27 Lie

§ 44. Švietimas. Švietimo ir meno raida Europoje XIX a.

Ne tik viduramžiais, bet ir naujųjų amžių pradžioje mokyklų paprastiems žmonėms veikė mažai. Visuotinio mokymo įgyvendinimas buvo nepaprastai sudėtingas dalykas. Tai galėjo padaryti tik valstybė, bet ir jai sunkiai sekėsi.

Švietimas Prūsijoje

Įgyvendinti visuotinį pradinį mokymą pirmoji ėmėsi dar XVIII a. Prūsįja, valdoma karalių Frydricho Vilhelmo I ir jo sūnaus Frydricho II. Tačiau tam, kad įstatymai neliktų tik gerais norais, valdžiai teko paskelbti mokslą privalomą, už vaikų neleidimą į mokyklą grasinti piniginėmis baudomis ir kalėjimu. Neužtekdavo lėšų mokykloms statyti ir išlaikyti, mokytojų algoms. Todėl trūko mokytojų, daugelis jų neturėdavo reikiamo pasirengimo ir polinkių pedagoginiam darbui. Mokinius dėl blogo elgesio ir nemokėjimo mokytojai mušdavo lazdomis, rykštėmis, liniuotėmis, klupdydavo ant žirnių. Valdžia buvo įteisinusi tokias „auklėjimo” priemones. Vis dėlto valstybės rūpesčiu XIX a. viduryje Prūsijoje beraščių labai sumažėjo. Tarp atvykstančių į karinę tarnybą vyrų beraščiai sudarė: Prūsijoje — 6,3 proc., Didžiojoje Britanijoje — 24,8 proc., Belgijoje — 33 proc., Austrijoje — 71 proc. Pirmosios Prūsijoje įsikūrė amatų ir prekybos mokyklos. Daugelyje jų mokiniai mokydavosi vakarais arba sekmadieniais. Prūsijos pradžios mokyklas lankė ir mergaitės, ir berniukai. XIX a. tai buvo didžiulis laimėjimas. XIX a. vokiečių, pirmiausia Prūsijos, universitetai pirmavo pasaulyje. Jie turėjo plačią savivaldą ir pasidarė rimtos mokslo įstaigos. Universitetai rengė ne tik mokyklų mokytojus, bet ir mokslininkus, savarankiškai atliekančius tyrimus ir plėtojančius mokslą.

Švietimas Prancūzijoje

Visai kitaip Napoleonas I pertvarkė aukštąsias Prancūzijos mokyklas. Prancūzijos universitetų fakultetai virto tarsi specialiosiomis mokyklomis. Jos pagal griežtą programą rengė gydytojus, administracijos valdininkus, teisininkus. Mokymo programą ir egzaminų reikalavimus nustatydavo valstybė. Profesoriai buvo pirmiausia dėstytojai ir egzaminuotojai, o ne mokslininkai. Žlugus Antrajai imperijai, Prancūzijos universitetai vėl įgijo savivaldą. Tačiau per visą XIX amžių jie rengė gerus, užsienyje vertinamus specialistus. Beje, kaip ir ankstesniais amžiais. Tuo tarpu pradiniu mokymu Prancūzija nei iki revoliucijos, nei valdant Napoleonui I, nei grįžus į valdžią Burbonams rimtai nesirūpino. Mokykloms ir mokytojams išlaikyti valdžia skyrė labai mažai lėšų. Padėtis pradėjo pamažu keistis po 1830 m. Liepos revoliucijos. Tačiau dar ir Antrosios imperijos laikais pradinis mokymas nebuvo nei privalomas, nei visiškai nemokamas. Mokyklų nelankė daug mergaičių. Pavyzdžiui, 1865 m. Prancūzijoje neraštingi buvo 27 proc. vyrų ir 41 proc. moterų. Vyriausybei labiau rūpėjo ne žmonių raštingumas, bet mokytojų politinis patikimumas. Tiesa, valstybė teikė piniginę paramą suaugusiųjų kursams. Juose vakarais mokydavosi beraščiai miestiečiai.

Švietimas Didžiojoje Britanijoje

Didžioji Britanija liaudies švietimo srityje taip pat atsiliko nuo Prūsijos ir net nuo Prancūzijos. Mat Didžiosios Britanijos vyriausybė ligi XIX a. vidurio visiškai neskirdavo lėšų pradžios mokykloms. Mokyklas steigdavo ir mokytojus išlaikydavo savivaldybės bei įvairių religijų bažnyčios. Savivaldybės, kuriose vyravo turtingieji, savo vaikus leidžiantys į privačias mokyklas, nesirūpino nepasiturinčiaisiais ir mažai skirdavo lėšų jų švietimui. Bažnytinės mokyklos daugiausia mokė tikybos, mažai teikdamos dėmesio kitiems dalykams. Beje, Didžiojoje Britanijoje buvo paplitęs savarankiškas lavinimasis, įvairūs vakariniai ir sekmadieniniai kursai. Juos lankydavo kvalifikuoti darbininkai, kuriems reikėdavo daugiau žinių, norint dirbti prie mašinų. Didžiosios Britanijos universitetuose buvo išlikusi kone viduramžių tvarka. Naujus universitetus Europos šalys steigė vokiečių ir prancūzų, o ne anglų pavyzdžiu. Didžiausių liaudies švietimo laimėjimų pasiekė maža Šveicarija, o ne didžiosios valstybės, tačiau raštingųjų XIX a. padaugėjo visose be išimties Europos šalyse.

Spausdinimo technikos tobulėjimas

XIX amžius — Europos literatūros klestėjimo laikotarpis. Vis daugiau buvo spausdinama knygų, laikraščių, žurnalų. Tai lėmė ne tik švietimo plitimas, bet ir technikos tobulinimas, pirmųjų spausdinimo mašinų išradimas ir pritaikymas. Vokiečio F. Kenigo plokščiaspaudė mašina per valandą atspausdindavo 800 lapų, kai tuo tarpu rankinės spausdinimo staklės — ne daugiau kaip šimtą. Naujas spausdinimo būdas, vadinamas litografija (išrastas taip pat Vokietijoje), įgalino daug paprasčiau ir pigiau spausdinti paveikslų reprodukcijas, knygų bei žurnalų iliustracijas. Spausdinimas pasidarė svarbi pramonės šaka, kurioje pirmavo vokiečių valstybės ir Prancūzija. Saksonijos miestas Leipcigas virto garsiausiu pasaulyje knygų įvairiomis kalbomis spausdinimo centru.

