Lietuva nacistinės Vokietijos sudėtyje. 1941-1944 m. konspektas

Išsamus istorijos konspektas, kuriame supažindinama su nacistinės Vokietijos okupacija. Nacistinė Lietuvos okupacija prasidėjo 1941 birželio 22 dieną, nacistinei Vokietijai paskelbus karą ir užpuolus SSRS, ir baigėsi 1944 m. vasarą, kai į Lietuvą įžengia SSRS (vokiečiai visiškai iš Klaipėdos pasitraukė 1945 m. sausio mėn.).

1. Susipažinkite su esminiais nacistinės okupacijos faktais.

Lietuva nacistinės Vokietijos sudėtyje – asmenybės, datos bei sąvokos

AsmenybėsChronologijaSąvokos
Josifas StalinasJosifas Stalinas (1878-1953) – SSRS diktatorius, Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius 1924-1953, GULAG‘o sistemos, kolektyvizacijos, penkmečių bei industrializacijos autorius SSRS. Lietuvos sovietinės okupacijos iniciatorius, įtraukęs SSRS į Šaltąjį karą.
Steponas KairysSteponas Kairys (1879-1964) – Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, socialdemokratų partijos veikėjas, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, inžinierius, profesorius, Vasario 16 d. akto signataras.
Adolfas HitlerisAdolfas Hitleris (1889-1945) – Vokietijos diktatorius 1933-1945 m., nacionalsocializmo ideologas ir Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos vadovas, sukėlęs Antrąjį pasaulinį karą, įsakęs vykdyti Holokaustą.
Povilas PlechavičiusPovilas Plechavičius (1890-1973) – Lietuvos kariuomenės generolas Lietuvos, dalyvavęs nepriklausomybės kovose, vienas iš 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmo vadovų. Nacių okupacijos metais vadovavo Lietuvos vietinei rinktinei, kovojusiai su komunistiniais partizanais, palaikiusiai tvarką, ginusiai Lietuvą nuo artėjančios Raudonosios armijos.
Viačeslavas Molotovas (Skriabinas)Viačeslavas Molotovas (1890-1986) – SSRS valstybės ir Komunistų partijos veikėjas, diplomatas, vienas įtakingiausių J. Stalino patikėtinių. 1939-1949 ir 1953-1957 SSRS užsienio reikalų ministras. 1939 pasirašė sutartį su Vokietija, kurioje slapta susitarė dėl įtakos sferų pasidalijimo Vidurio Europoje (1939 m. rugpjūčio 23 Molotovo-Ribentropo paktas). Dalyvavo Teherano, Jaltos, Potsdamo konferencijose.
Joachimas fon RibentropasJoachimas fon Ribentropas (1893–1946) – Vokietijos užsienio reikalų ministras nuo 1938-1945. 1939 rugpjūčio 23 d. pasirašė Molotovo – Ribentropo paktą, kuris tapo pretekstu SSRS ir Vokietijai pradėti Antrąjį pasaulinį karą. Pripažintas kaltu dėl karo nusikaltimų Niurnbergo karo tribunolo ir 1946 m. pakartas.
Kazys ŠkirpaKazys Škirpa (1895-1979) – Lietuvos diplomatas, karinis, politinis bei visuomenės veikėjas, pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, Generalinio štabo viršininkas, pulkininkas, pirmasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijai, Vokietijai, Lietuvių aktyvistų fronto įkūrėjas.
Juozas AmbrazevičiusJuozas Ambrazevičius (1903-1974) – Lietuvos literatūrologas, pedagogas, antinacistinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvis, visuomenės veikėjas. 1941 m. birželio sukilime ėjo Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas. 1944 m. pasitraukė į JAV, aktyviai dalyvavo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veikloje.
1939 01 10 – priimtas Lietuvos neutralumo įstatymas
1939 03 20 – Vokietijos ultimatumas Lietuvai.
1939 03 22 – Klaipėda perduodama Vokietijai
1939 03 23 – Hitleris apsilankė aneksuotoje Klaipėdoje.
1939 08 23 – pasirašytas Molotovo – Ribentropo paktas ir slapti protokolai.
1939 09 01 – Antrojo pasaulinio karo pradžia (Vokietija užpuola Lenkiją)
1939 09 17 – Sovietų Sąjunga užpuola Lenkiją.
1939 09 28 – pasirašyta Vokietijos ir SSRS sienų ir draugystės sutartis (pakoreaguoti slapti Molotovo-Ribentropo pakto punktai), pagal kurią Lietuva atiteko SSRS.
1939 10 10 – pasirašyta Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartis.
1939 10 29 – Lietuva atgavo Vilniaus kraštą.
1940 06 14 – Vokietija užėmė Paryžių
1940 06 14 – SSRS ultimatumas Lietuvai.
1940 06 15 – sušauktas paskutinis Nepriklausimos Lietuvos vyriausybės posėdis
1940 06 19 – uždraustos visos lietuviškos politinės partijos ir organizacijos.
1940 08 03 – Lietuva oficialiai įjungta į SSRS (Lietuvos aneksacija)
1940 08 25 – priimta sovietinė stalininė konstitucija; įteisinta Lietuvos okupacija.
1940 11 17 – 1941 09 22 – Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) veikla
1941 01 10 – SSRS iš Vokietijos nusipirko Užnemunę;
1941 06 14–18 – pirmieji SSRS iniciatyva vykdyti trėmimai; ištremti 30485 Lietuvos gyventojai.
1941 06 22 – nacistinė Vokietija paskelbia karą SSRS; į Lietuvą įsiveržė hitlerininkai.
1941 06 22 – sukilimas prieš tarybinius okupantus.
1941 06 23 – paskelbtas Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas, sudaryta laikinoji vyriausybė, vadovaujama J. Ambrazevičiaus.
1941 08 05 – Laikinosios vyriausybės darbą nutraukė vokiečių okupacinė valdžia.
1941 08 14 – pasirašyta Atlanto chartija (JAV ir D. Britanija.), deklaravusi, kad šalys, netekusios nepriklausomybės prieš karą ar karo metu, po karo turi vėl tapti nepriklausomomis
1941–1944 – naciai Lietuvoje sunaikino 45000 lietuvių ir apie 165000 žydų.
1942 07 21-1943 02 02 – Stalingrado mūšis, kurį laimi SSRS (persilaužimas kare)
1943 07 05 – 08 23 – tankų mūšis prie Kursko, kurį prieš vokiečius laimi SSRS.
1943 11 25 – įkurtas VLIK (Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo komitetas).
1944 07 13 – sovietinė armija išvijo hitlerininkus iš Vilniaus.
1944 11 11 – Maskvoje VKP(b) CK nutarimu sudarytas VKP(b) biuras Lietuvai. Antrosios okupacijos tvirtinimas.
Amerikos lietuvių taryba (ALT) – 1940 m. įkurta JAV lietuvių politinė organizacija, siekusi Lietuvos nepriklausomybės, teikusi moralinę ir materialinę pagalbą Lietuvai, skleidusi apie ją JAV visuomenei teisingą informaciją.
