29 Bir

Lietuva pereigoje iš pagoniškųjų laikų į krikščioniškuosius. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Pagoniškosios Lietuvos kultūros lygio klausimas

Skaitydami senuosius, Lietuvą liečiančius raštus, matome, kad juose Lietuva dažniausiai laikoma tamsiu, barbarišku kraštu. Bet tai nenuostabu: visi tie raštai (kronikos) buvo rašomi dažniausiai maldingų vienuolių, kuriems visi nekrikščionys atrodė laukiniai barbarai. Viduramžiuose daug kas nelaikė pagonių net žmonėmis. Todėl ir kronikos lietuvius paprastai vadina įvairiais žeminamais vardais: laukiniais, šėtono tarnais ir t. t. Tačiau tie, kurie tuomet apie Lietuvą rašydavo, dažniausiai jos visai nebūdavo matę; jie tik būdavo girdėję apie ją iš kitų, kuriems tekdavo būti Lietuvoje arba karo žygio metu, arba su diplomatine misija arba šnipinėjimo tikslu. Ano meto Lietuva savo kultūra, žinoma, negalėjo žavėti svetimšalių. Tai buvo pelkėtas ir miškuotas kraštas, nusėtas medinėmis pilaitėmis; tuo jis, žinoma, negalėdavo stebinti Europos riterių, kurie buvo papratę savo kraštuose ant aukštų uolinių kalnų matyti galingas akmens pilis. Be to, susidurdami su lietuviais, jie čia pastebėdavo daug to, kas jiems būdavo nesuprantama ir nepaprasta: šventuosius miškus, amžinąsias ugnis, keistus dievų vardus, keistas tikybines apeigas. Visa tai tūlam maldingam ir prietaringam viduramžių krikščioniui atrodė tarsi bendravimas su piktosiomis dvasiomis. Tokį įspūdį dar labiau padidindavo nelaimės, kurios ištikdavo riterius, puolančius Lietuvą, — ypač staigūs lietuvių užpuolimai miškų glūdumose. Aišku, kad riteriai, grįžę iš tokių žygių, pripasakodavo vienuoliams kronikininkams apie paslaptingąją Lietuvą visokių pasakų; jų nuomonė, be abejo, negalėjo būti palanki lietuviams. Be to, vakarų Europoje skleidžiamose kronikose vokiečių ordinas tyčia žemino lietuvius, norėdamas pateisinti savo nuolatinius kruvinus žygius ir tuo būdu prisivilioti sau į talką daugiau karingų Europos riterių. Kas gi nenorės vykti pamatyti tų „laukinių baisenybių“, o kartu patarnauti ir krikščionybei? Tad iki pat XV amžiaus Europoje tolydžio buvo kalbama apie Lietuvos barbariškumą, apie jos gyventojų nežmoniškumą. Tada nebuvo kas parodo pasauliui tikrosios Lietuvos vaizdo.

Bet Lietuva iš tikrųjų nebuvo laukinė. Tiesa, joje nebuvo galingų akmens pilių, o tai tik todėl, kad čia nebuvo uolinių kalnų, kurių buvo pilna vidurinėje Europoje. Bet tatai krašto kultūros lygio, žinoma, dar nelemia. Iš tikro, vienintelis skirtumas, kurs skyrė Lietuvą nuo kaimynų, buvo tik tas, kad ji nebuvo krikščioniška. Šiaipjau savo kultūra ji buvo lygi su visais savo kaimynais; tai mes dabar gerai matome iš archeologinių iškasenų, rodančių, kad lietuviai vartojo tokiuos pat ginklus ir tokiuos pat įrankius, kokiuos vartojo jos kaimynai ir visa Europa. Be to, lietuviai sekė net naujuosius Europos išradimus. Bet geriausias lietuvių kultūros rodiklis yra jų nuveiktieji darbai. Jei lietuviai būtų buvę barbarai, nebūtų sukūrę tokios galingos valstybės; jie nebūtų galėję ir nuo ordino apsiginti. Jie turėjo savotišką kultūrą, gyveno savotišką gyvenimą; o kad nebuvo krikščionys, — čia buvo ne jų vienų kaltė: ordinas jiems atnešė kryžių ant kardo, tad jie ir negalėjo jo priimti. Europa juos už tai iškoneveikė ir per 150 m. ruošė prieš juos žygius, o jie vis dėlto atsilaikė.

Karai su visos Europos remiamu vokiečių ordinu iš tikro sutrukdė normalią Lietuvos gyvenimo raidą, sulaikė kūrybinį darbą, sutrukdė kultūros kilimą. Be to, karingieji lietuviai patys ieškojo naujų žemių ir naujų jėgų rytuose. Kurdami didingą valstybę, jie svajojo sukurti pasaulinę galybę, bet tuo būdu silpnino tautos jėgas, eikvodami jas plačiuose, svetimuose rusų kraštuose. Ten nuklydo ir dingo daugelis energingiausių tautos sūnų, surusėjo daugelis Lietuvos kunigaikščių ir bajorų; tuose užimtuose rusų plotuose jų saujelė, negalėdama perdirbti visos visuomenės, turėjo pati persidirbti. Tai buvo savotiškas Lietuvos skriaudimas, ir jos vidaus kultūra negalėjo kilti reikiamu greičiu. Bet užtat kiek lietuviai parodė sumanumo, valstybinės išminties ir energijos! Juk pasiekti Volgą, Juodąją jūrą, tolimąją Galiciją ir iš ten suskubti grįžti į Nemuno pakrantes atremti ordino puolimų — reikėjo ir ištvermės ir energijos. Tai geriausias tautos atsparumo ir neišsenkančios energijos liudijimas.

Kariškasis senovės lietuvių kultūros pobūdis

Lietuviai istorijos arenoje pasirodė, kaip karių ir gamtos tauta. Iš savo gamtos turtų jie maitinosi, o karu reiškė savo valstybinę veiklą. Jie buvo veiklesni ir karingesni už visus savo kaimynus. XIII amžiuje kaimynių tautų kronikos rašo apie juos, kaip apie narsius karius. Kryžiuočių ordino kronikininkas Dusburgas vadina juos kietasprandžiais, nenugalimais, prityrusiais kariais. O Livonijos ordino kronikininkas Henrikas (vadinamas Henriku Latviu) šiaip juos apibūdina: „Lietuviai tuose kraštuose viešpatavo visoms tautoms, tiek krikščioniškoms, tiek pagoniškoms, Dėl jų žygių nedaug kas išdrįso gyventi savo namuose … Palikę savo namus, visi slėpdavosi miškų tankumynuose, tačiau nė tokiuo būdu negalėdavo ištrūkti iš lietuvių. Ir nuo mažo lietuvių skaičiaus rusai bėgo per miškus ir sodžius, kaip kad bėga kiškiai nuo medžiotojų“ …

