27 Gru

18. Lietuva autoritarinio valdymo metais. A. Smetona

  • Santrauka
  • Antanas Smetona
  • Antano Smetonos valdymo (1926-1940 m.) privalumai ir trūkumai
K. Griniaus prezidentavimo laikotarpis kėlė nerimą konservatyvioms jėgoms. Tautininkų lyderiai (Smetona, Voldemaras) blaškėsi tarp krikščionių demokratų ir socdemų, negavo svarbių vyriausybės postų. Smetona turbūt nebesitikėjo, kad tautininkai į valdžią ateis parlamentarinių būdu, todėl viešai kėlė parlamentinės santvarkos neatitikimo Lietuvos parlamente idėją, mezgė ryšius su karininkais, kai kuriais LKDP (Lietuvos krikščionys demokratai), pageidavo spaudoje suteikti daugiau valdžios Prezidentui, simpatizavo monarchijai. 1926 m. rugsėjį susikūrė 5 karininkų komitetas rengęs perversmą. Apie jį žinojo tautininkai ir krikščionys demokratai. 1926 m. gruodžio 16 į 17 naktį vyko perversmas. 2 val. išvestas Antrasis pėstininku pulkas, paleido iš kalėjimo V. Grigaliūna-Glovackį ir P. Plechavičių. Kauno miesto komendantu buvo paskirtas pulkininkas V. Grigaliūnas-Glovackis, o majoras P. Plechavičius tapo vyriausiuoju perversmo vadu, laikinuoju visos Lietuvos diktatoriumi. Užėmė krašto apsaugos ministerijos rūmus, komendatūrą, paštą, centrinę telegrafo-telefono stotį. Apsuptas Seimas ir Prezidentūra – K. Grinius internuotas Prezidentūroje. Internavimas – reiškinys, kurio metu suvaržomos asmens laisvės ypatingomis sąlygomis. Ministrų kabinetas 17 d. atsistatydino. 18 d. pareigų atsisakė Grinius, prieš tai patvirtinęs Voldemaro sudarytą kabinetą. 4 komunistams įvykdyta mirties bausmė. 1926m. gruodžio 20 d. įsigalėjo ypatingi valstiečių apsaugos įstatymai, apribotos piliečių politinės teisės, suteikti platūs įgaliojimai komendantui. Pamažu uždraustos visos opozicinės partijos, sustiprinta žiniasklaidos priežiūra, spaudos varžymas, be įrašo „karo cenzūros leista“ negalėjo pasirodyti joks spausdinys. 1927 m. balandžio 12 d. valstiečių liaudininkų, socdemų ir tautinių mažumų atstovai Seime išreiškė nepasitenkinimą Voldemaro vyriausybei. Prezidentas paleido Seimą. Kiti rinkimai vyko tik 1936 m. 1928 m. gegužės 15 d. Smetona paskelbė naują konstituciją, pagal kurią prezidentas galėjo leisti įstatymus tarp Seimo sesijų, skirti Vyriausybę, įvesti karo padėtį, savo nuožiūra paleisti Seimą. 1931 m. paskelbė prezidento rinkimų įstatymą – išrinkti valsčių, apskryčiu ir miesto tarybos atstovai renka prezidentą. 1931 m. gruodžio mėn. 116 atstovų išrinko Smetoną. 1938 m. Smetona paskyrė komisiją naujai Konstitucijai parengti. Prezidentas tapo pagrindinių ir iš esmės vieninteliu įstatymų leidėjų, galinčiu bet kada pakeisti Seimą. Konstitucijų pagalba buvo įtvirtinta Smetonos valdžia. 1929 m. pertvarkyta apskričių ir valsčių savivalda. Savivaldybes rinkti galėjo asmenys nuo 24 metų ir tik ūkių, įmonių savininkai ir valstybinių įstaigų tarnautojai. Beveik visą valdymo laikotarpį išliko karo padėtis. 1927 m. įkurta koncentracijos stovykla Varniuose. 1937 m. Kretingos apskrityje įsteigta priverčiamojo darbo stovykla. Ketvirtojo Seimo rinkimus pagreitino 1935 m. Suvalkijos ūkininkų streikas. 49 tautininkai iš 49 sudarė Seimą. Protestuodami LKDP ir valstiečiai liaudininkai nustojo leisti laikraščius.

