30 Bir

Lietuviai emigracijoje: Kultūrinė lietuvių išeivių būklė kituose kraštuose. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Lietuviai Pietų Amerikoje

Pietų Amerikos lietuvių veikimo sunkumai. Po Šiaurės Amerikos, daugiausia lietuvių yra Pietinėje Amerikoje, kur pirmieji lietuviai pateko jau prieš keliasdešimt metų. Bet iš pradžių jų ten buvo labai nedaug — jie nesudarė jokios didesnės kolonijos. Išsisklaidę po plačiuosius kraštus, jie negalėjo turėti jokio savo kultūrinio gyvenimo, ir daugumas jų jau nutauto — susiliejo su vietos gyventojais. Ten gimusieji labai dažnai jau nebemoka lietuviškai: jų lietuviškąjį kilimą terodo tik pavardės. Bet gryni lietuviai tebėra visi tie emigrantai, kurie atvyko jau iš nepriklausomosios Lietuvos. O tokių ten dabar yra apie 100.000.

Pietų Amerikoje lietuviai yra išsisklaidę po visus rytinius jos pakrasčius, ypač po Braziliją, Argentiną ir Urugvajų. Pokariniai išeiviai, čia atvykę, nerado jokių lietuviškųjų organizacijų, jokių įstaigų, kurios būtų juos globojusios ir padėjusios įsikurti, todėl gyvenimo pradžia jiems čia buvo labai sunki. Bet kadangi tūkstančiai lietuvių susibūrė apie didesniuosius miestus, tai, dažnai susitikdami ir jausdami bendrą vargą, jie jautė reikalą organizuotis. Tačiau daugumas išeivių ir Pietų Amerikoje iš pradžių buvo paprasti kaimiečiai, kurie nesugebėjo dirbti organizuojamojo darbo. Netrukus betgi atsirado ir inteligentų, — deja, dažniausiai visokių nuo teismo pabėgusių išeikvotojų ar politinių nusikaltėlių (rimtų lietuvių inteligentų ir dabar ten dar nedaug). Tokie tad inteligentai ten pradėjo organizuojamąjį darbą. Iš pradžių lietuviai darbininkai į organizacijas ir į atsiradusius laikraščius žiūrėjo su didele viltimi. Tačiau veikiai nusivylė, nes pasirodė, kad pirmieji lietuvių užtarėjais pasiskelbę veikėjai (ypač Brazilijoje) buvo su vietos imigracijos bendrovėmis susidėję makleriai, iešką pasipelnymo. Be to, tų pačių organizatorių buvo agituojama Brazilijoje steigti lietuvių žemdirbių koloniją ir tam tikslui pirkti žemės. Bet ir čia greitai pasirodė, kad jų siūlomose vietose lietuviams neįmanoma įsikurti. Tuo būdu žuvo daugybė santaupų, sudėtų į užpirkimus, ir lietuviai išeiviai ėmė žiūrėti į lietuviškąsias organizacijas su dideliu nepasitikėjimu. Todėl pirmųjų nesąžiningų veikėjų darbas labai pakenkė vėlesnėms organizuojamosioms pastangoms. Čia dar prisidėjo daugelis iš Lietuvos pabėgusių komunistų: dėl jų nuo vietos valdžios neretai tekdavo nukentėti ir visiems lietuviams.

Tačiau paskutiniu laiku svarbesniuose lietuvių gyvenamuose centruose įkūrus Lietuvos konsulatus ir visai Pietų Amerikai atstovybę Buenos Airės mieste, organizuojamasis darbas gerokai pažengė. Atstovo ir konsulų pastangomis sąžiningi lietuviai veikėjai įgauna vis daugiau pasitikėjimo, ir kultūrinis lietuvių veikimas pamažu plečiasi.

