27 Bir

Lietuva prieš susidarant vieningai valstybei. Aisčiai. A. Šapokos „Lietuvos istorija“

Aisčių kiltys ir jų gyvenamosios vietos istorinių laikų pradžioje

Pirmosios mus pasiekusios istorinės žinios liudija aisčius jau gyvenus tose pačiose vietose, kur jie gyveno ir vėlesniais, mums gerai žinomais, laikais. Aisčiai, kaip ir beveik visi Europos gyventojai (germanai, slavai, romanai ir kt.), priklauso prie tos pačiosindoeuropiečių, arba arijų, tautų grupės. Kada ir iš kur aisčiai atsikraustė į Pabaltijį, lig šiol mokslas dar nėra nustatęs (yra tik keletas hipotezių). Bet prasidedant istoriniams laikams, jie jau gyveno Baltijos pakrantėse, tarp Vyslos ir Dauguvos upių ir dar už Dauguvos, maždaug iki dabartinės Estijos sienos.

Kalbų mokslas iš visų aisčių išskiria tris kilčių grupes. Pirmoji, dešiniajam Vyslos žemupio krante gyvenusi, vakarinė kilčių grupė paprastai vadinama prūsais; nuo jų į šiaurės rytus gyveno tos aisčių kiltys, iš kurių yra susiformavusi lietuvių tauta, o dar toliau gyveno tos kiltys, iš kurių yra susidarę dabartiniai latviai.

Prūsus sudarė keletas kilčių, kurių tik vakariausios buvo vadinamos prūsais. XIII amž. į čia atsikraustęs vokiečių kryžiuočių ordinas pirmučiausia pavergė prūsus. Vėliau nukariautas tolimesnes aisčių gimines vokiečiai neskirdami irgi vadino prūsais. Prūsų vardą tuo būdu gavo visas kryžiuočių pavergtas kraštas, nors jo rytinėje dalyje gyveno jau kitos tarmės kiltys. Prūsų, t. y. vakarinių aisčių siena vakaruose buvo Vyslos upė, o pietuose jų siena ėjo pagal lenkų mozūrų sodybas. Su lietuviais jie susisiekė maždaug toje vietoje, kur teka Deimenos ir Alnos upės.

Lietuvių kiltys, iš kurių yra susiformavusi lietuvių tauta, gyveno į šiaurę ir į rytus nuo prūsų,—maždaug iki dabartinės Latvių sienos. Čia dabartinėje savo vietoje, Klaipėdos krašte ir Kuršmarių pakrantėmis, gyveno žemaičiai. Toliau nuo jų, į pietus, kairiajam Nemuno krante, t. y. pietinėje Mažosios Lietuvos dalyje, dabartiniam Suvalkų krašte, — maždaug nuo Merkinės jau abiejuose Nemuno krantuose iki anapus Naugarduko, Slanimo ir Brastos — gyveno sūduviai, arba jotvingai. Į pietus nuo žemaičių ir į rytus nuo jotvingų gyveno aukštaičiai, kurie sudarė vėlesnės Lietuvos valstybės branduolį. Rytinės jų sienos nėra aiškios; jie užėmė visą Neries aukštupį, artėjo prie Bererinos aukštupio ir prie Dysnos

Latviai. Dabartinės Latvijos vakarinėje dalyje, į šiaurę nuo Šventosios upės ir žemaičių, gyveno kuršiai, kairiajame Dauguvos žemupio krante — žiemgaliai, kairiajame Dauguvos vidurupio krante, siekdami dabartines Utenos ir Zarasų apskritis, gyveno sėliai, o į šiaurę nuo jų, t. y. dešiniajam Dauguvos vidurupio krante gyveno latgãliai (taip šitų sričių gyventojus vadina senieji raštai). Kai XIII amž. daugumas šitų kilčių pateko į vokiečių ordino valdžią, tai iš jų visų susiformavo latvių tauta. Tik didelė dalis sėlių pateko į lietuvių valstybę, ir jų vardas išnyko. Bet ne visa dabartinė Latvija buvo gyvenama aisčių. Dabartinio Kuršių iškyšulio šiaurinėje jūros pakrantėje, Dauguvos žiotyse ir dešiniajam jos žemupio krante gyveno jau net ir nearijų tauta — lybiai. Aisčiams jie visiškai ne giminės; kartu su estais ir suomiais jie priklauso prie neaiškios kilmės tautų, mokslo vadinamų ugriais suomiais. Jie buvo įsikūrę beveik visam pajūry; aisčiai jūrą čia siekė tik siaurame žiemgalių gyvenamame plote, į kairę nuo Dauguvos žiočių. Kai šituose kraštuose ėmė lankytis vokiečių pirkliai ir misijonieriai, tai pirmiausia jie susidūrė su lybiais. Todėl dabartinė Latvija vakarų Europos raštuose buvo pradėta vadinti Livonija. O kai čia įsikūrė vokiečių ateivių valstybė, tai Livonija buvo vadinamas visas jų pavergtas kraštas, — lygiai taip, kaip vienos prūsų giminės vardu buvo pavadintas visas vokiečių ordino nukariautas vakarinių aisčių kraštas. Kadangi vokiečių ordinas buvo paėmęs į savo valdžią ir Estiją, tai ir ji buvo vadinama tuo pačiu Livonijos vardu. Tų kraštų vardai pradėti skirti tik XVI amž., o Latvija galutinai nustota vadinti Livonija tik susikūrus nepriklausomai Latvijos valstybei.

Aisčių krašto geografinės savybės ir kaimynai

Aisčių kraštas. Visos aisčių giminės gyveno palyginti labai nuošaliam krašte, paliai Baltijos jūrą. Tas kraštas sudaro beveik vieną ištisinę lygumą. Aukštumų čia yra tik rytinėje Lietuvos dalyje, t. y. pačiam jos pakrašty,  ten, iš kur vienos upės pradeda tekėti į vakarus (Nemuno baseino upės), o kitos į rytus (Dniepro baseino upės). Yra dar kiek aukštumų Vilniaus srityje ir Žemaičiuose (Telšių apskrity). Šiaip visas kraštas yra ištisa lyguma, kuri senovėje buvo apaugusi didžiulėmis giriomis ir daug kur buvo labai pelkėta. Ypatingai pelkėtos buvo jotvingų gyvenamos pietinės sritys ir jų šiaurinė dalis. Dabartinėj mūsų Suvalkų krašto lygumoj, Mažojoj Lietuvoj ir didelėj Prūsų daly buvo pilna nepereinamų pelkių ir girių. Gyventojų čia buvo palyginti reta. Jie gyveno tik sausesnėse girių aikštėse. Geriau buvo įsikurti aukštesnėse Žemaitijos ir Aukštaitijos lygumose, todėl čia gyventojų buvo tirščiau. Didžiulės, giriomis apaugusios pelkės skyrė aukštaičius nuo Padauguvio giminių. Rytuose nuo gudų juos skyrė didžiulės sausos girios.

Senieji aisčių kaimynai vakaruose buvo lenkams artimi pa-marėnai (už Vyslos), pietuose buvo mozūrai, kurių sodybos susisiekė su prūsų giminių ir jotvingų sodybomis. Dar toliau į pietus jotvingai ribojosi su lenkais ir Voluinės rusais. Rytuose aukštaičiai susisiekė su gudais. Su tais pačiais gudais rytuose ribojosi latgaliai; į šiaurę nuo latgalių gyveno estai. Nuo jūros latvius skyrė lybiai. Kitas sienas sudarė jūra.

Aisčių santykiavimas su kitomis tautomis prasidėjo gana vėlai. Jie gyveno sunkiai įžengiamam krašte. Jūrininkyste aisčiai nesivertė, tolimojo pasaulio pasižiūrėti nenuplaukdavo. Su tolimaisiais Europos pietumis, kur dar prieš Kristų graikai ir romėnai buvo sukūrę aukštą kultūrą, aisčiai galėjo turėti tik retų, atsitiktinių santykių (jie galėjo parduoti romėnų pirkliams nebent savo gražųjį gintarą).

Gyvesni aisčių santykiai su kitomis tautomis prasideda vos nuo IX amž. Pirmiausia jiems bus tekę susidurti su įvairiomis rusų giminėmis, ir tai tik grobiamųjų karo žygių metu. Tokie santykiai tęsėsi iki XIII amž., kada susikūrusi lietuvių valstybė pradėjo su jau anksčiau įsikūrusiomis lenkų ir rusų valstybėmis varžytis dėl žemių.

Vikingai. Bet prieš įsikuriant lenkų ir rusų, o vėliau ateivių vokiečių valstybėms, aisčiams dar teko susidurti su ateiviais iš už jūros — su vikingais, arba normanais. Jie buvo užplūdę visą Europą. Būdami nepaprastai karingi, jie veržėsi į pasaulį, ieškodami turtų ir valdžios. Tuo būdu jie pasiekė ir aisčių gyvenamus kraštus ir čia pajūriuose pristeigė savo kolonijų.