Užsienio politika

Nesutarė su Lenkija, dėl Vilniaus krašto aneksijos buvo labai įtempti.1928 m. kovo mėn. Karaliaučiuje susitikę lenkų ir lietuvių diplomatai susitarė tik dėl lengvatų gyventojams, kurių ūkius kirto demarkacinė linija. Tik 1938 m., įvykus pasienio incidentui ir Lenkijai ultimatyviai pareikalavus užmegzti diplomatiniai santykiai. Vokietija buvo suinteresuota, kad Lietuva išliktų nepriklausoma, ir Rytprūsiai nebūtų iš visų pusių apsupti Lenkijos teritorijos. Lietuvą labiausiai domino Vokietijos rinka. Labai reikšmingos tarpusavio santykiams buvo 1928 m. pasirašytos Lietuvos ir Vokietijos sutartys dėl sienų (Klaipėda pripažinta Lietuvai), prekybos ir laivininkystės. Santykiai ėmė blogėti Vokietijoje stiprėjant A. Hitlerio pozicijoms. Su SSRS Lietuva neturėjo bendros sienos, bet santykiai su didžiąja kaimyne buvo labai svarbūs. Sovietų Sąjunga savais sumetimais palaikė Lietuvą ginče su Lenkija dėl Vilniaus krašto. 1920 ir 1926 m. sutartimis SSRS pripažino Vilnių Lietuvos sostine, pasižadėjo gerbti Lietuvos suverenumą, susilaikyti nuo bet kokių agresijos veiksmų. Lietuva siekė palaikyti glaudžius santykius su Baltijos valstybėmis. Norėta sukurti sąjungą, kurią sudarytų Lietuva, Latvija ir Estija. Latviai ir estai sąjungoje norėjo matyti ir Lenkiją, Suomiją, Skandinavijos valstybes. Tik 1934 m. pavyko sudaryti Lietuvos, Latvijos ir Estijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartį, kurioje įsipareigojama, kad trys vyriausybės tarsis užsienio politikos klausimais.