Kultūrinė lietuvių būklė Brazilijoje. Brazilijoje didžiausia lietuvių kolonija ir kultūrinis centras yra Sao Paulo miestas, Sao Paulo estadoje (valstybėje). Lietuviškoji spauda, pirmasis laikraštis („Brazilijos Lietuvis“), čia atsirado 1927 m. Tiesa, jis ėjo neilgai, bet tuojau jo vietoj atsirado naujų lietuviškų laikraščių. Kartu su spauda ėmė plėtotis ir lietuvių organizacinis gyvenimas, kurį ilgą laiką trukdė tiktai įvairūs biznieriai ir komunistai. Tad 1929 m. į Sao Paulą atvykusiam pirmajam Lietuvos konsului teko sunkus uždavinys — lietuvių veikimą apvalyti nuo visokių išnaudotojų ir kenksmingo komunistų darbo. Be to, jam teko paremti organizacijas, spaudą, mokyklų kūrimą, parapijos organizavimą. Jau nuo 1928 m. Sao Paule parapijos organizavimu rūpinosi kunigas Valaitis, bet jam tas darbas nelabai tesisekė, nes daugumas lietuvių čia skurdžiai gyveno, o be to, tą darbą trukdė komunistai.

Lietuvių kultūrinis veikimas Sao Paulo mieste ir visoje Brazilijoje tebėra dar nesutvarkytas, nors ir kiek pažengė į priekį. Jau 1931 m. čia susikūrė Lietuvių Sąjunga Brazilijoje. Ji ėmė leisti savaitraštį „Lietuvį Brazilijoje“, kurs vėliau buvo pavadintas „Lietuviu“. Bet vis dėlto ne visos lietuviškos organizacijos prie tos sąjungos yra prisidėjusios: dalis dar tebėra komunistų ir kraštutinių socialistų įtakoje ir kovoja prieš tautišką lietuvių sąjūdį, leidžia savo laikraščius.

Konsulato, kun. Valaičio ir kitų veikėjų rūpesčiu yra įkurtos net 4 lietuvių mokyklos (jose yra apie 400 mokinių), kurių 3 turi net pasistačiusios nuosavus rūmus. Dalį tam reikalui pinigų sudėjo patys vietos lietuviai, bet nemaža paramos buvo gauta iš konsulato ir iš Draugijos Užsienio Lietuviams Remti. Mokyklose mokoma pagal Lietuvos mokyklų programą; vadovėliai taip pat gaunami iš Lietuvos. Tuo būdu mokyklų klausimas čia jau yra įėjęs į tinkamas vėžes. Be to, Sao Paule jau suorganizuota lietuviškoji parapija ir pastatyta bažnyčia (pašventinta 1936 m. vasario 16 d.).

Lietuviai bedarbiai Buenos Airės uosto krūmuose 1933 m.

Kultūrinė lietuvių būklė Argentinoje. Argentinoje lietuviams organizuotis sąlygos buvo ramesnės, nes čia nebuvo emigracijos bendrovių, kurios, atvežusios lietuvius, juos ir toliau būtų išnaudojusios. Čia, be to, dar prieškariniais laikais buvo smulkių lietuvių savišalpos organizacijų, nes didesnis lietuvių skaičius į Argentiną atvyko dar XIX amž. gale. Tačiau tautiškajam lietuvių sąjūdžiui Argentinoje trūko inteligentų, ir todėl jis tebėra gana silpnas, nors konsulatas čia buvo įsteigtas net keleriais metais anksčiau, negu Brazilijoje.

Iki 1930 m. tautiškas lietuvių veikimas Argentinoje buvo visiškai silpnas. Tiesa, čia buvo keletas organizacijų, tačiau nė viena iš jų neturėjo savo laikraščio, todėl negalėjo tinkamai veikti. Tuo tarpu komunistiškas gaivalas buvo įsigalėjęs visoje Argentinoje ir plačiai veikė lietuvių tarpe. Tik 1930 m. vietinė Lietuvių Katalikų šv. Kazimiero draugija ėmė leisti savaitraštį „Švyturį“, su kurio pasirodymu pagyvėjo ir visas tautiškas veikimas. 1931 m. Lietuvos valdžiai remiant, Buenos Airės mieste buvo įkurtas kelių organizacijų centras, pavadintas Lietuvių Namais. Tačiau yra organizacijų, kurios šalinasi Lietuvių Namų ir tuo būdu skaldo tautiškąjį veikimą Argentinoje. Taigi iš vienos pusės stovi Lietuvių Namai su savo organu „Švyturiu“, o iš kitos pusės — „Kultūros“ organizacija (artima Lietuvos liaudininkams) su savo organu „Argentinos Lietuvių Balsu“ ir socialistų sąjunga (ši iki 1931 m. leido „Argentinos Naujienas“).

