29 Bir

Kazimiero laikai (1440-1492 m.) – pereinamasis laikotarpis. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Kazimiero išrinkimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu (1440 m.)

Išrinkimas. Zigmantui žuvus, natūraliu kandidatu į Lietuvos sostą tapo jo sūnus Mykolas; Mykolo šalininkai tuojau ir užėmė žemutinę Vilniaus pilį, Trakus ir Brastą. Žemaičiai taip pat palaikė jo pusę. Tačiau daugumas didikų, bijodami keršto už tėvo mirtį, buvo nusistatę prieš jį. Nors tuo pat metu pareiškė savo pretenzijas į sostą ir Švitrigaila, bet galingesnieji Lietuvos didikai, susirinkę į Alšėnus, didžiuoju kunigaikščiu išrinko jaunėlį Jogailos sūnų, Kazimierą. Jis buvo iškviestas į Vilnių ir čia paskelbtas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Švitrigailos ir Mykolo šalininkai turėjo nusileisti, — vieni geruoju, o kiti, priversti ginklu. Kadangi Kazimieras teturėjo vos 13 m. amžiaus, tai jo vardu kraštą valdė skirtieji patarėjai, kuriems vadovavo išmintingasai politikas Jonas Goštautas.

Santykiai su Lenkija renkant Kazimierą. Lenkiją tuomet valdė vyresnysis Jogailos sūnus Vladislovas; Lenkų pastangomis išrinktas Vengrų karalium (po imperatoriaus Albrechto mirties), jis tuo metu ruošėsi į Vengriją. Lietuvių kviečiamam Kazimierui lenkai leido vykti į Lietuvą, bet tik kaip Vladislovo vietininkui. Mat, remdamiesi Zigmanto duotais raštais, jie reikalavo, kad Lietuva dabar nebeturėtų savo atskiro didžiojo kunigaikščio, o priklausytų Vladislovui. Vis dėlto išėjo kitaip: nepaisydami Kazimierą atlydėjusių lenkų ponų protestų, lietuviai paskelbė jį savo valdovu, sudraskė Lenkų karaliams duotus savo ankstyvesniųjų pasižadėjimų dokumentus ir vieną rytą, nieko nepranešę Lenkų ponams, Vilniaus katedroje ant Kazimiero galvos uždėjo didžiojo kunigaikščio kepurę, t. y. atliko valdovo pakeliamąsias apeigas. Į Vilnių atvykę lenkų ponai tuo metu dar tebemiegojo, ir apie įvykį jiems pranešė tik Vilniaus bažnyčių varpų gaudesys ir iškilmių triukšmas. Kazimierą paskelbus didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, ryšys su Lenkija buvo nutrauktas. Nebeturėdami ko Lietuvoje beveikti, išvažiavo iš Vilniaus ir Kazimierą atlydėję lenkų ponai.

Kazimieras, 1440-1492 m. Lietuvos kunigaikštis, nuo 1447 ir lenkų karalius (J. Mateikos piešinys)

Kazimieras, 1440-1492 m. Lietuvos kunigaikštis, nuo 1447 ir lenkų karalius (J. Mateikos piešinys)

Nors Lenkija ir Vladislovas su šituo lietuvių žygiu ir nesutiko, tačiau Lietuva be jokio ryšio su Lenkija išgyveno net 7 metus. Vladislovui 1444 m. žuvus, po trejų metų derybų, lenkai išsirinko tą patį Kazimierą ir savo karalium. O tų 7 metų būvyje Lietuva buvo net pradėjusi su Lenkijos lenininku, Mozūrų kunigaikščiu, karą dėl Drohičino, kurį šis po Zigmanto mirties buvo užėmęs.

Kazimiero konkurentų likimas. Mykolas, nusilenkęs Kazimierui, žadėjo būti jam paklusnus; jis tik prašė, kad jam būtų palikti Trakai ir kad būtų nubausti tėvo užmušėjai. Tačiau netrukus jis bandė suruošti prieš Kazimierą sąmokslą, kuriam nepavykus, pabėgo į Maskvą. Ten jis ir mirė nunuodytas (1452 m.). Tai buvo paskutinė Kęstučio giminės atžala. Mirdamas jis prašė, kad jo kaulai būtų palaidoti Vilniuje; tas jo prašymas buvo įvykdytas.

Tais pačiais 1452 m. baigė savo amžių kitas Kazimiero konkurentas, buvęs Lietuvos valdovas — Švitrigaila, kuris paskutines savo gyvenimo dienas praleido Voluinėje. Jis taip pat buvo palaidotas Vilniaus katedroje. Mirdamas jis įsakė pilių komendantams atiduoti Lietuvai visas savo valdytąsias žemes. Kadangi lenkai troško sau tų žemių, tai dėl jų tarp Lietuvos ir Lenkijos prasidėjo ilga byla.