Laikraščių ir knygų plitimas

XIX a. paplito laikraščiai — savaitraščiai ir dienraščiai. Atsiradus geležinkeliams, sostinėje leidžiami laikraščiai būdavo pristatomi į kitus miestus jų spausdinimo dieną arba kitą rytą. Padaugėjo žmonių, skaitančių poeziją, romanus, istorikų veikalus. Formavosi skaitančioji visuomenė: pasiturintys žmonės uoliai pirkdavo knygas, kaupdavo jų rinkinius, namų bibliotekas. Kaip tik šios skaitančiosios visuomenės dėka daugelis rašytojų jau galėdavo pragyventi iš savo kūrybos. Ir ne tik didieji, kurių veikalai iki šių dienų skaitomi (H. Balzakas, V. Hugo, C. Dikensas, I. Turgenevas, F. Dostojevskis), bet taip pat ne tokie talentingi, dabar jau primiršti rašytojai.

Literatūra ir menas XIX a.

Nepaprastai populiarūs pasidarė nuotykių ir istoriniai romanai. Istorinio romano pradininkas škotas V. Skotas savo veikaluose stengėsi kuo tiksliau pavaizduoti praeities žmonių gyvenimo sąlygas. Ne toks skrupulingas buvo prancūzas A. Diuma, parašęs kelis šimtus nuotykių romanų. Juose taip pat aprašomi praeities įvykiai, valdovai, karvedžiai ir kiti garsūs žmonės. A. Diuma, V. Skotas ir daugybė kitų nuotykių bei istorinių romanų autorių, rašydami apie karus, sukilimus, kalėjimus, nesimėgaudavo žiaurumais, žudynėmis ir kankinimais. Jų veikalai žadino kilnius jausmus, ištikimybę pareigai, pasiaukojimą, užuojautą silpniesiems ir norą jiems padėti. Nuo Švietimo laikų išliko didelis susidomėjimas filosofija. Išsilavinę žmonės mielai skaitė mąstytojų, mėginančių sujungti filosofiją su istorija ir savaip paaiškinti praeitį ir dabartį, veikalus. Iš tokių paminėtinas škotas Tomas Karlailis (1795—1881). Honorė Balzakas XIX a. pirmoje pusėje imta labai domėtis istorija. 1789-1815 m. laikotarpiu europiečiai išgyveno daug audringų įvykių. Įvyko Prancūzijos didžioji revoliucija, griuvo sostai, žlugo senos ir kūrėsi naujos valstybės, didžiulės armijos žygiavo nuo Gibraltaro sąsiaurio ligi Maskvos. Sparti įvykių kaita skatino ieškoti jų priežasčių, stengtis suvokti istorijos prasmę. Prancūzų istorikų O. Tjeri, F. Gizo, vokiečio L. Rankės knygos būdavo išperkamos greičiau negu nuotykių romanai. Platiesiems gyventojų sluoksniams pasidarė labiau prieinamos ir meno vertybės. Vis daugiau atsidarydavo valstybinių dailės muziejų. Jų lankytojai už nedidelį mokestį arba visai veltui galėdavo gėrėtis tapytojų ir skulptorių kūriniais. Pirmasis iš tokių valstybinių muziejų buvo Luvras Paryžiuje, įsteigtas revoliucijos metais karališkuosiuose rūmuose. XIX a. Prancūzija, tiksliau, Paryžius virto pasaulio tapybos centru, į kurį vykdavo mokytis daugelio šalių dailininkai. Čia kūrė daug garsenybių. Vienas iš jų — didysis prancūzų tapytojas Eženas Delakrua (1798— 1863).

Romantizmas ir pozityvizmas

XIX a. literatūrai ir apskritai kultūrai įtakos turėjo dvi idėjinės srovės — romantizmas ir pozityvizmas. Romantizmas reiškė daugelio išsilavinusių žmonių nepasitenkinimą esama tvarka, pilku gyvenimu ir „pinigų maišo” visuomene, kurioje žmogaus vietą lemia turtas. Džordžas Baironas Tokiai visuomenei romantikai priešino vienišus didvyrius — maištininkus, metančius iššūkį blogiui. Vieni romantikai garbino praeitį ir rasdavo teigiamų pavyzdžių viduramžiuose. Kiti siejo viltis su revoliucija, kuri atneš laisvę žmonėms ir pavergtoms tautoms. Romantizmo pradininkai buvo prancūzų rašytojas F. R. Satobrianas ir anglų poetas Dž. Baironas. Romantikais laikomi žymiausi XIX a. poetai: A. Puškinas, M. Lermontovas, H. Heinė, A. Mickevičius. Pozityvizmas iš pradžių buvo filosofinė kryptis. Jos kūrėjas — prancūzų filosofas Ogiustas Kontas (1798—1857), rašęs, kad visuomenė rutuliojasi iš lėto, laipsniškai kisdama pagal tam tikrus dėsnius, kaip ir gamta. Mokslo uždavinys — kuo tiksliau pažinti gamtą bei visuomenę. Tiksli turinti būti ir grožinė literatūra: vaizduoti žmones visiškai tokius, kokie jie yra tikrovėje. Literatūroje pozityvizmo išraiška buvo natūralizmo srovė. Jos žymiausias atstovas —  prancūzų rašytojas, daugelio romanų autorius Emilis Zola (1840—1902). Jo kūrybinės galios suklestėjo, tiesa, jau amžiaus pabaigoje.

 

Klausimai

  1. Kuo skyrėsi Prūsijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos pradinis mokymas ir universitetai?
  2. Kokią reikšmę Europos dvasiniam gyvenimui turėjo spausdinimo mašinų išradimas?
  3. Kokia literatūra buvo populiari XIX a. Europoje?
  4. Kuo skyrėsi romantizmo ir pozityvizmo grožiniai kūriniai?
  5. Ar esate skaitę šiame paragrafe paminėtų rašytojų kūrinių? Jei skaitėte A. Diuma, H. Balzako, V. Skoto romanų (prisiminkite, kuriuos), pamėginkite atsakyti į šiuos klausimus: a) kurios šalies ir koks istorijos laikotarpis romane pavaizduotas; b) kurie istorijos įvykiai jame aprašomi; c) kuriai meno srovei galima priskirti jūsų skaitytus šių rašytojų kūrinius? Pagrįskite savo nuomonę.
27 Lie

§ 43. Europiečių gyvenimo pokyčiai XIX a. Blaivybės draugijos

Nuo XVIII a. pabaigos ligi XX a. 8-o dešimtmečio europiečių ūkinis gyvenimas ir buitis labai pasikeitė. Tuos pokyčius sukėlė technikos pažanga, pramonės perversmas, padidėjusi pasaulinės prekybos apimtis, gyventojų skaičiaus ir miestų augimas. Didelė pažanga pasireiškė liaudies švietimo ir aukštojo mokslo srityje. Kultūros lobiai darėsi prieinami vis platesniems žmonių sluoksniams, o ne tik bajorams, dvasininkams ar miestų turtuoliams kaip anksčiau.