Bažnyčios reikalai Argentinoje geresni, nes čia yra keletas lietuvių kunigų. Bet užtat lietuviškųjų mokyklų klausimas tebėra dar nesutvarkytas: jų tėra tik dvi, kuriose mokosi apie 100 mokinių. Be Buenos Airės, Argentinoje yra dar keletas kitų lietuvių centrų, tačiau kultūrinis judėjimas juose dar silpnesnis. Svarbiausia to priežastis — tai sutarimo ir vienos organizacijos stoka.

Kultūrinė lietuvių būklė Urugvajuje. Iš visų Pietų Amerikos lietuvių kolonijų bene sklandžiausiai eina tautiškas darbas Urugvajaus sostinėj, Montevideoj. Nors čia taip pat veikė komunistai ir iš Lietuvos pabėgę plečkaitininkai, vis dėlto čia vyrauja kun. T. Radžiaus suorganizuotos katalikiškos tautiškos organizacijos. Jo rūpesčiu buvo įkurta lietuvių katalikų bendruomenė, nemaža kitų organizacijų ir lietuviškoji 3 skyrių mokykla (joje yra apie 100 mokinių). Visos tautiškos organizacijos to paties kun. Radžiaus buvo suburtos į vieną centrą, pavadintą Urugvajaus Lietuvių Klubu. Tatai viso tautiškojo lietuvių veikimo branduolys. Jame yra net informacijų biuras, kuris atlieka konsularinius reikalus su Buenos Airės atstovybe ir duoda lietuviams išeiviams patarimų. Be to, Klubas turi lietuvišką biblioteką. Jis buvo pradėjęs leisti ir dvisavaitinį „Urugvajaus Aidą“, tik vėliau jį sujungė su Buenos Airės „Švyturiu“.

Lietuviai kituose ne Europos kraštuose

Kanadoje. Į Kanadą pirmieji lietuviai atvyko maždaug tuo pat laiku, kaip ir į J. Amerikos Valstybes, tik čia jų vyko daug mažiau. Dabar Kanadoje yra apie 10.000 lietuvių. Daugumas yra atvykę jau iš nepriklausomosios Lietuvos, kai buvo suvaržytas įvažiavimas į J. Amerikos Valstybes. Jie čia daugiausia dirba išsisklaidę ūkiuose, todėl jokių žymesnių organizacijų neturi. Yra tik Amerikos Lietuvių Susivienijimo kuopų, o Kanados sostinėje, Montrealy, yra lietuviškoji bažnyčia. Lietuviškas laikraštis čia tėra tiktai komunistų „Darbininkų Žodis“.

Afrikoje daugely vietų yra po keletą lietuvių šeimų, bet didesnis jų skaičius yra susibūręs tik Pietų Afrikos Unijoje. Čia yra apie 500 lietuvių ir net apie 65.000 Lietuvos žydų (daugelis jų gana turtingi). Patys lietuviai vis dėlto yra išsisklaidę; tik Johanesburge jie turi vieną nedidelę organizaciją — Pietų Afrikos Lietuvių Draugiją.

Azijoje lietuvių yra palyginti nedaug (tik Palestinoje yra 10.000 su viršum Lietuvos žydų). Keletas dešimčių lietuvių yra Persijoje, kur jie pabėgo iš Kaukazo ir Turkestano, pabūgę rusų revoliucijos baisybių. Kadangi jie ten išsiblaškę po visą kraštą, todėl negali sudaryti jokios savo organizacijos. Taip pat po karo nemaža lietuvių atvyko ir į Kiniją. Daugumas jų yra Šanchajuje ir naujai įsteigtos Mandžuko valstybės sostinėje, Harbine. Tai daugiausia rusų revoliucijos sąmyšio atsitiktinai nublokšti beveik vieni vyrai. Organizavimasis jų tarpe vos teprasideda ir sunkiai eina. Su Kinija Lietuva neturi jokių santykių, o Mandžuko ji dar nėra pripažinusi valstybe, todėl ten nėra nė Lietuvos atstovybių, kurios galėtų padėti išeiviams. Rusai emigrantai ten labai stengiasi lietuvius laikyti savo įtakoje; lenkai irgi to pat siekia.

Yra dar po keletą lietuvių visuose Azijos kraštuose ir artimose salose, bet jų ryšys su Lietuva dar silpnesnis.