Aneksija – vienašališkas ir neteisėtas svetimos valstybės teritorijos ar jos dalies prijungimas prie savosios
Antisemitizmas – neapykanta, priešiškumas žydams
Atlanto chartija – 1941 08 14 JAV prezidento F. Ruzvelto ir Didžiosios Britanijos ministro pirmininko V. Čerčilio pasirašytas dokumentas, kuriame buvo pabrėžta tautų apsisprendimo laisvė pasirinkti valdymo formą.
Arijai – indoeuropiečių rasė, kurios pranašumą įrodinėjo naciai.
Asmenybės kultas – reiškinys valstybėje, (dažniausiai autoritarinėje ar totalitarinėje) kuomet yra ypač garbinamas tos šalies vadas.
Autokratas – valdovas, turintis neaprėžtą valdžią, vienvaldis.
Bolševikai – Rusijos komunistų partijos kitas pavadinimas. Nuo 1903 m. Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos frakcija (greta menševikų), besiremianti marksizmo principais. 1917 m. pasiskelbė atskira politine partija, parengė ir sukėlė Spalio revoliuciją, kuriai vadovavo V. Leninas.
Bolževizmas – revoliucinė marksistinė darbininkų judėjimo srovė, susidariusi XX a. pradžioje Rusijoje. Prievartinio kapitalistinės visuomenės pertvarkymo į komunistinę teorija ir praktika.
Cenzūra – spaudos turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios
De facto – sąlyginis (nevisiškas) naujai susikūrusios valstybės pripažinimas
De jure – formalioji (teisinė, pagal įstatymą), oficialioji, viešoji padėtis, situacija, statusas. Viena valstybės ar vyriausybės pripažinimo formų
Dezertyras – asmuo vengiantis atlikti pilietines ar visuomenines pareigas.
Diktatūra – valdymo forma, kai valdžia nėra atsakinga savo piliečiams, naudojasi neribota valdžia bei priklauso vienam žmogui ar vienai partijai, remiasi karine jėga, prievartos aparatu.
Fanatizmas – aklas prisirišimas prie tam tikro tikėjimo, žiaurumas kitatikių atžvilgiu.
Fiureris − vokiškas titulas, reiškiantis vadas, lyderis arba gidas
Generaliniai tarėjai – Aukščiausioji lietuvių savivaldos institucija Lietuvoje nacių okupacijos metais (1941–1944), kurios veiklą prižiūrėjo vokiečių generalinis komisaras ir jo pavaldiniai. Ši institucija realios valdžios Lietuvoje neturėjo.
Genocidas – baudžiamoji veika, padaryta siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei
Gestapas – fašistinės Vokietijos slaptoji valstybės policija
Getas – miesto dalis, kurioje priverstinai apgyvendinama tam tikra tautinė, rasinė, profesinė ar religinė gyventojų grupė, atskiriant ją nuo kitų gyventojų
Holokaustas– masinis žydų tautos naikinimas
Karo stovis (karinė padėtis) – politinė teisinė teritorijos padėtis, kai įvedami Karo lauko įstatymai, komendanto valanda, suvaržomos gyventojų teisės, ribojamas jų judėjimas, ribojamas vartojimas.
Kolaborantas – išdavikas, vykdantis svetimos valstybės nurodymus, bendraujantis su okupacine valdžia.
Komunistai – socializmo teorijos šalininkai, pasisakantys už prievartinį žmonių socialinį sulyginimą, panaikinant privačią nuosavybę ir už proletariato diktatūros įvedimą. Ideologai – K. Marksas ir F. Engelsas.
Komunizmas – politinė ideologija, kurios tikslas yra sukurti beklasę visuomenę, turinčią gamybos priemonių nuosavybę.
Koncentracijos stovykla – genocido arba laikino įkalinimo įstaiga tiems, kuriuos vyriausybė laiko politiškai ir socialiai “svetimais elementais”.
Laikinoji vyriausybė – 1941 m. birželio 23 d. sukilimo metu suformuota vyriausybė, kuriai vadovavo Juozas Ambrazevičius, paskelbusi Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir stengėsi atkurti iki 1940 m. birželio 15 d. egzistavusią tvarką Lietuvoje. Nacių suvaržymai realios valdžios nesuteikė, ji nustojo veikti 1941 m. rugpjūčio 5 dieną, dėl antisemitinių pažiūrų laikoma kontraversiška.
Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) –  1940 m. Berlyne įkurta pogrindinė antisovietinė organizacija, kuriai vadovavo Kazys Škirpa. 1941 m. birželį LAF surengė antisovietinį sukilimą Lietuvoje.
Lietuvių chartija – 1949 m. VLIK iniciatyva sukurtas dokumentas, tapęs savotiška tautinio sąmoningumo ir gyvenimo svetur programa užsienio lietuviams.
Lietuvos diplomatinė tarnyba – Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) diplomatinė tarnyba, išlikusi užsienyje iki 1991 m. ir simbolizavusi Lietuvos Respublikos valstybingumo tęstinumą.
Lietuvos laisvės armija (LLA) – slapta lietuvių tautinė, karinė ir politinė organizacija, siekusi atgauti Lietuvos nepriklausomybę ne tik politinėmis, diplomatinėmis priemonėmis, bet ir ginkluotomis karinėmis pajėgomis. LLA įkurta 1941 m. gruodį Vilniuje. Steigėjas Kazys Veverskis, 28 metų Vilniaus universiteto teisės studentas, anksčiau mokęsis Lietuvos karo mokykloje.
Mobilizacija – kariuomenės papildymas ir pertvarkymas į karo meto sudėtį.
Nacizmas (nacionalsocializmas; hitlerizmas) – politinė ideologija, kuria vadovavosi totalitarinės Vokietijos politinė partija NSDAP. Ideologai – Adolfas Hitleris, Alfredas Rosenbergas ir Jozefas Gebelsas.
Neutralitetas – valstybės įsipareigojimas nestoti į karines sąjungas ir nesiimti jokių veiksmų, įtraukiančių ją į karą ir toks jos statusas tarptautinėje teisėje.
Ultimatumas – griežtas valstybės reikalavimas kitai valstybei, kurių nevykdymo atveju grasinama įvairiomis poveikio priemonėmis.
Okupacija – laikinas kitos šalies teritorijos užėmimas karine jėga ir faktiškas jos valdymas.
Ostlandas – Antrojo pasaulinio karo metais iš Vokietijos okupuotų teritorijų suformuotas administracinis vienetas, kurį sudarė okupuotos Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos teritorijos.
Pasaulio teisuolis – asmuo, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjęs žydus.
Patvaldystė – vieno asmens valdžia, kuri yra nekontroliuojama ir neatsakinga.
Pogromas – kokios nors nacionalinės grupės (paprastai žydų) gyventojų užpuolimas, žudynės, turto naikinimas.