A. Smetona tėviškėjeAntanas Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Taujėnų valsčiuje, Užulėnio kaime (Ukmergės r.), neturtingo valstiečio šeimoje. Keturiolikos metų baigė rusišką pradinę mokyklą. Mokėsi Mintaujos gimnazijoje. Gimnazijos vadovybė versdavo mokinius katalikus prieš pamokas kalbėti maldą rusiškai. Šiems tai daryti atsisakius, 1896 m. rudenį A. Smetona ir dar keliolika mokinių iš gimnazijos buvo pašalinti. Moksleiviai nuvyko į Peterburgą pas švietimo ministrą ir prašė leidimo baigti mokslą Prašymas buvo patenkintas – A. Smetona 1897 m. baigė Peterburgo gimnaziją ir pradėjo studijuoti teisę Peterburgo universitete. 1902 m. apsigyveno Vilniuje ir tarnavo Vilniaus žemės banke. Vilniuje Smetona įsitraukė į lietuvių visuomeninę veiklą: vertė knygas, dalyvavo Lietuvių demokratų partijos renginiuose, bendradarbiavo laikraštyje „Viltis“. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis dalyvavo Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veikloje. 1917 m. rudenį pradėjo eiti „Lietuvos aidas“, kurio puslapiuose redaktorius-leidėjas A. Smetona, kiek leido vokiečių cenzūra, propagavo Lietuvos nepriklausomybės idėją. Vilniaus konferencijoje A. Smetona išrinktas į Lietuvos Tarybą ir iki 1919 m. buvo jos pirmininkas. 1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės Taryba jį išrinko prezidentu. 1920 m. birželio 19 d. prezidento pareigas perdavė Steigiamojo Seimo išrinktam A. Stulginskiui. Nuo 1922 m. A. Smetona ėjo Filosofijos katedros docento pareigas Lietuvos universiteto Humanitariniame fakultete. Mokėjo senovės graikų, lotynų, prancūzų, vokiečių, anglų, rusų ir lenkų kalbas. A. Smetona aktyviai dalyvavo Tautos pažangos partijos, 1924 m. pavadintos Lietuvių tautininkų sąjunga, veikloje. Partija buvo negausi, ją sudarė nedidelė grupė inteligentų – A. Voldemaras, P. Vileišis, M. Yčas, kun. V. Mironas, J. Tūbelis, K. Būga, V. Krėvė. A. Smetona ir kiti tautininkai važinėjo po Lietuvą ir skaitė paskaitas, spaudoje kritikavo demokratiją, kuri „griauna autoritetus“, smerkė partijų ginčus bei kvietė patikėti valstybės vairą žinomiems visuomenės veikėjams. 1926 m. gruodžio 17 d. mjr. P. Plechavičius perversmininkų štabo vardu paprašė A. Smetoną „pasiaukoti Tėvynės labui“ ir tapti „Valstybės vadu“. Gruodžio 19 d., atsistatydinus K. Griniui, A. Smetona buvo išrinktas Seime Prezidentu. Nedaugelis pasaulio tautų galėjo pasigirti turį vadovu tokio aukšto rango intelektualą, koks buvo A. Smetona. Tautines A. Smetonos pažiūras lėmė tvirta moralinė nuostata, jog kiekvieną žmogų, kaip Dievo kūrinį, reikia mylėti ar bent gerbti, nesvarbu kokios jis tikybos ar tautos. Jis nesvyruodamas pritarė kultūrinės tautinių mažumų autonomijos idėjai, drauge pasisakė už valstybinį lietuvių kalbos statusą. Prezidentą gerai pažinojęs J. Tumas vienintele jo silpnybe laikė valdžios troškimą. Mėgstamiausia laisvalaikio veikla – senovės filosofijos ir literatūros studijos. Nuo 1938 m. pavasario prasidėjo Lietuvos Respublikos, kartu ir A. Smetonos, kaip politiko, saulėlydis. 1940 m. birželio 15 d., sovietams okupavus Lietuvą, A. Smetona pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į JAV. A. Smetonos veikla JAV turėjo vieną tikslą – kuo greičiau užsienyje sudaryti tremties vyriausybę (in exile). Tačiau išeivijos organizacijų veikėjai buvo linkę jį ignoruoti, keršydami buvusiam „tautos vadui“ už diktatūrą Lietuvoje. A. Smetona žuvo 1944 m. sausio 9 d. Klyvlende per gaisrą.
Antano Smetonos valdymo (1926-1940 m.) privalumai ir trūkumai