Tuo metu pasauly geriausiai klestėjo Bizantijos imperija: ji turėjo didžiuosius prekybos centrus ir buvo turtingiausia. Skandinavai, būdami energingiausi iš šiaurės Europos tautų, turėjo nuolatinį upių susisiekimą su Bizantija. Vienas iš jų svarbiųjų upių kelių į Bizantiją buvo Dauguva ir Dniepras (čia jiems tekdavo sausuma pereiti tiktai nedidelį tarpą, skiriantį tų upių aukštupius). Ilgainiui paliai šitą kelią atsirado vikingų sodybų: tai buvo sodybos žmonių, saugančių upe keliaujančius pirklius nuo plėšikų. Tad nemaža tokių sodybų buvo ir Padauguvy. Tokių sodybų — pilių — buvo ir visam Baltijos pajūry. Vietomis tų sodybų palaikų atrandama ir giliau aisčių gyvenamame krašte. Tačiau šitas vikingų įsigalėjimas mūsų kraštuose buvo neilgas: X amžiuje visos jų sodybos buvo sugriautos. Tą, žinoma, galėjo padaryti ne kas kitas, kaip tiktai čia gyvenusios aisčių giminės. Po to vikingai čia daugiau jau nebeįsikūrė, ir aisčių santykiai su skandinavais nutrūko.

Tuo būdu pirmosios tautos, su kuriomis aisčiams teko susidurti ankstyvaisiais istoriniais laikais, buvo ateiviai skandinavai ir slavai: pietuose lenkai ir voluiniečiai, o rytuose gudai. XIII amž. į aisčių gyvenamuosius kraštus atsikraustė vokiečiai ir čia sukūrė savo valstybes. Vieni jų atsikraustė į Padauguvį (kalavijuočiai), o kiti į Pavyslį (kryžiuočiai). Nuo tada pradeda rastis kaskart vis daugiau istorinių žinių apie aisčių gyvenimą ir jų kovas už savo nepriklausomybę.

Seniausios istorinės žinios apie aisčius

Aisčiai gyveno labai nuošaliai nuo senųjų Europos centrų. Jų kraštas neturėjo jokių ypatingų turtų, kurie būtų traukę senųjų tautų pirklius. Tad labai ilgai senųjų kultūrų tautoms aisčių kraštas buvo mažai težinomas, ir todėl apie seniausią aisčių praeitį ir jų gyvenimą nedaug teturime žinių.

Romėnams Pabaltijys, t. y. aisčių gyvenamieji kraštai jau buvo vis dėlto žinomi. Jų pirklius į šituos kraštus traukė jau iš seno žinomas ir Romoje labai brangintas Pabaltijo gintaras. Tuo būdu mes randame vieną kitą kartą romėnų paminėtus ir tuos kraštus, iš kur į Romą buvo gabenamas gintaras. Vėliau, kai Roma nukariavo didžiąją Europos dalį, romėnams natūraliai kilo klausimas, kas gi gyvena už tų tautų, kurios yra anapus jų imperijos sienos, t. y.už germanų ir slavų. Tuomet romėnų raštuose pradeda rastis jau platesnių aisčių paminėjimų ir trumpų jų gyvenimo aprašymų. Pirmas, kurs duoda platesnių žinių apie aisčius, yra I amž. gale gyvenęs romėnų istorikas Tacitas. Savo veikale „Germania“, kalbėdamas apie tautas, kurios yra anapus germanų, jis paskiria vieną skyrelį ir aisčiams. Ten jis trumpai aprašo aisčių gyvenimą, tikybą, būtinai paminėdamas ir jų gintarą.

Viduramžio žinių apie aisčius pasitaiko daugely to meto kronikų. Ypač dažnai minimi aisčiai Skandinavijos kronikose ryšium su gotų karo žygiais. IX amž. pradžioje Vakaruose randame pirmą kartą paminėtą lietuvių vardą (lig tol buvo minimi tik apskritai aisčiai). Pirmasis lietuvių vardą yra paminėjęs vienas Karolio Didžiojo žvalgas. Kurdamas savo imperiją, Karolis norėjo žinoti, kokios tautos gyvena Europos rytuose ir kokios jų jėgos. Todėl, kai Karolis pasiekė slavus, jo agentai sužinojo, kad už slavų gyvena dar lietuviai. Tas pranešimas yra išlikęs iki mūsų laikų.

Keliautojai mums paliko savo kelionių aprašymų, iš kurių taip pat šį tą sužinome apie aisčius. įdomiausiai minimi aisčiai IX amž. jūrininko Vulfstano pasakojime. Buvęs Prūsuose, jis gana smulkiai nupasakoja aisčių gyvenimo būdą ir papročius.

Gausiau žinių apie aisčius pradeda rastis nuo X amž. Mat. tuo metu jau visa Europa buvo krikščioniška, todėl susirūpinta ir pagonių aisčių krikštu. Visų nenusisekusių X—XIII amž. misijų atgarsiai yra išlikę ir raštuose. Be to, aisčių kaimynijoje tuo metu jau buvo susikūrusios lenkų ir rusų valstybės, kurios X amž. drauge su krikštu buvo gavusios ir raštą. Kadangi su tomis valstybėmis aisčiams labai dažnai tekdavo kariauti, tai tiek lenkai, tiek rusai savo kronikose kaskart vis dažniau pradeda minėti atskiras aisčių gimines: duoda vis daugiau žinių apie tų giminių gyvenimą, santvarką ir tikybą. Kai XIII amž. aisčių krašte atsiranda vokiečių ateivių valstybės, tai žinių apie aisčius dar pagausėja, nes jų jau teikia ir vokiečiai. Įsikūrus vieningai lietuvių valstybei, istorinių šaltinių atsiranda ir pačioje Lietuvoje (žiūr. 1—3 p.p.).

Senovės aisčių pragyvenimo šaltiniai ir ūkis

Žemdirbystė. Kaip ir visoms pasaulio tautoms, taip ir aisčiams pragyvenimo šaltinius nulėmė krašto gamta. Aisčių kraštas buvo labai miškuotas ir pelkėtas. Kilnotis iš vienos vietos į kitą buvo nelengva. Net karo žygiai buvo atliekdami daugiausia žiemos metu, kada užšaldavo pelkės, ežerai ir upės. Tada būdavo žygiuojama dažniausiai upių ledu. Dėl šitų sunkių keliavimo sąlygų aisčiai iš seno buvo sėsliai. Žemė visame krašte buvo derlinga, o klimatas palankus žemės ūkiui. Todėl aisčiai vertėsi žemės darbu. Jie augino ne tik tokių javų, kokių mes dabar auginamės, bet ir tokių, kurių dabar mūsų kraštuose nebeauginama (pav., sorą). Auginosi ir pluoštinių augalų — kanapių ir linų. Ypač jie vertino linus, iš kurių audėsi apdarus. Aisčiai augino ir vaismedžių: obelių, kriaušių, slyvų, vyšnių. Nežinia tik, ar jie auginosi daržovių. Greičiausiai, kad jų nesiaugino, nes XIII amž. vienas vokiečių kronikininkas pažymi, kad prūsai, pamatę kryžiuočius valgant kopūstus, buvę labai nustebę; vienas prūsas net pasakęs, kad vokiečiai esą panašūs į arklius ar mulus — galį pavalgyti žolės.

Bet žemės darbui senovėje buvo didelių kliūčių. Išsiplėšti girios plotą ir prasidirbti (paversti dirva) buvo gana sunku, tad daugely vietų žemės nepakakdavo. Be to, anais laikais mūsų krašto klimatas buvo daug drėgnesnis, negu dabar, todėl javai ne visada spėdavo prinokti bei išdžiūti. Prastai išdžiūvusius javus sunku iškulti, todėl senovės aisčiai javams džiovinti statėsi jaujas. Tokių jaujų Lietuvoje pasitaiko ir dabar. Pagaliau anais neramiais laikais, kai nuolat būdavo kariaujama savitarpy ir su svetimaisiais, vyrams dažnai tekdavo pasitraukti iš namų. Tad ir šita aplinkybė labai trukdė žemės darbus. Todėl, greta žemės darbo, aisčiai dar turėjo ir kitų verslų: veisė gyvulius ir naudojosi pačios gamtos, ypač miško, turtais.

Gyvulininkystė aisčių kraštuose negalėjo būti didelio masto, nes čia nebuvo plačių ganyklų. Aisčiai galėjo laikyti tik nedidelius būrius gyvulių, kurie ganydavosi arti sodybų( kad nepaklystų miškuose). Tačiau savo reikalui jie turėjo pakankamai visokių gyvulių. Pirmiausia turėjo arklių, kurie buvo reikalingi ypač karo žygiams. Su eikliaisiais savo žirgeliais jie pasiekdavo tolimus kraštus, su jais berneliai daug mylių jodavo pas mergeles. Todėl žirgas, artimas vyro bičiulis, taip gražiai apdainuotas mūsų dainose. Mažyčiai, bet nepaprastai patvarūs ir vikrūs žemaitukai tebėra garsūs arklių tarpe dar ir šiandien. Gali būt, kad senovėje aisčiai gėrė kumelių pieną (taip bent liudija kai kurie šaltiniai). Be arklių, aisčiai dar laikė karvių, ožkų, avių, kiaulių, vištų, ančių, žąsų ir t.t. Bet vis dėlto mėsos aisčiams daugiausia teikdavo miškas.