Poliškumas (tarptautiniai santykiai) – galios pasiskirstymo tarptautinėje sistemoje forma. Poliškumas apibūdina tarptautinės sistemos pobūdį. Įprastai skiriami keturi sistemų tipai: vienpolės, dvipolės, tripolės ir daugiapolės (jeigu yra keturi ar daugiau galios centrų). Sistemos tipą lemia galios ir įtakos pasiskirstymas regione ar tarptautinėje bendruomenėje.
Pretekstas – tariama priežastis.
Propaganda – bendravimo forma, kurios tikslas daryti įtaką bendruomenės požiūriui arba pozicijai, kartojama ir paskleidžiama įvairiomis formomis.
Protekcionizmas – valstybės ekonominė politika, kuria saugomos vidaus rinkos nuo užsienio konkurentų arba plečiamos rinkos užsienyje
Provokacija – asmenų, organizacijų atviros pastangos kam nors pakenkti
Pučas – mėginimas padaryti valstybės perversmą; perversmas.
Rasizmas – pažiūros, teigiančios, kad žmonių rasės yra nelygiavertės.
Rezistentai – žmonės, kovojantys su okupantais (dažniausiai ginkluota kova)
Socialdemokratija – politinis judėjimas, srovė, reformomis siekianti parlamentinio socializmo. Pradininke laikoma Didžiosios Britanijos Leiboristų partija.
Socialistinis realizmas – Sovietų Sąjungos mene viešpatavęs ideologizuotas realizmo variantas, kurio pagrindinis reikalavimas – kad kūriniai padėtų kurti socialistinę (komunistinę) visuomenę. Tai reiškia, kad siekta ne atspindėti, o kurti, simuliuoti tokią tikrovę, kokios reikalavo oficialioji ideologija.
Socializmas – ideologija arba ideologijų grupė, taip pat susijusių politinių teorijų grupė, kurių pagrindinis dėmesys skiriamas teisingam gėrybių paskirstymui tarp visuomenės narių bei visuomeniniam arba valstybiniam gamybos priemonių valdymui.
Sovietizacija – procesas, kurio metu įvedama sovietinė valdžia ir tvarka, prievartinė integracija į SSRS, rusinimas, vykdomi kiti Sovietų Sąjungai būdingi procesai.
Spaliukai – Sovietų Sąjungoje gyvavusi komunistinė vaikų nuo 7 iki 9 metų amžiaus organizacija, kurios narių skiriamasis ženklas – ženkliukas su Lenino vaikystėje atvaizdu.
SS – sukarinta nacistinės Vokietijos organizacija, Hitlerio asmeninė gvardija, įkurta 1920 metais.
SSRS Aukščiausioji Taryba – aukščiausiasis SSRS valstybinės valdžios organas (parlamentas), iki 1936 – VCIK (Visos Rusijos Centro Vykdomasis komitetas)
SSKP CK Politbiuras – Sovietų Sąjungos komunistų partijos aukščiausia vadovaujanti institucija. Į Politinį biurą įėjo įtakingiausi SSKP CK nariai.
SSRS Liaudies komisarų taryba – 1917-1946 aukščiausioji vykdomoji ir tvarkomoji valstybės valdžios institucija (vyriausybė), vėliau pertvarkyta į Ministrų Tarybą.
Stalinizmas – politinis režimas, besiremiantis Stalino mokymu, kuriam būdinga propagandos gausa diktatoriaus asmenybės kulto formavimui bei aktyvi slaptos policijos veikla visuomenės paklusnumui įtvirtinti.
Stribai – civilinių ginkluotų sovietų valdžios būrių, 1944-1954 m. Lietuvoje padėjusių okupantams vykdyti represijas, narys.
Supervalstybė – valstybė, užimanti dominuojančią poziciją tarptautiniuose santykiuose bei turinti galimybę daryti įtaką įvykiams sau naudinga linkme. Šaltojo karo metu dvipolis (dviejų valstybių) dominavimas – SSRS ir JAV.
Suverenitetas – valstybės teisė savarankiškai tvarkyti vidaus ir užsienio politikos klausimus
Šaltasis karas – geopolitinė, ekonominė ir ideologinė konfrontacija tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sovietų Sąjungos bei jų sąjungininkų trukusi nuo 1946 (po V. Čerčilio kalbos Fultone) iki 1991 m. (truko 45 metus, iki SSRS žlugimo). Pasireiškė ginklavimosi varžybomis, propaganda vieni prieš kitus, karinių blokų kūrimu (NATO, Varšuvos sutarties organizacija), nebendradarbiavimu (ekonominiai, kultūriniai ryšiai minimalūs), lokaliniais kariniais konfliktais (per trečiąsias šalis).
Taikus sambūvis – SSRS politika, kurią pradėjo taikyti N. Chruščiovas įsitvirtinęs valdžioje, siekiant vengti konfliktų su JAV.
Teroras – sistemingas, metodiškas priešininkų bauginimas ir naikinimas smurtu.
Totalitarizmas – nedemokratine valdymo forma, kai visa valstybes gyvenimą ir net žmogaus privatų gyvenimą kontroliuoja viena partija ar žmogus, nepripažįsta savo valdžios apribojimo (Antrojo pasaulinio karo metu – SSRS, Vokietija, Italija)
Valstietis – žemės ūkio darbininkas.
Varšuvos sutarties organizacija (VSO) – SSRS ir kitų socialistinių valstybių (Albanijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Vengrijos, Lenkijos, Rumunijos, VDR) karinis blokas, įkurtas 1955 m. kaip atsakas į NATO. VSO priklausančių valstybių kariuomenė 1968 buvo panaudota intervencijai į Čekoslovakiją, bandžiusiai reformuoti socializmą. 1991 m., suirus SSRS ir socializmui R. Europoje, VSO nustojo egzistavusi.
Vermachtas – Vokietijos ginkluotųjų pajėgų pavadinimas 1935–1945 m.
Vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD) (buvęs OGPU) – Sovietų Rusijos ir Sovietų Sąjungos valstybinė institucija, represinė žinyba (oficialiai laikyta „kovos su nusikalstamumu ir revoliucinės / viešosios tvarkos palaikymo organu“)
Vietinė rinktinė – 1944 m. su vokiečių leidimu Lietuvoje suorganizuota karinė rinktinė, kurios tikslas – ginti Lietuvos teritoriją nuo SSRS. Jos vadas buvo generolas Povilas Plechavičius. 1944 m. išformuota, nes nesutiko kariauti už Lietuvos ribų.
Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) – 1943 m. Kaune įkurta antinacinė lietuvių politinė organizacija, po Antrojo pasaulinio karo tapusi antisovietine organizacija. Organizacijos vadovu išrinktas Steponas Kairys. VLIK’as siekė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, bendradarbiavo su JAV, Jungtinės Karalystės valdžia. Veikė iki 1990 kovo 11.
VKP (b) – visasąjunginė komunistų partija (bolvševikai), 1925 m. pakeistas komunistų partijos pavadinimas.
Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija (VNSPD; NSDAP; nacionalsocialistų partija) – politinė partija įkurta 1920 m., vienintelė 1933–1945 m. hitlerinėje Vokietijoje teisėtai veikusi politinė partija, rėmusi Adolfą Hitlerį.
2. Pasitaikykite konspektą.