1926 m. gruodžio perversmas

K. Griniaus prezidentavimo laikotarpis kėlė nerimą konservatyviosioms politinėms jėgoms. Tautininkų lyderiai (A. Smetona, A. Voldemaras), laviravę tarp krikščionių demokratų ir socialdemokratų, nebeturėjo progos užimti svarbių Vyriausybės postų. Jie rinkimuose pasirodė nepajėgūs konkuruoti su stipriomis krikščionių demokratų, socialdemokratų ar valstiečių liaudininkų partijomis. A. Smetona, greičiausiai nebesitikėdamas, kad tautininkai gali parlamentiniu keliu ateiti į Valdžią, kėlė parlamentinės santvarkos neatitikimo Lietuvos politinio gyvenimo dvasiai ir reikmėms idėją, užmezgė ryšius su karininkais, kai kuriais LKDP nariais. Spaudoje tautininkai pageidavo suteikti daugiau valdžios prezidentui, simpatizavo monarchijai; parlamentarizmo blogybe laikė tai, jog valstybės likimas atiduotas partijoms., kurios atstovauja tik tam tikrai tautos daliai, o ne visai tautai. 1926 m. rugsėjį susikūrė penkių karininkų komitetas, kuris rengė perversmą. Apie pasirengimą žinojo ir jam pritarė tautininkai ir krikščionys demokratai. Perversmas turėjo įvykti 1926 m. gruodžio 17 d. Tą dieną buvo rengiamasi pagerbti Lietuvos Respublikos prezidentą K. Grinių – švęsti jo 60 metų sukaktį. Kaune ėmė sklisti kalbos, jog rengiamas sukilimas. Nors visi kalbėjo apie jį, ne vienas įspėjo Vyriausybės narius, bet ši buvo užklupta netikėtai. Ji tikėjo, kad niekas nerizikuos imtis prievartos. Be to, visų dėmesys buvo nukreiptas į Prezidento pagerbtuves. Ta proga į Kauną buvo pakviesti atvykti visi kariuomenės divizijų ir pulkų vadai, kurie gruodžio 16 d. turėjo dalyvauti posėdyje vyriausiajame kariuomenės štabe. Perversmo komitetas perversmui pasirinko naktį iš gruodžio 16 d. į 17 d. Su šiuo planu buvo supažindintas A. Smetona, kuris jam pritarė. Perversmas prasidėjo gruodžio 17 d. 2 val. Antrasis pėstininkų pulkas buvo išvestas iš kareivinių. Perversmininkai iš kalėjimo paleido V. Grigaliūną-Glovackį ir P. Plechavičių. Kauno miesto komendantu buvo paskirtas pulkininkas V. Grigaliūnas-Glovackis, o majoras P. Plechavičius tapo vyriausiuoju perversmo vadu, laikinuoju visos Lietuvos diktatoriumi. Perversmo dalyviai užėmė Krašto apsaugos ministerijos rūmus, Kauno komendantūrą, paštą ir centrinę telefono-telegrafo stotį. Gruodžio 17 d. 3 val. 15 min. buvo apsuptas Seimas, Prezidentūra. Kelios dešimtys karininkų įsiveržė į Seimo posėdi svarsčiusį 1927 m. biudžetą ir įsakė išsiskirstyti. Visi ministrai buvo suimti savo butuose ir izoliuoti kariuomenės štabe. Prezidentas K. Grinius buvo internuotas pačioje Prezidentūroje, jam buvo neleista susisiekti su Vyriausybės nariais. Gruodžio 17 d. M. Sleževičiaus ministrų kabinetas atsistatydino. Gruodžio 18 d. prezidento pareigų atsisakė ir K. Grinius. Prieš tai pastarasis patvirtino naujojo ministro pirmininko A. Voldemaro sudarytą kabinetą. Gruodžio 19 d. paskubomis buvo sušauktas nepaprastasis Seimo posėdis, kuris truko tik vieną valandą. Posėdyje dalyvavo tik 43 atstovai: daugiausiai krikščionys demokratai ir trys tautininkai. Įvyko naujo respublikos prezidento rinkimai: 38 balsais išrinktas A. Smetona. Iš pradžių A. Smetona ir perversmininkai, stiprindami valdžios pakeitimo jėga motyvus, pradėjo komunistų areštus ir represijas. Po 1926 m. gruodžio perversmo areštuota 110 žmonių, keturiems iš jų, žymiems komunistų veikėjams, buvo įvykdyta mirties bausmė.

