30 Bir

Lietuviai emigracijoje: JAV lietuviai. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Ekonominė Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių būklė

Lietuvos išeiviai buvo paprasti kaimo žmonės darbininkai ir smulkūs amatininkai. Įvažiuodami į Ameriką, jie turėjo parodyti 30—50 dolerių. Tai buvo valdžios reikalaujamas laidas, kad ateivis turės iš ko gyventi pradžioje, kol susiras sau darbo (daugiau pinigų retas kuris iš jų nusiveždavo). Tad lietuviai Amerikoje turėdavo pradėt gyventi iš penkių pirštų. Tik kiek užsidirbę, kai kurie imdavosi laisvų verslų: kas steigė krautuves, kas smukles bei valgyklas, kas vertėsi įvairiais amatais. Bet daugumas vis dėlto tapdavo paprastais darbininkais anglių kasyklose ir įvairiose dirbtuvėse. Lietuviai gausiai apsigyveno prie anglių kasyklų ir pramonės centrų. Vietomis jie užima ištisus miestų kvartalus. Ten jie turi įvairiausių savo įmonių ir amatininkų. Visi reikalai tenkinami savų žmonių: – yra lietuviškų krautuvių, kepyklų, smuklių, siuvėjų, kurpių, kirpėjų ir t.t. Lietuviai taip pat steigia savas akcines bendroves. Vienos jų verčiasi statyba — stato lietuviams namus, kitos duoda paskolas ir t.t. Žodžiu, Amerikos lietuviai stengiasi visus savo reikalus patys apsirūpinti. Kai kurie iš jų yra praturtėję ir turi nemaža net nekilnojamojo turto, kai kurie ten pat, Amerikoje, yra išėję aukštąjį mokslą ir verčiasi gydytojo, advokato, inžinieriaus ar kitokia praktika.

Apskritai išeiviai į Ameriką išvežė daug lietuviškų jėgų, nes važiuodavo paprastai vyrai ir moterys pačiam savo tvirtume. Išvežė jie nemaža ir pinigų. Apskaičiuojama, kad į Ameriką įvažiavę lietuviai valdžios organams yra parodę apie 4 milijonus dolerių. Kai kurie išeiviai pinigų turėjo daugiau, negu buvo reikalinga parodyti. Tad pinigų iš Lietuvos į Ameriką buvo įvežta daug daugiau. Jei prie išvežtųjų pinigų dar pridėsime kelionės išlaidas ir Lietuvos išeivių išauginimo išlaidas, tai mūsų piniginiai nuostoliai Amerikos naudai bus labai dideli. Apskaičiuojama, kad pačiai Lietuvai išauginimas ir įkurdinimas Amerikos lietuvių yra atsėjęs apie 5 milijardus litų. Tačiau išeiviai yra davę Lietuvai ir daug naudos.

Lietuvių organizavimosi pradžia Jungtinėse Amerikos Valstijose

Amerikos lietuvių santykiai su lenkais. Daugumas pirmųjų lietuvių išeivių nemokėjo nei skaityti nei rašyti. Todėl iš jų nebuvo galima laukti tautiško susipratimo. Atvykdami jie žinojosi esą katalikai, atvykę iš „Polsčios“. Kadangi pirmieji išeiviai buvo kilę iš Užnemunės, tai beveik tatai ir buvo teisinga, nes Užnemunė tebebuvo „Lenkų karalystės“ ribose. Svetur lietuviai, be abejo, lengviau sueidavo su lenkais katalikais, negu su kitais svetimtaučiais; lietuviai eidavo į lenkų bažnyčias, nes ir Lietuvoje daug kur buvo papratę girdėti lenkiškas pamaldas. Netrukus buvo įkurta bendrų lietuvių lenkų parapijų su bendrais kunigais lenkais arba lietuviais.

Pirmosios organizacijos. Lietuvių visuomeninis judėjimas J. Amerikos Valstybėse iš pradžių taip pat buvo glaudžiai susijęs su lenkais; dažnai lietuviai arba jų draugijėlės dėjosi su Tautiškąja Lenkų Sąjunga, kuri buvo skelbiama esanti abiejų tautų organizacija. Atsirado draugijų, kurių jau vieni vardai rodė prisišliejimą prie lenkų, pavyzdžiui: Unija Lubelska, Lietuviškai Lenkiška Pašelpinė Draugystė arba Króla Władysława Jagiełły Draugystė. Buvo draugijų, turėjusių grynai lietuviškus vardus, bet lenkiškai rašytus įstatus, kuriuose būdavo akcentuojamas „broliškas sugyvenimas“ su lenkais. Arba štai vėl koks keistas vienos draugijos vardas: Towarzystwo Polskie Bratniej Pomocy Świętego Jerzego, Patrona Litwy (Švento Jurgio, Lietuvos Patrono, Broliškosios Paramos Lenkų Draugija).

‘Lietuviškojo Balso’ pirmojo numerio antraštė (Laikraštis ėjo 1885—1889 m.).

Lietuviškoji spauda Amerikoje atsirado 1874 m. Tačiau ir ji buvo toje pačioje lenkų brolybės dvasioje. Joje labai retai tepasitaikydavo aštresnis žodis prieš lenkus. Bet ilgainiui vis daugiau kildavo konfliktų su lenkais. Lietuviai bendrosioms parapijoms rūpinosi gauti lietuvių kunigų, lenkai tam priešinosi. Būdavo atsitikimų, kad lietuvis kunigas būdavo išvaromas iš klebonijos, neįleidžiamas net į bažnyčią. Pagaliau bažnyčiose kildavo net muštynių su lenkais. Žodžiu, ir čia kartojosi tie patys reiškiniai, kaip ir daugely bažnyčių Lietuvoje. Per lietuviškas pamaldas lenkai pakeldavo triukšmą, stengdavosi lietuvius išvaryti iš bažnyčios, ir dažnai tekdavo šauktis policijos pagalbos. Tačiau lietuvių nusistatymas ginti savo teises nė kiek nemažėjo; jį dar labiau paskatino tautiškasis Amerikos lietuvių judėjimas, ypač pagyvėjęs su 1883 m. atsiradusia „Aušra“. Kaip tik tuo metu (1884 m.) atvyko j J. Amerikos Valstybes iš Lietuvos pabėgęs į Prūsus, o iš čia Prūsų valdžios ištremtas aušrininkas J. Šliūpas. Jis pasidarė viso tautiškojo lietuvių judėjimo vadas. Iš pradžių jis ėmė dirbti čia atrastoje lietuvių spaudoje kartu su veikėjais, palaikiusiais ryšius su lenkais. Bet 1885 m. jau ėmė leisti savo laikraštį „Lietuviškąjį Balsą“, kurį jam tekdavo beveik vienam ir prirašyti, ir išspausdinti ir išplatinti. Per 4 metus, padedamas Lietuvoje ir Rusijoje gyvenančių lietuvių inteligentų, savo laikraštyje jis kėlė lietuvių susipratimą, ragino pačius lietuvius tvarkyti savo gyvenimą, o nesiglausti prie lenkų. Tą patį jis skelbė ir gyvu žodžiu savo prakalbose. Sunku jam buvo veikti, nes reikėjo kartu užsidirbti ir duonos. Pagaliau, ėmęs studijuoti gydytojo mokslus, jis turėjo net sustabdyti savo laikraštį (1889 m.) Bet daug jau tada buvo jo nuveikta.

