30 Bir

Lietuviai emigracijoje: Lietuvių emigracijos problema. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Emigracijos politika

Žmonės į svetimus kraštus paprastai važiuoja dėl to, kad ten gali daugiau užsidirbti ir geriau, negu savo tėviškėje, gyventi. Taigi emigracijos dydis priklauso nuo pragyvenimo šaltinių savo krašte. Lygindami mūsų ir kitų Europos kraštų gyventojų skaičių ir jų užimamą žemės plotą, matome, kad pas mus gyventojų nėra perdaug tiršta. Taip antai, Belgijoje vienam kvadratiniam kilometrui tenka 260 gyventojų, Anglijoje — 255, Olandijoje — 215, Vokietijoje — 130, Latvijoje — 29, Estijoje — 24, Suomijoje — vos 10, o Lietuvoje — 40. Iš to matyti, kad Lietuvoje daug daugiau galėtų sutilpti gyventojų, ir tuo būdu daug kam netektų ieškoti duonos svetur. Bet antra vertus, nereikia pamiršti, kad gyventojų tankumas priklauso nuo krašto gamtos turtų, nuo jų eksploatacijos intensyvumo ir nuo krašte pagaminamų žalmenų apdirbamosios pramonės. Kadangi Lietuvos gamtos turtai nėra dideli, tai ji, žinoma, negali pasiekti kitų kraštų gyventojų tirštumo laipsnio. Be to, ūkiškas Lietuvos gyvenimas tebėra neišsivystęs, todėl gyventojų prieauglis Lietuvoje pralenkia pragyvenimo šaltinių augimą. Tad daliai lietuvių neišvengiamai tenka emigruoti į kitus kraštus. O jie emigruoja iš dalies net ir į tuos kraštus, kur gyventojų yra daug tirščiau (pav., į Angliją); tatai kaip tik rodo, kad gyventojų tirštumas priklauso nuo ūkio intensyvumo.

Emigracijos neišvengia nė viena tauta. Bet visos didžiosios Europos tautos jau seniai pradėjo tvarkyti savo emigraciją: jos stengiasi visus išeivius sukoncentruoti kitų kontinentų tuščiuose ar apytuščiuose plotuose, vadinamosiose kolonijose, kurios tampa antrąja tėvyne. Tuo tarpu lietuvių emigracija ėjo savaime, be jokios priežiūros; užtat lietuviai išeiviai niekur nesukūrė savų kolonijų, o prisišliejo prie kitų ir dirbo kitų naudai ir garbei. Daugumas jų susibūrė J. Amerikos Valstybėse, kur betgi lietuviams išeiviams jau gresia rimtas pavojus nutausti. Tuo būdu žuvę, jie sudarytų tautai didelį nuostolį: kitoms tautoms plečiantis, lietuviai silpnėtų; be to, nutautę emigrantai neduotų savo tėvynei jokios naudos, nors ji juos išaugino, nors iš jos jie išsivežė nemaža ir kapitalo. Tuo tarpu išlikę lietuviai išeiviai daugeliu atžvilgių būtų parama savo tautai. Jei seniau Amerikos lietuviai daug padėjo Lietuvai kovoje dėl savo kultūrinių teisių, nepriklausomybės ir sušelpė ją materialiai, tai ir toliau susipratę mūsų išeiviai galėtų padėti savo tautai.

Taigi emigracija yra natūralus dalykas, tik ji taip turėtų būti tvarkoma, kad mūsų išeiviai nevirstų kitoms tautoms turtus kraunančiais darbininkais, paprasta darbo jėga, bet kad prisidėtų prie savo tautos dvasinių ir materialinių vertybių kūrybos.

Lietuvių emigracijos tvarkymas

Pagaliau ir Lietuvoje susirūpinta savo emigracijos reikalais: stengiamasi palaikyti kultūrinius ryšius su anksčiau išvykusiais išeiviais ir globoti naujai vykstančius. Pirmasis emigracijos įstatymas buvo išleistas dar 1920 m., bet pasirodė, kad jame buvo nemaža spragų, o be to, jis ilgainiui atsiliko nuo gyvenimo reikalavimų. Todėl, pavyzdžiui, 1926—1929 m., emigracijos bendrovėms gabenant mūsų tautiečius į įvairius kraštus, daugiausia į Pietų Ameriką, daugelis važiavusių buvo labai išnaudojami ir nuvažiavę pakliuvo į sunkias gyvenimo sąlygas, veltui nuvežtieji turėjo atidirbti kelionės išlaidas. Kad ateityje nebebūtų tokio išnaudojimo, 1929 m. buvo išleistas naujas įstatymas, kuris vykstančius apsaugo ne tik nuo išnaudojimų, bet ir nuo kelionėje galimų nelaimių, pav., apdraudžia vaikus nuo tėvų mirties, reikalauja, kad į vietą nuvykęs emigrantas, jei būtų dėl kurių nors priežasčių neįsileistas, būtų atgal parvežtas. Emigracijos bendrovės, nesilaikančios to įstatymo, negali veikti Lietuvoje. O visai emigracijai prižiūrėti prie Vidaus Reikalų Ministerijos yra įsteigta speciali referentūra.

Vyriausybė ne tiktai rūpinasi apsaugoti vykstančius išeivius, bet taip pat rūpinasi ir jau anksčiau išvykusiais. Tą darbą atlieka Lietuvos atstovybės ir konsulatai: remia savo išeivius įvairiais nelaimingais atsitikimais, kartais net grąžina skurstančius valdžios pinigais į Lietuvą, gina savo piliečių teises svetimuose kraštuose ir teikia jiems patarimų. Per tas pačias atstovybes ir konsulatus palaikomos tautiškos išeivių organizacijos, spauda, mokyklos, padedamos ruošti įvairios šventės ir t.t. Žodžiu, rūpinamasi palaikyti ir remti viską, kas gali pagerinti emigrantų būvį, pakelti jų tautišką susipratimą ir išgarsinti Lietuvą.

Tačiau vienos vyriausybės rūpesčio čia dar nepakanka. Kad 1/3 svetur išvykusių lietuvių nepasimirštų kas esą, ir tolimuose kraštuose būdami jaustųsi tos pačios tautos nariai, kad nenutrūktų jų ryšiai su savo tėvyne, reikia, kad visa tauta jais rūpintųsi ir palaikytų su jais artimą ryšį. Tam tikslui 1932 m. įsikūrė Draugija Užsienio Lietuviams Remti (DULR). Draugijos tikslas — remti užsieny gyvenančius lietuvius kultūriškai, o kiek galint ir materialiai. Rūpindamasi, kad kraštas palaikytų su išeiviais kuo artimiausią ryšį, draugija padeda į Lietuvą atvykstančioms išeivių ekskursijoms, suartina panašias užsienio lietuvių ir Lietuvos organizacijas, padeda susitikti sportininkams ir pasirodyti menininkams. Be to, ji rūpinasi padėti užsienio lietuviams, atvykstantiems studijuoti į Lietuvos mokyklas, skatina susirašinėjimą tarp atskirų užsienio ir Lietuvos lietuvių. Ypač toks susirašinėjimas naudingas užsienio lietuviams moksleiviams, kurių daugumas niekad nėra matę Lietuvos. Susirašinėdami su tokio pat amžiaus Lietuvos moksleiviais, jie daug ką sužino apie Lietuvą; pasikeisdami atvaizdais, jie pamato Lietuvos vaizdų ir tuo būdu suartėja su Lietuva.

Stengdamasi pakelti užsienio lietuvių švietimą, DULR rūpinasi lietuviškų mokyklų steigimu, parūpina išeivių mokykloms mokytojų, siunčia išeivių bibliotekoms knygų ir vadovėlių.

Kadangi pagrindinė sąlyga suaugusiems nenutausti yra savos lietuviškos organizacijos ir spauda, tai DULR kiek galėdama stengiasi palaikyti visas tautiškas ir ekonomiškas užsienio lietuvių draugijas ir spaudą. Tam tikslui ji skiria nemaža pinigų ir remia užsienio lietuvių spaudą raštais. Nepaprastai didelę reikšmę užsienio lietuviams turi sava lietuviškoji bažnyčia, lietuviškosios pamaldos. Todėl DULR rūpinasi, kad bent visuose didesniuose užsienio lietuvių centruose būtų lietuvių kunigų, kurie galėtų laikyti lietuviškas pamaldas arba net suorganizuotų savas lietuviškas parapijas. Ji taip pat rūpinasi, kad lietuviai turėtų ir savų lietuviškų maldaknygių.

Ten, kur lietuviai jau seniai įsikūrę ir jų gyvenimas jau nusistojęs, — DULR rūpi tik palaikyti jų tautišką sąmonę ir ryšį su Lietuva (pavyzdžiui, J. Amerikos Valstybėse ir kai kuriose kolonijose Europoje — Anglijoje, Latvijoje ir kt.). Bet yra kraštų, kur lietuviai dar neseniai nuvyko, kur jie dar nespėjo tinkamai įsikurti, kur daugelis išvargusių išeivių prašo Lietuvos konsulatus grąžinti juos namo. Ypatingai daug lietuvių vargsta Pietų Amerikoje; čia labiausiai ir reikalinga jiems parama. Čia daug reikia lėšų ne tik organizacijoms, mokykloms ir spaudai, bet taip pat ir ekonominiam gyvenimui pakelti.

Pietų Amerika dar tebėra didelių galimybių kraštas, dar dideli žemės plotai tebėra neišnaudoti, ir daugely vietų būtų galima įkurti grynai lietuviškų kolonijų, kokių kad turi kitos tautos. Tačiau ne visos Pietų Amerikos sritys tinka europiečiams gyventi. Taigi dar reikia rasti tokią vietą, kur lietuviams kurtis būtų patogios klimato sąlygos, kuri dar nebūtų kitų tautų užimta ir kuri bent ateity turėtų didelių ekonominių perspektyvų. Tam tikslui reikia nemažai tyrinėti, gerai pažinti kraštą ir nemaža kapitalo lietuviškajai kolonijai kurti. Jau prieš kelerius metus P. Amerikos lietuvių tarpe buvo kilusi ta idėja, buvo net pradėtas darbas; bet įsimaišius įvairiems makleriams, tas sumanymas davė išeiviams tik didelius nuostolius, nes užpirktos žemės pasirodė netinkamos. Taigi DULR ėmėsi ir šito tiriamojo darbo.

Pirmojo pasaulio lietuvių kongreso prezidiumas (Kongresas įvyko 1935 m. rugpiūčio 11—17 d. Kaune. Tarp kitko jis nutarė įkurti Pasaulio Lietuvių Sąjungą).

30 Bir

Lietuviai emigracijoje: Kultūrinė lietuvių išeivių būklė kituose kraštuose. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Lietuviai Pietų Amerikoje

Pietų Amerikos lietuvių veikimo sunkumai. Po Šiaurės Amerikos, daugiausia lietuvių yra Pietinėje Amerikoje, kur pirmieji lietuviai pateko jau prieš keliasdešimt metų. Bet iš pradžių jų ten buvo labai nedaug — jie nesudarė jokios didesnės kolonijos. Išsisklaidę po plačiuosius kraštus, jie negalėjo turėti jokio savo kultūrinio gyvenimo, ir daugumas jų jau nutauto — susiliejo su vietos gyventojais. Ten gimusieji labai dažnai jau nebemoka lietuviškai: jų lietuviškąjį kilimą terodo tik pavardės. Bet gryni lietuviai tebėra visi tie emigrantai, kurie atvyko jau iš nepriklausomosios Lietuvos. O tokių ten dabar yra apie 100.000.

Pietų Amerikoje lietuviai yra išsisklaidę po visus rytinius jos pakrasčius, ypač po Braziliją, Argentiną ir Urugvajų. Pokariniai išeiviai, čia atvykę, nerado jokių lietuviškųjų organizacijų, jokių įstaigų, kurios būtų juos globojusios ir padėjusios įsikurti, todėl gyvenimo pradžia jiems čia buvo labai sunki. Bet kadangi tūkstančiai lietuvių susibūrė apie didesniuosius miestus, tai, dažnai susitikdami ir jausdami bendrą vargą, jie jautė reikalą organizuotis. Tačiau daugumas išeivių ir Pietų Amerikoje iš pradžių buvo paprasti kaimiečiai, kurie nesugebėjo dirbti organizuojamojo darbo. Netrukus betgi atsirado ir inteligentų, — deja, dažniausiai visokių nuo teismo pabėgusių išeikvotojų ar politinių nusikaltėlių (rimtų lietuvių inteligentų ir dabar ten dar nedaug). Tokie tad inteligentai ten pradėjo organizuojamąjį darbą. Iš pradžių lietuviai darbininkai į organizacijas ir į atsiradusius laikraščius žiūrėjo su didele viltimi. Tačiau veikiai nusivylė, nes pasirodė, kad pirmieji lietuvių užtarėjais pasiskelbę veikėjai (ypač Brazilijoje) buvo su vietos imigracijos bendrovėmis susidėję makleriai, iešką pasipelnymo. Be to, tų pačių organizatorių buvo agituojama Brazilijoje steigti lietuvių žemdirbių koloniją ir tam tikslui pirkti žemės. Bet ir čia greitai pasirodė, kad jų siūlomose vietose lietuviams neįmanoma įsikurti. Tuo būdu žuvo daugybė santaupų, sudėtų į užpirkimus, ir lietuviai išeiviai ėmė žiūrėti į lietuviškąsias organizacijas su dideliu nepasitikėjimu. Todėl pirmųjų nesąžiningų veikėjų darbas labai pakenkė vėlesnėms organizuojamosioms pastangoms. Čia dar prisidėjo daugelis iš Lietuvos pabėgusių komunistų: dėl jų nuo vietos valdžios neretai tekdavo nukentėti ir visiems lietuviams.

Tačiau paskutiniu laiku svarbesniuose lietuvių gyvenamuose centruose įkūrus Lietuvos konsulatus ir visai Pietų Amerikai atstovybę Buenos Airės mieste, organizuojamasis darbas gerokai pažengė. Atstovo ir konsulų pastangomis sąžiningi lietuviai veikėjai įgauna vis daugiau pasitikėjimo, ir kultūrinis lietuvių veikimas pamažu plečiasi.

Kultūrinė lietuvių būklė Brazilijoje. Brazilijoje didžiausia lietuvių kolonija ir kultūrinis centras yra Sao Paulo miestas, Sao Paulo estadoje (valstybėje). Lietuviškoji spauda, pirmasis laikraštis („Brazilijos Lietuvis“), čia atsirado 1927 m. Tiesa, jis ėjo neilgai, bet tuojau jo vietoj atsirado naujų lietuviškų laikraščių. Kartu su spauda ėmė plėtotis ir lietuvių organizacinis gyvenimas, kurį ilgą laiką trukdė tiktai įvairūs biznieriai ir komunistai. Tad 1929 m. į Sao Paulą atvykusiam pirmajam Lietuvos konsului teko sunkus uždavinys — lietuvių veikimą apvalyti nuo visokių išnaudotojų ir kenksmingo komunistų darbo. Be to, jam teko paremti organizacijas, spaudą, mokyklų kūrimą, parapijos organizavimą. Jau nuo 1928 m. Sao Paule parapijos organizavimu rūpinosi kunigas Valaitis, bet jam tas darbas nelabai tesisekė, nes daugumas lietuvių čia skurdžiai gyveno, o be to, tą darbą trukdė komunistai.

Lietuvių kultūrinis veikimas Sao Paulo mieste ir visoje Brazilijoje tebėra dar nesutvarkytas, nors ir kiek pažengė į priekį. Jau 1931 m. čia susikūrė Lietuvių Sąjunga Brazilijoje. Ji ėmė leisti savaitraštį „Lietuvį Brazilijoje“, kurs vėliau buvo pavadintas „Lietuviu“. Bet vis dėlto ne visos lietuviškos organizacijos prie tos sąjungos yra prisidėjusios: dalis dar tebėra komunistų ir kraštutinių socialistų įtakoje ir kovoja prieš tautišką lietuvių sąjūdį, leidžia savo laikraščius.

Konsulato, kun. Valaičio ir kitų veikėjų rūpesčiu yra įkurtos net 4 lietuvių mokyklos (jose yra apie 400 mokinių), kurių 3 turi net pasistačiusios nuosavus rūmus. Dalį tam reikalui pinigų sudėjo patys vietos lietuviai, bet nemaža paramos buvo gauta iš konsulato ir iš Draugijos Užsienio Lietuviams Remti. Mokyklose mokoma pagal Lietuvos mokyklų programą; vadovėliai taip pat gaunami iš Lietuvos. Tuo būdu mokyklų klausimas čia jau yra įėjęs į tinkamas vėžes. Be to, Sao Paule jau suorganizuota lietuviškoji parapija ir pastatyta bažnyčia (pašventinta 1936 m. vasario 16 d.).

Lietuviai bedarbiai Buenos Airės uosto krūmuose 1933 m.

Kultūrinė lietuvių būklė Argentinoje. Argentinoje lietuviams organizuotis sąlygos buvo ramesnės, nes čia nebuvo emigracijos bendrovių, kurios, atvežusios lietuvius, juos ir toliau būtų išnaudojusios. Čia, be to, dar prieškariniais laikais buvo smulkių lietuvių savišalpos organizacijų, nes didesnis lietuvių skaičius į Argentiną atvyko dar XIX amž. gale. Tačiau tautiškajam lietuvių sąjūdžiui Argentinoje trūko inteligentų, ir todėl jis tebėra gana silpnas, nors konsulatas čia buvo įsteigtas net keleriais metais anksčiau, negu Brazilijoje.

Iki 1930 m. tautiškas lietuvių veikimas Argentinoje buvo visiškai silpnas. Tiesa, čia buvo keletas organizacijų, tačiau nė viena iš jų neturėjo savo laikraščio, todėl negalėjo tinkamai veikti. Tuo tarpu komunistiškas gaivalas buvo įsigalėjęs visoje Argentinoje ir plačiai veikė lietuvių tarpe. Tik 1930 m. vietinė Lietuvių Katalikų šv. Kazimiero draugija ėmė leisti savaitraštį „Švyturį“, su kurio pasirodymu pagyvėjo ir visas tautiškas veikimas. 1931 m. Lietuvos valdžiai remiant, Buenos Airės mieste buvo įkurtas kelių organizacijų centras, pavadintas Lietuvių Namais. Tačiau yra organizacijų, kurios šalinasi Lietuvių Namų ir tuo būdu skaldo tautiškąjį veikimą Argentinoje. Taigi iš vienos pusės stovi Lietuvių Namai su savo organu „Švyturiu“, o iš kitos pusės — „Kultūros“ organizacija (artima Lietuvos liaudininkams) su savo organu „Argentinos Lietuvių Balsu“ ir socialistų sąjunga (ši iki 1931 m. leido „Argentinos Naujienas“).

Bažnyčios reikalai Argentinoje geresni, nes čia yra keletas lietuvių kunigų. Bet užtat lietuviškųjų mokyklų klausimas tebėra dar nesutvarkytas: jų tėra tik dvi, kuriose mokosi apie 100 mokinių. Be Buenos Airės, Argentinoje yra dar keletas kitų lietuvių centrų, tačiau kultūrinis judėjimas juose dar silpnesnis. Svarbiausia to priežastis — tai sutarimo ir vienos organizacijos stoka.

Kultūrinė lietuvių būklė Urugvajuje. Iš visų Pietų Amerikos lietuvių kolonijų bene sklandžiausiai eina tautiškas darbas Urugvajaus sostinėj, Montevideoj. Nors čia taip pat veikė komunistai ir iš Lietuvos pabėgę plečkaitininkai, vis dėlto čia vyrauja kun. T. Radžiaus suorganizuotos katalikiškos tautiškos organizacijos. Jo rūpesčiu buvo įkurta lietuvių katalikų bendruomenė, nemaža kitų organizacijų ir lietuviškoji 3 skyrių mokykla (joje yra apie 100 mokinių). Visos tautiškos organizacijos to paties kun. Radžiaus buvo suburtos į vieną centrą, pavadintą Urugvajaus Lietuvių Klubu. Tatai viso tautiškojo lietuvių veikimo branduolys. Jame yra net informacijų biuras, kuris atlieka konsularinius reikalus su Buenos Airės atstovybe ir duoda lietuviams išeiviams patarimų. Be to, Klubas turi lietuvišką biblioteką. Jis buvo pradėjęs leisti ir dvisavaitinį „Urugvajaus Aidą“, tik vėliau jį sujungė su Buenos Airės „Švyturiu“.

Lietuviai kituose ne Europos kraštuose

Kanadoje. Į Kanadą pirmieji lietuviai atvyko maždaug tuo pat laiku, kaip ir į J. Amerikos Valstybes, tik čia jų vyko daug mažiau. Dabar Kanadoje yra apie 10.000 lietuvių. Daugumas yra atvykę jau iš nepriklausomosios Lietuvos, kai buvo suvaržytas įvažiavimas į J. Amerikos Valstybes. Jie čia daugiausia dirba išsisklaidę ūkiuose, todėl jokių žymesnių organizacijų neturi. Yra tik Amerikos Lietuvių Susivienijimo kuopų, o Kanados sostinėje, Montrealy, yra lietuviškoji bažnyčia. Lietuviškas laikraštis čia tėra tiktai komunistų „Darbininkų Žodis“.

Afrikoje daugely vietų yra po keletą lietuvių šeimų, bet didesnis jų skaičius yra susibūręs tik Pietų Afrikos Unijoje. Čia yra apie 500 lietuvių ir net apie 65.000 Lietuvos žydų (daugelis jų gana turtingi). Patys lietuviai vis dėlto yra išsisklaidę; tik Johanesburge jie turi vieną nedidelę organizaciją — Pietų Afrikos Lietuvių Draugiją.

Azijoje lietuvių yra palyginti nedaug (tik Palestinoje yra 10.000 su viršum Lietuvos žydų). Keletas dešimčių lietuvių yra Persijoje, kur jie pabėgo iš Kaukazo ir Turkestano, pabūgę rusų revoliucijos baisybių. Kadangi jie ten išsiblaškę po visą kraštą, todėl negali sudaryti jokios savo organizacijos. Taip pat po karo nemaža lietuvių atvyko ir į Kiniją. Daugumas jų yra Šanchajuje ir naujai įsteigtos Mandžuko valstybės sostinėje, Harbine. Tai daugiausia rusų revoliucijos sąmyšio atsitiktinai nublokšti beveik vieni vyrai. Organizavimasis jų tarpe vos teprasideda ir sunkiai eina. Su Kinija Lietuva neturi jokių santykių, o Mandžuko ji dar nėra pripažinusi valstybe, todėl ten nėra nė Lietuvos atstovybių, kurios galėtų padėti išeiviams. Rusai emigrantai ten labai stengiasi lietuvius laikyti savo įtakoje; lenkai irgi to pat siekia.

Yra dar po keletą lietuvių visuose Azijos kraštuose ir artimose salose, bet jų ryšys su Lietuva dar silpnesnis.

Australijoje. Į Australiją pirmieji lietuviai atvyko dar XIX amž. pabaigoje. Dabar Australijoje ir gretimose salose gyvena apie 2.000 lietuvių, nors gyventojų surašinėjimo daviniai terodo jų 250 be trupučio (mat, daugelis lietuvių prirašomi prie kitų tautybių). Yra ten ir viena lietuvių draugija, kuri turi apie 100 narių ir klubą (Sidnejuje). Kultūrinis lietuvių išeivių gyvenimas Australijoje silpnas.

Lietuviai išeiviai įvairiose Europos valstybėse

Anglijoje. Lietuviai į Angliją ėmė vykti tais pat laikais, kaip ir į Ameriką. Dalis emigrantų, vykstančių į Ameriką, pakeliui pristigę lėšų, likdavo Anglijoje. Pirmiausia jie apsigyvendavo didžiuosiuose uostuose (Londone, Liverpuly, Mančestery ir kt.), o iš ten keliaudavo daugiausia į Škotiją. Jau prieš karą Škotijoj lietuvių buvo apie 8.000, o Anglijoj apie 4.000. Karo metu nemaža lietuvių iš čia buvo išgabenta į Rusiją, kaip jos piliečiai. Užtat dabar D. Britanijoje lietuvių tėra apie 10.000 (7.000 Škotijoj ir apie 3.000 Anglijoj). Gyvena jie čia išsiskirstę tarp anglų, todėl sąlygos tautiškai veiklai jų tarpe nepatogios. Tačiau dar 1905 m. buvo įkurta pirmoji lietuvių parapija Londone, o vėliau kita atsirado Mosende (Škotijoje). Lietuviškos draugijos taip pat buvo organizuojamos, tačiau, trūkstant inteligentijos, tas darbas nelabai sekėsi. Bet vis dėlto dabar Škotijoje ir Anglijoje veikia keliolika draugijų ir eina keli lietuviški laikraščiai, iš kurių žymiausias yra katalikiškasis „Išeivių Draugas“ (nuo 1914 m. tebeeinąs Škotijoje). Lietuviškų mokyklų nėra nei Anglijoje nei Škotijoje, tik kai kur kunigai yra išsirūpinę teisę ateiti į mokyklas lietuvių vaikams lietuviškai dėstyti tikybos.

Lietuviai kitose Vakarų valstybėse. Europoje beveik visur galima atrasti lietuvių. Po Anglijos, jų kiek daugiau yra Prancūzijoje ir Vokietijoje. Į Prancūziją ypač daug lietuvių atvyko po didžiojo karo, kai ten ėjo karo sunaikinto krašto tvarkymas ir iš visur buvo kviečiami darbininkai. Daugelis tada į darbus išvykusių lietuvių sugrįžo atgal, bet dalis ten pasiliko ir iki šiol tebegyvena. Kai kur jie turi ir savų organizacijų, tačiau jų veikimas tuo tarpu gana silpnas.

Vokietijoje lietuvių yra ne vien jos valdomoje Mažojoje Lietuvoje, bet ir tolimoje Pareinėje, ypač Esseno, Dortmundo ir Düseldorfo miestuose. Tai vis išeiviai iš M. ir D. Lietuvos, nuvykę uždarbiauti į tų sričių kasyklas ar fabrikus. Šiokio tokio tautiško judėjimo yra tik Dortmunde; čia nuo 1921 m. gyvuoja lietuvių draugija. Apskritai tiek Vokietijoj, tiek Prancūzijoj, tiek kituose kraštuose lietuviai išeiviai didesnės paramos susilaukia tik iš mūsų mokslo jaunimo, nuvykstančio studijuoti į užsienį, ir vienur kitur veikiančių Lietuvos bičiulių draugijų.

Lietuviai Sovietų Rusijoje. Prieš didįjį karą į Rusiją vykdavo uždarbiauti gana daug lietuvių. Bet daugiausia jų ten atsirado pabėgusių nuo karo baisenybių. Tiesa, didelė dalis jų po karo buvo grąžinta į Lietuvą, tačiau dalis vis dėlto liko. Vieni liko dėl to, kad ten iš seno buvo įsigyvenę, turėjo turto, kiti dėl to, kad turėjo tarnybas ar buvo komunistų veikėjai, o treti liko dėl to, kad gyveno įvairiuose užkampiuose, kur jų negalėjo surasti jokia tremtinių grąžinamoji organizacija. Tai buvo daugiausia Rusų valdžios tremtiniai valstiečiai, išgabenti iš Lietuvos ir įkurdinti Sibire ar kitose tolimose Rusijos srityse. Apskritai imant, dabar lietuvių Sovietų Rusijoje yra apie 50.000. Deja, vos pusė jų bekalba lietuviškai: kiti, ilgai gyvendami rusų tarpe, surusėjo.

Kadangi S.S.S.R -je visas gyvenimas yra griežtai valdžios kontroliuojamas, tai ir lietuviai ten jokios savarankiškos veiklos negali parodyti. Ten, kur lietuvių gyvena gausiau, yra lietuviškų kolektyvinių ūkių, vadinamų kolchozais. Vienur jie grynai lietuviški, kitur mišri — su latviais ir lenkais. Savų tautiškų organizacijų lietuviai ten negali turėti: ten tėra tik valdžios palaikomų lietuviškų komunistiškų organizacijų (lietuvių komunistų partijos organizacija su savo skyriais, komunistiško jaunimo organizacija, kominterno lietuvių sekcija ir daugybė kitų komunistiškų organizacijų). Joms visoms vadovauja lietuvių komunistų partijos centro komitetas. Žinoma, tų visų organizacijų pagrindinis tikslas yra ne lietuvybės palaikymas, bet palaikymas komunizmo S.S.S.R-os lietuvių tarpe. Be to, jie turi artimų ryšių su Lietuvos komunistais; ne vienas iš Lietuvos pabėgęs komunistas randa sau prieglaudą ir darbo tose organizacijose.

Tose srityse, kur gyvena daugiau lietuvių, yra lietuviškų mokyklų, kurių programa, be lietuvių kalbos, niekuo nesiskiria nuo kitų S.S.S.R. mokyklų programos. Apsišvietusiems lietuviams veikėjams paruošti išlaikoma ne viena vidurinė mokykla, o Maskvos universitete — lietuvių sektorius, iš kurio išeina komunistų veikėjų lietuvių. Bet visų aukščiausia lietuvių mokslo įstaiga yra lietuvių sektorius Minsko akademijoj. Čia kartais lietuviškai spausdinamos net mokslo knygos.

Lietuviška spauda S.S.S.R-je negausi: eina du komunistiški laikraščiai, leidžiami mokykloms vadovėliai ir agitacinė literatūra. Minsko radiofone yra lietuviškas pusvalandis, kuriame duodama daugiausia agitacinės medžiagos, o kartais ir literatūros dalykų.

Apskritai tautiška S.S.S.R-os lietuvių būklė gana liūdna: ten sparčiai eina jų nutautimas, nes jie atskirti nuo savo tautos kamieno ir auklėjami tautiškumui priešingoje — komunistiškoje dvasioje. Ten varomoji lietuviška kultūrinė veikla tėra tiktai priemonė komunizmui skleisti ir agituoti prieš tautišką nepriklausomąją Lietuvą. Tos veiklos atgarsis pasiekia ir Lietuvos komunistus, kurie taip pat eina prieš tautiškąją Lietuvos kultūrą.