Vidaus politika. Autoritarinio režimo sukūrimas

1926 m. gruodžio 20 d. šalyje įsigaliojo ypatingieji valstybės apsaugos įstatymai, apriboję politines piliečių teises ir suteikę labai plačių įgaliojimų karo komendantams. Visose apskrityse buvo įsteigtos komendantūros su kareivių būriais. Bet kokiam susirinkimui buvo reikalingas leidimas, kurį išduodavo apskrities viršininkas, karo komendantui sutikus. Leidimai buvo reikalingi rengiant vaidinimus, gegužines, šokių vakarus. Kiekviename susirinkime turėjo dalyvauti atsakingas policijos atstovas ir neleisti kelti politinių klausimų. Pamažu uždraustos visos opozicinės partijos. Visa spauda buvo griežtai cenzūruojama. Po 1926 m. perversmo spaudos bei kitų masinės informacijos priemonių priežiūra buvo išplėsta ir sustiprinta. Be įrašo „karo cenzūros leista“ negalėjo pasirodyti joks spaudinys. 1927 m. balandžio 12 d. valstiečių liaudininkų, socialdemokratų bei tautinių mažumų atstovai Seime pareiškė nepasitikėjimą A. Voldemaro Vyriausybei. Prezidentas, pasirėmęs Konstitucija, paleido Seimą. Kiti rinkimai įvyko tik 1936 m. 1928 m. gegužės 15 d. Prezidentas A. Smetona paskelbė naują Konstituciją. Pagal ją prezidentas galėjo leisti įstatymus tarp Seimo sesijų, skirti Vyriausybę, įvesti valstybėje karo padėtį, savo nuožiūra paleisti Seimą. Prezidentas buvo niekieno nekontroliuojamas. 1931 m. A. Smetona paskelbė šalies Prezidento rinkimų įstatymą, pagal kurį valsčių, apskričių ir miestų tarybos renka ypatinguosius tautos atstovus (vieną nuo 20 tūkst. gyventojų), o šie – prezidentą. 1931 m. gruodžio mėn. 116 ypatingųjų tautos atstovų išrinko prezidentu A. Smetoną. 1938 m. tokie patys rinkimai buvo pakartoti. Rinkimai vyko vangiai – iš anksto jau buvo numatomi rinkikai, kurie vienbalsiai išrinkdavo prezidentą. A. Smetona 1938 m. paskyrė komisiją naujai Konstitucijai parengti. Pagal naująją Konstituciją prezidentas tapo pagrindinis ir iš esmės vienintelis įstatymų leidėjas, galintis bet kuriuo metu paleisti Seimą. Vyriausybė taip pat buvo atsakinga tik prezidentui. Pasinaudojant konstitucijomis buvo įtvirtinta asmeninė A. Smetonos valdžia. 1929 m. buvo pertvarkyta valsčių ir apskričių savivalda: sumažėjo rinkėjų skaičius, nes savivaldybes rinkti galėjo asmenys nuo 24 metų ir tik ūkių, įmonių savininkai ir valstybinių įstaigų tarnautojai. Kandidatus valdžia parinkdavo iš anksto. Vidaus reikalų ministro skiriami apskrities viršininkai galėjo užprotestuoti bet kurį savivaldybės sprendimą. Beveik per visą A. Smetonos valdymo laikotarpį išliko karo padėtis, kurią lėmė valdžios siekis turėti veiksmingą opozicijos slopinimo priemonę. Esant karo padėčiai, komendantai turėjo teisę nusižengusius arba įtariamus asmenis bausti administracine tvarka, t. y. be teismo. 1927 m. įkurta koncentracijos stovykla Varniuose. Į ją buvo siunčiami politiškai nusikaltę arba įtariami asmenys. Stovykloje tilpo iki 300 asmenų. Internuotieji apgyvendinti spygliuota viela aptvertame dviaukščiame mūro name, buvusio vienuolyno pastate. 1937 m. Dimitrave (Kretingos aps.) buvo įsteigta priverčiamojo darbo stovykla. Trūkstant vietų 1940 m. sausį Pabradėje (Vilniaus aps.) buvo įsteigta antroji tokio tipo įstaiga. Į priverčiamojo darbo stovyklas karo komendantai siuntė valstybės saugumui bei viešajai tvarkai pavojingus asmenis, kurių kaltei pagrįsti trūko įrodymų. Ten jie galėjo būti laikomi iki vienerių metų. Žinoma, į kalėjimus ir stovyklas dažniausiai patekdavo už komunistinę veiklą, tačiau ne vien už ją. Opozicijai buvo leidžiama rengti susirinkimus tik uždarose patalpose. Eitynes gatvėse, mitingus aikštėse galėjo rengti tik provyriausybinės organizacijos. 1936 m. A. Smetona paskelbė Draugijų įstatymą, kuris vidaus reikalų ministrui leido „valstybės ir tautos saugumo sumetimais“ uždaryti bet kurią partiją, organizaciją, draugiją. Po šio įstatymo įsigaliojimo Lietuvoje teliko dvi partijos – legaliai veikusi Lietuvių tautininkų sąjunga ir pogrindyje LKP. Ketvirtojo Seimo rinkimus pagreitino 1935 m. ūkininkų streikas. Paskelbtas Seimo rinkimų įstatymas numatė, jog išimtinę kandidatų į tautos atstovybę kėlimo teisę turėjo apskričių ir miestų tarybos. Rinkimų metu veikė tik Lietuvių tautininkų sąjunga. Todėl 1936 m. Seimo nariais išrinkti 49 tautininkai. Protestuodami prieš nedemokratiškus Seimo rinkimus ir ragindami gyventojus juose nedalyvauti, krikščionys demokratai ir valstiečiai liaudininkai sustabdė savo laikraščių leidimą. A. Smetonos valdžia kovai prieš antivalstybinę pogrindyje veikusią komunistų partiją skyrė daugiau jėgų negu legaliajai opozicijai, Klaipėdos krašto naciams ir lenkiškosioms jėgoms kartu. Daug problemų tautininkų valdžiai kilo 1935 m., kai krizės prislėgti Suvalkijos valstiečiai pradėjo streiką. Jie užtvėrė kelius ir neleido ūkininkams vežti savo produktų į Kauną ir kitus miestus. Susirėmimuose su policija žuvo keturi valstiečiai. Streikininkai ėmėsi ir individualaus teroro prieš neprisijungusius prie streiko ūkininkus: buvo nusiaubtos kai kurios pieninės, griaunami telefono ir telegrafo stulpai. 456 streikininkai perduoti teismui, 5 iš jų už teroro aktus nubausti mirties bausme. Šis Užnemunės ūkininkų streikas paveikė Vyriausybę: 10 proc. buvo sumažinti žemės mokesčiai, nustatytos tvirtos javų kainos, ūkininkai trejiems metams po skirstymo į vienkiemius atleisti nuo mokesčių.