Aušrininkas dr. Jonas Šliūpas Amerikoje

Lietuviškų parapijų kūrimas. Šliūpas ir tada jau buvo karštas laisvamanis. Dažni griežti išsireiškimai prieš Bažnyčią ir kunigus labai kenkė jo veikimui. Dalis lietuvių visuomenės vengė bendrauti su bedieviu. Bet jam lietuvybė vis dėlto buvo svarbesnė už laisvamanybę. Neturėdamas tokių pat atsidėjusių lietuvybės platintojų Amerikos lietuvių kunigų tarpe, jis pasikvietė karštą patriotą kunigą A. Burbą (1889 m.), kuris jau buvo pasižymėjęs lietuvių teisių gynimu Vilniaus vyskupijoje. Kunigas Burba, eidamas išvien su laisvamaniu Šliūpu, Amerikos lietuvių tautiškam susipratimui turėjo nepaprastai daug reikšmės. Jis buvo gyvasis ryšys tarp katalikų ir laisvamanių, susibūrusių apie Šliūpą.

Kai atvyko į J. Amerikos Valstybes kun. Burba, ten lietuviškų parapijų dar nebuvo; buvo tik bendros lenkų lietuvių parapijos. Lietuvių kunigų lenkai į jas neįsileisdavo. Jiems nesunku būdavo tatai padaryti, nes visos parapijos buvo įkurtos jų vardu, ir bažnytinė vyresnybė juos palaikė — lietuvių kunigų į tokias parapijas neskirdavo.

Apsigyvenęs Plymute, kun. Burba įvedė lietuviškas pamaldas. Lenkai pradėjo kelti bažnyčioje triukšmą ir muštynes; pats kunigas Burba net buvo išvarytas iš klebonijos. Tada lietuviai nutarė įkurti Plymute visiškai naują parapiją. Tai buvo pirmoji lietuvių parapija Amerikoje (1889 m.). Vėliau jų ėmė rastis kaskart vis daugiau. Lietuviams pasisekė perimti kai kurias mišrąsias parapijas, bet daugumas jų vis dėlto liko lenkams, nes jų vardu buvo įkurtos. Tuo būdu žuvo daug lietuvių įdėtų pinigų.

Kun. Aleksandras Burba (1855-1898 m.)

Lietuviai, kurdami savo parapijas, nesuskubo tuojau įkurti savo kapinių. Vos įkūrus pirmąją lietuvių parapiją, mirė lietuvio Jono Kudirkos dvi dukrelės. Jos buvo palaidotos bendrose su lenkais kapinėse, kur ir anksčiau buvo laidojami lietuviai.

Sužinoję tatai, lenkai iškasė mergaičių grabus ir išmetė už kapinių tvoros (už tai „kultūringieji patriotai“, žinoma, buvo suimti ir pateko į kalėjimą). Paplitusi žinia apie šitą biaurų darbą be galo sujaudino lietuvius, ir dar labiau pagyvėjo skyrimasis nuo lenkų ir lietuviškųjų parapijų kūrimas. Deja, lietuvių atsiskyrimas nuo lenkų retai kur pasibaigdavo be triukšmo ir be muštynių; pasitaikydavo net užmuštų.

Dabar J. Amerikos Valstybėse jau yra apie 150 lietuviškų parapijų, kurios turi 60 milijonų dolerių turto ir išlaiko 70 su viršum lietuviškų mokyklų. Apskritai sava parapija Amerikoje pasidarė lietuviškojo gyvenimo centru.

Lietuviškųjų parapijų steigimo nuopelnas priklauso sutartiniam Šliūpo ir Burbos veikimui. Juos abudu į bendrą darbą suvedė tik tautos meilė. Šiaip abu buvo visiškai priešingų nusistatymų: vienas buvo karštas laisvamanis, kiekviena pasitaikiusia proga puoląs kunigus, o kitas buvo energingas, niekam nenusileidžiąs kunigas. Ir vis dėlto jie gana ilgai veikė bendrai: kartu važinėjo po lietuviškas kolonijas, kartu vaikščiojo į susirinkimus, kur ragino lietuvius skirtis nuo lenkų. Kunigui Burbai daug kas prikišdavo jo draugystę su Šliūpu; jis visiems atsakydavo, kad Šliūpo bedievystės nereikią paisyti, bet, jei jis ką gera pasakąs, nereikią atmesti. Vieną kartą Burba rašė: „P. Šliūpas savo asmeniškomis pažiūromis nėra katalikas, bet jeigu jis, kaipo lietuvis, ką naudingo lietuvystei parašo, o tas veikalas nesipriešina mūsų tikėjimui, tai su džiaugsmu turime priimti ir jam dėkoti: tautiškuose dalykuose turi būti visuomeniška pažvalga, o ne asmeniška“.

Pasauližiūrų priešingumas galų gale vis dėlto padarė tai, kad jų draugystė pairo: jie ėmė vis dažniau ginčytis, ir Burba pagaliau Šliūpui parašė atsisveikinamąjį laišką: „Norėjau ir su bedieviais turėti modus vivendi tautiškuose dalykuose dėl labo savo vargstančios tėvynės. Teisybė, buvai kiek sustojęs šventą tikėjimą užkabinėti, o tai ir vėl atgijo Tavo bedievystės apaštalavimas … O ką besakyti, kiek aš turėjau nukentėti priekaištų iš savo vientaučių dėl draugavimo su Tavimi. Jau mudviejų draugystės ryšiai pertrūko, nes ir pati lietuvystė ir katalikystė tai daryti verčia. Gerai man vienas inteligentas sakė, kai ketinau važiuoti į Ameriką: geriau, girdi, vanduo su ugnimi susitaikins, negu Tu su Šliūpu. Likie sveikas, tegul Tau Dievas padeda“. Tačiau po šito laiško dar praėjo ištisų pora metų, ligi jų bičiulystė galutinai iširo.

