30 Bir

Lietuva carinės Rusijos valdžioje: XIX a. ir sukilimai A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos žemių likimas istorijos būvyje

XV amžiuje didžioji Lietuvos kunigaikštija buvo pasiekusi didžiausią savo teritorinį išsiplėtimą. XVI amž. jos sienos žymiai susiaurėjo. Paskutinių Gediminaičių laikais dideli Lietuvos žemių plotai atiteko Maskvai, o 1569 m. Liublino seime taip pat dideli plotai buvo priskirti prie Lenkijos. Siena su Maskva dar keitėsi keletą kartų. St. Batoro ir Zigmanto Vazos laikais daugumas prarastųjų žemių buvo atgauta (Polockas, Smolenskas ir kt.). Tačiau Andrusavos taika (1667 m.) nemaža dalis tų žemių vėl sugrįžo Maskvai (Smolenskas). Nuo to laiko siena su Rusija jau nebesikeitė iki pat padalinimų.

XVII amž. pradžioje (1629 m.) Lietuva ir Lenkija taip pat prarado beveik visą Livoniją, kuri atiteko Švedams; Respublikai liko tik Latgala (vadinamoji Livonijos vaivadija) ir leninė Kuršo kunigaikštija. 1721 m. Švedų valdytoji Livonija atiteko Rusijai. Per pirmąjį padalinimą Rusija užėmė Latgalą, o po trečiojo padalinimo jai atiteko ir Kuršas.

Po padalinimų visos didžiosios Lietuvos kunigaikštijos žemės atsidūrė Rusų valdžioje. Tik viena Užnemunė (Suvalkų kraštas) teko Prūsams. Kai Napoleonas sudarė Varšuvos kunigaikštiją (1807 m.), prie jos buvo priskirta ir Užnemunė. Vėliau, Napoleono galybei žlugus, Vienos kongrese (1815 m.) ta kunigaikštija buvo pavadinta Lenkų karalyste ir pateko į Rusijos carų valdžią. Po 1831 m. sukilimo jos autonominė konstitucija buvo pakeista, o po 1863 m. sukilimo buvo visiškai panaikinta. Nuo to laiko ir Užnemunė virto paprasta Rusijos provincija, bet tebepriklausė Varšuvos, o ne Vilniaus generalgubernatoriui.

Rusų įvestoji tvarka

Rusų valdžia. Visos po trečiojo padalinimo Rusijai tekusios žemės iš pradžių buvo padalintos į dvi gubernijas — Vilniaus ir Slanimo. Po kiek laiko jos buvo sujungtos į vieną Lietuvos guberniją, bet netrukus vėl buvo padalintos net į 3 — Vilniaus, Kauno ir Gardino — gubernijas. Šitoks padalinimas jau liko iki pat Rusų valdymo galo.

Visos tos trys gubernijos iš pradžių ir Rusų valdžios buvo vadinamos Lietuvos gubernijomis. Tačiau, kai prasidėjo rusinimo pastangos, rusai jas ėmė vadinti Rusijos šiaurės vakarų kraštu. Jį valdė Vilniaus generalgubernatorius.

Gubernija buvo administracijos vienetas, valdomas gubernatoriaus ir gubernijos valdybos. Joje taip pat buvo teismo rūmai, kurie prižiūrėjo žemesniuosius teismus. Kiekviena gubernija buvo suskirstyta į apskritis, kuriose buvo atskiri valdininkai ir teismai.

Savivaldybės. Rusai senųjų krašto savivaldybių nepanaikino. Kaip ir anksčiau, pirmuoju luomu buvo laikoma bajorija, kuriai buvo paliktos gana plačios teisės. Toliau ėjo miestiečiai, kurie turėjo savo magistratus ir savo teismus. Žemiausiasis luomas buvo valstiečiai baudžiauninkai, kurie tebebuvo visiškoje ponų valdžioje. Tik valstybinių dvarų valstiečiams buvo įsteigti tam tikri teismai apskrityse ir gubernijose.

Bajorijai vadovavo apskričių ir gubernijų maršalkos. Kas treji metai bajorija galėjo rinktis į seimelius Apskrities seimely ji svarstydavo savo reikalus ir išrinkdavo atstovus į apskrities įstaigas. Be to, ten būdavo renkami atstovai į gubernijos seimelį, o šis savo rėžtu rinkdavo gubernijos vadovybę ir atstovus į visas gubernijos įstaigas.

Miestiečiai savo magistratus ir teismus taip pat rinkdavosi patys. Jie patys valdė miesto turtą, tardavosi savo reikalais ir galėjo kreiptis į gubernatorių (bajorai savo reikalais galėjo kreiptis net į carą). Tik vieni valstiečiai neturėjo jokių savivaldybės organų.

Lietuvoje veikusios teisės. Užėmusi Lietuvą, Kotryna II buvo įvedusi joje ir rusų teisę (įstatymus). Bet jos įpėdinis Povilas I (1796—1801 m.), kuris vedė priešingą motinos linijai politiką, grąžino Lietuvai senąjį jos statutą, čia veikusį net iki 1840 m. (tada buvo įvesti rusų įstatymai).

Napoleono karai ir sumanymas atgaivinti didžiąją Lietuvos kunigaikštiją

Varšuvos kunigaikštija ir Lietuvos bajorijos viltys. Napoleonas I, nugalėjęs Prūsiją, 1807 m. įkūrė nepriklausomą Varšuvos lenkų kunigaikštiją. Kunigaikščiu buvo paskirtas Saksų karalius. Varšuvos kunigaikštija kartu su Saksonija įėjo į Napoleono protektorate esančią Pareinės valstybių sąjungą. Ji buvo sudaryta iš Lenkijos žemių, tekusių Prūsijai per I ir II padalinimus, ir iš Lietuvos Užnemunės, per trečiąjį padalinimą taip pat tekusios Prūsijai.

Varšuvos kunigaikštijos įkūrimas sukėlė vilčių nusikratyti Rusų valdžia ir Lietuvoje. Tuo tikslu pas Napoleoną į Tilžę buvo nuvykusi net slapta Lietuvos bajorų delegacija. Bet iš to nieko neišėjo, nes Napoleonas nenorėjo kariauti su caru Aleksandru I (1801—1825 m.). Tilžėje padaryta su Aleksandru I taika (1807 m.) palaidojo Lietuvos bajorų viltis. Daugelis šeimų, kurių sūnūs pasiskubino įstoti į Napoleono kariuomenę, susikompromitavo prieš Rusų valdžią; kai kurios iš jų net nukentėjo.

Visas kraštas jau iš seno buvo apdėtas dideliais mokesčiais, kurie buvo bent 5 kartus didesni už kitų Rusijos kraštų mokesčius; daugelis dvarų nepajėgė jų sumokėti. Tačiau Rusų valdžia, keršydama už palankumą Napoleonui, jokių palengvinimų kraštui nedarė. Daugelis dvarų, kurie nepajėgė sumokėti mokesčių, buvo paimti į valdžios globą.

Napoleono ir Aleksandro I susitikimas Nemune prie Tilžės (1807 m. birželio 25 d.).

Projektai atgaivinti didžiąją Lietuvos kunigaikštiją. Kai Lietuvoje buvo vartojamos skaudžios valdžios represijos, bajorijos tarpe kilo sumanymas rasti modus vivendi, kuris patenkintų ir Rusų valdžią ir bajoriją. Momentas buvo gana patogus: buvo aiškiai matyti, kad naujas karas su Napoleonu neišvengiamas, todėl carui buvo svarbu turėti bajoriją savo pusėje. Visa Lenkų visuomenė tuo tarpu jau aiškiai stojo už Napoleoną ir turėjo vilties, kad prie Varšuvos kunigaikštijos bus prijungtos ir Rusijos valdomos lenkiškosios žemės. Jų viltys dar labiau sustiprėjo, kai Napoleonas, nugalėjęs Austriją, prijungė prie Varšuvos kunigaikštijos dalį Galicijos (1809 m.).

Mykolas Kleofas Oginskis, paskutinysis Lietuvos iždininkas, Rusų imperijos senatorius, d. Lietuvos kunigaikštijos atgaivinimo projekto autorius († 1833 m.).

Lietuvos bajorija pasistengė šituo momentu pasinaudoti. Gausus Vilniuje sušauktas bajorijos suvažiavimas nutarė pačiam carui išdėstyti sunkią savo būklę. Su ta misija buvo pasiųstas apsukrus diplomatas, caro pakeltas senatorium Mykolas Kleofas Oginskis (buvęs paskutinysis Lietuvos iždininkas). Jo misija pasisekė: mokesčiai buvo palengvinti ir sulyginti su kitų Rusijos sričių mokesčiais. Patsai Oginskis dėl to pasidarė populiariu bajorijos vadu. Jis pats tuo tarpu pradėjo rūpintis, kad iš buvusių didžiosios Lietuvos kunigaikštijos žemių būtų sudaryta autonomiška valstybė; tam tikslui 1811 m. įteikė carui memorialą — kunigaikštijos sudarymo projektą. Juo buvo siūloma iš 8 Rusijos gubernijų, kuriose veikė Lietuvos statutas, sudaryti didžiąją Lietuvos kunigaikštiją (įsidėmėtina, kad į ją buvo siūloma įterpti ir Voluinės, Podolės ir Kijevo sritis, kurios nuo 1569 m. buvo Lenkijos ribose: mat, jose taip pat visą laiką veikė Lietuvos statutas). Oginskis nurodinėjo, kad tuo būdu kelias Nepoleono įtakai Lietuvoje būtų užkirstas. Be to, jis siūlė palikti toje kunigaikštijoje Lietuvos statutą be jokių apribojimų ir įsteigti nuo Petrapilio visiškai nepriklausomą tribunolą (mat, tada aukščiausioji instancija buvo Rusijos senatas). Kiek vėliau buvo paruošti keli numatomos kunigaikštijos konstitucijos projektai. Pagal juos visi reikalai kunigaikštijoje turėjo būti atliekami lenkų kalba, o visos vietos turėjo būti pavedamos tiktai kunigaikštijos piliečiams; joje turėjo būti savi ministeriai ir Vilniuje gyvenąs caro vietininkas, o Petrapily prie caro turėjo būti tik atskira Lietuvos reikalams kanceliarija.

Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos klausimas Napoleono žygio išvakarėse. Carui Aleksandrui I Lietuvos atstatymo projektas buvo nebenaujas. Jis daug kartų buvo jo svarstytas su artimu bičiuliu Adomu Čartoriskių, kuris vadovavo visam lenkų judėjimui. Tačiau caras niekad nieko tikro nepasakydavo Oginskiui. Per pasikalbėjimus jis pareikšdavo jam daugybę komplimentų, bet vengdavo pažadų. Pagaliau Oginskis, pasitaręs su žymesniaisiais Lietuvos ponais, įteikė konkrečius pasiūlymus ir naują memorialą. Kadangi caras, kuriam tuo metu rūpėjo neišvengiamas karas su Napoleonu, nuolat klausinėdavo, kiek Lietuva galėtų pastatyti kariuomenės, tai Oginskis tame antrame memoriale ir pabrėžė, kad be savarankiškos organizacijos kraštas negalįs sudaryti kariuomenės, juo labiau, kad krašto valdžia nieko nesanti padariusi patraukti bajorijai į savo pusę.

