Rusija 1905-1922 m. Bolševikų įsigalėjimo konspektas

Rusijos istorijos konspektas apie 1905–1907 ir 1917 metų revoliucijas, 1917-1920 pilietinį karą, Sovietų Rusijos vidaus ir užsienio politiką. Rusija 1917 m. (eMokykla)

Esminiai 1905-1922 m. Rusijos faktai

AsmenybėsDatosSąvokos
Georgijus LvovasGeorgijus Lvovas (1861-1925) – Rusijos valstybės veikėjas, pirmasis Rusijos Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas, paskirtas caro Nikolajaus II 1917 m.
Nikolajus JudeničiusNikolajus Judeničius (1862-1933) – Rusijos imperijos kariuomenės vadas Pirmojo pasaulinio karo metu, vienas iš baltagvardiečių vadų Rusijos pilietinio karo metu (Šiaurės Vakarų dalyje).
Nikolajus IINikolajus II (1868-1918) – paskutinis Rusijos caras, atsisakęs sosto. Bolševikų kartu su šeima nužudytas 1918 m.
Grigorijus RasputinasGrigorijus Rasputinas (1869-1916) – rusų valstietis ir mistikas, kurio gebėjimai pagerinti Rusijos caro Nikolajaus II sūnaus Aleksejaus sveikatos būklę suteikė galimybę daryti didelę įtaka caro šeimai (ypač imperatorei Aleksandrai) ir dvarui. Rasputinas buvo caro šeimos favoritas.
Lavras KornilovasLavras Kornilovas – (1870-1918) rusų kontrrevoliucionierius, generolas, kazokų karininko sūnus, vienas iš baltagvardiečių vadų, Rusijos pilietinio karo metu.
Vladimiras Iljičius LeninasVladimiras Iljičius Leninas – (1870-1924) Rusijos revoliucionierius, Bolševikų partijos lyderis, Tarybų Sąjungos įkūrėjas ir pirmasis Tarybų Sąjungos premjeras, taip pat leninizmo ideologijos pradininkas.
Antonas DenikinasAntonas Denikinas – (1872-1947) Rusijos karinis veikėjas, generolas leitenantas, kontrrevoliucionerius, vienas iš baltagvardiečių vadų, Rusijos pilietinio karo metu.
Aleksandras KolčiakasAleksandras Kolčiakas – (1874–1920) Rusijos karinis veikėjas, admirolas (1917 m.), vienas iš baltagvardiečių vadų, Rusijos pilietinio karo metu.
Piotras VrangelisPiotras Vrangelis – (1878-1928) – baronas, Rusijos generolas majoras, baltagvardiečių generolas leitenantas.
Levas TrockisLevas Trockis (1879-1940) – Rusijos bolševikų veikėjas, Užsienio reikalų komisaras, pagrindinis Brest Litovsko taikos derybų derybininkas iš Rusijos pusės.
Aleksandras KerenskisAleksandras Kerenskis (1881-1970) – Rusijos valstybės veikėjas, nuo 1917 m. liepos 21 Rusijos Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas, numalšinęs L. Kornilovo maištą. Nesipriešino, kai lapkričio 7 d. bolševikai įvykdė Spalio perversmą, po kurio pats nesėkmingai bandė užimti bolševikų valdomą Petrogradą.
1905–1907 – Rusijos revoliucija
1905 sausio 22 – “Kruvinasis sekmadienis” Sankt Peterburge, Rusijos imperijoje, tapęs postūmiu 1905-1907 m. revoliucijai.
1917 kovo mėn. – Rusijos vasario revoliucija – pirmasis Rusijos revoliucijos etapas, kurio metu buvo nuversta Pirmojo pasaulinio karo susilpninta caro valdžia.
1917 spalio mėn. – Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos suorganizuotas sukilimas prieš Laikinąją vyriausybę
1917 gruodžio mėn. – sukurta Rusijos ypatingoji komisija (ČK)
1917 pab. – Sovietų Rusijoje pradėta turto nacionalizacija – turto atėmimas iš savininkų ir perdavimas valstybei – buvo nacionalizuoti bankai, geležinkeliai, fabrikai, atlyginimai pakeisti maisto daviniu.
1917  lapkričio 7 d. – 1922  – Rusijos pilietinis karas (arba 1917-1920 , šaltiniuose gali skirtis)
1918 sausis – Sovietų Rusijoje priimtas Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės dekretas.
1918 – Sovietų Rusijoje pradėtos kurti komunos
1918  vid. – įvesta „maisto produktų diktatūra“ – valstiečiai maistą privalėjo nustatyta kaina parduoti valsybei.
1918 liepos 16 – nužudytas paskutinis Rusijos caras Nikolajus II kartu su šeima
1919 – priimtas maisto pertekliaus nusavinimo dekretas
1919-1921 – Sovietų Rusijoje vykdoma karinio komunizmo politika
1921 – pasirašoma Rygos sutartis (Vakarų Ukraina ir Vakarų Baltarusija atitenka Lenkijai).
1921-1928 – Sovietų Rusijos naujoji ekonominė politika (NEP)
1922 gruodžio 30 – „SSRS įkūrimo deklaracija“.
“Kruvinasis sekmadienis” – 1905 sausio 22 įvykiai Sankt Peterburge, Rusijoje, kurie buvo postūmiu 1905-1907 m. revoliucijai.
Asmenybės kultas – reiškinys valstybėje, (dažniausiai autoritarinėje ar totalitarinėje) kuomet yra ypač garbinamas tos šalies vadas.
Autokratas – valdovas, turintis neaprėžtą valdžią, vienvaldys.
Bolševikai – Rusijos komunistų partijos kitas pavadinimas. Nuo 1903 m. Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos frakcija (greta menševikų), besiremianti marksizmo principais. 1917 m. pasiskelbė atskira politine partija, parengė ir sukėlė Spalio revoliuciją, kuriai vadovavo V. Leninas.
Bolževizmas – revoliucinė marksistinė darbininkų judėjimo srovė, susidariusi XX a. pradžioje Rusijoje. Prievartinio kapitalistinės visuomenės pertvarkymo į komunistinę teorija ir praktika.
Buožė – terminas, naudotas niekinamai apibūdinti pasiturinčiai gyvenantį valstietį.
Caras – aukščiausias vienvaldžio šalies valdovo titulas
Dezertyras – asmuo vengiantis atlikti pilietines ar visuomenines pareigas.
Dūma – Rusijos parlamentas
Fanatizmas – aklas prisirišimas prie tam tikro tikėjimo, žiaurumas kitatikių atžvilgiu.
GULAG‘as – vyriausioji tremties stovyklų vadyba XX a. Rusijoje.
Industrializacija – procesas, kurio metu į gamybą diegiamos stambiosios mašinos.
Išbuožinimas – procesas, atimantis iš pasiturinčių ūkininkų gamybos priemones ir žemę.
Kolektyvizacija – priverstinis žemės atėmimas iš valstiečių ir individualių jų ūkių pertvarkymas į kolūkius ir tarybinius ūkius
Kolūkis (kolektyvinis ūkis, kolchozas) – tarybinė žemės ūkio įmonė, paremta kolektyvinio ūkininkavimo idėja
Komuna – kolektyvas, jungiamas bendro gyvenimo, darbo ir turto.
Komunistai – socializmo teorijos šalininkai, pasisakantys už prievartinį žmonių socialinį sulyginimą, panaikinant privačią nuosavybę ir už proletariato diktatūros įvedimą. Ideologai – K. Marksas ir F. Engelsas.
Komunizmas – politinė ideologija, kurios tikslas yra sukurti beklasę visuomenę, turinčią gamybos priemonių nuosavybę.
Koncentracijos stovykla – genocido arba laikino įkalinimo įstaiga tiems, kuriuos vyriausybė laiko politiškai ir socialiai “svetimais elementais”
Litbelas – (Lietuvos ir Baltarusijos Tarybų socialistinė Respublika) – bolševikų įkurta tarybinė respublika 1919 m. vasario – rugpjūčio mėn. egzistavusi Baltarusijos ir dalies Lietuvos teritorijoje, užimtoje Raudonosios armijos.
Marksizmas – pažiūrų visuma, skelbianti istorinę būtinybę pereiti nuo kapitalizmo per socializmą prie komunizmo.
NEP (naujoji ekonominė politika) – Tarybų Sąjungos ekonominė politika, vykdyta 1921–1929 m.
Nacionalizacija – procesas, kurio metu objektas paverčiamas valstybine nuosavybe.
OGPU – Tarybų Rusijos ir TSRS politinė policija 1922−1934 m.  prižiūrėjusi Gulagus, persekiojusi Rusijos stačiatikių bažnyčią. (iki 1923 m. GPU)
Okupacija – laikinas kitos šalies teritorijos užėmimas karine jėga ir faktiškas jos valdymas.
Patvaldystė – vieno asmens valdžia, kuri yra nekontroliuojama ir neatsakinga.
Penkmečio planas – liaudies ūkio vystymo planas penkerių metų laikotarpiui, praktikuotas Tarybų Sąjungoje ir didesnėje dalyje socialistinio bloko šalių
Pretekstas – tariama priežastis.
Profsąjunga – organizacija, vienijanti tos pačios profesijos dirbančiuosius
Propaganda – bendravimo forma, kurios tikslas daryti įtaką bendruomenės požiūriui arba pozicijai, kartojama ir paskleidžiama įvairiomis formomis.
Protekcionizmas – valstybės ekonominė politika, kuria saugomos vidaus rinkos nuo užsienio konkurentų arba plečiamos rinkos užsienyje
Socialdemokratija – politinis judėjimas, srovė, reformomis siekianti parlamentinio socializmo. Pradininke laikoma Didžiosios Britanijos Leiboristų partija.
Socializmas – ideologija arba ideologijų grupė, taip pat susijusių politinių teorijų grupė, kurių pagrindinis dėmesys skiriamas teisingam gėrybių paskirstymui tarp visuomenės narių bei visuomeniniam arba valstybiniam gamybos priemonių valdymui.
Suverenitetas – valstybės teisė savarankiškai tvarkyti vidaus ir užsienio politikos klausimus
Tautų Sąjunga – tarptautinė organizacija, įkurta pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kurios pagrindinis tikslas buvo išlaikyti pasaulyje taiką
Teroras – sistemingas, metodiškas priešininkų bauginimas ir naikinimas smurtu.
Totalitarizmas – nedemokratine valdymo forma, kai visa valstybes gyvenimą ir net žmogaus privatų gyvenimą kontroliuoja viena partija ar žmogus, nepripažįsta savo valdžios apribojimo (Antrojo pasaulinio karo metu – SSRS, Vokietija, Italija)
Ultimatumas – griežtas valstybės reikalavimas kitai valstybei, kurių nevykdymo atveju grasinama įvairiomis poveikio priemonėmis.
Valstietis – žemės ūkio darbininkas.
Vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD) (buvęs OGPU) – Sovietų Rusijos ir Sovietų Sąjungos valstybinė institucija, represinė žinyba (oficialiai laikyta „kovos su nusikalstamumu ir revoliucinės / viešosios tvarkos palaikymo organu“)