Lietuvių draugijos Jungtinėse Amerikos Valstijose

Šv. Jurgio Kareivių Draugija Baltimorėje

Savišalpos organizacijos. Lietuviai, atvykę į Ameriką, iš pradžių turėdavo daug vargo: kartais kai kurie negaudavo tuojau darbo, kitus užpuldavo ligos ir kitokios nelaimės, o nebūdavo kas padeda. Todėl, kur gyvendavo didesnės lietuvių grupės, tam tikslui buvo pradėtos steigti savišalpos draugijos. Jos padėdavo vargo ištiktiems lietuviams ligos ar nedarbo metu, o kartais šelpdavo ir mokslą einantį jaunimą (ne vienas lietuvis tų draugijų pinigais baigė net aukštuosius mokslus). Jos paprastai turėdavo kurio nors Lietuvoje plačiai garbinamo šventojo, Lietuvos kunigaikščio ar žinomojo veikėjo vardą (šv. Kazimiero, šv. Jurgio, Gedimino, Vytauto, Daukanto, Kudirkos ir t.t.).

Tautiškosios lietuvių organizacijos. Iš pradžios lietuvių draugijos neturėjo grynai tautiško charakterio; tik lietuviams skiriantis nuo lenkų ėmė rastis organizacijų, kurioms rūpėjo kelti lietuvių tautišką susipratimą. Iš pradžių tos draugijos neturėjo jokio tarpusavio sąryšio, jokio bendrojo centro, o kai kurios net buvo susirišusios su Amerikos lenkų sąjunga. Tik lietuviams pradėjus skirtis nuo lenkų, buvo imta rūpintis sujungti visus lietuvius į vieną organizaciją. Pirmutinis šitą reikalą iškėlė dr. Šliūpas. 1885 m. jo rūpesčiu buvo įkurtas Susivienijimas Visų Lietuvininkų Amerikoje. To Susivienijimo tikslas buvo „pagelbėti kitiems pakelti savo tautystę“. Tačiau jis greitai žuvo. Jo vietoje lietuvių kunigų pastangomis tuojau buvo įkurtas kitas — Susivienijimas Visų Draugysčių Katalikiškų Lietuviškų Amerikoje. Šio Susivienijimo įstatuose buvo įrašytas toksai reikalavimas: „Kožnas lietuvininkas, prigulintis ing susivienijimą, privalo užlaikyti savo naciją, priduot pagelbą savo broliui nelaimėje būvančiam, vest dievobaimingą gyvenimą ir davinėti gerą priklodą (t. y. pavyzdį) nog savęs, taipgi naujai pribuvusiam broliui iš Lietuvos duoti pagelbą“.

Šitas Susivienijimas, kaip matyti ir iš jo tikslo, iš pradžių mažai tesirūpino tautiškosios sąmonės žadinimu. Jis ypatingai rūpinosi sujungti visus lietuvius katalikus į vieną organizaciją, nelaimėje juos sušelpti ir kelti jų dorą. Iš pradžių ir jis gyveno geruoju su lenkais. Bet, kai Susivienijimo vadovybę 1890 m. paėmė kunigas Burba, jis pasidarė grynai tautiška organizacija, tolima nuo lenkų.

Susivienijimas Visų Draugysčių Katalikiškų Lietuviškų Amerikoje vėliau buvo pavadintas Susivienijimu Lietuvių Amerikoje, tačiau jo vadovybė pasiliko katalikiškose rankose. Kun. Burbai pasitraukus (1893 m.), jo vadovybę perėmė kun. J. Žilinskas, kuris redagavo ir Susivienijimo organą „Tėvynę“ (1896—1902 m.). Tuo pat metu dr. J. Šliūpo veikimo įtakoje jame susidarė Susivienijimo vadovybei priešingas būrelis, kuris nuolat buvo jai opozicijoje ir pagaliau 1901 m. suskaldė Susivienijimą. Tuo būdu atsirado du Susivienijimai: Susivienijimas Lietuvių Amerikoje ir Susivienijimas Lietuvių Rymo Katalikų Amerikoje. Abi tos organizacijos ir šiandien tebegyvuoja.

Susivienijimas Lietuvių Rymo Katalikų Amerikoje iš pradžių teturėjo vos 704 narius, o dabar turi 300 su viršum kuopų ir 20.000 narių. Turto jis turi apie 1.200.000 dolerių. Jo organas anksčiau buvo „Žvaigždė“ ir „Draugas“, nuo 1917 metų tapo „Garsas“. Susivienijimo pirmininku paprastai renkamas kunigas. Susivienijimas daro kongresus. Be to, jis yra įkūręs Amerikos Lietuvių Katalikų Federaciją, kuri jungia visas katalikiškąsias Amerikos lietuvių organizacijas ir ypatingai rūpinasi švietimu ir mokyklų steigimu. Tos Federacijos rūpesčiu Amerikoje jau įsteigta labai daug katalikiškųjų organizacijų. Taip antai, Federacijos įkurta (1899 m.) „Motinėlė“, kuri, jos remiama, šelpia lietuvius moksleivius ir duoda stipendijas 100-ui studentų Amerikos ir Europos universitetuose. 1912 m. Federacija sušaukė Čikagoje pirmąjį lietuvių moksleivių suvažiavimą ir įkūrė Amerikos Lietuvių R. Katalikų Moksleivių Susivienijimą (to Susivienijimo nariai, nuo savo organo „Giedros“, buvo vadinami giedrininkais). Karo metu ta organizacija pakriko; jos skyriai atskirose vietose dar tebeveikia, bet pats centras išnyko. Nemaža katalikų jaunimo Federacija suorganizavo ir Lietuvos Vyčių Sąjungoje (tai maždaug, kaip Lietuvoje pavasarininkai); ji turi apie 100 kuopų ir leidžia savo laikraštį „Vytį“.

Bet daugiausia Katalikų Federacijos rūpesčio buvo skiriama lietuviškųjų parapijų ir mokyklų steigimui. Parapijų skaičius nepaprastai greit išaugo. 1889 m. buvo įkurta pirmoji lietuviškoji parapija; 1907 m. jų buvo jau 41, 1915 m. — 95, 1925 m. — apie 120, o dabar jų yra apie 150 (jose yra apie 200 lietuvių kunigų). Tam tikslui reikėjo nemaža ir kapitalo. Apskaičiuojama, kad bažnyčių ir klebonijų pastatymas lietuviams yra atsėjęs apie 60 milijonų dolerių. Amerikoje visų tautinių bažnyčių turtas yra užrašomas vyskupų vardu. Dėl to kartais esti ir nesusipratimų. Taip antai, kai kur lietuvių laisvamanių ir griežtesnių-jų tautininkų įtakoje Amerikoje yra atsiradusių katalikų hierarchijos (vyskupų) nepriklausomų bažnyčių, vadinamųjų tautinių bažnyčių. Bet jų nedaug tėra — vos 6.