Žemaičių kunigaikštystės privilegija

Nesutikimai, kilę po Zigmanto mirties, teturėjo tam tikrų padarinių tik Žemaičiams: konkurentų kovų metu jie išgavo iš Kazimiero privilegiją, kuri apdraudė visas jų teises ir visiems laikams laidavo jiems savotišką vidaus tvarkymąsi.

Žemaičiai visą laiką Lietuvos valstybėje buvo ypatingoje būklėje. Mindaugui valstybę kuriant, jie laikėsi visiškai nuošaliai. Gedimino ir Algirdo bei Kęstučio laikais jie priklausė didžiajam kunigaikščiui, tačiau tvarkėsi savarankiškai. Jogailos ir Vytauto laikais jie buvo kelis sykius dovanoti ordinui, bet 1409 m. buvo galutinai atvaduoti ir, kaip atskira provincija, prijungti prie didžiosios kunigaikštystės. Jie gavo atskirą savo krašto valdytoją, vadinamą seniūnu. Jiems buvo sudaryta ir atskira vyskupystė. Naujoji Vytauto įvesta tvarka Žemaičių valstiečiams atrodė sunki, ir 1418 m. jie padarė sukilimą, norėdami atgauti senąsias laisves. Bet Vytautas numalšino sukilimą (tuomet buvo nužudyta 60 sukilimo vadų). Nuo to laiko Žemaičiuose buvo visiškai ramu. Tik, renkant Kazimierą, jie atsiminė savo laisves ir, nesiskaitydami su visa Lietuva, savo valdovu pripažino Mykolą. Juos teko jėga numalšinti; bet vis dėlto Kazimieras buvo priverstas duoti jų laisves laiduojančią privilegiją. Ta privilegija patvirtino visas Vytauto laikais jų turėtąsias teises ir garantavo, kad savo krašto seniūną jie patys sau rinksis, o didysis kunigaikštis jį tik tvirtins. Be to, Kazimieras pažadėjo, kad Žemaitijoje daugiau nebebus kuriama nė vieno didžiojo kunigaikščio dvaro (mat, nauji dvarai visada buvo tam tikra našta gyventojams). Pagaliau jiems buvo leista laisvai medžioti ir žūklauti ten pat, kur ir anksčiau medžiodavo ir žūklaudavo.

Ši privilegija Žemaičių kraštui buvo pagrindinė; vėliau ji daug kartų buvo tvirtinama. Nuo jos davimo laikų Žemaitija vadinama kunigaikštyste, ir didieji Lietuvos kunigaikščiai visada ją mini savo titule.

Kazimiero išrinkimas Lenkų karaliumi ir 1447 m. privilegija

Kazimiero išrinkimas Lenkų karalium. Kazimiero valdžiai Lietuvoje jau įsigalėjus, 1444 m. atėjo žinia, kad jo brolis, Lenkų ir Vengrų karalius Vladislovas, žuvo mūšyje su turkais (jis žuvo prie Varnos miesto, todėl paprastai vadinamas Varniečiu). Lenkų ponai tuojau pakvietė į sostą Kazimierą. Bet kadangi Lietuva su Lenkija tada turėjo daug ginčų, tai lietuviai nenorėjo Kazimiero išleisti ir jo vardu atsakė lenkų ponams, kad reikią dar palaukti, nes Vladislovas dar galįs atsirasti (mat, jis buvo dingęs, ir apie jo mirtį tikrų žinių nebuvo). Bet kai lenkai pagrasino, jog sostą atiduosią Mozūrų kunigaikščiui Boleslovui, tai lietuviai pagaliau nusileido: Boleslovas buvo Kazimiero konkurento, Mykolo, giminė, todėl, tapęs Lenkijos karalium, galėjo paremti Mykolo pretenzijas į Lietuvos sostą. Lietuviai sutiko Kazimierą išleisti į Lenkiją, bet išreikalavo iš jo privilegiją, kuri apdraudė Lietuvos interesus ir praplėtė bajorijos teises.

1447 m. privilegija. Kadangi tuo metu tarp Lietuvos ir Lenkijos dar tebeėjo ginčas dėl Podolės ir Voluinės, tai lietuviai į šitą privilegiją įrašė punktą, kuriuo Kazimieras pasižadėjo išlaikyti Lietuvą tose pačiose ribose, kokias ji turėjo Vytauto laikais. Tai reiškė, kad Podolė su Voluine turi likti Lietuvai. Be to, norėdami apsidrausti nuo lenkų įtakos, lietuviai į privilegiją įrašė nuostatą, kad didysis kunigaikštis negalįs duoti Lietuvoje nei urėdų nei žemių jokiam svetimšaliui. Mat, lietuviai bijojo, kad gyvendamas Krokuvoje Kazimieras nepradėtų lenkų skirti Lietuvoje urėdais ir dovanoti jiems čia dvarų. Nors ir daug kartų lenkai bandė sugriauti tą privilegijos nuostatą, tačiau jis išliko iki pat valstybės galo. Tuo būdu privilegija visą laiką saugojo Lietuvos valstybę nuo lenkų kišimosi.