Medžioklė, gyvenant giriose, aisčiams buvo ne pramogos dalykas, bet labai svarbus pragyvenimo šaltinis. Žvėriena jie misdavo patys, žvėrių kailius parduodavo užsienių pirkliams. Ypač daug buvo parduodama vebrų ir kiaunių kailių. Kailiukai tada dažnai būdavo vartojami ir vietoj pinigų, mainams, o vėliau jais buvo mokami net mokesčiai. Antai dar XVI amž. Lietuvoje buvo tam tikra valstiečių rūšis, kuri mokesčius mokėjo kailiukais. Jie ir vadinosi kiaunininkais arba vebrininkais. Medžiojamųjų žvėrių senovėje buvo daug daugiau, negu dabar. Šiandien jau išnykę lokiai, taurai, laukiniai arkliai; reta dabar šernų, elnių, briedžių ir kitų žvėrių; tuomet jų galėjai sutikti kiekvienam žingsny.

Zubras
(Iš seno XVI a. raižinio, pridėto prie Heidensteino kelionės aprašymo).

Bitininkas kopia medų

Bitininkystė. Miškas aisčiams duodavo ne vien kailių ir žvėrienos, bet daug ir kitų turtų. Pirmiausia reikia paminėti bites. Jos nešė medų senų medžių drevėse. Aisčiai iš medaus gamino garsųjį midų, o vašką parduodavo. Bitės priklausydavo tam, kas jas atrasdavo. Radusysis drevę, tuojau įkirsdavo joje savo ženklą, ir niekas kitas nedrįsdavo paliesti bičių. Kas tam nusikalsdavo, būdavo labai žiauriai baudžiamas. Bitės buvo labai branginamos aisčių. Tą rodo kad ir išlikę žodžiai: juk bitė — vienintelė iš visų gyvių, kuri miršta, kaip ir žmogus; be to, artimam draugiškumui išreikšti turime žodį bičiulystė: mat, bendros bitės mūsų protėvius suartindavo, padarydavo juos draugais, bičiuliais.

Žuvininkystė, arba žvejyba, taip pat buvo labai svarbi ūkio šaka. Net vėlesniaisiais laikais buvo ištisų kaimų, kurie žuvimis mokėjo duoklę savo ponams ar kunigaikščiams. Žvejyba, žinoma, galėjo verstis tik tie, kurie gyveno prie vandenų.

Prekyba. Iš žemės, miškų ir vandenų aisčiai negalėjo gauti visko, kas reikalinga žmogaus gyvenimui. Todėl dalį savo produktų jie parduodavo ir pirkdavosi tų prekių, kurių savo krašte neturėjo: druskos, geležies, įvairių ginklų, vilnonių audinių ir t.t. Jie parduodavo savo gintarą ir miškų prekes: kailius, vašką, o vėliau dar medžius, pelenus ir t.t.

Ankstyvaisiais laikais, dar prieš Kristų ir pirmaisiais amžiais po Kristaus, aisčiai varė prekybą net su Roma ir Graikija; tuose kraštuose prekybai pairus, aisčiai prekiavo daugiausia su skandinavais. Netoli Stokholmo esąs Birkos miestas tada buvo didžiausias prekybos centras, su kuriuo prekiavo visos aisčių giminės.

Tiek Lietuvoje, tiek Skandinavijoje net šiandien dar vartojamos tam tikros lazdelės skaičiams žymėti. Vienoj paprastos lazdelės pusėj įpiaunami randeliai, kurie rodo kam nors įteiktų daiktų (pav., kailiukų) skaičių. Paskui lazdelė skeliama pusiau taip, kad abiejose pusėse liktų randelių žymės. Vėliau, sudėjus abi puses į vieną vietą, galima matyti, kiek yra tokių įpiovimų. Tad nė vienas lazdelės „pusininkas“ čia nieko negali pakeisti. Naujų įpiovimų galima padaryti, tik abi puses sudėjus. Tuo būdu tokia lazdelė yra tarsi savotiškas kvitas, vekselis, — apskritai skaičiuojamoji priemonė. Senovėje tokias lazdeles vartojo visi, o vietomis jos tebevartojamos ir dabar. Jos vadinamos birkomis. Tas vardas, žinoma, liko iš tų laikų, kai lietuviai prekiavo su Birkos miestu ir, toms lazdelėmis naudodamiesi, atsiskaitydavo su jo pirkliais.

Be to, gyva prekyba ėjo su rusų kraštais, o upėmis buvo pasiekiami net tolimieji Rytai. Kad iš tikro buvo varoma prekyba su Bizantija ir kitais Juodosios ir net Viduržemio pajūrio kraštais, liudija senoviniai tų kraštų pinigai, randami Lietuvos piliakalniuose, kapuose ir senųjų sodybų vietose.

XIII amž-je visos šiaurinės Europos prekybą suėmė į savo rankas vokiečių miestų sąjunga, vadinamoji Hanza. Visame Baltijos pajūry vokiečiai buvo įsikūrę savo miestų ar bent prekyviečių, kur mainėsi prekėmis su vietos gyventojais. Bet svarbiausias jų centras buvo Gotlando saloje įkurtasis Visby miestas. Didingi jo griuvėsiai ir dabar tebeliudija garsiąją praeitį.

Pažymėtina, kad „visbiečiai“ ir „pirkliai“ senovės lietuviams buvo vienareikšmės sąvokos. Kitokių pirklių jie, matyt, nė nepažino. Todėl net iki mūsų laikų yra išlikęs žodis vaisba, kurs reiškia prekybą, vaisbūnas — pirklį.

Dar vėliau, kai Prūsuose ir Latvijoje įsikūrė vokiečių ateivių ordinai, ir laisvi likusieji lietuviai nuo jūros buvo atskirti, tuomet jiems teko prekiauti arba rytuose su rusais arba pietuose su lenkais; susisiekti su Baltijos jūra keliaujančiais Hanzos pirkliais buvo sunku.

Pinigų senovės aisčiai neturėjo, o naudojosi svetimaisiais pinigais arba paprastais aukso ar sidabro gabalais. Vėlesniaisiais laikais buvo vartojami specialūs pailgi sidabro gabalai su pažymėtąja verte. Jie buvo vadinami muštiniais. Bet daug dažniau už pinigus senovės aisčiai vartojo prekyboje įvairius brangiuosius kailius ir kitus daiktus, žodžiu, varė mainų prekybą. Savus pinigus lietuviai pradėjo kalti tik Kęstučio, o ypač Vytauto laikais. Senesnių lietuviškų pinigų nėra surasta.

Senovės aisčių sodybos

Gyvendami nuolat vienoje vietoje, aisčiai, žinoma, statėsi namus sau ir ūkio reikalams. Seniausiais laikais aisčiai gyveno šiaudais dengtose medinėse trobose po vienu stogu su visais savo gyvuliais. Vidury trobos buvo kūrenama ugnis, prie kurios šalčių metu šildydavosi net gyvulėliai. Kad troba nuo ugniakuro neužsidegtų, šiaudinio stogo apačioje būdavo klojamos storos medžių žievės (mauknos), kurios sulaikydavo kibirkštis. Be gyvenamosios trobos, nuo senų senovės buvo statoma klėtis ir pirtis, o kiek vėliau atskirai buvo pradėti statyti klojimai, daržinės ir kiti trobesiai. Sodybos buvo išsisklaidžiusios po visą kraštą po kelias ar po vieną. Kur nors prasiplėšus kiek miško, apsigyvendavo viena šeima, o vėliau, dirvas praplėtus, toje pačioje vietoje jų apsigyvendavo ir daugiau. Dažniausiai vienoje vietoje būdavo sodybos giminių: brolių, žentų, svainių ir t.t.

Senovės aisčių pilis — sodyba
Taip maždaug atrodė senosios medinės pilys (Latvių archeologų
rekonstrukcijos fotografija).

Be to, dar buvo ypatingų sodybų nuo priešo gintis, t.y. pi1ių. Jos buvo medinės (mūrinių pilių Lietuvoj pradeda rastis tik nuo XIV amž.). Jos buvo statomos ginkliose vietose ir, be to, dar sustiprinamos, apkasamos grioviais, dažnai prileidžiamais vandens. Pavojingesnėse vietose tokių pilių buvo statoma ištisa virtinė. Jų viršūnėse buvo sukraunami laužai, kurie, priešui užpuolus, būdavo padegami. Tuo būdu gretimų pilių sargybos tuojau sužinodavo gresiantį pavojų; apylinkės gyventojai skubėdavo slėptis miškų tankumynuose arba bėgdavo į pilis. O pilys būdavo nemažos: jose sutilpdavo kartais net po keletą tūkstančių žmonių. Pavojui praėjus, žmonės iš pilių vėl grįždavo į savo sodybas. Pilys turėjo slaptų išėjimų, kuriais buvo galima susisiekti su kitomis pilimis. Tuo būdu kartais, kai nebebūdavo vilties išsigelbėti, pilies įgula galėjo iš apgultos pilies slapta persikelti į gretimą pilį. Tie slaptieji keliai dažniausiai eidavo per upes, ežerus ar neišklampojamas pelkes, kur po vandeniu būdavo išgrindžiami akmens ar rąstų keliai. Tie keliai būdavo tokie vingrūs ir pilni klastingų posūkių, kad jais tegalėjo eiti tik prityrusio vadovo vedami žmonės; niekas svetimas negalėjo jais naudotis. Tokie akmenimis grįsti keliai žemaičių buvo vadinami kūlgrindomis (kūlis—akmuo). Ir dabar dar galima rasti Lietuvoje tokių kelių liekanų.