Tuo tarpu bajorijoje plito gandai, kad caras jau sutikęs atgaivinti kunigaikštiją. Bet iš tikro tie planai jam nerūpėjo. Pagaliau gal didžiausia tam kliūtis buvo lenkų klausimas. Mat, sukūrus Lietuvos kunigaikštiją, būtų reikėję ir Rusijos valdomąsias Lenkijos žemes priskirti prie nepriklausomos Varšuvos kunigaikštijos (tatai carui būtų buvę labai nenaudinga); o to nepadarius, jo valdomieji lenkai irgi būtų nerimę. Todėl Lietuvos atgaivinimo klausimas nebuvo paliestas nė 1812 m. carui atsilankius Vilniuje. Po triukšmingų puotų jis išvyko iš Vilniaus, tik kai kuriuos ponus apdovanojęs Rusijos ordinais, o atsisveikindamas Oginskiui pareiškė, kad Lietuvos reikalų neleidusi sutvarkyti laiko stoka. Bet tai tebuvo tik diplomatiškas atsikalbėjimas; juo buvo norima nesugriauti Lietuvos bajorijos vilčių, kad ši nepultų į Napoleono glėbį, kuris tuo tarpu su savo kariuomene stovėjo Vilkavišky ir jau buvo paskelbęs Rusijai karą.

Lietuva Napoleono žygio metu (1812—1813 m.). Paskelbęs karą, Napoleonas su kariuomene persikėlė per Nemuną ties Kaunu ir greit nužygiavo į Vilnių. Iš visos Lietuvos rusai pasitraukė be mūšio. Su jais išsikraustė ir Oginskis ir kiti Rusijos globos šalininkai.

Napoleono kariuomenei užėmus Lietuvą, bajorija tuojau sujudo rūpintis atgaivinti didžiąją kunigaikštiją Napoleono globoje. Bet Napoleonui pirmučiausia rūpėjo, kiek Lietuva galėtų duoti jo armijai maisto ir kareivių. Bajorijos atsiunčiamoms delegacijoms jis nieko tikro nežadėjo, nes dar tebebuvo neaiški karo pabaiga. Tačiau jis leido Lietuvos bajorijai sudaryti laikinę savo valdžią.

Laikinės Lietuvos vyriausybės priešaky atsistojo grafas Soltanas. Toji vyriausybė turėjo tvarkyti krašto reikalus ir parūpinti armijai maisto. Tam tikslui buvo įvestos rekvizicijos. Be to, Napoleono pavesta, ji pradėjo formuoti ir Lietuvos kariuomenę — 4 pėstininkų ir 5 raitelių pulkus. Napoleonas tikėjosi, kad bus daug daugiau sudaryta kariuomenės. Tas jo apsivylimas daug prisidėjo, kad jis vis nieko aiškaus nepasakė dėl Lietuvos ateities. Bet bajorija į laikinę vyriausybę žiūrėjo, kaip į valstybės užuomazgą, ir, entuziazmo pagauta, ėmė rūpintis atnaujinti unijos ryšius su Lenkija. Kaip tik tuo metu Varšuvoje susidarė bajorijos konfederacija, kuri skelbėsi norinti sujungti į vieną kūną visas buvusios Respublikos žemes ir visus kvietė į bendrą darbą. Tą pakvietimą ypač karštai sutiko Vilniaus universiteto jaunuomenė. Jos iniciatyva 1812 m. liepos 14 d. Vilniaus katedroje įvyko iškilmingas pasižadėjimas atnaujinti uniją. Tokių iškilmių įvyko ir kitur.

Napoleono kariuomenė keliasi per Nemuną ties Kaunu

Bet viltis atgaivinti didžiąją kunigaikštiją Napoleono globoje greit ėmė gesti. Pats Napoleonas į visas pastangas žiūrėjo abejingai. Jis nepatvirtino Varšuvos konfederacijos, kuri ketino sujungti visas Respublikos žemes, nes nenorėjo įžeisti Austrijos ir, tur būt, dar tikėjosi susitaikinti su Rusija. Jo kariuomenė tuo tarpu be galo plėšė kraštą (jis pats, skelbdamas karą, Lietuvą buvo pavadinęs priešo kraštu — iš visos Rusijos jos neišskyrė).

Be to, netrukus žuvo ir visa Napoleono galybė. Tuojau po unijos atnaujinimo iškilmių jis išžygiavo iš Vilniaus į Maskvą. Tačiau jis nerado taikos nė tenai. Bado ir didelių šalčių vejamas, grįžo atgal. Po žiauraus mūšio prie Berezinos pavedęs kariuomenę savo maršalui Miuratui, — per Vilnių, Kauną, Marijampolę ir Varšuvą jis parskubėjo į Paryžių rinkti naujų jėgų. Tačiau jam nebuvo lemta nei savo galybės atgauti nei grįžti atgal į Lietuvą. Visa Europa sukilusi jį nugalėjo ir net pašalino iš Prancūzijos.

Rusų valdžios sugrįžimas. Paskui Napoleoną atslinko į Lietuvą ir jo kariuomenės likučiai. Išbadėjusi ir nuskurusi kariuomenė pakeliui viską plėšė. Ypač nuo jos nukentėjo Vilnius. Apiplėšusi gyventojus, ji čia paliko daug iš Rusijos atsinešto grobio, pilnas ligonines sergančių ir sužeistų, o bazilijonų vienuolyne net 7.500 lavonų. Pagaliau per Kauną ji pasitraukė į Prūsus.

Laikinė Lietuvos vyriausybė pasitraukė kartu su Napoleono kariuomene ir apsistojo Drezdene. Tuo tarpu ji dar tebetikėjo Napoleono žvaigžde ir prieš likviduodamasi pareiškė, kad jos viltys ir ištikimybė jam priklausančios iki mirties.

Pasitraukus Napoleono kariuomenei, tuojau buvo sugrąžinta senoji Rusų valdžia. Kad ir buvo caro paskelbta amnestija, tačiau Napoleono šalininkai tuojau buvo pradėti persekioti: nepabėgusius į užsienį išsiuntė į Rusiją, kai kuriems iškėlė bylas ir atėmė dvarus.

Apskritai per vadinamąjį prancūzmetį Lietuva labai nukentėjo: apiplėšė ją Napoleono kariuomenė, nepasigailėjo jos nė rusai. Apskaičiuojama, kad tikrojoje Lietuvoje (to meto Vilniaus gubernijoje) turto buvo sunaikinta apie 20 milijonų rublių. O taip sunaikintas kraštas dar turėjo maitinti didžiulę Rusijos armiją, siunčiamą prieš Napoleoną.

Lietuvos kunigaikštijos klausimas žuvus Nepoleono imperijai. Nugalėjus Napoleoną, naujas Europos pertvarkymas buvo sprendžiamas Vienos kongrese (1815 m.). Varšuvos kunigaikštija buvo paversta Lenkų karalyste, o jos karalium pripažintas caras. Lietuvos bajorijoje vėl kilo judėjimas, siekęs atgaivinti Lietuvos kunigaikštiją, surištą su ta Lenkų karalyste. Bet visos pastangos buvo tuščios. Tiek Aleksandras I, tiek Mikalojus I (1825— 1855 m.) visada atsakydavo, kad Lietuva tesanti Rusijos provincija ir todėl jos negalima prijungti prie Lenkijos. Tuo būdu skirtingai nuo visos Rusijos gyveno tiktai ta Lietuvos dalis, kuri buvo patekusi į Lenkų karalystę, būtent Užnemunė (Suvalkų kraštas).

Užnemunė Prūsų valdžioje ir Lenkų karalystėje

Užnemunė Prūsų karalystėje. Prūsija per trečiąjį padalinimą gautąsias žemes pavadino Naujaisiais Rytprūsiais. Jos visos buvo padalintos į Plocko ir Balstogės departamentus. Lietuviškoji Užnemunė priklausė Balstogės departamentui. Senoji santvarka čia buvo panaikinta, ir bajorai gavo tik tokias teises, kokias turėjo Prūsijos bajorija (o absoliutiškai valdomoje Prūsijoje bajorija jau nebedaug beturėjo teisių).

Caras Aleksandras I (valdė 1801-1825)

Valstiečių būklė Prūsų valdžioje palengvėjo, nes jie buvo sulyginti su visos Prūsijos valstiečiais. O ten tuo tarpu kaip tik buvo palaipsniui naikinama baudžiava. Kilnotis laisvai jie dar negalėjo, bet jau ir ponas nebegalėjo jų nei parduoti nei dovanoti (nebent tik su visu dvaru kam galėjo parduoti ar padovanoti).

Prūsijos valdžia naujai įgytąjį kraštą bandė vokietinti: tam tikslui paskyrė vokiečius valdininkus; be to, pradėjo kraštą kolonizuoti: buvusiose valstybinėse ir bažnytinėse žemėse įkurdino daug įvairių kolonistų. To pat siekė ir vokiškos mokyklos. Tačiau per trumpą vokiečių valdymą vokietinimo pastangos nedavė didesnių vaisių.

Vyskupystė. Šiaurinė Užnemunės dalis anksčiau priklausė Žemaičių, o pietinė — Vilniaus vyskupijai. Norėdama atskirti ją nuo Vilniaus ir Žemaičių vyskupų įtakos, Prūsijos valdžia įsteigė atskirą, tiesiog popiežiaus priklausomą vyskupiją Vigriuose (1798 m.; 1818 m. ji buvo perkelta į Seinus). Pirmuoju vyskupu valdžia pasirinko garsųjį pamokslininką Prienų kleboną pralotą Karpavičių, tikėdamasi, kad jis bus jai palankus. Tačiau vyskupas stengėsi ginti Bažnyčios teises ir su valdžia nesugyveno; dėl to jam teko net nukentėti.

Užnemunė Varšuvos kunigaikštystėje ir Lenkų karalystėje1807 m. Prūsija buvo Napoleono užimta. Tais pačiais metais Užnemunė buvo priskirta prie Varšuvos kunigaikštystės. Kaip visoje kunigaikštystėje, taip ir Užnemunėje buvo įvestas Napoleono kodeksas, kuriuo valstiečiai buvo atleisti nuo baudžiavos, tik be žemės.