Lietuvos nacistinės Vokietijos sudėtyje konspektai

  • 1

Pasipriešinimas pirmosios sovietizacijos metu:

  • Lietuvos Aktyvistų Frontas (LAF). Oficialiai susikuria 1940 lapkričio 17, nors veikė jau vasarą. Tikslas – kovoti su okupacija. Vadovauja buvęs pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa;
  • boikotai, nepaisymas įvairių draudimų, šventimas religinių švenčių, Liaudies seimo rinkimų boikotas, veikė antikomunistiniai būreliai;
  • 1940 m. rugpjūtį mokytojų suvažiavime vietoj internacionalo sugiedotas Lietuvos Respublikos himnas.
  • Lietuvos diplomatai Vokietijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, D. Britanijoje, JAV, Argentinoje atsisakė grįžt į Lietuvą;

Lietuva vokiečių okupacijos metais (1941 – 1944)

1941 birželio 22 d. Vokietija užpuola Sovietų Sąjungą. Karo veiksmai iš karto paliečia Lietuvą: ji per savaitę okupuojama vokiečių.

1941 birželio sukilimas Lietuvoje: dar prieš šio karo pradžią Berlyne buvo pradėtas ruošti antisovietinis sukilimas. Organizavo LAF, vadovaujamas Kazio Škirpos. Sukilimas Lietuvoje prasidėjo 1941 birželio 22 d. Vadovauti sukilimui vokiečiai Kazio Škirpos neišleido.

Tikslai:

  • atkurti Lietuvos nepriklausomybę iki tol, kol vokiečiai įtvirtins savo valdžią;
  • trukdyti atsitraukiančiai Raudonajai armijai;
  • saugoti Lietuvos turtą nuo atsitraukiančių sovietų.