Lietuviai Pabaltijo kraštuose. Suomijoje ir Estijoje dabar nedaug tėra lietuvių, tačiau prieš karą jų ten buvo daugiau. Ypač daug lietuvių studentų, daugiausia medikų, studijuodavo Tartų universitete, Estijoje. Tuose kraštuose lietuvių tarnavo įvairiose rusų valdžios įstaigose, bet po karo daugumas jų grįžo į Lietuvą. Dabar Suomijoje yra Lietuvių Suomių Draugija, o Estijoje — Lietuvių Draugija Estijoje. Kadangi lietuvių ten nedaug tėra (Suomijoje vos apie šimtą, o Estijoje keletas šimtų), tai jų veikla negali išsiplėsti. Jie tik palaiko ryšį su Lietuva.

Nepalyginti daugiau lietuvių yra kaimynėje Latvijoje. Prieš karą visoje Latvijoje lietuvių buvo 50.000 su viršum, bet dabar jų ten gerokai sumažėjo.

Latvija, būdama Rusų valdžioje, buvo mažiau spaudžiama, negu Lietuva, todėl ten bėgo nuo priespaudos daugelis lietuvių. Bet ypač daug jų ten ėmė plaukti XIX pabaigoje, kai, čia išvedus geležinkelių tinklą, Ryga ir Liepoja pasidarė svarbiais prekybos ir pramonės uostais. Tada daugybė lietuvių ten ėjo uždarbiauti. Be paprastų darbininkų, Rygoje, Liepojoje ir Jelgalvoje (Mintaujoje) tuomet apsigyveno nemaža ir lietuvių inteligentų, kurie ten ir pradėjo kultūrinę veiklą. Tuo metu, kai Lietuvoje bet koks lietuviškas veikimas buvo persekiojamas, Latvijoje lietuviai galėjo ir viešai suorganizuoti vieną kitą draugiją, darė susirinkimus, ruošė lietuviškus vaidinimus. Prasidėjus tautiškam judėjimui Lietuvoje, Latvijos lietuviai kaip įmanydami jį rėmė, bendradarbiavo lietuviškuose laikraščiuose ir padėjo juos platinti. Atgavus spaudos laisvę, Rygoje buvo leidžiami net keli lietuviški laikraščiai (žymiausias iš jų buvo „Rygos Garsas“), veikė keletas kultūrinių ir ekonominių organizacijų.

Tačiau didžiojo karo metu Latvijos pramonė pairo, daugumas lietuvių grįžo namo, ir Latvijos lietuvių kultūrinė veikla susilpnėjo.

Po karo susikūrė nepriklausoma Latvių valstybė. Vedant Lietuvos Latvijos sieną, prie Latvijos buvo prijungti kai kurie lietuviški valsčiai (ypač Alūkstos apskr.), o kai kur vienas kitas latviškas valsčius ar jo dalis atiteko Lietuvai. 1921 m. siena tarp Lietuvos ir Latvijos buvo išvesta maždaug buvusios Kuršo gubernijos riba, bet buvo padaryta mažų pakeitimų vienur Lietuvos, kitur Latvijos naudai (Latvija iš buvusios Kauno gubernijos gavo 290 kv. km., o Lietuva iš Kuršo gub.— vos 83 kv. km.,— žiūr. 577 psl.). Dabar Latvijoje lietuvių yra maždaug apie 30.000. Didelė jų dalis tuo būdu yra Lietuvos pasieny, kiti gyvena didesnėmis ar mažesnėmis grupėmis išsiblaškę po visą kraštą ir miestuose. Bet miestuose jų dabar jau daug mažiau, negu buvo prieš karą. Lietuvių inteligentijos skaičius taip pat labai sumažėjęs. Vienų lietuvių kunigų prieš karą Latvijoje buvo apie 100, o dabar tėra vos apie 40. Tie likusieji kunigai kiek galėdami dirba kultūrinį darbą savo tautiečių tarpe. Paskutiniu metu jau ima rastis ir mokslus baigusių Latvijos lietuvių. Tuo būdu tautiškas darbas žengia pirmyn. Šiuo metu Latvijos lietuviai turi 16 įvairių organizacijų, Latvijos Lietuvių Sąjungą, 2 laikraščius, 11 pradžios mokyklų (iš jų 4 Rygoje), 7 lietuviškus skyrius prie latviškų mokyklų, 1 gimnaziją ir apie 40 studentų Rygos universitete. Tačiau darbą trukdo ne tik pašaliniai veiksniai, bet ir nesantaika pačių lietuvių tarpe. Trūksta ir lietuviškų mokyklų; tad, kur lietuvių vaikų yra nedaug, jie visi eina į latviškas mokyklas. Ne tik per mokyklas, bet ir kitokiais būdais dalis lietuvių sulatvėja. Pagaliau nemaža nesusipratusių lietuvių pavilioja ir lenkai.

Nors Latvijoje lietuvių kunigų yra beveik pakankamai, bet jie dažniausiai yra skiriami į nelietuviškas sritis arba turi pasitraukti į Lietuvą, o į parapijas, kur net daugumas yra lietuviai, skiriami latviai kunigai, kurie dažnai visiškai nemoka lietuviškai. Tuo būdu pats didysis lietuviškumo palaikymo veiksnys — bažnyčia — veikia lietuvių nenaudai.

Apskritai stoka lietuviškų mokyklų ir savos inteligentijos, mišros vedybos ir bažnyčių sulatvinimas labai mažina lietuvių skaičių Latvijoje.

 

30 Bir

Lietuviai emigracijoje: JAV lietuviai. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Ekonominė Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių būklė

Lietuvos išeiviai buvo paprasti kaimo žmonės darbininkai ir smulkūs amatininkai. Įvažiuodami į Ameriką, jie turėjo parodyti 30—50 dolerių. Tai buvo valdžios reikalaujamas laidas, kad ateivis turės iš ko gyventi pradžioje, kol susiras sau darbo (daugiau pinigų retas kuris iš jų nusiveždavo). Tad lietuviai Amerikoje turėdavo pradėt gyventi iš penkių pirštų. Tik kiek užsidirbę, kai kurie imdavosi laisvų verslų: kas steigė krautuves, kas smukles bei valgyklas, kas vertėsi įvairiais amatais. Bet daugumas vis dėlto tapdavo paprastais darbininkais anglių kasyklose ir įvairiose dirbtuvėse. Lietuviai gausiai apsigyveno prie anglių kasyklų ir pramonės centrų. Vietomis jie užima ištisus miestų kvartalus. Ten jie turi įvairiausių savo įmonių ir amatininkų. Visi reikalai tenkinami savų žmonių: – yra lietuviškų krautuvių, kepyklų, smuklių, siuvėjų, kurpių, kirpėjų ir t.t. Lietuviai taip pat steigia savas akcines bendroves. Vienos jų verčiasi statyba — stato lietuviams namus, kitos duoda paskolas ir t.t. Žodžiu, Amerikos lietuviai stengiasi visus savo reikalus patys apsirūpinti. Kai kurie iš jų yra praturtėję ir turi nemaža net nekilnojamojo turto, kai kurie ten pat, Amerikoje, yra išėję aukštąjį mokslą ir verčiasi gydytojo, advokato, inžinieriaus ar kitokia praktika.

Apskritai išeiviai į Ameriką išvežė daug lietuviškų jėgų, nes važiuodavo paprastai vyrai ir moterys pačiam savo tvirtume. Išvežė jie nemaža ir pinigų. Apskaičiuojama, kad į Ameriką įvažiavę lietuviai valdžios organams yra parodę apie 4 milijonus dolerių. Kai kurie išeiviai pinigų turėjo daugiau, negu buvo reikalinga parodyti. Tad pinigų iš Lietuvos į Ameriką buvo įvežta daug daugiau. Jei prie išvežtųjų pinigų dar pridėsime kelionės išlaidas ir Lietuvos išeivių išauginimo išlaidas, tai mūsų piniginiai nuostoliai Amerikos naudai bus labai dideli. Apskaičiuojama, kad pačiai Lietuvai išauginimas ir įkurdinimas Amerikos lietuvių yra atsėjęs apie 5 milijardus litų. Tačiau išeiviai yra davę Lietuvai ir daug naudos.

Lietuvių organizavimosi pradžia Jungtinėse Amerikos Valstijose

Amerikos lietuvių santykiai su lenkais. Daugumas pirmųjų lietuvių išeivių nemokėjo nei skaityti nei rašyti. Todėl iš jų nebuvo galima laukti tautiško susipratimo. Atvykdami jie žinojosi esą katalikai, atvykę iš „Polsčios“. Kadangi pirmieji išeiviai buvo kilę iš Užnemunės, tai beveik tatai ir buvo teisinga, nes Užnemunė tebebuvo „Lenkų karalystės“ ribose. Svetur lietuviai, be abejo, lengviau sueidavo su lenkais katalikais, negu su kitais svetimtaučiais; lietuviai eidavo į lenkų bažnyčias, nes ir Lietuvoje daug kur buvo papratę girdėti lenkiškas pamaldas. Netrukus buvo įkurta bendrų lietuvių lenkų parapijų su bendrais kunigais lenkais arba lietuviais.

Pirmosios organizacijos. Lietuvių visuomeninis judėjimas J. Amerikos Valstybėse iš pradžių taip pat buvo glaudžiai susijęs su lenkais; dažnai lietuviai arba jų draugijėlės dėjosi su Tautiškąja Lenkų Sąjunga, kuri buvo skelbiama esanti abiejų tautų organizacija. Atsirado draugijų, kurių jau vieni vardai rodė prisišliejimą prie lenkų, pavyzdžiui: Unija Lubelska, Lietuviškai Lenkiška Pašelpinė Draugystė arba Króla Władysława Jagiełły Draugystė. Buvo draugijų, turėjusių grynai lietuviškus vardus, bet lenkiškai rašytus įstatus, kuriuose būdavo akcentuojamas „broliškas sugyvenimas“ su lenkais. Arba štai vėl koks keistas vienos draugijos vardas: Towarzystwo Polskie Bratniej Pomocy Świętego Jerzego, Patrona Litwy (Švento Jurgio, Lietuvos Patrono, Broliškosios Paramos Lenkų Draugija).

‘Lietuviškojo Balso’ pirmojo numerio antraštė (Laikraštis ėjo 1885—1889 m.).

Lietuviškoji spauda Amerikoje atsirado 1874 m. Tačiau ir ji buvo toje pačioje lenkų brolybės dvasioje. Joje labai retai tepasitaikydavo aštresnis žodis prieš lenkus. Bet ilgainiui vis daugiau kildavo konfliktų su lenkais. Lietuviai bendrosioms parapijoms rūpinosi gauti lietuvių kunigų, lenkai tam priešinosi. Būdavo atsitikimų, kad lietuvis kunigas būdavo išvaromas iš klebonijos, neįleidžiamas net į bažnyčią. Pagaliau bažnyčiose kildavo net muštynių su lenkais. Žodžiu, ir čia kartojosi tie patys reiškiniai, kaip ir daugely bažnyčių Lietuvoje. Per lietuviškas pamaldas lenkai pakeldavo triukšmą, stengdavosi lietuvius išvaryti iš bažnyčios, ir dažnai tekdavo šauktis policijos pagalbos. Tačiau lietuvių nusistatymas ginti savo teises nė kiek nemažėjo; jį dar labiau paskatino tautiškasis Amerikos lietuvių judėjimas, ypač pagyvėjęs su 1883 m. atsiradusia „Aušra“. Kaip tik tuo metu (1884 m.) atvyko j J. Amerikos Valstybes iš Lietuvos pabėgęs į Prūsus, o iš čia Prūsų valdžios ištremtas aušrininkas J. Šliūpas. Jis pasidarė viso tautiškojo lietuvių judėjimo vadas. Iš pradžių jis ėmė dirbti čia atrastoje lietuvių spaudoje kartu su veikėjais, palaikiusiais ryšius su lenkais. Bet 1885 m. jau ėmė leisti savo laikraštį „Lietuviškąjį Balsą“, kurį jam tekdavo beveik vienam ir prirašyti, ir išspausdinti ir išplatinti. Per 4 metus, padedamas Lietuvoje ir Rusijoje gyvenančių lietuvių inteligentų, savo laikraštyje jis kėlė lietuvių susipratimą, ragino pačius lietuvius tvarkyti savo gyvenimą, o nesiglausti prie lenkų. Tą patį jis skelbė ir gyvu žodžiu savo prakalbose. Sunku jam buvo veikti, nes reikėjo kartu užsidirbti ir duonos. Pagaliau, ėmęs studijuoti gydytojo mokslus, jis turėjo net sustabdyti savo laikraštį (1889 m.) Bet daug jau tada buvo jo nuveikta.

Aušrininkas dr. Jonas Šliūpas Amerikoje

Lietuviškų parapijų kūrimas. Šliūpas ir tada jau buvo karštas laisvamanis. Dažni griežti išsireiškimai prieš Bažnyčią ir kunigus labai kenkė jo veikimui. Dalis lietuvių visuomenės vengė bendrauti su bedieviu. Bet jam lietuvybė vis dėlto buvo svarbesnė už laisvamanybę. Neturėdamas tokių pat atsidėjusių lietuvybės platintojų Amerikos lietuvių kunigų tarpe, jis pasikvietė karštą patriotą kunigą A. Burbą (1889 m.), kuris jau buvo pasižymėjęs lietuvių teisių gynimu Vilniaus vyskupijoje. Kunigas Burba, eidamas išvien su laisvamaniu Šliūpu, Amerikos lietuvių tautiškam susipratimui turėjo nepaprastai daug reikšmės. Jis buvo gyvasis ryšys tarp katalikų ir laisvamanių, susibūrusių apie Šliūpą.

Kai atvyko į J. Amerikos Valstybes kun. Burba, ten lietuviškų parapijų dar nebuvo; buvo tik bendros lenkų lietuvių parapijos. Lietuvių kunigų lenkai į jas neįsileisdavo. Jiems nesunku būdavo tatai padaryti, nes visos parapijos buvo įkurtos jų vardu, ir bažnytinė vyresnybė juos palaikė — lietuvių kunigų į tokias parapijas neskirdavo.

Apsigyvenęs Plymute, kun. Burba įvedė lietuviškas pamaldas. Lenkai pradėjo kelti bažnyčioje triukšmą ir muštynes; pats kunigas Burba net buvo išvarytas iš klebonijos. Tada lietuviai nutarė įkurti Plymute visiškai naują parapiją. Tai buvo pirmoji lietuvių parapija Amerikoje (1889 m.). Vėliau jų ėmė rastis kaskart vis daugiau. Lietuviams pasisekė perimti kai kurias mišrąsias parapijas, bet daugumas jų vis dėlto liko lenkams, nes jų vardu buvo įkurtos. Tuo būdu žuvo daug lietuvių įdėtų pinigų.

Kun. Aleksandras Burba (1855-1898 m.)

Lietuviai, kurdami savo parapijas, nesuskubo tuojau įkurti savo kapinių. Vos įkūrus pirmąją lietuvių parapiją, mirė lietuvio Jono Kudirkos dvi dukrelės. Jos buvo palaidotos bendrose su lenkais kapinėse, kur ir anksčiau buvo laidojami lietuviai.

Sužinoję tatai, lenkai iškasė mergaičių grabus ir išmetė už kapinių tvoros (už tai „kultūringieji patriotai“, žinoma, buvo suimti ir pateko į kalėjimą). Paplitusi žinia apie šitą biaurų darbą be galo sujaudino lietuvius, ir dar labiau pagyvėjo skyrimasis nuo lenkų ir lietuviškųjų parapijų kūrimas. Deja, lietuvių atsiskyrimas nuo lenkų retai kur pasibaigdavo be triukšmo ir be muštynių; pasitaikydavo net užmuštų.

Dabar J. Amerikos Valstybėse jau yra apie 150 lietuviškų parapijų, kurios turi 60 milijonų dolerių turto ir išlaiko 70 su viršum lietuviškų mokyklų. Apskritai sava parapija Amerikoje pasidarė lietuviškojo gyvenimo centru.

Lietuviškųjų parapijų steigimo nuopelnas priklauso sutartiniam Šliūpo ir Burbos veikimui. Juos abudu į bendrą darbą suvedė tik tautos meilė. Šiaip abu buvo visiškai priešingų nusistatymų: vienas buvo karštas laisvamanis, kiekviena pasitaikiusia proga puoląs kunigus, o kitas buvo energingas, niekam nenusileidžiąs kunigas. Ir vis dėlto jie gana ilgai veikė bendrai: kartu važinėjo po lietuviškas kolonijas, kartu vaikščiojo į susirinkimus, kur ragino lietuvius skirtis nuo lenkų. Kunigui Burbai daug kas prikišdavo jo draugystę su Šliūpu; jis visiems atsakydavo, kad Šliūpo bedievystės nereikią paisyti, bet, jei jis ką gera pasakąs, nereikią atmesti. Vieną kartą Burba rašė: „P. Šliūpas savo asmeniškomis pažiūromis nėra katalikas, bet jeigu jis, kaipo lietuvis, ką naudingo lietuvystei parašo, o tas veikalas nesipriešina mūsų tikėjimui, tai su džiaugsmu turime priimti ir jam dėkoti: tautiškuose dalykuose turi būti visuomeniška pažvalga, o ne asmeniška“.

Pasauližiūrų priešingumas galų gale vis dėlto padarė tai, kad jų draugystė pairo: jie ėmė vis dažniau ginčytis, ir Burba pagaliau Šliūpui parašė atsisveikinamąjį laišką: „Norėjau ir su bedieviais turėti modus vivendi tautiškuose dalykuose dėl labo savo vargstančios tėvynės. Teisybė, buvai kiek sustojęs šventą tikėjimą užkabinėti, o tai ir vėl atgijo Tavo bedievystės apaštalavimas … O ką besakyti, kiek aš turėjau nukentėti priekaištų iš savo vientaučių dėl draugavimo su Tavimi. Jau mudviejų draugystės ryšiai pertrūko, nes ir pati lietuvystė ir katalikystė tai daryti verčia. Gerai man vienas inteligentas sakė, kai ketinau važiuoti į Ameriką: geriau, girdi, vanduo su ugnimi susitaikins, negu Tu su Šliūpu. Likie sveikas, tegul Tau Dievas padeda“. Tačiau po šito laiško dar praėjo ištisų pora metų, ligi jų bičiulystė galutinai iširo.

Lietuvių draugijos Jungtinėse Amerikos Valstijose

Šv. Jurgio Kareivių Draugija Baltimorėje

Savišalpos organizacijos. Lietuviai, atvykę į Ameriką, iš pradžių turėdavo daug vargo: kartais kai kurie negaudavo tuojau darbo, kitus užpuldavo ligos ir kitokios nelaimės, o nebūdavo kas padeda. Todėl, kur gyvendavo didesnės lietuvių grupės, tam tikslui buvo pradėtos steigti savišalpos draugijos. Jos padėdavo vargo ištiktiems lietuviams ligos ar nedarbo metu, o kartais šelpdavo ir mokslą einantį jaunimą (ne vienas lietuvis tų draugijų pinigais baigė net aukštuosius mokslus). Jos paprastai turėdavo kurio nors Lietuvoje plačiai garbinamo šventojo, Lietuvos kunigaikščio ar žinomojo veikėjo vardą (šv. Kazimiero, šv. Jurgio, Gedimino, Vytauto, Daukanto, Kudirkos ir t.t.).

Tautiškosios lietuvių organizacijos. Iš pradžios lietuvių draugijos neturėjo grynai tautiško charakterio; tik lietuviams skiriantis nuo lenkų ėmė rastis organizacijų, kurioms rūpėjo kelti lietuvių tautišką susipratimą. Iš pradžių tos draugijos neturėjo jokio tarpusavio sąryšio, jokio bendrojo centro, o kai kurios net buvo susirišusios su Amerikos lenkų sąjunga. Tik lietuviams pradėjus skirtis nuo lenkų, buvo imta rūpintis sujungti visus lietuvius į vieną organizaciją. Pirmutinis šitą reikalą iškėlė dr. Šliūpas. 1885 m. jo rūpesčiu buvo įkurtas Susivienijimas Visų Lietuvininkų Amerikoje. To Susivienijimo tikslas buvo „pagelbėti kitiems pakelti savo tautystę“. Tačiau jis greitai žuvo. Jo vietoje lietuvių kunigų pastangomis tuojau buvo įkurtas kitas — Susivienijimas Visų Draugysčių Katalikiškų Lietuviškų Amerikoje. Šio Susivienijimo įstatuose buvo įrašytas toksai reikalavimas: „Kožnas lietuvininkas, prigulintis ing susivienijimą, privalo užlaikyti savo naciją, priduot pagelbą savo broliui nelaimėje būvančiam, vest dievobaimingą gyvenimą ir davinėti gerą priklodą (t. y. pavyzdį) nog savęs, taipgi naujai pribuvusiam broliui iš Lietuvos duoti pagelbą“.

Šitas Susivienijimas, kaip matyti ir iš jo tikslo, iš pradžių mažai tesirūpino tautiškosios sąmonės žadinimu. Jis ypatingai rūpinosi sujungti visus lietuvius katalikus į vieną organizaciją, nelaimėje juos sušelpti ir kelti jų dorą. Iš pradžių ir jis gyveno geruoju su lenkais. Bet, kai Susivienijimo vadovybę 1890 m. paėmė kunigas Burba, jis pasidarė grynai tautiška organizacija, tolima nuo lenkų.

Susivienijimas Visų Draugysčių Katalikiškų Lietuviškų Amerikoje vėliau buvo pavadintas Susivienijimu Lietuvių Amerikoje, tačiau jo vadovybė pasiliko katalikiškose rankose. Kun. Burbai pasitraukus (1893 m.), jo vadovybę perėmė kun. J. Žilinskas, kuris redagavo ir Susivienijimo organą „Tėvynę“ (1896—1902 m.). Tuo pat metu dr. J. Šliūpo veikimo įtakoje jame susidarė Susivienijimo vadovybei priešingas būrelis, kuris nuolat buvo jai opozicijoje ir pagaliau 1901 m. suskaldė Susivienijimą. Tuo būdu atsirado du Susivienijimai: Susivienijimas Lietuvių Amerikoje ir Susivienijimas Lietuvių Rymo Katalikų Amerikoje. Abi tos organizacijos ir šiandien tebegyvuoja.

Susivienijimas Lietuvių Rymo Katalikų Amerikoje iš pradžių teturėjo vos 704 narius, o dabar turi 300 su viršum kuopų ir 20.000 narių. Turto jis turi apie 1.200.000 dolerių. Jo organas anksčiau buvo „Žvaigždė“ ir „Draugas“, nuo 1917 metų tapo „Garsas“. Susivienijimo pirmininku paprastai renkamas kunigas. Susivienijimas daro kongresus. Be to, jis yra įkūręs Amerikos Lietuvių Katalikų Federaciją, kuri jungia visas katalikiškąsias Amerikos lietuvių organizacijas ir ypatingai rūpinasi švietimu ir mokyklų steigimu. Tos Federacijos rūpesčiu Amerikoje jau įsteigta labai daug katalikiškųjų organizacijų. Taip antai, Federacijos įkurta (1899 m.) „Motinėlė“, kuri, jos remiama, šelpia lietuvius moksleivius ir duoda stipendijas 100-ui studentų Amerikos ir Europos universitetuose. 1912 m. Federacija sušaukė Čikagoje pirmąjį lietuvių moksleivių suvažiavimą ir įkūrė Amerikos Lietuvių R. Katalikų Moksleivių Susivienijimą (to Susivienijimo nariai, nuo savo organo „Giedros“, buvo vadinami giedrininkais). Karo metu ta organizacija pakriko; jos skyriai atskirose vietose dar tebeveikia, bet pats centras išnyko. Nemaža katalikų jaunimo Federacija suorganizavo ir Lietuvos Vyčių Sąjungoje (tai maždaug, kaip Lietuvoje pavasarininkai); ji turi apie 100 kuopų ir leidžia savo laikraštį „Vytį“.

Bet daugiausia Katalikų Federacijos rūpesčio buvo skiriama lietuviškųjų parapijų ir mokyklų steigimui. Parapijų skaičius nepaprastai greit išaugo. 1889 m. buvo įkurta pirmoji lietuviškoji parapija; 1907 m. jų buvo jau 41, 1915 m. — 95, 1925 m. — apie 120, o dabar jų yra apie 150 (jose yra apie 200 lietuvių kunigų). Tam tikslui reikėjo nemaža ir kapitalo. Apskaičiuojama, kad bažnyčių ir klebonijų pastatymas lietuviams yra atsėjęs apie 60 milijonų dolerių. Amerikoje visų tautinių bažnyčių turtas yra užrašomas vyskupų vardu. Dėl to kartais esti ir nesusipratimų. Taip antai, kai kur lietuvių laisvamanių ir griežtesnių-jų tautininkų įtakoje Amerikoje yra atsiradusių katalikų hierarchijos (vyskupų) nepriklausomų bažnyčių, vadinamųjų tautinių bažnyčių. Bet jų nedaug tėra — vos 6.

Amerikoje yra ir lietuvių kunigų sąjunga, kuri veltui ilgą laiką rūpinosi gauti atskirą lietuvį vyskupą. Kitas, pats svarbusis jos rūpestis yra mokyklų steigimas. Mat, lig šiol savų parapijinių mokyklų teturi vos pusė lietuviškųjų parapijų. Tuo pačiu reikalu ypatingai rūpinasi ir Katalikų Federacija. Federacijos rūpesčiu į mokymą įtraukti vienuoliai, ypač marijonai ir šv. Kazimiero seserys vienuolės. Mokytojų darbą taip pat dirba vienuolės pranciškonės. Bet ne visos vienuolės dirba mokyklose; didelė jų dalis dirba įvairiose prieglaudose ir ligoninėse.

Marijanopolio lietuvių kolegijos rūmai

Lietuvių mokyklų 1919 m. Amerikoje buvo apie 30, o dabar jų yra 72; jų daugumą išlaiko parapijos (iš viso čia lietuvių mokyklose mokosi apie 12.000 mokinių). Visos jos yra pradedamosios, tik vienuolės kazimierietės išlaiko 2 aukštesniąsias mergaičių mokyklas, vad. akademijas (jose mokosi apie 200 lietuvaičių), o vienuoliai marijonai — dvi berniukų kolegijas. Tačiau visos mokyklos sunkiai verčiasi, nes tėvai dažniausiai bemeilija leisti savo vaikus į angliškąsias valdžios mokyklas. Ir lietuviškose mokyklose daugumas dalykų yra dėstoma angliškai, nes, jei būtų mokoma vien lietuviškai, nesusipratę tėvai visiškai neleistų į jas savo vaikų.

Lietuvių vaikams, einantiems į valdžios mokyklas, yra tų pačių vienuolių vedami lietuvių kalbos ir tikybos kursai. Juos vaikai lanko šeštadieniais ir sekmadieniais arba atostogų metu. Pašalpos, jaunimo auklėjimas, švietimas, knygų spausdinimas ir labdarybė yra svarbiausi katalikiškųjų Amerikos lietuvių organizacijų darbai. Jų veikimas todėl toks sėkmingas, kad jos turi didžiulę paramą bažnyčių ir jas išlaikančių parapijų (šios savaime sudaro organizaciją).

Susivienijimas Lietuvių Amerikoje, kaip matėme, yra antroji didžiulė Amerikos lietuvių organizacija. Iš pradžių tas Susivienijimas teturėjo vos 616 narių, o dabar turi arti 20.000. Jį sukūrė tie veikėjai, kurie buvo susigrupavę apie dr. J. Šliūpą ir buvo nepatenkinti pirmojo Susivienijimo katalikiškąja vadovybe. Bet šis Susivienijimas buvo toks pat nevieningas, kaip ir pati dr. J. Šliūpo veikla. Dr. Šliūpas visą gyvenimą kovojo dėl dviejų dalykų: dėl tautos teisių bei susipratimo ir dėl laisvamanybės. Todėl apie jį susibūrė griežtesnieji tautininkai ir laisvamaniai. Bet šitos dvi savybės ne visuose vienodai sutapo. Todėl ir Susivienijimas nebuvo vienalytis: jame susibūrė tautiškos, liberališkos, socialistiškos ir net komunistiškos srovės. Visos jos ligi šiol tarp savęs tebesivaržo, todėl Susivienijimo veikimą visą laiką trukdo vidaus nesantarvė.

Susivienijimo Lietuvių Amerikoje veikla yra siauresnė, negu Susivienijimo Lietuvių Rymo Katalikų Amerikoje, kuris savo veikimui turi didelę Bažnyčios paramą, o be to, pagrindinį organizacinį vienetą — parapiją. Todėl Susivienijimas Lietuvių Amerikoje neturi nei mokyklų nei labdarybės įstaigų, o tenkinasi siauresne kultūrine veikla. Jis leidžia tik įvairias knygas, laikraščius ir dalyvauja politikoje.

Susivienijimo Lietuvių Amerikoje neramiausias elementas buvo komunistai. Jie kelis kartus mėgino paimti į savo rankas Susivienijimo vadovybę, tačiau jiems tatai nepavyko. Pagaliau po triukšmingo 1930 m. Čikagoje įvykusio Susivienijimo seimo jie įsikūrė atskirą organizaciją — Amerikos Lietuvių Darbininkų Susivienijimą. Tuo būdu Amerikoje atsirado trečias lietuvių Susivienijimas. Kaip ir anie du, taip ir šis rūpinasi pašalpomis nedarbo metu, parama ligoje ir gyvybės draudimu, o kultūrinėje ir ypač politinėje veikloje laikosi bendros komunistų linijos.

Kitos organizacijos. Be šių trijų Susivienijimų, J. Amerikos Valstybėse bus dar apie 2.000 įvairiausių smulkių lietuviškųjų organizacijų. Tai vietinės smulkios draugijos, kurios dažniausiai turi tikslą remti savo tautiečius nelaimėje ar bendrai varyti kokį nors verslą (biznį). Yra ir kultūrinių organizacijų, pav., Tėvynės Mylėtojų Draugystė (knygoms leisti), jaunimo organizacija — Lietuvos Vyčiai ir kt. Be to, nemaža yra profesinių organizacijų: kunigų, gydytojų, mechanikų, vargonininkų ir kt. sąjungų. Iš viso organizuotų lietuvių J. Amerikos Valstybėse bus apie 200.000 (apie 40.000 Susivienijimuose ir apie 160.000 smulkesnėse organizacijose).