Vyriausiasis perversmo vadas, majoras (vėliau generolas) Povilas Plechavičius1926 m. gruodžio 17 d. P. Plechavičiaus telefonograma visų kariuomenės dalių vadams ir įstaigų viršininkams

Buvęs paruoštas bolševikų sukilimas likviduotas. Senoji valdžia suimta. Laikinosios vyriausybės vardu įsakau pildyti visus mano įsakymus ir parėdymus, kol krašto vadovavimas bus perduotas laikinai vyriausybei. Už tvarką įguloje atsako kiekvienas viršininkas. Visoje šalyje paskelbtas karo stovis nuo š. m. gruodžio m. 17 d. 3 val. ryto. Karo sričių viršininkai eina karo komendantų pareigas ir naudojasi visomis jų teisėmis, numatytomis karo stoviu. Visus bolševikų agentus tuojau suimti ir patalpinti kalėjimuose. Pasirašė: gen. štabo majoras Plechavičius.


Steponas Kairys (1879-1964). 1917 m. Lietuvių konferencijos Vilniuje išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras. Nuo Lietuvos socialdemokratų partijos renkamas į Steigiamąjį pirmąjį, antrąjį, trečiąjį seimus. Vadovavo Kauno vandentiekio ir kanalizacijos statybos darbams. Kauno universiteto Statybos fakulteto dekanas. 1943 m. išrinktas VLIK'o pirmininku. 1944 m. išvyko į Vokietiją, vėliau - JAV. 1996 m. perlaidotas Kaune.Socialdemokratas S. Kairys ir tautininkas A. Smetona apie demokratiją Lietuvoje ir gruodžio 17 d. perversmą