Gyventojų skaičiaus ir miestų augimas

Pažangus reiškinys naujųjų amžių Europoje buvo gyventojų skaičiaus didėjimas. Jis skatino gamybos plėtimąsi, teikė pakankamai darbo rankų augančiai pramonei. Tie, kurie nesurasdavo pragyvenimo šaltinių tėvynėje, galėjo vykti į Šiaurės bei Pietų Ameriką, Australiją ir kai kurias kitas užjūrio šalis. Rusijoje nemažai gyventojų kėlėsi į retai gyvenamus imperijos pakraščius. Tiesa, palikti gimtinę ir leistis į nežinomybę būdavo nelengva. Tačiau dauguma persikėlėlių naujoje vietoje ilgainiui neblogai įsikurdavo.

Prancūzijos didžiosios revoliucijos išvakarėse visą Europą, išskyrus Angliją, buvo galima vadinti dideliu kaimu. Didumą gyventojų sudarė valstiečiai. Ūkio pagrindas buvo žemdirbystė. XIX a. labai sparčiai pradėjo augti miestai. Smarkiai plėtėsi ir senieji miestai, ir nauji pramonės bei kalnakasybos centrai. Pavyzdžiui, 1800 m. Londone gyveno 1 mln., o 1850 m. — 2,5 mln. žmonių. Jis virto didžiausiu pasaulio miestu. Milijoną gyventojų jau 1846 m. turėjo Paryžius. Dar sparčiau augo pramonės centrai: Mančesteris, Birmingemas Anglijoje, Reino srities ir Silezijos miestai, kuriuose tada telkėsi Vokietijos pramonė.

Gyventojų skaičiaus augimas Europoje ir pasaulyje nuo 1750 iki 1900 m. (mln.)

Metai1750180018501900
Europa147195288401
Pasaulis72890611711608

Gyventojų skaičiaus augimas Anglijoje ir Prancūzijoje (mln.)                                                

Metai18001850
Anglija9,218
Prancūzija27,535,5

 Girtavimas ir blaivybės draugijos

Didžiuosiuose miestuose ir gyvenvietėse, prie fabrikų bei kasyklų gyvenantys žmonės skurdo ir vargo. Labai stigo pigių ir tinkamų gyventi butų, padėtį blogino nešvara ir alkoholizmas. Ši blogybė buvo baisi menkai pasiturinčiųjų, ypač darbininkų, nelaimė. Neleisdama pinigų svaigalams, darbininkų šeima šiaip taip dar galėdavo išsiversti, o jeigu jos galva girtuokliaudavo, — visiškai nuskursdavo ir badaudavo.

XIX a. 3-ame dešimtmetyje krikščionių dvasininkai Anglijoje ir vokiečių žemėse pradėjo kurti blaivybės draugijas, siekti, kad būtų apribotas arba visiškai uždraustas svaigalų pardavinėjimas. Nors svaigalų gamintojai ir smuklininkai, lobstantys iš žmonių ydų, priešinosi, blaivybės šalininkams pavyko sumažinti girtuokliavimą. Juos rėmė daugelis pramonininkų ir valstybės valdžia. Mat ir vieni, ir kiti pradėjo suprasti, kokią grėsmę visuomenei bei valstybei kelia nevaržomas svaigalų pardavinėjimas ir girtuoklystė. Blaivybės sąjūdis pasiekė ir Lietuvą. 1858 m. vyskupas M. Valančius įsteigė blaivybės brolijų, kurių veikla smarkiai sumažino girtuoklystę, ypač Žemaitijoje.

XIX a. Europos miestiečių ir, tiesa, daug lėčiau, kaimiečių buitį gerino ūkio bei technikos pažanga. Pamažu atpigo plataus vartojimo prekės, kurių vis daugiau gamino sparčiai auganti pramonė, atsirado įvairių patogumų.

Gyvenimo sąlygų ir buities pokyčiai

XIX a. pažangiųjų Europos šalių gyventojai pradėjo geriau ir įvairiau maitintis. Pirma, didėjo žemės ūkio augalų derlius ir gyvulių prieaugis. Todėl vietiniai maisto produktai pasidarė pigesni.

Antra, Europoje plėtojosi naujų produktų, pavyzdžiui, cukraus, gamyba. Cukrus pačioje XIX a. pradžioje buvo pradėtas gaminti iš runkelių. Jo gamyba ypač išaugo Napoleonui I įvedus kontinentinę blokadą. Tačiau ir pasibaigus karams su Napoleonu ši nauja pramonės šaka smarkiai plėtėsi, ypač Prancūzijoje ir vokiečių žemėse. Rinkoje atsirado daugiau cukraus, ne tik atvežamo iš užjūrių. Jis atpigo, pasidarė prieinamas platesniems gyventojų sluoksniams.

Trečia, labai padidėjo arbatos, kavos, kakavos įvežimas. Miestiečiai jau nelaikė jų prabangos prekėmis.

Fabrikams gaminant kaskart daugiau medvilninių audinių, jų galėjo nusipirkti ir nepasiturintys gyventojai. Tad gatvėse ir keliuose vis rečiau buvo galima sutikti skarmaluotų žmonių. Augo ir šilkinių bei vilnonių, audinių gamyba. Daug šilko buvo atvežama į Europą iš Kinijos ir Japonijos, vilnos — iš Argentinos, Australijos. Tik šilkiniai ir vilnoniai audiniai buvo kelis ar keliolika kartų brangesni už medvilninius. Iš jų pasiūtais drabužiais dažniau vilkėdavo turtingesnieji. Tiesa, valstiečiai, auginantys avis ir sėjantys linus, namuose taip pat ausdavo vilnonius bei lininius audinius ir siūdavosi iš jų drabužius.

Gyvenimą darė patogesnį daugelis išradimų bei patobulinimų. XIX a. pradžioje paplito degtukai su geltonojo fosforo galvutėmis, kurios užsidegdavo truputį jas patrynus. Tačiau tokie degtukai pasirodė esą gana pavojingi (neretai užsidegdavo savaime), ir geltonasis fosforas buvo pakeistas raudonuoju. 1848 m. Švedijoje, vėliau ir kitur, buvo pradėti gaminti “švediški” saugūs degtukai. Fosforas, sumaišytas su kitomis medžiagomis, buvo užliejamas ant degtukų dėžutės paviršiaus. Taip atsirado iki šiol visame pasaulyje naudojami degtukai.

Labai pagerėjo būstų dirbtinis apšvietimas. Kitados jie buvo apšviečiami deglais, vaškinėmis ir lajinėmis žvakėmis; pirmosios buvo brangios, o antrosios labai rūkdavo ir prastai šviesdavo. XIX a. pradžioje buvo pradėtos naudoti stearino, o vėliau ir parafino žvakės. Atsirado taip pat aliejinių, o XIX a. antroje pusėje — ir žibalinių lempų su stiklais. Tačiau tikrą perversmą padarė degiųjų dujų, išskiriamų iš akmens anglių, pritaikymas. Jąu pačioje XVIII a. pabaigoje dujiniai degikliai padėjo apšviesti patalpas, o 1814 m. — ir Londono gatves. Iš Anglijos ši naujovė greitai paplito Europoje ir Šiaurės Amerikoje, vėliau ir visame pasaulyje.