Australijoje. Į Australiją pirmieji lietuviai atvyko dar XIX amž. pabaigoje. Dabar Australijoje ir gretimose salose gyvena apie 2.000 lietuvių, nors gyventojų surašinėjimo daviniai terodo jų 250 be trupučio (mat, daugelis lietuvių prirašomi prie kitų tautybių). Yra ten ir viena lietuvių draugija, kuri turi apie 100 narių ir klubą (Sidnejuje). Kultūrinis lietuvių išeivių gyvenimas Australijoje silpnas.

Lietuviai išeiviai įvairiose Europos valstybėse

Anglijoje. Lietuviai į Angliją ėmė vykti tais pat laikais, kaip ir į Ameriką. Dalis emigrantų, vykstančių į Ameriką, pakeliui pristigę lėšų, likdavo Anglijoje. Pirmiausia jie apsigyvendavo didžiuosiuose uostuose (Londone, Liverpuly, Mančestery ir kt.), o iš ten keliaudavo daugiausia į Škotiją. Jau prieš karą Škotijoj lietuvių buvo apie 8.000, o Anglijoj apie 4.000. Karo metu nemaža lietuvių iš čia buvo išgabenta į Rusiją, kaip jos piliečiai. Užtat dabar D. Britanijoje lietuvių tėra apie 10.000 (7.000 Škotijoj ir apie 3.000 Anglijoj). Gyvena jie čia išsiskirstę tarp anglų, todėl sąlygos tautiškai veiklai jų tarpe nepatogios. Tačiau dar 1905 m. buvo įkurta pirmoji lietuvių parapija Londone, o vėliau kita atsirado Mosende (Škotijoje). Lietuviškos draugijos taip pat buvo organizuojamos, tačiau, trūkstant inteligentijos, tas darbas nelabai sekėsi. Bet vis dėlto dabar Škotijoje ir Anglijoje veikia keliolika draugijų ir eina keli lietuviški laikraščiai, iš kurių žymiausias yra katalikiškasis „Išeivių Draugas“ (nuo 1914 m. tebeeinąs Škotijoje). Lietuviškų mokyklų nėra nei Anglijoje nei Škotijoje, tik kai kur kunigai yra išsirūpinę teisę ateiti į mokyklas lietuvių vaikams lietuviškai dėstyti tikybos.

Lietuviai kitose Vakarų valstybėse. Europoje beveik visur galima atrasti lietuvių. Po Anglijos, jų kiek daugiau yra Prancūzijoje ir Vokietijoje. Į Prancūziją ypač daug lietuvių atvyko po didžiojo karo, kai ten ėjo karo sunaikinto krašto tvarkymas ir iš visur buvo kviečiami darbininkai. Daugelis tada į darbus išvykusių lietuvių sugrįžo atgal, bet dalis ten pasiliko ir iki šiol tebegyvena. Kai kur jie turi ir savų organizacijų, tačiau jų veikimas tuo tarpu gana silpnas.

Vokietijoje lietuvių yra ne vien jos valdomoje Mažojoje Lietuvoje, bet ir tolimoje Pareinėje, ypač Esseno, Dortmundo ir Düseldorfo miestuose. Tai vis išeiviai iš M. ir D. Lietuvos, nuvykę uždarbiauti į tų sričių kasyklas ar fabrikus. Šiokio tokio tautiško judėjimo yra tik Dortmunde; čia nuo 1921 m. gyvuoja lietuvių draugija. Apskritai tiek Vokietijoj, tiek Prancūzijoj, tiek kituose kraštuose lietuviai išeiviai didesnės paramos susilaukia tik iš mūsų mokslo jaunimo, nuvykstančio studijuoti į užsienį, ir vienur kitur veikiančių Lietuvos bičiulių draugijų.

Lietuviai Sovietų Rusijoje. Prieš didįjį karą į Rusiją vykdavo uždarbiauti gana daug lietuvių. Bet daugiausia jų ten atsirado pabėgusių nuo karo baisenybių. Tiesa, didelė dalis jų po karo buvo grąžinta į Lietuvą, tačiau dalis vis dėlto liko. Vieni liko dėl to, kad ten iš seno buvo įsigyvenę, turėjo turto, kiti dėl to, kad turėjo tarnybas ar buvo komunistų veikėjai, o treti liko dėl to, kad gyveno įvairiuose užkampiuose, kur jų negalėjo surasti jokia tremtinių grąžinamoji organizacija. Tai buvo daugiausia Rusų valdžios tremtiniai valstiečiai, išgabenti iš Lietuvos ir įkurdinti Sibire ar kitose tolimose Rusijos srityse. Apskritai imant, dabar lietuvių Sovietų Rusijoje yra apie 50.000. Deja, vos pusė jų bekalba lietuviškai: kiti, ilgai gyvendami rusų tarpe, surusėjo.