Žuvus Napoleono galybei, Užnemunė taip pat pasiliko Lenkų karalystėje, kur veikė Napoleono įstatymai; jie čia išliko ir panaikinus Lenkų karalystę. Užnemunėje Napoleono kodeksas, — žinoma, labai papildytas, — tebeveikia dar ir dabar.

Vilniaus universitetas ir Lietuvos švietimo reikalai XIX a. pradžioje

Universitetas ir švietimo apygarda. Užėmę Lietuvą, rusai švietimo įstaigų nepanaikino. Visos mokyklos liko veikti, kaip veikusios. Tik Vyriausioji Lietuvos Mokykla dabar buvo pavadinta Vyriausiąja Vilniaus Mokyklair buvo pašalinti kai kurie rusams neištikimi profesoriai. Netrukus buvo padaryta nauja reforma, ir Vyriausioji Mokykla buvo pavadinta universitetu (1803 m.).

Naujasis caras Aleksandras I (1801—1825 m) 1802 m. Rusijoje įsteigė švietimo ministeriją ir visą imperiją padalino į 6 švietimo apygardas. Vienos tokios apygardos centru buvo Vilnius; prie jos priklausė visos buvusios Lietuvos kunigaikštijos žemės ir, be to, dar Voluinė, Podolė ir Kijevo sritis (vėliau tos apygardos ribos buvo kaitaliojamos, bet jos centras visą laiką buvo Vilnius). Apygardos viršininku — kuratorium buvo paskirtas caro Aleksandro jaunystės draugas ir artimas patarėjas Adomas Čartoriskis. Tuo pat metu įsteigtas Vilniaus universitetas taip pat priklausė apygardos kuratoriui ir turėjo prižiūrėti visas apygardoje esančias žemesniąsias mokyklas. Drauge buvo atgaivinta ir kadaise Edukacinės Komisijos įsteigta mokytojų seminarija.

Martynas Odlanickis Počobutas, 1780—1799 m. Vyriausiosios Lietuvos Mokyklos rektorius, garsus astronomas († 1810 m.).Lenkiškas universiteto charakteris. Universitete dėstomoji kalba buvo lenkiškoji. Kadangi daugelis profesorių buvo ne-lenkai, tai iš pradžių daugelis kursų buvo skaitoma įvairiomis kalbomis, ypač lotyniškai ir prancūziškai. Bet tiek kuratorius Čartoriskis, tiek universiteto vadovybė buvo uolūs lenkai, todėl veikiai visos vietos buvo užimtos lenkų, ir Vilniaus universitetas pasidarė grynai lenkiška įstaiga ir lenkų kultūros skleidėju Lietuvoje. Taip pat Čartoriskio ir jo padėjėjų rūpesčiu buvo sulenkintos visos Lietuvos mokyklos; jos ir baigė galutinai lenkinti Lietuvos bajoriją.

Pastangos rusinti universitetą. Napoleono antplūdžio metu universiteto studentija pasirodė karščiausia senosios Respublikos atgaivinimo šalininkė. Todėl po karo Rusų valdžia ėmė rūpintis tą lenkiškosios kultūros centrą paimti į savo įtaką. Kadangi karo metu universitetas buvo sunykęs, daugumas studentijos ir profesorių buvo išvažinėję, tai po karo caras įsakė sutvarkyti universitetą pagal senąsias teises. Bet švietimo ministeris pirmiausia pasirūpino apvalyti jį nuo rusams nepalankaus elemento. Profesoriai, pasirodę rusams neištikimi, buvo pašalinti. Buvo pašalintas net universiteto rektorius, garsus mokslininkas Jonas Sniadeckis. Tačiau lenkiškasis universiteto charakteris vis tiek nesusilpnėjo. Universitetas vėl senoviškai susitvarkė ir veikiai išgarsėjo, kaip geriausioji lenkų mokslo įstaiga: su juo nebegalėjo lygintis nei Lenkijos nei Rusijos mokslo įstaigos. Tuo pat metu labai išaugo ir studentų skaičius: tuojau po Napoleono karų. jų tebuvo vos apie 150, bet vėliau išaugo iki 1.500.

Toks universiteto klestėjimas nepatiko rusams, ypač slavofilams, kurie kaip tik tuo metu Petrapily susiorganizavo į draugiją. Jie skelbė, kad didžiosios Lietuvos kunigaikštijos žemės nuo amžių buvusios rusų kultūros įtakoje, kad lenkai ten tesą tik atėjūnai ir kad todėl negalima jiems leisti toliau lenkinti krašto. Tam tikslui jie reikalavo pakeisti visą Vilniaus apygardos švietimo sistemą.

Slavofilų pastangos nenuėjo niekais. Apygardos kuratorius Čartoriskis (1824 m.) buvo priverstas pasitraukti. Jo vietą užėmė ištikimas caro tarnas Novosilcevas. Jis tuojau panaikino lenkų kalbą universiteto kanceliarijoje, ir visi raštai buvo pradėti rašyti rusiškai. Universiteto rektoriai, ligi tol renkami, dabar buvo pradėti skirti. Be to, jis ėmė kontroliuoti ir profesorių paskaitas. Kad per jas nebūtų skleidžiamos valdžiai nepalankios mintys, profesoriams buvo įsakyta iš anksto pateikti švietimo ministeriui paskaitų konspektą. Susirūpinta ir studentija. Iš pačios studentijos parinktiems šnipams buvo pavesta sekti jos gyvenimą.

Tačiau visos tos priemonės mažai tepadėjo. Tautiškoji lenkų idėja universitete ir studentų bajorų tarpe jau buvo įsigalėjusi, ir jos jau nebegalima buvo nuslopinti. 1831 m. sukilimas parodė, kad iš universiteto negalima laukti ištikimumo valdžiai. Tuomet valdžia pasiryžo jį visai panaikinti ir 1832 m. uždarė.

Lietuviškumas Vilniaus universitete. Rusams užimant Lietuvą, jos bajorija jau buvo aplenkėjusi. Bendroji nelaimė ją dar labiau suartino su lenkais. Dabar išsigelbėjimo ir valstybės atgaivinimo viltis tebuvo bendrai veikti su lenkais. Nepriklausomojo gyvenimo laikais nors bajorija ir didikai buvo sulenkėję, tačiau savo kraštą norėjo išlaikyti savaimingą. Dabar jie jautėsi turį vieną bendrą priešą, su kuriuo bendrai reikėjo kovoti. Apie pasipriešinimą kultūrinei lenkų veiklai Lietuvoje nebebuvo nė kalbos. Lenkiškasis universitetas ir taip pat jo prižiūrimos lenkiškosios mokyklos lenkino dar išlikusią nesulenkėjusią smulkiąją bajoriją ir į mokyklas patenkančius valstiečių vaikus. Tačiau didžiosios Lietuvos kunigaikštijos tradicijos dar tebebuvo gyvos, ir universitetas pasidarė jos praeities ir jos krašto tyrinėjimo centru. Tik jis maža tekreipė dėmesio į krašto tautiškumo klausimą. Tiek Lietuvos kilimo, tiek ateiviams universiteto nariams daugiausia rūpėjo politinė krašto praeitis, ne jo kultūra: beveik visi tarė Lietuvą esant neabejojamai lenkiškosios kultūros kraštą.

Bet tuo pačiu metu vakarų Europoje iš Rugio, o vėliau iš Rėzos leidinių pažintoji lietuvių tautosaka sudomino pačius žymiuosius mokslininkus. Kai Lesingas, Herderis ir Goethė parodė savo susidomėjimą lietuvių tautosaka, su ja panoro susipažinti ir lenkų mokslininkai. Iš Krokuvos atėjo į Vilnių prašymas, kad arčiau lietuvių stovįs universitetas patyrinėtų jų praeitį ir šį tą praneštų Mokslo Mėgėjų Draugijai Krokuvoj. Tokį pranešimą Krokuvoje padarė Vilniaus universiteto garbės narys, ukmergiškis kunigas Ks. Bauža. Savo tyrinėjimus jis paskelbė ir atskira knyga — „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“ (1806 m.), kurioje ragina gelbėti lietuvybę.

Adomas Jurgis Čartoriskis, Vilniaus švietimo apygardos kuratorius (1770-1861 m.).

Adomas Jurgis Čartoriskis, Vilniaus švietimo apygardos kuratorius (1770-1861 m.).

Bauža savo knygoje kaltina Lietuvos bajoriją, kad ji nesirūpinanti savo kalba, kad nekurianti savos literatūros. Esą, nenorį lietuviškai kalbėti net tie, kurie ir moką. Liaudis tebekalbanti lietuviškai, tačiau turinti mokytis lenkiškai, kad galėtų susikalbėti su ponais. Kalti esą ir dvasininkai, kurie nesimoką lietuviškai, o verčią lietuvius mokytis lenkiškai. Kad lietuvių kalba nežūtų, jis siūlo įsteigti Lietuvą mylinčių ir lietuvių kalbą mokančių draugiją, kuri rinktų tautosaką, senienas ir rūpintųsi leisti liaudžiai ir kunigams reikalingas lietuviškas knygas. Be to, jis įrodinėja, kad lietuvių prosenoliai buvę Romos nukariautojai geruliai ir kad senovėje jie turėję didelę literatūrą, kuri žuvusi dėl nelemtų istorinių aplinkybių.

Baužos mintys sukėlė didelį atgarsį mokslininkų ir lietuvių veikėjų tarpe. Ypač juo buvo susižavėjęs D. Poška, pats globojęs lietuviškosios kultūros palaikus savo Baubly ir rašęs žemaitiškai. Tik to meto Vilniaus universiteto garsenybė, istorikas profesorius Lelevelis, įrodinėjo Baužos lietuvių kildinimo iš gerulių nemoksliškumą.

Lietuvių kalbos katedros klausimas universitete. Šito sąjūdžio metu, ne be sąryšio su Baužos darbais, iškilo projektas įkurti Vilniaus universitete lietuvių kalbos katedrą (1822 m.). Projekto autorius buvo universiteto bibliotekininkas K. Kantrimas. Katedros vedėju buvo numatytas raseiniškis mokslintas bajoras Uvainis. Tačiau projektas nebuvo įvykdytas. Mat, kaip tik tuo metu prasidėjo rusų reakcija prieš lenkiškąją universiteto linkmę, ir vadovybei nebebuvo kada galvoti apie savo darbo plėtimą; reikėjo tik rūpintis išlaikyti tai, kas pasiekta.