Senovės aisčių visuomeninė santvarka

Piliakalnis — Kryžių Kalnas Jurgaičių kaime, Meškučių valsč., Šiaulių apskr. Piliakalnį laikydami šventa vieta, žmonės stato ant jo kryžius, norėdami ko išprašyti iš Dievo arba reikšdami Jam padėką.

Visuomenė. Kaip visų tautų, taip ir aisčių pagrindinis visuomenės
vienetas buvo šeima. Ją sudarė ne tik tėvai su vaikais, bet ir giminės,—bent tie, kurie gyveno kartu, tose pačiose sodybose, o dažnai ir po vienu stogu. Kad šeimos sukūrimas buvo laikomas labai svarbiu įvykiu, rodo iki mūsų laikų gausiai išlikusios įvairios vedybų apeigos, papročiai, daugybė vestuvinių dainų ir t. t. Visa šeima turėjo bendrą turtą, kurį valdė, tam tikrais paveldėjimo papročiais, vienas šeimos narys. Jis valdė ir visą šeimą. Greičiausiai tai buvo kuris nors senas žmogus. Karo atveju vadovaudavo narsiausias ir sumaniausias karys. Toksai vadas reikale dažnai vadovaudavo ne tik šeimai, bet ir visai giminei arba net ištisai apylinkei. Be to, ne visos šeimos buvo lygios turto atžvilgiu. Tos, kurios gyvendavo patogesnėse sąlygose, geriau sugebėdavo tvarkyti savo ūkį ir būdavo apsukresnės, — greit pralobdavo. Saugumo ir karo žygių sumetimais prie tokių šeimų dėdavosi kitos šeimos. Tuo būdu turtingesnių šeimų galvos tapdavo visos giminės ir apylinkės vadais ir savotiškais valdovais. Jų valdžioje būdavo ir pilys. Tie vadai buvo vadinami rikiais ir kunigais. Anų laikų svetimšaliai juos vadindavo daugybe dar kitų vardų: vyresniaisiais, kilmingaisiais, kunigaikščiais, karaliais ir t. t. Kadangi iš pradžių politiniai vienetai buvo smulkūs, tai tokių vadų buvo labai daug: kartais vienam susidūrime su priešu jų žūdavo net po keliolika. Bet šitoki susijungę smulkūs vienetai, savo rikių vadovaujami, atlikdami bendrus žygius turėdavo, žinoma, ir bendrą vadą. Iš pradžių tokios apylinkių sąjungos būdavo laikinės, bet palengva ryšiai tarp jų stiprėjo, ir jungtinių apylinkių karo vadai tapo nuolatiniais valdovais — kunigaikščiais. Iš pradžių ir tokių kunigaikščių buvo dar gana daug, bet palengva jų tarpe iškilo galingesnieji, kurie paėmė mažesniuosius į savo valdžią. Antai Lietuvoje XIII amž. pradžioje kunigaikščių dar buvo daugiau, kaip 20, bet prieš amžiaus vidurį visa Lietuva jau priklausė vienam Mindaugui (visi kiti kunigaikščiai jo klausė, o nepaklusnieji neteko savo sričių, buvo išvaryti).

Visuomenės sluoksniai. Iškilus didesnių sričių valdovams — kunigaikščiams, senieji apylinkių vadai — rikiai— tapo aukštesniuoju visuomenės sluoksniu, arba bajorija. Be jų, buvo dar kitų, žemesnių sluoksnių. Pirmiausia čia paminėtini laisvieji ūkininkai. Bajorai buvo daugiausia kariai, krašto gynėjai ir valdė stambesnius ūkius. Ūkininkai buvo ne tokie turtingi; jie turėjo mokėti kunigaikščiams tam tikras duokles, eiti jų vadovaujami į karą, saugoti ir tvirtinti pilis. Kiekvienas prasigyvenęs ūkininkas taip pat galėdavo tapti bajoru. O praturtėti kelias buvo atviras, nes žemės ir kitokių gamtos turtų buvo galima gauti kiek norint: reikėjo tik pasirinkti gerą vietą ir sugebėti pelnytis. Be laisvųjų ūkininkų, dar buvo ir nelaisvųjų, kurie gyveno ant bajoro ar kunigaikščio žemės ir mokėjo jam tam tikrą mokestį. Tai buvo prasiskolinę ūkininkai. Tačiau jie, apmokėję skolas arba išbuvę bajoro tarnyboje sutartą laiką, galėjo išsikelti ir įsikurti kur tinkami. Tuo būdu tarp visų visuomenės sluoksnių nebuvo griežtų ribų: kiekvienas prasigyvenęs valstietis galėdavo tapti bajoru, o nusigyvenęs bajoras — paprastu ūkininku. Jei bajoras likdavo neturtingas ir kasdien turėdavo rūpintis šeima, tai jis nebegalėdavo eiti į karą, ir tapdavo paprastu ūkininku. Praturtėjęs jis vėl galėdavo atgauti savo senąją būklę.

Be to, buvo dar vienas, pats žemasis visuomenės sluoksnis, kurs iš savo būklės tegalėdavo išsivaduoti tik dėl kitų malonės. Tai buvo vergai. Vergais paprastai būdavo karo belaisviai ir jų šeimos. Jie neturėjo jokios laisvės ir turėjo dirbti bajoro ar kunigaikščio ūky. Jų tad darbu naudodamiesi, bajorai galėjo atsiduoti vien tik karo reikalams. Be karo belaisvių, vergais galėdavo tapti dar įvairūs nusikaltėliai. Jei nusikaltėliui būdavo dovanojama gyvybė, jis tapdavo savo valdovo vergu ir galėdavo būti kam nors dovanotas ar parduotas.

Senovės aisčių religija

Visi aisčiai, pagal kalbos tarmę, kalbininkų skirstomi į tris grupes — prūsus, lietuvius ir latvius. Tarminiai kalbos skirtumai tarp jų istorinių laikų pradžioje dar buvo nežymūs. Kultūros atžvilgiu visi aisčiai nesiskyrė tarp savęs. Taip pat vienoda buvo ir jų religija. Būdami pagonys, jie turėjo daug dievų; dažnai vienur daugiau buvo garbinami vieni, kitur kiti dievai, bet pats religijos pobūdis visur buvo vienodas: visi jie garbino gamtą ir visus nesuprantamus jos reiškinius laikė nežemiškomis jėgomis.

Dievai. Kaip visoms arijų tautoms, taip ir aisčiams labiausiai krito į akis ir juos stebino dangaus mėlynė su visomis nesuprantamomis dienos ir nakties šviesybėmis. O kas buvo nesuprantama ir žavinga, tas buvo dievu laikoma. Tuo būdu aistis sudievino patį dangų ir jo kūnus. Pats žodis dievas aisčiams, tur būt, reiškė dangaus tėvą, jo mėlynės valdovą. Jis rasit buvo svarbiausias aisčių dievas.

Dievais arba dievų reiškiniais aisčiai laikė taip pat saulę, mėnulį, sietyną, aušrinę, aušrą ir net vaivorykštę. Šiai dievų eilei pridera ir griausmingasai perkūnas, kaip priešprieša ramiam, didingam dangaus mėlynės valdovui. Dėl savo įspūdingo apsireiškimo jis buvo laikomas vienu iš galingiausių dievų. Bet visiškai be jokio pagrindo dažnai literatūroje jis yra vadinamas vyriausiuoju aisčių dievu, viso pasaulio valdovu. Iš tikro aisčių dievai vienas kito nepriklausė, — kiekvienas turėjo savo sritį.

Be gamtos reiškinių, savo didybe žavinčių ar bauginančių, aisčiai laikė dievais ir dvasiomis dar daugybę dalykų, kurie jiems padėdavo ar kenkdavo. Taip antai, aisčiams žemdirbiams buvo labai reikšmingas žemės dievas arba pati sudievintoji žemė. Jis — derliaus dievas, žemės vaisių ir žiedų davėjas. Bet kartu su žemės dievu ūkininkai dar garbindavo daugybę dievybių — dvasių, kurios globojo atskiras ūkio sritis. Buvo net svarbesnių javų (pav., linų) globėjų, lauksargių, kaukų, aitvarų ir kitokių dievybių. Be to, buvo miškų, namų, židinio ir gyvulių dievų. Kiekvienam gamtos reiškiny, aisčių supratimu, slėpėsi gera ar bloga dievybė. Gyvuliai, augalai, ežerai, kalnai, girios, miškai ir atskiri medžiai, – žodžiu, visa gamta buvo pilna dievybių.