Konspektai – pasirinkite priimtiniausią sau

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5

 1905 – 1907 m. revoliucija Rusijoje

Priežastys:

  1. Žemės ūkyje – feodalizmo liekanos (žemė likusi dvarininkų nuosavybe).
  2. Nėra demokratinių laisvių (nėra spaudos laisvės, partijų veikla negalima).
  3. Neribota caro valdžia – patvaldystė (nėra parlamento, konstitucijos).
  4. Pralaimėtas karas Japonijai (1904).
  5. Opozicinių partijų (nelegalių) veikla.

Revoliucija prasideda „Kruvinuoju sekmadieniu“ 1905 m. (sušaudyta taiki demonstracija Peterburge)

Caras daro nuolaidas ir leidžia:

  • rinkti Dūmą (Rusijos parlamentas);
  • kurti partijas;
  • garantuoja asmens neliečiamumą.

Rusija pasuko demokratijos link.

1917 m. vasario revoliucija ir Spalio perversmas Rusijoje

Vasario revoliucija

Šios revoliucijos metu buvo nuversta caro valdžia, kurią susilpnino ilgas Pirmasis pasaulinis karas.

Revoliucija prasidėjo be aiškių lyderių ir formalių planų, o tai rodo, kad Rusijos liaudis buvo pribrendusi valdžios nuvertimui. Pagrindiniai įvykiai rutuliojosi šalies sostinėje Petrograde, kur 1917 m. vasario 23 d. eilėse prie maisto stovintys žmonės pradėjo demonstraciją. 1917 m. kovo mėnesį (pagal Julijaus kalendorių tai buvo vasaris) prasidėjo darbininkų streikai ir kareivių maištai, buvo pradėtos kurti Tarybos. Kovo 15 d. (kovo 2 d. pagal Julijaus kalendorių) imperatorius Nikolajus II-asis atsisakė sosto ir valdžią perdavė laikinajai vyriausybei, vadovaujamai kunigaikščio Lvovo.

Spalio revoliucija (perversmas)

Spalio revoliucija vadinamas rusų komunistų bolševikų sukilimas 1917 metais prieš pereinamąją A. Kerenskio menševikų vyriausybę. Po šios revoliucijos Rusijoje pradėta kurti socialistinė valstybė (RTFSR, Tarybų Sąjunga).

Vasario revoliucijos ir spalio perversmo priežastys:

  1. užsitęsęs, nesėkmingas karas (Pirmas pasaulinis);
  2. ekonominiai sunkumai, peraugę į suirutę;
  3. darbininkų nepasitenkinimas;
  4. kova tarp caro ir Dūmos (vasario rev.);
  5. kareivių nepasitenkinimas karu;
  6. maisto trūkumas miestuose;

Prasideda demonstracijos, streikai, kariuomenė neklauso caro įsakymų ir pereina į revoliucijos pusę.

Išrenkama Petrogrado darbininkų deputatų taryba (vėliau – Petrogrado darbininkų ir kareivių deputatų taryba). Tai – darbininkų savivalda.

Vasario pabaigoje (pagal tuometinį Europoje naudojamą kalendorių – kovo pradžia) Rusijos caras Nikolajus II atsisakė sosto, baigėsi Romanovų dinastija.

Sudaryta Laikinoji  vyriausybė. Jos vadovas kunigaikštis G. Lvovas.  Rusijos valdymo formą turėjo nustatyti vėliau sušauktas Steigiamasis susirinkimas.

Susidaro dvivaldystė: Laikinoji vyriausybė (demokratų, liberalų ir nuosaikiųjų monarchistų atstovavimas).

rusijos-socialdemokratu-darbininku-partija-ir-jos-skirstymas

Tarybose vyrauja dvi partijos – menševikai (Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (RSDDP) šaka) ir eserai (socialistai revoliucionieriai (SR)).

Bolševikai (po pavadinimo pakeitimo taps komunistais) yra RSDDP kita šaka. 1917 m. ji Rusijoje veikė nelegaliai (buvo draudžiama).

Bolševikams vadovauja Vladimiras Ulijanovas – Leninas.  Bolševikų partija vienintelė Rusijoje pasisakė už karo nutraukimą. Todėl buvo populiari tarp kareivių (armijoje). Partijos šūkis –  „Visa valdžia taryboms“. Tikslas – proletariato diktatūra (valdžia turi priklausyti darbininkams, o kiti socialiniai sluoksniai turi jiems paklusti).

Laikinoji vyriausybė nenutraukė karo, todėl buvo nepopuliari.

1917 m. liepą Laikinajai vyriausybei ima vadovauti socialdemokratas A. Kerenskis.

1917 m. spalio iš 25 į 26 d. (lapkričio 7-8d.) bolševikai užima Žiemos rūmus (Laikinosios vyriausybės rezidencija) ir paima valdžią. Tai – 1917 m. Spalio perversmas Rusijoje. (Pagal komunistų terminus – Didžioji Spalio socialistinė revoliucija). Valdžia atitenka tik bolševikų partijai. Kitos partijos į valdžios struktūras neįleidžiamos.

Bolševikai paskelbia pirmuosius dekretus – Taikos ir Žemės dekretus: kariaujančios šalys raginamos pradėti taikos derybas ir baigti karą be aneksijų ir kontribucijų (į bolševikų kreipimąsi niekas neatsiliepė); kitas dekretas skelbė, kad žemė Rusijoje atiteks tiems, kas ją dirba (liko neištesėtas).

Liaudies komisarų tarybą (bolševikinė vyriausybė, vadovaujama V. Lenino), kuri rėmėsi žemiausiu dirbančiųjų sluoksniu.

1918 m. sausio 5-tą susirinkęs Steigiamasis susirinkimas neatidavė savo įgaliojimų bolševikams. Sausio 6-tą išvaikytas. Tai parodė, kad bolševikai įveda vienos partijos diktatūrą.