Kadangi S.S.S.R -je visas gyvenimas yra griežtai valdžios kontroliuojamas, tai ir lietuviai ten jokios savarankiškos veiklos negali parodyti. Ten, kur lietuvių gyvena gausiau, yra lietuviškų kolektyvinių ūkių, vadinamų kolchozais. Vienur jie grynai lietuviški, kitur mišri — su latviais ir lenkais. Savų tautiškų organizacijų lietuviai ten negali turėti: ten tėra tik valdžios palaikomų lietuviškų komunistiškų organizacijų (lietuvių komunistų partijos organizacija su savo skyriais, komunistiško jaunimo organizacija, kominterno lietuvių sekcija ir daugybė kitų komunistiškų organizacijų). Joms visoms vadovauja lietuvių komunistų partijos centro komitetas. Žinoma, tų visų organizacijų pagrindinis tikslas yra ne lietuvybės palaikymas, bet palaikymas komunizmo S.S.S.R-os lietuvių tarpe. Be to, jie turi artimų ryšių su Lietuvos komunistais; ne vienas iš Lietuvos pabėgęs komunistas randa sau prieglaudą ir darbo tose organizacijose.

Tose srityse, kur gyvena daugiau lietuvių, yra lietuviškų mokyklų, kurių programa, be lietuvių kalbos, niekuo nesiskiria nuo kitų S.S.S.R. mokyklų programos. Apsišvietusiems lietuviams veikėjams paruošti išlaikoma ne viena vidurinė mokykla, o Maskvos universitete — lietuvių sektorius, iš kurio išeina komunistų veikėjų lietuvių. Bet visų aukščiausia lietuvių mokslo įstaiga yra lietuvių sektorius Minsko akademijoj. Čia kartais lietuviškai spausdinamos net mokslo knygos.

Lietuviška spauda S.S.S.R-je negausi: eina du komunistiški laikraščiai, leidžiami mokykloms vadovėliai ir agitacinė literatūra. Minsko radiofone yra lietuviškas pusvalandis, kuriame duodama daugiausia agitacinės medžiagos, o kartais ir literatūros dalykų.

Apskritai tautiška S.S.S.R-os lietuvių būklė gana liūdna: ten sparčiai eina jų nutautimas, nes jie atskirti nuo savo tautos kamieno ir auklėjami tautiškumui priešingoje — komunistiškoje dvasioje. Ten varomoji lietuviška kultūrinė veikla tėra tiktai priemonė komunizmui skleisti ir agituoti prieš tautišką nepriklausomąją Lietuvą. Tos veiklos atgarsis pasiekia ir Lietuvos komunistus, kurie taip pat eina prieš tautiškąją Lietuvos kultūrą.

Lietuviai Pabaltijo kraštuose. Suomijoje ir Estijoje dabar nedaug tėra lietuvių, tačiau prieš karą jų ten buvo daugiau. Ypač daug lietuvių studentų, daugiausia medikų, studijuodavo Tartų universitete, Estijoje. Tuose kraštuose lietuvių tarnavo įvairiose rusų valdžios įstaigose, bet po karo daugumas jų grįžo į Lietuvą. Dabar Suomijoje yra Lietuvių Suomių Draugija, o Estijoje — Lietuvių Draugija Estijoje. Kadangi lietuvių ten nedaug tėra (Suomijoje vos apie šimtą, o Estijoje keletas šimtų), tai jų veikla negali išsiplėsti. Jie tik palaiko ryšį su Lietuva.

Nepalyginti daugiau lietuvių yra kaimynėje Latvijoje. Prieš karą visoje Latvijoje lietuvių buvo 50.000 su viršum, bet dabar jų ten gerokai sumažėjo.