XIX a. 9-ame dešimtmetyje dujinį apšvietimą miestuose pradėjo keisti elektros lemputės. Vilniaus gatvėse dujiniai žibintai atsirado 1864 m., o pirmieji elektros šviestuvai — 1904 m.

Gana svarbus buvo fotografijos išradimas. Fotografija suteikė žmonėms galimybę įamžinti save ir savo artimuosius. Ligi tol dailininkų tapomi portretai buvo labai brangūs ir prieinami tik nedaugeliui.

Ryšių tobulėjimas

Dar anksčiau elektra pakeitė ryšius. Jau Didžiosios revoliucijos metais Prancūzijoje buvo įrengtas optinis telegrafas, kuris perduodavo šviesos signalus. Tačiau šio telegrafo bokštų statyba daug kainavo, o signalų priėmimas labai priklausė nuo oro sąlygų. Daugelio šalių, tarp jų Anglijos, Rusijos, Vokietijos, JAV, mokslininkai ir inžinieriai XIX a. pirmoje pusėje pagamino nemažai skirtingų elektrinio telegrafo aparatų.

Tobuliausias pasirodė JAV išradėjo S. Morzės elektromagnetinis rašantysis telegrafo aparatas. Jis sukūrė ir telegrafo kodą (Morzės abėcėlę). Kaip tik šis telegrafo aparatas nepaprastai sparčiai paplito visame pasaulyje. Pirmoji telegrafo linija JAV pradėjo veikti 1844 m., o 1852 m., nutiesus povandeninį kabelį, buvo užmegztas ryšys tarp Londono ir Paryžiaus. Septinto dešimtmečio pabaigoje buvo nutiestos linijos: Londonas—Šiaurės Amerika (per Atlanto vandenyną) ir Londonas—Kalkuta. Ši antroji jungė Didžiąją Britaniją su jos kolonija Indija. Žinios į tolimiausias šalis elektriniu telegrafu buvo perduodamos akimirksniu.

Žmonių tarpusavio ryšius labai palengvino ir pašto veiklos patobulinimas. XIX a. viduryje Anglijoje buvo įvestas išankstinis pašto paslaugų apmokėjimas užklijuojant ženklą ant voko ar kitokio siuntinio. Pašto paslaugos smarkiai atpigo, o valstybės pajamos nesumažėjo. Neturtingieji dabar gavo galimybę bendrauti su artimaisiais, gyvenančiais atokesnėse vietovėse arba net kitose šalyse.

Geležinkelių ir jūrų transporto raida

Didžiulę reikšmę susisiekimui turėjo garo mašinos. XVIII a. pabaigoje ir pačioje XIX a. pradžioje išradėjai bandė pagaminti garo vežimus, judančius sausumos keliais. Tačiau visi bandymai rezultatų nedavė. Tik XIX a. pabaigoje išradėjai sukūrė automobilį, varomą vidaus degimo variklio.

R. Fultono garlaivis Clermont

Užtat geležinkeliuose paplito garvežiai. 1825 m. pirmoji geležinkelio linija buvo nutiesta Anglijoje, 1830 m. —  Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1832 m. — Prancūzijoje, 1835 m. — Prūsijoje, 1837 m. — Rusijos ir Austrijos imperijose. XIX a. viduryje geležinkeliai jau buvo tiesiami Indijoje ir Pietų Amerikoje. Geležinkeliai per labai trumpą laiką neatpažįstamai pakeitė sausumos susisiekimą, padarė jį greitą ir patogų.

Lėčiau plėtojosi vandens transportas su garine trauka. Pirmąjį ratais varomą garlaivį 1807 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose pastatė airis R. Fultonas. Po ketverių metų pirmasis garlaivis buvo pastatytas Anglijoje. 1819 m. pirmą kartą medvilnės krovinys garlaiviu buvo atgabentas per Atlantą iš JAV į Angliją. Netrukus buvo pradėti statyti sraigtais varomi garlaiviai.

Tačiau ligi XIX a. pabaigos buriniai laivai dar neužleido vietos garlaiviams. 1871 m. viso pasaulio burlaivių tonažas siekė 15,3 mln. garlaivių — tik 2,4 mln. Tobulėjančios susisiekimo priemonės įgalino žmones daug pigiau, patogiau ir saugiau leistis į artimesnes ir tolimas keliones, keisti darbo ir gyvenamąją vietą.

Pramonės ir technikos laimėjimus, palengvinusius žmonių gyvenimą, lėmė gamtos mokslų atradimai. Mokslui reikėjo išsilavinusių žmonių. Jų reikėjo taip pat mašinoms ir kitiems technikos įrenginiams aptarnauti. XIX a. Europos valstybės ėmė labiau rūpintis švietimu ir aukštojo mokslo įstaigomis.

Klausimai

1. Kodėl XIX a. kito europiečių gyvenimas?
2. Ar gyventojų skaičiaus augimas Europoje buvo pažangus reiškinys?
3. Kodėl XIX a. pažangių Europos šalių gyventojai pradėjo geriau maitintis?
4. Kurie išradimai gyvenimą darė patogesnį?
5. Išvardykite svarbiausius transporto ir ryšių išradimus

Įvykiai

1807 m. Pirmasis ratais varomas garlaivis
1825 m. Pirmoji geležinkelio linija
1844 m. Pirmoji telegrafo linija

27 Lie

§ 42. Kinija ir Japonija XVII—XIX a. Afrika ir vergų prekyba

Cingų dinastijos valdoma Kinija

Kinija gyventojų skaičiumi buvo didžiausia pasaulio valstybė. 1600 m. joje gyveno apie 110 mln., 1700 m. — 150 mln., o 1800 m. — jau 330 mln. žmonių. Kinija, didelė aukštos kultūros šalis, senovėje ir viduramžiais ne kartą buvo tapusi klajoklių genčių antplūdžių auka. Klajokliai siaubdavo kaimus, griaudavo miestus ir drėkinimo įrenginius, žudė gyventojus. Užgrobę šalį, jų vadai pasiskelbdavo imperatoriais, įkurdavo naują dinastiją. Klajokliai, pasidarę valdančiuoju sluoksniu, gana greitai perimdavo kinų kultūrą, kalbą, papročius ir ištirpdavo tarp vietinių gyventojų.

Paskutinį kartą klajokliai užplūdo Kiniją XVII a. viduryje. Tai buvo mandžiūrai, kurie užėmė šalies sostinę Pekiną ir įkūrė naują Cingų dinastiją. Cingai valdė Kiniją porą šimtmečių ir nepaprastai žiauriai slopino bet kokį kinų pasipriešinimą.