Į karo žygius lietuviai jodavo raiti ir dideliais būriais. Jų ginklai buvo panašūs į visos Europos karių ginklus. Pagrindinis raitelio ginklas buvo kardas, galvai ir krūtinei pridengti — geležiniai šarvai. Arkliai buvo balnojami tokiais pat balnais ir taip pat žabojami, kaip ir Vakaruose. Be to, raiteliai turėjo pentinus, o jų arkliai būdavo puošiami žalvariniais papuošalais. Bet kadangi visus metalinius daiktus lietuviams tekdavo pirktis arba grobtis iš užsienio, tai ne visi jų turėdavo. Todėl kai į karą išeidavo visi vyrai, o ne vien turtingesnieji bajorai, tuomet jų dalies apginklas būdavo daug prastesnis: paprasti ūkininkai, negalėdami įsigyti visų brangiųjų ginklų, dažnai išeidavo kovoti ir su paprastomis medžio buožėmis, su mediniais iešmais geležiniais smaigaliais, su kirviais ir t.t.

Lietuviai turėjo susidarę ir savo kariavimo būdą, savo taktiką. Pilims griauti čia pat, miške, prisikirtę medžių, pasidirbdavo specialias mašinas — taranus. Prie sienų pristumdavo aukštus bokštus, iš kurių būdavo galima nusileisti į apgultąją pilį. Traidenis, apgulęs Daugpilio pilį, buvo pasidirbęs akmenų svaidomąją mašiną. Kitą kartą lietuvių kariuomenė per vieną naktį pasidirbo tiltą ir perėjo plačią Dauguvos upę. Taigi lietuvių karo technika buvo gana aukšta. Be to, jie greit perimdavo naujuosius priešų ginklus. Pavyzdžiui, Vakaruose išradus patrankas, kryžiuočiai jas pirmą kartą pavartojo prieš lietuvius Kęstučio laikais; nepraėjo nė metų, patrankų jau turėjo ir Kęstutis, kurs, atsilygindamas kryžiuočiams, taip pat patrankomis griovė jų pilis.

Savo kraštui ginti lietuviai statėsi pilis (žiūr. 30, 85 psl.). Jomis buvo nusėtas visas ordino pasienis; pilna jų buvo ir visam krašte (jų liekanų gausu Lietuvoj—tai gražūs piliakalniai). Visose pilyse nuolat budėjo pasikeisdama tam tikra įgula, kuri buvo sudaroma iš tų pačių apylinkės žmonių. Tuo būdu priešas niekad negalėdavo iš netyčių užklupti pilies ir jos lengvai išgriauti. Lietuvių žygiai būdavo gerai organizuoti; jie turėjo puikių karo vadų, todėl galėdavo pasiekti labai tolimus kraštus.

Nestigo Lietuvoje nė gerų diplomatų. Diplomatiškų gabumų parodė jau Mindaugas, o Gediminas, Algirdas ir Vytautas buvo tiesiog nepaprasti diplomatai: jie sugebėjo kovoti net su didžiai įsigudrinusia ir poros šimtmečių praktikos turinčia ordino diplomatija. Būdami pagonys, jie visgi kartais sugebėdavo pakirsti visos Europos pasitikėjimą ordinu, ir ne kartą ordinas gaudavo iš popiežiaus įspėjimų, net būdavo ekskomunikuojamas. Tas jau rodo, kad Lietuva visai nebuvo uždara Europai. Jei ji diplomatiškai laimėdavo, tai, be abejo, kad turėjo sekti vakarų Europos gyvenimą ir pažinti jos santykius. Bet dar geriau Lietuva pažino Rytus; čia jai buvo žinomi visi tarptautiniai santykiai. Tik todėl reikale ji sugebėdavo čia rasti sau sąjungininkų, pasinaudoti aplinkinių valstybių sunkumais ir be vargo paimti jas į savo valdžią. Aišku, kad visa tai nėra barbarų pažymiai. Apsileidusi miškinė tauta nebūtų galėjusi sukurti tokios galingos valstybės, turinčios tokią aiškią politikos liniją, taip gražiai sugebančios palenkti savo naudai visas kaimynijoj iškylančias problemas. Tad pagoniškoji Lietuva turėjo turėti gana aukštą kultūrą, kuri, žinoma, buvo kitoniška, skirtinga nuo krikščioniškųjų Vakarų kultūros; tačiau tas jos vertės nemažina.

Lietuvos perėjimas į krikščioniškąją Vakarų kultūrą

Rašto vartojimo pradžia. Senoji Lietuva sukūrė savo galingą valstybę, tačiau, nesudariusi savo rašto, nepaliko mums rašytinių savo gyvenimo paminklų; todėl jis mums mažai ir težinomas. Ką apie jį žinome, žinome tik iš svetimųjų, kurie betgi Lietuvos nepažino, rašė apie ją dažniausiai tik iš kitų pasakojimų ir labai dažnai dar tyčia ją juodindavo. Patys lietuviai tada apseidavo iš viso be jokio rašto. Valstybėje vidaus reikalams raštas nebuvo vartojamas net iki XIV amžiaus pabaigos. O kai valstybės gyvenime pradėjo vartoti raštą, jį pasiskolino iš kitų. Pirmieji Lietuvos raštai buvo įvairūs laiškai į užsienį ir sutartys su svetimomis valstybėmis. Kai būdavo koks reikalas su Vakarais, būdavo rašoma lotyniškai, o kartais ir vokiškai; kai būdavo koks reikalas su Rytais, būdavo rašoma rytų slavų vartojamąja rašto kalba.

Slavų rašto kalba Lietuvoje. Nuo pat Mindaugo laikų Lietuvos valstybei teko dideli rusų žemės plotai. Čia lietuviai susidūrė su senomis valstybėmis, priklausiusiomis rytų apeigų Bažnyčiai, vėliau pramintai pravoslavų Bažnyčia, turėjusiai savo raštų (daugiausia tai buvo tikybiniai ir įvairūs istoriniai raštai, arba kronikos)). Visi rytų slavai vartojo specialią rašto kalbą, kuri buvo kilusi Bulgarijoj; ta kalba buvo pradėtos rašyti jų tikybinės knygos. Pravoslavai, bijodami iškreipti savo tikėjimo tiesas, visas savo tikybines knygas rašė pažodžiui, kaip kad buvo parašytos pirmosios knygos. Todėl jų tikybinės literatūros kalba ilgus amžius išliko nė kiek nepakitusi, senoviška. Ta pačia religinių raštų kalba buvo pradėti rašyti ir kiti raštai, kurių jau nebevaržė jokie erezijų pavojai; ši pasaulinė raštų kalba plėtojosi šnekamosios kalbos įtakoj. Tačiau ir ji buvo visai savotiška — niekas gyvas ja nekalbėjo. Ji buvo vartojama visose pravoslaviškose slavų tautose ir romaniškoj Rumunijoj. Kiekvienoj valstybėj ji plėtojosi skirtingai. Todėl ji kitokia buvo tuose rusų kraštuose, kurie pateko į Lietuvos valdžią, kitokia buvo Maskvos kunigaikštystėje, vėl kitokia buvo kitur. Ypač skirtingai ji ėmė plėtotis Lietuvoj, kai nuo XIV amžiaus pabaigos ji pasidarė valstybine rašto kalba, kai ja buvo rašoma daugumas raštų ne tik valstybės, bet ir Bažnyčios reikalams. Net Lietuvos katalikų dvasininkai ją vartojo greta lotynų kalbos. Lietuvoje ji plėtojosi labiausiai ukrainiečių, o ypač gudų kalbų įtakoje, tad dažnai ji yra vadinama gudų rašto kalba.