Eiga. Sukilėlių atstovas Leonas Prapuolenis per radijo stotį perskaitė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir paskelbė apie Laikinosios vyriausybės sudarymą.Sukilėlių būriai, siekdami apsaugoti nuo sunaikinimo, užiminėjo strateginius objektus: tiltus, paštą, telegrafą, radiją ir pan. Jie aktyviai dalyvavo susišaudymuose su besitraukiančia Raudonąją armija, iš kalėjimų išlaisvino politinius kalinius.

Sukilimo reikšmė:

  1. paspartino Sovietų armijos traukimąsi;
  2. atkreipė pasaulio dėmesį, kad Lietuva į SSRS įstojo ne savo noru;
  3. išgelbėjo nemažai kalinių ir tremtinių; tauta atgavo pasitikėjimą savimi;

Birželio 23 d. sudaryta Laikinoji J. Ambrazevičiaus vyriausybė. Jos vadovu buvo numatytas LAF vadovas Kazys Škirpa, bet vokiečiai jam neleido atvykti iš Vokietijos, tad pareigas ėjo J. Ambrazevičius.

Tikslas – paimti valdžią iki vokiečiams ateinant ir siekti Lietuvos nepriklausomybės. Vyriausybės darbai:

  1. grąžinta administracinė sistema;
  2. atkurė nepriklausomybės laikų teisę, administraciją, mokesčius ir švietimo sistema;
  3. denacionalizuota žemė;
  4. atkurta privatinė nuosavybė;
  5. nuo birželio 26 d. Lietuva grįžo prie Vidurio Europos laiko.

Laikinoji vyriausybė vertinama prieštaringai, nes dalis priimtų nutarimų buvo antisemitiniai, taip pat nebuvo priimti vieši pareiškimai, smerkiantys susidorojimą su žydais.

1941 m. rugpjūčio 5 d. vokiečiai paleido Laikinąją vyriausybę. Ji dirbo tik 6 sav., nes Lietuvos vyriausybė vokiečiams buvo labai nepageidautina, juolab, kad nei latviai, nei estai savo vyriausybių neturėjo.

Sukilimo reikšmė. 1941 m. birželio 23 d. sukilimas ir Lietuvos laikinosios vyriausybės sudarymas paneigė sovietų sukurtą mitą, jog Lietuva savo noru įstojo į SSRS, bei parodė lietuvių tautos siekius gyventi nepriklausomai.

Liepos 25 d. sukurta vokiečių civilinė administracija ir vokiečių karinė valdžia.

Lietuvių požiūris į vokiečius karo metais: 1941 m. vasarą lietuviai vokiečius sutiko su gėlėmis. Pačiomis pirmosiomis karo dienomis lietuviai juos rėmė, išvijus komunistinius okupantus. Bet naciams atsisakius pripažinti nors ir ribotą Lietuvos savarankiškumą, į juos pradėta žiūrėt kaip į priešus.

Vokiečių okupacinė politika:

  1. Lietuva, kartu su Latvija, Estija ir dalimi Gudijos, sudarė Ostlandą (Rytų kraštą); valdė generalinis komisaras A. fon Rentelnas; greta civilinės valdžios dirbo lietuviai pareigūnai;
  2. Lietuva tapo generaline sritim, kuri buvo padalyta į 6 apygardas, valdoma generalinio komisaro. Prie jo dirbo tarėjai (lietuviai). Reichskomisaras Lozė;
  3. Okupacinė valdžia grąžino Lietuvos Laikinosios vyriausybės panaikintą sovietinę teisę, nes šioji jai buvo naudinga. Panaikino Laikinosios vyriausybės priimtus denacionalizacijos įstatymus ir autonomiškai tapo “teisėtais” Sovietų nacionalizuoto turto paveldėtojais;
  4. veikė vokiečių saugumo tarnyba (SD), gestapas ir kt.;
  5. vokiečių kolonizacija – į Lietuvą buvo keliami vokiečiai, kurie apsigyvendavo iš lietuvių atimtose sodybose. 1944 m. Lietuvoje gyveno apie 5 tūkst. vokiečių kilmės asmenų ir 29 972 vokiečiai, atvykę iš Vokietijos;
  6. įvesta spaudos, švietimo ir kultūros įstaigų kontrolė;
  7. prievolė Lietuvos ūkininkams tiekti žemės ūkio produktus;
  8. paskelbtas privalomas reichsmarkės kursas;
  9. Lietuva privalėjo aprūpinti reichą darbo jėga – prievarta išvežta apie 60 tūkst. Lietuvos gyventojų;
  10. pigiai supirkinėti pramonės gaminiai ir žemės ūkio produktai;
  11. pertvarkyta švietimo sistema;
  12. uždrausta be vokiečių leidimo kabinti lietuviškas vėliavas, neleidžiama veikti partijoms ir organizacijoms.

Masinis teroras:

  1. Didžiausias ir šiurpiausias vokiečių nusikaltimas Lietuvoje – masinės žydų žudynės;
  2. 1941 m. birželio 25 d. buvo surengtos pirmasis žydų pogromas. Karo išvakarėse Lietuvoje gyveno apie 215000 žydų, 90% jų buvo sunaikinta. Antisemitinėje kovoje dalyvavo ir kai kurie lietuviai – tai buvo visuomenės padugnės, fanatikai, kiti buvo priversti tai daryti prieš savo valią.
  3. vokiečių okupacijos metais žuvo apie 200 tūkst. žydų, 15 tūkst. lietuvių, 15-20 tūkst. kitų tautybių Lietuvos gyventojų;
  4. vokiečiai represavo politiškai nepatikimus gyventojus, ūkininkus, neatidavusius pyliavų (1942 m. 200 Suvalkijos ūkininkų buvo išvežta į koncentracijos stovyklas), inteligentija (1943 m. daug jų buvo ištremta į Štutgofo koncentracijos stovyklą), žmones, padedančius žydams, protestuojančius prieš nekaltų žmonių žudymą ar smerkiantys nacių politiką Lietuvoje.
  5. naikinami ir taikūs gyventojai ((1944 m. sudeginta 119 Pirčiupių kaimo gyventojų) dėl sovietinių partizanų veiksmų);
  6. steigiamos Pravieniškių, Dimitravo, Pabradės priverčiamųjų darbų stovyklos;
  7. Vokietijoje formuojami specialūs junginiai žmonėms okupuotuose kraštuose naikinti; 1941 m. birželio 25 d. į Kauną atvyksta pirmasis junginys;
  8. atsitraukdami sovietiniai pareigūnai ir kariai, sovietiniai partizanai žudė žmones (dažnai buvusius suimtuosius). Didžiausios žudynės vyko Rainiuose (prie Telšių), Pravieniškėse, Panevėžyje, Tuskulėnuose;
  9. per trejus metus į Vokietiją išvežama apie 75 tūkst. Lietuvos gyventojų;

Holokaustas. Teigiama, kad prieš II pasaulinį karą Lietuvoje gyveno 215 tūkst. žydų (7% Lietuvos gyventojų). Buvo formuojamas žydo kaip komunisto įvaizdis, sukurtas propagandos. Žydai apkaltinti dėl 1940 m. sovietinės Lietuvos okupacijos ir sovietinio teroro.

1941 m. birželio 22 d. įsiveržę į Lietuvą, naciai ima naikinti žydus. Kartu su kariuomene veikia SS grupės. Pradžioje žydams taikomi apribojimai:

  • leidžiama vaikščioti tik važiuojamąja gatvės dalimi ir tik po vieną;
  • draudžiama naudotis viešuoju transportu;
  • jie turi nešioti Dovydo žvaigždę;

Pogromai prasideda birželio 25-27 d. Buvo nevaržoma kriminalinių nusikaltėlių veikla.

Mažų miestelių žydai sunaikinami iki 1941 m. rudens, dideliuose miestuose – iki karo pabaigos (Japonų konsulas Ch. Sugihara išduoda daugeliui žydų tranzitines vizas išvykti iš Lietuvos; įregistruota 3 500 vizų).

Manoma žuvo apie 90% Lietuvos žydų (didžiausias procentas visame pasaulyje). Holokaustas radikaliai pakeitė Lietuvos visuomenės struktūrą: nebeliko Lietuvos miestuose ir miesteliuose dominavusios žydų tautinės mažumos.

Masinės naikinimo vietos: Žemieji Paneriai, “Lietūkio” garažas, Kauno VI ir VII fortas, Pravieniškių, Pabradės, Dimitravos koncentracijos stovyklos.

Pasipriešinimas vokiečių okupacijai:

  • aktyvus:
    • kūrėsi pogrindinės rezistencijos organizacijos:
      • Lietuvių frontas (LF) ragino ginkluotis ir pradėti kovą su okupantais;
      • Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS) leido nelegalią spaudą; 1941 susijungė su LAF‘u;
      • Lietuvos laisvės armija (LLA) siekė ginklu atkurti nepriklausomą Lietuvą su Klapėda ir Vilniaus kraštu;
    • 1943 m. lapkričio 25 d. buvo įkurtas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK‘as); pirmininkas – S. Kairys; VLIK‘as palaikė ryšius su Švedijos, Šveicarijos, Vokietijos lietuvių pasipriešinimo judėjimo dalyviais;
    • nuo 1941 m. Lietuvoje veikė sovietinių partizanų būriai;
    • Lietuvos teritorijoje veikė ir lenkų partizanai Armija Krajova.
  • pasyvus:
    • slaptas Kalėdų šventimas, antisvietinių lapelių platinimas, kapų puošimas per Vėlines;
    • vokiečių kariuomenės dalinių boikotavimas;
    • slapstymasis nuo išvežimo darbams į Reichą;
    • žemės ūkio prievolių nevydymas;
    • sabotažas pramonėje ir transporte;
    • mėginimas išsaugoti kulltūros ir švietimo įstaigas, pogrindinės spaudos platinimas;
    • žydų slėpimas; tautos išdavikų demaskavimas;

Už pasipriešinimą grėsė mirties bausmė. Naciai už bet kokį pasipriešinimą žiauriai bausdavo: kalino koncentracijos stovyklose, vykdė mirties bausmę, degino ištisus kaimus, pavyzdžiui, Pirčiupius, Ablingą ir kt.

1943 metais vokiečiai stengėsi sukurti Lietuvoje SS legioną (Waffen- SS). Sudarytas iš lietuvių, legionas turėjo būti pavaldus vokiečių karinei vadovybei. Lietuviai nestoja, legionas nesukuriamas. Vokiečiai imasi represijų: uždaromos aukštosios mokyklos, organizacijos, suimami inteligentijos atstovai (išvežami į Štuthofo koncentracijos stovyklą).

1944 m. vokiečių valdžia leido kurti Lietuvos vietinę rinktinę. Jai vadovavo Povilas Plechavičius. Rinktinės kariai turėjo būti tik Lietuvos teritorijoje, kovoti su komunistiniais partizanais, palaikyti tvarką, ginti Lietuvą nuo artėjančios Raudonosios armijos. Susirinko 30 tūkst. savanorių. Vokiečiams panorus perimti vadovavimą bei panaudoti rinktinę rytų fronte kariai nepaklūsta ir išsiskirsto, rinktinės vadovybė (kartu su P. Plechavičium) buvo išsiųsta į Salaspilio koncentracijos stovyklą, o kariai išsiskirstė arba buvo išsiųsti tarnaut į Vokietiją priešlėktuviniuose daliniuose, dalis karių net suimta ir sušaudyta.