Sovietų Rusija 1918 – 1920

1917 m. bolševikai Rusijoje įveda totalitarinę diktatūrą (patys ją vadina „proletariato diktatūra“). Ji:

  1. besiremianti prievarta;
  2. totalitarinė (apimanti visas gyvenimo sritis);
  3. diktatūrą įgyvendina bolševikų partija;

Bolševikų valdoma valstybė vadinosi RSFSR (Rusijos Sovietų Federatyvinė Socialistinė Respublika) arba Sovietų Rusija (iki 1922 m).

Vidaus politika

Bolševikų kariniai daliniai – Raudonoji armija (Raudonoji gvardija). Jos įkūrėjas L. Trockis.

Įkuriama Rusijos ypatingoji komisija (ČK). Įkūrė – F. E. Dzeržinskis.

Ši organizacija skelbė, kad kovoja su Sovietų Rusijos priešais. Ji vykdė represijas prieš opoziciją, bažnyčią, prieš nesutinkančius paklusti diktatūrai. Ši organizacija dažnai veikdavo nepaisydama įstatymų (suiminėdavo, tremdavo, žudydavo). Jos pavadinimai per SSRS istoriją kelis kartus keitėsi: ČK – GPU – NKVD – MGB – KGB.

1918 m. – Lenino įsakymu įkurtos pirmos koncentracijos stovyklos.

Įvesta privaloma mobilizacija į Raudonąją armiją, visuotinė darbo prievolė (darbo knygelės). Visi privalėjo dirbti. Nepaklūstantiems – griežtos bausmės.

Nacionalizuota (suvalstybinta) pramonė, žemė. Visiškai panaikinta privati nuosavybė, liko tik valstybinė. Nacionalizuojant tuktą, žmonėms sumokama už jį nebuvo.

Pradėjus trūkti miestuose maisto – įvestas maisto nusavinimas iš valstiečių (maistas atimamas). Darbininkai miestuose atlyginimą gaudavo maisto produktais.

Pilietinis karas Rusijoje (1918 – 1920)

Tai – antibolševikinių jėgų siekis ginklu nuversti bolševikų valdžią.

Raudonieji (bolševikai) prieš baltuosius (carinės Rusijos šalininkai, antibolševikai).

Baltųjų vadai A. Denikinas, A. Kolčiakas, P. Vrangelis, N. Judeničius.

1918 m. Jakaterinburge bolševikai sušaudo caro Nikolajaus II šeimą.

Pilietinio karo metais bolševikai įvedė karinio komunizmo politiką (1919 – 1921 m.)

  • didėja prievarta šalies valdyme, ekonomikoje;
  • gamybos centralizacija (gamyba valdoma bolševikų valdžios, jokio savarankiškumo)
  • piniginių santykių ribojimas (darbininkams nemokami atlyginimai)
  • įvedamos nemokamos paslaugos (nemokami laikraščiai, miestų transportas)

Pilietinį karą laimi bolševikai. Priežastys:

  • baltieji nederino veiksmų, neturėjo lyderio, neturėjo programos.
  • baltųjų nedemokratinės pažiūros.
  • bolševikų propaganda (žadama laisvė, taika, žemė).
  • stipri Raudonoji Armija.

Pilietinio karo metais prieš Sovietų Rusiją puolimą vykdė ir užsienio valstybės (buvusios Antantės sąjungos narės) Prancūzija, D. Britanija, JAV, Japonija.

 Puolimo priežastys:

  • bolševikų valdžia nacionalizavo (neatlygindama) užsieniečių įmones Rusijoje;
  • bolševikai atsisakė grąžinti carinės Rusijos skolas užsienio valstybėms.

Rusija apsigynė nes:

  • puolančios valstybės siuntė tik ribotas karines pajėgas (po Pirmo pasaulinio karo žmonių tarpe karas buvo labai nepopuliarus, tai varžė vyriausybes);
  • užsienio valstybių darbininkai simpatizavo Sovietų Rusijai ir vertė savo šalių vyriausybes nutraukti puolimą. Tai padėjo daryti vietinės komunistų partijos.

NEP‘as

1921 m. Sovietų Rusijoje kyla badas (dėl maisto atiminėjimo iš valstiečių).

1921 m. (iki 1927 m., iki industrializacijos pradžios) bolševikai pradeda naująją  ekonominę politiką  NEP‘ ą .

NEP‘o matais dalinai buvo leista grįžti į rinkos ekonomiką:

  • leista iš valstybės nuomoti fabrikus, mokėti sutartus mokesčius, likusį pelną pasilikti.
  • leista kurti smulkias privačias įmones.
  • kaime leista iš valstybės nuomoti žemę, mokėti mokesčius, pelną pasilikti.
  • kaime leista naudoti samdomąjį darbą.

NEP‘ o politika pasiteisino:

  • pramonėje ir žemės ūkyje pasiektas prieškarinis lygis (1913 m.)
  • ūkis atsigavo, nes žmonėms buvo leista užsidirbti; pasiteisino veiklumas.

Bolševikų užsienio politika

Po 1917 m. spalio perversmo bolševikai kariaujančioms Pirmajame pasauliniame kare valstybėms siūlė sudaryti taiką be aneksijų ir kontribucijų. Tokia pozicija buvo naudinga bolševikams nes, siekdami populiarumo Rusijoje, norėjo nutraukti žmonėms atsibodusį karą. Kita priežastis – karinių pajėgų reikėjo apginti savo valdžią vidaus (pilietiniame) kare. Kariaujančios valstybės į šį pasiūlymą nereagavo.

Paėmę jėga valdžią, bolševikai paskelbė “Rusijos tautų teisių deklaracija“. Joje Rusijos tautoms siūlė apsispręsti: jei nori – lieka bolševikinės Rusijos sudėtyje, jei nori – gali sukurti savo nepriklausomas nacionalines valstybes. Vėliau šių pasiūlymų nesilaikė.

Bolševikų vyriausybės jokios valstybės nepripažino. Į nepripažinimą bolševikai žiūrėjo abejingai. Jie buvo įsitikinę, kad tai – pasaulinės revoliucijos pradžia. Manyta, jog Rusija – tai pirmoji valstybė, kur darbininkai paėmė valdžią. Toliau šis procesas turi sparčiai plisti ir tapti pasauliniu reiškiniu.

Nutraukti santykiai su Antante iki 1920m.

1918 m. pasirašyta Bresto taika (Brest Litovsko) (03. 03.) tarp Sovietų Rusijos ir Vokietijos. Pagal šią taiką Sovietų Rusija praranda teritorijas (Pabaltijį, V.Baltarusija ir V.Ukrainą ir t.t.).

Matydami, kad kitose šalyse darbininkai valdžios nepaima, bolševikai pradeda propaguoti „Revoliucijos eksportas“ į kaimynines šalis teoriją. Tai turėjo būti daroma Raudonosios Armijos  pagalba.

1919 m. S. Rusijos komunistų partijos iniciatyva įkuriamas Komunistų Internacionalas (Kominternas). Tai organizacija, jungusi įvairių šalių komunistų partijas (34). Tikslas – sudaryti sąlygas pasaulinei  revoliucijai, remti S. Rusiją, kovoti su socialdemokratų partijomis (socdemus komonistai laikė vienais didžiausių savo politinių priešų). Kominternas vykdė S.Rusijos valią.

1920 m. kyla Lenkijos – Sovietų Rusijos karas. (Lenkijos pergalė). Tai – nepavykęs bandymas „eksportuoti“ revoliuciją.

1922 m. – atkuriami diplomatiniai santykiai su 12 valstybių. Užsienio valstybės supranta, kad bolševikai sugebėjo įsitvirtinti valdžioje, pripažinti Sovietų Rusiją savo vyriausybes spaudė darbininkai, Sovietų Rusija – stambus ekonominis partneris, NEP‘as suteikė vilties, kad Sovietų Rusijoje švelnėja diktatūrinis valdymas.

1917 m. revoliucija Rusijoje.

Prasidėjus I pasauliniam karui Rusija susidūrė su ekonominiais sunkumais. Žemės ūkyje ėmė trūkti  darbo rankų, todėl pradėjo trūti maisto produktų, miestuose buvo įvestos maisto kortelės, sumažėjo maisto daviniai kareiviams. Kariuomenės aprūpinimas karo reikmenimis taip pat buvo netinkamas. Prasti keliai ir užgrūsti geležinkeliai trukdė greitai perkelti kariuomenės dalinius. Ekonominiai sunkumai ir nesėkmės fronte demoralizavo kariuomenę. Kareiviai pradėjo reikšti nepasitenkinimą.