Kultūriniai lietuvių santykiai su rusais. Lietuvos valdžiai patekusieji rusų kraštai, žinoma, turėjo nemaža įtakos ir Lietuvos rašto kalbai. Tos kalbos vartojimas betgi nė kiek nerodo, kad ano meto Lietuva būtų buvusi aprusėjusi. Viduramžiuose beveik visur pasauly rašto kalba skyrėsi nuo šnekamosios tautos kalbos. Žmonėms neateidavo nė į galvą, kad galėtų rašyti ir savo šnekamąja kalba. Kaip Europos vakaruose buvo rašoma lotyniškai, taip Lietuvoje ir visuose rytuose — specialia slavų rašto kalba. Bet nei vakarų Europa nebuvo lotyniška nei Lietuva nebuvo slaviška ar rusiška, kaip kad paskutiniais laikais bandė įrodinėti rusai.

Žinoma, užėmę tokiuos didelius rusų plotus, lietuviai šiek tiek buvo paveikti jų kultūros; ypač juos paveikė rusų valstybinė organizacija ir visuomeniniai santykiai. Lietuviai visai neliesdavo rastosios rusų kraštuose valstybinės ir socialinės santvarkos, todėl ji negalėjo nepaveikti ir pačios Lietuvos, — juo labiau, kad į rusiškuosius kraštus nusikeldavo dalis Lietuvos kunigaikščių ir bajorų, kurie prisigerdavo rusiškosios kultūros. Ir iš tikro lietuviai pasiskolino iš rusų kai kurias valdymo formas, įsivedė buvusius rusiškuose kraštuose urėdus. Net pats didžiojo kunigaikščio titulas yra skolintas iš rusų. Iš rusų yra skolinti ir vietininkai (namiestnik), tėvūnai (tijuri) ir kt. Bet šiaipjau Lietuva nesurusėjo. Visa valstybė tautiniu ir tikybiniu atžvilgiu dalijosi į dvi dalis: į lietuviškąją pagoniškąją, arba tikrąją Lietuvą, ir į rusiškąją pravoslaviškąją. Kiekviena iš jų gyveno skirtingą gyvenimą. Kad Lietuva iš tikro nebuvo surusėjusi, geriausiai rodo tas faktas, kad joje neįsigalėjo pravoslavija. Tikrojoje Lietuvoje pravoslavais buvo tik į ją atsikėlę rusai, o iš lietuvių nežinome Rytų Bažnyčios apeigomis apsikrikštijusios nė vienos bajorų šeimos. Pravoslavais virto tik tie, kurie nusikėlė gyventi į rusiškuosius kraštus, Visi lietuviai iki pat krikšto išliko pagonys; po krikšto jie labai greit virto katalikais, be jokių svyravimų atsigręždami į Vakarų krikščionybę. Tas jau rodo, kad, bebendraudami su savo priešais katalikais, lietuviai buvo gana gerai pažinę katalikiškąją Vakarų kultūrą.

 

Lydos pilies griuvėsiai

Lydos pilies griuvėsiai

Kultūriniai lietuvių santykiai su katalikiškaisiais Vakarais ypač pagyvėjo susidūrus su vokiečių ordinu. Nuo to meto į Lietuvą pradėjo skverbtis ir krikščionybė, atsirado vienuolių misijonierių. Gedimino laikais Vilniuje ir Naugarduke, o gal net ir kitur buvo katalikų bažnyčių. Be to, prasidėję prekybos santykiai (ypač su Ryga) lietuvius jungė su Vakarais. Dalis vakarų Europos pirklių net apsigyveno Lietuvoje; taip antai, Jogailos valdymo pradžioje net Vilniaus miesto viršininkas buvo pirklys vokietis Hanulonas. To meto Lietuva kultūros ir šviesos ieškojo ne Rytuose, bet Vakaruose. Gediminas pirmasis ketino sukultūrinti Lietuvą ir kvietėsi amatininkų, pirklių ir riterių iš Vakarų. Taip pat nuo jo laikų korespondencijai su Vakarų valdovais buvo pradėta naudotis Lietuvoje gyvenusių vienuolių patarnavimais: mat, tik jie geriausiai galėjo rašyti lotyniškai.

 

Bet glaudesni Lietuvos santykiai su Vakarais iš tikrųjų prasideda tik nuo Jogailos ir Vytauto laikų; anksčiau eidavo tik diplomatiniai susižinojimai, pasikeitimai laiškais ir delegacijomis, o įvedus krikštą jau norima visai priartinti Lietuvą prie vakarų Europos, sulyginti ją su visomis kitomis valstybėmis.

Iš pradžių Lietuvai buvo sunku prisitaikyti prie Europos kultūros: ji neturėjo vakarietiškai paruoštų žmonių. O jie ypač buvo reikalingi diplomatijai ir Bažnyčiai. Čia ir prasidėjo lietuvių tautos nelaimės. Neturėdama tam reikalingų žmonių iš saviškių tarpo, ji turėjo jų kviestis iš svetur, daugiausia iš Lenkijos. Šiek tiek buvo ruošiama ir savos inteligentijos, bet ir ji dažniausiai ruošėsi, mokslinosi Lenkijoj. Tuo būdu prasidėjo su Lenkija pirmieji kultūriniai ryšiai, ilgainiui palengva sulenkinę aukštesnįjį Lietuvos visuomenės sluoksnį.