Ta privilegija, be to, dar turėjo labai didelę socialinę reikšmę. Ją išsirūpindama, bajorija nepamiršo nė savęs. Nuo to laiko visi bajorų dvaruose gyveną valstiečiai liko visiškoje savo ponų valdžioje. Didysis kunigaikštis pasižadėjo nesiuntinėti į jų dvarus jokių savo teisėjų ir atleido bajorų valstiečius nuo visų pareigų valstybei. Jau Zigmantas bajorų valstiečius buvo atleidęs (1434 m.) nuo mokesčių javais; dabar jie, be to, buvo atleisti ir nuo pastočių, nuo pilių statymo ir remontavimo, nuo pareigos piauti didžiojo kunigaikščio dvarų pievas ir pagaliau nuo piniginio mokesčio (sidabrinės). Tačiau bajorų valstiečių būklė dėl to nepalengvėjo, nes, vietoj buvusių pareigų ir mokesčių didžiajam kunigaikščiui, jie buvo apkrauti didesnėmis pareigomis savo dvarų savininkams — bajorams. Bajorija, trokšdama pelno, kaskart vis labiau spaudė savo valstiečius. Todėl laisvieji valstiečiai iš bajorų dvarų mielai kėlėsi į didžiojo kunigaikščio žemes. Norėdama pastoti tam kelią, bajorija išreikalavo, kad į šitą privilegiją būtų įrašytas nuostatas, draudžiąs didžiajam kunigaikščiui priimti pabėgusius bajorų valstiečius. Taigi privilegija padėjo pamatą visuotinei baudžiavai: bajorų valstiečiai liko visiškoje savo ponų valdžioje; jie nebeturėjo jokių pareigų didžiajam kunigaikščiui (valstybei), o vien tik ponams ir niekur nebegalėjo išsikelti iš jų žemių.

Kazimiero karaliavimas Lenkijoje ir jo santykiai su Lietuva

Išleisdami Kazimierą į Lenkiją, lietuviai buvo gavę lenkų sutikimą, kad visa Podolė ir Voluinė bus pripažintos Lietuvai. Kazimieras tą pažadėjo savo privilegijoje ir priesaikoje. Bet kai jis nuvyko į Lenkiją, lenkai pareikalavo sau tų žemių.

O kadangi lietuviai neketino atsisakyti nuo savo teisių, tai ginčas dėl tų žemių ėjo ištisus 6 metus. Todėl Kazimiero valdymo pradžia Lenkijoje buvo itin sunki: lenkai reikalavo patvirtinti jų privilegijas ir pripažinti ginčijamąsias žemes Lenkijai, o lietuviai tuo atveju grasino, jog susidėsią su Maskva ir totoriais, ir reikalavo, kad Kazimieras paskirtų Lietuvai valdyti atskirą didįjį kunigaikštį. Kazimieras negalėjo to padaryti, nes tada galėjo visiškai netekti Lietuvos. Buvo sušaukta nemaža bendrų seimų, tačiau jie, nieko neišsprendę, pasibaigdavo gana triukšmingai, ir abi pusės, nepatenkintos Kazimieru, grasino jį pašalinti. Savo seimuose lenkai išplūsdavo atvykstančius Lietuvos delegatus, o kartą juos net sumušė. Lietuviai irgi atsikirsdavo aštriais žodžiais ir demonstratyviai išvažiuodavo namo. Kartais lietuviams Lenkijoje būdavo pavojinga net pasirodyti, ir į vieną seimą (Parčavoj) jie sutiko nuvažiuoti tik tada, kai Kazimieras pats atvyko nuo pat sienos jų palydėti (1451 m.). Tame pat seime dalis Lietuvos ponų, pasipiktinusių lenkais, grąžino jiems herbus, 1413 m. gautus iš lenkų.