Bet buvo dievybių, ir nieko bendro neturinčių su gamta ir jos reiškiniais. Jų tarpe bene žymiausios buvo laumės, arba žmogaus likimą lemiančios deivės (ateinančios prie gimstančio žmogaus ir valdančios jo gyvenimą iki pat mirties).

Reikšmingą vietą aisčių religijoje turėjo ugnis. Ji buvo ne tik dievybė — per ją žmonės susižinodavo su savo dievais, sužinodavo jų valią; ugnyje aisčiai degindavo ir dievams aukas. Kai kuriose vietose ji buvo nuolat kūrenama — tai amžinoji ugnis. Tokios vietos buvo savotiškos šventovės. Ugnis buvo gerbiama ne tik šventovėje, bet ir kiekvienų namų židiny, kur, bent žiemos metu, ji buvo nuolat kūrenama. Tai vadinamoji šventoji namų ugnelė, arba gabija. Dėl to ugnies kulto dar ir dabar pas mus ugnis tebelaikoma ypatingoj pagarboj (pav., kai kur laikoma net nuodėme užlieti ją kokiomis srutomis ar nešvarumais).

Kaip visoje gamtoje buvo pilna dievybių, taip jų buvo apstu ir aisčių namuose. Be namų dvasios, kuri saugojusi visus namus, čia buvo dar židinio ir kitokių dievų. Be to, namuose buvo laikomi šventieji gyvuliai, ypač žalčiai. Į paskirtą guolį jie būdavo įvedami su tam tikromis apeigomis ir ten buvo laikomi, kaip namų globėjai. Šita pagarba žalčiams tebėra kai kur išlikusi dar ir dabar. Dar visai neseniai miškų ir pamiškių senose trobose buvo laikomi žalčiai.

Pomirtinis pasaulis. Aisčiai vaizdavosi, kad mirtis tesanti tik persikėlimas į kitą pasaulį, kur žmogus gyvenąs taip pat, kaip gyvenęs žemėje. Jei jis čia buvęs valdovas ar tarnas, tai toks pat liekąs ir po mirties. Aisčiai manė, kad mirusiam žmogui būsią reikalinga turėti tų pačių reikmenių ir įrankių, kuriuos turėjęs šiame pasauly. Todėl, laidodami lavonus, jie įdėdavo į kapą įvairių daiktų: pabalnotų arklių, ginklų, papuošalų ir kitko. Tik patsai laidojimo būdas buvo nevienodas. Vieni žmonės, ypač žymesnieji, pirma buvo sudeginami ant laužo, o paskui buvo laidojami jų ir kartu sudeginto turto pelenai; kiti buvo laidojami su daiktais nesudeginti. Anas pomirtinis pasaulis buvo vadinamas dausomis; jis taip pat turėjo savo dvasių bei dievų.

Tačiau aisčiai tikėjo, kad mirusiųjų vėlės nesiskiriančios nuo šeimų ir gyventos aplinkos: jos apsigyvenančios gyvuliuose ar medžiuose, augančiuose ant jų kapų, ir būnančios savo šeimų globėjos. Todėl būdavo ruošiamos specialios vėlių garbinamosios šventės, vadinamosios vėlinės; tuomet joms būdavo aukojamos įvairios aukos. Vėlėms kiekvienos puotos metu žemėn būdavo nuliejama gėrimų ir numetama maisto.

Dievai gyvenę dažniausiai medžiuose, — ypač tie, kurie buvo susiję su aplinkuma. Tai visai suprantama. Gyvendami giriose, aisčiai visą gyvenimą praleisdavo nuolat susidurdami su miškų klaikuma ir slaptybėmis. Jiems savaime turėjo atrodyti, kad ten pilna visokių dvasių, kurios negalinčios gyventi niekur kitur, kaip tik medžiuose. Todėl buvo gerbiami ir garbinami ne tik atskiri medžiai, ypač šimtamečiai didingi ąžuolai, bet ir ištisos girios ir miškai: mat, jie buvo laikomi dievų, dvasių ir vėlių būstinėmis. Ant medžių šakų aisčiai kabindavo įvairias aukas, iš medžių ošimo burdavo likimą. Miškuose dažniausiai būdavo kūrenamos ir amžinosios ugnys.

Šventovės buvo po atviru dangum, jose kūrenosi amžinoji ugnis. Kadangi, aisčių tikėjimu, dievai turėję savo būstines aplinkumoj, tai šventovėse jiems nebuvo statoma jokių maldyklų, o tik vienas aukuras. Žinoma, ten buvo ir šiaipjau apeigoms reikalingų įrengimų, tačiau nebuvo jokių dievų stabų: aisčiai jų neturėjo. Jie turėjo tik įvairių apeiginių statulų bei stulpų, ant kurių dėjo aukas, bet tai nebuvo dievai.

Aisčių šventovės buvo dvejopos: vienose buvo sukoncentruotas dievų, o kitose mirusiųjų kultas, arba garbinimo apeigos. Prie mirusiųjų kulto vietų pridera kapinės, lavonų deginamosios ir vėlinių apeigų atliekamosios vietos. Visos tos vietos būdavo dažniausiai arti dievų garbinamųjų šventovių. O šitos šventovės būdavo rengiamos kur nors arti sodybų, ant atskirų piliakalnių. Archeologai atkasa dabar tų šventovių, kurias apylinkės žmonės dažniausiai vadina savotiškais alkų vardais. Alkos kalnų, Alkakapių, Alkų kaimų — pilna Lietuvoje. Buvusiųjų šventovių vietas dar parodo ir kiti vietovardžiai, pav.: Perkūnkalnis, Švent-kalnis, Kaukokalnis ir t.t. Taip pat su šventovėmis susijusios ir tos vietos, kurių vardai turi šakninį skiemenį ram-, rom- ir rag-; pav.: Rambynas, Romainiai, Rominta, Šventaragiai, Alka-ragiai, Raguva, Ragainė, Ragava, Raginėnai ir t.t.

Kulto tarnai, arba dvasininkai. Kaip kiekviena religija, taip ir aisčių, žinoma, turėjo specialių žmonių, kurie atlikdavo visas dievų ir dvasių garbinamąsias apeigas. Jie buvo prie šventovių, kur krovė aukas ir būrė žmonių likimą, vadovavo laidotuvių, vėlinių ir visokių švenčių apeigoms. Jie buvo vadinami vaidilomis, kriviais, žyniais ir kitokiais vardais. Bet, kaip nebuvo vieno vyriausio, viską valdančio dievo, kaip nebuvo vienos centrinės šventovės, taip nebuvo priklausomybės ryšių ir tarp dvasininkų. Visi jie atlikinėjo įvairias apeigas, tik, žinoma, kai kurie iš jų buvo žinomesni, išgarsėję gydymu ar būrimu, — į juos kreipėsi didesnis skaičius žmonių, su jais skaitėsi valdovai, — tad ir jų šventovės buvo garsesnės. Taigi pasakojimas, kad buvęs kažkoks vienas vyriausiasis kunigas ir viena vyriausioji šventovė — Romuva, — yra prasimanymas viduramžio rašytojų, kurie, nedaug težinodami apie tikrąją aisčių religiją, prasimanė šitą dalyką, nusižiūrėję į katalikų Bažnyčią. Šventovės vienur buvo vadinamos romuvomis, kitur alkomis, — gal būt, dėl skirtingo savo pobūdžio arba dėl tarminių skirtumų.

Aisčių valstybinis gyvenimas seniausiais laikais (iki XIII amž.)

Iš visų aisčių giminių išliko nepriklausomi ir sukūrė savo valstybę tik vieni lietuviai, o visos kitos giminės, nespėjusios susiburti, pateko į svetimųjų valdžią. Tiesa, vieninga lietuvių valstybė susikūrė tik XIII amž., tačiau smulkesnių valstybinių vienetų visose giminėse buvo susidariusių jau daug anksčiau. Politinius vienetus kurti vertė pirmiausia atskirų šeimų santykiai, reikalas pulti arba gintis nuo priešų. Norint apsiginti arba patiems pulti savo priešus, būtinai reikėjo pasiduoti vieno vado valdžiai. Yra žinių, kad senų senovėje aisčiams daug teko kariauti su skandinavais (danais ir dabartiniais švedais), kurie nuolat puldavo aisčių kraštus, о IX amž. buvo nęt pavergę kai kurias pajūrio gimines. Aisčiai jau tuomet turėjo savo valstybėlių, kurių vadai dažnai užpuldavo ne tik čia pajūryje įkurtas skandinavų kolonijas, bet padarydavo karo žygių net į skandinavų kraštus. Taigi jie bus turėję ir laivų. X amž-je visos skandinavų kolonijos aisčių krašte buvo sunaikintos, o jie patys buvo išvyti ar išžudyti (žiūr. 24 pusi.).