Seniau šitokių lietuviškųjų organizacijų čia buvo daug daugiau; dabar daugumas smulkių savišalpos organizacijų jau išnyko. Iš dalies tas atsitiko dėl to, kad smulkiųjų draugijų darbą perėmė dirbti stambiosios, bet svarbiausia dėl to, kad, prie vietos sąlygų prisitaikę ir suamerikėję, lietuviai kaskart vis labiau netenka tautiškosios vienybės jausmo. Išnyko ir daugelio organizacijų turėtosios puošnios uniformos bei ženklai. Prieš keletą dešimčių metų Amerikos lietuviai buvo pradėję organizuoti ir savo kariuomenę, kurią ketino reikalui esant perkelti į Lietuvą. Jos buvo organizuojamos net kelios divizijos; kareiviai buvo mokomi, turėjo savo uniformą ir pasirodydavo įvairiuose paraduose ir švenčių iškilmėse. Bet dabar jau nieko to nebėr.

Amerikos lietuvių karių uniformos dr. Al. M. Račkaus muziejuje.

Lietuvių spauda Jungtinėse Amerikos Valstijose

Lietuviškosios spaudos pradžia. Amerikoje lietuviams iš pradžių buvo labai sunku kultūriškai dirbti, nes ten vykdavo paprasti nemokyti kaimiečiai, kurių daugumas nemokėjo nei skaityti nei rašyti. Bet jau 1874 m. atsirado vienas lietuviškai pramokęs lenkas Tvarauskas, kuris sumanė leisti lietuvišką laikraštį. Pirmas jo bandymas nepavyko — „Lietuviška Gazieta“ ėjo labai trumpai, bet vėliau jis pradėjo leisti savaitraštį „Uniją“. Šią kurį laiką (1884—5 m.) redagavo į Ameriką atvykęs dr. J. Šliūpas. Tačiau, nesutikdamas su lenkams palankia „Unijos“ linija, Šliūpas ją metė ir pats ėmė leisti „Lietuvišką Balsą“. Netrukus pradėjo eiti „Vienybė Lietuvininkų“ ir vargonininko Bačkausko Tamošausko redaguojamoji „Sau1ė“, kurios tebeina ir dabar.

‘Vienybės Lietuvininkų’ antraštė (tai vienas seniausių ir daug įtakos turėjusių Amerikos lietuvių laikraščių)

Greta tų laikraščių, buvo leidžiama ir lietuviškų knygų, tačiau jų vertė buvo labai menka. Tai buvo visokios naivios istorijos, plėšikų nuotykiai, sapnininkai ir t.t. Rimtesnių ir tikrai vertingų raštų atsirado tik tada, kai į Ameriką atvyko daugiau inteligentų ir kai, Šliūpui su kun. Burba vadovaujant, buvo galutinai atsiskirta nuo lenkų. Tada Šliūpo rūpesčiu buvo įsteigta Lietuvių Mokslo Draugystė, kuri leido mėnesinį literatūros ir mokslo žurnalą „Apšvietą“ ir išleido keletą knygų.

Lietuviškosios spaudos suklestėjimas. Kultūrinei veiklai pagyvėjus, atsirado dar keletas naujų laikraščių („Garsas“ ir „Lietuva“), įkurtasis Susivienijimas Lietuvių Amerikoje ėmė leisti savo organą „Tėvynę“. Tuo metu atsirado ir lietuviškų dramos veikalų ir buvo sudaryta lietuviškojo teatro trupė (1892 m.). Bet ypatingai pagyvėjo lietuviškoji spauda, kai 1896 m. buvo įsteigta Tėvynės Mylėtojų Draugystė, turėjusi tikslą leisti lietuviškus raštus. Per 35 m. ji išleido 40 veikalų (ne tik originalių lietuviškų raštų, bet ir verstinių). Be jos, ėmė leisti knygas įvairūs laikraščiai ir atskiri asmens. Tuo būdu, kai Lietuvoje buvo draudžiama spauda, Amerikoje buvo išleista daugumas žymesniųjų lietuvių autorių (Duonelaičio, Strazdelio, Daukanto, Valančiaus, Ivinskio, Kudirkos ir t.t.) raštų. Amerikos laikraščiuose bendradarbiavo daugelis Lietuvoje gyvenančių inteligentų. Didelė dalis Amerikoje spausdinamų raštų slapta buvo gabenama ir platinama Lietuvoje.

Dabartinė lietuviškosios spaudos būklė Jungtinėse Amerikos ValstybėseDabar J. Amerikos Valsybėse išeina 30 su viršum lietuviškų laikraščių, jų tarpe 4 dienraščiai (katalikų „Draugas“, komunistų „Laisvė“ ir „Vilnis“‘, socialistų „Naujienos“), keletas dvidieninių, tridieninių ir savaitinių; kiti — dvisavaitiniai ir mėnesiniai. Kai kurie iš tų laikraščių eina jau keliasdešimt metų, bet daugumas yra nauji, nes paprastai jie ilgai neišsilaiko; pastovūs tėra tik didžiųjų organizacijų organai. Paskutiniu laiku lietuviškoji Amerikos spauda sunkiai laikosi, nes lietuviai labai sparčiai amerikėja. Kai kurie laikraščiai jau eina net dviem kalbom — viena skiltim lietuviška, kita angliška. Ypatingai apleistas knygų leidimo reikalas. Tėvynės Mylėtojų Draugija tebėra, bet jos veikimas apmiręs. Knygų išeina kaskart vis mažiau, o kai kurios iš jų spausdinamos taip pat dviem kalbom: mat, susipratę lietuviai veikėjai nori palaikyti tautišką sąmonę ir tarp tų, kurie lietuviškai nebemoka arba nebeskaito.

‘Garso Amerikos Lietuvių’ antraštė (šis laikraštis 1892-1894 m. ėjo tik ‘Garso’ vardu ir buvo kairesnis, o 1894-1899 m. buvo leidžiamas 10-ties kunigų bendrovės)

Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių ryšiai su Lietuva

Lietuviai išeiviai pačiai Lietuvai, iš vienos pusės, daro nuostolį, nes išauginti jauni vyrai ir moterys išveža svetur ne tik nemaža pinigų, bet ir darbo jėgų, kurios galėtų būti sunaudotos vietoje, savo krašto gerovei kelti. Bet iš antros pusės, išeiviai daug ir gero padarė Lietuvai ir tuo būdu atlygino nuostolius. Emigracija juoba save pateisino, kad, Lietuvoje siaučiant svetimųjų priespaudai, išeivių jėgos savo krašto gerovei kelti negalėjo būti sunaudotos, ir jos būtų turėjusios namie skursti. Amerikoje išeiviai užsidirbo pinigų, sušelpė namie likusius savo gimines, o kai kurie grįžo atgal į savo gimtąjį kraštą ir įsitaisė geresnį gyvenimą.

Apskritai beveik visi išeiviai išvykdami tikisi užsidirbę grįžti atgal, tačiau grįžta palyginti nedaug. Apytikriai prieš karą namo grįždavo apie 20% visų išeivių; grįždavo paprastai išbuvę Amerikoje keliolika metų. Karo metu tik retas tegalėjo grįžti, bet užtat po karo, 1919—1921 m., ypatingai padidėjo grįžtančiųjų skaičius: tada grįžo apie 20.000 išeivių. Daugumas jų apsigyveno Lietuvoje, bet taip pat didelė dalis, apsivylę Lietuvos gyvenimu, vokiečių markės kritimo metu netekę savo kapitalų arba bankrotavę savo įkurtose įmonėse, grįžo atgal į Ameriką. Dabar maža išeivių begrįžta į Lietuvą: vieni nepasitiki sugebėsią įmanomai verstis Lietuvoje, kiti, pašlijus ekonominiam Amerikos gyvenimui, patyrė daug nuostolių, ir todėl laukia, kada pasitaisys jų reikalai. Taip pat labai didelė dalis išeivių yra suamerikėję; Amerikoje gimę augę, Lietuvos net nematę, jie nė neketina skirtis su įprastine aplinka.

Amerikos išeivių piniginė parama savo giminėms, be abejo, gana didelė. Tūlas stambesnis ūkis Lietuvoje atsirado tiktai Amerikos dolerių dėka. Bet nepalyginti daugiau nusipelnė išeiviai, remdami kiekvieną tautišką darbą ir tautiškąsias organizacijas Lietuvoje.

Tautiškasis judėjimas Lietuvoje ir JAV lietuviai

Spaudos draudimo laikai. Amerikoje lietuvių daugiau atsirado tiktai spaudą uždraudus. Iki atsiskiriant nuo lenkų lietuviai išeiviai nesirūpino tautiškais savo reikalais. Bet pradėjus kurtis grynai tautiškoms išeivių organizacijoms, Amerikos lietuvių tarpe rasdavo paramos kiekvienas Lietuvos reikalas.

Jau 1890 m. Amerikos lietuvių spaudoje buvo iškeltas sumanymas leisti anglišką laikraštį, kuris aiškintų pasauliui lietuvių skriaudas. Trūkstant jėgų, tas sumanymas nebuvo įvykdytas, tačiau Amerikos lietuviai veikėjai stengėsi kitais būdais supažindinti kitataučius su lietuvių reikalais, būtent prieš rusų priespaudą Lietuvoje būdavo ruošiami mitingai; juose pasakytos kalbos (kun. Burbos, dr. J. Šliūpo), angliškai išspausdintos, būdavo siuntinėjamos visam pasauliui. Būdavo organizuojamos tautiškos lietuvių šventės su iškilmėmis, kurių tikslas buvo ne tik žadinti pačius lietuvius, bet ir parodyti Lietuvos skriaudas pasauliui. 1894 m. visose lietuvių kolonijose dėl Kražių skerdynių įvyko protestai, gedulingi jų minėjimai, ir viso to atgarsis pasiekė ne tik Amerikos, bet ir Europos tautų spaudą. Buvo išleista keletas net svetimtaučių parašytų knygučių, nušviečiančių sunkią Lietuvos priespaudą; jos buvo išsiuntinėtos visiems Rusijos ministeriams, senatoriams ir laikraščių redakcijoms. Ne kartą Rusų administracijos organams buvo siuntinėjami protestai dėl lietuvių persekiojimo.

‘Lietuvos’ antraštė (‘Lietuva’ ėjo 1892-1920).

Be to, Amerikos lietuvių organizacijos kaip įmanydamos, dažniausiai pinigais, rėmė Lietuvoje veikiančius inteligentus ir jų organizacijas. Pav., 1898 m. Amerikoje buvo padaryta rinkliava sergančiam Kudirkai sušelpti.

Jau 1894 m. trijų lietuvių klierikų, vėliau žymių veikėjų kunigų,—A. Kaupo, A. Miluko ir J. Žilinsko,—pastangomis bu-vo įkurta Ivinskio Draugija, kurios tikslas buvo rūpintis, kad 1900 m. pasaulinėje Paryžiaus parodoje būtų ir lietuvių skyrius; toks skyrius buvo suorganizuotas draugijos bendrai su Lietuvos inteligentais. Jame buvo parodyta lietuviška trobelė, lietuviškų raštų rinkinys; diagramomis, prierašais ir specialiais leidiniais buvo parodyta sunki lietuvių priespauda. Visa tai prmą kartą iškėlė Prancūzų ir šiaip vakarų Europos visuomenėje lietuvių vardą, lietuvių spaudos uždraudimą ir lietuvių kovą dėl savo spaudos teisės.

Įvairios lietuviškos organizacijos rūpinosi padauginti lietuvių inteligentų skaičių, duodamos moksleiviams stipendijas. Protestai prieš Rusų valdžią čia buvo reiškiami iki pat spaudos draudimo panaikinimo.

Laikotarpis nuo spaudos leidimo iki didžiojo karo. Kilus 1905 m. revoliucijai Rusijoje, Amerikos lietuviai tuojau įsteigė Lietuvos judėjimui remti komitetų. Tuojau čia atsirado daugybė visokių sumanymų. Buvo net pradėta kalbėti apie lietuvių universiteto įkūrimą Vilniuje. Buvo remiamos visos Lietuvoje veikiančios organizacijos: socialistiškos Amerikos grupės rėmė Lietuvos socialistus, katalikai — katalikiškąsias organizacijas. Susivienijimas Lietuvių Amerikoje 1902 m., o Susivienijimas Lietuvių R. Katalikų Amerikoje 1907 m. įsteigė Tautos Fondą, į kurį kiekvienas narys mokėjo po 5 centus per metus tautos reikalams. Papildomi kitomis įplaukomis, Fondai rėmė Lietuvoje veikiančias organizacijas, ypač „Saulę“, „Rytą“, „Žiburį“, Lietuvos Mokslo Draugiją ir Dailės Draugiją. 1911 m. „Saulės“ draugijos atstovai kun. K. Alšauskas ir kun. J. Tumas, atvykę į Ameriką, surinko 19.000 dolerių. Iš jų Kaune buvo pastatyti didžiuliai „Saulės“ rūmai, kurie pasidarė tautiškojo švietimo židiniu. Tais pačiais metais J. Gabrys Paryžiuje įsteigė Lietuvių Informacijų Biūrą, kuris taip pat buvo išlaikomas amerikiečių pinigais. 1913 m. į Ameriką atvyko dr. J. Basanavičius ir M. Yčas, kurie surinko apie 25.000 dolerių Tautos Namams Vilniuje statyti. D. karo metu dalis tų pinigų žuvo iš Vilniaus išvežtuose bankuose, o iš kitos dalies 1915—1922 m. Lietuvių Mokslo Draugija leido tik ką įsikūrusioms lietuviškoms mokykloms vadovėlius.

Tuo pat metu Amerikos lietuviai ėmė rūpintis, kad jie ir oficialiai būtų išskirti iš kitų tautų. Prieš 1910 m. J. Amerikos Valstybių gyventojų surašinėjimą lietuvių delegacija, apsilankiusi pas prezidentą, pasiekė tai, kad prezidento įsakymu buvo įvesta ir lietuvių rubrika. Nuo to laiko per surašinėjimus Amerikos lietuviai jau nebebuvo priskiriami prie įvairių kitų tautų, o buvo žymimi lietuviais (tik ne visi pasisakydavo esą lietuviai).

Rūpesčiai Lietuvos reikalais didžiojo karo metu. Kilus didžiajam karui ir Lietuvą okupavus vokiečiams, Amerikos lietuviai ypatingai sujudo padėti nuo karo nukentėjusiems lietuviams ir išrūpinti Lietuvai geresnę ateitį. Jau 1914 m. Filadelfijoje įvyko bendras lietuvių ir ukrainiečių mitingas, kuris reikalavo „išvyti maskolius į Aziją ir palikti Lietuvą lietuviams, o Ukrainą ukrainiečiams“. Sujudo visos organizacijos, tačiau jau anksčiau tarp jų pasireiškusi nesantarvė neleido joms sutartinai veikti: katalikai, tautininkai ir socialistai nepajėgė tarp savęs susitarti. Buvo bandyta sušaukti visų lietuvių organizacijų atstovus į bendrąjį seimą, tačiau išėjo du seimai — katalikų Čikagoje, o tautininkų ir socialistų Brukline (Brooklyn). Čikagos seimas nutarė reikalauti Lietuvai autonomijos, o be to, reikalauti, kad lietuvių atstovai būtų įleisti į būsimąsias taikos derybas. Buvo išrinktas net delegatas į tą kongresą — J. Gabrys, kurio Informacijų Biurui Paryžiuje (1915 m. jis buvo perkeltas į Šveicariją) buvo pavesta informuoti apie lietuvių reikalus Europos spaudą; o Amerikos spaudai informuoti buvo įkurtas to biūro skyrius Vašingtone. Be to, Čikagos seimas nutarė įkurti Tautos Fondą nuo karo nukentėjusiems lietuviams šelpti ir autonomijai išgauti. Taip pat buvo nutarta suorganizuoti iš visų didžiųjų organizacijų atstovų Amerikos Lietuvių Tautos Tarybą.

Antrasis (Bruklino) seimas, socialistų balsais atmetęs reikalavimą skirtis nuo Rusijos, įkūrė Lietuvos Šelpimo Fondą, kurs pateko į socialistų rankas. Tuomet tautininkai, nutarę skyrium organizuotis, įkūrė tautiškąją lietuvių pirmeivių partiją, kuri vėliau virto Amerikos Lietuvių Tautine Sandara ir įsteigė Lietuvos Gelbėjimo Fondą. Tuo būdu atsirado trys lietuvių Fondai, iš kurių socialistiškasis niekad nedirbo kartu su kitais dviem ir rinko aukas tik nukentėjusiems nuo karo šelpti, o katalikų ir tautininkų Fondai kartais veikdavo ir išvien: mat, jų abiejų tikslai buvo vienodi — šelpti nukentėjusius ir rūpintis autonomija.

Į katalikų 1916 m. suorganizuotą Tautos Tarybą tautininkai nėjo: jie suorganizavo savo Amerikos Lietuvių Tautinę Tarybą. Prie tų Tarybų veikimo, siekiančio autonomijos, socialistai visai neprisidėjo.

Kiekvienas Fondas rinko aukas Lietuvai. Taip antai, katalikų Tautos Fondas yra surinkęs milijono su viršum dolerių, tautininkų Lietuvos Gelbėjimo Fondas surinko apie 15.000 dolerių, socialistų Lietuvos Šelpimo Fondas — irgi apie tiek pat; kurį laiką katalikų ir tautininkų bendras, o vėliau vienų tautininkų sudaromas Amerikos Lietuvių Centro Komitetas (nukentėjusiems nuo karo šelpti) buvo surinkęs apie 250.000 dolerių (viena rinkliava davė 230.000 dolerių). Nuo tautininkų atsiskyrę katalikai įkūrė Lietuvos Autonomijos Fondą, kuris surinko apie 75.000 dolerių.

Lietuvių dienos Amerikoje (1916 m. lapkričio 1 d.) aukų rinkikai Filadelfijoje

Be nuolatinių Fondų rinkliavų, Amerikoje taip pat buvo suorganizuota visam pasauly popiežiaus paskelbtoji „lietuvių dienos“ rinkliava. Amerikiečių Pašalpa Nuo Karo Nukentėjusiems Lietuviams (kun. Miluko rūpesčiu įkurtoji organizacija), jos garbės pirmininkui, Naujorko kardinolui Farley, padedant, daugumoje Amerikos vyskupysčių padarė bažnyčiose rinkliavas, kurios taip pat davė dideles sumas.

Visi surinktieji pinigai buvo naudojami nukentėjusiems nuo karo šelpti (Rusijoje ir Lietuvoje), propagandai ir pačių amerikiečių bei Lietuvos veikėjų politiniam darbui. Vėliau dalis pinigų buvo atiduota kuriančiosi Lietuvos diplomatams ir įvairioms delegacijoms, kurių to meto vyriausybė nepajėgė išlaikyti.

Jungtinių Amerikos Valstybių lietuvių rūpesčiai dėl Lietuvos laisvės. Iš pradžių Amerikos lietuviai tereikalavo Lietuvai tik autonomijos. Jie siuntinėjo savo delegacijas pas J. Amerikos Valstybių prezidentą, tuo pat rūpinosi savuose ir angliškuose laikraščiuose. Kai 1917 m. rudenį Amerikos laikraščiai pranešė, kad Lietuvių Taryba Rusijoje reikalaujanti visiškos nepriklausomybės Lietuvai, tik tuomet apie ją, o ne apie autonomiją ėmė kalbėti ir visi Amerikos lietuviai, išskyrus socialistus (kai kurios grupės to pradėjo reikalauti jau 1916 m.). Kai visam pasauly paplito garsas, kad karas kariaujamas dėl tautų apsisprendimo ir laisvės teisių, tuomet, — J. Amerikos Valstybėms stojant į karą, — apie 30.000 lietuvių stojo į Amerikos kariuomenę ir jautėsi kariaują dėl savo tautos laisvės.

1918 m. katalikai ir tautininkai sušaukė Naujorke trečiąjį lietuvių seimą, kuriame dalyvavo apie 1.200 lietuviškųjų organizacijų atstovų. Seimas nutarė reikalauti, kad Amerikos vyriausybė pripažintų Lietuvai nepriklausomybę, kurią Tautos Taryba Vilniuje jau buvo paskelbusi prieš mėnesį (seimas įvyko kovo 13 d., bet Amerikoje tuo metu dar niekas nežinojo to įvykio). Seimas išrinko iš katalikiškosios Tautos Tarybos ir iš tautininkų Amerikos Lietuvių Tautos Tarybos atstovų vykdomąjį komitetą ir gegužės 3 d. nusiuntė pas prezidentą Vilsoną abiejų Tarybų delegaciją. Prezidentas delegacijai pažadėjo paremti Lietuvos nepriklausomybę. Įsikūręs vykdomasis Tarybų komitetas (iš 2 tautininkų ir 3 katalikų atstovų) pradėjo veikti Vašingtone; jis dėjosi su pirmojo Čekoslovakų prezidento T. Masariko įkurtąja Viduriniosios Europos Sąjungą, reikalaujančia pavergtoms tautoms laisvės. Amerikos lietuvių įtakoje, pasigirdo Lietuvai nepriklausomybės reikalaujančių balsų net J. Amerikos Valstybių senate; tam reikalavimui pritarė net keletas žymiausiųjų Amerikos politikų.

Amerikos lietuviai savo surinktaisiais pinigais padėjo mūsų vyriausybei suorganizuoti pirmąsias atstovybes; jų delegatai taip pat atvyko į Versalio taikos konferenciją ir padėjo Lietuvos vyriausybės delegatams. Jie siuntinėjo plačius memorandumus J. Amerikos Valstybių ir kitoms vyriausybėms ir varė plačią propagandą. Tam tikslui irgi išėjo daug pinigų (pav., vien tik išplatinti Amerikos anglų laikraščiuose tūkstančiams straipsnių apie Lietuvą — buvo išleista 60.000 dolerių). Taip pat Amerikos lietuviai padėjo išgauti iš J. Amerikos Valstybių vyriausybės Lietuvai paskolą produktais ir ginklais, o Amerikos Pašalpos Valdyboje jie išgavo Lietuvai 1.000.000 dolerių paskolą. 1919 m. Lietuvos vyriausybė išsiuntė į Ameriką finansinę misiją Lietuvos paskolos lakštams platinti, — amerikiečiai lietuviai nupirko bonų už 1.800.000 dolerių. Šitoji ir ankstyvesnė amerikiečių lietuvių parama nepaprastai daug padėjo kuriančiosi Lietuvos vyriausybei apsiginti nuo visų puolimų ir sutvarkyti karo sugriautą krašto ūkį. Be amerikiečių paramos mūsų valstybei pradžioje būtų buvę labai sunku išsiversti — būtų tekę įbristi iki ausų į skolas.

Milijonas parašų (138 knygos), 1921 m. gegužės 31 d. įteiktų Amerikos prezidentui, prašant pripažinti Lietuvą de jure

Amerikos lietuvių parama Lietuvos pripažinimo išgavime. Amerikos lietuviai ne tik daug padėjo Lietuvos valstybei sukurti, bet ir jos pripažinimui išgauti. 1919 m., abiejų Tarybų vykdomojo komiteto sumanymu, buvo pradėti rinkti parašai už Lietuvos valstybės pripažinimą. 1921 m. J. Amerikos Valstybių prezidentui buvo įteiktos 138-nios parašų knygos, vadinamos „Milijonu parašų“. To pat buvo siekiama spaudoje, mitingais, delegacijomis, ir pagaliau 1922 m., po naujų Amerikos lietuvių ir Lietuvos diplomatų žygių, J. Amerikos Valstybės pripažino Lietuvą de jure. Po jos netrukus tą pat padarė ir kitos didžiosios valstybės.

Nepriklausomajai Lietuvai kovojant sunkias kovas su savo priešais, Amerikos lietuviai taip pat padėjo kiek galėdami. Lenkams sulaužius Suvalkų sutartį ir užgrobus Vilnių, Amerikos lietuviai sukėlė ištisą protestų bangą, varė plačią propagandą prieš lenkus per Amerikos spaudą, atskirais leidiniais, atvirukais, plakatais, ruošė mitingus, siuntinėjo pas J. Amerikos Valstybių valdžią delegacijas pareikšti protestui prieš lenkų smurtą ir prašyti, kad verstų lenkus grąžinti Vilnių Lietuvai.

Dabartinė JAV lietuvių būklė

Didžiojo karo metu kilęs sąjūdis Lietuvai pagelbėti pasibaigė 1922 m., kai nepriklausomosios Lietuvos gyvenimas įėjo į normalesnes vėžes. Bet ir toliau Amerikos lietuviai savo spaudoj atidžiai sekė Lietuvos gyvenimą ir kiekvienu sunkesniu momentu reiškė jai savo paramą. Jie ir dabar gyvai reaguoja į Vilniaus bylą, į lenkų persekiojimus okupuotame krašte, o taip pat ir į Klaipėdos reikalus: tuojau rengia mitingus ir prašo J. Amerikos Valstybių valdžią palaikyti teisėtus Lietuvos reikalavimus. Lietuvos politinės srovės, ypač kultūrinės organizacijos, Amerikos lietuvių tarpe randa gyvą atgarsį ir gauna jų paramos; maža tėra Lietuvoje organizacijų, kurios būtų nesikreipusios į Amerikos lietuvius paramos. Daugumo organizacijų atstovai yra buvę Amerikoje, aplankę lietuvių kolonijas ir surinkę nemaža pinigų. Tokie atsilankymai jiems net įgriso, ir pagaliau iš jų net pasigirdo nepasitenkinimo balsų: esą, į juos tik tada tesikreipiama, kai norima pasipinigauti. Paskutiniu laiku tokių pinigaunamųjų delegacijų į Ameriką jau nebesiunčiama; kartais tiktai nuvyksta vienas kitas organizacijos atstovas su prakalbomis užmegzti glaudesnių idėjinių ryšių.

Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių parama ekonomiškam Lietuvos kūrimui. Pirmaisiai nepriklausomybės metais Amerikos lietuviai buvo pasiryžę padėti pakelti ekonominę Lietuvos gerovę, ypač prekybą ir pramonę. Tuo reikalu dar 1916 m. Brukline įvyko katalikų ir tautininkų organizacijų atstovų suvažiavimas karo sunaikintos Lietuvos kūrimo reikalams apsvarstyti. Jis įsteigė Lietuvos Atstatymo Bendrovę; ta bendrovė ėmėsi organizuoti įvairių šakų bendroves, kurios po karo turėjo persikelti į Lietuvą. Ir iš tikro buvo suorganizuota nemaža amatininkų, pramonininkų ir prekybininkų bendrovių, kurių dalis po karo buvo perkelta į Lietuvą. Be to, savo kapitalu ji parėmė ne vieną bendrovę, savarankiškai susiorganizavusią Lietuvoje. Apskaičiuojama, kad Amerikos lietuviai į prekybos ir pramonės įmones Lietuvoje įdėjo apie 2 milijonus dolerių. Bet daugumas tų amerikiečių bendrovių įsteigtų įmonių Lietuvoje veikiai bankrotavo, — iš dalies dėl jų vedėjų nesugebėjimo prisitaikyti prie amerikiečiams neįprastų Lietuvos gyvenimo sąlygų, o iš dalies dėl vokiečių markės kritimo ir dėl nuostolių, susijusių su lito įvedimu. Kai kurios bendrovių įmonės vis dėlto prigijo ir neblogai verčiasi (pav., „Drobės“ audinių bendrovė, Amerikos Lietuvių Akcinė Bendrovė ir kt.). Be bendrovių, panašaus nepasisekimo sulaukė ir daugumas atskirų amerikiečių lietuvių įsteigtų įmonių Lietuvoje. Todėl daugelis jų parskubėjo atgal į Ameriką, apsivylė Lietuva. Išgirdę apie tuos nepasisekimus, Amerikos lietuviai apstojo grįžti su savo kapitalais į Lietuvą.

30 Bir

Lietuviai emigracijoje. Emigracijos pradžia ir centrai. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Emigracijos pradžia

Nėra pasauly nė vienos tautos, kurios visi nariai gyventų prie vieno daikto; visada atsiranda dalis, kuri išvyksta ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų svetur. Vieni išvyksta tik kuriam laikui uždarbiauti, o kiti jau niekuomet nebegrįžta į savo kraštą.

Savo tėvų žemėje dabar lietuvių tegyvena apie 3 milijonus (apie 1 milijoną jų yra neišvaduotose Lietuvos žemėse), o išvykusių į svetimus kraštus yra apie 1 milijoną. Tik maža jų dalis tėra artimuose Europos kraštuose; daugumas yra iškeliavę į tolimus užjūrius, ypač į Ameriką. Kada lietuviai pradėjo keltis į svetimus kraštus, sunku susekti. Pirmieji lietuviai išeiviai atsirado jau labai seniai; dar pagoniškaisiais laikais jau vienas kitas lietuvis nusikraustė gyventi į vakarų Europą. Bet tai tebuvo tik atskiri asmens ar atskiros šeimos. Vėliau, kai buvo įvesta baudžiava, bėgo ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų valstiečiai, o kai XVI—XVII amž. prasidėjo tikybinės kovos, bėgo svetur įvairūs sektantai, kuriems Lietuvoje kartais būdavo draudžiama savaip tikėti. Rusams užėmus Lietuvą, ypač po nepavykusių sukilimų pabėgdavo į Vakarus nemaža ir bajorų. Bet visi tokie išeiviai lietuviai nesusiburdavo į draugę: jie vykdavo į įvairiausius kraštus, tūlas iš jų grįždavo atgal, o kiti dažniausiai susiliedavo su vietos gyventojais ir nutausdavo. Visai kitaip virto, kai antroje XIX amž. pusėje prasidėjo gausi valstiečių emigracija.