Visą tą laiką ginčijamoji Voluinė buvo valdoma Švitrigailos, o Podolė buvo valdoma Lenkų. Švitrigaila mirdamas (1452 m.) testamentu Voluinę paliko Lietuvai, tačiau lenkai ne tik neketino atiduoti Lietuvai Podolės, bet dar ruošėsi ginklu užgrobti ir Voluinę. Kazimieras šitam ginče palaikė lietuvius, todėl lenkai ruošėsi jį už tai pašalinti ir pradėti su Lietuva karą. Šitokioj dėtoj karalius 1453 m. buvo priverstas Petrakavos seime patvirtinti lenkų privilegijas, bet žemių jiems prisiekė grąžinti tik tas, kurios neteisingai esančios kitų užgrobtos. Lenkai visą laiką reikalavo, kad jiems būtų atiduota visa Padolė ir Voluinė, tačiau lietuviai nenusileido. Kad dėl to nekilo karo tarp Lietuvos Lenkijos, tai buvo Kazimiero nuopelnas: jis savo šaltu elgesiu ir atsargumu jo išvengė. Kazimiero būklė pamažu Lenkijoje ėmė stiprėti, o didžiausias jo priešas — kardinolas Z. Olesnickis, kuris vadovavo visai prieš Kazimierą ir Lietuvą nukreiptai akcijai, pagaliau visiškai nustojo įtakos.

Tai buvo tas pats Olesnickis, kuris daugiausia priešinosi Vytauto karūnavimui ir kuris vadovavo Lenkijos politikai jau nuo Jogailos valdymo pabaigos. Labiausiai jis iškilo, būdamas regentų vadas karaliaujant mažajam Vladislovui. Vladislovui esant Vengrijoj ir po jo mirties, Olesnickis taip pat valdė Lenkiją. Tačiau jis nesugebėjo paimti į savo įtaką Kazimiero. Olesnickis mirė 1455 m., paskutinius 10 m. gyvendamas nuošaliai.

Lenkų karas su kryžiuočių ordinu ir 1466 m. Torno taika

13 metų karas. Kazimiero laikais ordinas jau buvo visiškai susilpnėjęs, todėl nė nebegalvojo apie bet kokį karą. Tačiau karą sukėlė jo paties valdinių sukilimas. Mat, ordino valstybėje, be jo, buvo dar ir kitų socialinių pajėgų, būtent vyskupų, valdžiusių daugybę žemių, pasaulinių riterių — bajorų, pagaliau ir turtingų miestiečių. Miestiečiams ordinas labiausiai nepatiko tuo, kad jis buvo suėmęs į savo rankas visą prekybą; o visi kiti buvo nepatenkinti ordinu dėl to, kad jis vienas valdė kraštą. Todėl 1454 m. ir prasidėjo miestiečių ir bajorijos sukilimas. Per 4 savaites į sukilėlių pusę perėjo 56 miestai ir pilys. Žinodami, kad vieni neatsilaikys, sukilėliai pasidavė Lenkų karaliui Kazimierui. Tuo būdu prasidėjo karas, kurs Lenkijai buvo nelengvas, nes tęsėsi net 13 metų. Pagaliau ordinas buvo nugalėtas. 1466 m. Torne buvo pasirašyta taika, kuria ordinas pasidarė Lenkijos vasalu ir perleido jai daug žemių. Lenkija atgavo savo Pamarį, Dancigą ir — buvusiam aisčių krašte — Elbingą, Marijenburgą ir visą Varmijos vyskupystę. Smarkiai apkarpytas, likęs Lenkijos vasalu, ordinas savo sostinę perkėlė į Karaliaučių. Nuo to laiko Karaliaučius buvo sostinė ne tik iki panaikinant ordiną, bet ir įsikūrus vadinamajai Prūsų kunigaikštijai. O Lenkijai Torno taika tekusios žemės išbuvo jos valdžioje iki valstybės padalinimo (1772 m.).

Lietuva 13 m. karo metu. Kariaudama sunkų karą su ordinu, Lenkija kvietė prisidėti prie jo ir Lietuvą. Tačiau Lietuvos politikos vadai, einant ginčams su lenkais dėl Voluinės ir Podolės, nepanorėjo su jais dėtis. Priešingai, jie galvojo atsiimti iš jų visą Podolę, o kai kurie net galvojo pašalinti nuo savo sosto Kazimierą. Tai buvo lietuvių klaida: jie ne tik neatgavo Podolės, bet dar praleido puikią progą reviduoti Melno taikai. Susidėjusi su Lenkais, Lietuva, be abejo, būtų pasiekusi bent Vytauto svajotąją sieną, t. y. Nemuną, o gal net būtų atgavusi anapus Nemuno esančias lietuviškąsias žemes. Gal tik Lietuvos ne-prisidėjimas ir išgelbėjo ordiną. Nors ir merdėdamas, ordinas betgi dar išgyveno daugiau, kaip 50 metų. Atitekusi Brandenburgo hercogams, jo valstybė išaugo į pavojingą kaimyną ir toliau germanizavo pavergtuosius Mažosios Lietuvos lietuvius.