Pirmasis, jau atgyventasis tarpas – tai viešpatavimas visokių partijų, skelbusių kuo plačiausią laisvybę. Tokia laisvė buvo privedusi mūsų kraštą 1926 m. pabaigoje prie to, kad žadėtoji kiekvieno laisvė ruošė visos Lietuvos nelaisvę. Ūkininkų reikalai buvo pamiršti, o tamsios minios, vedamos surusėjusių vadoklių, rodėsi aikštėn iš visų pakampių, stūmė valdžion bolševizmą. Lietuvių partijos Seime, užuot iš vieno dirbusios rimtą darbą, nuolat riejosi ir leido tautinėms mažumoms kaip tinkamoms kraipyti mūsų valstybės vairą. Mūsų gobšas kaimynas jau džiaugėsi tylomis, kad išnykus mūsų valdžiai, ne tik Vilniaus kraštas, bet ir visa Lietuva, kaip jau seniai geidaujamas grobis jam atiteksianti. Mūsų visuomenė susirūpinusi laukė, kas ją išgelbės iš to pavojaus. Vardu visos tautos ir mūsų kariuomenės, nuolat budinčios nepriklausomos Tėvynės sargyboje, buvo padarytas Seimui ir Vyriausybei rimtas žygis, kad dėl tautinės vienybės būtų sudaryta tautiška valdžia.


Daug kas iš perversmo dalyvių nuoširdžiai tikėjo demagogų išpūstu bolševizmo pavojumi. Ūkininkų vaikams buvo svetima ar net priešiška kairiųjų valdžios gyvesnis susidomėjimas darbininkų būkle. Kalbant apie karininkus, jų drausmės supratimas nesiderino su demokratinių laisvių „palaidumu“. Be to, daugeliui rūpėjo ir savo karjeros reikalas: algų mažinimo klausimas kaip tik tuomet Seime ir buvo svarstomas. Tiems labai mišraus pobūdžio motyvams stigo betgi to, kas skiria karininkų „pučą“ nuo socialinio maišto: perversmininkai kartu su jų vadu neatstovavo jokiai socialinei grupei, ir todėl patį perversmą tenka vertinti kaip politinę avantiūrą. Demokratinėje santvarkoje bet kuriuos prieš ją pasikėsinimus turi atremti pati demokratinė bendruomenė. Deja, perversmo metu dar jos neturėjome.

  1. Palyginkite šiuos pasisakymus. Kuo skiriasi perversmo priežasčių aiškinimas? Kodėl?
  2. Kurio straipsnio autorius S. Kairys, kurio – A. Smetona?

Užsienio politika

Klaipėdos uostas. 4-asis dešimtmetisDidžiausia tarpukario Lietuvos užsienio politikos problema – santykiai su Lenkija. Jie dėl Vilniaus krašto aneksijos buvo labai įtempti. Abiejų šalių spauda nepaliaujamai kaitino aistras. Tautų Sąjungos taryba 1927 m. pabaigoje priėmė rezoliuciją, raginančią pradėti tiesiogines derybas. 1928 m. kovo mėn. Karaliaučiuje susitikę lenkų ir lietuvių diplomatai susitarė tik dėl lengvatų gyventojams, kurių ūkius kirto demarkacinė linija. Tik 1938 m., įvykus pasienio incidentui ir Lenkijai ultimatyviai pareikalavus užmegzti diplomatiniai santykiai. Lietuvai tarpukariu buvo labai svarbūs santykiai su gretima Vokietija. Vokietija buvo suinteresuota, kad Lietuva išliktų nepriklausoma, ir Rytprūsiai nebūtų iš visų pusių apsupti Lenkijos teritorijos. Lietuvą labiausiai domino Vokietijos rinka. Su Vokietija Lietuvos Vyriausybė pasirašė sutartis dėl Klaipėdos krašto (dėl pilietybės pasirinkimo, dėl Evangelikų liuteronų bažnyčios padėties ir kt.). Labai reikšmingos tarpusavio santykiams buvo 1928 m. pasirašytos Lietuvos ir Vokietijos sutartys dėl sienų (Klaipėda pripažinta Lietuvai), prekybos ir laivininkystės. Santykiai ėmė blogėti Vokietijoje stiprėjant A. Hitlerio pozicijoms. Nacionalsocialistų siekis laužyti Versalio sutartį palietė ir Klaipėdos kraštą. Nacių šalininkai vis aktyviau reiškėsi ir Klaipėdos krašte. 1932 m. Lietuvos gubernatorius paleido Klaipėdos krašto seimelį. Vokietijos vyriausybė iškėlė Lietuvai bylą Tautų Sąjungoje. Hagos tribunolas apgynė Lietuvos teises. Klaipėdos krašte buvo uždarytos dvi nacistinės organizacijos, 48 asmenys nuteisti, iš jų keturi už žmogžudystes – mirties bausme. (Vėliau Lietuvos Vyriausybė nuteistuosius amnestavo.) 1934 m. karikatūra Likimo sūpuoklės, vaizduojanti tarptautinę Lietuvos padėtį.Su SSRS Lietuva neturėjo bendros sienos, bet santykiai su didžiąja kaimyne buvo labai svarbūs. Sovietų Sąjunga savais sumetimais palaikė Lietuvą ginče su Lenkija dėl Vilniaus krašto. 1920 ir 1926 m. sutartimis SSRS pripažino Vilnių Lietuvos sostine, pasižadėjo gerbti Lietuvos suverenumą, susilaikyti nuo bet kokių agresijos veiksmų. Lietuva siekė palaikyti glaudžius santykius su Baltijos valstybėmis. Norėta sukurti sąjungą, kurią sudarytų Lietuva, Latvija ir Estija. Latviai ir estai sąjungoje norėjo matyti ir Lenkiją, Suomiją, Skandinavijos valstybes. Tik 1934 m. pavyko sudaryti Lietuvos, Latvijos ir Estijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartį, kurioje įsipareigojama, kad trys vyriausybės tarsis užsienio politikos klausimais. Klausimai