Panaikinus baudžiavą, visi galėjo vykti, kur tik kam patinka. Kadangi gyvenimas namie tuomet buvo labai vargingas, tad daugelis baudėsi ieškoti geresnių sąlygų svetur. Kaip tik tada pasklido žinia apie geresnį gyvenimą Amerikoje, ir daugumas ėmė plaukti tenai. Pirmieji ten vyko užnemuniečiai (suvalkiečiai), kurie anksčiau buvo atleisti nuo baudžiavos. Netrukus ten pradėjo važiuoti valstiečiai ir iš visos Lietuvos, — ypatingai po 1867 ir 1868 m. nederliaus, po kurio prasidėjo badas. Nuo to laiko lietuvių skaičius Amerikoje ėmė augte augti. Vieni ten vyko, slapstydamiesi nuo kariuomenės, kiti, slėpdamiesi nuo rusų persekiojimų už platinimą lietuviškų knygų ir t. t., tačiau daugumas ten ieškojo geresnio gyvenimo. Tai buvo dažniausiai bežemiai ir mažažemiai. Neretai siųsdavo savo sūnus svetur uždarbiauti ir pasiturintieji ūkininkai. Kai kurie iš jų važiuodavo į Rusijos miestus arba į kaimynę Rygą, kai kurie patekdavo į kitus kraštus, bet daugumas vis dėlto vyko į Šiaurinę Ameriką, t. y. į Jungtines Amerikos Valstybes, o iš dalies į Kanadą. Tuo būdu jau prieš didįjįkarą lietuvių buvo paplitusių po visą pasaulį; bet gausiau susibūrusių tebuvo tik Šiaurinėje Amerikoje. Naujoji pokarinė emigracijos banga daugelį lietuvių nubloškė į Pietinę Ameriką.

Lietuviai Šiaurinėje Amerikoje

Kiek lietuvių dabar yra Šiaurinėje Amerikoje, sunku tiksliai nustatyti: kiek išvykdavo iš Lietuvos, niekas nekotroliavo, kiek atvykdavo į Ameriką, iš pradžių taip pat nebuvo žymima. Iki 1899 m. visus įvažiuojančius lietuvius Amerikoje žymėdavo rusais. Nuo 1899 m. lietuviai ir latviai buvo skyrium žymimi, tačiau daugelis nesusipratusių lietuvių ir tuomet dar buvo žymimi lenkais arba rusais. Tuo būdu tiksliai negalima nustatyti, kiek jų atvyko net po 1899 m. Nuo 1921 m. įvažiavimas į J. Amerikos Valstybes yra suvaržytas, ir dabar ten maža be-atvyksta iš Lietuvos. Bet užtat prieš didįjį karą ten yra išvykę bent po keletą iš kiekvieno mūsų kaimo. Reta lietuvių šeima neturi ten giminių ar pažįstamų. Visus duomenis suėmus, apskaičiuojama, kad visose Jungtinėse Amerikos Valstybėse dabar gyvena apie 700.000—800.000 lietuvių. Dalis jų yra atvykę iš Lietuvos, o kita dalis yra gimę ten pat, Amerikoje.

Daugumas lietuvių Amerikoje gyvena miestuose; žemės darbu jų verčiasi tik maža dalelė. Kai kuriuose miestuose lietuvių gana apstu — bent po 10.000 (Worcestery, Mass.; Clevelande, Ohio), kitur po 15.000 (Filadelfijoj, Detroite, Pittsburge), Naujorke (New Jork) jų yra apie 30.000, o Čikagoje (Chicago) net apie 100.000, t. y. beveik tiek pat, kiek ir Kaune. Be to, kai kuriose Amerikos srityse yra mažesnių miestų bei miestelių, kur lietuvių yra arti pusės visų gyventojų. Todėl tokiuose miestuose dažnai lietuviai patenka net į savivaldybės organus. Taip antai, 1923 m. Westwileje (Illinois štate) renkant burmistrą net nebuvo kito kandidato, kaip tik du lietuviai.

Lietuvių tirščiau gyvenamos Šiaurės Amerikos sritys (apvestos linija)

Tačiau ne visose J. Amerikos Valstybių srityse lietuvių yra vienodai. Daugiausia jų yra Pensilvanijos ir Ilinojaus valstybėse (štatuose), — trikampyje tarp Bostono, Baltimores ir Čikagos miestų.

Lietuviai Pietinėje Amerikoje

ki didžiojo karo beveik visi lietuviai išeiviai važiuodavo į Šiaurinę Ameriką ir į Rusijos miestus. Po karo daugumas išeivių grįžo iš Rusijos kartu su karo pabėgėliais. Pirmaisiais nepriklausomybės metais daugelis grįžo ir iš Amerikos. Nemaža jų apsigyveno Lietuvoje, bet kiti vėl sugrįžo atgal į Ameriką. Pasunkėjus gyvenimui, nuo 1921 m. J. Amerikos Valstybės labai suvaržė įvažiavimą. O kaip tik tuo metu, aprimus Lietuvos vidaus gyvenimui, atsirado laisvų rankų, norinčių rasti darbo svetur. Negalėdami įvažiuoti į J. Amerikos Valstybes, daugumas keliavo į Kanadą, iš kur tikėjosi slapta įsigauti į J. Amerikos Valstybes, o kiti išsibaudė į pietų Amerikos kraštus. Ypatingai daug lietuvių atvyko į Braziliją. Kadangi Pietinėje Amerikoje dar tebėra daug neišnaudotos žemės, tai tenykštės valstybės ėmė masinti į save žmones. Taip antai, 1925 m. Brazilijos parlamentas nutarė atlyginti laivų bendrovėms visas emigrantų pervežamąsias išlaidas. Bendrovės tuojau įkūrė savo agentūras visuose kraštuose ir per kelerius metus nugabeno į Braziliją 100.000 su viršum europiečių (mat, daug atsirado norinčių veltui važiuoti). Jų tarpe buvo ir keliolika tūkstančių lietuvių. Be laivų bendrovių nuvežtųjų, atvyko dar daug lietuvių ir savo lėšomis, ir dabar Brazilijoje lietuvių bus apie 50.000, nors prieš dešimtį metų jų ten labai maža tebuvo.

Tuo pat metu, kai augo emigracija į Braziliją, daug lietuvių važiavo ir į Argentiną, Urugvajų ir į kitus Pietinės Amerikos kraštus. Tuo būdu Argentinoje lietuvių dabar skaitoma apie 30.000, Urugvajuje — apie 10.000 (kitur mažiau).

Pietų Amerikoje lietuviai irgi labai neišsisklaidė; jie čia susibūrė apie kai kuriuos didžiuosius miestus, kur klimatas palankesnis (mat, didžiosios P. Amerikos dalies klimatas tropiškas, lietuvių sveikatai netinkamas). Didžiausias lietuvių centras Brazilijoje yra Sao Paulo miestas ir jo apylinkės, Argentinoje — Buenos Airės ir Rosario miestai.

Lietuviai kituose pasaulio kraštuose

Jungtinėse Amerikos Valstybėse ir Pietų Amerikoje lietuvių emigrantų yra daugiausia. Bet jų yra ir kitose šalyse. Taip antai, jau nuo seno apie 10.000 lietuvių yra Kanadoje, apie 2.000 Afrikoje (daugiausia Pietų Afrikoje), apie 1.000 Australijoje, apie 20.000 Anglijoje ir Škotijoje. Nemaža jų yra ir Latvijoje (Rygoje, Jelgavoje, Liepojoje), yra nuo senų laikų likusių Rusijoje, yra po truputį ir visose kitose šalyse. Iš viso svetur gyvenančių lietuvių yra apie 1 milijoną. Tie, kurie yra išsiblaškę po pasaulį mažais būreliais, savo istorijos negalėjo turėti, bet užtat gausingi Amerikos lietuviai išeiviai turi savo praeitį. Be to, jie turėjo didelę įtaką ir pačiai Lietuvai.

30 Bir

Mažoji Lietuva Vokiečių valdžioje. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Kryžiuočių ordino nukariavimai ir jo valstybė

Nukariavimai ir sienos. Vokiečių, arba kryžiuočių, ordinas buvo atkviestas apie 1226 m. į Pavyslį kovoti su aisčiais. Iš pradžių jis įsikūrė kairiajame Vyslos krante, o 1231 m. pirmą kartą persikėlė į dešinįjį krantą, t.y. į aisčių kraštą (žiūr.43 psl.). Per 30 metų, gaudamas paramos iš Vokietijos, ordinas palengva pasistūmė beveik iki pat Nemuno. Jis užėmė visą pajūrį ir jau susisiekė su atslenkančia iš kitos pusės savo livoniške šaka, kuri buvo pasistačiusi Klaipėdą ir Jurbarką. Bet 1260 m. Livonijos ordinui pralaimėjus mūšį prie Durbės, sukilo visas jo pavergtas kraštas. Žemaičiai tada sugriovė Jurbarką, išvarė iš savo krašto ordiną ir, susijungę su sukilusiomis Padauguvio giminėmis, išgriovė daugybę ordino pilių Livonijoj; Žemaičiuose jie neįveikė tiktai Klaipėdos pilies.

Tuo pat metu sukilo ir visas Prūsijos kryžiuočių nukariautas kraštas; padedant žemaičiams, veikiai buvo sugriauta daugumas ordino pilių. Nedaug betrūko, kad ordinas būtų buvęs visiškai išvytas iš krašto: jam buvo likusios tik pačios stipriosios pilys (Karaliaučius, Baiga, Elbingas, Dancigas, Kulmas ir Tornas). Ordinas tada pakėlė didžiausią triukšmą Europoje. Buvo skelbiama, kad pagonys žudą ir naikiną krikščionis. Jo prašomas popiežius tuojau ėmė skelbti kryžiaus žygius. Atvykus į pagalbą kryžeiviams, ordinas vėl atsigavo. Palengva jis atgavo ir atnaujino visas savo ankstyvesnes pilis ir nukariavo naujų sričių.

1283 m. kryžiuočiai jau buvo įsitvirtinę Nemuno pakrantėje ir pradėjo karą su Lietuvos valstybe. Pirmasis jų atsparos punktas čia buvo Ragainė. Vėliau jie stūmėsi Nemuno pakrante vis gilyn į Lietuvą ir žūt būt stengėsi nukariauti žemaičius. Žemaičiai iki pat Vytauto laikų dar nebuvo visiškai prijungti prie Lietuvos valstybės: jie gyveno savarankiškai, tik pripažindami didžiųjų kunigaikščių vyriausiąją valdžią ir naudodamiesi jų parama. Tačiau ordinui nesisekė jų nukariauti. Ordino ekspansija buvo sulaikyta dar Vytenio Gedimino laikais: jo siena nusistojo, ir ji visą laiką išliko maždaug tokia pat, kokia yra dabartinė Lietuvos Vokietijos siena. Jo pastatytoji Klaipėdos pilis buvo atkirsta, ir su ja ordinas galėjo susisiekti tik jūra. Todėl 1328 m., t. y. Gedimino laikais, livoniškiai kryžiuočiai perdavė ją Prūsijos kryžiuočiams, kurie tuo tarpu jau buvo užėmę visą pajūrį iki Klaipėdos ir įsitvirtinę Nemuno žemupy. Lietuvos vakaruose susidarė ištisa kryžiuočių pilių virtinė, — pradedant Klaipėda, einant Nemunu iki Dubysos, o kai kuriais laikotarpiais iki Nevėžio ir net iki Neries intako. Čia buvo šios ordino pilys: Klaipėda, Ragainė, Jurbarkas, Skirsnemunė, Marijenburgas, Bajerburgas, daug kartų statomos ir vėl sugriaunamos jo pilys prie Kauno, būtent Marijenverderis, Ritersverderis, Gotesverderis ir kitos (žiūr. 85 psl.).

Ordino įsitvirtinimas rytinėse žemėse. Tos pilys buvo pirmieji ordino atramos punktai su kariuomenės įgulomis. Tačiau dar toli užpakaly jų nebuvo jokių ordino sodybų, jokių dvarų. Dar ilgai anapus Nemuno, krašto viduje, paskutinė vakarinė ordino pilis buvo Įsrutis. Nors visas kraštas nuo Nemuno iki Alnos upės ir buvo ordino valdžioje, tačiau dėl nuolatinių lietuvių puolimų jame negalėjo būti nei kolonizuojami vokiečiai nei kuriami ordino dvarai. Tikroji jo valstybė teprasidėjo tik į vakarus nuo Alnos ir ėjo pajūriu, toliau nuo Lietuvos, kur buvo saugiau ūkininkauti.

Kai ordino pilys siekė Nevėžį ir Kauną, jo buvo laikomas nukariautu ir Suvalkų kraštas, tačiau jame nebuvo nė vienos ordino pilies, nė vienos ordino sodybos. Ir iš viso tose balotose giriose buvo labai maža gyventojų.

Ordino siena su Lietuva nusistojo tik po Tanenbergo mūšio ir Torno taikos (žiūr. 129 psl.). Tada jau išnyko ir nuolatiniai savitarpio puolimai; tiesa, po to dar buvo keletas karų, bet jau kitokio pobūdžio: tai buvo paprasti dviejų valstybių karai, o ne krašto teriojimas. Pagaliau 1422 m. Melno taika buvo galutinai patvirtinta siena, ir daugiau jau nebebuvo nei karų su ordinu nei sienos pakeitimų. Taigi tik nuo tada ordinas galėjo pradėti laisvai šeimininkauti ir rytinėse savo nukariautose žemėse, — vadinasi, tik nuo tada prasidėjo tikrasis vokiškojo ūkio kūrimas į rytus nuo Alnos upės.

Kryžiuočių ordino pilių tinklas. Čia parodytos tik XV amž. pilys, kada siena tarp Lietuvos ir ordino jau buvo nusistojusi, — giliai į Lietuvą įsiterpusių pilių Nemuno pakrantėse čia jau nebėra. Tarp toliausiai į rytus įsiterpusių ir vakarinių pilių tinklo, matome, yra tuščias plotas. Be to, ir čia parodytos kai kurios pilys buvo pastatytos jau karams besibaigiant. Štai Lietuvai artimesniųjų pilių įkūrimo datos: Klaipėda — 1252 m., Ragainė — 1289 m., Tilžė — 1293 m., Girdava — 1325 m., Vėluva ir Angerburgas — 1335 m., Įsrutis ir Röselis — 1337 m., Lotzenburgas — apie 1340 m., Rastenburgas ir Johanisburgas — 1345 m., Alenšteinas — 1353 m., Ortelsburgas — taip pat XIV a. vidury, Bišofsburgas— 1395 m., Lyka — 1398 m. (miestelis prie jos pradėtas kurti tik 1435 m. ), ir t.t. – Kaip matome, Į pietus nuo Ragainės, be vėlyvos Lykos pilaitės, nebuvo jokios ordino pilies.

Ordino valstybės santvarka. Savo organizaciją ordinas atsinešė jau gatavą, susidariusią dar Palestinoje. Jo priešaky stovėjo didysis magistras (Hochmeister) su taryba. Tuo metu, kai ordinas atsikėlė į Pabaltijį, jo magistras gyveno jau Italijoje, nes beveik visas jo Palestinoje turėtąsias žemes ir pilis jau buvo atėmę turkai. Ordinui dar liko nemaža vokiečių imperatorių ir kunigaikščių dovanotų žemių, tad didysis magistras su taryba ir persikėlė į vieną tokią dovanotąją žemę — į Apuliją (pietų Italijoj). Į atskiras ordino žemes būdavo skiriami vadinamieji krašto magistrai (Landmeister). Vienas toksai krašto magistras buvo paliktas Mažojoj Azijoj, o kitas buvo Vokietijoj, kur buvo daugybė išblaškytų ordino dvarų. Toks pats krašto magistras buvo paskirtas ir Pabaltijui. Jis buvo vadinamas Prūsijos magistru. Kai 1237 m. prie kryžiuočių ordino prisijungė kalavijuočiai, dar buvo paskirtas Livonijos krašto magistras. Visų krašto magistrų viršininku buvo Italijoje gyvenęs didysis magistras. Bet XIII amž. pabaigoje jau buvo aišku, kad didžiausių perspektyvų ordinas gali turėti tik Pabaltijy, nes iš Mažosios Azijos jis buvo visiškai išvytas, o kadaise jo Vengrijoje turėtoji kolonija buvo atimta, ir nebebuvo vilties ją atgauti. Todėl 1309 m. didysis magistras su visa taryba atsikėlė į Marijenburgą, ir nuo to laiko vad. Prūsijos krašto magistrai išnyko, nes vadovybę perėmė patsai didysis magistras. Tuo būdu Marijenburgas pasidarė ordino sostinė.

Centre, be magistro ir tarybos, dar buvo maršalka — kariuomenės vadas. Visas kraštas buvo padalintas apygardomis, vad. komturijomis, kurių priešaky stovėjo komtūrai; jų buvo apie 15.

Krašto valdovais, be ordino, dar buvo vyskupai. Pats ordinas buvo pakviestas į pagalbą pirmajam Prūsų vyskupui Kristijonui, kuriam turėjo ir priklausyti. Tačiau jis veikiai išsivadavo iš vyskupo priklausomybės. Kai Kristijonas pateko prūsams į nelaisvę, ordinas tuo metu pasirūpino gauti popiežiaus ir imperatoriaus raštus, kuriais visos teisės nukariautiems kraštams buvo pripažintos ordinui. Grįžęs iš nelaisvės vyskupas vos pajėgė išsikovoti sau teisę gauti 1/з visų ordino nukariaujamų žemių. Šia teise vyskupai naudojosi visą laiką; pav., kai vėliau buvo kuriamos kitos vyskupijos, tiesioginei vyskupų valdžiai visuomet būdavo duodama maždaug 1/з visos vyskupijos ploto. Tuo būdu, greta ordino komturijų, krašte dar buvo vyskupų valdomų kunigaikštijų (Kulmo, Pamedės, Varmijos ir Sembos), bet ordino galybės laikais nesusipratimų dėl to nebekildavo, nes vyskupais būdavo skiriami tik ordino nariai.

Ordino valstybės visuomenė

Visuomenės sluoksniai. Ordino užimtasis kraštas buvo valdžioje ordino brolių, turinčių ypatingas teises. Todėl pirmasis privilegijuotas luomas čia buvo ordino broliai. Jie neturėjo savo šeimų (buvo vienuoliai), savo dvarų, bet valdė, kaip ordino atstovai. Jie beveik visi buvo Vokietijos bajorų sūnūs. Vieniems mirštant, ateidavo kiti. Todėl su kraštu buvo susijusi pati ordino organizacija, o ne žmonės. Kitas aukštesnysis luomas buvo atėjūnai vokiečiai bajorai, kurie čia gavo dvarų ir kurių pareiga buvo padėti ordinui kariauti. Jų tarpe buvo vienas kitas senųjų prūsų bajoras, pasidavęs ordinui ir jam tarnavęs (jie buvo vadinami vitingais). Ir iš jų, kaip ir iš atsikrausčiusių vokiečių riterių, kai kurie įstodavo į ordiną. Be to, dar buvo taip pat atėjūnų vokiečių miestiečių ir valstiečių. Šie gyveno ordino, vyskupų arba riterių bajorų dvaruose, kaip laisvi ūkininkai, ir turėjo tik mokėti tam tikrus mokesčius, padėti statyti pilis ir eiti į karą, kaip riterių tarnai (knechtai). Didžiausią krašto gyventojų masę sudarė senieji krašto gyventojai, ordino vadinami vienu bendru vardu — prūsais valstiečiais. Tik maža jų dalelė buvo laisvieji ūkininkai, o daugumas jau XIII amž. buvo nelaisvieji baudžiauninkai. Jie turėjo dirbti ordino ar bajorų žemę, turėjo mokėti mokesčius, o žygiuose turėjo dalyvauti, kaip nelaisvieji tarnai. Jie buvo visiškoje savo ponų valdžioje ir neturėjo teisės niekam pasiskųsti dėl sunkios savo būklės, — vadinasi, gyveno taip, kaip Lietuvos valstiečiai gyveno tik nuo XVI amž.

„Prūsai“ ir „lietuviai“ ordino valstybėje. Toksai buvo ordino valstybės socialinis vaizdas, kurs betgi taip atrodė tik vakaruose. Tačiau rytinėse valstybės žemėse, kur ordino valdžia buvo silpna, atrodė kiek kitaip. Čia nebuvo nei klestėjusių dvarų, nei miestų nei vokiečių kolonistų. Čia tebuvo tik pilių ir vienas kitas dvaras. Gyventojų buvo maža, ir tie buvo tik lietuviai. Dažnai čia atžygiuodavo su didelėmis kariuomenėmis Lietuvos kunigaikščiai, tačiau jie neįstengdavo išgriauti ordino pilių, ir todėl vietos gyventojai negalėjo nusimesti jungo. Kryžiuočiai jiems neleido susiorganizuoti ir turėti savo vadų; jie skurdo, verčiami tarnauti ordinui. Vietomis jie dirbo ordino dvarus, bet daugumas gyveno iš miško. Tik karams aprimus čia buvo kuriami dvarai, ir gyventojai buvo verčiami juose dirbti. Daugelis karų metu išbėgiojusių vietos gyventojų pradėjo grįžti atgal į savo tėvų paliktas sodybas ir virto ordino baudžiauninkais.

Klaipėda XVII amž.

Anksčiau ordinas visą savo kraštą vadino Prūsija, o jos gyventojus — prūsais: mat, taip vadinosi pačios vakariausios aisčių giminės, su kuriomis jis pirmučiausia susidūrė. Bet vėliau, pažinęs lietuvių valstybę, ordinas pamatė, kad ir jo nukariautose žemėse gyvena tie patys lietuviai. Todėl rytinėse savo valstybės žemėse kuriamuose naujuose dvaruose gyventojai jau buvo vadinami lietuviais. Bet klaidinga būtų manyti, kad šitie gyventojai daug kuo būtų skyręsi nuo anksčiau pavergtų vakarinių. Jie buvo tie patys aisčiai — lietuviai, tik šiek tiek skyrėsi kalbos tarme. O kad ordino žemėse mes ir toliau vis dar matome vienus valstiečius vadinamus prūsais, o kitus lietuviais, tai tas rodo ne jų tautybės, bet tik teisių skirtingumą. Kaip minėjome, tie lietuviai, kurie buvo anksčiau pavergti ir anksčiau buvo įterpti į vokiškojo ūkio santvarką, buvo vadinami prūsais, o tie, kurie buvo vėliau įterpti, — vadinami lietuviais, nes ordinas dabar jau žinojo jų tautybę. Pirmųjų pareigos jau buvo nusistojusios, o antrųjų buvo naujai nustatomos. Tačiau kai kuriems ir naujai kuriamuose dvaruose buvo duodamos „prūsų“ teisės, todėl ir jie buvo vadinami prūsais. Tuo būdu ordino dokumentuose matome rytuose ir lietuvių ir prūsų, o vakaruose tik prūsus, nes ten naujų dvarų jau nebebuvo kuriama, ir valstiečių su naujomis teisėmis nebeatsirado. Todėl neteisinga būtų manyti, kad ordino žemėse lietuviai tegyveno tik toje srityje, kur veikė vad. lietuviškoji valstiečių teisė ir kur vėliau buvo provincija, vadinama Lietuva (būtent Mažoji Lietuva).

Beje, už Mažosios Lietuvos ribų lietuvių (t. y. vad. prūsų) nuo XVI amž. jau beveik nebesutinkame, o Mažojoje Lietuvoje lietuviai tebegyvena dar ir dabar. Taip atsitiko dėl to, kad ten labai anksti buvo privežta vokiečių kolonistų, ir visi lietuviai suvokietėjo. Tuo tarpu Mažojoje Lietuvoje ilgą laiką svetimieji buvo tik ponai, o kolonistų daugiau buvo prigabenta tik XVIII amž.; pagaliau pati germanizacijos politika Mažojoje Lietuvoj tesustiprėjo tik į XIX amž. galą, todėl nė nespėjo čia suvirškinti visų lietuvių.

Pavergtųjų aisčių būklė ordino valdžioje

Ordino valstybė XIV—XV amž. buvo pavyzdingiausia Europoje. Ji turėjo puikiai organizuotą kariuomenę ir buvo turtingesnė už visas kitas valstybes. Ordinas varė plačią prekybą, jo miestai klestėjo, dvarai davė didžiules pajamas. Ordinas rūpinosi ir savo gyventojais: buvo įkurta daugybė mokyklų, vienuolynų, ligoninių ir t. t. Tačiau visa tai buvo tik vokiečiams. Senieji krašto gyventojai buvo beteisiai baudžiauninkai. Jie net neturėjo sau skirtų bažnyčių. Bažnyčios tebuvo tik pilyse ir miestuose, kurių apylinkėse gyveno vokiečiai kolonistai. Vietos gyventojų kalba niekur nebuvo laikoma jokių pamaldų. Todėl kai XVI amž., kilus reformacijai, buvo įvedamos pamaldos vietos žmonių kalba, — čia neatsirado ją mokančių kunigų. Pamokslai buvo sakomi per vertėjus: kunigas sakydavo vokiškai, o kaimo seniūnas ar kitas kuris valstietis iš greta stovinčios sakyklos jo kalbą atpasakodavo lietuviškai. Bet ordino laikais nė to nebuvo, ir žmonės, apie 150 metų išgyvenę ordino valdžioje, tebebuvo pagonys.

Senieji aisčiai, iš pradžių buvę laisvi, palengva buvo pajungti ir paversti baudžiauninkais. Jie neturėjo teisės gauti jokios vietos, neturėjo teisės gyventi miestuose ir vokiečių gyvenamuose kaimuose. Jie net negalėjo būti vokiečių tarnais. Savo kalba jie galėjo kalbėti tik namie, o vokiečiams net buvo uždrausta kalbėti su jais nevokiškai. Savaime suprantama, kad šitokioje beteisių vergų būklėje jie labai greit suvokietėjo. Bet ir suvokietėję jie platesnių teisių negavo.

Tokio likimo sulaukė vakariniai aisčiai, anksčiau patekę į ordino santvarką. Tai buvo ordino vadinami prūsai. Tokie pat beteisiai buvo ir rytiniai aisčiai, kuriuos pats ordinas jau vadino lietuviais. Kai čia buvo sutvarkytas ordino ūkis, jie taip pat virto beteisiais baudžiauninkais. Čia buvo tik tiek geriau, kad nebuvo vokiečių kolonistų; be to, karai jau buvo pasibaigę, sukilimo pavojaus nebebuvo, todėl niekas į juos įtartinai nebežiūrėjo ir paliko nesuvokietintus. Tuo būdu ordino laikais tik Mažoji Lietuva išvengė germanizacijos.

Mažosios Lietuvos likimas ordinui žuvus

Ordino galas. Po Tanenbergo mūšio ordinas pradėjo nykti. Palengva kilo nepasitenkinimas ordino valdžia net pačioje jo valstybėje, ir 1454 m. sukilę miestai, bajorija ir vyskupai pasidavė Lenkų karaliui Kazimierui. Norėdamas išgelbėti savo valstybę, ordinas dar kariavo su lenkais net 13 metų, bet pagaliau turėjo padaryti labai negarbingą taiką: 1466 m. Torno taika jis atidavė Lenkijai visą Pavyslį ir savo sostinę Marijenburgą, o magistras persikėlė į Karaliaučių ir prisiekė Lenkų karaliui vasalo ištikimybę. Tuo pat metu galingiausias ordino žemių vyskupas (Varmijos) taip pat pasidavė Lenkijai. Tuo būdu ordino žemės labai sumažėjo (žiūr. I žemėlapį).

Pirmoji lietuviška knyga — 1547 m. Mažvydo katekizmas

Taip susilpnėjęs, ordinas išgyvavo dar 60 metų. Tačiau jo valstybė nykte nyko. 1519 m. magistras Albrechtas dar bandė išsivaduoti nuo priklausomybės Lenkijai, tačiau karą pralaimėjo. Tuo tarpu jo valstybėje labai paplito protestantizmas. Pagaliau, Liuterio patariamas, Albrechtas pats perėjo į protestantizmą ir pasiskelbė Prūsijos kunigaikščiu, o ordino broliai virto paprastais dvarininkais. Lenkų karalius Zigmantas Senasis tatai pripažino, ir buvusi ordino valstybė patapo Lenkijos priklausanti Prūsų kunigaikštija (1525 m., — žiūr. 205 psl.).

Prūsijos susiliejimas su Brandenburgu. Pirmasis Prūsijos kunigaikštis mirdamas paliko nepilnaprotį sūnų. Už jį valdė globėjai, o jam mirus kunigaikštija atiteko jo giminaičiui, Brandenburgo elektoriui (1618 m.). Nuo to laiko ji jau buvo valdoma kartu su Brandenburgu iš Berlyno. Bet visą laiką Prūsai dar buvo Lenkijos lenas. Tik pirmojo švedų karo metu Brandenburgo elektorius Fridrikas Vilhelmas, susidėįęs su Švedais, atsisakė nuo valstybės. Tatai buvo patvirtinta Olivos taikos traktatu (1660 m.). Antrojo švedu karo pradžioje elektorius Fridrikas I (1701 m.) pasiskelbė Prūsijos karalium.

Prūsų karalystė tuo būdu buvo sukurta iš Brandenburgo ir buvusios ordino valstybės likučių. Abi tos dalys nesusisiekė — jos buvo perskirtos Lenkijos valdomojo Pavyslio žemių. Iš Prūsų paimtas karalystės vardas jau tada rodė, kad Berlyne sėdįs karalius galvoja savo galybę plėsti ne Vokietijos, o rytų link. Ir iš tikro pirmojo Lietuvos Lenkijos padalinimo metu Fridrikas Didysis sugebėjo sujungti abi savo valstybės dalis. Per antrą ir trečią Lietuvos ir Lenkijos padalinimą užgrobusi daug Lenkijos žemių, Prūsų karalystė pasidarė jau didelė valstybė ir po sėkmingo 1871 m. karo su Prancūzija sujungė savo valdžioje visą Vokietiją. Prūsija liko viena iš daugelio Vokietijos valstybių, bet jos karalius tapo drauge ir visos Vokietijos valdovu su kaizerio titulu. Po didžiojo karo žuvus imperijai, Prūsija išliko, tik nebėra jos karaliaus.