Amerikoje yra ir lietuvių kunigų sąjunga, kuri veltui ilgą laiką rūpinosi gauti atskirą lietuvį vyskupą. Kitas, pats svarbusis jos rūpestis yra mokyklų steigimas. Mat, lig šiol savų parapijinių mokyklų teturi vos pusė lietuviškųjų parapijų. Tuo pačiu reikalu ypatingai rūpinasi ir Katalikų Federacija. Federacijos rūpesčiu į mokymą įtraukti vienuoliai, ypač marijonai ir šv. Kazimiero seserys vienuolės. Mokytojų darbą taip pat dirba vienuolės pranciškonės. Bet ne visos vienuolės dirba mokyklose; didelė jų dalis dirba įvairiose prieglaudose ir ligoninėse.

Marijanopolio lietuvių kolegijos rūmai

Lietuvių mokyklų 1919 m. Amerikoje buvo apie 30, o dabar jų yra 72; jų daugumą išlaiko parapijos (iš viso čia lietuvių mokyklose mokosi apie 12.000 mokinių). Visos jos yra pradedamosios, tik vienuolės kazimierietės išlaiko 2 aukštesniąsias mergaičių mokyklas, vad. akademijas (jose mokosi apie 200 lietuvaičių), o vienuoliai marijonai — dvi berniukų kolegijas. Tačiau visos mokyklos sunkiai verčiasi, nes tėvai dažniausiai bemeilija leisti savo vaikus į angliškąsias valdžios mokyklas. Ir lietuviškose mokyklose daugumas dalykų yra dėstoma angliškai, nes, jei būtų mokoma vien lietuviškai, nesusipratę tėvai visiškai neleistų į jas savo vaikų.

Lietuvių vaikams, einantiems į valdžios mokyklas, yra tų pačių vienuolių vedami lietuvių kalbos ir tikybos kursai. Juos vaikai lanko šeštadieniais ir sekmadieniais arba atostogų metu. Pašalpos, jaunimo auklėjimas, švietimas, knygų spausdinimas ir labdarybė yra svarbiausi katalikiškųjų Amerikos lietuvių organizacijų darbai. Jų veikimas todėl toks sėkmingas, kad jos turi didžiulę paramą bažnyčių ir jas išlaikančių parapijų (šios savaime sudaro organizaciją).

Susivienijimas Lietuvių Amerikoje, kaip matėme, yra antroji didžiulė Amerikos lietuvių organizacija. Iš pradžių tas Susivienijimas teturėjo vos 616 narių, o dabar turi arti 20.000. Jį sukūrė tie veikėjai, kurie buvo susigrupavę apie dr. J. Šliūpą ir buvo nepatenkinti pirmojo Susivienijimo katalikiškąja vadovybe. Bet šis Susivienijimas buvo toks pat nevieningas, kaip ir pati dr. J. Šliūpo veikla. Dr. Šliūpas visą gyvenimą kovojo dėl dviejų dalykų: dėl tautos teisių bei susipratimo ir dėl laisvamanybės. Todėl apie jį susibūrė griežtesnieji tautininkai ir laisvamaniai. Bet šitos dvi savybės ne visuose vienodai sutapo. Todėl ir Susivienijimas nebuvo vienalytis: jame susibūrė tautiškos, liberališkos, socialistiškos ir net komunistiškos srovės. Visos jos ligi šiol tarp savęs tebesivaržo, todėl Susivienijimo veikimą visą laiką trukdo vidaus nesantarvė.

Susivienijimo Lietuvių Amerikoje veikla yra siauresnė, negu Susivienijimo Lietuvių Rymo Katalikų Amerikoje, kuris savo veikimui turi didelę Bažnyčios paramą, o be to, pagrindinį organizacinį vienetą — parapiją. Todėl Susivienijimas Lietuvių Amerikoje neturi nei mokyklų nei labdarybės įstaigų, o tenkinasi siauresne kultūrine veikla. Jis leidžia tik įvairias knygas, laikraščius ir dalyvauja politikoje.

Susivienijimo Lietuvių Amerikoje neramiausias elementas buvo komunistai. Jie kelis kartus mėgino paimti į savo rankas Susivienijimo vadovybę, tačiau jiems tatai nepavyko. Pagaliau po triukšmingo 1930 m. Čikagoje įvykusio Susivienijimo seimo jie įsikūrė atskirą organizaciją — Amerikos Lietuvių Darbininkų Susivienijimą. Tuo būdu Amerikoje atsirado trečias lietuvių Susivienijimas. Kaip ir anie du, taip ir šis rūpinasi pašalpomis nedarbo metu, parama ligoje ir gyvybės draudimu, o kultūrinėje ir ypač politinėje veikloje laikosi bendros komunistų linijos.

Kitos organizacijos. Be šių trijų Susivienijimų, J. Amerikos Valstybėse bus dar apie 2.000 įvairiausių smulkių lietuviškųjų organizacijų. Tai vietinės smulkios draugijos, kurios dažniausiai turi tikslą remti savo tautiečius nelaimėje ar bendrai varyti kokį nors verslą (biznį). Yra ir kultūrinių organizacijų, pav., Tėvynės Mylėtojų Draugystė (knygoms leisti), jaunimo organizacija — Lietuvos Vyčiai ir kt. Be to, nemaža yra profesinių organizacijų: kunigų, gydytojų, mechanikų, vargonininkų ir kt. sąjungų. Iš viso organizuotų lietuvių J. Amerikos Valstybėse bus apie 200.000 (apie 40.000 Susivienijimuose ir apie 160.000 smulkesnėse organizacijose).

Seniau šitokių lietuviškųjų organizacijų čia buvo daug daugiau; dabar daugumas smulkių savišalpos organizacijų jau išnyko. Iš dalies tas atsitiko dėl to, kad smulkiųjų draugijų darbą perėmė dirbti stambiosios, bet svarbiausia dėl to, kad, prie vietos sąlygų prisitaikę ir suamerikėję, lietuviai kaskart vis labiau netenka tautiškosios vienybės jausmo. Išnyko ir daugelio organizacijų turėtosios puošnios uniformos bei ženklai. Prieš keletą dešimčių metų Amerikos lietuviai buvo pradėję organizuoti ir savo kariuomenę, kurią ketino reikalui esant perkelti į Lietuvą. Jos buvo organizuojamos net kelios divizijos; kareiviai buvo mokomi, turėjo savo uniformą ir pasirodydavo įvairiuose paraduose ir švenčių iškilmėse. Bet dabar jau nieko to nebėr.

Amerikos lietuvių karių uniformos dr. Al. M. Račkaus muziejuje.