Latvija, būdama Rusų valdžioje, buvo mažiau spaudžiama, negu Lietuva, todėl ten bėgo nuo priespaudos daugelis lietuvių. Bet ypač daug jų ten ėmė plaukti XIX pabaigoje, kai, čia išvedus geležinkelių tinklą, Ryga ir Liepoja pasidarė svarbiais prekybos ir pramonės uostais. Tada daugybė lietuvių ten ėjo uždarbiauti. Be paprastų darbininkų, Rygoje, Liepojoje ir Jelgalvoje (Mintaujoje) tuomet apsigyveno nemaža ir lietuvių inteligentų, kurie ten ir pradėjo kultūrinę veiklą. Tuo metu, kai Lietuvoje bet koks lietuviškas veikimas buvo persekiojamas, Latvijoje lietuviai galėjo ir viešai suorganizuoti vieną kitą draugiją, darė susirinkimus, ruošė lietuviškus vaidinimus. Prasidėjus tautiškam judėjimui Lietuvoje, Latvijos lietuviai kaip įmanydami jį rėmė, bendradarbiavo lietuviškuose laikraščiuose ir padėjo juos platinti. Atgavus spaudos laisvę, Rygoje buvo leidžiami net keli lietuviški laikraščiai (žymiausias iš jų buvo „Rygos Garsas“), veikė keletas kultūrinių ir ekonominių organizacijų.

Tačiau didžiojo karo metu Latvijos pramonė pairo, daugumas lietuvių grįžo namo, ir Latvijos lietuvių kultūrinė veikla susilpnėjo.

Po karo susikūrė nepriklausoma Latvių valstybė. Vedant Lietuvos Latvijos sieną, prie Latvijos buvo prijungti kai kurie lietuviški valsčiai (ypač Alūkstos apskr.), o kai kur vienas kitas latviškas valsčius ar jo dalis atiteko Lietuvai. 1921 m. siena tarp Lietuvos ir Latvijos buvo išvesta maždaug buvusios Kuršo gubernijos riba, bet buvo padaryta mažų pakeitimų vienur Lietuvos, kitur Latvijos naudai (Latvija iš buvusios Kauno gubernijos gavo 290 kv. km., o Lietuva iš Kuršo gub.— vos 83 kv. km.,— žiūr. 577 psl.). Dabar Latvijoje lietuvių yra maždaug apie 30.000. Didelė jų dalis tuo būdu yra Lietuvos pasieny, kiti gyvena didesnėmis ar mažesnėmis grupėmis išsiblaškę po visą kraštą ir miestuose. Bet miestuose jų dabar jau daug mažiau, negu buvo prieš karą. Lietuvių inteligentijos skaičius taip pat labai sumažėjęs. Vienų lietuvių kunigų prieš karą Latvijoje buvo apie 100, o dabar tėra vos apie 40. Tie likusieji kunigai kiek galėdami dirba kultūrinį darbą savo tautiečių tarpe. Paskutiniu metu jau ima rastis ir mokslus baigusių Latvijos lietuvių. Tuo būdu tautiškas darbas žengia pirmyn. Šiuo metu Latvijos lietuviai turi 16 įvairių organizacijų, Latvijos Lietuvių Sąjungą, 2 laikraščius, 11 pradžios mokyklų (iš jų 4 Rygoje), 7 lietuviškus skyrius prie latviškų mokyklų, 1 gimnaziją ir apie 40 studentų Rygos universitete. Tačiau darbą trukdo ne tik pašaliniai veiksniai, bet ir nesantaika pačių lietuvių tarpe. Trūksta ir lietuviškų mokyklų; tad, kur lietuvių vaikų yra nedaug, jie visi eina į latviškas mokyklas. Ne tik per mokyklas, bet ir kitokiais būdais dalis lietuvių sulatvėja. Pagaliau nemaža nesusipratusių lietuvių pavilioja ir lenkai.

Nors Latvijoje lietuvių kunigų yra beveik pakankamai, bet jie dažniausiai yra skiriami į nelietuviškas sritis arba turi pasitraukti į Lietuvą, o į parapijas, kur net daugumas yra lietuviai, skiriami latviai kunigai, kurie dažnai visiškai nemoka lietuviškai. Tuo būdu pats didysis lietuviškumo palaikymo veiksnys — bažnyčia — veikia lietuvių nenaudai.

Apskritai stoka lietuviškų mokyklų ir savos inteligentijos, mišros vedybos ir bažnyčių sulatvinimas labai mažina lietuvių skaičių Latvijoje.