Lietuvos santykiai su Maskva Kazimiero laikais

Maskvos iškilimas. Kai Lietuva XIII amž. pradėjo rinkti rusų žemes, visos jų kunigaikštystės priklausė totorių. Kipčako, arba vadinamosios Auksinės, Ordos chanai (iš Sarajaus) rinkdavo iš jų mokesčius ir skirdavo jiems kunigaikščius, kurių vienas buvo laikomas didžiuoju. Dėl šio kunigaikščio titulo varžėsi Vladimiro, Tverės ir Maskvos kunigaikščiai. Chanas tą titulą atiduodavo tam, kuris geriau jam įsiteikdavo ir daugiau sumokėdavo pinigų. Tačiau nuo XIV amž. pradžios didžiojo kunigaikščio titulas išlaikomas jau tik vienų Maskvos kunigaikščių. Chanų padedami, jie suėmė į savo rankas visas Lietuvos kunigaikščiams nepatekusias rusų kunigaikštystes. Šitas Maskvos iškilimas prasidėjo nuo kunigaikščio Jono Kalitos laikų (1328—1340 m.). Ketvirtasis jo įpėdinis, Dimitrijas, išdrįso net stoti į kovą su totoriais, kuriuos (1380 m.) smarkiai sumušė Dono paupy (todėl jis ir vadinamas Doniečiu). Tikroji Maskvos galybė betgi prasidėjo nuo Jono III-jo (1462—1505 m.), kuris ne tik kad suėmė į savo valdžią visas aplinkines kunigaikštystes, bet pradėjo pulti net ir Lietuvą. Nuo jo laikų prasidėjo Lietuvos nepasisekimai ir traukimasis atgal nuo Maskvos.

Tuo metu totorių Auksinė Orda suskilo, ir Krime atsirado kitas — Perekopo chanatas (Perekopu vadinosi jų sostinės pilis). Jonas III su naujuoju chanu padarė sąjungą ir sunaikino Auksinę Ordą. Tuo būdu Maskva atsipalaidavo nuo totorių (1480 m.), ir vienintelis galingas jos konkurentas liko Lietuva.

Jonas III buvo vedęs paskutinio Bizantijos imperatoriaus dukterėčią Zofiją. Bizantijos imperija jau buvo žlugusi, ir Jonas III pasijuto esąs teisėtas savo žmonos tėvų sosto įpėdinis. Jis perėmė Bizantijos imperatorių herbą — dvigalvį erelį ir nusistatė suimti į savo valdžią visas rusiškąsias žemes. Tuomet Maskvoje ir susidarė teorija, kuri skelbė, jog Maskva turinti būti toks pat pravoslaviškojo pasaulio centras, koks anksčiau buvo

Konstantinopolis, nes Maskvoje sėdįs imperijos įpėdinis. Tuo-būdu į Maskvą dar labiau sužiuro visų rusų akys, ir Lietuvai, kurioje pravoslavams nebuvo jokio moralinio autoriteto, vis sunkiau buvo kovoti su Maskva.

Lietuvos kovos su Maskva. Pirmieji Lietuvos susidūrimai su Maskva Kazimiero laikais prasidėjo tada, kai Maskva priglaudė Kazimiero konkurentą Mykolą ir kitus Kazimiero priešininkus. Pirmieji Lietuvos žygiai buvo gana sėkmingi: ji užkariavo net keletą pasienio sričių. Bet visiškai kitaip virto, kai Kazimieras išvyko į Lenkiją. Ten būdamas, jis pats nebegalėjo rūpintis tolimųjų rytų reikalais, tuo tarpu Lietuvos didikai daugiausia dėmesio kreipė į konfliktą su Lenkija dėl Voluinės ir Podolės. O tuomet buvo pasitaikiusi kaip tik gera proga nugalėti Maskvai, nes jos kunigaikščio Vosyliaus sukilę priešai šaukėsi Lietuvos paramos, žadėdami pripažinti Kazimiero vyriausiąją valdžią. Tačiau neparemti jie pralaimėjo, ir Kazimierui teko padaryti su Maskva amžinąją taiką (1449 m.), — vadinasi, teko pripažinti Maskvą esant visiškai lygią su Lietuva. Maža to, Kazimieras net pasidalino su Maskva įtakos sritimis: Maskvos įtakoje buvo palikti Pskovas su D. Naugardu, o Lietuvos įtakoje — Tverė. Riazanei buvo palikta teisė pačiai pasirinkti sau globą. Taigi 1449 m. sutartis buvo pirmasis didelis Maskvos laimėjimas Lietuvos nenaudi. Nuo to laiko Maskva nuolat kyla, o Lietuva pralaimi. 