Kantrimas savo memoriale kuratoriui Čartoriskiui rašo, esą, didesnėje lietuviškųjų gubernijų dalyje kaimiečiai kalbą lietuviškai. Nemaža lietuviškai kalbančių esą ir Lenkų karalystėj (t. y. Užnemunėj) ir Prūsuose. Tilžėj, Klaipėdoj, iš dalies ir Karaliaučiuj lietuviškai esą atliekami net prekybos reikalai; tose srityse lietuviškai atliekama dalis pamaldų ir lietuviškai žmonės mokomi tikybos. Toji kadaise galingos tautos kalba galinti paaiškinti daugelį Lietuvos, Lenkijos, Prūsijos, Rusijos ir totorių istorijos smulkmenų. Prūsuose, ypač Karaliaučiaus universitete, kur esanti speciali katedra, lietuvių kalbos mokoma jau keli amžiai. Be lietuvių kalbos ten negalima užimti klebonų ir valdininkų vietų. Ten iš pareigos jos mokąsi dvasininkai ir tie pasaulininkai, kurie ruošiąsi teisėjais ir policijos valdininkais. Kad Vilniaus universitete būtų dėstoma lietuvių kalba, — visuomenė seniai pageidaujanti, o tatai, esą, galima lengvai įvykdyti, ir nebrangiai teatseitų. Lietuviškai, rašo Kantrimas, turėtų mokytis ypač Žemaičių, o iš dalies ir Vilniaus vyskupijos klierikai, dalis mokytojų seminarijos mokinių, o, be to, iš to turėtų naudos ir tie, kurie norį gauti vietas lietuviškose apskrityse.

Kaip į tą memorialą pažiūrėjo Čartoriskis, nėra žinių.

Universiteto reikšmė Lietuvai. Nors universitetas buvo grynai lenkiškas, tačiau, būdamas Lietuvos centre, jis turėjo didelę reikšmę ir Lietuvai. Lietuvos kilimo jo profesoriai ir studentai iš tradicijos ir iš savo krašto meilės daug dėmesio kreipė į Lietuvos praeitį. Todėl kaip tik šituo metu prasidėjo moksliškas Lietuvos istorijos tyrinėjimas ir buvo išspausdinta nemaža istorinių veikalų. Ir vėliau, kai universitetas jau buvo uždarytas, apie jį susibūrusi krašto ir jo senovės mylėtojų grupė liko Vilniuje ir iki pat Muravjovo laikų varė Lietuvos tyrinėjimo darbą, rinko senienas, kūrė muziejus ir t. t. Taip pat universiteto įtakoje kiek vėliau Lydos bajoras T. Norbutas parašė pirmąją didžiulę (9 tomų) Lietuvos istoriją. Universitetui sukėlus susidomėjimą Lietuvos senove, iškilo gausi lenkų romantiškoji literatūra, kuri beveik visas temas ėmė iš Lietuvos istorijos. Čia ypač pasižymėjo universiteto auklėtiniai Mickevičius, Kraševskis, Kondratavičius ir daugelis kitų. Jų tad raštai, išidealizavę Lietuvos senovę, išauklėjo Lietuvos bajoriją, kuri, ir lenkiškai kalbėdama, gerbė ir mylėjo savo tėvynę Lietuvą, o save laikė tik lenkiškos kultūros lietuviais. Iš antros pusės, tie patys raštai kiek vėliau labai paveikė iš liaudies tarpo kilusią lietuviškąją inteligentiją. Kovodama dėl savo tautos teisių, ji labiausiai gaivinosi ta išidealizuotąja senove. Todėl ir Kudirka į mūsų himną įrašė: „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“.

Pirmieji tikri, susipratę lietuviai, buvę aiškioje Vilniaus universiteto dvasios įtakoje, buvo Daukantas ir Valančius, — abudu Vilniaus universiteto auklėtiniai. Daukantas dar tebestudentaudamas (1822 m.) parašė pirmą savo istorinį veikalą — „Darbus senovės lietuvių ir žemaičių“ (išspausdintą vos 1929 m.). Vėliau jis dar parašė „Būdą senovės lietuvių“ (1845 m.) ir dviejų tomų „Lietuvos istoriją“ (išspausdintą tik 1893 m.). Valančius taip pat parašė pirmą savo istorinį veikalą — „Žemaičių vyskupystę“ (2 tomus, 1848 m.). Tai buvo pirmieji mokslo veikalai, parašyti lietuviškai.

Kitos Lietuvos mokyklos XIX amž. pradžioje. Kai rusai užėmė Lietuvą, joje tebuvo apie 80 mokyklų. Dėl karų, ėjusių paskutiniais Respublikos gyvenimo metais, daugelis mokyklų išnyko. Rusų valdžia Edukacinę Komisiją paliko, tačiau nesiėmė išlaikyti mokyklų. Tos mokyklos, kurios liko, buvo pavestos išlaikyti vienuolynams, o pradžios mokyklas ir toliau išlaikė parapijos. Edukacinės Komisijos turtai buvo valdžios perimti, bet ji išlaikymą tedavė tik vienai Vilniaus Vyriausiajai Mokyklai, o vėliau — universitetui. Edukacinė Komisija teprižiūrėjo tik mokymą.

Patys rusai bandė steigti ir savo pradžios mokyklų, tačiau jiems nesisekė, nes jos buvo taikomos rusams pravoslavams, kurių Lietuvoje beveik nebuvo. Todėl, nepaisant Rusų valdžios pastangų, — iki pat smarkios rusifikacijos pradžios, kuri prasidėjo po 1863 m. sukilimo, — rusų mokyklos Lietuvoje didesnės reikšmės neturėjo.

Tautiškasis Žemaičių bajorų sąjūdis XIX am. pradžioje

Žemaičiuose visuomenė buvo kiek kitokia, negu kitose Lietuvos dalyse. Čia bajorijos buvo labai daug, bet ji daugiausia buvo neturtinga ir mažai kuo tesiskyrė nuo valstiečių; ji tik turėjo politines teises ir galėjo užimti valstybines vietas. Tačiau būdami neturtingi, bajorai čia tebebuvo nenutolę nuo liaudies ir tebekalbėjo lietuviškai. Valstiečiai čia taip pat buvo geresnėje būklėje; daugelis jų iki pat rusų valdymo pradžios tebebuvo činšininkai, o ne baudžiauninkai. Todėl jie beveik buvo lygūs su smulkbajoriais.

Rusų valdžioje visų būklė pakitėjo. Bajorija tebebuvo laisva ir tebeturėjo savivaldybę, bet valstybės valdymo iniciatyva iš jos jau buvo atimta. Daug labiau pablogėjo valstiečių būklė, nes visur buvo įvesta sunki baudžiava. Tuo tarpu jau nuo XVIII amž. galo, veikiant Edukacinės Komisijos mokykloms, švietimas Žemaičiuose buvo pakilęs. Ir neturtingų bajorų tarpe atsirado apsišvietusių žmonių, kurie, mylėdami savo kraštą, ėmė domėtis viskuo, kas sava. Neužmiršo jie nė savo kalbos; vienas kitas pradėjo bandyti žemaitiškai rašyti ir rinkti savo krašto padavimus ir įvairias senienas.

Šitą sąjūdį dar labiau sustiprino susidomėjimas lietuviškumu, kurį paskatino Vilniaus universitetas, ir XIX amž. pradžioje pasirodęs visuotinis susidomėjimas lietuvių kalba ir lietuviškosios rašliavos pagyvėjimas Mažojoje Lietuvoje (kaip tik tuo metu — 1818 m. — Rėza išleido Duonelaičio raštus, o netrukus — 1825 m. — ir išgarsėjusį savo dainų rinkinį).

Žemaičių tautiškojo ir kultūriškojo judėjimo centras buvo vyskupo Juozo Arnulfo Giedraičio rezidencija — Alsėdžiai; pats vykupas buvo karštas žemaičių patriotas ir uolus švietimo rėmėjas. Jis išleido savo lietuviškąjį Šv. Rašto vertimą (1816 m.), jo raginami kunigai prie bažnyčių steigė mokyklas.

D. Poškos Baublys. 1812 m. Poška iš tuščiavidurio ąžuolo padarė 3 trobeles, kuriose buvo įtaisyti muziejėliai; Bijotuose, paliai Skaudvilę, jos dar tebestovi.

Įsitraukę į tą sąjūdį, žemaičiai pirmiausia susirūpino kalba. D. Poška net ėmė rašyti žemaitišką žodyną ir tam tikslui rinko senas knygas. K. Zabitis Nezabitauskas išleido lietuviškųjų knygų bibliografiją, S. Stanevičius — lietuviškų dainų rinkinį. Kad nebūtų darkoma žemaičių kalba, bajorai ir kunigai pradėjo spausdinti naujų maldaknygių, giesmynų ir elementorių.

Be to, buvo renkamos senienos ir seni istoriniai dokumentai, o D. Poška savo Baubly įtaisė net senienų muziejų. Jis taip pat bandė rašyti ir Lietuvos istoriją.

Tuo pat metu net pradėta lietuviškai kurti ir versti svetimų kūrinių į lietuvių kalbą. Lietuviškai rašė Poška, Stanevičius, Klementas, Vilentas ir nemaža kitų, tačiau daugumas jų kūrinių ir vertimų liko rankraščiuose, neišspausdinti.

Visi to sąjūdžio bajorai, kad ir mylėjo savo kraštą, kad ir rūpinosi lietuviškosios kalbos grynumu, tačiau neskelbė jokių — nei socialinių nei tautinių — idėjų, nes lietuviškasis elementas dar nebuvo tiek susipratęs, kad galėtų veržtis iš nusistojusios santvarkos formų. Mylėdami savo kraštą, jie buvo žlugusios senosios valstybės patriotai ir kartu su visa bajorija svajojo apie jos atgaivinimą, — toliau jie nesiekė. Net Poška, apdainuodamas mužiko vargus, nė neketina jo kurstyti, tik ragina kantriai nešti savo naštą.

Todėl veikiai nauji politiniai įvykiai — skaudžiai rusų numalšintas 1831 m. sukilimas — sustabdė tą judėjimą, ir gražus Žemaičių bajorijos tautiškasis sąjūdis apmirė. Tautiškasis judėjimas vėl atgijo ir šį kartą jau nebepasiliovė, tik prasiveržus į viešąjį gyvenimą iš lietuviškojo kaimo kilusiai inteligentijai.

Valstiečių klausimas XIX a. pradžioje

Valstiečių būklė. Lietuvai patekus į Rusų valdžią, žymiai pablogėjo. Rusijoje valstiečiai buvo beteisiai vergai, su kuriais ponas galėjo elgtis kaip tinkamas: galėjo juos pardavinėti, prakortuoti, panorėjęs į katorgą išsiųsti ir vėl susigrąžinti. Pardavinėdavo net išskirdami vyrus nuo žmonų ir tėvus nuo vaikų. Valstiečiams buvo uždrausta kam nors pasiskųsti. Nors ir Lietuvoje tuo metu nebuvo jokių valstiečius ginančių įstatymų, tačiau čia tokie nežmoniški papročiai buvo retas dalykas. Įsiviešpatavus rusams, pradėjo įsigalėti jų baudžiavos papročiai ir Lietuvoje. Ypač pablogėjo valstiečių būklė valstybiniuose dvaruose, kurių daugumas buvo išdalinta rusų generolams; šie tuojau čia įvedė savo papročius ir ėjo pavyzdžiu Lietuvos bajorams.