1917 m. vasario mėn viduryje Sankt Peterburge prasidėjo masiniai darbininkų streikai. Priežastys:

  1. duonos trūkumas;
  2. nesėkmės fronte;
  3. nepasitenkinimas caro vyriausybės politika;

Streikuojanių darbininkų atstovai išrinko Petrogrado darbininkų tarybą, į ją buvo pasiųsti ir kareivių atstovai. Netrukus ši taryba jau kontroliavo visą Petrogradą. Rusijos Dūma įkūrė laikiną komitetą tvarkai šalyje įvesti. Kovo 14 d. šis komitetas buvo paskelbtas Laikinąja Rusijos vyriausybe. Caras atsistatydino, Rusija tapo respublika.

Nuvertus carą, valdžia pasiskirstė tarp 2 valdžios institucijų:

  1. darbininkų ir kareivių atstovų tarybų – jos veikė didžiuosiuose miestuose, reiškė darbininkų, valstiečių ir kitų žemesniųjų sluoksnių interesus;
  2. Laikinosios vyriausybės – ji gynė aristokratų ir viduriniojo sluoksnio interesu;

Nusistovėjusi pusiausvyra vadinama dvivaldyste, kuri truko nuo 1917 m. kovo iki liepos mėn. Be to šalyje augo bolševikų populiarumas. Prasidėjus Vasario revoliucijai, bolševikų lyderis V. Leninas buvo emigracijoje. Iš jos grįžęs balandžio mėn., jis paskelbė vadinamąsias Balandžio tezes, kuriose išdėstė bolševikų siekius:

  1. darbininkų ir valstiečių tarybos nedelsiant turi perimti valdžią šalyje į savo rankas;
  2. valstiečiai turi sukilti prieš dvarininkus ir pasidalyti jų žemes, darbininkai – sudaryti fabrikų valdymo komitetus;
  3. grobikiškas karas turi būti paverstas pilietiniu, t.y. kareiviai turi sukilti prieš dvarininkus ir buržuaziją;
  4. tada įvyks socialistinė revoliucija ir darbininkai perims valdžią į savo rankas;

Ši bolševikų programa netrukus išpopuliarėjo, nes žmonės vylėsi, kad bolševikai išspręs visas šalyje esančias problemas.

1917 m. liepos mėn bolševikai bandė įvykdyti sukilimą Petrograde, tačiau Laikinajai vyriausybei paklusnios kariuomenės dalys jį nuslopino.

1917 m. spalio mėn. bolševikai vis dėlto įvykdė valstybės perversmą ir atėjo į valdžią Rusijoje. Bolševikai jėga užėmė strategiškai svarbius objektus Petrograde. II Tarybų suvažiavimas patvirtino naująją vyriausybę – Liaudies komisarų tarybą. Surengus demokratinius rinkimus į Steigiamąjį susirinkimą (taip norėta įrodyti valdžios teisėtumą), bolševikai gavo vos 24% balsų, todėl susirinkimą išvaikė jėga.

Bolševikų režimas Rusijoje

1917 m. Rusijos ekonominė ir politinė padėtis:

  • I pasaulinis karas atnešė daug nelaimių:
    • šeimos neteko maitintojų;
    • miestams trūko duonos;
    • didėjo nepasitenkinimas užsitęsusiu karu;
  • kariuomenėje pašlijo drausmė;
  • šalyje įsigalėjo anarchija;
  • bolševikai siekė visiškos valdžios ir tai sukėlė pilietinį karą;

Proletariato diktatūros kūrimas. 1918 m. vasaris.

Susiformuoja valdžios prievartos įrankis – Visos Rusijos ypatingoji komisija, kurios tikslas – įtvirtinti diktatūrą. Atšaukiamas mirties bausmės panaikinimas, draudžiami streikai, leidžiama žmogų suimti ir sušaudyti.

1918 m. Sovietų Rusijos konstitucijoje įteisinama politinė nelygybė – klasinis cenzas: dvasininkai ir asmenys, turintys nors vieną samdinį, netenka rinkimų teisės. Steigiamos koncentracijos stovyklos sukilėliams, atsisakiusiems tarnauti Raudonojoje armijoje asmenims ir nepaklusniems valstiečiams.

Pilietinis karas ir intervencija.

1918 m. gegužės mėn. Rusijoje prasideda pilietinis karas, jame kariauja 2 pusės:

  • raudonieji (bolševikai);
  • baltieji (bolševikų priešai);

Nors baltųjų kariuomenėje yra žymiai daugiau gerų karvedžių, bet po spalio perversmo bolševikai kontroliuoja geležinkelius, todėl jie turi pranašumą. Karas manevrinio pobūdžio, nedaug kareivių didelėje teritorijoje. Liaudis palaiko bolševikus, nes šie davė žemės.

1918 m. kovą Murmanske išsilaipina Antantės desantas, o balandį Vladivostoke – Japonijos, Didžiosios Britanijos ir JAV kariuomenė.

1918 m. gegužę prasideda čekų ir slovakų korpuso maištas. Kontrrevoliucinės jėgos užima dalį Sibiro, Uralo, Pavolgio.

1918 m. lapkritį Odesoje, Chersone, Sevastopolyje išsilaipina Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos desantas.

1919 m. kovo mėn. vyksta baltųjų generolo A. Kolčiako puolimas.

1919 m. vasarą baltieji, vadovaujami A. Denikino, užima dalį Ukrainos, Kurską, Oriolą. Rudenį bolševikai sustabdo puolimą.

1919 m. pab.-1920 m. pr. Raudonoji armija užima Donbasą, Kijevą, Rostovą. Išplečia tarybų valdžio kontroliuojamas teritorijas.

1920 m. vyksta kovos su Lenkija ir baltųjų kariuomene, vadovaujama generolo P. Vrangelio.

1921 m. pasirašoma Rygos sutartis (Vakarų Ukraina ir Vakarų Baltarusija atitenka Lenkijai).

1922 m. pilietinis karas baigiasi Tolimuosiuose Rytuose.

Pilietinio karo pasekmės:

  1. bolševikams pavyko išlaikyti valdžią savo rankose;
  2. pilietinis karas sustabdė šalies ekonomine raidą;
  3. žuvo apie 10 mln. žmonių;

Bolševikų pergalės priežastys:

  1. kontrrevoliucinės jėgos neturėjo aiškios programos, be to, nebuvo vieningos;
  2. bolševikai turėjo patrauklią programą ir sugebėjo mobilizuoti ekonominius resursus;
  3. bolševikai sugebėjo sukurti profesionalią Raudonąją armiją;

1919 m. buvo sukurtas komunistinis internacionalas (Kominternas), veikęs iki 1943 m. Jo tikslas – derinti komunistų veiklą visame pasaulyje, siekti pasaulinės revoliucijos.

Karinis komunizmas – 1919-1921 m. Sovietų Rusijos politika ir priemonių sistema, kuri buvo įgyvendinama ginkluota kova: kariniai, pusiau kariniai ir prievartiniai šalies valdymo elementai, piniginių prekinių santykių ribojimas, gamybos centralizacija, lygiavos, nemokamų paslaugų įvedimas. Pagrindinis požymis – maisto produktų nusavinimas, tikslas – pajungti ekonomiką karo tikslams. Uždrausta privati prekyba maisto produktais ir vartojimo prekėmis. Įvestas apmokėjimas už darbą maisto produktais. Dekretu numatyta palikti valstiečiams produktų tik maistui. Nacionalizuoti fabrikai, vidutinės ir smulkiosios įmonės sukurta centralizuota gamybos valdymo ir paskirstymo sistema. 1918 m. įvesta visuotinė darbo prievolė.

Karinio komunizmo pasekmės:

  1. sumažėjo priekių apyvarta, pinigai neteko vertės;
  2. valstiečiai sumažino pasėlių plotus (kam auginti, jei vistiek atims), smuko žemės ūkis;
  3. valstiečiai nuskurdo, 1921 m. prasidėjo badas Pavolgyje;
  4. prasidėjo pramonės krizė: neveikė pramonės įmonės, trūkos žaliavų ir darbo jėgos;
  5. augo gyventojų nepasitenkinimas (1921 m. Kroštato jūreivių maištas);
  6. įvestos nemokamos geležinkelio transporto ir komunalinės paslaugos;

Tačiau ši politika padėjo sukaupti ekonominių resursų kovai su baltagvardiečiais ir laimėti pergalę pilietiniame kare.