Mandžiūrai, užkariaudami Kiniją, išžudė keletą milijonų žmonių, sugriovė nemažai miestų. Kinai kentė žiaurią priespaudą, turėjo paklusti užkariautojų įvestiems įstatymams bei taisyklėms. Pavyzdžiui, vyrai privalėjo skusti galvos priekį, o likusius ant pakaušio plaukus pinti į kasą. Nesilaikančiuosius šio reikalavimo bausdavo mirties bausme —  nukirsdavo galvą. Tik mandžiūrai eidavo aukštas pareigas valdymo įstaigose ir kariuomenėje, vien jie sudarydavo rinktinius karinius dalinius.

Cingų imperatoriai, sukūrę didžiulę armiją, kariavo Centrinėje Azijoje ir prisijungė milžiniškas Sindziango ir Mongolijos teritorijas. Jų vasalu tapo Tibetas. Dar niekada per savo istoriją Kinijos valstybė nevaldė tokių plačių teritorijų.

Kinija ir europiečiai XVII—XVIII a.

Nukariaudami Kiniją, mandžiūrai žadėjo europiečiams daugybę nuolaidų. Mat jiems reikėjo europietiškų ginklų, karinių patarėjų pagalbos. Įsitvirtinę Kinijoje, jie nenorėjo savo pažadų vykdyti. Atvirkščiai, jau manė, kad europiečių skverbimasis esąs pavojingas jų viešpatavimui ir Kinijoje įvestai tvarkai. XVIII a. viduryje Cingai išvarė iš savo imperijos visus krikščionių misionierius, Europos pirkliams leido prekiauti tik viename uoste (Gvangdžou).

Bet toks Kinijos uždarumas turėjo neigiamų padarinių ir jai pačiai. Kinai pradėjo niekinti Europos mokslo ir technikos laimėjimus, europiečius laikyti puslaukiniais barbarais. Kai XVIII a. pabaigoje į Pekiną atvykęs Anglijos pasiuntinys siūlė sudaryti prekybos sutartį, imperatorius jam išdidžiai atsakė: „Mes turime visko, ko reikia, ir todėl manome esant netikslinga pirkti toli nuo Kinijos gyvenančių barbarų prekes”. Tuo tarpu Kinijos ūkis išgyveno sąstingį, kariuomenėje ir administracijoje vis mažiau buvo tvarkos, valdininkai ėmė kyšius ir vogė valstybės lėšas.

Anglų pirklių prekyba opijumi

Anglų pirkliai XIX a. pradžioje pradėjo gabenti į Kiniją daug opijaus. Jis buvo įvežamas tiek per Gvangdžou, tiek kontrabanda per kitus uostus. Imperatoriai keletą kartų buvo uždraudę įvežti šį narkotiką, bet paperkami valdininkai nevykdė draudimo. Opijaus prekyba duodavo Ost Indijos kompanijai didžiulį pelną, plaukusį Kinijos anglų pirkliams. Bet anglų pirkliai norėjo dar daugiau. Jie reikalavo panaikinti visus opijaus prekybos apribojimus, leisti prekiauti su Europa per visus Kinijos uostus.

Tačiau Kinijos valdžia nenorėjo su tokiais reikalavimais sutikti. Prekyba opijumi ir jo rūkymas darė baisią žalą Kinijai. Vienas iš imperatoriaus patarėjų rašė, kad jei nebus griežtai uždrausta vartoti narkotiką, tai „po keliolikos metų Kinijoje beveik neliks kareivių, galinčių apginti ją nuo priešu, ir neliks sidabro kareiviu ir valdininkų algoms”.

Opijaus karas

Pirmasis “opijaus karas”

1839 m. Gvangdžou uoste Kinijos valdžia konfiskavo ir sudegino 20 tūkst. dėžių opijaus. Tada Anglija „prekybos laisvės gynimo” vardan paskelbė Kinijai karą. Milžiniška Kinijos imperija negalėjo atsispirti anglų laivynui ir keliolikai tūkstančių kareivių. 1840—1842 m. pirmąjį „opijaus karą” atsilikusi Kinija pralaimėjo.

Pagal taikos sutartį anglams atiteko Honkongo teritorija (netoli Gvangdžou), Kinija turėjo sumokėti Anglijai didelę kontribuciją. Prekybai su Europa kinai buvo priversti atidaryti penkis uostus, o įvežamoms prekėms nustatyti visiškai mažus muitus. Tokias pat nuolaidas iš Kinijos imperatoriaus išplėšė ir Jungtinės Amerikos Valstijos bei Prancūzija. Visų tautybių krikščionių misionieriai gavo teisę laisvai skelbti savo tikėjimą.

Taipingų sukilimas

Kiniją užplūdę įvežtiniai pramonės gaminiai skurdino amatininkus. Vis daugiau sidabro šalyje buvo išleidžiama opijui pirkti. Blogėjant gyventojų padėčiai, Kinįjos pietinėje dalyje 1850 m. prasidėjo didžiulis taipingų sukilimas. Jo vadai skelbė visų žmonių lygybę, turtų perskirstymą, bendrą laukų dirbimą.

Taipingų sukilimas Kinijoje 1850-1864 m.

Taipingai išpažino naują religiją, kuriai įtakos turėjo misionierių skelbiama krikščionybė. Jie panaikino kankinimus tardant, įvedė viešą teismą, sulygino vyrų ir moterų teises, sumažino valstiečių nuomos mokesčius dvarininkams. Per trumpą laiką taipingai subūrė didelę ir kovingą armiją, kuri sumušė imperatoriaus kariuomenę. Tačiau Pekino jie nepajėgė užimti. Taipingų vadovybėje kilo tarpusavio vaidai, ir daugiau kaip dešimtmetį trukęs sukilimas buvo labai žiauriai nuslopintas.

Kinija virsta pusiau kolonija

Pasinaudodama taipingų sukilimu, Anglija pareikalavo iš imperatoriaus dar didesnių nuolaidų. Jų negavusi, drauge su Prancūzija paskelbė Kinijai karą. Per šį antrąjį „opijaus karą” (1856—1860 m.) jungtinė anglų ir prancūzų kariuomenė užėmė Pekiną, apiplėšė ir sudegino imperatoriaus vasaros rūmus. Kinija buvo priversta sumokėti naują kontribuciją, atidaryti prekybai su užsieniečiais dar daugiau uostų, anglu laivams leisti plaukioti didžiąja Jangdzės upe. Kinija pasidarė priklausoma nuo didžiųjų Vakarų valstybių, virto pusiau kolonija.

Gali kilti klausimas, kodėl Anglija nenukariavo Kinijos. Taip atsitiko dėl dviejų priežasčių. Pirma, Kinija turėjo didžiulę teritorija ir labai daug gyventojų. Antra, būdama ekonomiškai stipriausia, Anglija nebijojo kitų valstybių konkurencijos Kinijos rinkoje. Tad ir nematė reikalo eikvoti jėgų ir lėšų šiai šaliai užkariauti. O tų jėgų ir lėšų, suprantama, būtų reikėję daug. Juk Indijos nukariavimas truko visą šimtmetį.