Be to, buvo padidinti ir valstiečių mokesčiai. Anksčiau buvo mokėta nuo valdomosios žemės ir nuo „dūmo“, t. y. nuo sodybos, o rusai įvedė mokestį nuo žmogaus (nuo „dūšios“). Taip pat nepaprastai valstiečius vargino rekrūtų pareiga (vyrus paimdavo į kariuomenę net 25 metams).

Rekrūtas atsisveikina su savo šeima (Mašinsko paveikslas)

Sumanymai panaikinti baudžiavą. Nauja priespauda kilnesniųjų žmonių tarpe sukėlė užuojautos valstiečiams. Vilniaus vysk. Kasakauskas išleido atsišaukimą (1800 m.), kuriuo ragino bajoriją parodyti daugiau žmoniškumo ir rūpintis valstiečiais, nes jie, anot vyskupo, „yra mūsų artimi ir broliai, žmonės vienos su mumis prigimties, vieno tikėjimo, kurie mums darbuojasi, liedami prakaitą“. Kai 1803 m. caras „laisvųjų artojų“ įstatymu leido iš baudžiavos atleisti valstiečius, tai keletas bajorų tuo pasinaudojo ir mirdami testamentais atleido savo valstiečius. Vienas joniškėlietis Ig. Karpis atleido be žemės net 7.000 valstiečių; atleido ir kai kurie kiti bajorai. Tuo būdu vėl atsirado valstiečių činšininkų. Tačiau neilgai laisvi išbuvo ir šitie atleistieji: vieni anksčiau, kiti vėliau, jie vėl buvo grąžinti į baudžiavą, kaip grįžo į ją ir prieš rusams užimant kraštą atleistieji.

Ne tiktai paprastas žmoniškumas baudžiauninkams, bet ir pavyzdys, o taip pat ir iš Vakarų ateinančios prancūzų revoliucijos idėjos veikė Lietuvos bajoriją. Taip antai, ji matė, kad baudžiava naikinama Mažojoje Lietuvoje (1807 m.), kad ji buvo panaikinta Napoleono sukurtoje Varšuvos kunigaikštijoje, į kurią buvo patekusi ir lietuviškoji Užnemunė. Baudžiavos panaikinimą siūlė ir Oginskis savo būsimosios didžiosios Lietuvos kunigaikštijos projekte; apie valstiečių būklės palengvinimą daug buvo kalbėta ypač Napoleono žygio į Rusiją metu.

Bet kai po to bajoriją prislėgė nusivylimas ir rusų kerštas, kiek laiko buvo liautasi galvoti apie palengvinimus valstiečiams.

Baudžiavos panaikinimo klausimas 1817 m. seimeliuose. Valstiečių atleidimo klausimą vėl išjudino 1816 m. baudžiavos panaikinimas Estijoje, o 1817 m. — Kurše ir Vidžemėje, t. y. Latvijoje be Latgalos, kurioje baudžiava buvo vėliau panaikinta (kartu su Lietuva ir visa Rusija). Tuo pat metu apie valstiečių atleidimą pradėjo galvoti ir Lietuvos bajorai. Vieni jų iš to tikėjosi pigių darbininkų, kiti, labiau nuskurdę, tikėjosi tuo būdu atsikratyti karo nuvargintiems valstiečiams reikalingų pašalpų ir atsikratyti valdžios bylų dėl rekrūtų. Tuojau buvo pradėta svarstyti, kaip įvykdyti tą atleidimą. Ypač už baudžiavų panaikinimą stojo Vakarų idėjomis susižavėjusi jaunuomenė. Ir iš tikro 1817 metų seimeliai rinkosi baudžiavos panaikinimo šūkiais. Ypač radikalus pasirodė Ukmergės apskrities (pavieto) seimelis. Instrukcijoje savo atstovams į gubernijos seimelį ukmergiškiai aiškiai reikalavo atleisti valstiečius nuo baudžiavos, tik be žemės. Tačiau Vilniuje gubernijos seimely dėl to kilo didelis triukšmas. Atsirado tokių, kurie pranašavo, kad, paskelbus laisvę, kraštas nušvisiąs revoliucijos ugnimi, kaip kad buvę Europos vakaruose. Ginčai pagaliau išardė visą seimelį, o iš Petrapilio po to atėjo perspėjimas, kad bajorija be vyriausybės žinios tokių opių klausimų nesvarstytų. Tas klausimas tuo ir pasibaigė.

Tuo tarpu valstiečius pasiekė žinios apie laisvės sumanymus. Nesulaukdami laisvės, jie nerimo ir visą kaltę metė ant savo ponų. Todėl caras Mikalojus I (1825—1855 m.), žengdamas į sostą, savo manifeste pabrėžė, kad valstiečiai savo pareigas eitų ir toliau, kaip ėję. Tuo būdu tas klausimas nebebuvo pajudintas iki XIX amž. antrosios pusės. Tik prasidėjusio sukilimo metu valstiečiai vėl gavo vilčių, kad jų būklė bus pagerinta.

1831 m. sukilimas

Slaptosios organizacijos Lietuvoje. Kai prieš bajorijos pastangas įgyti daugiau laisvių prasidėjo Rusų valdžios reakcija ir persekiojimai, kai rusai pradėjo spausti Vilniuje klestėjusį universitetą, — bajorijos tarpe ėmė plisti slaptos organizacijos. Viena iš stipriausiųjų to meto organizacijų buvo masonai. Tai buvo liberališka šviesuomenės organizacija, kuri, gėrėdamasi švietimo ir prancūzų revoliucijos idėjomis, norėjo pakelti ekonominę ir kultūrinę krašto gerovę. Tada ji dar nebuvo priešbažnytinė, ir jos narių tarpe buvo nemaža aukštų dvasininkų. Lietuvoje tuo tarpu įsikūrė net kelios masonų ložės (Vilniuje, Raseiniuose ir kt.).

Bet daug veiklesnės buvo slaptosios jaunimo organizacijos, kurios rusų priespaudos įtakoje įsikūrė Vilniaus universitete ir kitose mokyklose. Veiklesnieji universiteto studentai pirmiausia įkūrė slaptą Filomatų (mokslo mėgėjų) Draugiją, kurios tikslas buvo lavintis ir dirbti visuomenei. Draugija buvo negausinga, nes į ją buvo priimami tik visiškai patikimi ir kuo nors pasižymėję studentai (poetai, rašytojai, rimtai ruošiąsi mokslui ir t.t.). Jų tarpe buvo ir didysis poetas Mickevičius, kurio raštai jau tada susirenkančio būrelio tarpe sukeldavo nepaprastą entuziazmą. Netrukus buvo įkurta Filaretų (doros mėgėjų) Draugija, į kurią buvo stengiamasi įtraukti daugiau narių. Ir jos tikslas buvo panašus — mokslas, draugiškumas ir tėvynės meilė. Panašiais tikslais buvo įsteigta ir vadinamoji Spindulingųjų Draugija (Promieniści), kuri buvo grynai visuomeniška ir rūpinosi skleisti kilnias žmoniškumo ir patriotizmo idėjas, bendraudama su plačiaisiais jaunuomenės sluoksniais. Tam tikslui ji rengė visokius pasilinksminimus, vakarėlius ir t.t. Be to, Kėdainių, Kražių ir kt. mokyklose buvo įsikūrusių į vilniškes panašių organizacijų, pasivadinusių Juodaisiais Broliais.

Pagaliau, be masonų ir jaunimo organizacijų, Vilniuje veikė dar savotiška, tų pačių tikslų organizacija — Nenaudėlių Draugija (Towarzystwo Szubrawców). Savo idėjoms skleisti ji turėjo net laikraštį — „Gatvės Žinias“(Wiadomości Brukowe); jame skaudžiai išplakdavo savo visuomenės nerangumą ir apsileidimą.

Nė viena tų organizacijų savo įstatuose neturėjo politinių tikslų; tačiau žadindamos patriotizmą ir ragindamos rūpintis savo krašto reikalais, jos savaime kėlė nepasitenkinimą tais, kurie tą darbą trukdė. Taip buvo auklėjamas jaunimas, kuris pasiryžo, kad ir maišto keliu, išvaduoti savo kraštą iš Rusų jungo. Tą nuotaiką ugdė ir pats universitetas, o ypač iškalbingas ir gabus istorijos profesorius Lelevelis, kurio paskaitų susirinkdavo klausyti ne vien studentai, bet ir daugybė vilniečių.

Tik visai netikėtai beplintantį judėjimą 1823 m. išardė rusai. Vienas Vilniaus gimnazijos mokinys ant lentos užrašė: „Tegyvuoja gegužės 3 d. konstitucija!“ (mat, ši reforminio seimo konstitucija lenkų ir Lietuvos bajorijos buvo laikoma siektinu idealu ir laisvės garantija). Tuojau po to prasidėjo kratos ir areštai mokinių ir studentų tarpe. Prof. Lelevelis turėjo pasišalinti į Lenkiją, o visi žymesnieji studentų vadai buvo ištremti. Buvo ištremtas ir patsai filaretų vadas Tomas Zanas. Taip pat buvo ištremtas į Rusiją ir Ad. Mickevičius, kuris tuo tarpu jau buvo mokytoju Kaune, tačiau su studentais tebepalaikė glaudžius ryšius, siuntinėjo jiems savo raštų ir t.t. Tuo pat metu prasidėjo kratos ir kitose vietose. Daugelis buvo areštuota ir ištremta. Kražiuose tais pačiais 1823 m. buvo išardyta Juodųjų Brolių Draugija, kuri taip pat jau viešai buvo pradėjusi rodyti savo veikimą.

Bet šitie Rusų valdžios persekiojimai nesustabdė judėjimo. Bajorija ėmė nerimauti ir tartis, ką daryti. Visi buvo pasiruošę sukilti; reikėjo tik kibirkšties. O ji buvo lenkų mesta: 1830 m. jie sukilo, norėdami savo karalystę išvaduoti iš Rusų caro valdžios ir suvienyti visas iki pirmojo padalinimo turėtąsias žemes.