Mokytųjų žmonių paruošimo klausimas. Po krikšto Lietuvai reikėjo daugiau šviesuomenės. Bet, deja, nei Jogaila nei Vytautas nepasirūpino įsteigti Lietuvoje mokyklų, kurios paruoštų mokytų žmonių. Tiesa, lietuviai po krikšto pradėjo lankyti vakarų Europos universitetus. Tačiau jų ten studijavo dar labai nedaug. 1400 m. Jogaila atgaivino jau seniai įkurtą, bet sunykusį Krokuvos universitetą. Kadangi jis buvo Lietuvai artimiausias, tai daugumas lietuvių ir vyko į jį mokytis; ypač daug lietuvių čia studijavo teologiją ir ruošėsi bažnytinei veiklai. Bet šitų pirmųjų mokytų žmonių vis dėlto dar nepakako, ir Lietuvai dar ilgai teko skolintis inteligentų iš svetur.

Mokyklų Lietuvoje ilgą laiką kaip ir nebuvo. Anais laikais visur pasauly mokyklas laikydavo tik bažnyčios ir vienuolynai. Įkūrus Vilniaus vyskupystę, prie jos atsirado ir pirmoji Lietuvos mokykla. Po kelerių metų atsirado dar keletas mokyklų prie vienuolynų ir parapijinių bažnyčių. Bet tai buvo tik pradžios mokyklos; jose mokė bažnyčios reikalui truputį lotyniškai skaityti ir rašyti. Iš pradžių vaikai buvo ruošiami patarnauti bažnyčiose pamaldų metu, paskui gabesnieji, dar kiek pamokyti, būdavo įšventinami į kunigus. Mat, iš eilinio anų laikų kunigo mažai tebuvo reikalaujama: pakakdavo, jei mokėdavo paskaityti liturgines maldas ir atlikti bažnytines apeigas. Tačiau šitų mokyklų dar nepakako; iki pat XVI amžiaus jų buvo labai nedaug. O aukštesnioji ir aukštoji mokykla (akademija) Lietuvoje atsirado tik su jėzuitų atėjimu, t. у. XVI amž. antroje pusėje. Tad iki tol visa šviesuomenė buvo ruošiama svetur. Jos daugumas mokėsi Lenkijoje, Krokuvos universitete. Todėl ji visada jautė tam tikrą kultūrinę giminystę su lenkais. O kadangi, trūkstant savos šviesuomenės, jos tekdavo kviestis dažniausiai iš Lenkijos ir kadangi su Lenkija visą laiką buvo palaikomi politiniai ryšiai, tai palengva ėjo ir Lietuvos šviesuomenės lenkėjimas.

Prahos lietuvių kolegija. Iki jėzuitų pačioje Lietuvoje niekas nemėgino įsteigti aukštesniosios ar aukštosios mokyklos. Bet jau netrukus po krikšto buvo bandyta sudaryti sąlygas, kad lietuviai galėtų ruoštis į kunigus Prahos universitete.

Tuojau po Lietuvos krikšto buvo reikalinga jai paruošti lietuvių kunigų, nes pirmieji Lietuvos kunigai lenkai, nemokėdami kalbos, negalėjo apaštalauti. Anais laikais įsteigti aukštojo mokslo įstaigą buvo nelengva, nes trūko mokomojo personalo. Lenkai Lietuvos krikšto metu taip pat neturėjo aukštosios mokyklos. Kadaise Kazimiero Didžiojo įkurtas universitetas buvo sunykęs (jį 1400 m. atgaivino Jogaila). Aukštuosius teologijos mokslus lenkų dvasininkai ėjo Prahos universitete. Todėl Jogailos žmona Jadvyga, susitarusi su savo kapelionu čeku, nutarė sudaryti sąlygas, kad Prahoje galėtų mokytis teologijos ir lietuviai.

Anais laikais prie universitetų paprastai būdavo steigiami tam tikri studentų bendrabučiai. Juose nereikėdavo nieko mokėti, ir visi studentai galėdavo mokytis pas ten pat gyvenančius profesorius. Tokie bendrabučiai buvo vadinami kolegijomis. Jadvyga ir sugalvojo įsteigti Prahoje tokią kolegiją lietuviams. Tam reikalui buvo paskirta speciali suma pinigų ir nupirkti namai; juose turėjo gyventi ir mokytis teologijos 12 studentų lietuvių. Bet Jadvyga mirė nespėjusi įvykdyti savo sumanymo, o jos įgaliotiniai, kuriems buvo įteikti pinigai, kolegiją įsteigė tik po kelerių metų. Iš pradžių į ją neatvyko nė vieno lietuvio, nes nebuvo kas juos paskatintų ten važiuoti. Netrukus Čekijoje prasidėjo didelės suirutės ir tarpusavio karai (žiūr. 138—9 psl.), ir universitetas bei kolegijos sunyko. Tuo būdu lietuviai nepasinaudojo ta malone.

Lietuvos raštų pradžia. Pagoniškoji Lietuva nepaliko apie save jokių raštų. Pirmieji Lietuvos raštai buvo savos kronikos, atsirasdusios Vytauto laikais. Jos buvo parašytos jo rūmų įtakoje, o gal net jo paties įsakymu. Jos rašytos ta pačia gudų rašto kalba, kuria buvo rašomi ir visi vidaus reikalų raštai. Tų kronikų atsirado net keletas, o viena tuojau buvo išversta ir į lotynų kalbą. Tai pirmosios Lietuvos istorijos. Iš jų jau aiškiai matyti didelis valstybinis susipratimas. Jose gėrimasi ir didžiuojamasi Lietuvos praeitimi, garbinamas Vytautas ir jo darbai. Ta pačia gudų kanceliarine kalba buvo rašytos ir vėlesniosios Lietuvos kronikos. Tik XVI amžiaus antrojoje pusėje Lietuvoje ima rastis ir lenkiškų raštų.

Medininkų pilies griuvėsiai. Buvusi didžiųjų kunigaikščių vasaros rezidencija prie Vilniaus.

Medininkų pilies griuvėsiai. Buvusi didžiųjų kunigaikščių vasaros rezidencija prie Vilniaus.

Senosios Lietuvos valstybinė santvarka

Valstybės teritorija ir jos valdymas. Lietuvos valstybės branduolys buvo Aukštaičiai; iš čia Lietuvos valstybė sparčiai ėmė plėstis į rytus. Daugybė rytuose esančių rusų kunigaikštysčių buvo jungiamos prie Lietuvos. Iš pradžių Lietuvos sienos buvo plečiamos karu. Vėliau daugelis rusų kunigaikštysčių buvo prijungtos įvairiomis sutartimis ar paimtos Lietuvos kunigaikščių globon; jos tik turėjo mokėti didžiajam kunigaikščiui duoklę ir eiti jo įsakymu į karą. Kai kuriose kunigaikštystėse kurį laiką buvo paliekami net tie patys, senieji rusų kunigaikščiai. Bet dažniausiai didesnieji kunigaikščiai buvo pašalinami ir jų kunigaikštystės buvo pavedamos valdyti didžiojo kunigaikščio sūnums ar broliams; senieji rusų kunigaikščiai ilgiau išliko tik smulkiosiose kunigaikštystėse (žiūr. 76 psl.).