Pirmieji Maskvos laimėjimai lietė tik Lietuvos įtaką, o tolimesnieji — jau ir žemes. Kazimierą tuo laiku nuo Maskvos reikalų atitraukė 13-kametis Lenkų karas su vokiečių ordinu, o vėliau—susirūpinimas gauti Čekų ir Vengrų sostus savo sūnums. Pačioje Lietuvoje tuo metu ėjo ponų rungtynės dėl valdžios ir buvo daromi įvairūs sąmokslai prieš Kazimierą. Tad Maskva galėjo laisvai veikti. Pirmiausia ji privertė savo valdžiai pasiduoti Lietuvos sąjungininkus Tverę ir vėliau Možaiską. Pskovas jai buvo palankus; o D. Naugardą Jonas III po antrojo žygio (pirmasis buvo 1471 m., antrasis — 1479 m.) prijungė prie Maskvos. Tuo būdu žuvo galingoji D. Naugardo respublika. Beje, po pirmojo žygio D. Naugardas prašė Lietuvą paramos, bet Lenkijos reikalais užsiėmęs Kazimieras į tą jo šauksmą neatsiliepė.

Netrukus buvo visiškai panaikinta ir Maskvai nepaklusni Tverės kunigaikštystė. Kazimieras bandė užtarti pabėgusį Tverės kunigaikštį, tačiau Jonas III vienų žodžių neklausė. Sudaręs sąjungą su Krimo chanu, jis jautėsi gana stiprus; maža to, jis ragino chaną pulti Lietuvą. Todėl totoriai ne kartą nusiaubė Kijevo apylinkes. Patsai Jonas III Kazimiero laikais karo su Lietuva nepradėjo, nes ir be to turėjo pakankamai darbo; tačiau, augant jo galybei, Maskvos pasieny esančios Lietuvai paklusnios, — būtent Ugros ir Okos paupių, — kunigaikštystės jau ėmė svyruoti tarp Lietuvos ir Maskvos. Tuo būdu Lietuvos galybė rytuose pašlijo.

Lietuvos vidaus santykiai Kazimiero laikais

Atskiro Lietuvos kunigaikščio klausimas buvo iškilęs tuojau, kai tik Kazimieras išsikėlė į Lenkiją. Bet einant karštoms lietuvių lenkų kovoms dėl Voluinės ir Podolės, Kazimieras, skirdamas atskirą Lietuvos valdovą, būtų rizikavęs visiškai netekti Lietuvos, — juo labiau, kad Lietuvos kunigaikščiu būtų tekę skirti Mykolą, bandžiusį net sąmokslu užgrobti sostą. Tačiau Kazimieras nesutiko skirti Lietuvai atskiro valdovo ir po Mykolo mirties (1452 m.), kada Lietuvos ponai iškėlė kandidatu Algirdo palikuonį, Kijevo kunigaikštį Simaną (Olelkos, arba Aleksandro, sūnų). Lietuviai, siūlydami Simaną (1461 m.), teikė Kazimierui sąlygą arba jį skirti arba pačiam persikelti gyventi į Lietuvą, tačiau Kazimieras nei šiaip nei taip nepadarė. Jis norėjo valdyti Lietuvą iš Lenkijos, bet nenorėjo kištis į Lietuvai rūpimą Maskvos šeimininkavimą Rusijoje. Todėl nepasitenkinimas juo Lietuvoje nuolat augo. Net tie patys ponai, kurie jį dar mažą buvo iškėlę Lietuvos kunigaikščiu, pasidarė jo priešais; o buvęs Kazimiero globėjas Jonas Goštautas (†1488) pasidarė opozicijos vadu jau bylos su lenkais metu.

1481 m. sąmokslas prieš Kazimierą. Prie viso krašto nepasitenkinimo Kazimieru dar prisidėjo ir kunigaikščių pasipriešinimas. Mat, Kazimieras, Vytauto pavyzdžiu, ėmė naikinti likusias sritines kunigaikštystes. Todėl 1481 m. prieš Kazimierą susidarė sąmokslas, kuriam vadovavo kunigaikščiai — buvusiojo kandidato į Lietuvos valdovus, Simano, brolis Mykolas Olelkaitis, vienas Alšėniškis ir Bielskis. Bet sąmokslas buvo susektas, ir jo vadai buvo nubausti mirtimi.

Sritinių kunigaikštysčių naikinimas. Vytauto laikais sritinių kunigaikštysčių buvo likę nebedaug. Nuo jo laikų visą kraštą valdė patsai didysis kunigaikštis per savo vietininkus. Bet Kazimiero valdžia iš pradžių buvo silpna, ir jis buvo priverstas kai kurioms sritims duoti daugiau savarankiškumo. Pirmiausia tokia privilegija buvo duota Žemaičiams (žiūr. 179 psl.), o vėliau — Smolenskui. Smolenske buvo įsigalėjęs Lengvenio Algirdaičio sūnus Jurgis. Nors jis ir buvo jėga pašalintas, tačiau Smolenskui teko duoti privilegiją, garantuojančią jam dalį savarankiškumo. Blogiau Kazimierui išėjo su Kijevu. Ten įsigalėjo Vytauto pašalinto Vladimiro Algirdaičio sūnus Aleksandras (Olelka), ir Kazimieras buvo priverstas Kijevą palikti ne tik jam, bet ir jo sūnui Simanui.