Lietuvių spauda Jungtinėse Amerikos Valstijose

Lietuviškosios spaudos pradžia. Amerikoje lietuviams iš pradžių buvo labai sunku kultūriškai dirbti, nes ten vykdavo paprasti nemokyti kaimiečiai, kurių daugumas nemokėjo nei skaityti nei rašyti. Bet jau 1874 m. atsirado vienas lietuviškai pramokęs lenkas Tvarauskas, kuris sumanė leisti lietuvišką laikraštį. Pirmas jo bandymas nepavyko — „Lietuviška Gazieta“ ėjo labai trumpai, bet vėliau jis pradėjo leisti savaitraštį „Uniją“. Šią kurį laiką (1884—5 m.) redagavo į Ameriką atvykęs dr. J. Šliūpas. Tačiau, nesutikdamas su lenkams palankia „Unijos“ linija, Šliūpas ją metė ir pats ėmė leisti „Lietuvišką Balsą“. Netrukus pradėjo eiti „Vienybė Lietuvininkų“ ir vargonininko Bačkausko Tamošausko redaguojamoji „Sau1ė“, kurios tebeina ir dabar.

‘Vienybės Lietuvininkų’ antraštė (tai vienas seniausių ir daug įtakos turėjusių Amerikos lietuvių laikraščių)

Greta tų laikraščių, buvo leidžiama ir lietuviškų knygų, tačiau jų vertė buvo labai menka. Tai buvo visokios naivios istorijos, plėšikų nuotykiai, sapnininkai ir t.t. Rimtesnių ir tikrai vertingų raštų atsirado tik tada, kai į Ameriką atvyko daugiau inteligentų ir kai, Šliūpui su kun. Burba vadovaujant, buvo galutinai atsiskirta nuo lenkų. Tada Šliūpo rūpesčiu buvo įsteigta Lietuvių Mokslo Draugystė, kuri leido mėnesinį literatūros ir mokslo žurnalą „Apšvietą“ ir išleido keletą knygų.

Lietuviškosios spaudos suklestėjimas. Kultūrinei veiklai pagyvėjus, atsirado dar keletas naujų laikraščių („Garsas“ ir „Lietuva“), įkurtasis Susivienijimas Lietuvių Amerikoje ėmė leisti savo organą „Tėvynę“. Tuo metu atsirado ir lietuviškų dramos veikalų ir buvo sudaryta lietuviškojo teatro trupė (1892 m.). Bet ypatingai pagyvėjo lietuviškoji spauda, kai 1896 m. buvo įsteigta Tėvynės Mylėtojų Draugystė, turėjusi tikslą leisti lietuviškus raštus. Per 35 m. ji išleido 40 veikalų (ne tik originalių lietuviškų raštų, bet ir verstinių). Be jos, ėmė leisti knygas įvairūs laikraščiai ir atskiri asmens. Tuo būdu, kai Lietuvoje buvo draudžiama spauda, Amerikoje buvo išleista daugumas žymesniųjų lietuvių autorių (Duonelaičio, Strazdelio, Daukanto, Valančiaus, Ivinskio, Kudirkos ir t.t.) raštų. Amerikos laikraščiuose bendradarbiavo daugelis Lietuvoje gyvenančių inteligentų. Didelė dalis Amerikoje spausdinamų raštų slapta buvo gabenama ir platinama Lietuvoje.

Dabartinė lietuviškosios spaudos būklė Jungtinėse Amerikos ValstybėseDabar J. Amerikos Valsybėse išeina 30 su viršum lietuviškų laikraščių, jų tarpe 4 dienraščiai (katalikų „Draugas“, komunistų „Laisvė“ ir „Vilnis“‘, socialistų „Naujienos“), keletas dvidieninių, tridieninių ir savaitinių; kiti — dvisavaitiniai ir mėnesiniai. Kai kurie iš tų laikraščių eina jau keliasdešimt metų, bet daugumas yra nauji, nes paprastai jie ilgai neišsilaiko; pastovūs tėra tik didžiųjų organizacijų organai. Paskutiniu laiku lietuviškoji Amerikos spauda sunkiai laikosi, nes lietuviai labai sparčiai amerikėja. Kai kurie laikraščiai jau eina net dviem kalbom — viena skiltim lietuviška, kita angliška. Ypatingai apleistas knygų leidimo reikalas. Tėvynės Mylėtojų Draugija tebėra, bet jos veikimas apmiręs. Knygų išeina kaskart vis mažiau, o kai kurios iš jų spausdinamos taip pat dviem kalbom: mat, susipratę lietuviai veikėjai nori palaikyti tautišką sąmonę ir tarp tų, kurie lietuviškai nebemoka arba nebeskaito.

‘Garso Amerikos Lietuvių’ antraštė (šis laikraštis 1892-1894 m. ėjo tik ‘Garso’ vardu ir buvo kairesnis, o 1894-1899 m. buvo leidžiamas 10-ties kunigų bendrovės)

Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių ryšiai su Lietuva

Lietuviai išeiviai pačiai Lietuvai, iš vienos pusės, daro nuostolį, nes išauginti jauni vyrai ir moterys išveža svetur ne tik nemaža pinigų, bet ir darbo jėgų, kurios galėtų būti sunaudotos vietoje, savo krašto gerovei kelti. Bet iš antros pusės, išeiviai daug ir gero padarė Lietuvai ir tuo būdu atlygino nuostolius. Emigracija juoba save pateisino, kad, Lietuvoje siaučiant svetimųjų priespaudai, išeivių jėgos savo krašto gerovei kelti negalėjo būti sunaudotos, ir jos būtų turėjusios namie skursti. Amerikoje išeiviai užsidirbo pinigų, sušelpė namie likusius savo gimines, o kai kurie grįžo atgal į savo gimtąjį kraštą ir įsitaisė geresnį gyvenimą.

Apskritai beveik visi išeiviai išvykdami tikisi užsidirbę grįžti atgal, tačiau grįžta palyginti nedaug. Apytikriai prieš karą namo grįždavo apie 20% visų išeivių; grįždavo paprastai išbuvę Amerikoje keliolika metų. Karo metu tik retas tegalėjo grįžti, bet užtat po karo, 1919—1921 m., ypatingai padidėjo grįžtančiųjų skaičius: tada grįžo apie 20.000 išeivių. Daugumas jų apsigyveno Lietuvoje, bet taip pat didelė dalis, apsivylę Lietuvos gyvenimu, vokiečių markės kritimo metu netekę savo kapitalų arba bankrotavę savo įkurtose įmonėse, grįžo atgal į Ameriką. Dabar maža išeivių begrįžta į Lietuvą: vieni nepasitiki sugebėsią įmanomai verstis Lietuvoje, kiti, pašlijus ekonominiam Amerikos gyvenimui, patyrė daug nuostolių, ir todėl laukia, kada pasitaisys jų reikalai. Taip pat labai didelė dalis išeivių yra suamerikėję; Amerikoje gimę augę, Lietuvos net nematę, jie nė neketina skirtis su įprastine aplinka.