Apsigynus nuo skandinavų, aisčiams vis dėlto priešų nestigo. Kaip tik X amž-je jų kaimynystėje įsikūrė jau stipresnės lenkų ir rusų valstybės. Tada vakariniams aisčiams (Prūsuose) teko nuolat kariauti su lenkais, pietiniams, t. y. jotvingams, — su tais pačiais lenkais ir rusų Voluinės kunigaikščiais, o lietuviams ir latviams — su stipria gudų Polocko kunigaikštija. Neturėdami didesnės valstybės, aisčiai tebedarė tik plėšiamuosius žygius ir negalėjo nieko nukariauti. Tokių grobiamųjų žygių jie suruošdavo net į labai tolimus kraštus.

Nuo aisčių puolimų sunkiausia buvo gintis lenkų kunigaikščiams. Mat, jie vis dar nesugebėjo suorganizuoti vienos valstv-bės: suorganizuota ji greit vėl suskildavo, ir smulkūs kunigaikščiai ne kartą būdavo priversti mokėti duoklę aisčių giminėms. Tik XIII amž. pradžioje lenkų kunigaikščiai buvo užsispyrę suvaldyti aisčių gimines (prūsus ir jotvingus). Su prūsais jie kariaudavo vieni, o prieš jotvingus pasitelkdavo Voluinės kunigaikščius. Aisčių kraštai tuomet labai nukentėdavo. Bet, surinkę jėgų, aisčiai jiems skaudžiai atkeršydavo. Po ilgų kovų, XIII amž. pradžioje prūsų kilčių kaimynai, mozūrų kunigaikščiai, atsikvietė sau į pagalbą vokiečių ordiną (kryžiuočius), kurs vėliau, nukariavęs didelius aisčių plotus, sukūrė ten savo valstybę.

Voluinės kunigaikščiams geriau sekėsi kariauti su jotvin-gais, ir iki XIII amž. pradžios jie jau buvo paėmę net Gardiną. Nukariautose žemėse tada buvo įkurti Naugardukas, Slanimas ir atstatyta, jotvingų buvusi, Gardino pilis (senasis Gardinas, tur būt, bus turėjęs kitą vardą). Tuo būdu XIII amž. pradžioje, kai Mindaugas pradėjo kurti Lietuvos valstybę, Voluinės kunigaikštijos siena ėjo aukščiau Gardino ir nyko kažkur miškuose. Merkinė čia buvo kraštutinė didesnioji lietuvių pilis, nors jotvingų sodybos dar toli nuėjo į pietus.

Šiaurėje, kur buvo susikūrusi galinga Polocko kunigaikštija, lietuvių ir latvių giminėms iš karto irgi nelabai sekėsi. Nors jie ir atlikdavo tolimus žygius, tačiau Polockas palengva savo sienas vis artino į aisčių kraštą. Kurį laiką Padauguvio giminės net mokėjo jam duoklę — buvo pripažinusios jo valdžią. Bet jau XII amž. Polocko kunigaikštija pakriko. Iš jos miestų, kaip antai: Smolensko, Vitebsko, Minsko, Černigovo, susidarė atskiros kunigaikštijos. Tada aisčiams jau lengviau buvo kariauti, ir XIII a. pradžioje jie ne tik nebemokėjo jokių duoklių Polockui, bet net paėmė į savo valdžią kai kurias jo valdytas kunigaikštijėles. O Mindaugo laikais jie pavergė ir patį Polocką.

Pirmieji bandymai krikštyti aisčių gimines

Iš visų Europos tautų aisčiai krikštijosi patys paskutiniai. Europos centre gyvenę germanai galutinai buvo pakrikštyti VIII—IX amž., aisčių kaimynai lenkai — antroje X amž. pusėje, o rusai — X amž. gale. Tuo būdu XI amž-je pagonys liko tik aisčiai ir su jais Pabaltijy gyvenusios ugrių suomių tautos — lybiai ir estai. Taip atsitiko dėl to, kad jie gyveno labai nuošaliai ir neturėjo artimų ryšių su vakarų Europa. Jų krikštu Bažnyčia susirūpino tik po lenkų krikšto, t. у. X amž. pabaigoj. Tik nuo tada čia pradėjo lankytis misijonieriai; pirmieji misijonieriai lankėsi vakarinėse aisčių gyvenamose srityse.

Pirmasis žinomas aisčių apaštalas buvo Prahos vyskupas šv. Vaitiekus, arba Adalbertas. Jis buvo aukštos kilmės čekas. Nors čekai krikštijosi jau prieš 100 metų su viršum, bet krikščionybė ten dar buvo silpna. Kai vyskupas Vaitiekus panorėjo ją sustiprinti, čekai sukilo, ir jis buvo priverstas pasišalinti į Romą. Ten pagyvenęs kelerius metus benediktinų vienuolyne ir negalėdamas grįžti į savo vyskupiją, jis išsirengė misijų į Europos šiaurę. Atvykęs pas Lenkų kunigaikštį Boleslovą Narsųjį, gavo apsaugą ir išvyko į aisčių kraštą. Išplaukęs Vysla į jūrą, jis priplaukė krantą Priegliaus žiotyse. Kad aisčių giminės į atvykusius labai neskersuotų, jis atleido visus savo palydovus ir liko tik su dviem kunigais. Tačiau tas nieko nepadėjo: misijo-nieriams čia nesisekė platinti krikščionybės. Todėl Vaitiekus jau ryžosi išvykti misijų kur nors kitur. Bet vieną rytą, kai visi trys misijonieriai atlaikė mišias, juos užpuolė vietiniai gyventojai ir nužudė vyskupą Vaitiekų. Pasirodė, kad misijonieriai, nieko nežinodami, buvo sustoję šventajam miške, kur negalėjo įžengti joks svetimšalis. Pagonys tuo būdu atkeršijo už savo šventovės įžeidimą. Tas atsitiko 997 m. balandžio 23 d. Misijonierių lavonus išpirko kunigaikštis Boleslovas. Vyskupas Vaitiekus buvo paskelbtas šventuoju, krikščionybės kankiniu.

Šv. Vaitiekaus mirtis.
(Taip atvaizduota jo mirtis vienos senos
Sembos bažnyčios altoriuje).

Su šv. Vaitiekaus mirtimi nepasibaigė pastangos krikštyti aisčius. Ypač tuo rūpinosi lenkų kunigaikščiai, kurie tikėjosi, kad aisčiai pakrikštyti bus ramesni, o gal net pasiduos jų valdžiai. Todėl jie nuolat kvietė misijonierius. Pagaliau pas tą patį lenkų kunigaikštį Boleslovą atvyko naujas misijonierius vokietis Brunonas, kurs, būdamas vienuolis, turėjo Bonifaco vardą. Boleslovas jo misijoms pažadėjo paramos. Pagaliau 1008 m. gale jis išvyko iš Lenkijos aisčių krikštyti net su 18 palydovų. Bet ir jo misijos nebuvo sėkmingos. Toli įėjęs į aisčių kraštą, jis 1009 metais vasario 14 d. buvo suimtas ir su visais palydovais nužudytas. Kuriose vietose jis apaštalavo, nežinia, tik tiek žinoma, kad žuvo jotvingų krašte. Jo ir palydovų lavonai taip pat buvo išpirkti to paties Boleslovo. Ir Bonifacas buvo paskelbtas šventuoju kankiniu.

Po šitų pirmųjų nepasisekusių misijų, buvo dar nemaža kitų, tačiau jų visų darbas niekais nueidavo. Aisčiai vengte vengdavo misijonierių, nes jie ateidavo iš Lenkijos ir Pamario, su kurių kunigaikščiais aisčiai nuolat kovojo. Todėl dabar tie kunigaikščiai pradėjo vartoti prieš aisčius smurto jėgą: Pamario ir lenkų kunigaikščiai kariavo su Prūsų kiltimis; su jotvingais kariavo lenkai ir rytų Bažnyčiai priklausanti Voluinės kunigaikštija. Taip tęsėsi iki pat XIII amž. pradžios, kai, matydamies nepajėgsią vieni nugalėti Prūsų giminių, lenkų kunigaikščiai pasikvietė į pagalbą vokiečių ordiną.

Tad pirmieji aisčių susidūrimai su krikščioniškuoju pasauliu ir pirmosios jų kovos dėl savo religijos ir nepriklausomybės išlaikymo prasidėjo vakaruose. Jas gavo patirti tos kiltys, kurios gyveno vadinamuosiuose Prūsuose ir vakarinėje Lietuvos dalyje (jotvingai). Giminės, gyvenusios toliau į rytus ir į šiaurę, su šita akcija susidūrė daug vėliau. Bet netrukus ir jas pasiekė ta pati iš Vakarų einanti banga, nes krikščionybės skelbėjų (o kiek vėliau ir karių), atsirado priešingoje pusėje, t. y. dabartinėje Latvijoje, kur gyveno lybiai ir, kiek toliau nuo jūros, aisčių giminės. Šitie kraštai, būdami pajūryje, jau seniai buvo pažįstami Vakarų pirkliams. Paskui juos į čia keliavo ir misijonieriai. Kadangi čia ateivių krikščionių kolonijos ir misijonieriai dažnai būdavo puolami vietos pagonių, tai jie čia įsikūrė specialią apsaugos organizaciją, kuri paprastai buvo vadinama kalavijuočių ordinu. Šitie ateiviai taip pat buvo vokiečiai. Tuo būdu abiejose lietuvių pašonėse XIII amž. pradžioje įsikūrė vokiečių ateivių valstybės, kurių tikslas buvo pakrikštyti aisčius ir paimti juos į savo valdžią.