Tuo būdu keisto istoriškojo likimo dėka maža aisčių kiltis — prūsai davė vardą plačiai ordino valstybei, o vėliau — dar platesnei galingajai Hohencolernų karalystei, ir dabar daug kas pasauly karingą šiaurės rytų vokietį vadina prūsu, nė nenumanydami, ką tas vardas reiškia.

Mažosios Lietuvos lietuvių būklė XVI ir XVII a.

Valstiečių būklė ir 1525 m. sukilimas. Ir ordinui žlugus lietuviai pasiliko, kaip buvę, beteisiai baudžiauninkai. Vakaruose jie gyveno mišrai su vokiečiais, o rytinėse žemėse — beveik vieni. Kai 1466 m. dideli vakarinių ordino žemių plotai atiteko Lenkijai, ordino valstybėje lietuviai sudarė didžiausią gyventojų procentą, nes Lenkams tekusiose žemėse gyveno daugiausia vokiečiai kolonistai, lenkai ir jau nutautę prūsų kilties aisčiai. Bet lietuvių būklė nė tada nepagerėjo. Tiesa, tuo metu lietuviai jau mažai bebuvo vokietinami, bet užtat buvo dar labiau spaudžiami ekonomiškai. Juos spaudė ne tik ordinas, bet ir riteriai bajorai, kurie po 1454 m. sukilimo prieš ordiną pajuto savo galybę ir svajojo gauti tokias pat teises, kokias turėjo to meto Lenkų bajorai. Tad šituo metu neteko laisvės beveik visi laisvieji lietuviai ir vokiečiai valstiečiai. 1525 m. visi ordino žemių valstiečiai sukilo, bet laisvės jie vis dėlto neatgavo: riterių bajorų ir neseniai kunigaikščiu pasiskelbusio magistro Albrechto kariuomenė numalšino sukilimą.

Kunigaikštis Albrechtas, tiesa, ketino pagerinti valstiečių būklę ir net panaikinti baudžiavą, bet jam tatai nepasisekė, ir valstiečių būklė kaskart ėjo vis sunkyn. Šituo metu teisiniai skirtumai tarp vokiečių ir lietuvių valstiečių ėmė nykti: visi buvo lygiai spaudžiami.

1570 m. Mažvydo giesmynas

Lietuviškosios rašliavos pradžia. Kunigaikštis Albrechtas, įvedęs protestantizmą, norėjo jį ir sustiprinti. O protestantizmas tada visur buvo skelbiamas žmonių kalba. Todėl reikėjo įvesti lietuviškas pamaldas ir Mažojoje Lietuvoje, nes čia daugumas gyventojų kalbėjo tik lietuviškai. Tuo tarpu lietuviškai kalbančių kunigų beveik nebuvo. Pirmieji pamokslininkai paprastai kalbėdadavo per vertėjus. Tai matydamas, Albrechtas savo įkurtajame Karaliaučiaus universitete paskyrė (1546 m.) 7 stipendijas (vėliau pridėjo dar 5) lietuviams ruošti kunigais (iš viso stipendijų buvo 24). O pradžioje tikybiniams lietuvių reikalams buvo naudojamasi žmonėmis, atėjusiais iš Didžiosios Lietuvos.

Pirmosios tikybinės lietuviškos knygos buvo paruoštos tų pačių ateivių iš D. Lietuvos, būtent Abraomo Kulviečio, Stanislovo Rapagelionio, Martyno Mažvydo Vaitkūno ir kitų. Mažvydas išleido 1547 m. pirmąjį lietuvišką katekizmą ir kai kurias giesmes, kurių dalis buvo versta Rapagelionio ir Kulviečio. Be to, jis dar išleido keletą kitų reikalingų tikybinių knygučių. Kiti jo darbą tęsė toliau.

Prasidėjusi lietuviškoji rašliava Mažojoje Lietuvoje klestėjo iki XVII amž. vidurio. XVII amž. kraštas pateko į Brandenburgo elektorių valdžią; šie lietuviškos rašliavos jau neberėmė, ir ji sunyko. Tik atskirų kunigų rūpesčiu buvo išleista viena kita senojo katekizmo ar giesmyno naujoji laida. Kunigai daugumas buvo vokiečiai, ir todėl nemokėjo lietuviškai. Pamokslai vėl buvo sakomi per vertėjus; o kur dar buvo vartojama lietuvių kalba, ten iš jos pasidarė biaurus žargonas. Pati valdžia XVII gale vėl pradėjo spausti lietuvius ir versti vokiečiais.

Lietuvių kalba kunigaikščio kanceliarijoje. Gyventojų daugumui kitos kalbos nemokant, XVII amžiuje valdžia ėmė vartoti lietuvių kalbą ir savo kanceliarijoje. Joje buvo keli lietuviškai mokantieji raštininkai, kurie Mažosios Lietuvos visuomenei skiriamus raštus rašė lietuviškai. Iš XVI amž. pabaigos ir XVII amž. pradžios tokių lietuviškų raštų yra likę net keletas. Su XVII amžium, apmirus rašliavai, išnyko ir lietuviškieji valdžios raštai, jie vėl atgijo tik su nauju lietuviškosios rašliavos pagyvėjimu XVIII amž.

Lietuvių suvaržymai XVII a. gale

1591 m. J. Bretkūno postilė

XVII amž. pradžioje (1618 m.) Mažoji Lietuva pateko Brandenburgo elektoriams. Tuo pat metu Vokietijoje prasidėjo audringi 30 metų karai. Ten viskas buvo sunaikinta, ir Berlyno ponai kaip įmanydami išnaudojo Prūsų kunigaikštiją. Netrukus ir Prūsų kraštas buvo švedų nuteriotas. O 1655—1660 m. Mažąją Lietuvą vėl nuteriojo švedų, lenkų ir lietuvių kariuomenės (žiūr. 326 psl.). Nors po karo (Olivos taika) Prūsijos kunigaikštis buvo pripažintas nuo Lenkijos nebepriklausomu, tačiau tas gyventojų būklės nė kiek nepagerino; valstiečių būklė dar pablogėjo, nes kuriant karo sugriautą ūkį daugumas jų buvo verčiami baudžiauninkais.

Šituo metu vėl buvo naujai pabrėžiamas ordino laikais buvęs skirtumas tarp vokiečių ir lietuvių valstiečių. Lietuviai vėl buvo laikomi žemesniaisiais žmonėmis: jiems buvo draudžiama nešioti tokiuos, kaip vokiečiai nešioja, apdarus, lietuviams tarnams buvo įsakoma mokėti mažesnes algas, o jei kas mokėdavo tokias pat, kaip vokiečiams, būdavo baudžiamas kalėjimu.

Tačiau visos šitos priemonės negalėjo išnaikinti lietuvių, nes krašte buvo maža vokiečių. Tuo tarpu jau buvo pristeigta daug parapijų, ir beveik visur pamaldos buvo arba vien tik lietuviškos arba mišros. Didelė lietuvių parapija buvo net Karaliaučiuje. Nors lietuviškų knygų spausdinimas buvo ir labai sumažėjęs, tačiau nebuvo visiškai sustojęs; taip antai, 1653 m. D. Kleinas išleido net pirmąją lietuvių kalbos gramatiką, o 1666 m. — dvi giesmių knygas, kurios ėjo pagrindu vėlesnėms lietuvių liuterionių giesmynų laidoms. Bet XVIII amž. pradžioje lietuviškumui Mažojoje Lietuvoje užėjo tikrai sunkūs laikai, nes po 1709— 1710 m. maro į kraštą buvo privežta daugybė kolonistų vokiečių. Jie tad daugiausia ir suvokietino lietuvius.

Mažosios Lietuvos lietuvių būklė XVIII a.

D. Kleino 1653 m. gramatika

Maras. Didžiojo šiaurės karo metu Didžiojoje Lietuvoje ir Lenkijoje siautęs maras (žiūr. 384 psl.) 1709—1710 m. pasiekė ir Mažąją Lietuvą. Čia jis siautė kiek trumpiau, bet jo aukų skaičius buvo nepaprastai didelis. Apskaičiuojama, kad visoje Prūsų kunigaikštijoje maru mirė apie 150.000 žmonių. Po maro visam krašte liko net 10.834 visiškai tuščios sodybos. Iš jų 8.411 buvo Mažojoje Lietuvoje, t. y. rytinėje Prūsų kunigaikštijos provincijoje, jau nuo 1600 m. vadinamoje Lietuva. Įsruties apskrity tuščių sodybų buvo net 4.620, Ragainės — 1613, Tilžės — 1307, Klaipėdos — 871.

Kolonizacija. Marui aprimus, kraštas rados apytuštis, nes išmirė visų gyventojų. Be to, daugelis nuo maro išbėgiojo. Dabar nors daugumas ir grįžo į savo sodybas arba kūrėsi išmirusių vietose, tačiau ūkiui negalėjo pakakti darbininkų. Todėl Fridrikas I, kuris nuo 1701 m. jau buvo karūnavęsis Prūsų karalium, paskleidė atsišaukimų į Vokietijos gyventojus, kviesdamas juos gyventi į savo valstybę, žadėdamas jiems paramos ir visokių lengvatų. Kadangi tuo metu pietų Vokietijoje ir Šveicarijoje buvo persekiojami protestantai, tai daugelis jų mielai kraustėsi į Prūsiją. Tuo būdu į Mažąją Lietuvą atsikėlė apie 20.000 pietų vokiečių (zalcburgiečių, švabų ir šveicarų).

1666 m. D. Kleino giesmynas

Lietuvių santykiai su kolonistais. Mažojoje Lietuvoje nei kaimuose nei dvaruose anksčiau nebuvo vokiečių kolonistų; dabar lietuviai susidūrė su jais pirmą kartą. Kolonistams buvo duodamos geresnės gyvenimo sąlygos, jie nebuvo varomi j baudžiavą, tik turėjo mokėti činšą. Bet vis dėlto pradžioje jiems buvo sunku įsikurti, nes ūkiui reikalingo inventoriaus daugumas neturėjo, o valdžia, nors ir buvo žadėjusi, tačiau visiems jo duoti neįstengė. Todėl iš pradžių jų nedaug teįsikūrė atskirais ūkiais: daugumas liko dvaruose arba ėjo bernauti pas lietuvius ūkininkus. Pirmieji jų savarankiški ūkiai buvo labai skurdūs, tik vėliau, valdžios globojami, jie atsigavo ir išmoko ūkininkauti iš lietuvių ūkininkų. Iš karto jie buvo kurdinami, kur pakliuvo, bet vėliau buvo išleistas įsakymas jų nemaišyti su lietuviais, kad nesulietuvėtų; jie turėjo gyventi atskirais kaimais. Be to, jiems buvo uždrausta mokytis lietuviškai kalbėti ir lietuviškai rengtis. Žodžiu, valdžia susirūpino, kad jie, įkurdinti lietuviškam krašte, nenutaustų, o būtų vokietybės atrama.

Iš visur sugraibstyti kolonistai nepasižymėjo nei geru ūkininkavimu nei doru gyvenimu. Daugiausia tai buvo įvairūs neramūs avantiūristai. Į Mažąją Lietuvą jie atnešė daug netikusių papročių — tinginiavimą, girtybę, muštynes ir ištvirkavimą. Todėl lietuvių jie buvo laikomi blogais žmonėmis. Užtat ir didysis Mažosios Lietuvos poetas, Duonelaitis (1714—1780 m.), skundžiasi, kad kolonistai užkrėtę kraštą visokiomis nedorybėmis, ir ragina lietuvius su jais nesusidėti. Tuo būdu viso krašto gerovės pagrindas liko, kaip buvęs, lietuviškasis elementas. Tik valdžia tolydžio protegavo kolonistus, laikė juos privilegijuotais krašto gyventojais, nes jie buvo gera atrama germanizacijai.

Lietuviškumas ir lietuvių kalba Mažojoje Lietuvoje XVIII a.

Lietuvių kalba bažnyčiose. Prigabenus į kraštą kolonistų, valdžia pirmiausia susirūpino ūkio reikalais, nepamiršdama betgi nė švietimo, kurs čia buvo labai menkas. Iš pačių lietuvių apsišvietusių žmonių nebuvo, nes baudžiauninkai negalėjo mokytis; o kunigai beveik visi buvo lietuviškai pramokę vokiečiai (į kunigus einančius baudžiauninkus atleisdavo, bet tokių buvo labai maža). Tuo tarpu buvo įsteigta apie 20 naujų parapijų, bet visur pirmosios pamaldos buvo vokiškos, o tik antrosios lietuviškos. Tiktai Karaliaučiuje, Tilžėje ir Klaipėdoje buvo po bažnyčią, kur pamaldos buvo vien tik lietuviškos. Maldingieji lietuviai dažnai eidavo į vokiškas pamaldas, nes lietuviškos būdavo laikomos nepatogiu laiku. Jie ten nieko negalėdavo suprasti, bet nedaug ką tesuprasdavo ir per lietuviškas pamaldas, nes kunigai kalbėjo labai darkyta lietuvių kalba. Lietuviškų knygų jau beveik nebespausdino, tad kunigai vartojo savo pačių nežmoniškai išverstus katekizmus ir maldinės knygas.

Kaimo mokykla Mažojoje Lietuvoje (D. Chodovieckio paveikslas)

Mokyklos. Tvarkant krašto ūkį, tuojau po kolonizacijos buvo susirūpinta ir švietimu. Mokyklų krašte buvo jau iš seno; dar daugiau jų atsirado ypač nuo 1568 m., kada buvo įsakyta prie kiekvienos bažnyčios laikyti po mokyklą. Vėliau tuo pat reikalu buvo išleista dar daugiau įsakymų, tad mokyklų buvo daugely vietų. Bet tai tebuvo paprastos kaimo mokyklėlės, kuriose mokė valstiečių pirkelėse, jų pačių išlaikomi, dažniausiai kaimo siuvėjai. Žinoma, kad jose nedaug teišmokydavo. Todėl dabar buvo susirūpinta pertvarkyti mokyklas.

Pirmasis karaliaus skirtas mokyklų prižiūrėtojas, Lysius, buvo sumanęs visose mokyklose įvesti vokiečių kalbą ir tuo būdu visus lietuvius suvokietinti. Bet pačių kunigų tarpe kilo nepasitenkinimas; jie reikalavo nenaikinti lietuvių kalbos.

Mat, vokiečiai kunigai pabūgo dėl savo vietų: jų, lietuviškai mokančių, buvo nedaug, todėl jiems visiems buvo garantuotos vietos (po tėvo jas visada gaudavo sūnūs); lietuvių kalbai išnykus, būtų atsiradę daugybė jiems konkurentų, ir būtų buvę sunku išsilaikyti vietose. Be to, buvo ir tokių kunigų, kurie palaikė lietuvių kalbą, gindami šventas jų teises. Tuo būdu Lysiaus sumanymas nepavyko. O bendrosios valdžios pastangos pakelti švietimą labai teigiamai atsiliepė ir lietuviams.

Lietuviams kunigams ruošti prie Karaliaučiaus universiteto buvo įsteigta speciali seminarija (1725 m.). Kita tokia seminarija buvo įkurta Halėje (Brandenburge), bet ši gyvavo neilgai (1727—1765 m.). Tiesa, ir tose seminarijose mokėsi beveik vieni vokiečiai, o Halėje — net visiškai ne Mažosios Lietuvos kilimo žmonės, bet vis dėlto jos lietuviškai pramokydavo: iš jų išėję kunigai laikydavo pamaldas, nors ir darkyta, lietuvių kalba.

Mokyklose taip pat buvo palikta lietuvių kalba. O mokyklų tuomet jau buvo gana daug pristeigta: buvo pastatyta arti 300 naujų mokyklų namų, ir visur lietuviškose srityse buvo mokoma lietuviškai. Mokytojais jose dažniausiai būdavo tie patys siuvėjai; juos išlaikydavo iš dalies valdžia, o iš dalies vaikų tėvai. Mokykla išbuvo lietuviška iki XIX amž., kada užėjo nauja vokietinamoji banga, ir lietuvių kalba iš pradžių buvo suvaržyta, o paskui ir visai pašalinta iš mokyklų; tik šiaip taip ji dar laikėsi bažnyčiose.

Fr. Haacko 1730 m. žodynas.

Naujas lietuviškosios rašliavos suklestėjimas. Kilus reakcijai prieš vokietinamąsias pastangas ir prikūrus mokyklų, tuojau buvo susirūpinta leisti knygas, kurios nuo XVII amž. vidurio visiškai nebesirodė. Vėl buvo išleista naujų katekizmų, giesmynų ir kitokių knygų. Įkurtos Halės seminarijos reikalams docentas Haackas 1730 m. išleido lietuvišką žodyną ir gramatiką, o tėvas ir sūnus Rugiai (Pilypas ir Povilas) išleido moksliškų raštų, keliančių lietuvių kalbos gražumą, ir paskelbė keletą vokiškai išverstų lietuvių liaudies dainelių. Į jas tuoj atkreipė dėmesį ir jomis susižavėjo to meto vokiečių autoritetas Lesingas, paskui — Herderis ir Goethė. O tas jų susižavėjimas veikiai paskatino ir kitus tirti lietuvių tautosaką. Kaip tik tuo pačiu metu Mažojoje Lietuvoje gyveno pirmasis didis lietuvių poetas K. Duonelaitis (1714—1780 m.) ir nemaža kitų veikėjų. Žodžiu, XVIII amžius — Mažosios Lietuvos rašliavos klestėjimo laikai. 1726—1775 m. ten buvo išspausdinta apie 50 naujų knygų (aniems laikams tai buvo jau gana didelis skaičius). Bet, deja, su XVIII amž. tas rašliavos sąjūdis apmirė. Paskutiniai tos rūšies darbai buvo Karaliaučiaus profesoriaus Rėzos; jis išleido dar trečią Šv. Rašto leidimą, pirmą kartą paskelbė Duonelaičio raštus (1818 m.) ir išleido liaudies dainų rinkinį (1825 m.). Bažnyčios prieglobstyje rašliava M. Lietuvoje jau niekad nebeatgijo. Naujas lietuviškasis sąjūdis, kuris truko iki pat mūsų laikų, ten prasidėjo tik XIX amž., kai su germanizacijos pastangomis jau ėmė kovoti pasauliniai lietuviai inteligentai.

Lietuvių vokietinimas XIX a.

Vokietinamieji veiksniai. Mažosios Lietuvos lietuvių tikrasis vokietinimas prasidėjo tik XIX amž. Tuo metu lietuvių kalba buvo visiškai išstumta iš gyvenimo: ji buvo pašalinta iš mokyklų, iš teismų, iš visų valdžios įstaigų ir net buvo šalinama iš bažnyčių. Be to, lietuviai buvo pradėti sąmoningai vokietinti ir per kariuomenę: paimti į kariuomenę jie buvo tyčia išvežami į tolimus Vokietijos kraštus, kur noromis nenoromis turėjo išmokti vokiškai. Žodžiu, kur tik lietuvis susidurdavo su valdžios ar šiaip viešosiomis įstaigomis, visur jis būdavo vokietinamas.

Pagaliau atsirado ir kitų sąlygų vokietėti. XVIII amž. gale buvo pradėta naikinti baudžiava. Iš karto ji buvo panaikinta tik karališkuose dvaruose, o 1807 m. — ir visur kitur. Tada ir lietuviai tapo laisvaisiais žmonėmis. Bet išvargę lietuviai baudžiauninkai tebebuvo labai neturtingi; be to, jie turėjo išpirkti gautąsias žemes, ir todėl pasiliko priklausomi vokiečių ponų. Kadangi vokiečiai ponai vadovavo visam gyvenimui, tai lietuviai turėjo mokytis vokiškai, kad galėtų su jais susikalbėti. Be to, jie turėjo rūpintis susilyginti su proteguojamuoju valstiečių kolonistų sluoksniu; todėl, tik panaikinus baudžiavą, padaugėjo mišrųjų lietuvių vokiečių vedybų, atsirado mišrųjų šeimų, kuriose greit būdavo pamirštama lietuvių kalba.

Karalius ir lietuviai. Vokietėjimas ir vokietinimas nebuvo visą laiką vienodas ir XIX amž., — būtent pirmoje to amžiaus pusėje karštai rūpinosi vokietinimu tik patys Mažosios Lietuvos vokiečiai, o antrojoje pusėje to ėmėsi ir pati centro valdžia.

Pačioje Mažojoje Lietuvoje XIX amžiaus pradžioje atsirado įžymių žmonių nelietuvių, kurie rūpinosi lietuviais ir jų kalba ir pripažino jai visišką teisę gyvuoti. 1800 m., savo prakalboje Milkės žodynui, tą pareiškė ir garsusis Karaliaučiaus filosofas Kantas. Anot jo, valstybė esanti reikalinga tokių kilnių, padorių žmonių, kaip lietuviai, todėl jų kultūrinės teisės palaikytinos. Tokių lietuvių teisių gynėjų buvo ir daugiau. Bet tuo pat metu net viešai laikraščiuose jau buvo pradėtos svarstyti priemonės lietuviams suvokietinti. Pirmiausia buvo atkreiptas dėmesys į mokyklas ir pasiūlyta pašalinti iš jų lietuvių kalbą. Bet karaliai iš karto nelinko į šitą sumanymą; priešingai, jie net buvo pradėję globoti lietuvius.

1807 m. Prūsų karalius Fridrikas Vilhelmas III, Napoleono I išvytas iš savo valstybės, kurį laiką gyveno Klaipėdoje (mat, jam buvo likęs tik Klaipėdos kraštas). Tuo metu jis geriau pažino lietuvius, jų papročius, gėrėjosi lietuvių dainomis ir džiaugėsi jo šeimai rodomu palankumu. Todėl jis vėliau buvo įsakęs lietuvių gyvenamose srityse skirti valdininkus iš pačių lietuvių. O kadangi mokytų lietuvių tuomet nebuvo, tai karalius įkūrė 6 stipendijas, kurios turėjo būti skiriamos 6 parinktiems lietuviams teisei studijuoti, kad šie galėtų būti skiriami valdininkais. Be to, buvo įsakyta juos taip mokyti, kad nesuvokietėtų. Tačiau šitas įsakymas niekad nebuvo įvykdytas. Tiesa, jis, atrastas archyvuose, 1844 m. buvo pakartotas ir Fridricho Vilhelmo IV; tuomet stipendijų buvo padvigubinta, t. y. jų buvo paskirta net 12. Bet vis dėlto nė šį kartą tasai įsakymas nebuvo įvykdytas, nes kaip tik tada valdžios organai Mažojoje Lietuvoje varė smarkią germanizaciją. Nors tuo metu karalius leido Tilžės gimnazijoje mokyti lietuvių kalbos, bet netrukus ji vis dėlto buvo pašalinta iš gimnazijos.

Pašalinimas lietuvių kalbos iš mokyklų ir įstaigų. Karalius, norėdamas sustiprinti lietuvių prisirišimą prie vyriausiosios valdžios, rodė jiems savo palankumą. Bet administracijos organai ir mokytojai, kurie nemokėjo lietuviškai, tarė, kad lietuvybės globojimas būtų nusikaltimas vokiškajai valstybei, todėl kaip įmanydami ją slopino.

Administracijos organai pirmiausia puolė mokyklas. Dar 1802 m. buvo paruoštas smulkus vokietinimo planas. Jį atmetus, 1814 m. tolimosios Ienos laikrašty pasirodė iš Gumbinės nusiųstas anoniminis straipsnis, reikalaująs išnaikinti lietuvių kalbą, nes jos vartojimas mokykloje trukdąs krašto kultūros pažangą: mokykloms, esą, vien dėl to negalima parinkti geresnių mokytojų, kad į jas reikią skirti lietuviškai mokančius. Lietuvių tesanti tik maža saujelė; jų kalbą palaiką tiktai kunigai, kurie būtinai norį savo parapijas palikti lietuviškai mokantiems sūnums. Tuo būdu parapijos paveldėjamuoju keliu einančios iš tėvų į vaikus. Todėl, esą, negalima parinkti nė tinkamesnių kunigų. Bet tuojau atsirado ir karštų lietuvių kalbos gynėjų (prof. Rėza, kunigas Ostermejeris, mokytojas Gizevijas); laikraščiuose prasidėjo karštas ginčas, ir lietuvių kalba šį kartą buvo apginta. Tačiau neilgam. Tais pačiais 1844 metais, kai karalius Fr. Vilhelmas IV pakartojo raštą dėl lietuviams skiriamųjų stipendijų ir leido Tilžės gimnazijoje dėstyti lietuvių kalbą, — Gumbinės apygardos mokyklų tvarkytojas išleido įsakymą visiškai išmesti lietuvių kalbą iš mokyklų. Tik Tilžės gimnazijos lietuvių kalbos mokytojo, didelio lietuvių bičiulio, mozūro Gizevijo rūpesčiu, tas įsakymas, priešingas karaliaus nusistatymui, buvo iš dalies atšauktas: karalius įsakė lietuvių kalbą gimnazijoje palikti. Bet į pradžios mokyklas ji jau nebebuvo grąžinta; tik kai kur jose dar buvo laikinai paliktos lietuviškos tikybos pamokos. Naujais (1865, 1872 ir 1873 m.), jau paties švietimo ministerio, įsakymais, lietuvių kalba buvo išmesta iš mokyklų visoje Mažojoje Lietuvoje. Į lietuvių skundą 1874 m. ministeris nesislėpdamas atsakė, kad valdžia iš tikro esanti nusistačiusi išnaikinti lietuvių kalbą. Ir tikrai 1876 m. buvo išleistas net specialus įstatymas, kuriuo vienintele valstybine kalba buvo paskelbta vokiečių kalba. Tiesa, atskiru karaliaus (kaizerio) raštu vietos žmonių kalba buvo leista vartoti mokyklose ir įstaigose dar 20 metų, bet tatai pasiliko tiktai popieriuje, nes niekas iš vokiečių valdininkų jos jau nebesistengė išmokti. Lietuvių kalba dar liko daugely bažnyčių ir šeimose, bet labai greit ji ėmė nykti ir tenai: pirmoji karta dar liko lietuviška, antroji jau mokėjo vokiškai, o trečioji dažniausiai jau nebemokėjo lietuviškai. Panaši Mažosios Lietuvos būklė anapus Nemuno tebėra dar ir dabar.

Lietuvių gyvenamosios sritys Mažojoje Lietuvoje pagal vokiečių davinius. Tamsiausiam plote, pagal 1897 m. surašinėjimo davinius, lietuvių buvo 50% su viršum. Šviesesniam plote, apriestam taškais, bažnyčiose tada dar tebebuvo lietuviškos pamaldos; o stambia linija apibrėžtam plote lietuviškos pamaldos dar tebebuvo 1719 m.

Centro valdžios vokietinamoji politika. Kaip matėme, Mažoji Lietuva buvo galutinai apvokietinta, kai vietos vokiečių pastangas parėmė centro valdžia. Pirmoje XIX amžiaus pusėje Berlyno valdžia vietos administracijos organų darbų neparėmė: karalius buvo patenkintas lietuvių paklusnumu, ir todėl atsidėkodamas net rūpinosi lietuvybės išlaikymu. Lietuvybės gynėjai, prašydami neskriausti lietuvių, visada rėmėsi ta jų ištikimybe valdžiai. Centro valdžia, norėdama palaikyti šitą lietuvių prisirišimą, leido jiems Karaliaučiuje net lietuvišką laikraštį „Keleivį“ (nuo 1849 iki 1880 m.). Jį redagavo didelis lietuvių kalbos žinovas, Karaliaučiaus lietuvių seminarijos profesorius Kuršaitis. Vienintelis „Keleivio“ tikslas buvo išsaugoti lietuvių ištikimybę valdžiai ir valdančiajam sluoksniui. Jo tad dėka vėliau, renkant parlamentą, lietuviai paprastai balsuodavo už vokiečius dvarininkus. Taigi šis lietuviškas laikraštis marino lietuvių tautišką susipratimą, kvėpė jiems pasitikėjimą valdžia, ekonomiškai stipriu vokiečių sluoksniu, ir susipratę, lietuvių statomi kandidatai nebegaudavo balsų.

Bet nuo XIX amž. vidurio ir centro valdžia ėmė remti germanizaciją. Ypatingai šitokia politika buvo vedama nuo vad. geležinio Prūsijos kanclerio, Bismarko, laikų, — ypač nuo tada, kai, po 1871 m. karo su Prūsija, Prūsų valdžioje buvo suvienyta visa Vokietija. Tada buvo galutinai nuspręsta suvokietinti visas Vokietijos ribose esančias tautas, tada buvo išleisti ir visi minėti lietuviams skaudūs įstatymai bei įsakymai.

Mažosios Lietuvos lietuvių kovos dėl savo teisių

Lietuvių kalbos ir tautosakos tyrinėjimai prasidėjo kaip tik anais pačiais sunkiaisiais lietuviams laikais. Iš lietuvių tyrinėtojų pats žymusis buvo „Keleivio“ redaktorius Kuršaitis († 1884 m.). Tai puikios lietuvių kalbos gramatikos, žodyno ir daugelio kitų raštų autorius. Nors jis ir buvo lietuvis, bet už savo tautiečių teises nekovojo. Kaip ir jo vedamas laikraštis, jis buvo visiškai ištikimas valdžiai ir dirbo tik savo mėgiamąjį kalbininko darbą. Kitas didelis lietuvių kalbos garbintojas buvo net ne lietuvis, o tikras vokietis Zauerveinas (†- 1904 m.). Jis ne tiktai tyrė lietuvių kalbą, bet ir kovojo už lietuvių teises. Jis rašė daugely anuomet jau ėjusių lietuvių laikraščių, keldamas tautos susipratimą. Nors jis buvo ir svetimtautis, tačiau mums paliko garsiąją savo giesmę „Lietuviai esame mes gimę“. Jo didžiausias nuopelnas buvo tas, kad į spaudžiamųjų lietuvių vargus atkreipė savo akį didysis Bismarko priešas, Vokietijos katalikų parlamentinės partijos — vadinamojo centro — vadas Windthorstas ir užtarė lietuvius. Maždaug tuo pat metu (1879 m.) buvo įkurta vokiečių mokslininkų draugija Litauische Literarische Gesellschaft, kurios tikslas buvo tyrinėti nykstančią lietuvių kultūrą ir jų kalbą. Savo tyrinėjimų rezultatams skelbti ji įsikūrė specialų žurnalą. Draugija savo statuto § 1 įsirašė šitokį darbo tikslą: „Surinkti ir išsaugoti mokslui visus kalbos, istorijos, tautosakos ir panašius duomenis, liečiančius Lietuvą ir lietuvius“. Taigi ji nesirūpino kelti lietuvybės, o vien tik rinkti ir saugoti mokslo reikalui lietuviškosios kultūros palaikus. Mat, vokiečiai jau manė, kad lietuvių tauta išmirštanti, todėl skubėjo rinkti jos kultūros liekanas. Nors didelė daugybė Mažosios Lietuvos lietuvių iš tikro nutauto, bet vis dėlto pačių lietuvių tarpe atsirado susipratusių inteligentų, kurie kovojo dėl savo tautos, rūpinosi lietuvių tautišku susipratimu, dėjosi prie tautiškojo judėjimo Didžiojoje Lietuvoje, o sukūrus nepriklausomąją valstybę, ėmė rūpintis, kad būtų prie jos prijungta nors mažiausiai suvokietinta Mažosios Lietuvos dalis — Klaipėdos kraštas. Kaip matome, pagaliau tatai ir įvyko.