Atskirų kunigaikštysčių Lietuvos valstybėje buvo gana daug; pavyzdžiui, kiekvienas iš 7 Gedimino sūnų, o daugumas iš 12 Algirdo sūnų gavo valdyti po atskirą kunigaikštystę. Vienos jų buvo tikrojoje Lietuvoje, o kitos — jos užimtose rusiškose žemėse. Tuo būdu visa valstybės valdymo sistema virto sritinių kunigaikštysčių sistema. Taip buvo iki Vytauto laikų.

Didžiojo kunigaikščio valdžia valstybėje buvo suvaržyta. Valstybė buvo laikoma ne jo vieno, bet visos jo šeimos nuosavybe, todėl visi šeimos nariai turėjo teisę joje gauti savo dalį. Taip pat visi šeimos nariai, turėdami savo sritis, vaidino tam tikrą vaidmenį ir valstybės politikoje. Todėl visi svarbesnieji žygiai didžiojo kunigaikščio buvo atliekami tik pasitarus su broliais; sutartys su kitomis valstybėmis taip pat buvo daromos visos šeimos vardu. Bet vis dėlto visi turėjo klausyti didžiojo kunigaikščio. Iš nepaklusniojo jis galėjo atimti valdomąją sritį ir duoti jam kitą arba ir visai neduoti. Šiaipjau, išskyrus šeimą, didžiojo kunigaikščio valdžios nevaržė niekas: jis buvo visos valstybės savininkas ir valdovas. Tačiau, kol kurioje nors srityje buvo koks kunigaikštis, tol didysis kunigaikštis turėjo reikalą tik su juo, ne su jo valdiniais; šie buvo visiškoje savo srities kunigaikščio valdžioje.

Sosto paveldėjimas. Didžiojo kunigaikščio sostui paveldėti nebuvo susidariusios tradicijos. Įpėdinį pasirinkdavo pats tėvas. Juo būdavo pasirenkamas ne būtinai vyriausiasis sūnus; pav., po Gedimino mirties Vilnių ėmė valdyti jauniausiasis jo sūnus, Jaunutis; jį pakeitė Algirdas — irgi ne visų vyriausiasis iš brolių. Pagaliau Algirdo paskirtas įpėdinis, Jogaila, buvo vienas iš vidutiniųjų jo sūnų.

Sričių suskirstymas buvo nevienodas: kai kurie kunigaikščiai valdė labai dideles sritis, o kai kurie valdė vos po vieną ar po dvi pilis su mažomis apylinkėmis. Didžiausia buvo Vilniaus sritis, kurią valdė patsai didysis kunigaikštis. Jai, be didelės dalies Aukštaičių, dar priklausė dideli Gudų plotai. Nuo Gedimino laikų taip pat gana didelė buvo Kęstučio valdytoji Trakų sritis. Kiekvienas iš kunigaikščių savo srityje vėl savo rėžtu skirstė žemes sūnums. O tie ne būtinai turėdavo gauti ištisinį žemės plotą: kartais jie gaudavo porą ar kelias pilis, kurių žemės plotai ir nesueidavo. Didelių sričių, turinčių net po kelias kunigaikštystes, buvo ir paimtose rusų žemėse; tokios, pavyzdžiui, buvo Polocko, Smolensko, Naugardo Sieversko, Kijevo ir kitos kunigaikštystės.

Sričių naikinimą ir valstybės centralizavimą pradėjo Vytautas (žiūr. 117—120 psl.). Daugumas didžiųjų sritinių kunigaikštysčių buvo panaikintos. Vietoj kunigaikščių srityse buvo paskirti vietininkai; vėliau tie vietininkai virto vaivadomis, o buvusios kunigaikštystės — vaivadijomis. Vytautas patsai valdė Vilniaus ir Trakų sritis (kitos žemės buvo valdomos jo vietininkų). Tai buvo dideli plotai, kurių be specialių urėdų nebuvo galima valdyti. Todėl 1413 m. iš tų sričių buvo sudarytos dvi pirmosios vaivadijos. Kadangi jos buvo per didelės, tai vėliau iš jų dar buvo išskirtos kelios kitos vaivadijos; bet tas atsitiko daug vėliau, jau po Vytauto.

Senosios Lietuvos socialinė santvarka

Visuomenės sluoksniai. Socialinė nelygybė Lietuvoje, kaip ir visuose kraštuose, prasidėjo lаbai anksti. Visuomenė buvo susiskirsčiusi į sluoksnius, turinčius nelygias pareigas ir nelygias teises. Iš jų vėliau išsiplėtojo uždari luomai. Po valdančiosios kunigaikščių šeimos, ėjo smulkesnieji kunigaikštėliai, kurie iš valstybės kūrimosi laikų buvo išlikę savo mažytėse sritelėse. Tokie, pavyzdžiui, buvo Alšėnų, Giedraičių, Svyrio kunigaikščiai ir kt. Jau Vytauto laikais jie niekuo nesiskyrė nuo turtingesniųjų bajorų. Vėliau su jais susilygino ir daugelis kunigaikščių, iš kurių Vytautas atėmė sritis. Iš jų ir turtingųjų bajorų kilo artimesnieji didžiojo kunigaikščio bendradarbiai, jo diplomatai, karo vadai, sričių vietininkai ir patarėjai; nuo XV amžiaus, lenkų pavyzdžiu, jie buvo pradėti vadinti ponais. Be jų, buvo dar žemesnysis bajorijos sluoksnis, kurio svarbiausias darbas ir pareiga buvo eiti į karą. Dar žemiau už juos stovėjo įvairios valstiečių rūšys. Tačiau visi tie sluoksniai dar nebuvo uždari, dar nebuvo luomai: perėjimas iš vieno sluoksnio į kitą tebebuvo dar atviras. Praturtėjęs valstietis, pradėjęs eiti kario pareigas, galėjo virsti bajoru, o iškilęs bajoras galėjo pasidaryti artimu didžiojo kunigaikščio padėjėju ir įeiti į vadinamųjų ponų tarpą. Galėjo būti ir priešingas kelias: nuskurdęs didikas (ponas) savaime virsdavo eiliniu bajoru, o nuskurdęs bajoras — paprastu valstiečiu.