  1. Kodėl įvyko 1926 m. perversmas?
  2. Kokie svarbiausi Lietuvos politinės sistemos skirtumai prieš perversmą ir po jo?
  3. Palyginkite A. Smetonos valdymą su Vokietijos ir Italijos diktatūromis.
  4. Kokios reikšmingiausios užsienio politikos problemos daugiausiai rūpesčių kėlė Lietuvos vyriausybėms?

Lietuvos seimų partinė sudėtis

Lietuvos seimų partinė sudėtis

  1. Kokie partijų pozicijų pokyčiai turėjo lemiamos įtakos Lietuvos vidaus politikos pasikeitimams 1926-1927 m. Seime?
  2. Kuo ypatinga 1936-1940 m. Seimo sudėtis?

1938 m. Lietuvos konstitucijos straipsniai

1. Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma suvereninė. Jos suverenumas priklauso Tautai. 3. Lietuvos Valstybė yra Respublika. Jos priešakyje yra Respublikos Prezidentas. Jis vadovauja Valstybei. 4. Valstybės valdžia yra nedaloma. Ją vykdo Respublikos Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Teismas. 62. Respublikos Prezidentas renkamas septyneriems metams. Jis gali būti perrenkamas. 64. Respublikos Prezidentą renka Tautos Atstovai. 73. Respublikos Prezidentas neatsako už savo galios veiksmus. Už kitus veiksmus Respublikos Prezidentas negali būti šaukiamas atsakyti, ligi vadovauja Valstybei. 75. Seimas renkamas penkeriems metams. 76. Kandidatais į Seimo Narius gali būti siūlomi piliečiai, suėję ne mažiau kaip trisdešimt metų amžiaus. 77. Kandidatai į Seimo narius balsuojami visuotiniu tiesioginiu, lygiu ir slaptu balsavimu. Renkama proporcine sistema. 78. Balsuoti kandidatus į Seimo Narius turi teisę piliečiai, suėję ne mažiau kaip dvidešimt ketverius metus amžiaus. 81. Išbuvusį penkerius metus Seimą Respublikos Prezidentas paleidžia. Respublikos Prezidentas gali paleisti Seimą ir neišbuvusį penkerių metų. 97. Ministrą Pirmininką ir kitus ministrus skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. 110. Kai Seimo ar jo sesijos nėra, įstatymus leidžia Respublikos Prezidentas.


  1. Palyginkite 1922 ir 1938 m konstitucijas: nurodykite jose apibrėžtas prezidento galių ribas.
  2. Ką simbolizuoja figūros, pavaizduotos karikatūroje „Likimo sūpuoklės“ (p. 98)? Kokia pagrindinė karikatūros mintis?