Kalavijuočių, arba Livonijos, ordinas

Pirmosios vokiečių kolonijos Padauguvy. Nuo XI amž., kai į Padauguvio kraštus liovėsi lankytis skandinavai, čia pradėjo lankytis vokiečių pirkliai. Jie prekiavo su lybiais ir aisčiais arba čia tik sustodavo, vykdami prekiauti į rusų kraštus. Jau XII a-je jie čia turėjo nemaža prekyviečių ir kolonijų. Kartu su pirkliais pradėjo lankytis ir misijonieriai, kurie ne tik rūpino čia apsigyvenusių ar apsistojančių vokiečių dvasios reikalus, bet taip pat ėmė rūpintis ir vietos gyventojų pagonių krikštu. Pirmasis pagonių krikštu susirūpino misijonierius Meinhardas, kuris buvo paskirtas ir pirmuoju Livonijos vyskupu (apie 1180 m.). Bet pirmoji krikščionių bendruomenė Padauguvy buvo silpna, ir pagonys labai dažnai ją išnaikindavo, gyventojus išžudydavo, jų sodybas ir bažnyčias sudegindavo. Todėl trečiasis Livonijos vyskupas, Albertas (1199—1229 m.), ėmė organizuoti ginkluotą savo tikinčiųjų apsaugą. Kad būtų lengviau gintis, jis pastatė Rygos pilį (1201 m.), kuri vėliau virto visos valstybės centru ir didžiausiu Livonijos miestu. Apsaugai jis ėmė kviestis karių iš Vokietijos. Dažnai jis pats nuvykdavo į Vokietiją ir atsiveždavo būrius karių ir riterių, kurie jam padėjo ne tik saugoti esančias krikščionių bendruomenes, bet ir plėsti krikščionybę ir stiprinti valdžią. Kadangi tuo metu Europoje buvo skelbiami kryžiaus karai prieš turkus Palestinoje ir vyravo nuomonė, kad su netikėliais pagonimis reikią kariauti, todėl savanorių karių atsirasdavo nemaža. Bet atvykstančių karių pagalba buvo laikinė, nes, pabuvę kiek laiko (dažniausiai metus), jie grįždavo atgal, ir vėl reikėdavo ieškoti naujų karių.

Kalavijuočių ordino įkūrimas (1202 m.). Palestinoje, einant kryžiaus karams su turkais, krikščionims apsaugoti ir kariauti buvo įsteigti net keli riterių vienuolių ordinai (templininkų, joanitų ir vokiečių, arba kryžiuočių, ordinas). Vyskupas Albertas sumanė panašų ordiną įsteigti ir savo vyskupijoje. Jo 1202 m. įkurtą ordiną 1204 m. popiežius patvirtino ir jam suteikė templininkų įstatus. Ordinas buvo pavadintas Kristaus Karių Brolija (Fratres Militiae Christi), bet dėl išsiūto ant balto jų apsiausto raudono kalavijo paprastai vadinamas kalavijuočių ordinu.

Naujasis ordinas turėjo būti nuolatinė organizuota vokiečių ir krikštytų čiabuvių karinė pajėga. Neišnyko nė senas papratimas kviesti svečius iš Vokietijos; buvo pradėti skelbti net specialūs kryžiaus žygiai. Tačiau visos akcijos centras jau buvo ordinas. Jo pareiga buvo ginti krikščionys ir padėti atversti pagonys. Jis buvo pavestas vyskupui, kurs turėjo valdyti kraštą; ordinas turėjo būti tiktai jo įrankis. Bet vos įsikūręs, ordinas pajuto savo galią ir pradėjo vaduotis iš vyskupo priklausomybės. Vyskupas turėjo nusileisti ir sutiko atiduoti jam 1/з viso krašto. Vyskupui tuo būdu liko valdyti 2 krašto. Taip buvo pasidalytas jau užimtas kraštas, taip buvo sutarta dalytis ir visa, kas dar bus nukariauta.

Kol buvo gyvas vysk. Albertas († 1229 m.), Livonijoje naujos vokiečių valstybės valdovas buvo jis. Tada buvo nukariauti visi lybiai, latgaliai, dalis sėlių ir dalis estų. Jam mirus, ordinas pasidarė beveik tikrasis krašto valdovas: jis beveik visiškai nesiskaitė su Rygos vyskupu, kuris, įsikūrus kitoms Livonijos vyskupijoms, buvo pakeltas arkivyskupu. Nukariavęs dabartinėje Latvijoje gyvenusias aisčių gimines, ordinas bandė plėsti karo žygius ir į žemaičių bei aukštaičių kraštą, bet čia buvo skaudžiai sumuštas (Šiaulių mūšyje 1236 m.). Pabūgęs, kad vienas neatsilaikys, kalavijuočių ordinas susidėjo su kariaujančiu tuo metu Prūsuose kryžiuočių ordinu. Tuo būdu Latvijoje įsikūrusi vokiečių valstybė susiliejo su įsikūrusia Prūsuose, ir nuo to laiko jos abi stengėsi jau bendrai kariauti su aisčiais. Vadovybė čia buvo pripažinta senesniam ir galingesniam vokiečių kryžiuočių ordinui. Bet Livonijos ordinas niekad nenustojo savarankiškumo: jis visą laiką turėjo atskirą krašto magistrą ir kitus valdžios organus; bendra buvo tik politika ir savitarpio pagalba.

Kryžiuočių ordino atsikraustymas į Prūsus

Prūsuose gyvenusios aisčių giminės anksčiau už kitas susidūrė su krikščioniškuoju pasauliu. O tam krikščioniškajam pasauliui iš pradžių čia atstovavo ne kolonistai ateiviai, bet kaimynai lenkai ir pamarėnai. Po pirmųjų nepavykusių misijų, nauji misijonieriai čia ėjo jau kartu su lenkų ir pamarėnų kariuomenėmis.

Pirmasis misijonierius, kuriam Prūsuose ėmė sektis, buvo iš gretimosios Pamarės, Olivos cistersų ordino vienuolis Kristijonas. Jis veikė XIII amžiaus pradžioje, t. y. praėjus šimtui metų po šv. Vaitiekaus ir šv. Bonifaco mirties. Kristijonui pasisekė pakrikštyti arčiausia prie Vyslos gyvenančius prūsus, ir 1215 m. jis jau nusivežė į Romą krikštyti du prūsų kunigaikščius. Tuomet popiežius jį paskyrė Prūsų vyskupu. Bet jam vos grįžus, pagonys prūsai sunaikino visas įkurtas krikščionių bendruomenes. Vyskupas nebeturėjo nei tikinčiųjų nei prieglaudos. Tada, Livonijos vyskupų pavyzdžiu, ir čia pradėta šauktis Vakarų pagalbos. Buvo paskelbta Vakaruose net keletas kryžiaus žygių,bet iš to nieko neišėjo, nes atvykę kryžeiviai miškuose prūsų negalėdavo surasti. Praėjo net keliolika metų, o vysk. Kristijonui vis nesisekė: pagonys ne tik naikino jo kuriamas krikščionių bendruomenes, bet dar teriojo ir Lenkijos sritis. Tada Mozūrų kunigaikštis Konradas, kuriam ypatingai rūpėjo pakrikštyti prūsus, vyskupą Kristijoną įkurdino Kulmo (priklausiusio Mozūrams) žemės pakraštėj. Naujosios sodybos ir dovanotieji turtai turėjo būti veikimo bazė vyskupui. Į pagalbą jam atvykdavo būriai kryžeivių. Bet vos tik jie išvykdavo namo, prūsai, išlindę iš miškų, nusiaubdavo visą Kulmą, Mozūrus ir visus aplinkinius krikščioniškuosius kraštus. Tada vysk. Kristijonas kartu su kunigaikščiu Konradu sumanė čia įkurti tokią pat pastovią organizaciją krikščionių reikalams ginti, kokią vysk. Albertas buvo įkūręs Livonijoj. Taigi buvo įkurtas (1228 m.) vyskupo priklausąs riterių ordinas, kurs pagal savo gyvenamąją vietą buvo vadinamas Dobrinės ordinu. Bet riterių buvo nedaug, todėl ir jų pagalba buvo nedidelė: jie vos įstengdavo apginti savo pilį.

