25 Vas

7. Lenkijos-Lietuvos valstybės likvidavimas

Ūkinė ir politinė situacija

XVIII a. antroje pusėje Lenkijos-Lietuvos valstybėje vyko didžiulės permai­nos. Vakarų Europoje didėjo paklausa žemės ūkio produktams. Per trumpą lai­kotarpį Lietuvos pajamos iš eksporto padidėjo keletą kartų. Plito samdomasis darbas ir žemės nuoma. Tačiau ūkio pagyvėjimas reikalavo pertvarky­mų valstybėje.

Skubėti daryti reformas vertė ir politinės aplinkybės. Dėl bajorijos laisvių ir privilegijų susilpnėjo karaliaus valdžia, nusilpo jos karinė galia, valstybė atsi­dūrė ties anarchijos riba. Stanislovas Augustas Poniatovskis, tapęs Lenkijos-Lietuvos valstybės valdovu, siekė sustiprinti karaliaus valdžią. Tam aktyviai pasipriešino Rusija, Austrija ir Prūsija. 1772 m. Prūsija Rusijai ir Austrijai pa­siūlė pasidalyti Lenkijos-Lietuvos žemes. Prūsija pasiėmė Pamarį be Gdansko ir Torūnės miestų ir dalį vakarinių prūsų žemių, Rusija – Polocko, Vitebsko, Mstislavlio vaivadijas, Austrija – Galiciją. Didelių plotų atplėšimas nuo valsty­bės visam kraštui padarė didelės žalos.

Ketverių metų seimas

1788 m. Varšuvoje pradėjo darbą Ketverių metų seimas, kuriame vyravo siekis išsivaduoti iš priklausomybės nuo Rusijos.

Ketverių metų seimas įvedė pastovų valstybės mokestį žemvaldžiams (pa­sauliečiams ir dvasininkams), iki 100 tūkst. padidino kariuomenę, nustatė naują jos sudarymo ir valdymo tvarką. Miestiečiams buvo suteiktos teisės ir privile­gijos: nebūti suimtam be teismo sprendimo, įgyti žemės valdas, užimti tarnybas valstybės administracijoje ir teismuose, siųsti savo delegatus į seimą, tarnauti kariuomenėje karininkais. Šiomis privilegijomis iki tol naudojosi tik bajorai. Pasiturintys miestiečiai galėjo jais tapti. Reformos mažiausiai palietė valstie­čius. Jie negavo kilnojimosi teisės, liko baudžiava. Tačiau pirmą kartą pareikš­ta, kad valstiečiai imami „į krašto teisėtvarkos ir valdžios globą.“ Tai reiškė, kad bajorų ir valstiečių sutartys tapo privalomos abiems pusėms.

Seime tuo pat metu išryškėjo ir du skirtingi požiūriai į valstybės ateitį. Vie­ni, tarp kurių buvo ir S. A. Poniatovskis, siūlė kurti centralizuotą unitarinę valstybę. Karaliaus dvare parengtas projektas skelbė, kad „dvi tautos – lenkų ir lietuvių – sudarytų tik vieną tautą“. Tačiau šis valstybės pertvarkymo projek­tas buvo nepriimtinas LDK delegatams. Jie, kaip ir anksčiau, reikalavo, kad Lenkijos ir LDK santykiai būtų grindžiami unijos principais, kad kas trečias seimas posėdžiautų LDK (Gardine arba Vilniuje), kad galiotų 1588 m. Lietuvos Statutas, būtų išsaugotas atskiras LDK vykdomosios valdžios aparatas.

1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija

1791 m. gegužės 3 d. seimas priėmė „Valstybės įstatymą“, kuris gavo Gegužės 3-iosios konstitucijos vardą. Konstitucija nustatė paveldimą karaliaus valdžią.

Negalėjo vykti tarpuvaldžio seimai, kuriuose savivaliaudavo didikai. Buvo už­draustos konfederacijos (bajorų ginkluoti sambūriai), panaikinta liberum veto teisė. Tai pakirto politinę didikų galią. Įstatymų leidimas buvo perduotas Dvie­jų rūmų seimui. Bajorų rinkimo į Atstovų rūmus teisę varžė turto cenzas. Ta­čiau bajorams buvo patvirtintos jų laisvės ir privilegijos. Vykdomoji valdžia pavesta karaliui ir Įstatymų sargybai, kuriai vadovavo karalius. Konstitucijos pagalba buvo numatyta sukurti naujos valstybės valdymo formos – konstituci­nės monarchijos pagrindus.

Tačiau konstitucija neišsprendė esminės problemos – kokia – unitarinė ar federacinė – bus pertvarkyta valstybė. Abi pusės – Lenkija ir LDK buvo pri­verstos daryti kompromisus. Tokiu kompromisu tapo 1791 m. spalio 20 d. sei­mo priimtas „Abiejų tautų savitarpio garantijos įstatymas“. Jis įteisino bendrą kariuomenę ir iždą, bendrus centrinės valdžios organus (komisijas). LDK buvo pripažinta lygia Lenkijai Abiejų Tautų Respublikos dalimi.

Pasipriešinimas reformoms

Ketverių metų seimo reformoms pritarė tik dalis bajorijos. Dauguma jų buvo nusiteikę prieš reformas, kurios naikino bajorų luomo privilegijas, griovė nusi­stovėjusią gyvenimo tvarką.