Lietuvių rūpesčiai atgauti savo kalbos teises mokyklose reiškėsi ramiu būdu ir neišėjo iš prašymų ribų. Lietuviai, būdami nuo seno paklusnūs savo valdovams, reiškė nuolankumą kiekviena proga ir dabar: karaliaus šeimos švenčių proga nuolat nuvykdavo į Berlyną lietuvių delegacijos su ištikimybės pareiškimais. Išleidus lietuvių kalbos draudžiamąjį įstatymą, jie ėmė klabenti Berlyno valdžios įstaigų ir net valdovų rūmų duris, nurodinėdami, kad lietuvių kalbos uždraudimas labai neigiamai atsiliepsiąs tautos religijai ir moralei. Kai atskirų asmenų ir delegacijų rūpesčiai nieko negelbėjo, jie 1879 m. parašė kaizeriui peticiją ir surinko po ja net 16.400 parašų. Po dvejų metų buvo gautas atsakymas ir leidimas pirmuosiuose dviejuose pradžios mokyklos skyriuose mokyti tikybos, Šventojo Rašto ir bažnytinių giesmių ir lietuviškai. Bet kadangi mokyklose nebuvo lietuviškai mokančių mokytojų, tai ne visur buvo įvykdytas net šitas leidimas. Tada lietuviai vėl kreipėsi į kaizerį su nauja peticija (1882 m.), bet šį kartą jau nebegavo net atsakymo. To nepaisydami, jie siuntė dar kelias naujas peticijas; 1982 m. buvo surinkta 19.000 parašų, o 1895 m. — net 27.000. Bet į 1892 m. peticiją vėl nebuvo gauta atsakymo, o 1895 m. delegacija, nuvežusi peticiją, net negavo audiencijos pas kaizerį; ją priėmė tik ministeris. Jis pažadėjo ištirti reikalą, patsai nuvykęs į vietą. Bet 1897 m. jis pranešė, kad kaizeris peticijos nepatenkinęs, nes valdžios surinktais duomenimis lietuviai nesą skriaudžiami. Tada Tilžėje sušauktas lietuvių susirinkimas pareiškė protestą prieš neteisingas informacijas ir prašė geriau ištirti reikalą. Pagaliau ministeris pats atvažiavo į M. Lietuvą. Jis truputį paguodė, truputį pažadėjo, ir tuo pasibaigė jo atsilankymas. Lietuviai veltui dar keletą kartų siuntė peticijas: valdžia nei grąžino į mokyklas jų prašomąją kalbą, nei davė 1844 m. lietuviams paskirtų 12 stipendijų nei patenkino kitus jų prašomuosius dalykus.

Mažosios Lietuvos lietuviai parlamentinėje kovoje. Parlamentas (Landtag) Prūsų karalystėje buvo įsteigtas 1848 m., o 1871 m. įvyko pirmieji rinkimai į visos vokiečių imperijos parlamentą (Reichstag). Mažoji Lietuva buvo padalinta į 4 rinkimų apygardas, kurios turėjo išrinkti po 2 atstovus į karalystės ir po 1 atstovą į imperijos parlamentą. Pirmuosius keliasdešimt metų lietuviai maža tekreipė dėmesio į rinkimus, ir atstovais visada būdavo išrenkami vokiečiai (jų buvo dvi partijos, būtent senųjų tradicijų šalininkai — konservatoriai ir liberalai). Į Prūsijos parlamentą rinkimai buvo taip sutvarkyti, kad lietuviams juose buvo sunku dalyvauti, nes iš rinkėjų buvo reikalaujama tam tikro cenzo. Pagaliau parlamentinė santvarka lietuviams buvo ir svetima: jie jautėsi esą ištikimi savo karaliaus valdiniai, jokios politinės kovos neprivalą. Tad veltui Kuršaičio „Keleivis“ šaukdavo lietuvius uoliai dalyvauti rinkimuose. Jie daugiau jais susidomėjo tik tada, kai buvo įvesti imperijos parlamento rinkimai, kurie buvo visuotiniai ir tiesioginiai. Tačiau pirmieji lietuviai kandidatai gaudavo labai maža balsų, nes daugumas valstiečių tebebalsavo už vokiečių konservatorių kandidatus. Mat, konservatoriai buvo daugiausia dvarininkai ir valdininkai, t. y. žmonės, kurie reprezentavo lietuvių kaimiečių įprastą ištikimybę karaliui ir senajai tvarkai. Kadangi tuo pat metu buvo rašomos peticijos dėl lietuvių kalbos grąžinimo į mokyklas, tai konservatoriai, norėdami įsipirkti į lietuvių malonę, dėjosi pritarią tiems lietuvių rūpesčiams, o iš tikro parlamente lietuvių reikalų neužtardavo nė vienu žodžiu.

Bet tuo metu jau pradėjo rastis vis daugiau lietuvių inteligentų, ėmusių rūpintis žūt būt išrinkti į parlamentą savo atstovų, kurie galėtų užtarti lietuvių reikalus. Kova buvo sunki, nes kaimiečių masės iš tradicijos linko prie vokiečių konservatorių, kurie dėjosi tikraisiais krašto reikalų gynėjais. Šie lietuvius veikėjus skelbė esant tuos pačius liberalus, kurie esą neištikimi karaliui, blogi patriotai ir ypač dėl to netinką atstovauti žemdirbiams, kad, būdami miestiečiai, reikalaują panaikinti protekcinius muitus; juos panaikinus, esą, užplūsią ūkio produktai iš Rusijos, ir žemdirbystė Mažojoj Lietuvoj būsianti sugriauta. Be šito liberalizmo, lietuviai, esą, dar turį ir kitų blogybių: jie, esą, susidėję su lenkais ir Mažąją Lietuvą norį sujungti su Didžiąja, t. y. norį ją atiduoti Rusijai. O tautiškai nesusipratusioms kaimiečių masėms tatai atrodė didelė blogybė. Vadovaujantieji M. Lietuvos veikėjai iš tikro tada turėjo artimų ryšių su atgimstančiaisiais lietuviais Rusų valdžioje (jie padėjo spausdinti Rusų valdžios uždraustas lietuviškas knygas), tačiau jie šituo viešai nesigarsino. Priešingai, norėdami išrinkti savo kandidatus, lietuviai veikėjai dėjosi tokiais pat konservatorais, tik žadėjo ginti lietuvių tautiškuosius reikalus. Po ilgos kovos jie vis dėlto laimėjo.

Geriausiai sekėsi Klaipėdos apygardoje. Čia 1898 m. buvo išrinktas pirmas atstovas į imperijos parlamentą — Tilžės pirklys Jonas Smalakys. Kai, mandatui nepasibaigus, 1901 m jis mirė, iš Klaipėdos jo vietoje buvo išrinktas kitas lietuvis — Mačiulis. Bet šis pasirodė esąs vokiečių draugas ir, susidėjęs su konservatoriais, lietuvių neužtarė nė vienu žodžiu. 1903 m. Klaipėdos apygardoje vėl lietuviams pasisekė išrinkti savo kandidatą į karalystės parlamentą — kunigą dr. Gaigalaitį. 1908 m. ir 1913 m. jis buvo išrinktas antrą ir trečią kartą ir išbuvo atstovu iki pat didžiojo karo pabaigos. Tuo pat metu 1913 m. iš Tilžės apygardos lietuviams pasisekė išrinkti savo kandidatą — dvarininką dr. Vilių Steputaitį (vokiečių okupacijos metu jis kurį laiką redagavo lietuviams skirtą laikraštį „Dabartį“). Daugiau lietuvių atstovų nebebuvo nė vienam parlamente. Ne kažką galėjo padaryti ir tie. Nors retkarčiais jie ir primindavo parlamente lietuvių reikalus, tačiau tas nepagerino būklės: Mažoji Lietuva ir toliau buvo vokietinama. Kad po didžiojo karo dar buvo išgelbėtas ir sujungtas su nepriklausomąja Lietuva Klaipėdos kraštas, tai buvo nuopelnas kultūrinio vietos lietuvių veikimo, gaivinusio tautišką sąmonę ir subūrusio jėgas.

Kultūrinė Mažosios Lietuvos lietuvių veikla ir tautiško susipratimo augimas

Tuo metu, kai valdžia nusistatė visiškai išnaikinti lietuvių kalbą, o vokiečiai mokslininkai įkūrė draugiją naikinamosios tautos palaikams surinkti, jau buvo prasidėjęs ir pačių lietuvių susipratimas. Jis tada jau reiškėsi ne vien peticijomis valdžiai ir kova dėl savo atstovų į parlamentą, bet ir kultūrine veikla. Kaskart vis daugiau ėmė rastis laikraščių, atsirado pasiaukojusių veikėjų, ir ėmė kurtis lietuviškos draugijos.

Pirmasis lietuviškas laikraštis — „Nusidavimai apie Evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“. (1832 m. pradėtas leisti Tilžėje, tais pačiais metais perkeltas į Karaliaučių; sustojo tik didžiojo karo metu).

Laikraščiai. Pirmasis lietuviškas laikraštis Mažojoje Lietuvoje buvo tikybinio turinio. Tai buvo 1832 m. pradėtas leisti misijų laikraštis „Nusidavimai apie Evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“. Daugiau įtakos betgi visuomenei turėjo 1849—1880 m. su valdžios parama prof. Kuršaičio leistasai „Keleivis“. Jis buvo leidžiamas tam tikslui, kad užkirstų kelią tuo metu lietuvių tarpe plintančioms, Prūsų karalystėje įsigalėjusioms revoliucinėms idėjoms; todėl jis palaikė prūsiškąjį patriotizmą ir monarchizmą. Vėliau atsirado dar daugiau lietuviškų laikraščių; vieni iš jų gyvavo ilgiau, kiti trumpiau. Jų tarpe buvo ir tokių, kurie jau stojo ant grynai tautiško pagrindo, gynė tautiškus lietuvių reikalus, o nuo 1878 m. Šerno redaguojamoji „Lietuviška Ceitunga“ net ėmė skelbti bendrumą su Didžiosios Lietuvos lietuviais (mat, joje buvo pradėję rašyti ir vėlesnieji „Aušros“ bendradarbiai). Bet prieš radikalųjį jos tautiškumą kilo nepasitenkinimas, ir redaktorius vėl pavertė ją paprastu informaciniu laikraščiu be jokios ideologijos. Tokio pat likimo susilaukė ir kitų laikraščių panašūs bandymai. Tuo būdu iki pat paskutiniųjų laikų Mažojoje Lietuvoje negalėjo pasirodyti laikraštis su aiškia tautiškąja ideologija. Tautiškoji veikla turėjo apsiriboti siaurutėmis draugijomis, mažais artimų žmonių būreliais ir jų ryšiais su D. Lietuvos veikėjais.

Draugijos. Jau nuo pat XIX a. pradžios visame krašte buvo daug religinių draugijų. Jos buvo gana stipri lietuvybės atspara, nes stropiai saugojo lietuviškąsias pamaldas, lietuviškąsias giesmes ir vartojo susirinkimuose savo kalbą; tačiau jos buvo grynai religiškos, laikėsi griežto paklusnumo dvasiškai ir pasaulinei vyresnybei ir tautišką kovą laikė nusikaltimu. Iš jų galima buvo gauti paramos tik peticijoms, — tik ko nors nuolankiai prašant.

Susipratusių veikėjų grupė pradėjo kurti kitos rūšies organizacijas, — kurios padėtų palaikyti ir ginti lietuvybę. Pirmoji tokia organizacija buvo 1885 m. Tilžėje įkurta „Birutės“ draugija. Tuo tarpu, kai vokiečių Literatų Draugija turėjo tikslą konservuoti lietuviškosios kultūros kūrinius mokslo reikalams, „Birutės“ tikslas buvo stiprinti lietuviškumą ir kelti tautišką sąmonę. Jos sumanytojai buvo Basanavičius, Šliūpas, Zauerveinas, M. Jankus, V. Bruožis, Mikšas ir nemaža kitų M. Lietuvos veikėjų. Iš karto draugija gyvavo gana sunkiai, bet, švęsdama savo dešimtmetį, ji suorganizavo didelę dainų šventę ir įkūrė Lietuvių Giedotojų Draugiją, kuri Vydūno (Storastos) vadovaujama tebegyvuoja ir dabar. 1904 m. dr. Gaigalaičio buvo įkurta Klaipėdoje tikybinė lietuvių draugija, vardu „Sandara“, kuri irgi tebegyvuoja, jungdama viso krašto lietuvius. Buvo dar įkurta ir mažesnių draugijų. Tačiau iki pat nepriklausomosios Lietuvos įkūrimo tautiškoji Mažosios Lietuvos lietuvių sąmonė nedaug tepraskaidrėjo. Klaipėdos kraštui prisijungus, tautiškas susipratimas tenai stiprėja, bet anapus Nemuno daugybė lietuvių šeimų ir toliau labai vokietinamos; nepasiduoda germanizacijai tik nedidelė dalis susipratusių lietuvių.

Mažosios Lietuvos lietuvaitės liaudies meno parodoje, Tilžėje, 1934 m.

Žodžiu, ištisus amžius slėgęs vokiečių jungas nepajėgė nutautinti Mažosios Lietuvos iki pat paskutinių laikų. Tiesa, lietuviškasis žodis ten nebuvo niekad uždraustas: ten visada buvo galima spausdinti knygas (beje, ten lietuviai iki pat mūsų laikų jas spausdino ne lotynišku, bet gotišku šriftu). Tačiau nutautinimas ten ėjo kitokiu keliu. Ypač žiauri pasidarė germanizacija paskutiniais metais. Anksčiau ten galėdavo net prisiglausti Didžiosios Lietuvos veikėjai: spaudos draudimo laikais ten buvo spausdinama daugumas lietuviškų knygų, skirtų Didžiajai Lietuvai; ten buvo įkurtos net specialios lietuviškoms knygoms spaustuvės (Mikšo, Jagomasto spaustuvės Tilžėje, Jankaus Bitėnuose).

Dabar klaipėdiškiams lietuviams prasidėjo nauja veiklos gadynė. Tik likę vokiečių valdžioje užnemuniečiai lietuviai kenčia skaudžią priespaudą ir nežmonišką germanizaciją.

Lietuvių būklė Mažojoje Lietuvoje šiais laikais

Pokariniai Vokietijos tikslai ir Lietuva. Pralaimėjusi karą, Vokietija 1919 m. Versalio taikos traktatu buvo labai suvaržyta. Daugelis valstybių atgavo — vienos didesnius, kitos mažesnius Vokietijos seniau užimtų žemių plotus. Be to, Vokietija turėjo mokėti milžiniškas sumas karo nuostoliams padengti (reparacijas). Jos vidaus santvarkai prižiūrėti buvo paskirta valstybių nugalėtojų kontrolė; buvo apribotas jos kariuomenės skaičius ir suvaržytas ginklavimasis.

Tačiau per keliolika pokarinių metų Vokietija jau spėjo atsigauti. Gyvendama ekonominius sunkumus, ji pirmučiausia svajoja atgauti kolonijas ir, gal būt, net plėstis rytų Europos link, kur tariasi rasianti savo didžiulei pramonei žalmenų ir vietos savo gyventojų pertekliui įkurdinti. Tad Lietuva rytuose yra viena iš tų valstybių, su kuria šitokiai Vokietijos ekspansijai pirmiausia tektų susidurti. O Lietuvos atgautasai Klaipėdos kraštas dar labiau jaudina kai kuriuos Vokietijos visuomenės sluoksnius. Visa akcija prieš Lietuvą Vokietijoje varoma, lyg užsistojant už tariamai spaudžiamus Klaipėdos krašto vokiečius.

Vokietija, 1923—4 m. einant deryboms dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos, tam prijungimui aktyviai nesipriešino. Dabar Vokietijos politika jau visiškai kitokia. Versalio traktato nuostatai Vokietijos jau žymiai sugriauti: ji jau liovėsi mokėjusi reparacijas, sulaužė nuostatus, apribojančius jos kariuomenės skaičių ir ginklavimąsi, sulaužė taip pat Lokarno sutartį, kuria buvo įsipareigojusi Pareinėje (Prancūzijos ir Belgijos pasieny) nelaikyti kariuomenės ir nedaryti jokių karinių įrengimų. Bet ligi šiol dar tebėra nesugriauti tie Versalio traktato punktai, kurie nustatė valstybių sienas. Galimas dalykas, kad Vokietija stengsis pralaužti ir tuos nuostatus.

Apie sienos su Lietuva reviziją Vokietijos valdžia oficialiai dar nieko nekalba, bet užtat labai garsiai apie tai šaukia valdžiai artimos ir jos remiamos organizacijos. Esą, Klaipėdos kraštas neteisingai atiduotas Lietuvai — jis esąs vokiškas; lietuviai ten persekioją vokiečius, nesilaiką konvencijos nuostatų ir t.t.

Tiesa, prieš Klaipėdos vokiškumą labai aiškiai liudija tas faktas, kad dar daug lietuvių gyvena Vokietijos valdomoje Mažosios Lietuvos dalyje, anapus Nemuno. Todėl vokiečiai ėmė labai rūpintis išnaikinti lietuvybę anapus Nemuno ir remti vokiškumą Klaipėdos krašte. Už Nemuno lietuvybė be galo persekiojama: lietuviai veikėjai suvaržyti, dažnai visoki demonstrantai išdaužo jiems langus, o juos pačius sumuša. Ypač daug tenka nukentėti Tilžėje gyvenančiam rašytojui filosofui Vydūnui, kuris vadovauja vietos lietuviams.

Be to, vokiečiai kaip įmanydami stengiasi Mažajai Lietuvai suteikti vokišką išvaizdą. Todėl ten persekiojama ne tik lietuvių kalba, bet ir visa, kas yra susiję su Lietuvos ir lietuvio vardu. Taip antai, nuo amžių išlikę lietuviški vietų vardai keičiami vokiškais, ir t. t. Karaliaučius ir artimesnieji miestai yra pasidarę agitacijos centrais prieš Lietuvą. Į Rytprūsius iš visos Vokietijos daromos jaunimo ekskursijos; čia taip pat organizuojamos įvairios šventės ir kursai, kurių metu stengiamasi įkalti vokiečių jaunimui, kad jų tautos uždavinys — valdyti Rytus.

Vydūnas (Vilius Storasta)

Pastangos paneigti lietuviškąją Mažosios Lietuvos praeitį. Darant Versalio taikos sutartį, Lietuvos atstovai, reikalaudami sau Klaipėdos krašto, nurodinėjo, kad jis ir visa Mažoji Lietuva nuo amžių buvę lietuviški ir kad vokiečiai ten esą atėjūnai. Tai yra tokia aiški tiesa, kurios neneigė net patys vokiečių mokslininkai. Lietuvos atstovai tada ir rėmėsi vokiečių mokslininkų išvadomis, kurios prieš karą buvo vieningos. Tačiau pamatę, kad tie jų mokslininkų darbai panaudojami prieš juos pačius, vokiečiai dabar susigriebė jau ką kita įrodinėti. Jie dabar sako, kad seniau tarp Vyslos ir senosios Vokietijos Rusijos sienos gyvenusi atskira prūsų tauta. Kad vokiečiai čia yra atėjūnai, jie negali paneigti, ir todėl jie tatai nutyli, o tik įrodinėja, kad Mažosios Lietuvos senieji gyventojai buvę prūsai, ne lietuviai, ir kad todėl Lietuva toms žemėms, t. y. ir Klaipėdos kraštui, negalinti turėti jokių teisių. Esą, tik per karus su Lietuva Mažosios Lietuvos gyventojai — prūsai išbėgioję, ir tuščiuose ordino valdomuose plotuose buvę įkurdinti ateiviai iš Lietuvos. Taigi jie esą tik svečiai, atėję prašyti ordiną darbo ir duonos. Savaime aišku, kad tai tėra tik dabartinei vokiečių politikai pritaikyta tezė, kurios neteisingumą jau rodo ir netikėtas jos atsiradimas. Tiesa, kad į vokiečių ordino, o vėliau į Prūsijos kunigaikščių žemes nubėgdavo lietuvių valstiečių, tik niekad jie ten nebėgo masėmis ir niekad jie ten negalėjo sudaryti gyventojų daugumos. Anais laikais visur valstiečiai bėgiodavo iš vienos valstybės į kitą; tad jų ne tik atbėgdavo iš Lietuvos į Prūsiją, bet ir iš Prūsijos į Lietuvą.

Lietuvybė Klaipėdos krašte lig šiol išliko tvirtesnė, negu bet kurioje kitoje Mažosios Lietuvos dalyje. Daugumas krašto gyventojų čia tebėra lietuviai ir lietuviškai tebekalba, tačiau jų tautiškas susipratimas vis dėlto nėra stiprus. Lietuvių inteligentų čia tebėra nedaug, nes vietiniai ūkinikai nebuvo įpratę leisti savo vaikų į mokslą, tad ir dabar dar maža jų teleidžia. Krašto dvarininkai ir miestiečiai daugumas yra suvokietėję arba iš Vokietijos atsikraustę vokiečiai. Konservatyvūs vietos ūkininkai nuo prieškarinių laikų yra įpratę žiūrėti į turtingesniuosius, kaip į savo vadus, todėl ir dabar pasiduoda jų įtakai. Tuo tarpu tie vokiečiai vadai yra susirišę su Vokietija, klauso iš ten ateinančių nurodymų, iš Vokietijos gaunamais pinigais stengiasi visokiais būdais palaikyti vokietybę ir svajoja sulaukti progos atplėšti tam lietuviškam kraštui nuo Lietuvos.

Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos (1923 m.), daugumas ten buvusių vokiečių valdininkų, paskatinti iš Vokietijos, negrįžo į ją, bet liko vietoje gyventi. Už tai, kad jie negrįžo, Vokietijos valdžia jiems net mokėjo priedus prie algos. Tiems patiems vokietybės palaikymo tikslams buvo panaudojamos ir tos didelės sumos, kurias Vokietijos valdžia mokėjo daugeliui gyventojų, kaip atlyginimą už nuostolius, patirtus karo metu. Tačiau, kai tik kuris nors iš tokių pensininkų pasirodydavo vokiečiams nepalankus, tuojau tokiam nebemokėdavo pinigų. Be to, iš Vokietijos gautais pinigais buvo suorganizuotos ekonominės draugijos, kurios duodavo ūkininkams paskolų, supirkinėdavo iš jų gyvulius ir kitus ūkio produktus. Tos organizacijos ekonomiškai spaudė susipratusius lietuvius ūkininkus, neduodamos jiems paskolų, nepirkdamos iš jų ūkio produktų ir t.t. Tuo būdu visi mažai tesusipratę lietuviai ūkininkai dėjosi prie vokiškų draugijų.

Tačiau per rinkimus į krašto seimelį vokiečiai šitomis priemonėmis dar nesitenkindavo: kiekvienų rinkimų metu kraštas dar būdavo užpilamas pinigais, o kartu būdavo paskleidžiami gandai, kad netrukus ateisianti vokiečių kariuomenė, ir visiems, kurie per rinkimus pasirodysią vokiečiams nepalankūs, būsią riestai. Tatai būdavo skleidžiama ne tik pačiam Klaipėdos krašte, bet tą patį kartojo ir visa Vokiečių (o ypač Karaliaučius) spauda ir radio stotys; o 1935 m. seimelio rinkimų išvakarėse labai atvirai Lietuvai pagrasino net patsai Vokietijos vyriausybės ir valstybės galva — Hitleris. Jo ta proga reichstage pasakytoji kalba buvo pakartotinai plokštelėmis transliuojama per radio. Aišku, daug kas jos klausėsi ir Klaipėdos krašte, ir visa tai veikė gyventojų mases. Šitokio spaudimo dėka į krašto seimelį visada išrenkama daugumas vokiškųjų sąrašų atstovų. Taip antai, pastaruoju metu iš 29 seimelio atstovų vietų lietuviškieji sąrašai telaimėjo vos 5. Kraštą valdančios direktorijos, šitokio seimelio sudaromos, dažnai klauso tik nurodymų iš Vokietijos ir varo tą patį vokietinamąjį darbą, kaip ir vokiškosios organizacijos. Nepaisydamos konvencijos, reikalaujančios, kad Klaipėdos krašto administracijoje būtų lygiomis vartojamos dvi valstybinės kalbos — lietuvių ir vokiečių, — iki pat paskutiniųjų laikų direktorijos visiškai nereikalaudavo iš vokiečių valdininkų išmokti lietuviškai; daugumas mokyklų mokė tik vokiškai, ilgai nebuvo mokoma lietuvių kalbos net Klaipėdos mokytojų seminarijoje, iš kurios išeina pradžios mokyklų mokytojai.

Vyriausiasis Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komitetas, kuris paruošė Klaipėdos krašto sukilimą ir 1923 m. sausio 9 d. paskelbė manifestą į gyventojus.

Klaipėdos kraštas, perduotas Lietuvai, — pagal konvenciją, tvarkosi autonomiškai, o centro valdžiai ten atstovauja gubernatorius, kurio pareiga prižiūrėti, kad būtų vykdoma konvencija, kad nebūtų nusikalstama Lietuvos valstybės konstitucijai ir kad nebūtų įžeidžiamas Lietuvos valstybės suverenumas. Mat, Klaipėdos kraštas yra Lietuvos valstybės dalis (kaip ir kiekviena kita jos provincija), tiktai decentralizuota, — vadinasi, turinti savotišką valdymosi aparatą, savotišką platesnę savivaldybę. Tačiau šitokiomis sąlygomis gubernatoriui visuomet buvo gana sunku Klaipėdos krašte ginti valstybės interesus. Pagaliau Klaipėdos vokietininkai tiek įsidrąsino, kad net ėmė rengtis sukilimui. Tada jau nebegalima buvo ilgiau belaukti, ir teko juos sudrausti, nors dėl to ir buvo užsitraukta Vokietijos rūstybė: ji tuojau ėmė spausti Lietuvą ekonomiškai, atsisakė pirkti Lietuvos prekes, ėmė daryti kliūčių Lietuvos prekių tranzitui į kitas valstybes, net ėmė trukdyti lietuvių tranzitinį pervažiavimą per Vokietiją. O visa tai atsitiko tik dėl to, kad lietuviai pagaliau pasiryžo nebeleisti vokietininkams griauti valstybės pamatų savo respublikoje ir ruošti sukilimo Klaipėdos krašte.

Kai 1931 m. direktorijos pirmininkas Betcheris ir du seimelio nariai, nuvykę į Berlyną, ėmė tartis su Vokietijos vyriausybe, — to jau buvo per daug. Tada gubernatorius pirmą kartą atleido direktoriją be seimelio sutikimo. Dėl to konfliktas su Vokietija pasiekė aukščiausią laipsnį. Vokietijai reikalaujant, konvencijos signatarai (ją pasirašiusios didžiosios valstybės) iškėlė principinį klausimą: ar gali gubernatorius iš viso atleisti direktoriją? Byla buvo svarstoma Tautų Sąjungoje, o iš ten ji pateko į Tarptautinį Hagos Tribunolą, kur pasibaigė Lietuvos laimėjimu (1932 m.).

Šis laimėjimas labai sustiprino pasaulio akyse Lietuvos valstybės teises Klaipėdos kraštui. Tačiau iš Vokietijos raginami vokietininkai vis nerimo; pagaliau, išplėtę krašte pusiau kariškas organizacijas, jie ėmė ruoštis sukilimui. Iš Vokietijos nurodomos ir pinigais remiamos organizacijos (jų buvo pora) veikiai sustiprėjo. Tų organizacijų vadai — Neumanas ir Sasas — abudu tarp savęs lenktyniavo dėl įtakos vokietininkų tarpe, tačiau nepajėgė vienas kito nukonkuruoti. Jų vadovaujamos organizacijos paraleliai ruošėsi tam pačiam tikslui, ligi pagaliau jų veikimui buvo padarytas galas. Susekus daug inkriminuojamosios (nusikaltimo įrodomosios) medžiagos, visi svarbesnieji organizacijų vadai buvo areštuoti: jiems buvo iškelta byla už valstybės išdavimą. Daugelis jų teismo buvo pripažinti kaltais ir nubausti kalėti. Keletas jų, nužudę įtartą neištikimu savo draugą, buvo nuteisti mirti, tačiau valstybės prezidentas savo malonės aktu jiems bausmę pakeitė kalėjimu.

Bylos metu surinktoji medžiaga aiškiai parodė visus vokietininkų išdavikiškus darbus ir jų iš Vokietijos gaunamą paramą. Apie tai buvo plačiai rašoma viso pasaulio spaudoje, nes bylos metu į Kauną buvo privažiavę daugybė užsienio žurnalistų. Tuo tarpu vokiečių spauda visą laiką šaukė apie tariamus jų tautiečių persekiojimus. Po bylos santykiai su Vokietija dar labiau paaštrėjo. Norėdama suspausti Lietuvą ekonomiškai, Vokietija visiškai liovėsi pirkusi Lietuvos gaminius ir net ėmė daryti kliūčių Lietuvos prekių tranzitui per Vokietiją. Tačiau nė šitos priemonės negalėjo priversti Lietuvos atsisakyti nuo savo teisių. Vietoje nustotų Vokietijos rinkų buvo surastos kitos; ypatingai pagyvėjo prakybos ryšiai su Anglija. Tik 1936 m., padarius naują prekybos sutartį, Lietuvos prekyba su Vokietija iš dalies vėl atsinaujino.