SSRS pusėje karo metu lietuviai kariauja 29–jame teritoriniame šaulių korpuse. Vėliau jis pertvarkomas į 16–tą Lietuviškąją diviziją. Didžioji dalis žus mūšyje prie Aleksejevkos. Ši divizija dalyvaus kovose vejant vokiečius iš Lietuvos.

1944 m. vasarą į Lietuvą įžengia Raudonoji armija. Prasideda trečioji emigracijos banga iš Lietuvos (bėga nuo grįžtančios sovietų valdžios). Vokiečiai iš Lietuvos visiškai pasitraukė 1945 m. sausio mėn. (Klaipėda).

Prasideda antroji sovietinė okupacija.

3. Pasitelkite papildomą informaciją – pateiktis, vaizdinę medžiagą, vadovėlio temas, dokumentus ir sutartis ar mūsų rekomenduojamas nuorodas.
  • Dokumentai
  • Istoriniai klausimai
  • Temos vadovėlyje

Dokumentai

“Abi Susitariančios pusės įsipareigoja susilaikyti nuo visokiausios prievartos, nuio visokių agresyvių veiksmų ir nepilti viena kitos tiek atskirai, tiek kartu su kitomis valstybėmis […]. Nė viena iš Susitariančių pusių nedalyvaus jokioje valstybių grupuotėj, tiesiogiai ar netiesiogiai nukreiptoje prieš kitą pusę […]. Ši sutartis sudaroma dešimčia metų, o jeigu, likus metams iki termino pabaigos, viena iš Susitariančių šalių jos nedenonsuos, sutartis automatiškai galios dar penkerius metus […]. Sudaryti du originalai vokiečių ir rusų kalba. “
Komentaras: Tai yra ištrauka iš Molotovo – Ribentropo pakto, kuri dar vadinama nepuolimo sutartimi. Ji pasirašyta 1939 – 08 – 23 tarp Vokietijos užsienio reikalų ministro J. Ribentropo ir SSRS užsienio reikalų ministro V. Molotovo.


“Kariai!  Vokietis – amžinas mūsų priešas – užpuolė 1939 metų rugsėjo 1 dieną Respubliką, peržengdamas visą jos sieną. Atėjo mūsų kario pareigos vykdymo valanda. Kariai! Kovojate už Lenkijos būtį ir ateitį. Už kiekvieną žingsnį Lenkijoje priešas privalo brangiai sumokėti savo krauju.”
Komentaras: Šiame dokumente yra skelbiama Antrojo pasaulinio karo pradžia 1939 – 09 – 01. Antrojo pasaulinio karo pradžia skelbiamas Vokietijos įsiveržimas į Lenkiją.


Istoriniai klausimai


  1. Nurodyti Antrojo pasaulinio karo priežastis.

Antrojo pasaulinio karo priežastys:

  • Antrojo pasaulinio karo priežastys pirmiausiai glūdėjo Pirmojo pasaulinio karo padariniuose (Versalio sutartyje)
  • Vokietijos, Japonijos, Italijos agresyvumo didėjimas
  • Ginklavimosi varžybos
  • Imperialistinių valstybių prieštaravimų paaštrėjimas
  • SSRS siekis atkurti buvusios Rusijos imperijos ribas
  • Dviejų ideologijų – fašizmo ir komunizmo – kova
  • Vakarų valstybių nuolaidžiavimas Vokietijai, siekiant išvengti karo Europoje.

  1. Kokias užsienio politikos problemas ir kaip 4-ajame deš. sprendė Lietuva?

4-ajame deš. Lietuva sprendė šias užsienio politikos problemas:

  • Konfliktas su Lenkija. Lenkijos vyriausybė, pasinaudodama incidentu Lenkijos-Lietuvos pasienyje, 1938m. įteikė Lietuvai ultimatumą ir pareikalavo, kad būtų užmegzti diplomatiniai santykiai. Tai reiškė Vilniaus atsisakymą. Lietuvos Vyriausybė priėmė ultimatumą. Tai sukėlė Lietuvos visuomenės nepasitenkinimą, smuko A. Smetonos ir Vyriausybės autoritetas.
  • Vokietijos agresija Europoje vertė Baltijos valstybes ieškoti būdų išsilaikyti. 1939m. Lietuvos Seimo nepaprastoji sesija priėmė Neutralumo įstatymą. Laikytis neutralumo politikos vertė ir vidaus padėtis. Smetonos valdymu buvo nepatenkinta dalis Lietuvos gyventojų. Lietuvai pradėjus kariauti, vidaus padėtis galėjo dar labiau komplikuotis ir pasidaryti pavojinga tautininkų diktatūrai. Lietuvos neutralumą palaikė Anglija ir Prancūzija.
  • Konfliktas su Vokietija dėl Klaipėdos ir Klaipėdos krašto. 1939m. Vokietija įteikė Lietuvai ultimatumą dėl Klaipėdos ir Klaipėdos krašto. Ultimatumas buvo priimtas. Dar nepasirašius sutarties, vokiečių kariniai daliniai peržengė Vokietijos-Lietuvos sieną.

  1. Kada ir kodėl Lietuva neteko neutralios valstybės statuso?

Vokietijai okupavus Lenkiją, sumažėjo Baltijos valstybių išlikimo galimybė. 1939m. SSRS ne kartą kvietė Lietuvos atstovus į Maskvą, reikalaudama pasirašyti tarpusavio pagalbos sutartį. Lietuvos atstovams spiriantis J. Stalinas be užuolankų paskelbė, kad SSRS susitarusi su Vokietija ir kad didžioji Lietuvos dalis atitenka SSRS. Taip ir Lietuvai buvo pranešta apie slaptuosius SSRS ir Vokietijos susitarimus. 1939m. spalio 10d. pasirašiusi Lietuvos ir SSRS tarpusavio pagalbos sutartį, Lietuva neteko neutralios valstybės statuso. Be to, buvo sudarytos prielaidos ją okupuoti.