Bajorai iš seno valdė tam tikrus žemės plotus, paveldėdami juos iš tėvų. Iš tų žemių jie turėjo eiti į didžiojo kunigaikščio kariuomenę. Jų valdomoji žemė iš tėvų pereidavo vaikams, tačiau jos tikruoju savininku vis dėlto buvo laikomas kunigaikštis. O jam buvo svarbu, kad privatinė bajorų žemė visada liktų rankose tų žmonių, kurie galėtų atlikti karo tarnybą. Todėl žemės savininkai, perleisdami žemę kitiems, turėdavo gauti kunigaikščio sutikimą. Tokio pat sutikimo reikėdavo ir žemę parduodant ar dovanojant, o taip pat ir ją perleidžiant vedybų keliu. Jei likdavo vienos tik dukterys, tai kunigaikštis rūpindavosi išleisti jas už tokių vyrų, kurie galėtų atlikti karo tarnybą. Tad šiuo atveju bajorų privatinės nuosavybės laisvė buvo suvaržyta; visais kitais atvejais bajorija savo turtui turėjo visišką laisvę. Negalėjo jie laisvai elgtis tik su ta žeme, kurią jiems duodavo kunigaikštis valdyti iki gyvos jų galvos ar iki pasikeis jo malonė: ta žemė galėjo būti atimta ir kitam atiduota kiekvienu momentu arba išėjus kunigaikščio skirtajam laikui. Bet faktiškai ir ta žemė, patekusi į kurios nors šeimos rankas, iš jos jau retai kada beišeidavo.

Jei išmirdavo kuri nors bajorų šeima be įpėdinių, tai jų turtai ir dvarai atitekdavo kunigaikščiui, ir jis savo valia atiduodavo juos kam nors kitam (tai vadinamoji kaduko teisė).

Karinė prievolė bajorijai nebuvo lengva: kasmet vieną ar keletą kartų tekdavo eiti į karą pačiam su savo ginklais, su savu arkliu ir su savo maistu. O jei kuris nors bajoras būdavo turtingesnis, tai turėdavo patsai atsivesti ir išlaikyti dar keletą ginkluotų savo tarnų. Bajoras, kurs neatlikdavo karinės prievolės, netekdavo žemės, o jei karinės prievolės neatlikdavo neturtingas bajorėlis, tai jis turėdavo eiti valstiečio pareigas. Be karo tarnybos, bajorai turėjo dar ir kitų pareigų; jie turėjo statyti naujas ir taisyti senas pilis; be to, jų pareiga buvo ir saugoti pilis. Didesnieji bajorai visus tuos darbus, žinoma, atlikdavo per savo tarnus, o neturtingieji — patys. Be to, bajorija dar turėjo išlaikyti pravažiuojančius kunigaikščio pasiuntinius, parūpinti jiems arklių, vežimų. Jie turėjo išlaikyti ir kelionėje pas juos sustojantį kunigaikštį su visu jo dvaru. Smulkesnioji bajorija dar turėjo daugybę pareigų, pagal kurias ji buvo skirstoma į daugelį rūšių.

Lietuvos bajorijos pareigos valstybei priklausydavo nuo jų valdomosios žemės. Taigi ir pas mus buvo maždaug tokia pat santvarka, kaip Vakaruose vadinamasis feodalizmas. Tik Lietuvos feodalizmas buvo kiek kitoks: jis skyrėsi nuo vakarų Europos feodalizmo ne tiek bajorijos, kiek sritinių kunigaikščių teisėmis. Lietuvos sritinės kunigaikštystės buvo laikomos ne tiek jas gavusio kunigaikščio nuosava valstybe, kiek administracine apygarda. Todėl jos buvo nepastovios: kunigaikščiai galėjo būti kilnojami iš vienos vietos į kitą, jų sritys galėjo būti karpomos, mažinamos ir didinamos. Tuo tarpu Vakaruose vasalų valstybės buvo pastovios ir neliečiamos; jos buvo kunigaikščių gaunamos iš tėvų, o ne iš suvereno malonės. Lietuvos feodalizmas, kaip matome, nebuvo galutinai išsiplėtojęs.

Valstiečiai buvo žemesnysis ir gausingiausias Lietuvos visuomenės sluoksnis. Jį sudarė krašto ūkininkai, darbininkai. Jie buvo taip pat nevienodi. XV amžiaus pradžioje, t. y. Vytauto laikais, daugumas valstiečių Lietuvoje dar buvo laisvieji ūkininkai. Jie mokėjo tam tikrą nustatytą mokestį, duokles, ėjo kai kurias pareigas ir beveik nesiskyrė nuo žemesniosios bajorijos; jei kurie pradėdavo eiti karinę tarnybą, tai virsdavo net tikraisiais bajorais. Bet jau tada, ypač ponų ir turtingesniųjų bajorų žemėse, buvo valstiečių, kurie buvo pririšti prie pavestojo žemės ploto ir turėjo nustatytas pareigas; tokie valstiečiai vadinosi nelaisvaisiais.

Tais laikais Lietuvoje dar tebevyravo natūralinis ūkis. Pinigų tuomet buvo labai maža, todėl ėjo mainų prekyba. Už parduodamus produktus būdavo gaunamos įprastesnės prekės (dažniausiai brangūs kailiai), už kurias jau iš kitų būdavo perkami reikalingieji daiktai. Mat, buvo nelengva rasti žmogų, kurs turėtų norimųjų prekių ir norėtų gauti pirkėjo turimųjų produktų. Todėl numanu, kad kai kurios prekės turėjo atstoti pinigus. O nesant pinigų arba labai maža jų esant, valstiečiai ir mokesčius mokėjo savo ūkio produktais: javais, šienu, gyvuliais, kiaušiniais ir t. t. Vėlesniais laikais ir vietoj galvijų buvo mokami mokesčiai, vadinami mezliavomis; visa, kas į dvarą buvo sunešama produktais, vadinosi duoklėmis.

Šalia žemdirbystės, svarbios ūkio šakos tada dar buvo bitininkystė, medžioklė ir žvejyba; tais verslais vertėsi žmonės, gyveną miškuose ir prie vandens. Kiekvienas iš jų mokėjo mokesčius savo verslo produktais. Tie, kurie mokėjo medum ir vašku, buvo vadinamibitininkais, kurie mokėjo kiaunių ir vebrų kailiukais — kiaunininkais ir vebrininkais, kurie žuvimis — žuvininkais. Kadangi kunigaikštis karo reikalui privalė arklių, tai krašte buvo daug žirgynų. Kai kur buvo auginama šimtai arklių; pavyzdžiui, netoli Kauno buvo 800 arklių žirgynas. Arkliams prižiūrėti ir šerti buvo specialūs valstiečiai, vadinami arklininkais. Be to, buvo speciali rūšis amatininkų, kurie dirbo kunigaikščiui ar ponui reikalingus vežimus ir ratus (tai vadinamieji ratininkai) ir t. t.