Amerikos išeivių piniginė parama savo giminėms, be abejo, gana didelė. Tūlas stambesnis ūkis Lietuvoje atsirado tiktai Amerikos dolerių dėka. Bet nepalyginti daugiau nusipelnė išeiviai, remdami kiekvieną tautišką darbą ir tautiškąsias organizacijas Lietuvoje.

Tautiškasis judėjimas Lietuvoje ir JAV lietuviai

Spaudos draudimo laikai. Amerikoje lietuvių daugiau atsirado tiktai spaudą uždraudus. Iki atsiskiriant nuo lenkų lietuviai išeiviai nesirūpino tautiškais savo reikalais. Bet pradėjus kurtis grynai tautiškoms išeivių organizacijoms, Amerikos lietuvių tarpe rasdavo paramos kiekvienas Lietuvos reikalas.

Jau 1890 m. Amerikos lietuvių spaudoje buvo iškeltas sumanymas leisti anglišką laikraštį, kuris aiškintų pasauliui lietuvių skriaudas. Trūkstant jėgų, tas sumanymas nebuvo įvykdytas, tačiau Amerikos lietuviai veikėjai stengėsi kitais būdais supažindinti kitataučius su lietuvių reikalais, būtent prieš rusų priespaudą Lietuvoje būdavo ruošiami mitingai; juose pasakytos kalbos (kun. Burbos, dr. J. Šliūpo), angliškai išspausdintos, būdavo siuntinėjamos visam pasauliui. Būdavo organizuojamos tautiškos lietuvių šventės su iškilmėmis, kurių tikslas buvo ne tik žadinti pačius lietuvius, bet ir parodyti Lietuvos skriaudas pasauliui. 1894 m. visose lietuvių kolonijose dėl Kražių skerdynių įvyko protestai, gedulingi jų minėjimai, ir viso to atgarsis pasiekė ne tik Amerikos, bet ir Europos tautų spaudą. Buvo išleista keletas net svetimtaučių parašytų knygučių, nušviečiančių sunkią Lietuvos priespaudą; jos buvo išsiuntinėtos visiems Rusijos ministeriams, senatoriams ir laikraščių redakcijoms. Ne kartą Rusų administracijos organams buvo siuntinėjami protestai dėl lietuvių persekiojimo.

‘Lietuvos’ antraštė (‘Lietuva’ ėjo 1892-1920).

Be to, Amerikos lietuvių organizacijos kaip įmanydamos, dažniausiai pinigais, rėmė Lietuvoje veikiančius inteligentus ir jų organizacijas. Pav., 1898 m. Amerikoje buvo padaryta rinkliava sergančiam Kudirkai sušelpti.

Jau 1894 m. trijų lietuvių klierikų, vėliau žymių veikėjų kunigų,—A. Kaupo, A. Miluko ir J. Žilinsko,—pastangomis bu-vo įkurta Ivinskio Draugija, kurios tikslas buvo rūpintis, kad 1900 m. pasaulinėje Paryžiaus parodoje būtų ir lietuvių skyrius; toks skyrius buvo suorganizuotas draugijos bendrai su Lietuvos inteligentais. Jame buvo parodyta lietuviška trobelė, lietuviškų raštų rinkinys; diagramomis, prierašais ir specialiais leidiniais buvo parodyta sunki lietuvių priespauda. Visa tai prmą kartą iškėlė Prancūzų ir šiaip vakarų Europos visuomenėje lietuvių vardą, lietuvių spaudos uždraudimą ir lietuvių kovą dėl savo spaudos teisės.

Įvairios lietuviškos organizacijos rūpinosi padauginti lietuvių inteligentų skaičių, duodamos moksleiviams stipendijas. Protestai prieš Rusų valdžią čia buvo reiškiami iki pat spaudos draudimo panaikinimo.

Laikotarpis nuo spaudos leidimo iki didžiojo karo. Kilus 1905 m. revoliucijai Rusijoje, Amerikos lietuviai tuojau įsteigė Lietuvos judėjimui remti komitetų. Tuojau čia atsirado daugybė visokių sumanymų. Buvo net pradėta kalbėti apie lietuvių universiteto įkūrimą Vilniuje. Buvo remiamos visos Lietuvoje veikiančios organizacijos: socialistiškos Amerikos grupės rėmė Lietuvos socialistus, katalikai — katalikiškąsias organizacijas. Susivienijimas Lietuvių Amerikoje 1902 m., o Susivienijimas Lietuvių R. Katalikų Amerikoje 1907 m. įsteigė Tautos Fondą, į kurį kiekvienas narys mokėjo po 5 centus per metus tautos reikalams. Papildomi kitomis įplaukomis, Fondai rėmė Lietuvoje veikiančias organizacijas, ypač „Saulę“, „Rytą“, „Žiburį“, Lietuvos Mokslo Draugiją ir Dailės Draugiją. 1911 m. „Saulės“ draugijos atstovai kun. K. Alšauskas ir kun. J. Tumas, atvykę į Ameriką, surinko 19.000 dolerių. Iš jų Kaune buvo pastatyti didžiuliai „Saulės“ rūmai, kurie pasidarė tautiškojo švietimo židiniu. Tais pačiais metais J. Gabrys Paryžiuje įsteigė Lietuvių Informacijų Biūrą, kuris taip pat buvo išlaikomas amerikiečių pinigais. 1913 m. į Ameriką atvyko dr. J. Basanavičius ir M. Yčas, kurie surinko apie 25.000 dolerių Tautos Namams Vilniuje statyti. D. karo metu dalis tų pinigų žuvo iš Vilniaus išvežtuose bankuose, o iš kitos dalies 1915—1922 m. Lietuvių Mokslo Draugija leido tik ką įsikūrusioms lietuviškoms mokykloms vadovėlius.

Tuo pat metu Amerikos lietuviai ėmė rūpintis, kad jie ir oficialiai būtų išskirti iš kitų tautų. Prieš 1910 m. J. Amerikos Valstybių gyventojų surašinėjimą lietuvių delegacija, apsilankiusi pas prezidentą, pasiekė tai, kad prezidento įsakymu buvo įvesta ir lietuvių rubrika. Nuo to laiko per surašinėjimus Amerikos lietuviai jau nebebuvo priskiriami prie įvairių kitų tautų, o buvo žymimi lietuviais (tik ne visi pasisakydavo esą lietuviai).

