinių lietuviškų kalendorių leidėjas Laurynas Ivinskis, rašytojas Antanas Baranaus­kas, „Anykščių šilelio“ eilėmis puošęs kalendorių puslapius. 1853 m. M. Va­lančiaus dėka Varniuose buvo atidarytas garsaus Vilniaus spaustuvininko Adomo Zavadskio knygynas, anuo metu didžiausias Žemaitijoje. L. Ivinskis prie knygyno įkūrė skaityklą, iš kurios aplinkiniai galėjo parsinešti knygų į namus. Varniuose buvo sumanyta leisti pirmąjį lietuvišką laikraštį „Aitva­ras“, tačiau valdžia nesutiko.

Kitas lietuvių inteligentų būrelis apsistojo gydytojo Petro Smuglevičiaus nuomojamame Svirlaukio dvare (prie Jelgavos, Kuršo gubernijoje). Jame įsi­kūrė iš Varnių pasitraukęs S. Daukantas, M. Akelatis. Čia buvo brandinama mintis leisti lietuvišką laikraštį „Pakeleivingas“. P. Smuglevičiui pavyko subur­ti keletą turtingesnių Lietuvos dvarininkų bendram kultūros rėmimo darbui. Tai buvo bene pirmasis kolektyvinio mecenavimo atvejis ano meto Lietuvoje.

Kultūros židiniai anuo metu ruseno daugiausia Lietuvos provincijoje. Vil­nius buvo oficialiosios bajoriškosios kultūros centras. Spaustuvės, bibliotekos, teatrai, periodinių leidinių redakcijos ir intelektualų salonai buvo skirti diduo­menei. Čia viešpatavo lenkų kultūra, skambėjo lenkų, žydų, rusų kalbos. Per visą XIX a. nė vienoje Vilniaus bažnyčioje nebuvo lietuviškų pamaldų.

Bandymas Vilniuje sutelkti išsisklaidžiusius valstietiškos kilmės lietuvių šviesuolius yra susijęs su Mikalojaus Akelaičio veikla. Jis tikėjosi vieno Vil­niaus archeologijos komisijos vadovų A. H. Kirkoro pagalbos leidžiant „Liau­dies bibliotekos“ leidinius.

Klausimai

  1. Kuo pasireiškė baudžiavinio ūkio krizė?
  2. Kas buvo būdinga Lietuvos visuomenei po Lietuvos prijungimo prie Rusijos?
  3. Palyginkite valstiečių padėtį iki baudžiavos panaikinimo ir po valstiečių reformos.
  4. Koks buvo inteligentijos vaidmuo? Kuo skyrėsi senoji ir naujoji lietuvių inteligentija?
  5. Pateikite pavyzdžių, įrodančių Katalikų bažnyčios svarbą to meto visuomenėje