Bet, greta visų rinkliavų ūkio produktais ir amatininkų gaminiais, kai kurių sričių valstiečiai jau labai anksti taip pat mokėjo ir vadinamąją sidabrinę (sidabrinę duoklę, t. y. mokestį sidabriniais pinigais). Iš pradžių Lietuvoje savų pinigų nebuvo iš viso; buvo vartojami svetimieji: rusų muštiniai, sidabro lazdelės, vėliau ordino pinigai ir pagaliau Prahos skatikai. Savi pinigai buvo pradėti kalti greičiausiai tik Algirdo ir Kęstučio laikais, tačiau daugiau jų buvo kalama Vytauto ir vėlesniaisiais laikais.

Be įvairių rinkliavų ir mokesčių, valstiečiai dar buvo verčiami statyti pilis, tiltus, tiesti kelius ir t.t. Anais laikais dar niekas nesistengė daug žemės dirbti, nes tuomet javų eksporto nebuvo, ir todėl nebūtų buvę kur dėti javų. Todėl nei bajorų nei didžiojo kunigaikščio dvaruose (vadinamuosiuose domenuose) valstiečiams dar nereikėjo daug dirbti. Ypač lengva valstiečių būklė buvo didžiojo kunigaikščio dvaruose. Kunigaikščiai valdė savo žemes ir teisė jose gyvenančius žmones per savo vietininkus ir dvarų prievaizdus, vadinamustėvūnais; o šie iš valstiečių galėjo reikalauti tik tokių prievolių, kokios buvo kunigaikščio nustatytos. Tuo tarpu bajorai stengėsi kuo daugiausia išnaudoti savo valstiečius.

Vergai buvo žemiausias visuomenės sluoksnis, kuris neturėjo jokių teisių, o buvo tik darbo jėga. Jie atsirado iš karo belaisvių ir prasiskolinusių ar mirti nuteistų ir pasigailėtų valstiečių. Visi vergų vaikai taip pat virsdavo vergais. Jie galėjo būti kam dovanojami ar parduodami; tačiau tokios vergų prekybos, kokia kad buvo Rytuose, kur juos veždavo parduoti į specialias rinkas, Lietuvoje nebuvo. Jie buvo tik nelaisvi dvaro bernai, kurie dirbo žemę ir kitus darbus. Jei kuriam iš jų pasisekdavo gauti žemės plotą ir jį dirbti už tam tikrą mokestį ir pareigas, tai dažnai tokio vergystę pamiršdavo, ir toks vergas tapdavo paprastu valstiečiu.

Ekonominis senosios Lietuvos gyvenimas

Gyventojų skaičius. Ano meto Lietuvos valstybės gyventojų skaičius nėra žinomas. Tačiau jis negalėjo būti labai didelis, nes dar XVI amžiuje didžiuliai Lietuvos valstybei tekę rusiškųjų žemių plotai buvo dykumos. Nors teritorijos atžvilgiu rusiškosios žemės bent 10 kartų buvo didesnės už tikrąją Lietuvą, tačiau gyventojų ten buvo vis dėlto ne daugiau, kaip kad tikrojoje Lietuvoje. O ir čia jų buvo ne kažin kiek, nes ir Lietuva daugely vietų buvo apaugusi didžiulėmis, mažai tegyvenamomis giriomis. Antai ištisa didžiulė giria buvo kryžiuočių pasienis, t. y. visas dabartinis Suvalkų kraštas, didesniosios Tauragės, Kretingos ir Telšių apskričių dalys. Antra tokia pat didžiulė giria buvo Livonijos pasienis (šiaurinė Lietuvos dalis). Be to, didžiulių girių buvo pilna ir visam krašte. Todėl apskaičiuojama, kad XIV amžiaus pradžioje tikrojoje Lietuvoje gyventojų galėjo būti tik apie 300.000—400.000 (4—6 žmonės 1 kv. klm.).

Ūkis. Pagrindinė Lietuvos ūkio šaka buvo žemdirbystė. Bet ji gana sunkiai klestėjo: ją trukdė nuolatiniai kryžiuočių užpuolimai, kurių kartais būdavo bent po 4—5 ar net po daugiau per vienerius metus. Ir patys žemdirbystės pabūklai buvo dar menki: žemė dažniausiai būdavo ariama mediniu arklu (be geležinio norago) ir akėjama šakotu medžio kamienu (tačiau nereikia manyti, kad taip buvo dirbama tik Lietuvoje; taip pat dar ilgai dirbo net Vakaruose). Vaismainio ir laukų tręšimo lietuviai dar nežinojo. Vienoje vietoje tol sėdavo, kol augdavo; kai čia nebeaugdavo, metę tą plotą, sėdavo kitur: žemės tuomet buvo kiek reikiant. Kadangi javų eksporto tuomet nebuvo, tai, šalia žemdirbystės, dar didelę reikšmę Lietuvos ūkiui turėjo gyvulių auginimas, medžioklė, bitininkystė ir žvejyba. Mat, tų verslų produktus buvo galima parduoti ir už gautuosius pinigus pirktis Lietuvoje nesančių prekių.

Prekyba. Seniausiais laikais lietuviai prekiavo su skandinavais ir su rusais; upėmis buvo pasiekiama net Juodoji jūra, tolimi vakarinės Azijos kraštai ir Viduržemio pajūris. Bet totoriams užėmus Dniepro žiotis, prekyba su tais kraštais sumažėjo. Kiek vėliau Mažoji Azija pateko į Turkų valdžią; prekybos centrai, kurie grupavosi Viduržemio jūroje, tada pamažu visai Europai nustojo savo reikšmės, ir šiaurėje ėmė kurtis nauji prekybos centrai. Itin gyva pasidarė prekyba Šiaurės ir Baltijos jūrose; čia įsigalėjo vokiškųjų miestų pirklių sąjunga, vadinamoji Hanza. Nuo to tad laiko (XIII amžiaus) ir Lietuvos prekyba ėmė krypti į Baltijos jūrą. Hanzos pirklių prekybos centras Baltijos jūroje buvo Visby miestas Gotlando saloje; šiaurėje prie Hanzos prisidėjo D. Naugardas (žiūr. 28—30 psl.).

Lietuvai buvo sunku prekiauti su Hanzos pirkliais, nes visą pajūrį ir abiejų didžiųjų upių žiotis buvo užėmę kryžiuočiai. Bet vis dėlto XIII ir XIV amžiuje Lietuvai pats svarbusis prekybos punktas buvo Rygos miestas. Nemuno žiotys buvo apgultos kryžiuočių, kurie stengėsi visaip trukdyti Lietuvos prekybą. Priėjimas prie Rygos Dauguvos upe taip pat buvo gana sunkus, — čia irgi trukdė tie patys kryžiuočiai, — vis dėlto čia buvo kiek lengviau: mat, Ryga buvo laisvas miestas, kuris, norėdamas pasipelnyti, buvo sukalbamesnis. Be to, čia kryžiuočiams buvo priešingas Rygos arkivyskupas, kuris, kovodamas su ordinu drauge su rygiečiais, ne kartą eidavo išvien su Lietuva (Vytenio ir Gedimino laikais, — žiūr. 65, 68 psl.). Arkivyskupo ir rygiečių dėka dažnai būdavo sudaromos Lietuvos prekybos sutartys net su ordinu.