Lig šiol betgi nematyti visiško ramumo Klaipėdos krašte. Klaipėdos krašto gyventojai, ištisus amžius gyvenę atskirti nuo Didžiosios Lietuvos, be abejo, dar ne visi spėjo susiprasti esą vienos lietuvių tautos sūnūs. Tačiau jau matyti pragiedrulių: jų tarpe jau kuriasi lietuviškųjų organizacijų, ryšiai tarp Didžiosios ir Mažosios Lietuvos gyvėja — vieni kitus ima geriau pažinti ir suprasti. O tam susipratimui pagreitinti yra įsikūrusi speciali Lietuvos Vakarų Sąjunga, kuri tuo ypatingai rūpinasi.

30 Bir

Latvių tautos kelias. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Latviai svetimųjų valdžioje

Vokiečių ordino valdžioje. Latviai į vokiečių valdžią pateko tada, kai atskiros jų mažytės valstybėlės dar nebuvo susijungusios į stambesnius vienetus. Ordinas juos pavergė ne iš karto, o ir pavergti jie dar kelis sykius sukilo; bet į XIII amž. pabaigą jau visa Latvija buvo vokiečių valdžioje. Ją valdė svetimieji, o latviai tapo valstiečiais baudžiauninkais. Bet vokiečių atėjūnų valdžia nebuvo vienalytė: greta ordino čia taip pat savo atskiras sritis turėjo ir vyskupai, o be to, išaugo laisvasis Rygos miestas. Kol ėjo kovos su Lietuva, t. y. kol ordinui į pagalbą ateidavo daugybė riterių iš Europos, tol Latvijoje (o taip pat ir Estijoje) viešpatavo ordinas. Bet po 1435 m. Ukmergės mūšio (žiūr. 171 psl.) ordinas ėmė silpnėti. Kovodamas su vyskupais ir miestais, jis visai nusilpo, ir kai XVI amž. vidury jo žemes pradėjo pulti Maskva, magistras Ketleris nutarė šauktis Lietuvos pagalbos (žiūr. 213 psl.).

Ryga 1550 m.

Latvija Lietuvos ir Lenkijos valdžioje (1561—1621—1795 m.). Tuo metu, kai Livonijos ordino valstybei iškilo Maskvos pavojus, visose jo žemėse buvo smarkiai paplitęs protestantizmas. Gelbėdamasis nuo Maskvos, magistras Ketleris nutarė pasiduoti Zigmantui Augustui, o kartu pasekti Prūsijos magistro pėdomis — su visu ordinu pereiti į protestantizmą ir sukurti savo kunigaikštiją. Taip ir įvyko: magistras Ketleris gavo iš vad. Kuršo ir Žiemgalos susidedančią kunigaikštiją su sostine Jelgava (Mintauja). Ta kunigaikštija leninėmis teisėmis turėjo likti Ketlerių šeimai, ligi ji pasibaigs. Paskui ji turėjo būti prijungta prie didžiosios Lietuvos kunigaikštijos, kaip kad tuo metu prie jos buvo prijungta visa Livonija anapus Dauguvos ir pati Ryga.

Latviai Švedų ir Rusų valdžioje (1621—1721—1795 m.). Iš pradžių Livonija buvo prijungta prie Lietuvos, bet, Maskvos pavojaus verčiami, lietuviai buvo priversti dalintis ją su lenkais. Tuo būdu buvo susitarta, kad Kuršas bus abiejų valstybių lenas, o kitos Livonijos sritys bus lygiai valdomos abiejų valstybių (čia net urėdai buvo skiriami pakaitomis: mirus lietuviui, buvo skiriamas lenkas, ir priešingai). Taip buvo iki pirmųjų švedų karų. 1621 m. švedai užėmė Rygą, ir nuo to laiko didžioji Livonijos dalis išbuvo jų valdžioje ištisą 100 m.; Lietuvai su Lenkija liko tik Latgala ir leninė Kuršo kunigaikštija. Bet po nesėkmingo Karolio XII karo su Petru I, Rusija palengva išstūmė švedus iš visos Livonijos, ir 1721 m. taikos sutartimi visos švedų Livonijoj turėtos žemės atiteko Rusijai. Po pirmojo Lietuvos ir Lenkijos padalinimo (1772 m.) Rusijai atiteko Latgala, o po trečiojo padalinimo (1795 m.) ir Kuršas, kurio kunigaikštija buvo panaikinta. Tuo būdu visa Latvija, kaip ir Lietuva, pateko į Rusų valdžią.

Tautiškas latvių atbudimas

Latvių tauta, XIII amž-je netekusi savarankiškumo, išbuvo svetimųjų valdžioje daugiau kaip 700 metų. Latviai visą tą laiką savo tėvynėje buvo posūniai, žmonės be jokių teisių. Visas aukštesnysis sluoksnis buvo vokiškas; latviška buvo tik liaudis. XVI amž-je tikybos reikalams buvo pradėtos spausdinti pirmos latviškos knygos, bet šiaip jokio gyvesnio kultūrinio gyvenimo latviai dar ilgai neturėjo (pirmoji latviška knyga yra Liuterio Mažasis Katekizmas, išspausdintas 1586 m.). Savąją kultūrą kelti jie tegalėjo tik panaikinus baudžiavą, t. y. kai gavo laisvę ir ekonomiškai sustiprėjo.

Iš svetimųjų valdymo laikų Latvijai buvo šviesiausi švedų valdymo laikai. Švedai paėmė ilgų karų nuteriotą kraštą, kurs betgi jų valdžioje labai greit atsigavo: pakilo miestai, pražydo prekyba, palengvėjo net valstiečių būklė. Toms sritims patekus į Rusų valdžią, latvių (o taip pat ir estų) būklė labai pablogėjo. Valstiečiai činšininkai buvo paversti baudžiauninkais. Todėl tuo metu pasigirdo balsų, reikalaujančių panaikinti baudžiavą; patys valstiečiai dažnai kėlė žiaurius maištus. Pagaliau 1817 m. Kurše ir Vidžemėje buvo panaikinta baudžiava. Latgaloje ji buvo panaikinta tuo pat metu, kaip ir Lietuvoj — 1861 m. Tačiau latvis valstietis liko, kaip buvęs, vokiečio barono valdžioj, nes panaikinant baudžiavą jam nebuvo duota žemės. Todėl, nors valstiečiai ir buvo laisvi, tačiau turėjo tartis su ponais, kad jiems duotų dirbti žemės. Taip jie dar ilgai buvo spaudžiami ir išnaudojami. Bet tuo metu vienam kitam latviui pasisekdavo įgyti mokslo, ir ėmė rastis savos latvių inteligentijos. Ji nuo XIX amž. vidurio jau stojo į griežtą kovą su savo tautiečių išnaudotojais — vokiečiais.

1849 m. buvo išleistas įstatymas, kuriuo valstiečiai gavo teisę išsipirkti iš pono valdomąją žemę. Nors tatai ir nelengva buvo valstiečiams, bet vis dėlto jie jau darėsi laisvi ūkininkai. Pagaliau 1860 m. latvių valstiečiai gavo teisę laisvai pirkti žemę. Taip pat jiems buvo leista gyventi miestuose ir verstis prekyba. Nuo to laiko latviai ėmė sparčiai kilti kultūroje. Anais priespaudos laikais jie jau buvo pradėję emigruoti, o neleidžiant išvažiuoti, tūkstančiais ėjo į pravoslaviją, ieškodami Rusų valdžios paramos prieš galinguosius baronus vokiečius. Bet gavę laisvės, jie liovėsi pravoslavėję, ir daugumas liko protestantai. Didesnė dalis katalikų tėra tik Latgaloje, kuri ilgiausiai priklausė Lietuvai su Lenkija.

Tuo pat metu, kai valstiečiai atgavo visišką laisvę ir teises valdyti žemę, pirmieji latvių inteligentai pradėjo kovą dėl kultūrinių tautos teisių. Tuomet buvo leidžiami latviški laikraščiai, kuriamos įvairios organizacijos ir steigiamos mokyklos. Bet greit šitam darbui pastojo kelią rusai. Dviem paskutiniaisiais XIX amž. dešimtmečiais rusai sugriovė vokiečių baronų valdžią ir įvedė savąją. Kartu buvo griaunamas ne tik vokiškumas, bet ir latviškumas. Latvių kalba buvo leista vartoti tik valsčių valdybose ir teismuose; vietoj latviškų mokyklų buvo steigiamos rusiškos. Tačiau prasidėjusio tautiško susipratimo jau nebegalima buvo sulaikyti. Latvių spauda buvo uždrausta tiktai Latgaloje, o kitur ji ir toliau laisvai plėtojosi. Be to, buvo kuriamos slaptosios mokyklos, įvairios organizacijos ir jau buvo pradedama galvoti apie visiškai savarankišką gyvenimą.

Nepriklausomosios Latvių valstybės įkūrimas

Dabartinė Latvija yra atsiradusi taip pat po didžiojo karo, kaip ir Lietuva. Kai Rusijoje kilo revoliucija, beveik visa Latvija buvo užimta vokiečių, kurie svajojo paimti į savo valdžią visą Pabaltijį. Tuo tarpu vokiečių neužimtoje Latvijos dalyje susidarė Tautos Taryba, kuri kartu su Petrapilio latvių pabėgėlių komitetu ėmė rūpintis sukurti nepriklausomą Latviją. Bolševikai, Brastoje darydami taiką su vokiečiais, visą Pabaltijį paliko vokiečių valdžioje. Latvių Tautos Taryba pareiškė dėl to protestą. Tačiau Latviją, kaip ir Lietuvą, išgelbėjo vokiečių pralaimėjimas vakaruose. Kai, pasirašę Versalio traktatą, vokiečiai ėmė trauktis iš Latvijos, ji buvo paskelbta nepriklausoma (1918 m. lapkričio 18 d.), ir buvo sudaryta pirmoji latvių vyriausybė. Kaip Lietuvai, taip ir Latvijai kūrimosi pradžioje teko kariauti su bolševikais ir su pasilikusiomis vokiečių kariuomenės dalimis. Nuo jų apsigynus, Latvijai nebeliko jokių sunkių užsienio politikos problemų, ir jos gyvenimas ėjo normalia vaga.

Latvijos laisvės paminklas Rygoje

30 Bir

Atskirtųjų lietuvių tautos dalių likimas. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Lietuvių tautos ploto siaurėjimo istorijos būvyje

Aisčių kiltys ir jų likimas. Kai prasideda pirmosios istoriškos žinios apie Pabaltijo kraštus, aisčius jau matome gyvenant visame jūros pakrašty tarp Vyslos ir Dauguvos, o Dauguvos vidurupy jų sodybas nueinant dar toli į šiaurę už Dauguvos. Visi aisčiai buvo suskilę į daugybę mažyčių valstybėlių su atskirais savo kunigaikščiais ir kalbėjo atskiromis tarmėmis. Ypač ryškiai savitarpyje skyrėsi trys tarmių grupės: vakaruose buvo grupė kilčių, paprastai vadinamų prūsais, centre gyveno žemaičiai su aukštaičiais ir kitos aisčių kiltys, o apie Dauguvą — trečioji kilčių grupė, iš kurios susidarė latvių tauta (žiūr. 20 psl.). Visos tos aisčių kiltys etniškai sudarė vieną tautą, bet kadangi jos neturėjo vieningos politinės organizacijos, tai svetimšaliai, susidūrę su jomis ar jų grupėmis, laikė jas atskiromis tautomis. O iš tikrųjų jos turėjo tą pačią tikybą, tuos pačius papročius, tą pačią kultūrą ir kalbėjo ta pačia, tik tarmėmis tesiskiriančia kalba.

Tačiau nuo XIII amž. aisčių kiltis išskyrė skirtingas politinis likimas. Vakarinės kiltys pateko į kryžiuočių ordino valdžią; jis nukariavo visą kraštą iki Nemuno, o jo žemupy užėmė dar siaurą ruožą dešiniajame krante. Visą tą kraštą kryžiuočiai vadino Prūsija, nors prūsų tarmės kiltys dar toli nesiekė Nemuno. Aukštaičiai su žemaičiais sukūrė savo atskirą valstybę. O aisčių kiltys, gyvenusios Dauguvos pakraščiais, irgi pateko į vokiečių Livonijos ordino valdžią, ir iš jų pagaliau susiformavo latvių tauta. Tuo būdu tik vieni lietuviai teturėjo politines sąlygas gyvuoti. Prūsų kiltys ir vakariniai lietuviai, pakliuvę vokiečiams, buvo smarkiai vokietinami. Prūsų tarmės kiltys XVI amž. jau visiškai išnyko, ir dabar jų kraštas jau beveik grynai vokiškas. Tik rytinėse buvusiojo ordino žemėse gyvenę lietuviai išliko iki mūsų laikų. Latviai, pakliuvę į vokiečių valdžią, taip pat buvo vokietinami, bet kadangi į jų kraštą nebuvo privežta tiek kolonistų iš Vokietijos, tai jų suvokietinti nepavyko. Čia vokiečiai buvo tik dvarininkai ir miestiečiai, o liaudis liko latviška. Taigi iš tos liaudies ir iškilo pirmieji kovotojai dėl latvių teisių savo krašte, ir po didžiojo karo buvo įkurta nepriklausomoji Latvių valstybė.

Lietuvos valstybės ploto susiaurėjimas. Sukūrę savo valstybę, lietuviai labai greit išplėtė jos ribas į tolimus rusų kraštus. Tautai savo valstybėje tarpti politinės sąlygos buvo palankios. Tačiau tautos tragedija kilo iš to, kad ji nepasirūpino sukurti savos lietuviškos europiškos kultūros. Prisijungdama prie vakarų Europos gyvenimo ji prisiėmė svetimas Vakarų kultūros formas; tos kultūros nepervirškinusi, ji pasidavė svetimai lenkų įtakai. Dėl tos priežasties nutauto beveik visas aukštesnysis Lietuvos visuomenės sluoksnis (bajorija) ir ištisi dideli lietuvių gyvenamieji plotai (vieni sugudėjo, kiti sulenkėjo). Tuo būdu net ir savoje valstybėje tauta turėjo didelių nuostolių.

Nepasisekė lietuviams išlaikyti nė tų didžiulių užimtų, rusų giminių gyvenamų, plotų, ir palengva teko trauktis atgal. Pagaliau įsikūrus vieningai Rusų valstybei, į jos valdžią pateko ir pati Lietuva. Bendros priespaudos slegiama, Lietuvos bajorija tada dar labiau glaudėsi prie lenkų bajorijos. Daugiau kaip pusę amžiaus bajorija kovojo dėl tradicinės Lietuvos atgaivinimo, t. y. reikalavo plačių sienų ir luominės bajorų valstybės, bet po nepavykusių 1831 ir 1863 m. sukilimų tatai liko tik svajonė.

Tiek bendroje Lietuvos Lenkijos bajorų valstybėje, tiek pirmųjų bajorijos kovų su rusais metu, Lietuvos liaudis skurdo ir apie politinę ar kultūrinę veiklą negalėjo nė galvoti. Su XIX amžiaus antrąja puse ji atbudo ir ėmė reikalauti savo tautinių teisių. Atbudusi tikroji lietuvių tauta nebesiekė istorinių sienų, o stojo į kovą dėl teisių savo gyvenamose žemėse. Ir kai atsirado proga sukurti savo valstybę, ji buvo kuriama etnografinėse ribose. Bet, deja, iki šiol dar nepasisekė nė to pasiekti: šiandieninė Lietuva dar tebeturi sunkų teritorialinį uždavinį — atgauti visas lietuvių gyvenamąsias žemes. Tuo tarpu jai yra pasisekę atgauti tik Klaipėdos kraštą, tačiau Vilniaus kraštas dar tebėra lenkų užgrobtas. Taigi Lietuvai dar nepasisekė net sujungti visų lietuviškųjų žemių, buvusių didžiosios kunigaikštijos ribose.

30 Bir

Nepriklausomos Lietuvos gyvenimas: Tarptautinių santykių plėtimas. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Įstojimas į Tautų Sąjungą ir Lietuvos pripažinimas de jure

Nuo Vilniaus konferencijos (1917 m.) laikų Taryba rūpinosi išgauti Lietuvos valstybės pripažinimą. Pati nepriklausomybės paskelbimo formulė (1918.11.16) numatė kreipimąsi į Rusijos. Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes, kad jos pripažintų nepriklausomą Lietuvos valstybę. Dar prieš sudarant pirmąją vyriausybę, tokį pripažinimą, nors ir su rezervais, padarė Vokietija (1918 m. kovo 23 d.). Sovietų Rusija tatai padarė, pasirašydama taikos sutartį (1920.VII.12). Kai kurios kitos valstybės (pav., Anglija, Prancūzija, Norvegija, Italija, Šveicarija, Švedija, Danija, Olandija, Suomija, Latvija, Lenkija) iš pradžių tepripažino Lietuvą tik de facto, t. y. nesiimdamos ginti naujos valstybės teisių būti nepriklausomai. Taikos kongreso metu (1919 m.) Lietuvos delegacija išdėstė (1919. II. 16) savo teises lygiomis su Lenkija dalyvauti jo darbuose, tačiau kongresas į tatai neatsižvelgė, rezervuodamas čia daugiausia senosios Rusijos teises spręsti visų Pabaltijo valstybių likimą.

Susikūrus Tautų Sąjungai (pagal Versalio sutartį, pasirašytą 1919 metų birželio 28 d.), Lietuvos vyriausybė kreipėsi į ją, prašydama priimti Lietuvą į tą naują tarptautinių santykių tvarkymo ir taikos saugojimo įstaigą, kaip savarankišką nepriklausomą valstybę. Tatai buvo reikalinga dar ir dėl to, kad jau nuo 1920 metų rugsėjo mėnesio Lietuva sutiko savo ginčus su Lenkija perduoti Tautų S-gos Tarybai, dar nebūdama jos narys. Pirmasis visuotinis Tautų S-gos susirinkimas (1920. XI. 15 — XII. 18) ilgai svarstė Lietuvos (o taip pat ir Latvių bei Estų) prašymą, tačiau nesiryžo dar jo patenkinti; ypač nesiryžo dėl to, kad daugumas tuometinių Tautų S-gos narių dar netikėjo Pabaltijo valstybių pastovumu, ar nenorėjo prisiimti T. Sąjungos pakto (str. 10) uždedamų prievolių ginti tas naujas valstybes prieš kaimynų agresiją ar apskritai vengė čia susirišti kuo nors buvusios ar būsimos Rusijos .atžvilgiu. Tik penkių valstybių atstovai (Kolumbijos, Italijos, Paragvajaus, Persijos ir Portugalijos) teišdrįso tada ginti Pabaltijo valstybių priėmimą su visais iš to einančiais padariniais. Daugumas kitų valstybių pasiūlė tą klausimą atidėti, ligi sąlygos leis jį galutinai išspręsti, o tuo tarpu Pabaltijo valstybėms parodė savo palankumą, leisdamos joms dalyvauti techniškose T. S-gos organizacijose, kur gali bendradarbiauti ir nenariai. Visuotinis T. S-gos susirinkimas, be to, nusprendė būsimąjį Pabaltijo valstybių priėmimą į T. S-gą suvaržyti pasižadėjimais saugoti mažumų teises, kaip tat buvo padaryta tam tikrose sutartyse su Lenkija, Čekoslovakija ir t.t.

Kitame visuotiniame Tautų Sąjungos susirinkime (1921 m.) visų trijų Pabaltijo valstybių priėmimo klausimas buvo teigiamai išspręstas, tačiau ne be sunkenybių Lietuvai. Tuo metu didžiosios valstybės Latviją ir Estiją jau buvo pripažinusios de jure, o Lietuvai tokį pripažinimą dar atidėjo, ligi bus išspręstas konfliktas su Lenkija. Be to, Lenkijos delegatas Tautų Sąjungoj įteikė skundą dėl tariamų lenkų persekiojimų Lietuvoj ir reikalavo vėl atidėti Lietuvos priėmimą. Tačiau daugumas delegatų balsavo už priėmimą, rasdami, kad Lietuva įvykdė visas sąlygas, kurių reikalauja Tautų S-gos paktas (už atidėjimą komisijoj balsavo Lenkai, Rumunai ir Jugoslavai, o prieš priėmimą — Lenkai ir Rumunai).

Tuo būdu nuo 1921 metų rugsėjo 22 d. Lietuva įėjo lygiomis teisėmis į pasaulio valstybių draugiją. Bet tas įėjimas dar neišsprendė juridinių santykių su visa eile valstybių. De jure Lietuva tebuvo pripažinta tik Vokietijos, Rusijos, Šveicarijos, Argentinos, Meksikos ir Latvijos bei Estijos (šias pastarąsias tada jau buvo pripažinusi de jure 21 valstybė). Iš didžiųjų santarvės valstybių pirmoji pripažino Lietuvą Šiaurės Amerika (VII.28); Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija pripažino tiktai 1922 metų gruodžio 20 dieną, pateikusios sąlygą, kad Lietuva pripažintų Versalio sutarties nuostatus, liečiančius Nemuno navigacijos režimą, t. y. jo internacionalizavimą. Nuo tos dienos Lietuvos valstybė užmezgė normalius diplomatinius santykius su visomis valstybėmis, išėmus Lenkiją, ir įsteigė svarbesniosiose valstybėse savo pasiuntinybes.

Lietuvos Latvijos sienos nustatymas

Susikūrus nepriklausomai Latvijai, iš pradžių jos ir Lietuvos siena buvo laikoma buvusios Kuršo gubernijos siena. Bet kadangi ji nesutapo su etnografine lietuvių siena, tai pradžioje čia pasitaikydavo nesusipratimų. Visiems neaiškumams likviduoti 1921 m. buvo sudarytos specialios abiejų pusių komisijos (lietuvių komisijai pirmininkavo pirmasis ir dabartinis prezidentas A. Smetona), kurios savo konferencijose, tarpininkaujant škotui prof. Simpsonui, išvedė sieną, nedaug tenutoldamos nuo buvusios gubernijos sienos. Tik Palangos pajūris (nuo Šventosios) ir kai kurios Pakuršės lietuviškos sodybos, buvusios Kuršo gubernijoje, buvo priskirtos prie Lietuvos, o Žiemgalos pasieny prie Latvijos buvo priskirti kai kurie buvusios Kauno gubernijos kaimai. Iš viso iš buv. Kuršo gubernijos prie Lietuvos buvo priskirti 183 kv. klm., o prie Latvijos iš buv. Kauno gub. — 290 kv. klm.; taigi Latvija tada gavo 107 kv. klm. daugiau, negu Lietuva. Lietuvos Latvijos siena susidarė 487 klm. ilgumo. Ji visa, nuo Šventosios upės (pajūry) iki Lenkų okupuoto Vilniaus krašto (netoli Turmanto stoties), buvo nukaišiota gairėmis; tokia pat ji tebėra ir iki šiol.

Klaipėdos krašto prijungimas

Mažosios Lietuvos klausimas, Lietuvos valstybei kuriantisLietuvos valstybė iš pat pradžių buvo kuriama grynai tautiškais pagrindais, — taigi nesiekiant istorinių sienų, bet norint sujungti į vieną valstybę visas lietuvių gyvenamąsias žemes. Tad valstybės kūrėjai svajojo, kad į nepriklausomą Lietuvą turi įeiti ne tik Rusų valdžioje buvusi Didžioji Lietuva, bet ir jau daug amžių Vokiečių valdoma Mažoji Lietuva.

Okupacijos metu ir Vilniaus konferencija ir Taryba vengė aiškiai kelti Mažosios Lietuvos klausimo; buvo pasitenkinta bendru posakiu, kad būsimoji Lietuva turinti apimti lietuvių gyvenamąsias (etnografines) žemes. Priešingai, lietuviai Rusijoje, Amerikoje ir kitur užsieniuose nebuvo tuo atžvilgiu suvaržyti ir aiškiai pabrėžė savo reikalavimuose Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sujungimą. Taikos konferencijoje Paryžiuje Lietuvos delegacija jau oficialiai ta prasme išdėstė savo reikalavimus (1919.III.24.).

Klaipėdos krašto atskyrimas nuo Vokietijos. Taikos konferencija tik iš dalies teatsižvelgė į tuos lietuvių reikalavimus: ji atskyrė nuo Vokietijos tik mažą dalį žemių, kuriose nuo senų senovės gyveno lietuviai. Bet kadangi tada Lietuvos likimas formaliai dar nebuvo išspręstas, tai tas atskirtas kraštas, gavęs Klaipėdos krašto vardą, nebuvo prijungtas prie Lietuvos, o buvo laikinai paliktas didžiųjų valstybių žinioje. Prancūzų vyriausybė buvo įgaliota laikinai administruoti tą kraštą. Atsiųstas ten iš pradžių vienas generolas (Odty), o paskiau komisaras (Petisnė) nepakeitė senos būklės ir paliko visus senus Prūsijos valdininkus, tesukūrę patariamąją direktoriją iš vietinių vokietininkų; šitokia direktorija, negalėdama atvirai reikalauti atskirto krašto grąžinimo Vokietijai, stengėsi sudaryti „laisvąją valstybę“ (Freistaat). Klaipėdos krašto lietuvių atstovai paskelbė norą prisijungti prie Didžiosios Lietuvos tam tikros vietinės autonomijos sąlygomis; kooptuoti, jie dalyvavo ir Valstybės Tarybos darbuose. Steigiamasis seimas taip pat svarstė Klaipėdos krašto klausimą ir, atsižvelgdamas į ilgą ten Vokietijos viešpatavimą, pareiškė (1921.XI.il.), kad tas kraštas turėtų būti prijungtas prie Lietuvos, kaip atskiras autonominis vienetas.

Klaipėdos krašto klausimas buvo iškeltas ir Hymanso projekto svarstymuose, kurių metu paaiškėjo, kad krašto prijungimas prie Lietuvos galėjo būti viena iš to projekto priėmimo perspektyvų. 

Klaipėdos krašto prisijungimas prie Lietuvos. 1922 metų rudenį, Hymanso projektui žuvus, didžiosios valstybės sudarė komisiją būsimam Klaipėdos krašto statutui svarstyti. Paruošiamieji darbai Paryžiuje parodė, kad tos komisijos sumanymuose buvo ir „laisvojo krašto“ idėja. Pačiame krašte vokiečiai varė kaskart vis didesnę ir griežtesnę propagandą už tą idėją, nepaisydami ekonominių sunkenybių ir nuostolių. Susipratę vietos lietuviai, nenorėdami leisti tokiai krypčiai įsivyrauti, padedami savanorių būrio iš Lietuvos, sukilo su ginklu rankose prieš vietinę Klaipėdos krašto vyresnybę ir 1923 metų sausio mėn. pradžioj užėmė kraštą.

Didžiosios valstybės, kurios tuo metu buvo susidomėjusios vakarinės Vokietijos dalies (Ruhro srities) okupacija, sujaudintos tų įvykių Klaipėdoje, įtarė Lietuvos vyriausybę dalyvavus paties sukilimo ruošime ir pasiuntė nepaprastą komisiją tvarkai grąžinti. Sukilėliai tuo tarpu reikalavo, kad Prancūzų komisaras ir Įgula pasišalintų. Lietuvos vyriausybė atrėmė įtarimus, tačiau apsiėmė atšaukti visus iš Didžiosios Lietuvos išėjusius savanorius, pasižadėjo viską padaryti ramybei ir taikai išlaikyti ir tam tikslui pasiuntė iš savo pusės specialų komisarą. Didžiosios valstybės, arba vadinamoji Ambasadorių Konferencija, buvo patenkintos jų komisijos ir Lietuvos komisaro bendradarbiavimu visų įvykių likvidavime ir 1923 metų vasario 16 d. nutarė Klaipėdos kraštą priskirti prie Lietuvos valstybės, pačiam kraštui suteikiant autonominį režimą. Be to, turėjo būti duotas laisvas tranzitas Nemunu iš lietuvių ir lenkų gyvenamų sričių ir grąžintos santarvininkių administracijos ir okupacijos išlaidos.

Tais principais turėjo būti tarp didžiųjų valstybių ir Lietuvos sudaryta ir pasirašyta konvencija. Lietuvos vyriausybė pasiuntė į Paryžių savo delegatus derybų su Ambasadorių Konferencija.

Derybos su didžiosiomis valstybėmis dėl Klaipėdos krašto perėmimo buvo labai sunkios. Šalia punktų, dėl kurių buvo susitarta, Ambasadorių Konferencija norėjo Klaipėdos konvencijos nuostatais pralaužti Lietuvos nusistatymą Lenkijos atžvilgiu ir patenkinti šiosios reikalavimus turėti laisvą tranzitą. 1923 metų balandžio mėnesį derybos buvo pertrauktos. Gegužės 7 d. Lietuvos vyriausybė pati paskelbė autonominį Klaipėdos statutą, prisitaikydama prie punktų, kuriais buvo pasiekta susitarimo su Ambasadorių Konferencija. Ši betgi protestavo prieš tai, pareikšdama, kad ligi nėra pasirašyta ir ratifikuota konvencija, pats suverenitetas Klaipėdos krašte tebepriklausąs santarvės valstybėms, ir todėl visi Lietuvos vyriausybės aktai neturį galios. Derybos vėl buvo atnaujintos liepos mėnesį, tačiau nedavė vaisių. Ambasadorių Konferencija pagaliau įteikė ultimatumą (rugpiūčio 8 d.), kuriuo pareikalavo per mėnesį laiko pasirašyti be jokių pataisų ir rezervų konferencijos paruoštą projektą. Be anksčiau minėtos Lenkijai tranzito laisvės net karo medžiagai, tame projekte dar buvo numatytas lenkų atstovas Klaipėdos uosto komitete ir, be bendros laisvosios zonos, dar turėjo būti išnuomota Lenkijai 99 metams uosto dalis. Be to, Ambasadorių Konferencija reikalavo, kad Lietuva prieš ratifikaciją leistų laisvai medžius plukdyti Nemunu.