Japonijos izoliacija

Naujųjų amžių pradžioje Japonija buvo tankiai gyvenama ir stipri feodalinė valstybė. 1700 m. joje gyveno apie 26 mln. žmonių, t. y. daugiau negu bet kurioje Europos šalyje. Japonijos valdovas buvo imperatorius, garbinamas kaip dievas. Tačiau iš tikrųjų jis tik viešpatavo, o ne valdė. Valstybės reikalus tvarkė vyriausiasis kariuomenės vadas (siogūnas). Jo postas buvo paveldimas ir nuo XVII a. pradžios priklausė Tokugavos šeimai. Didelę įtaką Japonijoje turėjo privilegijuotas karių-samurajų sluoksnis. Samurajų vieta visuomenėje buvo panaši į Europos bajorijos. Tik samurajai buvo nepaprastai žiaurūs.

Pirmieji iš europiečių Japonijos salas XVI a. viduryje pasiekė portugalai. Greitai atvyko ir misionierių jėzuitų, kurie įtikino daugelį japonų priimti katalikybę. Tačiau Japonijos valdantieji sluoksniai bijojo, kad šie atsivertėliai nepakenktų esamai santvarkai. Prasidėjo krikščionių persekiojimas ir žudymas.

Pagaliau XVII a. viduryje krikščionybės išpažinimai Japonijoje buvo paskelbtas nusikaltimu, baudžiamu mirtimi, europiečiams valdžia uždraudė įžengti į Japonijos salas ir prekiauti su jų gyventojais. Tik į Nagasakio uostą kartą per metus galėjo atplaukti olandų pirkliai ir prekiauti uoliai prižiūrimi siogūno paskirtų valdininkų. Japonijos izoliacija pasidarė dar griežtesnė negu Kinijos, šalies įstatymai ir valdžios nurodymai buvo itin stropiai vykdomi. Siogūnai nutraukė net karo žygius į Korėją ir Kinijos pakrantes. Japonija užsidarė nuo išorinio pasaulio tikrąja to žodžio prasme.

Kita vertus, tvirta siogūnų valdžia slopino feodalinius vaidus ir samurajų savivalę. Plėtojosi šalies ūkis. Atsirado ir stiprėjo pasiturinčiųjų miestiečių sluoksnis, primenantis Vakarų Europos buržuaziją. Tokio sluoksnio tada nebuvo nė vienoje kitoje Azijos šalyje.

Izoliacijos panaikinimas

Europos valstybės daug kartų reikalavo, kad Japonija panaikintų draudimus, tačiau nesėkmingai. 1854 m. amerikiečių karo laivai atplaukė prie Tokijo ir jų vadas, grasindamas laivų patrankomis, privertė Japoniją atidaryti du uostus. JAV pavyzdžiu pasekė Europos valstybės. Netrukus Anglija, Prancūzija ir Rusija sudarė su Japonija nelygiateises sutartis.

Japonai priešinosi svetimšalių skverbimuisi. Todėl 1864 m. vieną iš didesnių Japonijos uostų apšaudė jungtinis anglų-prancūzų-olandų laivynas. Siogūnui teko pasirašyti naują sutartį. Ji nustatė labai mažus įvežamų prekių muitus ir suteikė užsieniečiams teisę įvesti į šalį savo ginkluotąsias pajėgas. Tačiau Japonija netapo pusiau kolonija.

Europiečiai derasi su japonais

Meidzi revoliucija

1867—1868 m. šalyje įvyko perversmas (dar jis vadinamas Meidzi revoliucija). Siogūnas buvo nuverstas, visa valdžia grąžinta imperatoriui. Prasidėjo dideli valstybės santvarkos, kariuomenės, laivyno, ūkio, švietimo ir kultūros pertvarkymai, daromi Europos šalių ir JAV pavyzdžiu. Nelygiateisės sutartys ilgainiui buvo panaikintos. Sustiprėjusi Japonija XIX a. pabaigoje pati ėmė grobti svetimas žemes, versti jas kolonijomis.

Juodoji Afrika

Afrikos žemyne į pietus nuo Sacharos dykumos gyveno juodosios rasės žmonės — negrai. Daugybė jų genčių kalbėjo skirtinga kalba, buvo pasiekusios labai nevienodą raidos lygį. Atogrąžų miškuose ir savanose daugelis genčių vertėsi medžiokle ir vaisių rinkimu, nenaudojo metalo įrankių, neturėjo jokių valstybingumo pradmenų. Kai kurios gentys buvo labiau civilizuotos.

Nigerio upės baseine, Gvinėjos įlankos, Angolos bei Rytų Afrikos pakrantėse susikūrė genčių sąjungos, panašios į ankstyvojo feodalizmo Europos valstybes. Jos statė miestus, turėjo kariuomenę, tačiau XV a. buvo atsilikusios nuo Europos. Kaip tik tada portugalų jūreiviai pasiekė Juodosios” Afrikos krantus. Čia jie rado miestų, net nemažų, tačiau beveik nesiskiriančių nuo kaimų. Jų gyventojai laikėsi genčių papročių bei įstatymų.

Europiečiai Afrikoje ir vergų prekyba

Portugalai pradėjo versti negrus vergais ir jais prekiauti. Iš pradžių vergus gabeno į Europą, kur jie dirbdavo tarnais. Tačiau ši prekyba buvo menka. Pirma, tarnų nedaug reikėjo. Antra, daugelyje Europos šalių vergija buvo draudžiama. Vienas Prancūzijos statuto straipsnis skelbė: „Karalystėje visi žmonės yra laisvi. Kai tik vergas peržengia mūsų sienas ir apsikrikštija, jis pasidaro laisvas”. Atradus Ameriką, vergų prekyba išsiplėtė. Vergai negrai pasidarė svarbiausia darbo jėga cukrašvendrių, tabako, kavos, kakavos plantacijose.

Iki Amerikos atradimo vergų pirkliai atvežė į Europą keliasdešimt tūkstančių negrų. O nuo XVI a. pradžios iki XIX a. vidurio pasibaisėtinomis sąlygomis iš Afrikos buvo išvežta apie 50 mln. negrų. Vergų prekyba iki šiol lieka juodžiausia dėmė Europos (ne visos, o tik Vakarų) istorijoje. Vergai buvo svarbiausia „prekė”, išvežamą iš Afrikos.

Europiečiai tada beveik nesirūpino krikščionybės skelbimu tarp negrų. Iš tikrųjų, kam gi mokyti krikščionių tikėjimo tiesų žmones, kurie bus perkami ir parduodami tarsi daiktai…

Vergų prekyba vertėsi ne tik europiečiai. Savo valdinius ir karo belaisvius europiečių pirkliams pardavinėjo negrų genčių vadai. Nusikalstama prekyba skatino Afrikoje karus, ardė ir taip netvirtas negrų valstybes. Vergų prekyba labiausiai alino pažangesnes gentis, nes labiau atsilikusių, gyvenančių žemyno gilumoje, vergų pirkliai nepasiekdavo.