Vytauto laikais, aprimus karams su kryžiuočiais, atgijo prekyba Nemunu. Užsimezgė gyvi ryšiai su ordino prekybos centrais—Karaliaučium ir Dancigu. Tuo metu rytų Lietuvos, t. y. rusiškųjų žemių prekyba daugiausia ėjo Dauguva, o tikrosios Lietuvos ir jai artimųjų sričių — Nemunu. Todėl prie Dauguvos iškilo didelis prekybos centras Polockas, o prie Nemuno — Kaunas. Abiejuose tuose centruose Hanza veikiai įsteigė savo agentūras (vadinamąsias pirklių kontoras). Ypač svarbus centras buvo Kaunas: mat, prekybai labai patogi jo vieta — dviejų didelių upių santakas.

Lietuvos prekybą varžant ordinui, užgrobusiam upių žiotis, didelė dalis pietų Lietuvos prekių ėmė plaukti per Lenkiją, — kai su šia prasidėjo Lietuvos santykiai. Per Lenkiją ypač buvo patogu gabentis reikalingų ginklų, kurių ordinas niekuomet nepraleisdavo. Tuomet Vytautas tyčia ėmė spausti į Lietuvą atvykstančius vokiečių pirklius ir proteguoti lenkų pirklius. Tuo būdu, nors ir neilgam, svarbus prekybos centras Lietuvai tapo Krokuva. Pasibaigus karams su ordinu, vokiečių pirkliai vėl įsigalėjo Lietuvoje ir nukonkuravo lenkų pirklius; ateityje per Lenkiją ėjo prekės tik iš tų Lietuvos dalių, kurioms lengviau buvo pasiekti Vyslos intaką Bugą (Bugu Lietuvos prekės eidavo į Vyslą, o šia — į Dancigą).

Prekybos klestėjimas. Lietuvos prekyba labiausiai pagyvėjo Vytauto laikais. Jis, būdamas geras krašto šeimininkas, labai vertino prekybą, žinodamas, kad ji turtina kraštą. O be to, pajamos iš prekybos papildydavo jo neišsenkantį iždą. Prekybą jis rėmė visokiais būdais; su svetimais kraštais darė prekybos sutartis. Ypač jis protegavo savo pirklius ir užstodavo juos, svetur nuskriaustus. Jei kur nors Lietuvos pirkliai būdavo nuskriausti ar būdavo atimtos iš jų prekės, jis įsakydavo sulaikyti į Lietuvą atgabentas tų kraštų prekes, kur tatai atsitikdavo. Pirkliai jį laikė savo globėju ir apipildavo jį dovanomis. Dar ilgai po jo mirties pirkliai jo laikus vadino aukso laikais.

Eksportuojamos ir importuojamos prekės. Seniausioji Lietuvos eksporto prekė buvo vaškas, garsus Rygos, Karaliaučiaus ir Dancigo rinkose. Be to, dar labai daug buvo eksportuojama įvairių kailių (kiaunių, vebrų, voverių, lapių ir t.t.). Taip pat gana pelninga eksporto prekė buvo medis; buvo gabenami neapdirbti rąstai ir apdirbta medžiaga: sienojai, lentos (dažniausiai laivų statybai), kartys (buriniams stiebams) ir t.t. Išvežami buvo pelenai, anglys, derva. Vaškas, kailiai, medis ir jo įvairūs gaminiai — buvo pagrindinės Lietuvos eksportinės prekės (javų tada Vakarai nei iš Lietuvos nei iš kitų artimųjų kraštų nepirko).

Importuojamos į Lietuvą buvo tokios prekės, kurių ji pati neturėjo, — pirmučiausia druska ir įvairūs metalų, ypač geležies, dirbiniai: ginklai, kirviai, dalgiai, peiliai, ūkio padargai, įvairūs papuošalai ir t.t. Be to, dar buvo importuojami vilnoniai audeklai (jų patys lietuviai dar tada beveik neaudė), silkės, pipirai ir įvairios kitos reikmenės.

Miestai. Visais laikais prekyba ir amatai koncentravosi miestuose. Vakaruose miestai turėjo tam tikras teises ir valdėsi patys. Lietuvoje miestams iškilti nebuvo gerų sąlygų, nes kraštas buvo nuolat karų naikinamas ir buvo trukdoma prekyba. Todėl tik Vytauto laikais daugiau iškilo Vilnius, Trakai, Brasta, Gardinas, Kaunas. Kai kuriems jų buvo duotos savivaldybės (vadinamosios Magdeburgo teisės). Tačiau tai buvo tik pati miestų kilimo pradžia; jie įsigalėjo daug vėliau. Pirmas Magdeburgo teises gavo Vilnius (1387 m.), vėliau Brasta (1390 m.), Gardinas (1391 m.), o dar vėliau Kaunas ir kt. miestai.

Žydai visur vaduramžių Europoje buvo pinigų skolintojai, nelyginant mūsų laikų bankininkai. Be to, jie vertėsi vietine prekyba, ypač prekiaudami brangenybėmis: mat, beskolindami pinigus, gaudavo laidų brangenybių, ir tuo būdu įprato jomis prekiauti. Daug kur Europoje jie buvo smarkiai persekiojami, išvaromi, jų turtas būdavo atimamas. Bet Vytautas suprato, kad ekonomiškam Lietuvos kilimui reikalingi ir piniguočiai, kurie reikale teiktų kredito. Todėl atvykusių žydų jis ne tik nespaudė, bet dar jiems davė privilegijų, suteikė jiems savivaldybę, leido laisvai išpažinti savo tikėjimą, apdraudė jų gyvybę ir turtą (už žydo nužudymą buvo paskirtos tokios pat bausmės, kaip ir už bajoro nužudymą). Tuo būdu nuo Vytauto laikų Lietuvoje daugiau atsirado žydų, kurie palengva suėmė į savo rankas pinigus. Vytauto laikais buvo tik trys žydų bendruomenės, — Brastoje, Gardine ir Trakuose, — vėliau jų atsirado visame krašte. Pagrindinis žydų verslas iš pradžių buvo pinigų skolinimas už įvairius laidus, o paskui — prekyba. Vėliau jie ypatingai daug pelnydavo iš muitų; sumokėję didžiajam kunigaikščiui sutartą sumą, jie gaudavo metams ar ilgesniam laikui teisę rinkti iš pirklių nustatytus muitus. Be to, jie daug pelno gaudavo ir iš kitų verslų. Tuo būdu žydų tarpe atsirado didelių piniguočių.