NEP‘as (naujoji ekonominė politika) – Sovietų Rusijos ekonominė politika vykdyta 1921-1929 m.: įvesta rinkos ekonomika, prekiniai-piniginiai kaimo ir miesto santykiai, panaikintos valstiečių ūkio prievolės. Imtis tokios politikos vertė badas, gamybos nuosmukis ir antibolševikinės akcijos (Kronštato sukilimas). NEP‘as leido atverti rinką, stabilizuoti finansus, atstatyti, kas buvo sugriauta per karą. Kartu atsirado naujoji buržuazija ir turtingi valstiečiai – buožės. Po Lenino mirties 1924 m. absoliučią valdžią paėmus Stalinui, NEP‘as pamažu likviduotas.

NEP‘o dėka atkurtas žemės ūkis ir pramonė, tobulėjo transporto ir prekybos sistema, tačiau Rusija vis tiek 5-10 kartų atsiliko nuo didžiųjų kapitalistinių valstybių.

1922 gruodį Sovietų Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Azerbaidžano, Armėnijos ir Gruzijos respublikų atstovai pasirašė SSRS įkūrimo deklaraciją.

1924 m. sausį buvo patvirtinta SSRS konstitucija.

1905 – 1907 m. Rusijos revoliucija

Priežastys:

  • Feodalinių liekanų (patvaldystės, dvarininkų žemėvaldos, kaimo bendruomenės) egzistavimas;
  • Blogos darbininkų darbo ir gyvenimo sąlygos;
  • Tautinė ir kultūrinė nerusų tautų priespauda;
  • Nesėkmingas karas su Japonija;

Socialistų revoliucionierių (arba eserų) partija susikūrė 1901 m. tikslas – nuversti patvaldystę, įvesti demokratinę respubliką; orientavosi į gausiausią Rusijos ž valstiečių – klasę; pagrindine kovos priemone laikė terorą;

RSDDP (Rusijos socialdemokratų darbininkų partija) susikūrė 1903 m. ir iškart suskilo į menševikus ir bolševikus; ši partija rėmėsi marksizmo teorija; orientavosi į darbininkų klasę; tikslas – socializmas. Tačiau menševikai teigė, kad Rusijoje nėra galimybės sukurt socializmą, todėl orientavosi į buržuazinę demokratinę revoliuciją, kuri padėtų sukurti šalyje demokratinę parlamentinę sistemą. Bolševikai teigė, kad artėjanti buržuazinė demokratinė revoliucija Rusijoje bus I socialistinė revoliucijos etapas, ir rengėsi paimti visą valdžią.

Zemskininkų–konstitucininkų sąjunga susikūrė 1903 m.: tai buvo liberaliosios inteligentijos organizacija, siekusi reformomis apriboti patvaldystę ir įvesti Rusijoje konstitucinę monarchiją.

Išlaisvinimo sąjunga įsikūrė 1904 m.: tai iš zemstvų liberalų išsiskyrusi radikali grupuotė, siekusi suvienyti visas šalies jėgas kovai dėl politinės laisvės ir norėjusi priversti vyriausybę imtis radikalesnių reformų.

Revoliucijos eiga:

  1. revoliucijos pradžia 1905 m. sausis – rugpjūtis:
  • revoliucija prasidėjo “Kruvinuoju sekmadieniu” (1905 m. sausio 9 d.), kai caro vyriausybės paliepimu buvo sušaudyta taiki demonstracija, nešusi peticiją carui dėl darbininkų padėties pagerinimo, dėl Steigiamojo susirinkimo sušaukimo ir politinių kalinių amnestijos. Po šio įvykio per Rusiją nusirito galinga darbininkų streikų banga;
  • caras nenorėdamas daryti nuolaidų apsiribojo pažadais, o tai kėlė darbininkų nepasitenkinimą;
  • 1905 m. birželio mėn. visuotinis streikas peraugo į ginkluotą sukilimą;
  • 1905 m. rugpjūčio mėn. caras paskelbė manifestą, kuriame žadėjo sušaukti žmonių renkamą Valstybės dūmą;
  1. Aukščiausias revoliucijos pakilimas 1905 m. spalis – gruodis:
  • Spalio mėn. pr. Maskvoje prasidėjęs geležinkelininkų streikas peraugo į visos Rusijos politinį streiką;
  • Spalio 17 (30) d. caras paskelbė manifestą “Apie valstybės santvarkos tobulinimą”, kuriame žadėjo įvesti pagrindines politines laisves ir teises, išplėsti rinkimų teises, sušaukti Valstybės dūmą kaip įstatymų leidimo organą;
  • Pasinaudojus paskelbtomis laisvėmis toliau kūrėsi politinės partijos;
  1. revoliucijos pabaiga 1906 – 1907 m.:
  • 1906 m. kovo mėn. įvyko rinkimai į valstybės dūmą;
  • 1906 m. liepos mėn. caras I Valstybės dūmą paleido. Tai sukėlė naują nepasitenkinimo bangą. Vyriausybė griebėsi represijų;
  • 1907 m. pr. įvyko rinkimai į II Valstybės dūmą;
  • 1907 m. II Valstybės dūma išvaikyta – tai laikoma revoliucijos pabaiga.

Padariniai:

  • Rusijos politinė santvarka priartėjo prie Europos valstybių santvarkos;
  • Pagyvėjo visuomeninis – politinis, kultūrinis gyvenimas;
  • Sumažėjo tautinė priespauda;

Vasario revoliucija Rusijoje

Priežastys:

  • Caro bandymai Rusiją pertvarkyti iš pavaldinės į konstitucinę nepasiteisino;
  • Užsitęsęs karas, pralaimėjimai frontuose, ekonominė suirutė didino įvairių gyventojų sluoksnių nepasitenkinimą;
  • 1916 m. pagilėjo vyriausybės krizė;
  • karo metais labai išaugo stambiųjų Rusijos verslininkų ekonominė ir politinė reikšmė;

Revoliucijos eiga:

  1. revoliucijos pradžia 1917 m. sausio 9 d. – vasario 25 d.:
  • kruvinojo sekmadienio metinių proga Rusijoje prasidėjo didžiulis streikas.
  1. sukilimas Petrograde 1917 m. vasario 26-28 d.;
  2. Petrogrado deputatų ir kareivių deputatų tarybos veikla 1917 vasario 27 d. – kovo 1 d.;
  3. laikinosios vyriausybės sudarymas 1917 m. kovo 3 d.;
  4. dvivaldystė 1917 m. kovo 3 d – liepos 3 d.:
    • laimėjus revoliucijai Rusijoje susidarė dvivaldystė: Laikinoji vyriausybė turėjo valdžią, bet reali jėga (kariuomenė, milicija, darbininkų draugovės) buvo darbininkų ir kareivių deputatų tarybų rankose.
    • 1917 m. balandžio 4 (17) d. Leninas išdėstė planą, kaip taikiai paimti valdžią (“Balandžio tezės”);
  5. dvivaldystės pabaiga 1917 m. liepos 4 d.:
    • bolševikai nutarė liepos 4 d. surengti taikią demonstraciją Petrograde, tačiau vyriausybei ištikimi daliniai pradėjo šaudyti į demonstraciją. Dauguma tarybų pasmerkė Petrogrado darbininkų ir kareivių veiksmus. Laikinajai vyriausybei tarybos suteikė plačius įgaliojimus – ji buvo pavadinta revoliucijos gelbėjimo vyriausybe. Valdžią perėmė Laikinoji vyriausybė.