Targovicos miestelyje, Ukrainoje, konstitucijos ir reformų priešininkai para­šė pagalbos prašymą Rusijos imperatorei Jekaterinai II. Bajorai buvo raginami eiti gaivinti „sulaužytų“ bajorijos laisvių. Konfederatai, kuriems Jekaterina II į pagalbą pasiuntė savo kariuomenę, etmonu išsirinko Simoną Kosakovskį. Len­kijoje ir Lietuvoje prasidėjo karas. Ketverių metų seimas bandė organizuoti pa­sipriešinimą Rusijai. Tačiau jo neparėmė nė viena Europos valstybė. Jos visą dėmesį buvo sutelkusios į revoliucijos apimtą Prancūziją. Konstitucijos šalinin­kai buvo nugalėti, Ketverių metų seimo reformos pradėtos naikinti, o konstitu­cija paskelbta negaliojančia.

Antrasis valstybės padalijimas

1793 m. Peterburge Rusija ir Prūsija pasirašė antrojo padalijimo sutartį. Prūsija užgrobė vakarines lenkų žemes, tarp jų Gdanską, Torūnę ir Poznanę, o Rusija -dešiniakrantę Ukrainą ir dalį Gudijos – Kijevo, Braclavo, Podolės, Minsko vai­vadijų, rytinę Vilniaus vaivadijos dalį, Bresto žemę ir dalį Voluinės. Austrija antrajame padalijime nedalyvavo, nes tuo metu kariavo su Prancūzija. Po ant­rojo padalijimo Lenkijos-Lietuvos valstybė neteko kone pusės teritorijos, joje liko apie 4 mln. gyventojų. Lietuvą užėmė Rusijos kariuomenė, o Lenkijoje valdžią užgrobė konfederatai, Atsidūręs beviltiškoje padėtyje, karalius S. A. Poniatovskis prisidėjo prie konfederatų ir pradėjo derybas su Rusijos atstovais. Seimas, apsuptas Rusijos kariuomenės, pripažino antrąjį padalijimą ir atkūrė buvusią valstybės santvarką. Abiejų Tautų Respublika, apkarpytomis sienomis, atskirta nuo jūrų ir apsupta trijų galingų kaimynų, prarado galimybę savaran­kiškai vystytis.

1794 m. sukilimas

Nepatenkinti esama padėtimi Gegužės 3-iosios dienos konstitucijos šalininkai suki­lo prieš Rusiją. Jie reikalavo išvesti Rusi­jos kariuomenę, atkurti valstybę 1772 m. sienomis ir pratęsti Ketverių metų seimo reformas.

1794 m. kovo mėn. Lenkijoje prasidėjo sukilimas, kuriam vadovavo Tadas Kos­ciuška. Balandžio vid. sukilimas persime­tė ir į Lietuvą. Vilniuje sukilimą organiza­vo ir vėliau visos Lietuvos sukilėliams va­dovavo Jokūbas Jasinskis. Sukilėliai suda­rė vyriausybę – Lietuvos tautinę aukščiau­siąją tarybą.
Savarankiška Lietuvos sukilėlių politi­ka Lenkijoje buvo sutikta su nepasitikėji­mu. Todėl gegužės pab. lenkų valdžia pa­naikino Lietuvos tautinę aukščiausiąją ta­rybą ir nušalino J. Jasinskį nuo vado pa­reigų.Kol sukilėliai aiškinosi vidaus nesutarimus, Rusija pasiuntė sukilimui malšin­ti gausesnę, geriau apmokytą kariuomenę. Iki rugsėjo pab. sukilimas Lietuvoje buvo numalšintas. Lenkijoje sukilėlių kovos pasibaigė lapkričio mėn.

Trečiasis padalijimas ir Lenkijos-Lietuvos valstybės likvidavimas

Po 1794 m. sukilimo Lenkijos-Lietuvos valstybės teritoriją okupavo Rusijos, Prūsijos ir Austrijos kariuomenės. Šios valstybės 1795 m. spalio mėn. Peter­burge pasirašė Lenkijos-Lietuvos valstybės trečiojo padalijimo aktą.

Buvusios valstybės sostinės atiteko: Vilnius — Rusijai, senoji Lenkijos sosti­nė Krokuva – Austrijai, o Varšuva – Prūsijai. Po Trečiojo padalijimo Rusijai teko Kuršas, vakarinės gudų žemės, Volynė ir Lietuva iki Nemuno. Lietuvos Užnemunė atiteko Prūsijai. Kitos Lenkijos žemės teko Prūsijai ir Austrijai. 1797 m. sausio mėn. buvo pasirašytas Rusijos, Austrijos ir Prūsijos aktas, ku­riuo galutinai buvo užbaigtas ir „įteisintas“ Lenkijos-Lietuvos valstybės likvidavimas.

Klausimai

  1. Apibūdinkite Lenkijos-Lietuvos valstybės ūkinę ir politinę padėtį XVIII a. antrojepusėje.
  2. Kuo reikšmingos Ketverių metų seimo vykdytos reformos?
  3. Kokią valstybės valdymo tvarką įtvirtino 1793 m. gegužės 3 d. konstitucija?
  4. Kokios priežastys lėmė Lenkijos-Lietuvos valstybės likvidavimą?