Vergų prekyba nuo XVIII a. pradžios pirmavo Anglija. Tačiau kaip tik ten prieš vergų prekybą pakilo visuomenė. Nuo jos neliko nuošalyje ir Anglijos valdžia. Pačioje XIX a. pradžioje parlamentas paskelbė vergų prekybą neteisėta. Anglų karo laivai Atlanto vandenyje persekiojo vergų pirklių laivus. Sugautų laivų kapitonai buvo kariami, o jūreiviai siunčiami į katorgą. Netrukus ir kitos Vakarų Europos valstybės bei JAV paskelbė vergų prekybą neteisėta. Tačiau kontrabandininkai nusikalstamu ir pavojingu verslu vertėsi dar keletą dešimtmečių.

Klausimai

  1. Kokių padarinių Kinijai turėjo jos uždarumas?
  2. Paaiškinkite, kodėl Angliją atkakliai siekė nutraukti Kinijos izoliaciją.
  3. Kodėl Anglija nenukariavo Kinijos?
  4. Kuo skyrėsi Japonijos izoliacija nuo Kinijos?
  5. Kodėl Japonija netapo pusiau kolonija?
  6. Kodėl atradus Ameriką, išsiplėtė vergų prekyba?
Įvykiai

1857—1859 m. Sukilimas Indijoje
1840—1842 m. Pirmasis “opijaus karas” Kinijoje
1856—1860 m. Antrasis “opijaus karas” Kinijoje
1867—1868 m. Meidzi revoliucija

 

27 Lie

§41. Europiečių skverbimasis į Aziją ir Afriką. Anglija užgrobia Indiją

Europiečių kolonijos Azijos ir Afrikos šalyse

Pirmieji kolonijas pradėjo grobti portugalai jau XV d. Tiesa, jie nepajėgė nukariauti didelių žemių plotų, tad įkūrė tik atramos punktus vakarinėje Afrikos pakrantėje, Indijoje, Ceilono saloje ir Malajų salyne. Iš šių šalių portugalai išveždavo auksą, dramblio kaulą, indigą, ryžius, cukrų, medvilninius audinius, ypač daug prieskonių ir gaudavo labai dideles pajamas. Pavyzdžiui, centnerį pipirų, kuris Indijoje kainavo tris dukatus, Lisabonoje parduodavo už 40 dukatų. Dar XV a. portugalai pradėjo, prekiauti vergais negrais, kuriuos veždavo iš Afrikos.

Tačiau Portugalijos kolonijinė galybė pasirodė netvirta ir trumpalaikė. Portugalija buvo nedidelė šalis ir nepajėgė apginti po platų pasaulį pristeigtų atramos punktų bei valdų. Nors ir gaudama milžiniškas pajamas, Portugalija menkai plėtojo pramonę. Beje, kaip ir Ispanija, kuri, be kolonijų Amerikoje, užgrobė taip pat Filipinų salas Pietryčių Azijoje.

XVI a. antroje pusėje portugalus ir ispanus ėmė lenkti olandai. Jų laivai plaukė į Indiją, prekiavo ir piratavo, plėšė pakrančių miestus. Olandai kūrė atramos punktus ir kolonijas Ceilono saloje ir Malajų salyne ir stūmė iš ten portugalus.

Beveik kartu su olandais į Rytus ėmė veržtis anglai. Jie steigė atramos punktus Afrikos vakarinėje pakrantėje, o nuo XVII a. pradžios — Indijoje ir Malajų salyne. Anglai Indijos, o ypač Atlanto vandenyne piratavo, puldinėdami kitų šalių prekybos laivus.

Prancūzija pradėjo grobti kolonijas vėliau už kitas Vakarų Europos valstybes, tik XVII a. Ji steigė atramos punktus Afrikos pakrantėse ir Indijoje.

Su Rytais prekiavo ir grobė kolonijas ne tik pačios valstybės, bet ir galingi pirklių — anglų, olandų ir prancūzų susivienijimai, vadinami Ost Indijos kompanijomis. Valstybės suteikdavo joms išskirtinę teisę prekiauti su Rytais, steigti ten atramos punktus, turėti ne tik prekybos, bet ir karinį laivyną, taip pat samdomąją sausumos kariuomenę.

Ost Indijos kompanijų tarpusavio kova ir prekyba su Rytų šalimis

Kompanijos kariavo ir tarpusavyje. Po smarkių kovų jūrose ir sausumoje olandai išstūmė anglų Ost Indijos kompaniją Malajų salyno (Indonezijos). Anglų kompanijai teko varžytis su prancūzų Ost Indijos kompanija Indijoje. XVIII a. anglai ir prancūzai net kelis kartus kariavo dėl viešpatavimo šioje šalyje. Karai baigėsi anglų pergalę. Prancūzai buvo išstumti iš Indijos.

Ost Indijos kompanijos išveždavo iš Rytų šalių įvairių prekių (iš pradžių daugiausia prieskonių), kurias įsigydavo labai mažomis kainomis, o parduodavo Europoje didelėmis. Nemažai lėšų kompanijos surinkdavo iš karinio grobio, nukariautų žemių gyventojų mokamų mokesčių bei įvairių rinkliavų. Už tas lėšas nupirktos prekės būdavo vežamos į Europą. Tuo tarpu pramonės gaminių iš Europos į Rytus ligi XIX a. pradžios buvo gabenama nedaug. Pavyzdžiui, XVIII a. viduryje anglai tik penktadalį perkamų Rytuose prekių apmokėdavo savo pramonės gaminiais, o kitą, didžiąją dalį — auksu bei sidabru.

Padėtis keitėsi Europoje, pirmiausia Anglijoje, prasidėjus pramonės perversmui. Europos fabrikų prekės buvo kur kas pigesnės už tokias pačias Rytų šalių prekes, pagamintas rankomis. Labai sumažėjo anksčiau vyravusių prekyboje su Rytais prieskonių (pipirų, gvazdikėlių, vanilės) reikšmė. Augančiai pramonei reikėjo žaliavų — pirmiausia medvilnės, vertingų rūšių medienos, o miestų gyventojams — maisto produktų (grūdų, kavos, arbatos). Prekybos apimtis smarkiai padidėjo.

Kolonijų pavergimas

Vakarų Europos valstybės panaikino pirklių kompanijas, taip pat jų išskirtines teises ir pačios ėmėsi valdyti visas kolonijas. Vienų šalių nepriklausomybę europiečiai panaikindavo, kitas paimdavo į savo įtaką. XIX a. anglai galutinai įsiviešpatavo Indijoje, olandai — Indonezijoje, prancūzai užgrobė Alžyrą ir Vietnamą. Vakarų Europos valstybės pradėjo dalytis Afrikos žemyną, iš kurio tris šimtmečius buvo vežami vergai į Amerikos plantacijas.