Lenkų sukilimas. Napoleono nugalėtojai 1815 m. Vienos kongrese stengėsi atstatyti Europoje senąją priešrevoliucinę santvarką. Su revoliucijos idėjomis kovoti buvo sudaryta Šventoji Sąjunga. Tačiau revoliucijos paleisti žmogaus laisvės šūkiai Napoleono šeimininkavimo metu Europoje jau buvo sukėlę ir tautų laisvės šūkius. Restauruotoji monarchija neatsilaikė nė Prancūzijoje: 1830 m. ten įvyko nauja revoliucija, o tuojau po to sukilo ir išsiskyrė iš bendrosios su olandais valstybės (Niderlandų) belgai. Kadangi Lenkų karalystėje tuo tarpu jau buvo išaugęs griežtas konfliktas tarp daugiau laisvės trokštančios lenkų visuomenės ir tas laisves dar labiau siaurinančios Rusų valdžios, tai tų pačių metų lapkričio mėnesį Varšuvoje įvyko sukilimas. Prancūzų ir Belgų sukilimų pasisekimas, Prancūzų ir Anglų suteiktoji belgams parama davė vilties lenkams, kad ir jiems pasiseks, kad Anglija su Prancūzija parems ir juos. Tačiau jie apsivylė: niekas neatėjo į pagalbą, ir po kruvinų kovų Lenkų karalystės autonomija buvo panaikinta.

Sukilimas Lietuvoje. Atėjus lenkų sukilimo žiniai, Vilniuje tuojau susidarė specialus komitetas, kuris turėjo vadovauti Lietuvos sukilimui. Bet sąlygos sukilti buvo labai nepalankios: jam nebuvo dar pasiruošta ir nebuvo ginklų. Rusų valdžia dar prieš sukilimą gabesniuosius žmones buvo ištrėmusi, ir visam krašte neatsirado tinkamo vadovauti žmogaus.

Valstiečių sukilimas. Komitetas laukė, kad lenkai tuojau atsiųs į Lietuvą savo kariuomenės, bet veltui, nes lenkams nesisekė. Rusams kontroliuojant kelius, buvo sunku susisiekti su Varšuva. Komitetas nežinojo, nė ką veikti. Kaip tik tuo metu ėmė bruzdėti valstiečiai, kurie pažiūrėjo į sukilimą, kaip į savo socialinį išsilaisvinimą. Trokšdami baudžiavos panaikinimo, jie pirmieji sukilo: rusams pradėjus rinkti rekrūtus, jie vienoje kitoje vietoje pasipriešino. Ypač plačiai išsiplėtė valstiečių sukilimas Gintiliškių ir Salantų parapijose (Telšių apskr.). Bet čia sukilėliai buvo rusų kariuomenės išvaikyti ir pabėgo į Prūsiją. Nepaisydami to nepasisekimo, valstiečiai buvo sukilę ir kitose srityse. Tik vėliau, kai pamatė, kad ponai nė negalvoja apie baudžiavos panaikinimą, — jie pradėjo bėgti iš sukilėlių eilių.

Bajorijos sukilimas. Nors atskiri bajorai vadovavo ir valstiečių bruzdėjimui, tačiau organizuotai jie sukilo vėliau. Pirmieji nutarė sukilti ir surašė sukilimo aktą Raseinių bajorai (1831 m. kovo 25 d.). Tą pačią dieną 50 raitelių, 100 pėsčiųjų šaulių ir 400 valstiečių užėmė Raseinius. Šitas raseiniškių pasisekimas sujudino visus kitus. Tuojau visose apskrityse ėmė rinktis bajorai, skelbti sukilimo aktus, pasižadėjimus susijungti su Lenkija, ir labai greit sukilėlių rankose atsidūrė visa Lietuva. Rusai liko tik Kaune ir Vilniuje. Bet toliau sukilėliams jau nebesisekė. Nuo Vilniaus jie buvo atmušti; jie taip pat negalėjo prisimušti ir prie Palangos, kur turėjo būti atgabenti Anglijoje nupirkti ginklai. Netrukus sukilėliai buvo visiškai išblaškyti. Jų būriai turėjo išsislapstyti miškuose ir, rinkdami jėgas, laukti lenkų paramos.

Emilija Pliaterytė, herojiška sukilėlių vadė, gavusi kapitono laipsnį († 1831 m.).

Emilija Pliaterytė, herojiška sukilėlių vadė, gavusi kapitono laipsnį († 1831 m.).

Kariuomenės žygiai. Po kurio laiko Varšuvos sukilėlių priešaky atsistojo M. Radvila. Jau vienas jo vardas rodė Lenkijos sukilėlių bendrumą su Lietuva, ir Varšuvoje tuojau susidarė iš Lietuvos kilusių bajorų komitetas. Šis komitetas sukilimo vadovybei įteikė pareiškimą, kad prie jo prisidedanti ir Lietuva. Tada buvo išsiųsta į Lietuvą kariuomenės, kuriai vadovavo generolas Gelgaudas. Pirmiausia reguliarinė kariuomenė ir visos sukilėlių pajėgos buvo suburtos Vilniui pulti. Tačiau puolimas nepasisekė. Netekęs 2.000 žmonių, Gelgaudas pasitraukė į Raseinius. Tuo tarpu rusai atsiėmė Ukmergę, Jonavą ir Šiaulius. Norėdami sukilėlių nuotaiką pakelti, vadai nusprendė pulti Šiaulius. Tačiau ir čia nepasisekus, nuotaika dar labiau nukrito. Tada Kuršėnuose įvyko paskutinis vadų pasitarimas, kur pasirodė didžiausia tarp jų nesantarvė: vieni kitiems prikaišiojo, kiekvienas norėjo vadovauti, bet nieko neveikė, tiktai paradavo ir puotavo. Krašto bajorija buvo labai nepatenkinta generolais. Pagaliau generolai sutarė savo jėgas perskirti: Chlapovskis ir Gelgaudas turėjo eiti į Kauną, Dembinskis į Kuršo pasienį, o Rohlandas į Palangą. Bet Chlapovskis, kurio vadovybėje buvo ir Gelgaudas, užuot kovojęs su rusais, prieš pereidamas Prūsijos sieną, padėjo ginklus. Tuo pat metu ten buvo atžygiavęs ir Rohlandas; Chlapovskio kariuomenei padedant ginklus, iš Rohlando būrio pasigirdo šauksmas: „Klasta!“ — ir vienas karininkas prijojęs nušovė Gelgaudą, laikydamas jį to negarbingo žygio kaltininku. Bet po keleto dienų, padėjęs ginklus, į Prūsiją perėjo ir Rohlando būrys.

Tuo būdu reguliarinės kariuomenės Lietuvoje teliko tik Dembinskio rinktinė (apie 3.500 karių). Rusai tuo tarpu atgabeno į Lietuvą daugiau savo kariuomenės, ir Dembinskiui nebeįmanoma buvo kariauti. Tačiau jis neketino pasiduoti. Padaręs tikrai didelį žygį, nugalėjęs daugybę kliūčių, jis laimingai prasimušė iki Varšuvos, kur buvo iškilmingai sutiktas ir už nuopelnus paskirtas Varšuvos gubernatorium.

Sukilimo numalšinimas. Dembinskiui išvykus, Lietuvoje nebeliko jokios stipresnės pajėgos. Rusų kariuomenei jau nebeteko kovoti, o tik sukilėlius gaudyti. Užimdama miestus ir miestelius, ji viską plėšė ir žudė nekaltus žmones. Ypač nukentėjo Ašmena. Užėmę miestelį, rusai išplėšė ne tik gyventojų namus, bet ir bažnyčią, išžudė apie 80 žmonių, o tuos, kuriuos įtarė dalyvavus sukilime, prisirišę prie patrankų nusivarė į Vilnių. Tokiomis žiauriomis priemonėmis 1831 m. rudenį buvo likviduotas sukilimas.

Sukilimo padariniai. Sukilimas nedavė niekam naudos. Lenkijos autonominė karalystė buvo panaikinta, Lietuva ir Lenkija buvo nuteriotos, daug žmonių žuvo sukilimo maišaty, o dar daugiau buvo ištremta į Rusijos gilumą. Į ištremtųjų vietas buvo privežta rusų, kurie turėjo pasidaryti caro valdžios atrama.

Nukentėjo taip pat ir bažnyčios, nes kunigai taip pat buvo prisidėję prie sukilėlių. Buvo uždaryta daugybė vienuolynų (Kaune, Pažaisly, Panevėžy, Ukmergėje, Raseiniuose, Telšiuose ir kt.). Kauno buvusi jėzuitų bažnyčia, Panevėžio ir Raseinių pijarų bažnyčios buvo paverstos cerkvėmis. Ukmergėje, Zarasuose, Kėdainiuose ir Jurbarke buvo pastatytos naujos cerkvės, o Pažaislio vienuolyne apsigyveno pravoslavų vyskupas — archieriejus. Visa tai buvo daroma rusiškajam gaivalui sustiprinti.

Nebuvo aplenktos nė mokyklos: Kalvarijos, Padubysio ir Kolainių mokyklos buvo uždarytos, o Kražių mokykla perkelta į Kauną. Uždarytų mokyklų vietoje veltui buvo bandomos kurti rusiškos mokyklos: jos neturėdavo mokinių.

Daugelio sukilime dalyvavusių bajorų dvarai buvo konfiskuoti. Be to, buvo konfiskuoti ir visi dvasininkų dvarai (jiems buvo palikti tik maži sklypeliai žemės). Dar smarkiau buvo pradėti persekioti unitai, kurie veikiai visai išnyko — buvo varu suvaryti į pravoslaviją (žiūr. 303 psl.).

Rusai nepaliko ramybėje nė Vilniaus universiteto — 1832 m. jį uždarė. Iš pradžių buvo dar paliktas medicinos fakultetas ir dvasinė akademija, bet netrukus medicinos fakultetas buvo panaikintas, o dvasinė akademija buvo perkelta į Petrapilį. Kaip tik tuo metu Rusų valdžia įkūrė savo universitetą Kijeve, kuriam ir atiteko beveik visas Vilniaus universiteto turtas (biblioteka, mokslo priemonės ir t.t.).

Valdžia, norėdama užgrobtuosius kraštus suartinti su Rusija, panaikino ir Lietuvos statutą (1840 m.); jo vietoje įvedė rusų įstatymus. Vienu žodžiu, po sukilimo prasidėjo daug smarkesnė Lietuvos rusinimo politika, kuri po naujojo (1863 m.) sukilimo pasidarė dar griežtesnė.