Lietuvos vyriausybė atsakė, kad ji negalinti to ultimatumo laikyti sutinkančiu su pirmiau paskelbtomis (vasario 16 d.) sąlygomis ir pasiūlė tą ginčą pateikti Hagos Teismui. Ambasadorių Konferencija apkaltino Lietuvą Tautų Sąjungai, kad ji savo elgesiu Klaipėdoje gresianti suardyti taiką ir gerus internaciolinius santykius ir pareikalavo pritaikyti pakto 11 str.

Tautų Sąjungos Taryba, išklausiusi Lietuvos delegato (Galvanausko) protestą prieš tokį Ambasadorių Konferencijos skundą ir pranešimą apie priežastis, dėl kurių Lietuva negalėjo priimti pasiūlyto projekto be pataisų ir be rezervų, nusprendė sudaryti specialią komisiją konvencijos projektui paruošti, pašalinant visus nesusipratimus (1923.XII.17.). Tą komisiją sudarė pirmininkas — Šiaurės Amerikos pilietis Devis (Norman Davis), vienas olandas ir švedas, kurie 1924 metais vasario mėnesį apsilankė Klaipėdoje. Komisijai pavyko susitarti su Lietuvos vyriausybe, ir tas susitarimas Tautų S-gos Tarybos buvo priimtas (1924.III.14), vieniems lenkams pareiškus nepasitenkinimą, kad nebuvo atsižvelgta į jų interesus. Netrukus po to, 1924 metų gegužės mėn. 8 d. komisijos nustatytas susitarimo, arba konvencijos, tekstas buvo pasirašytas Paryžiuje Lietuvos ir didžiųjų valstybių įgaliotinių. Nuo to laiko Klaipėdos kraštas yra neginčijama Lietuvos valstybės dalis. Jis turi savo autonominę valdžią, o respublikos vyriausybei ten atstovauja prezidento skiriamas gubernatorius. Tik ne visur tiksliai apibrėžtos laisvės, kurių suteikė konvencija klaipėdiečiams Lietuvos suverenitete, davė progos nelojaliems arba priešingiems Lietuvai gaivalams trikdyti normalų krašto gyvenimą ir kelti konfliktus su respublikos vyriausybe. Čia, be to, dar nemažai prisidėjo Vokietija, kuri, tam tikrą laiką būdama Tautų Sąjungos narys, ne kartą skundė Tautų Sąjungai Lietuvos vyriausybę už tariamą konvencijos nesilaikymą; tuo tarpu ta pati Vokietija visokiais slaptais būdais kišosi į Klaipėdos vidaus administracijos reikalus ir kiršino gyventojus prieš visą eilę konvencijos nuostatų. Dėl tos priežasties Klaipėdoje maža tėra ramumo ir darnaus sugyvenimo.

Vokietija, svajodama vėl užgrobti Klaipėdos kraštą, tam neturi jokio juridinio pagrindo, nes, pasirašydama Versalio sutartį, ji sutiko su Klaipėdos krašto atskyrimu, o 1928 m. darydama sienų sutartį su Lietuva, niekieno neverčiama Klaipėdos kraštą pripažino Lietuvai.

Klaipėdos konvencija, kurią 1924 m. gegužės 8 d. pasirašė Paryžiuje Prancūzų ministeris pirmininkas ir užsienių reikalų ministeris Poincarė, italų ambasadorius Avenzzana, japonų ambasadorius Ishii, anglų markizas de Creweir Lietuvos ministeris pirmininkas ir užsienių reikalų ministeris Galvanauskas, — susideda iš penkių dalių. Pirmoji — pagrindinė konvencija perduoda Lietuvai suverenitetą Klaipėdos krašte, uždeda pareigą atlyginti okupacijos išlaidas ir dalį reparacijų, nustato optacijos sąlygas, atleidžia klaipėdiečius ligi 1930 metų nuo karo prievolės ir duoda teisę Tautų S-gos tarybos nariams atkreipti dėmesį į konvencijos laužymus; o jei dėl to nebūtų sutikimo su signatarais, šiems paliekama laisvė pateikti ginčą Hagos Teismui. Antroji dalis yra priedėlis, kuris išdėsto autonominį statutą, būtent apibrėžia vietinių organų kompetenciją, nustato seimelio ir direktorijos sudarymą, gubernatoriaus funkcijas, santykius tarp teismo organų, dviejų kalbų oficialumą, finansinius atsiskaitymus ir paties statuto keitimo procedūrą. Trečiojoj daly nustatomas Klaipėdos uosto valdymas; tarp kito ko, sudaroma uosto direktorija iš Lietuvos vyriausybės, Klaipėdos direktorijos ir Tautų Sąjungos atstovų ir nustatoma laisvoji uosto zona. Ketvirtoji dalis liečia tranzitą upe ir geležinkeliais. Pagaliau penktoje dalyje signatarai apsiima pripažinti po ratifikacijos teisėtais Lietuvos vyriausybės aktus, kuriais ji palaikė tvarką šalyje. Lietuvos seimas konvenciją ratifikavo tų pat metų liepos m. 30 d.

Santykiai su Lenkija paskutiniaisiais metais

Demarkacinė linija. Kai 1924 m. Klaipėdos klausimas tarptautinėje plotmėje buvo galutinai išspręstas ir tapo Lietuvos vidaus reikalu, Lietuvos valstybei teliko iš sunkesnių klausimų su užsieniu tik nebaigta Vilniaus byla su Lenkija.1922 m. Lenkijai atsisakius eiti į tarptautinį Hagos Teismą ir Lietuvai dėl to atsisakius su tokia kaimyne turėti bet kokių santykių, senoji susitaikinimo procedūra žuvo, tačiau patsai ginčas tarptautinio pobūdžio neprarado; jis ir toliau ėjo Tautų Sąjungoje ir greta jos esančiose institucijose. Hymanso projektui žlugus, Tautų Sąjungos taryba atšaukė savo kontrolės komisiją ir, kaip modus vivendi, pasiūlė vietoj neutralinės zonos nustatyti naują demarkacijos liniją, kuri betgi nieku būdu neturėjo paliesti sienų klausimo. Lietuva pasipriešino tokiam Tautų S-gos Tarybos pasiūlymui, kuris keitė Suvalkų sutarties nustatytą demarkacijos liniją ir kuris tuo būdu darė nuolaidą Lenkijos padarytam smurtui. Tačiau Tautų S-gos Taryba nei atsižvelgė į griežtą Lietuvos protestą nei priėmė jos pasiūlymą pateikti Hagos Teismui klausimą dėl tokios procedūros teisėtumo (1922— 1923 m.).

Kilus klausimui dėl Nemuno neutralizacijos ryšium su Lietuvos pripažinimu de jure, Lietuvos vyriausybė vienoj iš savo notų Ambasadorių Konferencijai Paryžiuje atkreipė dėmesį į tai, kad dėl to nebūtų sunkenybės, jei didžiosios valstybės, remdamosi Versalio sutartimi (87 str.), nustatytų Lenkijos sienas. Notoje buvo pabrėžta, kad, nustatant sienas, reikėtų atsižvelgti į Lenkijos pasižadėjimus Lietuvos atžvilgiu ir į Lietuvos teises bei gyvybės interesus. Tačiau Ambasadorių Konferencija, visai neatsižvelgdama į tuos rezervus ir net neatsiklausdama Lietuvos, — kuriai Versalio sutartis tiek tebuvo privaloma, kiek ji buvo jos priimta, — 1923 metais kovo mėn. 15 d. padarė sprendimą, tarytum ji būtų tam Lietuvos be jokių sąlygų įgaliota, ir prie Lenkijos priskyrė visas jos faktiškai okupuotas Lietuvos sritis. Lietuvos vyriausybė griežtai protestavo prieš tokį sprendimą, kurs neturėjo juridinio pagrindo, ir paskelbė jį nesančiu ir negaliojančiu. Be to, Lietuva kreipėsi į Tautų Sąjungą, kad ši vykdytų savo senesnę rezoliuciją (1922. I. 13), kuria ji pasisakė negalėsianti pripažinti tokio Vilniaus ginčo sprendimo, kurs būtų padarytas ne Tarybos rekomendacija ir be suinteresuotų šalių sutikimo. Tačiau Taryba nepanorėjo tuo reikalu aiškiai pasisakyti ir pasitenkino tiktai pranešdama faktus ir nepasmerkdama neteisėto Ambasadorių Konferencijos akto.

Byla dėl Lenkijos prekių tranzito per Lietuvą. Lenkija vėliau, derybų metu dėl Klaipėdos konvencijos, darė žygių, kad Lietuva būtų priversta užmegzti su ja normalius santykius. Kadangi tatai nepavyko, tai Ambasadorių Konferencija jau po Klaipėdos konvencijos pasirašymo pareiškė norą, kad Lietuva užmegztų santykius su Lenkija ir netrukdytų prekybos nei tranzito (1924. VI. 2). Lietuvos vyriausybė atsakė, kad tol negalėsią būti kalbos apie normalius santykius, kol nebūsiąs išspręstas teritorialinis ginčas, ir kad tam ginčui išspręsti reikalinga sušaukti didžiųjų valstybių, Lietuvos ir Lenkijos konferenciją. Tačiau tas pasiūlymas nebuvo priimtas.

Kitais metais (1925 m.) Lenkija pasiūlė Lietuvai derybas dėl Nemuno atidarymo Kopenhagoje. Kadangi Klaipėdos konvencijoje Lietuva sutiko, nepaisydama savo ginčo su Lenkija, atidaryti Nemuną miško plukdymui, todėl pasiūlymą priėmė. Kopenhagos derybos vėliau dar buvo tęsiamos Luganoj (Šveicarijoje). Bet ir čia nedavė vaisių, nes Lenkija Nemuno atidarymą siejo su geležinkelių susisiekimu ir net su konsularinių santykių užmezgimu. Tada Lietuvos vyriausybė, vykdydama savo Klaipėdos konvencijos pasižadėjimą, pati viena išleido vadinamąsias „tranzitinio miško plukdymo Nemunu taisykles“ (1926. I. 27).

Derybos su Lenkija santykiams užmegzti ir byla Hagos teisme. Lenkija tuo Lietuvos įstatymu nepasitenkino. Netrukus ji griebėsi dar griežtesnių priemonių prieš lietuvius Vilniaus krašte: uždarinėjo mokyklas, suiminėjo veikėjus ir kunigus, išvarinėjo nuolat ten gyvenančius žmones ir t.t. Buvo pavartotas net falsifikuotas laiškas tariamųjų lenkų mokytojų Lietuvos kalėjimuose, kad būtų galima grasyti Lietuvai nauju smurtu. Lietuvai pagrasyti, Vilniaus krašte buvo pradėti organizuoti iš Lietuvos pabėgusių politinių nusikaltėlių būriai. Tam pat tikslui prie demarkacijos linijos buvo pradėtos grupuoti Lenkų kariuomenės dalys. Tada Lietuvos vyriausybė dėl visų tų persekiojimų ir grasymų vėl apskundė Lenkiją Tautų Sąjungai.

Tautų Sąjungos Taryba, pačiam Pilsudskiui atvykus į Ženevą, įsidėmėjo jo iškilmingus pareiškimus, kad Lenkija pripažįstanti ir gerbsianti Lietuvos nepriklausomybę ir teritorijos integralumą, ir pasiūlė vėl tiesiogines derybas geriems santykiams užmegzti. Taryba drauge pareiškė, kad ta rezoliucija neliesianti klausimų, dėl kurių vyriausybės turinčios skirtingų nuomonių (1927. XII. 10).

Tautų Sąjungos rekomenduotos derybos ėjo Karaliaučiuje, o komisijos dirbo Kaune, Varšuvoje ir Berlyne. Iš daugelio klausimų, įtrauktų į programą, tebuvo išspręstas tiktai klausimas dėl palengvinimų gyventojams abipus vadinamosios administracijos linijos (taip buvo pavadinta senoji demarkacijos linija). Tautų Sąjunga, nepatenkinta tokiais menkais derybų rezultatais, pavedė susisiekimo ir tranzito komisijai ištirti, ar Lietuva nenusižengia internacionaliniams savo pasižadėjimams, trukdydama tranzitą iš Lenkijos. Komisija į tą klausimą atsakė teigiamai, t. y. apkaltino Lietuvą. Lietuva su tuo nesutiko. Tada Tautų Sąjungos Taryba pateikė Hagos Teismui klausimą: ar galiojantieji internacionaliniai pasižadėjimai esamomis aplinkybėmis verčia Lietuvą ir, jei taip, tai kuriomis sąlygomis, imtis priemonių susisiekimui arba kai kurioms jo dalims atidaryti Lentvaravo— Kaišiadorių geležinkelio ruože? Hagos Teismas atsakė į tą klausimą neigiamai ir tuo būdu pateisino Lietuvos nusistatymą prieš Lenkijos ir tranzito komisijos tezes (1931 m.).

Administracinė linija ir toliau liko uždaryta. Teismo sprendimas, pripažinęs Lietuvos laikymuisi pagrindą, labai sustiprino jos pozicijas; tačiau lenkams laikantis ne teisėtumo, bet jėgos principų, abiejų valstybių santykiai nė kiek nepasikeitė. Tokie pat santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos pasiliko ir šiandien (turima omenyje tarpukario 4 deš.*).

Santykiai su Šv. Sostu ir Lietuvos Bažnyčios reikalai

Nuo senų senovės Lietuvos kultūriniam gyvenimui katalikų Bažnyčia turėjo nepaprastai didelę reikšmę. Iki XIX amž. pabaigos aukštoji Lietuvos Bažnyčios hierarchija ir žemesnioji kunigija, su mažomis išimtimis, buvo didelis lenkinimo veiksnys. Todėl naujai atgimusiai Lietuvos valstybei iš pat pradžių buvo svarbu, kad Lietuvos Bažnyčios reikalai būtų taip sutvarkyti, kad neužgautų lietuvių tautinių interesų. O tą, žinoma, buvo galima sutvarkyti tik per popiežių, valdantį visą katalikų Bažnyčią.

Pirmieji atgimstančios Lietuvos santykiai su Vatikanu buvo užmegzti dar Tarybos, Vilniuje, kai buvo susirūpinta Vilniaus vyskupo paskyrimu. Vėliau Lietuva turėjo savo atstovą Vatikane, o Vatikanas Lietuvoj. Tačiau tie santykiai pasidarė visai oficialūs tik tada, kai Šv. Sostas pripažino Lietuvos valstybę de jure (1922. XI. 10).

Tuo metu buvo visiškai nesutvarkytas Lietuvos bažnytinės provincijos klausimas. Senosios Lietuvos valstybės laikais, nuo pat krikšto, visa etnografinė Lietuva priklausė Lenkijos Gniezno arkivyskupijai, o rusų valdymo laikais ji buvo įterpta į naujai sudarytą Mogilevo arkivyskupiją, kurios arkivyskupas buvo perkeltas į Petrapilį. Tik XIX a. pradžioje įkurta Vigrių vyskupija priklausė tiesiog popiežiaus, o vėliau jos vietoje įkurta Seinų vyskupija priklausė, taip pat XIX amž. įkurtai, Varšuvos arkivyskupijai. Rusijoje įsigalėjus bolševikams, Mogilevo arkivyskupija faktiškai žuvo. Tada kilo pavojus, kad bent okupuotosios Lietuvos Bažnyčia vėl gali būti surišta su Lenkijos arkivyskupijomis. Todėl, užmezgus oficialinius santykius su Vatikanu, pirmas vyriausybės rūpestis buvo sudaryti atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, iš kurios nebūtų išskirtas okupuotasis Vilniaus kraštas. Tačiau Vatikanas 1925 metais sudarė konkordatą su Lenkija, visai neatsižvelgdamas į Lietuvos teises nepabaigtame ginče su Lenkija. Vyriausybė protestavo prieš tokį Vatikano elgesį, kurio negalima buvo laikyti bešališku, ir dėl to santykiai su Vatikanu nutrūko.

1926 metų balandžio 4 d. popiežius savo bule „Lituanorum gente“ vien tiktai bažnytinės procedūros keliu, t. y. be susitarimo su valstybės vyriausybe, be konkordato, įkūrė savarankišką bažnytinę Lietuvos provinciją ir pertvarkė vyskupijas faktiškose respublikos sienose (be Kauno metropolinės būstinės su arkivyskupu, buvo įsteigtos dar Telšių vyskupija su Klaipėdos prelatūra, Panevėžio, Vilkaviškio ir Kaišiadorių vyskupijos). Tasai sutvarkymas Lietuvos vyriausybės oficialiai buvo pripažintas tik 1927 metais, kai buvo sudarytas ir ratifikuotas konkordatas (įsigaliojęs gruodžio 10 d.).

Tas konkordatas buvo pirmasis nepriklausomosios Lietuvos aktas, kuris nustatė santykius su Šv. Sostu ir katalikų Bažnyčios laisves Lietuvoje. Konkordato taip pat buvo sunormuotas su Bažnyčia susijusių katalikiškų organizacijų veikimas. Tačiau po kelerių metų, įsimaišius politiniams momentams, tarp vyriausybės ir katalikų organizacijos bei dvasininkų kilo konfliktas dėl konkordato straipsnių aiškinimo. Konfliktas pagaliau tiek toli nuėjo, kad net popiežiaus atstovas (nuncijas) buvo išprašytas iš Lietuvos (1931 m. birželio 5 d.). Konkordatas dėl to nebuvo nutrauktas, tačiau mėginimai susitarti dėl vienodo jo aiškinimo lig šiol dar nepasiekė teigiamų rezultatų, nors patsai konfliktas jau gerokai aprimo.

Specialines Lietuvos sutartys su kitomis valstybėmis

Draugingumo sutartys su Sovietų Rusija. Kaip visos pasaulio valstybės, taip ir Lietuva įvairiais reikalais yra padariusi daugybę sutarčių su kitomis valstybėmis, tolimesniais ir artimesniais kaimynais. Ypač daug yra padaryta prekybos sutarčių, nes be specialinių sutarčių varyti prekybą su užsieniu mūsų laikais nebeįmanoma. Iš politinių sutarčių paminėtinos yra draugingumo sutartys su Sovietų Rusija ir 1934 m. pasirašytoji Pabaltijo valstybių sąjunga.

1920 m. padarius taiką su Sovietų Rusija, ši daug kartų yra parodžiusi Lietuvai palankumo ir užstojusi Lietuvą jos kovose. Santykiams vis gerėjant, pagaliau 1926 m. (rugsėjo 28 d.) Maskvoje buvo pasirašyta vadinamoji nepuolimo sutartis, kuria abi šalys pasižadėjo visose aplinkybėse gerbti viena antros suverenumą ir teritorialinį integralumą bei neliečiamybę, o taip pat susilaikyti nuo bet kurių agresyvinių (puolamųjų) veiksmų. Abi šalys, be to, pasižadėjo neteikti paramos kitoms valstybėms, kurios pultų vieną iš jų. Šios sutarties pasirašymo metu Sovietų vyriausybė pareiškė atskiram laiške, kad, vadovaudamasi savo simpatijomis ir nuolatiniu noru matyti lietuvių tautą nepriklausomą, ji nekeičia savo nusistatymo dėl teritorialinio suvereniteto Vilniaus srity, kuri buvo pripažinta Lietuvai 1920 metų liepos 12 dienos sutartim. Tuo būdu buvo sustiprinta Lietuvos pozicija Vilniaus klausimu. Dviem atvejais ta sutartis buvo pratęsta su minėtu laišku ligi 1944 metų.

1933 metais Lietuva tą nepuolimo sutartį papildė kita sutartimi, kuri apibūdino užpuoliko sąvoką.

Pabaltijo valstybių sąjunga. Šios sąjungos sumanymas buvo kilęs jau 1919 metais Paryžiaus taikos konferencijos metu. Internacionalinės būklės nenusistojimas Pabaltijy, didžiųjų valstybių varžytynės dėl įtakos mažose valstybėse ir Lenkijos konfliktas su Lietuva ilgai kliudė surasti tinkamą sąjungai formą. Visa eilė konferencijų tarp trijų Pabaltijo valstybių (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) arba tarp jų, Suomijos ir Lenkijos pasiliko be vaisių, kol pagaliau Lietuvos vyriausybei pavyko surasti bendradarbiavimo formą, kuri buvo ir Latvių ir Estų priimta; pati sutartis buvo pasirašyta Ženevoje 1934 metų rugsėjo mėn. 12 d. Trijų respublikų vyriausybės ta sutartimi pasižadėjo derinti bendruose klausimuose savo užsienių politiką ir teiktis savitarpy, savo tarptautiniuose santykiuose, politinės ir diplomatinės paramos. Tam tikslui sutarta mažiausiai du kartus metuose rinktis į periodines konferencijas. Iš bendrųjų klausimų sutartis išskyrė tam tikras vadinamąsias specialines problemas, dėl kurių tuo tarpu sunku būtų rasti bendrą nusistatymą (čia reikia turėti galvoje Vilniaus problemą, kurioje Latviai ir Estai nesiryžta tuo tarpu atvirai stoti į Lietuvos pusę).

Išplėsta ir sustiprinta Pabaltijo valstybių sąjunga turės būti vienas iš svarbiųjų taikos stabilizacijos veiksnių tame Europos kampe, tarp didžiųjų valstybių — Rusijos, Lenkijos ir Vokietijos. Pačioms į sąjungą įeinančioms valstybėms ji duos — ir dabar jau matyti — didesnį svorį kitų pasaulio valstybių tarpe (1936 m. Latvija, kaip Pabaltijo Sąjungos narys, jau išrinkta nenuolatiniu Tautų Sąjungos Tarybos nariu).

Lietuvos vidaus politinė raida ir 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas

Pokarinės atmosferos įtaka Lietuvos vidaus gyvenimui. Pokarinių revoliucijų atmosferos įtakoje Lietuvai teko pergyventi didelių politinių įtempimų ir viduje. Partiškas susiskaldymas Lietuvoje jau buvo pasirodęs ir valstybės kūrimo laikotarpy, o pirmuose nepriklausomosios respublikos metuose stipriai pasireiškė daugiausia iš Rusijos atsinešta socialinio radikalizmo ir neriboto demokratizmo įtaka. Ir steigiamasis seimas ir kiti paprastieji seimai tą radikalizmą reiškė tiek konstitucijoje, tiek visose reformose. Katalikiškosios ir socialistiškosios srovės viena su kita varžėsi, kuri demokratiškesnė ir radikalesnė. Visuotinio ir lygaus balsavimo sąlygose tos varžytynės ėjo ligi demagogijos ir rietenų, kurios visuomenę ne tiek auklėjo ir organizavo, kiek demoralizavo ir skaldė. Pati parlamentarizmo sistema mūsų šalyje, — kur daugumą sudaro ūkininkai be ryškios diferenciacijos, — parodė, kad dirbtiniai susiskaldymai partijomis padaro vyriausybę nevieningą ir bejėgę.

Krikščioniškųjų grupių valdymo metai. Dar steigiamasis seimas, susirinkęs 1920 metais, davė palyginti vienalytę, nors ir keliomis srovėmis susikaldžiusią, krikščionių demokratų daugumą (59 atstovai iš 112). Ji iš pradžių mėgino sudaryti koaliciją su valstiečiais liaudininkais (šie betgi jau 1922 metais nuo koalicijos atskilo, kai teko svarstyti tikybos ir mokyklų klausimus). Pati konstitucija buvo priimta tik krikščionių demokratų balsais.

Pirmas paprastasis seimas, išrinktas 1922 metų pabaigoje, nebedavė jokios partijų daugumos. Net renkant prezidentą atsirado keblumų, kurie negalėjo būti pašalinti, nes opozicija nenorėjo pripažinti prezidento rinkimų teisėtais dėl nepakankamo skaičiaus balsų. Krikščioniškosios grupės, turėdamos tik 38 atstovus iš 78, mėgino valdyti, tikėdamosi sumedžioti keletą balsų iš mažumų ar kitų partijų atskalūnų. Tačiau toksai valstybės reikalų tvarkymas atsitiktinės daugumos dėka seime ilgai negalėjo tęstis, ir seimas dėl to buvo prieš laiką paleistas (1923. III).

Nauji rinkimai vėl davė krikščioniškųjų grupių (krikščionių demokratų, ūkininkų sąjungos ir darbo federacijos) daugumą (40 atstovų iš 78), kuri sugebėjo išlaikyti vyriausybę per visus trejus metus. Tačiau partijų varžytynės tuo metu dar paaštrėjo, ir nauji 1926 metų pavasario rinkimai praėjo užnuodytoj rietenų atmosferoj. Kairiųjų partijų opozicija pasinaudojo tikromis ir pramanytomis vyriausybės klaidomis ir su mažumų ir pirmą kartą respublikos rinkimuose dalyvavusių klaipėdiečių pagalba paveržė iš krikščioniškųjų grupių daugumą seime (jos tegavo tik 30 atstovų iš 85). Tačiau daugumos negavo nė viena kita partija.

Dr. Kazys Grinius, trečiasis Lietuvos prezidentas (1926 m.)

Partijų valdymo krizė. Naujajame seime iniciatyvą valdžiai sudaryti, kaip gausingiausi, paėmė valstiečiai liaudininkai. Vyriausybė buvo sudaryta koalicijos pagrindais iš pačių valstiečių liaudininkų, socialdemokratų ir tautinių mažumų atstovų. Valstybės prezidentu buvo išrinktas dr. Kazys Grinius, o ministerių pirmininku buvo paskirtas valstiečių liaudininkų lyderis M. Sleževičius. Vyriausybė buvo sudaryta kompromiso būdu iš radikalių, bet skirtingų srovių. Ją palaikanti koalicija buvo perdaug marga ir dirbtinai sudaryta. Nuosaikiausi koalicijos nariai — valstiečiai liaudininkai — buvo suvaržyti socialdemokratų, kurie turėjo aiškią klasinę programą, ir savo tikslų siekiančių tautinių mažumų. Tuo būdu niekas negalėjo vykdyti savo programos, ir kiekvienu klausimu teko ieškoti kompromiso. Tad vyriausybei buvo sunku veikti. Naujas seimas tuojau panaikino karo būklę ir kitus suvaržymus, tačiau šitas liberališkas mostas pridarė tik neramumų: tuo pasinaudojo daugiausia komunistai — prasidėjo jų demonstracijos ir įvairūs ekscesai net prieš kariuomenę. Tuo pačiu metu nervingą krašto nuotaiką dar padidino pati vyriausybė. Lietuviškosios visuomenės nepasitenkinimą pirmiausia sukėlė neproporcingas išplėtimas lenkiškų mokyklų (tai buvo nuolaida į valdžios bloką įeinantiems lenkų atstovams seime). Taip pat kraštą suerzino vyriausybės atsisakymas pripažinti naujai įkurtą bažnytinę provinciją ir naujai paskirtus vyskupus. Konfliktas su Bažnyčia dar labiau paaštrėjo, kai buvo atimtos kunigams algos. Tačiau dar labiau visuomenės susirūpinimą kėlė Vidaus Reikalų Minis-jos nuolaidumas įvairių priešvalstybinių gaivalų atžvilgiu. Pagaliau tautiškosios visuomenės kantrybė išseko, kai lapkričio mėnesį Kaune buvo atžūliai sutramdyta tautiškosios studentijos eisena. Tuo tarpu, kai visoki priešvalstybiniai ir antisocialiniai gaivalai triukšmavo visuose pakampiuose, kai įsidrąsinę komunistėlių būriai užpuldavo net jų giedamam internacionalui nesaliutuojančius karininkus, — studentijos eisena, reiškianti protestą prieš tuos ekscesus, buvo labai žiauriai raitosios policijos išvaikyta.

Gruodžio 17 d. perversmas. Visos minėtos ir kai kurios dar neminėtos priežastys sudarė krašte tokią nuotaiką, kad daugelis jau pradėjo ieškoti kokios nors išeities. Todėl 1926 m. gruodžio 17 d. karininkų padarytas perversmas niekam nebuvo netikėta naujiena. Tą perversmą rėmė krikščioniškosios grupės kartu su tautininkais, o visuomenė jam karštai pritarė. Todėl viskas labai greitai ir lengvai įvyko.

Juozas Tūbelis, Ministeris Pirmininkas (nuo 1929 m.)

Gruodžio 17 d. anksti rytą, seimui dar nuo 16 d. vakaro tebeposėdžiaujant, posėdis buvo pertrauktas grupės karininkų. Seimo atstovai iš karto juos palaikė išsišokėliais, bet, pamatę gatvėje kareivius, turėjo išsiskirstyti. Taip pat buvo užimtos ir visos įstaigos: niekur nebuvo parodyta jokio pasipriešinimo. Po to turėjo pasitraukti ministerių kabinetas. Naujoji vyriausybė buvo sudaryta iš tautininkų ir krikščioniškųjų grupių bloko (krikščionių demokratų, ūkininkų sąjungos ir darbo federacijos). Valstybės prezidentas K. Grinius taip pat atsistatydino, o seimas jo vietoj išrinko A. Smetoną. Viskas vėl ėjo legaliu konstitucijos keliu. Bet po kurio laiko tarp tautininkų ir krikščioniškųjų grupių bloko atsirado nesutarimo, ir blokas ėmė irti. Pagaliau krikščioniškosios grupės atšaukė savo atstovus iš kabineto. Dėl to kilo vyriausybės konfliktas su seimu, ir seimas 1927 metais balandžio mėnesį buvo paleistas, o nauji rinkimai nebuvo paskirti. Kraštą paėmė valdyti autoritetinė prezidento A. Smetonos vyriausybė. Ji 1928 m. paskelbė naują konstituciją, kuri sustiprino vykdomosios valdžios galią, įkūrė Valstybės Tarybą, kaip įstatymų ruošiamąją įstaigą, ir išėmė valstybės prezidento rinkimus iš seimo kompetencijos. Naująja konstitucija prezidentas yra visos tautos renkamas. Pati konstitucija per 10 metų nuo jos paskelbimo turi būti pateikta referendumui. Prezidento rinkimai naujuoju būdu įvyko 1930 m., o 1936 m. buvo paskelbtas naujasis seimo įstatymas ir išrinktas pats seimas.