Spalio ginkluotas perversmas Rusijoje. Bolševikų įsitvirtinimas valdžioje

Spalio ginkluotas sukilimas Petrograde 1917 m. spalio 24-25 d.:

  1. Po 1917 m. liepos ir rugpjūčio mėn. įvykių bolševikai pakeitė taktiką ir ėmė ruoštis ginklu paimti valdžią;
  2. 1917 m. spalio 24-25 d. bolševikų pajėgos užėmė svarbiausius Petrogrado objektus. Ginkluotam perversmui vadovavo Karinis revoliucinis komitetas ir jo biuras.
  3. 1917 m. spalio 25 d. vakare įvykęs II Tarybų suvažiavimas paskelbė, kad Laikinoji vyriausybė netenka savo galios, ir visa valdžia perduodama Darbininkų ir kareivių deputatų taryboms. Buvo priimti su dekretai: dėl taikos ir dėl žemės; suvažiavime patvirtinta vyriausybė – Liaudies komisarų taryba (ją sudarė tik bolševikai);
  4. kadangi rinkimų rezultatai į Steigiamąjį susirinkimą susiklostė bolševikų nenaudai, 1918 m. sausio 6 d. Liaudies komisarų taryba uždraudė jo tolesnę veiklą – tai akivaizdžiai parodė, kad bolševikų valdžia pasuko ne demokratijos keliu;

Pilietinis karas Rusijoje 1918 – 1920 m:

Priežastys:

  • bolševizmo įsigalėjimo baimė;
  • bolševikų vykdyta nacionalizacija;
  • teroras;
  • uždraudimas išvykti į užsienį;
  • siekimas atkurti Rusijos respubliką;

kariaujančios pusės:

  • “raudonieji” (Tarybų valdžios, bolševikų šalininkai – vadovaujami Trockio);
  • “baltieji” (bolševikų priešininkai – vadovaujami Kolčiako);

karo etapai

Etapai laikotarpiai Su kuo kovojo bolševikai Kur vyko kovos
I 1918 n. Pav. – 1919 m. pav. Su Kolčiaku Rusijos rytuose, nuo Uralo
II 1919 m. pav. – 1920 m. pav. Su Denikinu Pietuose (Ukrainoje)
III 1920 m. vasara Su Judeničiumi Prie Peterburgo
IV 1920 05 – 12 Su Vrangeliu Šalies pietuose, Kryme

Rezultatai:

  • baltagvardiečiai pralaimėjo;
  • įsigalėjo bolševikų diktatūra;
  • pramonėje kilo suirutė;
  • buvo nualintas žemės ūkis;
  • kilo badas;
  • 10% sumažėjo gyventojų skaičius;

Bolševizmo politika

“Karinis komunizmas” 1918 m. pav. – 1921 m. pr.: Nepas 1921 03 – 1927 m.:
·         valstiečiams įvestas maisto produktų nusavinimas;

·         uždrausta žemę pirkti, parduoti, nuomoti;

·         uždraustas samdomasis darbas;

·         įvesta darbo prievolė;

·         uždrausta prekyba;

·         darbo užmokestis lygiavos principu, mokama natūra;

·         panaikintas mokestis už komunalinius patarnavimus, transportą, spaudą;

·         nacionalizuota vidutinė ir smulkioji pramonė;

·         įkurta ALŪT, skirsčiusi visas materialines vertybes;

·         Valstiečiams įvestas mokestis maisto produktais;

·         Leista žemę nuomoti;

·         Leistas samdomasis darbas;

·         Panaikinta darbo prievolė, atsirado darbo biržos;

·         Leista prekyba;

·         Atlyginimas mokamas pinigais pagal darbą;

·         Įvestas mokestis už komunalines paslaugas, transportą, spaudą;

·         Nacionalizuota tik stambioji pramonė;

·         Sumažėjo ūkio valdymo centralizacija;

NEPAS Rusijoje 1921-1927 m.

Įvedimo priežastys Panaikinimo priežastys
·         Rusijos ūkio, transporto suirutė;

·         Infliacija;

·         Nesuinteresuotumas dirbti;

·         Valstiečių, darbininkų ir jūreivių maištai, kėlę grėsmę bolševikų valdžiai;

·         Partinė vadovybė nepą laikė laikinu atsitraukimu nuo bolševizmo;

·         Dauguma darbininkų reikalavo nors mažo, bet garantuoto darbo mokesčio;

·         Valstiečiai buvo nepatenkinti pakilusiomis pramonės gaminių kainomis;

1922 m. gruodžio 30 d. Tarybų Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Užkaukazės respublikų atstovai pasirašė SSRS sudarymo Deklaraciją.

1917 m. VASARIO REVOLIUCIJA. SPALIO PERVERSMAS

Vasario revoliucijos priežastys:

  • Pramonės ir žemės ūkio atsilikimas. Nepasiteisinusi P. Stolypino žemės ūkio reforma
  • Vyriausybės krizė, nepasitenkinimas caro valdžia, jo vykdyta politika
  • Maisto produktų trūkumas
  • Vyrų mobilizacija į kariuomenę karo metu

Vasario revoliucijos padariniai:

  • Nuversta caro valdžia. Žlunga Rusijos imperija
  • Dvivaldystė – atsiranda antra valdžia – Tarybos, jos egzistavo greta Laikinosios vyriausybės

Spalio perversmo priežastys:

  • Bolševikai pakeitė taktiką ir po nesėkmingų bandymų į valdžią ateiti rinkimų būdu pasirinko ginkluotą perversmą siekdami įsitvirtinti valdžioje
  • Stiprėjo bolševikų įtaka Tarybose, smuko Laikinosios vyriausybės vaidmuo

Spalio ginkluoto perversmo padariniai:

  • Nuversta Laikinoji vyriausybė
  • Bolševikai užima Žiemos rūmus ir kitas svarbias institucijas ir taip ateina į valdžią
  • Rusija tampa respublika
  • Rusijoje prasideda totalitarinis diktatūrinis režimas. Bolševikų vyriausybė- Liaudies komisarų taryba

1918 m. bolševikai išvaiko Steigiamąjį susirinkimą. Pasirašoma Brest-Litovsko taikos sutartis. Ja Rusija pripažįsta Ukrainos ir Suomijos nepriklausomybę, atsisakė pretenzijų į Lenkiją, Baltijos šalis. Armėnija atiduota Turkijai. Po Vokietijos kapituliacijos Sovietų Rusiją paskelbė taiką negaliojančia.

1918-1920 m. pilietinis karas Rusijoje. Jį praktiškai sukėlė pasaulinis karas, anarchija ir bolševikų siekis valdžios. Kovoja bolševikai su baltaisiais. Karo pasekmės – laimi raudonieji, įsigali bolševikų diktatūra, sustabdyta ekonominė šalies raida, šalyje kilo badas, maištai, darbininkų streikai. Bolševikų laimėjimo priežastys – skelbė giną valstiečių ir darbininkų teises, baltieji – turtingųjų; raudonieji skelbė tautų apsisprendimo principą (pripažino, kad pavergtos rusų tautos turi teisę į nepriklausomybę),tad juos rėmė  pakraščiuose gyvenančios tautos norėjusios atsiskirti, o baltieji norėjo atkurti buvusią carinę imperiją.

1918-1921m. Karinis komunizmas. Maisto produktų nusavinimas iš valstiečių, ekonomika pajungta karo tikslams, uždrausta pirki, parduoti, nuomoti žemę, pramonės nacionalizacija. Padėjo laimėti piliet. kare.

  • 1917-1922 m. Sovietų Rusija
  • 1922-1991 m. Sovietų Sąjunga (SSRS) – komunistinė valstybė

BOLŠEVIKŲ VALDŽIOS ĮSIGALĖJIMAS.

  • 1918-1921 m. Karinis komunizmas. (Valdžioje V. Leninas) Vykdyta bolševikų politika, bandymas suskurti idealią komunistinę visuomenę, kurioje visi lygūs ir ūkį pajungti karo reikmėms. Todėl buvo nacionalizuojama pramonė, ūkis, nusavinami maisto produktai. Steigtos koncentracijos stovyklos, siekiant sunaikinti priešininkus, remtasi socialistų idėjomis, uždrausta kitų partijų veikla, spaudos cenzūra. Persekiota bažnyčia, ji atskirta nuo visuomenės, visuotinė darbo prievolė, spaudos cenzūra, mobilizacija.
  • 1921-1928 m. NEP‘as (Naujoji Ekonominė politika). Norėta panaikinti karinio komunizmo padarinius, nes dėl visuomenės nepasitenkinimo ir ekonominio nuosmukio atsirado grėsmė prarasti valdžią. Leista samdyti darbininkus, nuomotis žemę, sustiprėjo pramonė, nes pelnas galėjo būti pasiliktas, leista nuomoti fabrikus ir steigti naujas įmones. Atkurtas ūkis, pritraukta kapitalo iš užsienio valstybių, atsigavo finansų sistema. Politinė raida nekito, pasikeitė tik ekonominis šalies gyvenimas bei pokyčiai socialinėje raidoje – atsigavo miestai, ūkis, išeita iš krizės.
  • 1922 m. tarybų Rusija tampa Sovietų sąjunga.
  • 1922 m. į valdžią ateina Stalinas (iki 1953 m.). Formuojasi jo asmenybės kultas.
SSRS vadovas             SSRS

V. Leninas

(1917 – 1924)

Rusijos bolševikų (komunistų) partijos įkūrėjas, vadovas.