Rūpesčiai Lietuvos reikalais didžiojo karo metu. Kilus didžiajam karui ir Lietuvą okupavus vokiečiams, Amerikos lietuviai ypatingai sujudo padėti nuo karo nukentėjusiems lietuviams ir išrūpinti Lietuvai geresnę ateitį. Jau 1914 m. Filadelfijoje įvyko bendras lietuvių ir ukrainiečių mitingas, kuris reikalavo „išvyti maskolius į Aziją ir palikti Lietuvą lietuviams, o Ukrainą ukrainiečiams“. Sujudo visos organizacijos, tačiau jau anksčiau tarp jų pasireiškusi nesantarvė neleido joms sutartinai veikti: katalikai, tautininkai ir socialistai nepajėgė tarp savęs susitarti. Buvo bandyta sušaukti visų lietuvių organizacijų atstovus į bendrąjį seimą, tačiau išėjo du seimai — katalikų Čikagoje, o tautininkų ir socialistų Brukline (Brooklyn). Čikagos seimas nutarė reikalauti Lietuvai autonomijos, o be to, reikalauti, kad lietuvių atstovai būtų įleisti į būsimąsias taikos derybas. Buvo išrinktas net delegatas į tą kongresą — J. Gabrys, kurio Informacijų Biurui Paryžiuje (1915 m. jis buvo perkeltas į Šveicariją) buvo pavesta informuoti apie lietuvių reikalus Europos spaudą; o Amerikos spaudai informuoti buvo įkurtas to biūro skyrius Vašingtone. Be to, Čikagos seimas nutarė įkurti Tautos Fondą nuo karo nukentėjusiems lietuviams šelpti ir autonomijai išgauti. Taip pat buvo nutarta suorganizuoti iš visų didžiųjų organizacijų atstovų Amerikos Lietuvių Tautos Tarybą.

Antrasis (Bruklino) seimas, socialistų balsais atmetęs reikalavimą skirtis nuo Rusijos, įkūrė Lietuvos Šelpimo Fondą, kurs pateko į socialistų rankas. Tuomet tautininkai, nutarę skyrium organizuotis, įkūrė tautiškąją lietuvių pirmeivių partiją, kuri vėliau virto Amerikos Lietuvių Tautine Sandara ir įsteigė Lietuvos Gelbėjimo Fondą. Tuo būdu atsirado trys lietuvių Fondai, iš kurių socialistiškasis niekad nedirbo kartu su kitais dviem ir rinko aukas tik nukentėjusiems nuo karo šelpti, o katalikų ir tautininkų Fondai kartais veikdavo ir išvien: mat, jų abiejų tikslai buvo vienodi — šelpti nukentėjusius ir rūpintis autonomija.

Į katalikų 1916 m. suorganizuotą Tautos Tarybą tautininkai nėjo: jie suorganizavo savo Amerikos Lietuvių Tautinę Tarybą. Prie tų Tarybų veikimo, siekiančio autonomijos, socialistai visai neprisidėjo.

Kiekvienas Fondas rinko aukas Lietuvai. Taip antai, katalikų Tautos Fondas yra surinkęs milijono su viršum dolerių, tautininkų Lietuvos Gelbėjimo Fondas surinko apie 15.000 dolerių, socialistų Lietuvos Šelpimo Fondas — irgi apie tiek pat; kurį laiką katalikų ir tautininkų bendras, o vėliau vienų tautininkų sudaromas Amerikos Lietuvių Centro Komitetas (nukentėjusiems nuo karo šelpti) buvo surinkęs apie 250.000 dolerių (viena rinkliava davė 230.000 dolerių). Nuo tautininkų atsiskyrę katalikai įkūrė Lietuvos Autonomijos Fondą, kuris surinko apie 75.000 dolerių.

Lietuvių dienos Amerikoje (1916 m. lapkričio 1 d.) aukų rinkikai Filadelfijoje

Be nuolatinių Fondų rinkliavų, Amerikoje taip pat buvo suorganizuota visam pasauly popiežiaus paskelbtoji „lietuvių dienos“ rinkliava. Amerikiečių Pašalpa Nuo Karo Nukentėjusiems Lietuviams (kun. Miluko rūpesčiu įkurtoji organizacija), jos garbės pirmininkui, Naujorko kardinolui Farley, padedant, daugumoje Amerikos vyskupysčių padarė bažnyčiose rinkliavas, kurios taip pat davė dideles sumas.

Visi surinktieji pinigai buvo naudojami nukentėjusiems nuo karo šelpti (Rusijoje ir Lietuvoje), propagandai ir pačių amerikiečių bei Lietuvos veikėjų politiniam darbui. Vėliau dalis pinigų buvo atiduota kuriančiosi Lietuvos diplomatams ir įvairioms delegacijoms, kurių to meto vyriausybė nepajėgė išlaikyti.

Jungtinių Amerikos Valstybių lietuvių rūpesčiai dėl Lietuvos laisvės. Iš pradžių Amerikos lietuviai tereikalavo Lietuvai tik autonomijos. Jie siuntinėjo savo delegacijas pas J. Amerikos Valstybių prezidentą, tuo pat rūpinosi savuose ir angliškuose laikraščiuose. Kai 1917 m. rudenį Amerikos laikraščiai pranešė, kad Lietuvių Taryba Rusijoje reikalaujanti visiškos nepriklausomybės Lietuvai, tik tuomet apie ją, o ne apie autonomiją ėmė kalbėti ir visi Amerikos lietuviai, išskyrus socialistus (kai kurios grupės to pradėjo reikalauti jau 1916 m.). Kai visam pasauly paplito garsas, kad karas kariaujamas dėl tautų apsisprendimo ir laisvės teisių, tuomet, — J. Amerikos Valstybėms stojant į karą, — apie 30.000 lietuvių stojo į Amerikos kariuomenę ir jautėsi kariaują dėl savo tautos laisvės.

1918 m. katalikai ir tautininkai sušaukė Naujorke trečiąjį lietuvių seimą, kuriame dalyvavo apie 1.200 lietuviškųjų organizacijų atstovų. Seimas nutarė reikalauti, kad Amerikos vyriausybė pripažintų Lietuvai nepriklausomybę, kurią Tautos Taryba Vilniuje jau buvo paskelbusi prieš mėnesį (seimas įvyko kovo 13 d., bet Amerikoje tuo metu dar niekas nežinojo to įvykio). Seimas išrinko iš katalikiškosios Tautos Tarybos ir iš tautininkų Amerikos Lietuvių Tautos Tarybos atstovų vykdomąjį komitetą ir gegužės 3 d. nusiuntė pas prezidentą Vilsoną abiejų Tarybų delegaciją. Prezidentas delegacijai pažadėjo paremti Lietuvos nepriklausomybę. Įsikūręs vykdomasis Tarybų komitetas (iš 2 tautininkų ir 3 katalikų atstovų) pradėjo veikti Vašingtone; jis dėjosi su pirmojo Čekoslovakų prezidento T. Masariko įkurtąja Viduriniosios Europos Sąjungą, reikalaujančia pavergtoms tautoms laisvės. Amerikos lietuvių įtakoje, pasigirdo Lietuvai nepriklausomybės reikalaujančių balsų net J. Amerikos Valstybių senate; tam reikalavimui pritarė net keletas žymiausiųjų Amerikos politikų.