Baudžiavos panaikinimas

Valstiečių būklė XIX amž. vidury beveik nepakitėjo. Kai 1817 m. bajorija, pradėjusi kalbėti apie baudžiavos panaikinimą, buvo sudrausta, — tas klausimas daugiau jau nebeiškilo. Tik malšindama 1831 m. sukilimą, Rusų valdžia žadėjo laisvę tiems valstiečiams, kurie neprisidės prie sukilėlių, tačiau tatai buvo vien tik gražūs pažadai. Tik po sukilimo konfiskuotose bajorų ir dvasininkų žemėse valstiečių būklė žymiai pagerėjo. Valdžia, norėdama sudaryti krašte carui atsidavusį visuomenės sluoksnį, tų dvarų žemę išdalino valstiečiams, tereikalaudama mokėti palyginti labai mažą činšą (bajoriškųjų valstiečių būklė buvo daug sunkesnė). Tuo buvo norima atkreipti valstiečių akis į carą, duodant jiems suprasti, kad tik iš jo tegalima laukti malonių. Privatiniuose dvaruose tebuvo tik suvienodintos valstiečių prievolės. Tam tikslui buvo įsakyta paruošti vadinamuosius inventorius, kuriuose nuo seno buvo surašomos visos valstiečių pareigos. Inventoriams suvienodinti visose gubernijose buvo įsteigti specialūs komitetai. Tačiau tie inventoriai negalėjo daug padėti, nes valstiečiai vis tiek pasiliko beteisiai: jei ponas didino prievoles, jie neturėjo kam pasiskųsti. Inventoriuose, pavyzdžiui, buvo nustatyta, kad nuo valako turi eiti dvarui baudžiavą 3 dienas savaitėje vyras su arkliu ir 1 dieną moteris; už kitų dienų darbus turėjo būti atlyginama nustatyta taksa. Be to, nebuvo galima atimti valstiečių valdomos žemės. Tačiau dvarininkai šitų nuostatų labai retai tesilaikydavo, ir valstiečiai buvo verčiami dirbti dvare didesnį skaičių dienų ir už tai jokio atlyginimo negaudavo. Kai ėmė plisti gandai, kad baudžiava būsianti panaikinta, daugelis ponų valstiečių valdomąją žemę prijungė prie savo dvaru (mat, ėjo gandai, kad tai, ką valstiečiai valdą, turėsią būti jiems ir palikta).

Rūpestis panaikinti baudžiavą išėjo iš pačios caro valdžios, nes tik Rusija tebebuvo vienintelis Europos kraštas, kur dar tebebuvo baudžiava. Apie baudžiavos panaikinimą jau galvojo ir caras Mikalojus I, tačiau jo vyriausybės dėmesį vis nukreipdavo poliniai įvykiai. Mat, tuo metu Rusijos valdžia buvo uoliausia absoliutiškosios Europos tvarkos saugotoja, ir todėl buvo priešinga kiekvienam liberališkajam judėjimui. Dėl paramos, suteikiamos Europos valdovams kiekvieno revoliucinio judėjimo metu, caras buvo net pramintas „Europos žandaru“. Rusų valdžios sluoksniuose buvo įsigalėjusi reakcionieriškoji linkmė prieš visas liberališkąsias sroves. O tą reakcionieriškumą dar labiau žadino 1830 ir 1848 m. revoliuciniai judėjimai Europoje, o 1830—1831 m. — ir Rusų užgrobtoje Lenkijoje ir Lietuvoje. Aišku, kad siaučiant reakcijai, nebuvo kada rūpintis valstiečiais. Valstiečiais susirūpinta tik po nelaimingojo Krimo karo (1853—1855 m.), kuris reakcionieriškajai politikai sudavė didelį smūgį. Tad baudžiavos panaikinimu susirūpino jau naujasis caras Aleksandras II (1855—1881 m.), kuris tėvo politikos nepasisekimus norėjo pataisyti vidaus reformomis.

Dar per karūnaciją caras įsakė atsiklausti dėl baudžiavos panaikinimo į iškilmes suvažiavusios bajorijos. Pačios Rusijos bajorija pasisakė neigiamai, bet Lietuvos atstovai aiškiai pasisakė už valstiečių atleidimą. Mat, Lietuvos bajorijos dauguma jau buvo supratusi baudžiauninko darbo neproduktyvumą ir tikėjosi, kad, panaikinus baudžiavą, atsiras pigių darbininkų, su kuriais bus galima pakelti ūkį. O kaip tik tuo metu, Anglijai panaikinus įvežamuosius muitus (1846 m.), buvo prasidėjusi didelė javų paklausa eksportui. Todėl buvo labai naudinga gerai sutvarkyti ūkį.

Caras Aleksandras II (1855-1881).

Caras Aleksandras II (valdė 1855-1881)

Po karūnacijos visi Lietuvos gubernijų seimeliai, — atsakydami į klausimą, kuriuo būdu, jų nuomone, reikėtų pagerinti valstiečių būklę, — pareiškė, kad pirmąja sąlyga jie laiką baudžiavos panaikinimą ir kad jie patys mielai atsižadą savo teisių valstiečiams. Po to (1858 m.) valstiečių atleidimo projektui paruošti visose Lietuvos gubernijose buvo sudaryti bajorų komitetai, kurių darbą turėjo suvienodinti centralinė komisija Vilniuje. Šitos komisijos sudarytas projektas buvo nusiųstas į Petrapilį, kur tokį pat darbą dirbo speciali komisija visai Rusijai.

Lietuvos komitetų darbas ėjo ne be kliūčių, nes bajorijos tarpe atsirado nemaža baudžiavos šalininkų, bet galų gale visi sutiko, kad valstiečius reikia paversti činšininkais, t. y. mokančiais tik mokesčius. Nebuvo tik sutikimo dėl tolimesnio jų likimo. Bet vis dėlto vienur daugumas, kitur bent dalis bajorų stojo už tai, kad valstiečiams turi būti leista išsipirkti savo valdomąją žemę ir pasidaryti jos savininkais.

Baudžiavos panaikinimo manifestas buvo paruoštas Petrapily ir paskelbtas 1861 m. vasario 19 d. Juo visoje Rusijos imperijoje buvo panaikinta baudžiava, o valstiečiams duota teisė per 49 metus išsipirkti žemę.

Reformai atlikti buvo sudarytos apskrityse valstiečių komisijos, apskritys padalintos į apylinkes, kurių priešaky buvo pastatyti taikos tarpininkai, o didesniesiems nesusipratimams spręsti — visų tarpininkų suvažiavimai, vadinami taikos suvažiavimais.

Baudžiavos panaikinimo vykdymas buvo pačių dvarininkų rankose, nes visi taikos tarpininkai buvo renkami iš jų tarpo. Dvarininkai, žinoma, tik savimi tesirūpino. Visą reformą pagal manifestą ir papildomuosius įsakymus(ukazus) reikėjo atlikti per 2 metus (tuo laiku valstiečiai dar turėjo eiti baudžiavą). Su valstiečiais turėjo būti sudarytos specialios sutartys. Tačiau praėjo paskirtasis laikas (2 metai), o tokių sutarčių teatsirado vos tiktai keletas. Dvarininkai, be to, nenorėjo atiduoti valstiečiams geresnės žemės ir stengėsi juos perkelti į prastesnes sodybas. Daugelis dvarininkų jau iš anksto išvarė valstiečius iš geresnių sodybų ir paliko juos be žemės. Vykdant reformą taip pat turėjo atsirasti bežemių: mat, buvo nustatyta, kad dvarininkui turi likti ne mažiau, kaip 1/з visos jo turėtosios žemės. Jei kur valstiečių dirbama žemė sudarė daugiau, kaip 2/3 visos pono nuosavybės, tai iš dalies valstiečių ji turėjo būti atimta.

Valstiečiai tuo tarpu pradėjo būkštauti, kad iš skelbiamosios laisvės nieko neišeis; bijodami, kad iš sutarčių su ponais gali sulaukti naujų prievolių, ėmė net bruzdėti ir atsisakinėjo daryti sutartis. Į tokį valstiečių elgesį ponai žiūrėjo, kaip į nepaklusnumą ir galimo maišto pradžią. Todėl jie ėmė kviestis į savo dvarus rusų kareivių. Daugelis valstiečių buvo skaudžiai išplakti rykštėmis, susodinti į kalėjimus arba kitur išgabenti. Kareiviai, apsigyvenę kaimuose, ištisus mėnesius kankino valstiečius, naikino jų turtą. Vien Kauno gubernijoje tokių žiaurių egzekucijų buvo padaryta net 117. Kariuomenės šaukėsi tiek daug dvarininkų, kad reikėjo jos atvežti net iš kitų gubernijų. Valstiečius apėmė siaubas: daugelis jų išbėgiojo, o kai kur jie net pradėjo prašyti, kad grąžintų baudžiavą, nes toks gyvenimas atrodė nebeįmanomas. Tuo būdu per tuos dvejus metus, paskirtus reformai, jos įvykdyti nepasisekė, — juo labiau, kad 1863 m. įvyko sukilimas prieš Rusų valdžią. Tik sukilimo malšintojas Murajovas 1861 m. reformą pakreipė valstiečiams naudingesne linkme, ir šie nurimo.

1863 m. sukilimas

Lietuviškas atsišaukimas, išleistas 1861 ar 1862 m.

Sukilimo išvakarės. Skaudžiai numalšintas 1831 m. sukilimas nepanaikino vilčių atgaivinti nepriklausomą Respubliką. Lenkų karalystė faktiškai buvo panaikinta, bet juridiškai buvo laikoma tebesančia, nes Rusija ją buvo gavusi (1815 m.) Vienos kongrese, kaip atskirą politinį vienetą, ir bijojo ją panaikinti, kad neįsikištų kitos valstybės — kongreso dalyvės. Griežtas rusų režimas dar labiau kėlė lenkų nepasitenkinimą, ir vėl prasidėjo bruzdėjimas. Naujasis caras Aleksandras II (1855—1881 m.) valdymo pradžioje Lenkijai davė šiokių tokių palengvinimų, bet jų buvo per maža. Varšuvoje ir visame krašte prasidėjo pusiau tautiškos, pusiau religiškos manifestacijos. Jomis buvo norima sukelti patriotizmą. Tos manifestacijos persimetė ir į Lietuvą (mat, Lietuvos bajorija visą laiką sekė lenkais). Rusai ėmė drausti tokias manifestacijas ir patriotiškų giesmių giedojimą bažnyčiose, vadus pradėjo sodinti į kalėjimą ir tremti į Rusiją. Manifestacijoms nesiliaujant, valdžia ėmė spausti kunigus. Jos spiriamas, Žemaičių vysk. Valančius net išleido savo kunigijai aplinkraštį, kuriuo ją perspėjo, kad už patriotiškų giesmių giedojimą bažnyčiose valdžia nusistačiusi bausti, ir įsakė tokiuos giedojimus kiek galint stabdyti. Taip pat jis įspėjo kunigus nedalyvauti ruošiamose manifestacijose ir neduoti joms bažnytinių vėliavų ir kitokių insignijų. Bet nei vyskupo įspėjimas, nei rusų įvestoji karo būklė nei smarkios bausmės bei areštai ir trėmimai į Rusiją — nieko negelbėjo. Judėjimas ypač plėtėsi Lenkijoje; Lietuva nuo jos irgi neatsiliko.