  1. Kodėl 1938 – 1940m. laikomi Lietuvos tarptautinės padėties komplikavimosi, atsitraukimų ir praradimų laikotarpiu?

1938-1940m. Lietuvai buvo labai sunkūs ir įtempti.

1938m. labai pablogėjo Lietuvos – Lenkijos santykiai. 1938m. Lietuva priėmė Lenkijos ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo, tuo parodydama, kad atsisako Vilniaus. Tai labai paaštrino šalies vidaus padėtį. 1938m. komplikavosi ir Lietuvos – Vokietijos santykiai.

1939m. kovo mėn. Lietuva pasirašė sutartį su Vokietija, kuri skelbė, kad Klaipėdos kraštas perduodamas Vokietijai. Ribentropo – Molotovo sutartis iš esmės nulėmė Baltijos valstybių likimą.

1939m. spalio10d. pasirašiusi sutartį, Lietuva ne tik neteko neutralios valstybės statuso, bet šios sutarties ketvirtu straipsniu jau buvo patvirtinama ir Lietuvos okupacijos pradžia.


  1. Kokie mūšiai ir kada lėmė karo rytuose eigą?

Visą karo Rytuose eigą lėmė:

  • Maskvos (1941 m. pab. – 1942 m. pradž. ) sužlugdytas Blickrygas
  • Stalingrado (1942m. vasara – 1943m. pradžia) persilaužimas II-ajame pasauliniame kare
  • Kursko (1943m.) mūšis, pasibaigęs vokiečių armijos pralaimėjimu.

  1. Nurodyti 1941m. Birželio sukilimo tikslus ir reikšmę.

1941m. Birželio sukilimui postūmį davė prasidėjęs SSRS – Vokietijos karas. Pirmoji sovietizacija paliko labai skaudžių pėdsakų, todėl lietuviai tikėjo, kad pasinaudodami karu ir Vokietija atkurs Lietuvos nepriklausomą valstybę. Be to, buvo numatyta užimti strateginius punktus: telefono, telegrafo stotis, centrinio pašto rūmus, sudaryti Laikinąją vyriausybę.

Sukilimo reikšmė:

  • paspartino Sovietų armijos traukimąsi
  • atkreipė pasaulio dėmesį į tai, kad Lietuva ne savo noru įstojo į SSRS
  • išgelbėjo nemažai politinių kalinių ir tremtinių
  • tauta atgavo pasitikėjimą savimi

Nepriklausomybės iškovoti šio sukilimo metu, deja, nepavyko. Buvo sudaryta Laikinoji vyriausybė, kuri siekė paimti valdžią iki vokiečių atėjimo, nes tik taip buvo galima išlaikyti nepriklausomybę.


  1. Apibūdinti hitlerinės okupacijos režimą Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais.

Hitlerinės okupacijos metais Lietuva tapo Rytų krašto (Ostlando) sudėtinia dalimi. Lietuvą valdė vokiečių komisarai. Lietuviškos įstaigos buvo pavaldžios vokiškoms įstaigoms. Okupacinė valdžia grąžino Laikinosios vyriausybės panaikintą sovietinę teisę, nes ši buvo jai naudingesnė. Reicho nuosavybe tapo sovietų nacionalizuotas turtas, be savininkų likusios įmonės bei žemė, ištremtų žmonių turtas. Buvo uždrausta švęsti tautines šventes, kabinti tautinę vėliavą. Vokiečių okupacijos metais labai sunki buvo ūkininkų padėtis: turėjo mokėti natūrines duokles, draudžiama prekiauti turgavietėse ir pan. Buvo slopinama kultūra ir tautinė sąmonė. 1941m. vasarą prasidėjo Lietuvos kolonizacija. 1942m. pabaigoje čia gyveno 3500 vokiečių ūkininkų šeimų. Tolesnę kolonizaciją pristabdė vokiečių nesėkmės fronte.


  1. Kodėl vokiečių teroro aukomis Lietuvoje daugiausiai tapo žydai?

Okupacinis režimas Lietuvoje buvo įvedamas teroro, represijų pagalba. Pradėjo veikti priverčiamųjų darbų (koncentracijos) stovyklos. Taip buvo siekiama įbauginti vietos gyventojus. Dar prieš karą su SSRS Vokietijoje buvo pradėti formuoti specialūs būriai, turėję naikinti žmones okupuotose teritorijose. Be to, reikia nepamirši, kad nacionalistų ideologija „blogais“ laikė negrus, komunistus, kapitalistus ir žydus, todėl daugiausia Lietuvos gyventojų buvo nužudyta dėl rasinių motyvų. Taigi ištisai buvo naikinami žydai, kurie 1941m. sudarė apie 7 proc. (be Vilniaus krašto) gyventojų.


  1. Kada, kur ir kodėl buvo atidarytas antrasis frontas?

1944m. birželio 6d. Prancūzijos šiaurinėje dalyje, Normandijoje, buvo atidarytas antrasis frontas. Sąjungininkų puolimo tikslas – kuo greičiau sutriuškinti fašistinę Vokietiją ir baigti karą.


Pateiktys

Radote klaidą? Pažymėkite tikslią teksto vietą ir spauskite Ctrl+Enter klavišų kombinaciją, norėdami apie ją informuoti.

© 2014-2023 Istorijai.lt

Pin It on Pinterest

Eiti prie įrankių juostos

Pranešti apie klaidą

Ši teksto iškarpa bus pateikta mums