  • pilietinio karo metu S. Rusiją puola ir užsienio valstybės („Revoliucijos eksportas“, pasaulinės revoliucijos pradžia (bolševikų manymu).
    • Karą laimi raudonieji (bolševikai), įsitvirtina valdžioje.
  • 1918-1920 m. – pilietinis karas (baltieji prieš raudonuosius). Karo metais vykdoma Karinio komunizmo politika (maisto produktų nusavinimas iš valstiečių, visuotinė darbo prievolė).
  • sukuriama Raudonoji Armija, slaptoji saugumo policija ČK (vėliau pavadinta NKVD, KGB).
  • 1918-03 Sovietų Rusija ir Vokietija pasirašo Brest-Litovsko (Bresto) taikos sutartį (S. Rusija išstoja iš I-ojo pasaulinio karo (išduoda sąjungininkes – Antantės valstybes), atiduoda savo vakarines žemes Vokietijai).
  • išvaikytas Steigiamasis susirinkimas.
  • bolševikų valdoma valstybė – Sovietų Rusija (RSFSR). Liaudies komisarų tarybą (bolševikų vyriausybė, vadovaujama Lenino).
    • įvedama proletariato diktatūra.
    • sukuriamas totalitarinis valdymas: viena partija (bolševikų (komunistų));
    • suvaržytos žmonių teisės;
    • cenzūra;
    • nėra sąžinės laisvės (persekiojami dvasininkai ir tikintieji, diegiama ateizmo politika); nacionalizuojamas turtas;
    • vykdomas teroras prieš gyventojus;
    • nevyksta demokratiniai rinkimai.
  • 1917 m. bolševikai įvykdo spalio perversmą Rusijoje (nuverčia Laikinąją vyriausybę).
  • 1921-1925 m. S. Rusijoje vykdomi ūkio pertvarkymai NEP‘as (naujoji ekonominė politika). Todėl ūkis atsigauna.
  • 1922 m. Stalinas tampa komunistų partijos vadovu (generalinis sekretorius)
  • 1924 m. sukuriama Sovietų Sąjunga (SSRS).

Bolševikų įsigalėjimo Rusijoje eiga

1917 m. spalio mėn. – Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos suorganizuotas sukilimas prieš Laikinąją vyriausybę 1917 m. gruodžio mėn. – sukurta Rusijos ypatingoji komisija (ČK) 1917 m. pab. – pradėta turto nacionalizacija – turto atėmimas iš savininkų ir perdavimas valstybei. (buvo nacionalizuoti bankai, geležinkeliai, fabrikai), atlyginimai pakeisti maisto daviniu. 1917 m. lapkričio 7 d. – 1920 m. – Rusijos pilietinis karas 1918 m. sausio mėn. – priimtas Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės dekretas. 1918 m. – pradėtos kurti komunos 1918 m. vid. – įvesta „maisto produktų diktatūra“ – valstiečiai maistą privalėjo nustatyta kaina parduoti valsybei. 1918 m. liepos 16 d. – nužudytas paskutinis Rusijos caras Nikolajus II kartu su šeima 1919 m. – priimtas maisto pertekliaus nusavinimo dekretas 1921 – 1929 m. – Sov. Rusijos naujoji ekonominė politika (NEP) 1922 m. gruodžio 30 d. – „SSRS įkūrimo deklaracija“.

Bolševikų svajonė buvo sukurti komunizmą – santvarką, kurioje neišnaudojami žmonės. Bolševikai išdalino dvarininkų valdas, panaikino valstiečių skolas žemės bankui, įvedė privalomą karinę tarnybą.

Pilietinis karas

Šiaurė Kaukaze susiformavo antibolševikinė savanorių armija vadovaujama generolų L. Kornilovo, A. Denikino, M. Aleksejevo, P. Vrangelio. Pietuose susibūrė Dono kazokai vadovaujami P. Krasnovo Siekiant sutramdyti priešininkus buvo steigiamos koncentracijos stovyklos, vykdomos represijos. 1919 m. – į kovą su bolševikais stojo buvusios caro armijos kariai. Vadas – A.Kolčiakas. 1920 m. Ji buvo sunaikinta bolševikų. Laimėti bolševikams padėjo žiaurumas, gyventojų pasitikėjimas, baltagvardiečių vadų nevieningumas.

NEP’as

Vyko 1921 – 1927 m. Tikslas – atgaivinti rinkos ekonomiką.

Pokyčiai

  • maisto produktų nusavinimas pakeistas mokesčiu maisto produktais
  • leista nuomoti žemę ir samdyti darbo jėgą
  • vidutinės ir mažos įmonės perduotos savininkams
  • užsieniečiams leista nuomotis įmones
  • įvykdyta finansų reforma
  • vėl pradėjo cirkuliuoti pinigai

1922 m. Gruodžio 30 d. Pasirašyta „SSRS įkūrimo deklaracija“ – Rusija, Ukraina, Baltarusija, Azerbaidžanas, Armėnija, Gruzija bei kt. Vidurinės Azijos šalys.

NEP (naujoji ekonominė politika) – Tarybų Sąjungos ekonominė politika, vykdyta 1921–1929 m. Tai unikalus SSRS laikotarpis, kai pramonėje, prekyboje, žemės ūkyje buvo įteisinta privati nuosavybė (gali suteikti papildomą pelną). Valstiečiams bolševikų valdžia leido, sumokėjus mokesčius, laisvai pardavinėti savo produktus. Pagrindinės ekonomikos įmonės, transportas, užsienio prekyba liko valstybės nuosavybe. 1922 m. įvestas tvirtas piniginis vienetas – červoncas. Privatus kapitalas ypač klestėjo prekyboje. Susikūrė naujas verslininkų sluoksnis (nepmanai). NEP laikotarpiu atsigavo karinio komunizmo metu sunykusi SSRS ekonomika. 1929 m. pab. J. Stalinas NEP panaikino. NEP tikslus ir priežastis rasite Wikipedijoje.

1. Nacionalizacija

  • reikėjo pristabdyti dėl 1918 – 1920 m. vykusio pilietinio karo
  • buvo pristabdyta ir dėl pilietinio karo pakeista į karinio komunizmo politiką

2. Karinio komunizmo politika

Pokyčiai

  • maisto produktų nusavinimas
  • uždrausta prekyba
  • uždraustas samdomasis darbas
  • darbo prievolės įvedimas
  • pramonės nacionalizacija

Pasekmės

  • padidėjo skurdas, prasidėjo badas
  • prasidėjo sukilimai
  • sužlugdyta ekonomika
  • bolševikams pavyko išsaugoti valdžią

3. NEP’as

Vyko 1921 – 1927 m. Tikslas – atgaivinti rinkos ekonomiką.

Pokyčiai

  • maisto produktų nusavinimas pakeistas mokesčiu maisto produktais
  • leista nuomoti žemę ir samdyti darbo jėgą
  • vidutinės ir mažos įmonės perduotos savininkams
  • užsieniečiams leista nuomotis įmones
  • įvykdyta finansų reforma
  • vėl pradėjo cirkuliuoti pinigai

Reikšmė

  • finansų reforma
  • atsistatė ekonomika
  • darbininkams atsirado suinteresuotumas dirbti

4. Industrializacija

Industrializacija prasidėjo 1927 m. Tikslai:

  • SSRS paversti modernia industrine valstybe
  • Sukurti karine pramone
  • Pavyti ir aplenkti pasaulio valstybes

Pokyčiai:

  • nacionalizuojamos privačios įmonės
  • perskirstomas biudžetas sunkiosios pramonės naudai
  • pereita prie centralizuotos, valstybės kontroliuojamos planinės ekonomikos, kuri buvo skirstoma penkmečiais

Priemonės:

  • Pereita prie planines, valstybes reguliuojamos ekonomikos
  • Gamybos planai kuriami penkeriems metams

Reikšmė:

  • industrializacija pavyko
  • sukurtos naujos pramonės šakos
  • sukurta karinė pramonė
  • likviduotas nedarbas
  • padidėjo darbininkų skaičius
  • gyvenimo lygis negerėja

5. Kolektyvizacija

Industrializacijos metu (bet kiek vėliau) žemės ūkyje vyko kolektyvizacija (1929 – 1937 m.) Tikslas:

  • Rasti lėšų industrializacijai

Priemonės:

  • valstiečiai buvo suvaryti į kolūkius
  • Žmonės neteko turto, žemės, prievarta vergavo valstybei: augino eksportui grūdus, kuriuos pardavus buvo perkama modernios technikos

Požymiai:

  • buožių (pasiturinčių ūkininkų) likvidavimas
  • kolūkių sukūrimas

Rezultatai:

  • Sužlugdytas žemės ūkis
  • Daugybė valstiečių išvežti į lagerius
  • Kolektyvizacija pavyko
  • Milijonai žmonių mirė iš bado arba buvo nužudyti

Teroras ir represijos

GULAGAS – institucija, sukurta sovietinių lagerių sistemai valdyti. Žmonės buvo tremiami į priverčiamųjų darbų stovyklas siekiant nemokamo darbo. Stalino teroro įrankiu tapo Vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD)

Faktai:

  • Trėmimai, priverčiamasis darbas, žmonių žudymas ir įkalinimas (iš pradžių 3,5 mln., o vėliau – 16 mln. kalinių).
3. Pasitelkite papildomą informaciją – pateiktis, vaizdinę medžiagą, vadovėlio temas, dokumentus ir sutartis ar mūsų rekomenduojamas nuorodas.
  • Sutartys ir dokumentai
  • Istoriniai klausimai
  • Temos vadovėlyje

Dokumentai

“Patvirtinti grūdų monopolio ir tvirtų kainų nekintamumą, negailestingos kovos su grūdų spekuliuotojais maištininkais būtinumą, įpareigoti kiekvieną grūdų savininką, kad jis per savaitę nuo šiuo nutarima paskelbimo kiekviename valsčiuje praneštų, jog atiduoda visą perteklių, liekantį nuo kiekio, reikiamo laukų sėjai ir asmeniniam vartojimui iki naujojo derliaus pagal nustatytas normas. Šių pranešimų tvarką nustato Maisto Liaudies Komisariatas per vietos mitybos organus […]. Paskelbti visus, turinčius grūdų perteklių ir nevežančius jų į supylimo punktus, taip pat eikvojančius grūdų atsargas “samagono” gamybai, liaudies priešais. Atiduodi juos revoliuciniam teismui.”
Komentaras: Šiame dokumente yra minima SSRS 1918 – 1920 m. vyravusi V. Lenino karinio komunizmo politika, pagal kurią stambūs ūkiai ir dvarai buvo nusavinami ir suskaidomi, o žemės ūkio produkcijos perviršis prievarta atimamas. Taip griežtai maistas buvo reguliuojamas todėl, kad buvo visiškai žlugusi ekonomika ir buvo manoma, kad tokiomis priemonėmis padėtį bus galima ištaisyti. Nors ši politika ekonomiškai ir buvo naudinga, šalyje nuo bado mirė daug žmonių.


“Siekiant garantuoti tinkamą ir ramų ūkininkavimą, kad žemdirbiai galėtų laisviau tvarkyti savo ūkių išteklius, siekiant sustiprinti valstiečių ūkį ir pakelti jo našumą […], atliekų nusavinimas, kaip maisto produktų, žaliavų ir pašarų valstybinių paruošų būdas, pakeičiamas natūriniu mokesčių […]. Kooperatyvams, draugijoms ir kitiems susivienijimams, taip pat atskiriems piliečiams suteikti teisę nuomoti valstybines pramonines įmones eksploatacijos tikslais […]. Nuomotojai turi teisę priiminėti užsakymus iš privatininkų, gaminti prekes laisvai rinkai, taip pat sudarinėti sutartis ir su atskirais asmenimis ir su valstybinėmis įmonėmis. “
Komentaras: Šiame dokumente yra kalbama apie kolektyvizacijos politiką, vykusią SSRS 1921 – 1929 m., valdant V. Leninui. Tačiau ši politika nesutapo su komunizmo idealogija, todėl buvo nutraukta.

Istoriniai klausimai


  1. Apibūdinti Rusiją Pirmojo pasaulinio karo metais.

Karas Rusijai buvo nesėkmingas. Pralaimėjimai fronte pakeitė požiūrį į karą, mažino caro autoritetą. 1917m. susiklostė sudėtinga politinė, ekonominė ir karinė padėtis. Caro valdžios nesugebėjimas kariauti sukėlė nepasitenkinimą visuose visuomenės sluoksniuose, kuris peraugo į revoliuciją. Vasario buržuazinės demokratinės revoliucijos metu caro valdžia buvo nuversta ir sudaryta Laikinoji vyriausybė. Dėl labai sudėtingų sąlygų, kuriomis vyko revoliucija, šalyje susiklostė dvivaldystė (Laikinoji vyriausybė ir tarybos). 1917m. spalio pabaigoje bolševikai paėmė valdžią į savo rankas. II Tarybų suvažiavime buvo paskelbti dekretai dėl taikos ir dėl žemės, patvirtinta Liaudies komisarų taryba, kurią sudarė tik bolševikai.


  1. Nurodyti administracinės komandinės sistemos susiformavimo Rusijoje prielaidas.

Administracinės komandinės sistemos susiformavimo Rusijoje prielaidos:

  • Įtvirtinus visuomeninę gamybos priemonių nuosavybę ir nesugebant valdyti gamybos priemonių, turtas buvo nuvertintas, todėl buvo būtina skirstyti tai, kas yra, kad būtų patenkinti bent minimalūs gyventojų poreikiai; tai atlikti galėjo tik stipri centralizuota valdžia
  • SSRS neturėjo demokratinių tradicijų, buvo atsilikusi, neraštinga šalis; žmonės nuo seno buvo mokomi nuolankumo, auklėjami ištikimybės carui dvasia ir nesuprato, kad galima gyventi kitaip
  • Šalyje nebuvo jėgų, galėjusių pasipriešinti administracinei komandinei sistemai
  • Įvedus terorą, šalyje susiformavo baimės, nepasitikėjimo, įtarumo atmosfera
  • Asmeninės J. Stalino savybės, tokios kaip garbės troškimas, valdingumas, veidmainiškumas ir kitos, prisidėjo prie administracinės komandinės sistemos sukūrimo
  • Esant sunkiai tarptautinei padėčiai, buvo skelbiama, kad reikia taikstytis su demokratijos apribojimais, nepritekliais tam, kad būtų išsaugota taika.

  1. Kokios reformos ir kokiu tikslu buvo įvykdytos Sovietų Rusijoje iki 1922m. pabaigos?

Iki 1922m. pabaigos, siekiant pertvarkyti Sovietų Rusijos valdymą, visuomeninį ir ūkinį gyvenimą, buvo įvykdyta nemažai reformų:

  • Įvestas vienpartinis valdymas
  • Kuriamas represinis aparatas
  • Naikinama privatinė ir kuriama valstybinė nuosavybė
  • Įvestas „karinis komunizmas“
  • 1921m. įvedama naujoji ekonominė politika
  • bažnyčia atskirta nuo valstybės, mokykla – nuo Bažnyčios
  • sužlugdyta švietimo sistema

  1. Kas yra bendra tarp nacizmo ir bolševizmo?

Fašizmas ir bolševizmas turėjo ne tik daug skirtumų, bet ir bendrų bruožų:

  • oficiali revoliucinė ideologija
  • valstybės prievarta visose gyvenimo srityse
  • neigiamas požiūris į inteligentiją
  • valdžios kultas
  • griežta cenzūra
  • politinių priešininkų persekiojimas ir naikinimas
  • ribų tarp privataus ir visuomeninio gyvenimo panaikinimas
  • jėgos naudojimas
  • nesilaikoma valdžių padalijimo principo
  • jaunimo ideologizavimas

  1. Išvardinti tarpukario Europos valstybes, kuriose įsigalėjo diktatūrinis režimas.

Tarpukario Europos valstybės, kuriose įsigalėjo diktatūrinis režimas: Sovietų Rusija (nuo 1922m. – SSRS), Vokietija, Bulgarija, Ispanija, Albanija, Lenkija, Austrija, Italija, Portugalija, Jugoslavija, Lietuva, Latvija, Estija, Vengrija, Rumunija, Graikija.




Pateiktys

Radote klaidą? Pažymėkite tikslią teksto vietą ir spauskite Ctrl+Enter klavišų kombinaciją, norėdami apie ją informuoti.

© 2014-2023 Istorijai.lt

Pin It on Pinterest

Eiti prie įrankių juostos

Pranešti apie klaidą

Ši teksto iškarpa bus pateikta mums