Kazimieras stengėsi visą kraštą suimti į savo valdžią. Jis nešalino kunigaikščių jėga, kaip kad darė Vytautas, bet, kuriam nors jų mirus, nebeduodavo kunigaikštystės įpėdiniams. Taip antai, mirus Kijevo kunigaikščiui Simanui († 1471 m.), jis Kijevo nebeatidavė jo broliui Mykolui, o paskyrė čia savo vietininką. Taip pat jis darė ir su kitomis mažesnėmis kunigaikštystėmis. Tuo būdu į jo valdymo pabaigą atskiros kunigaikštystės liko tik Kopiliuje, Slucke, Pinske, keletas jų liko Černigovo krašte ir Maskvos pasieny. Tačiau jose esančias pilis valdė didžiojo kunigaikščio vietininkai, todėl jos nebegalėjo būti pavojingos valstybės vieningumui. Taigi Kazimiero buvo baigtas Vytauto pradėtasai valstybės centralizavimo darbas.

Kultūrinė ir ekonominė Lietuvos būklė Kazimiero laikais

Kultūrinė būklė. Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Kazimieras išbuvo net 52 m. Neskaitant trumpų vidaus kovų jo įsigalėjimo metu ir keleto žygių į rusų sritis, visas jo valdymo laikotarpis pasižymėjo ramumu. Tiesa, totoriai dažnai nusiaubdavo Kijevo apylinkes, tačiau pačios Lietuvos niekas nepalietė. Todėl normaliai kraštui plėtotis ir kilti sąlygos buvo palankios. Bet vis dėlto labai mažai buvo rūpintasi savo kultūros kėlimu. Jo laikais Lietuvoje atsirado daugiau pradžios mokyklų, Vilniuje buvo įsteigta net vidurinė mokykla, bet aukštesniosios mokyklos nebuvo. Tuo būdu lietuviai turėjo vykti mokytis svetur; daugelis vyko į vakarų Europos universitetus, bet vis dėlto daugiausia mokėsi Krokuvoje; čia ypač daug mokėsi būsimųjų kunigų. Savų kunigų dar nepakako — vis dar daug jų tekdavo kviestis iš Lenkijos. Taigi nors ir blogi buvo politiniai santykiai su Lenkija, tačiau Lietuvos dvasininkai nesulietuvėjo. Be to, Kazimierui gyvenant Krokuvoje ir su Lenkų dvaru dažnai atvykstant į Lietuvą, su lenkais artėjo ir Lietuvos bajorija; daugelis Lietuvos didikų vedė žmonas lenkes. Tuo būdu mūsų bajorijos ryšiai su lenkų ponais darėsi vis glaudesni, nors savo valstybinius reikalus jie dar gana atkakliai tebegynė.

Ekonominė būklė ramiaisiais Kazimiero laikais Lietuvoje pagerėjo, daugelis didikų labai praturtėjo, krašte buvo statoma daug stiprių mūro pilių ir rūmų; taip pat buvo pastatyta nemaža net iki mūsų laikų išlikusių bažnyčių. Tačiau valstiečių būklė ne tik nepagerėjo, bet dar pablogėjo (ypač bajorijos dvaruose). Po 1447 m. privilegijos palengva prasidėjo tikroji baudžiava (žiūr. 180 psl.): iš savo vietų nebegalį išsikelti valstiečiai buvo apkraunami vis didesniais mokesčiais ir darbais.

Gyventojų krašte tebebuvo dar nedaug. Kazimiero laikais Lietuva pajėgdavo pastatyti 40.000 kariuomenės, o tris sykius už ją mažesnė Lenkija — net 60.000. Tad gyventojų Lietuvoje turėjo būti bent 3 ar 4 kartus rečiau, negu Lenkijoje. Kaip Vytauto (žiūr. 165 psl.), taip ir Kazimiero laikais tankiau buvo gyvenama tik tikrojoj Lietuvoj, Palenkėj, Voluinėj ir Podolės Braclavo srityje (visa kita Podolė priklausė Lenkijai). O rytinės Lietuvos žemės, išskyrus didesniųjų miestų apylinkes, buvo beveik negyvenamos. Tačiau pajamų iš Lietuvos Kazimieras gaudavo ne mažiau, kaip ir iš Lenkijos karalystės žemių, nes joje buvo daugybė didžiojo kunigaikščio dvarų (domenų). Pinigines pajamas jis gaudavo iš muitų ir teismo mokesčių, o pelną iš savo dvarų gaudavo daugiausia natūra: grūdais, kailiais, medum, galvijais ir t. t. Piniginių mokesčių už žemę tada dar labai mažai temokėdavo.