Jau Dobrinės ordiną steigdami, vyskupas ir kunigaikštis Konradas susižinojo su vokiečių riterių ordinu, kurs kryžiaus karų metu buvo įsteigtas Palestinoje; ten galutinai įsigalėjus turkams, jo vadovybė ir daugumas brolių persikėlė į Europą ir neturėjo ko veikti. Kunigaikštis Konradas jį pakvietė persikelti į Prūsus ir paimti į savo rankas vietinių ir aplinkinių krikščionių apsaugą.

Kai 1099 m. iš turkų buvo išvaduota Jeruzalė, į ją pradėjo traukti minios maldininkų. Bet netrukus naujajai Jeruzalės valstybei vėl ėmė grėsti turkų pavojus, ir maldininkams darėsi labai pavojinga ten keliauti. Todėl visos didesniosios valstybės ten ėmė steigti specialias brolijas savo maldininkams globoti. Iš pradžių tokios brolijos globojo ligonius ir saugojo, kad maldininkams nieko blogo neatsitiktų kelyje. Bet kai prasidėjo nauji karai, o ypač kai Jeruzalę vėl užėmė turkai ir kai buvo pradėta rūpintis vėl ją atgauti, — tokios brolijos virto kariaujančiųjų riterių ordinais. Italai čia turėjo savo joanitų ordiną, prancūzai — templininkų, o trečiojo kryžiaus žygio metu vokiečiai įkūrė savo Marijos Mergelės ordiną (1190 m.). Pastarojo nariai (o taip pat ir templininkai) nešiojo baltus apsiaustus su išsiūtu juodu kryžium, todėl mūsų krašte dažniausiai būdavo vadinami kryžiuočiais. Kitur juos paprastai vadino vokiečių, arba Marijos Mergelės, ordinu. Ordinas buvo vokiečių imperatorių bei kunigaikščių remiamas ir labai greit pralobo. Jis įsigijo daugybę turtų ne tik Mažojoj Azijoj, bet ir Europoj. Krikščionių būklė Mažojoj Azijoj buvo labai netikra, todėl kryžiuočių vadovybė stengėsi įsistiprinti Europoj. Dar prieš Mozūrų kunigaikščio Konrado pasiūlymą ordinui, jo centras jau buvo Italijoj. Kita ordino narių dalis jau kūrė Vengrijoj savo atskirą valstybę. Mažojoj Azijoj tuo būdu buvo likusi tik nedidelė ordino dalis. Į Vengriją ordinas buvo pakviestas kariauti su ją puolančiais pagonimis kumanais. Bet Vengrijos karalius, pamatęs, kad ordinas čia ne jam tarnauja, bet ruošiasi sukurti savo valstybę, jį išvijo (1224 m.). Kai ordinas gavo kvietimą atvykti į Prūsus, tuo metu jis bylinėjosi su Vengrų karalium, norėdamas atgauti iš jo žemes. Nebeturėdamas vilties jų atgauti, ordinas mielai priėmė kvietimą. Turėdamas patyrimo Vengrijoje, dabar jis jau daug geriau juridiškai apsidraudė savo būklę.

Kryžiuotis su karo apranga

1230 m. pirmieji ordino atstovai jau buvo Prūsų pasieny. Čia jie gavo iš Konrado žemių su Niešavos pilaite, o patys pasistatė Fogelzango pilį. Netrukus iš tų pirmųjų savo sodybų jie pradėjo nuolatinį karą su aisčių kiltimis. Ordino centras dar ilgai liko Italijoj. Ten gyveno ir ordino viršininkas, kurs vadinosi didžiuoju magistru. Prūsuose buvo tik vadinamasis krašto magistras (Landmeister). O kai XIII amž. gale turkai galutinai išvijo ordiną su visais krikščionimis iš Mažosios Azijos, tada visas ordino dėmesys nukrypo į Pabaltijį. Todėl 1309 m. ir didysis magistras persikėlė į Prūsus. Tuo būdu ordino centras pasidarė Marijenburgas.

Kryžiuočių ordino nukariavimai. Ordinas savo įstatuose turėjo įsirašęs pareigą nuolat kariauti su Kristaus vardo priešais (jam net buvo draudžiama daryti taiką su netikėliais). Tokį įžadą ordino broliai — riteriai — turėjo padaryti visam gyvenimui. Be riterių, ordinas turėjo ir paprastų kareivių, vadinamų jų tarnais. Be to, ordino prašomas popiežius skelbdavo Vakaruose kryžiaus karus, ir ordinui į talką plaukdavo minios karių. Iš Palestinos ordinas atsinešė į aisčių kraštą ir kariavimo būdą. Kaip ten, taip ir čia, pasitelkęs riterių, jis žygiuodavo į kurią nors sritį, ten kariuomenės priedangoje pasistatydavo pilį, ir joje palikta įgula turėdavo ne tik atlaikyti aisčių giminių puolimus, bet ir paimti į savo valdžią visą apylinkę. 1231 m. ordinas pradėjo pulti aisčių kiltis. Tokiuo būdu kariaudamas, jis palengva stūmėsi vis gilyn į rytus ir į šiaurę. Kryžiuočių statomos pilys virsdavo naujos valstybės apygardų administraciniais centrais. Apie pilis buvo kurdinami iš Vokietijos atkviesti kolonistai. Jie buvo pirmieji vokietybės daigai šiose aisčių žemėse. Kartu su nukariavimu žengė ir krikščionystė: buvo statomos bažnyčios ir vienuolynai, o prūsai buvo varu krikštijami. Tiesa, jie dar bandė spirtis, tačiau neįstengė prieš galingą ordino kariškąją organizaciją, kuriai padėdavo visa Europa. Prūsams dar ir dėl to buvo sunkiau gintis nuo ordino, kad jie neturėjo vieningos valstybės; jų smulkūs kunigaikštėliai, savitarpy nesugyvendami, negalėjo sutartinai gintis nuo priešo. Todėl ordinas per 50 metų nukariavo visas aisčių gimines tarp Vyslos ir Nemuno ir, priėjęs Nemuną, susidūrė jau su vieninga Lietuvos valstybe, su kuria vėl pradėjo ilgą karą. Tuo tarpu visos kiltys, buvusios anapus Nemuno, liko amžinoje vokiečių vergovėje.

Visą savo nukariautą kraštą ordinas vadino Prūsais, nors prūsais buvo vadinamos tik tos vakarinės aisčių giminės, kurios anksčiau puldavo lenkus, o vėliau pirmosios buvo ordino pavergtos. Įsikūręs pirmiausia jų krašte, ordinas jų vardu pavadino ir visą nukariautą kraštą.

Prūsai ne lengvai pasidavė vokiečiams: jie nuolat kovodavo, užpuldavo ir degindavo ordino pilis ir vokiečių kolonistų sodybas. O du kartus (1242 – 1249 ir 1260 — 1274 m.) net buvo sukilusios visos pavergtos jų giminės. Daug kryžiuočių jos tuomet išžudė, daug ordino pilių išgriovė; nepajėgė išgriauti tik pačių stipriųjų pilių.

Kai sukilimai aprimdavo, ordinas kiekvieną kartą turėdavo iš naujo nugalėti prūsus. Bet šitokiais kritiškais momentais jis pasišaukdavo paramos iš Vokietijos ir iš kitų kraštų, ir prūsai būdavo nuveikiami.

Ordiną atkvietė į Prūsus Mozūrų kunigaikštis ir vyskupas Kristijonas. Ordinas turėjo būti jų įrankis. Tačiau išėjo visai kitaip. Netrukus vyskupas Kristijonas pateko prūsams į nelaisvę, iš kurios ordinas nesirūpino jo išvaduoti net 5 metus. Vyskupui esant nelaisvėje, ordinas pasirūpino, kad ir imperatorius ir popiežius pripažintų jam visus Prūsų ir kitų pagonių nukariaujamus kraštus. Ir kai vyskupas grįžo iš nelaisvės, tai krašto valdovą atrado ordiną. Tiesa, ordinas vis dėlto sutiko užleisti vyskupams 1/3 visų savo žemių, tačiau neilgai naudojosi vyskupai ir tokia teise, kadangi netrukus vyskupais buvo skiriami vien tik ordino nariai. Tuo būdu Prūsų ordino valstybėj nebegalėjo kilti jokių konfliktų (Dobrinės ordinas, kuris pasirodė nepajėgus, jau 1235 m. buvo prijungtas prie kryžiuočių ordino).

Su atkvietusiais ir pirmutinę globą suteikusiais Mozūrų kunigaikščiais ordinas taip pat niekuomet nesiskaitė. Kunigaikštis Konradas, kaip matėme, kviesdamas ordiną, tarėsi gausiąs savo politikai įrankį, bet ordinas, turėdamas plačių ryšių Vakaruose ir globojamas imperatorių, greitai pasidarė net kunigaikščio konkurentas ir priešas. Tuo būdu lenkai, kviesdami į Pabaltijį vokiečių ordiną, pasikvietė sau amžinąjį priešą. Greitai tarp jų prasidėjo net karai, varžytynės dėl žemių, ir ordinas užgrobė visą lenkiškąjį Pamarį.