Sukilimas Lenkijoje. Norėdama nuraminti patriotiškąjį lenkų judėjimą, Rusų valdžia griebėsi nuosaikių priemonių. Lenkijai buvo duota net autonomija, jos reikalams tvarkyti buvo įsteigta iš pačių lenkų sudaryta Valstybės Taryba. Gubernijose buvo įsteigtos taip pat rinktosios tarybos. Tačiau daugumui lenkų šitie naujumai nepatiko, nes jie reikalavo nepriklausomybės, o ne autonomijos. Karštesnieji lenkai, pabūgę, kad valdžios daromos reformos ir palengvinimai gali nuraminti visuomenę, ėmė ruoštis naujam sukilimui. Ypač radikali buvo raudonųjų partija, kuri turėjo tikslą pašalinti rusus, valstiečiams duoti laisvę ir žemės. Kita lenkų partija — baltieji, nors ir norėjo pašalinti rusus, tačiau nesutiko su socialine raudonųjų programa (buvo nuosaikesni).

Rusų valdžia, norėdama išvengti gresiančio sukilimo, nusprendė sunaikinti raudonųjų pajėgas, išgabendama jų jaunimą į kariuomenę. Kadangi raudonųjų daugiausia buvo miestiečiuose, dvarų administracijoje ir smulkiųjų dvarininkų tarpe, todėl 1863 m. pradžioje prasidėjo tų sluoksnių jaunimo gaudymas į rekrūtus. Daugumas jaunimo, vengdamas patekti į kariuomenę, išsislapstė po miškus ir rinkosi į būrius. Tada raudonųjų centro komitetas, pabėgėlių verčiamas, pasivadino Laikine Tautos Vyriausybe ir paskelbė sukilimą.

Sukilimas Lietuvoje. Prasidėjus sukilimui Lenkijoje, po poros mėnesių ir Lietuvoje susidarė revoliucinis komitetas, pasivadinęs Lietuvos Provincijos Valdymo Skyrium. Norėdamas įtraukti į sukilimą valstiečius, jis skleidė lenkiškus ir lietuviškus atsišaukimus, kuriuose buvo skelbiama, kad nuo sukilimo dienos nebesą jokių luominių skirtumų, kad valstiečiai esą lygūs su bajorais, kad jų valdomoji žemė be jokio atlyginimo liksianti jų nuosavybė. Taip pat buvo žadama duoti po 3 margus žemės visiems trobelininkams ir darbininkams (žinoma, visa tai buvo žadama tik prisidėjusiems prie sukilimo). Iš tikrųjų tie atsišaukimai kai kur paveikė. Greta bajorų ir kunigų, prie sukilimo prisidėjo nemaža amatininkų ir dvarų darbininkų. Kiek šalčiau laikėsi valstiečiai, nes du pereinamieji baudžiavos naikinimo metai jiems pakirto pasitikėjimą dvarininkais. Bet kai kur, ypač Žemaičiuose ir Panevėžio apskrity, prisidėjo ir valstiečiai. (Lietuvoje sukilime jų dalyvavo daug daugiau, negu Lenkijoje, kur jie beveik visai neprisidėjo).

Nors sukilimas buvo pradėtas raudonųjų, bet prie jo prisidėjo visa bajorija, nes visiems rūpėjo numesti Rusų jungą.

Apsiginklavę daugiausia medžiokliniais šautuvais, dalgiais ir kitais menkais ginklais, sukilėliai rinkosi giriose. Jiems vadovavo karininkai, bajorai ir keli kunigai (garsiausias iš jų buvo kunigas A. Mackevičius). Iš girių jie puolė rusus, trukdė susisiekimą, grobė maisto ir ginklų transportus. Veikiai į sukilėlių rankas pateko visas kraštas, tačiau didesniuose miestuose tebesilaikė rusų kariuomenė.

M. Muravjovas, 1831-1835 m. Gardino gubernatorius, 1863-1865 m. Vilniaus generalgubernatorius (†1866 m.).

Sukilimo malšinimas. Kai sukilimas jau buvo išsiplėtęs visoje Lietuvoje, į Vilnių atvyko naujas generalgubernatorius Mykolas Muravjovas, kuriam buvo lemta suvaidinti labai svarbų vaidmenį mūsų krašto likime. Vos atvykęs į Vilnių, jis tuojau įsakė sušaudyti du kunigus ir vieną bajorą. Norėdamas dar labiau nugąsdinti sukilėlius, jis įsakė Vilniaus prekyvietėje (dabartinėj Lukiškio aikštėj) pastatyti kartuves, kur sukilėliai buvo kariami dienos metu, dalyvaujant žmonėms. Tuo būdu buvo daugybė pakarta.

Be to, Muravjovas visam krašte sudarė specialią sukilimui malšinti organizaciją. Apskrityse paskyrė karo viršininkus, sudarė žandarų kuopas, karo lauko teismus ir tardomąsias komisijas. Kad darbas greičiau eitų, tos įstaigos gavo teisę savarankiškai veikti. Pagaliau į sukilimo malšinimą buvo įtraukti ir valstiečiai. Tam tikslui buvo sudarytos valstiečių sargybos, kurios turėjo saugoti kaimų smukles, kelius, miškus ir tikrinti visus pravažiuojančius ar praeinančius. Išsislapsčiusiems sukilėliams gaudyti buvo sudaryti skrajojantieji kariuomenės būriai. Aiškus dalykas, kad silpnai ginkluoti sukilėlių būreliai prieš šitokią organizaciją negalėjo ilgai spirtis.

Norėdamas paspausti tuos sluoksnius, iš kurių buvo daugiausia sukilėlių, Muravjovas apdėjo dideliais mokesčiais vienuolynus, kunigus, dvarininkus ir visus pasiturinčius žmones. Dvarai, bajorų ir viensėdžių ūkiai buvo apdėti iki 10% jų vertės siekiančiomis kontribucijomis. Jis nespaudė tik valstiečių, laikydamas juos nekaltais, ir stengėsi patraukti į Rusų valdžios pusę.

Norėdamas paveikti sukilėlius, Muravjovas kreipėsi į Vilniaus ir Žemaičių vyskupus, reikalaudamas paskelbti sukilimo smerkiamuosius ganytojiškus laiškus. Vyskupas Valančius, gavęs patikrinimą, kad ginklus metę sukilėliai nebūsią baudžiami, tokį laišką paskelbė, o Vilniaus vyskupas Krasinskis vis delsė išleisti tokį atsišaukimą. Už tai jis buvo ištremtas į Rusiją.

Sukilimo likvidavimas. Visos pavartotos priemonės greit davė vaisių. Pirmiausia nusilenkė stambesnioji bajorija. Vilniaus ir Kauno bajorai, bijodami didesnės priespaudos, pareiškė carui ištikimybę. Jais pasekė ir kitų gubernijų bajorija. Sukilėliai pradėjo kovoti su šitokiu bajorijos vadų nuolankumu, prieš tokių pareiškimų iniciatorius ruošdami atentatus. Tačiau tas nieko nepadėjo: sukilimas jau ėjo galop. Vienas narsiausių sukilėlių vadų, Kalinauskas (raudonųjų žmogus), matydamas, kad sukilimas vis tiek pralaimėtas, ir nenorėdamas, kad dar daugiau būtų aukų, pats išleido atsišaukimą, ragindamas visus pasirašyti carui ištikimybės adresą.

Pagaliau rugpiūčio gale caras paskelbė manifestą, žadėdamas dovanoti bausmę visiems, kurie, padėję ginklus, grįšią namo. Daugelis ir grįžo. Tik kur-ne-kur miškuose dar pasiliko nedideli sukilėlių būreliai. Ilgiausiai laikėsi su savo būriu kun. Mackevičius. Nors ir sumuštas ties Biržais, jis dar ilgai vargino rusų kariuomenės būrius, bet pagaliau ir jo jėgos sunyko. Besirengdamas persikelti per Nemuną ir pabėgti į Prūsiją, jis buvo sugautas ir Kaune gruodžio mėnesį pakartas. Jam žuvus, pasibaigė ir sukilimas. 1864 m. pradžioje visas kraštas jau buvo nurimęs.

Sukilimo aukos. Ano meto žmonių Muravjovas buvo pramintas koriku, nes per vieną pusmetį, bemalšindamas sukilimą, savo paties apskaičiavimu, jis nužudė 129 žmones, į katorgą išsiuntė 972, į Sibirą — 1.427, į artimesnes Rusijos sritis — 1.529, atidavė į kariuomenę 345, areštavo 864, ištrėmė į Rusiją, kur ištremtiesiems buvo duota žemės, — 4.096. Tuo būdu iš viso turėjo nukentėti 9.361 žmogus. Bet iš tikrųjų daug daugiau buvo aukų. Pirmiausia čia neįskaityti sukilėliai, žuvę kautynėse, neįskaityti ir tie, kurie buvo sušaudyti provincijoje ir apie kuriuos generalgubernatoriaus kanceliarijai nebuvo pranešta. Taip pat neminimi pabėgėliai į užsienius, 1794 m. konfiskuoti dvarai ir t.t. Kokie žmonės daugiausia nukentėjo, tuo tarpu nežinia. Žinome tik tiek, kad iš vienos Žemaičių vyskupijos buvo ištremti net 66 kunigai. Kai kur į Rusiją buvo ištremti ištisi kaimai. Buvo ir tokių vietų, kur gyventojai buvo išvaryti, sodybos sudegintos, ir neliko nė ženklo, kad ten žmonių gyventa (Ibėnuose, Ušpaliuose, Miškaičiuose).

Tremtiniai kelionėje į Sibirą, (Grotgerio paveikslas).

Sukilimo ir rusų priespaudos reikšmė lietuvybei. Tuo būdu sukilimas pasibaigė labai nelaimingai. Tačiau, ir jam pasibaigus, krašto vargai dar nepasiliovė. Valdžia griebėsi griežtų rusinimo priemonių ir be jokio pasigailėjimo spaudė kraštą. Dabar nemažai teko nukentėti ne tik sulenkėjusiems bajorams, bet ir lietuviams inteligentams, kurių tuo metu jau pradėjo rastis ir kurie ėmė dirbti savo tautai. Tačiau valdžia, pasiryžusi surusinti kraštą, stengėsi užgniaužti tą prasidėjusį lietuvių inteligentų judėjimą. Be to, rusinimas palietė tiesiogiai ir pačius valstiečius, būtent jų tikėjimą. Tuo būdu išsiplėtė kova, kuri pagaliau buvo lietuvių laimėta. Tik šį kartą ta kova buvo visiškai kitokia. Ligi šiol kovojo lenkiškai nusistačiusi bajorija, o dabar išėjo į kovą už savo tautines teises tikrieji lietuviai kaimiečiai, kurie pagaliau ne tik atsispyrė prieš rusifikaciją, bet ir pašalino sulenkėjusių bajorų įtaką ir pagaliau sukūrė nepriklausomąją Lietuvą.