Kazimiero asmuo ir jo šeima

Kazimiero vaikų auklėtojas istorikas J. Dlugošas ir karalaičiai. (F. Cynko paveikslas).

Kazimiero vaikų auklėtojas istorikas J. Dlugošas ir karalaičiai. (F. Cynko paveikslas).

Asmuo. Kazimieras buvo santūrus ir kieto būdo žmogus. Tiesa, jis nepasižymėjo griežtumu, bet savo tikslų siekė kantriai ir patvariai. Neturėjo jokių didingų politinių planų; jis, galima sakyti, tebuvo tik geras ūkininkas ir rūpestingas šeimos tėvas. Savo valstybėje stengėsi viską suimti į savo rankas, o užsienio politikoj ypač stengėsi savo sūnus aprūpinti sostais. Čia jam daugiausia teko turėti reikalų su Vengrais ir Čekais, į kurių sostus jam pasisekė pasodinti sūnų Vladislovą. Valdyti Kazimierui buvo nelengva. Lenkijoje iš seimų jam dažnai tekdavo išgirsti gana griežtų žodžių, bet, juos kantriai išklausęs, jis vis tiek darydavo saviškai. Lietuvoj jam pasisekė sugriauti atsigavusių kunigaikščių galią, bet užtat iškilo nepalankūs didikai, kurie, jam esant Lenkijoje, tvarkė visus Lietuvos valstybės reikalus. Tik per paskutinius trejus jo gyvenimo metus jam Lietuvoje atstovavo sūnus Aleksandras. Besirūpindamas savo dinastiniais reikalais, jis dažnai apleisdavo Lietuvos reikalus. Todėl Kazimieras Lietuvoje nebuvo populiarus.

Šeima. Kazimieras mirė 65 m. amžiaus, palikęs gausingą šeimą. Iš viso jis turėjo 6 sūnus ir 5 dukteris. Jis buvo kelis kartus vedęs, bet visų jo vaikų motina buvo austrė Elžbieta Habsburgaitė. Visos jo dukterys buvo ištekėjusios už Vokietijos kunigaikščių. Viena iš jų ištekėjo už Hohencolerno; jos sūnus buvo paskutinysis kryžiuočių magistras ir pirmasis pasaulinis Prūsų kunigaikštis. Kazimiero sūnus Vladislovas buvo Čekų ir Vengrų karalius; kitas jo sūnus, Jonas Albrechtas, buvo tėvo įpėdinis — Lenkų karalius, o sūnus Aleksandras — didysis Lietuvos kunigaikštis. Jonui Albrechtui mirus, Aleksandras buvo išrinktas ir Lenkų karalium. Sūnus Fridrikas buvo Krokuvos vyskupas, Gniezno arkivyskupas ir primas, o Zigmantas buvo Lietuvos ir Lenkijos valdovas ir paskutinio, abi valstybes valdžiusio, Gediminaičio Zigmanto Augusto tėvas. Pagaliau dar vienas Kazimiero sūnus, taip pat Kazimieras, pripažintas šventuoju.

Šv. Kazimieras prie bažnyčios durų. Žmonės rytą pastebi šv. Kazimierą besimeldžiantį dar prie uždarų bažnyčios durų. (Vičulkovskio paveikslas).

Šv. Kazimieras prie bažnyčios durų. Žmonės rytą pastebi šv. Kazimierą besimeldžiantį dar prie uždarų bažnyčios durų. (Vičulkovskio paveikslas).

Didysis kunigaikštis Kazimieras mirė Gardine, esą, Jonui Albrechtui ir Aleksandrui testamentu padalinęs Lietuvą ir Lenkiją. Bet iš tikro to testamento niekas iš istorikų niekur nėra matęs.

Šv. Kazimieras gimė 1458 m. Iš pradžių jis dalyvavo politikos gyvenime ir, teturėdamas vos 13 metų, buvo net kandidatas į Vengrijos sostą. 1471 m. tėvas jį buvo išsiuntęs į Vengriją sosto užimti, bet žygis pasibaigė nelaimingai, ir Kazimieras grįžo tuščiomis. Paaugęs jis visiškai pasitraukė nuo užsienio politikos. Atsidavęs maldoms, jis tik rėmė katalikų Bažnyčią. Buvo labai maldingas ir didelis asketas. 1479 m. atvyko į Vilnių, kur išbuvo iki pat mirties. Mirė 1484 m. Po jo mirties tėvas pradėjo statyti prie katedros koplyčią, kur turėjo būti palaidotas jo kūnas; tačiau koplyčią baigė statyti tik jo brolis Zigmantas. 1521 m. Kazimieras buvo paskelbtas palaimintuoju, o 1602 m. — šventuoju.