Amerikos lietuviai savo surinktaisiais pinigais padėjo mūsų vyriausybei suorganizuoti pirmąsias atstovybes; jų delegatai taip pat atvyko į Versalio taikos konferenciją ir padėjo Lietuvos vyriausybės delegatams. Jie siuntinėjo plačius memorandumus J. Amerikos Valstybių ir kitoms vyriausybėms ir varė plačią propagandą. Tam tikslui irgi išėjo daug pinigų (pav., vien tik išplatinti Amerikos anglų laikraščiuose tūkstančiams straipsnių apie Lietuvą — buvo išleista 60.000 dolerių). Taip pat Amerikos lietuviai padėjo išgauti iš J. Amerikos Valstybių vyriausybės Lietuvai paskolą produktais ir ginklais, o Amerikos Pašalpos Valdyboje jie išgavo Lietuvai 1.000.000 dolerių paskolą. 1919 m. Lietuvos vyriausybė išsiuntė į Ameriką finansinę misiją Lietuvos paskolos lakštams platinti, — amerikiečiai lietuviai nupirko bonų už 1.800.000 dolerių. Šitoji ir ankstyvesnė amerikiečių lietuvių parama nepaprastai daug padėjo kuriančiosi Lietuvos vyriausybei apsiginti nuo visų puolimų ir sutvarkyti karo sugriautą krašto ūkį. Be amerikiečių paramos mūsų valstybei pradžioje būtų buvę labai sunku išsiversti — būtų tekę įbristi iki ausų į skolas.

Milijonas parašų (138 knygos), 1921 m. gegužės 31 d. įteiktų Amerikos prezidentui, prašant pripažinti Lietuvą de jure

Amerikos lietuvių parama Lietuvos pripažinimo išgavime. Amerikos lietuviai ne tik daug padėjo Lietuvos valstybei sukurti, bet ir jos pripažinimui išgauti. 1919 m., abiejų Tarybų vykdomojo komiteto sumanymu, buvo pradėti rinkti parašai už Lietuvos valstybės pripažinimą. 1921 m. J. Amerikos Valstybių prezidentui buvo įteiktos 138-nios parašų knygos, vadinamos „Milijonu parašų“. To pat buvo siekiama spaudoje, mitingais, delegacijomis, ir pagaliau 1922 m., po naujų Amerikos lietuvių ir Lietuvos diplomatų žygių, J. Amerikos Valstybės pripažino Lietuvą de jure. Po jos netrukus tą pat padarė ir kitos didžiosios valstybės.

Nepriklausomajai Lietuvai kovojant sunkias kovas su savo priešais, Amerikos lietuviai taip pat padėjo kiek galėdami. Lenkams sulaužius Suvalkų sutartį ir užgrobus Vilnių, Amerikos lietuviai sukėlė ištisą protestų bangą, varė plačią propagandą prieš lenkus per Amerikos spaudą, atskirais leidiniais, atvirukais, plakatais, ruošė mitingus, siuntinėjo pas J. Amerikos Valstybių valdžią delegacijas pareikšti protestui prieš lenkų smurtą ir prašyti, kad verstų lenkus grąžinti Vilnių Lietuvai.

Dabartinė JAV lietuvių būklė

Didžiojo karo metu kilęs sąjūdis Lietuvai pagelbėti pasibaigė 1922 m., kai nepriklausomosios Lietuvos gyvenimas įėjo į normalesnes vėžes. Bet ir toliau Amerikos lietuviai savo spaudoj atidžiai sekė Lietuvos gyvenimą ir kiekvienu sunkesniu momentu reiškė jai savo paramą. Jie ir dabar gyvai reaguoja į Vilniaus bylą, į lenkų persekiojimus okupuotame krašte, o taip pat ir į Klaipėdos reikalus: tuojau rengia mitingus ir prašo J. Amerikos Valstybių valdžią palaikyti teisėtus Lietuvos reikalavimus. Lietuvos politinės srovės, ypač kultūrinės organizacijos, Amerikos lietuvių tarpe randa gyvą atgarsį ir gauna jų paramos; maža tėra Lietuvoje organizacijų, kurios būtų nesikreipusios į Amerikos lietuvius paramos. Daugumo organizacijų atstovai yra buvę Amerikoje, aplankę lietuvių kolonijas ir surinkę nemaža pinigų. Tokie atsilankymai jiems net įgriso, ir pagaliau iš jų net pasigirdo nepasitenkinimo balsų: esą, į juos tik tada tesikreipiama, kai norima pasipinigauti. Paskutiniu laiku tokių pinigaunamųjų delegacijų į Ameriką jau nebesiunčiama; kartais tiktai nuvyksta vienas kitas organizacijos atstovas su prakalbomis užmegzti glaudesnių idėjinių ryšių.

Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių parama ekonomiškam Lietuvos kūrimui. Pirmaisiai nepriklausomybės metais Amerikos lietuviai buvo pasiryžę padėti pakelti ekonominę Lietuvos gerovę, ypač prekybą ir pramonę. Tuo reikalu dar 1916 m. Brukline įvyko katalikų ir tautininkų organizacijų atstovų suvažiavimas karo sunaikintos Lietuvos kūrimo reikalams apsvarstyti. Jis įsteigė Lietuvos Atstatymo Bendrovę; ta bendrovė ėmėsi organizuoti įvairių šakų bendroves, kurios po karo turėjo persikelti į Lietuvą. Ir iš tikro buvo suorganizuota nemaža amatininkų, pramonininkų ir prekybininkų bendrovių, kurių dalis po karo buvo perkelta į Lietuvą. Be to, savo kapitalu ji parėmė ne vieną bendrovę, savarankiškai susiorganizavusią Lietuvoje. Apskaičiuojama, kad Amerikos lietuviai į prekybos ir pramonės įmones Lietuvoje įdėjo apie 2 milijonus dolerių. Bet daugumas tų amerikiečių bendrovių įsteigtų įmonių Lietuvoje veikiai bankrotavo, — iš dalies dėl jų vedėjų nesugebėjimo prisitaikyti prie amerikiečiams neįprastų Lietuvos gyvenimo sąlygų, o iš dalies dėl vokiečių markės kritimo ir dėl nuostolių, susijusių su lito įvedimu. Kai kurios bendrovių įmonės vis dėlto prigijo ir neblogai verčiasi (pav., „Drobės“ audinių bendrovė, Amerikos Lietuvių Akcinė Bendrovė ir kt.). Be bendrovių, panašaus nepasisekimo sulaukė ir daugumas atskirų amerikiečių lietuvių įsteigtų įmonių Lietuvoje. Todėl daugelis jų parskubėjo atgal į Ameriką, apsivylė Lietuva. Išgirdę apie tuos nepasisekimus, Amerikos lietuviai apstojo grįžti su savo kapitalais į Lietuvą.