Tuo tarpu Kinija, Osmanų imperija, Iranas virto pusiau kolonijomis. Europiečiai priversdavo šias šalis įsileisti į savo rinkas užsienio pramonės gaminius (be muitų arba su labai mažais muitais), pasirašyti nelygiateises sutartis, daryti kitų nuolaidų.

Azijos valstybės netekdavo priklausomybės imdamos paskolas. Jas Europos bankai duodavo Azįjos šalių valdovams už dideles palūkanas, kurioms sumokėti vėl reikėdavo skolintis pinigų. Kartą pakliuvusi į skolų kilpą valstybė negalėdavo iš jos ištrūkti. Į skolas buvo įklimpusi Kinija, Egiptas, Osmanų imperija. Ši XIX a. antroje pusėje palūkanoms skirdavo 60 proc. valstybės pajamų.

Kolonizavimo padariniai

Europietiškų pramonės dirbinių nevaržomas įvežimas žlugdė Azijos šalių amatininkus ir manufaktūras. Rankų darbas negalėjo konkuruoti su mašinomis. Indijoje smuko medvilninių audinių gamyba, visiškai nuskurdo ir badu mirė šimtai tūkstančių audėjų.

Trumpai tariant, europiečių skverbimasis smarkiai padidino Azijos šalių visuomenės prieštaravimus, pablogino jų gyventojų padėtį. Nukariautojai nepaisė tenykščių tradicijų bei įstatymų, o įvesdavo savus, europietiškus. Kolonijų gyventojai dažnai sukildavo prieš svetimšalius. Tačiau juos nuslopindavo tvarkinga ir gerai ginkluota kariuomenė, tiesa, kartais tik po ilgų, net dešimtmečius trunkančių kovų.

Kita vertus, azijiečiai susipažino su Europos kultūros bei mokslo laimėjimais. Kolonijose buvo steigiamos mokyklos, tiesiami keliai, vėliau ir geležinkeliai. Pagaliau ir europietiški įstatymai buvo humaniškesni, ne tokie žiaurūs, kaip vietiniai. Tik gaila, kad naujus įstatymus kolonizatoriai taikydavo neatsižvelgdami į tų šalių tradicijas. Ne veltui indai sakydavo: „Anglų teisėjas baisesnis už tigrą”. Kolonijose nekildavo niokojančių vietinių kunigaikščių tarpusavio karų, joms nebegrėsė ir karingų kaimynų antpuoliai. Taigi europiečių skverbimasis į Azijos šalis turėjo ir teigiamų padarinių. Tačiau reikia pastebėti, kad europiečiai pavergė tas šalis ne rūpindamiesi jų gyventojais. Atvirkščiai, jie siekė tik naudos, kiek galima daugiau pelno ir nesirinko jo gavimo būdų. Europiečių skverbimosi į Afriką padariniai, bent jau ligi XIX a. vidurio, buvo tik neigiami. Juk iš Afrikos veždavo vergus, kurių nemaža dalis dėl nepakeliamų sąlygų žūdavo kelionės per Atlantą metų.

Europiečiai Indjoje ir Mogolų valstybė

Pirmieji europiečiai, pasiekę Indijos krantus, buvo portugalai, vėliau juos išstūmė olandai. Tačiau nei vieni, nei kiti nemėgino užkariauti didesnių šalies plotų ir pasitenkino atramos punktais Indostano pusiasalio pakrantėse.

Pirma, Portugalija ir Olandija neturėjo jėgų kariauti Indijoje. Antra, XVI a. pradžioje Indijoje susikūrė galinga musulmoniška Mogolų valstybė. Su ja europiečiai buvo linkę palaikyti taikius prekybinius ryšius, o ne kariauti. Mogolų kariuomenė buvo didelė, apginkluota gera tų laikų artilerija. Klestėjo Indijos kultūra. Šalyje buvo statomos didžiulės tvirtovės, šventyklose, rūmuose, valdovų dvaruose gyvenę poetai ir dailininkai sukūrė nemirtingų kūrinių.

Tačiau Mogolų valstybė pasirodė nepatvari. Ją silpnino musulmonų ir induistų religinė nesantaika, feodalų tarpusavio vaidai ir jų kova su valstybės valdovais. Induistai, sudarantys daugumą Mogolų valstybės gyventojų, buvo nepatenkinti musulmonų viešpatavimu ir dažnai sukildavo. Šiaurės vakarų Indijoje atsirado nauja religija — sikizmas, priešiška ir islamui, ir induizmui.

Anglų valdžios įvedimas Indijoje

XVIII a. viduryje Mogolų valstybė visiškai suiro. Tai labai padėjo anglams nukariauti Indiją. Ost Indijos kompanija Indijoje tvarkėsi beveik neatsiklausdama Anglijos karaliaus ir vyriausybės. Ji kariavo, sudarinėjo sutartis su Indijos valdovais, rinko mokesčius, turėjo savo laivyną ir kariuomenę. XVIII a. samdoma Ost Indijos kompanijos kariuomenė kartais būdavo didesnė už visą Didžiosios Britanijos sausumos armiją. Kompanijos kariuomenėje kareiviais (jie buvo vadinami sipajais) tarnavo samdiniai iš karingesnių Indijos tautų, o karininkais — tik europiečiai. Taigi kompanija, užkariaudama Indiją, naudojo pačius indus kaip „patrankų mėsą”. Priešingu atveju kažin ar anglams būtų užtekę jėgų ir drąsos ryžtis tokiam žingsniui. Juk Indijoje XVIII a. viduryje gyveno apie 170 mln. žmonių, t.y. kur kas daugiau negu Europos ir Amerikos žemynuose kartu.

Anglų kolonizatoriai šaudo į sukilelius Indijoje

1757 m. Ost Indijos kompanija užvaldė plačią Bengalijos sritį Gango ir Bramaputros žemupiuose. Pralaimėjusi Septynerių metų karą, savo valdas Indostano pusiasalyje prarado Prancūzija. Ligi XIX a. vidurio visą didžiulę Indiją nuo Himalajų kalnyno šiaurėje iki pusiasalio pietinio pakraščio užvaldė anglai. Vienur jie visiškai nušalino vietinius valdovus, kitur pavertė juos savo vasalais. Indijoje išliko keIi šimtai didesnių ir mažesnių kunigaikštysčių, bet kunigaikščiai privalėjo besąlygiškai klausyti anglų patarėjų. Nepaklusnieji būdavo nušalinami. Ilgiausiai kolonizatoriams priešinosi sikhai. Tik XIX a. 5-ame dešimtmetyje jie buvo nugalėti, jų valstybė panaikinta.

Indijos sukilimas

1857—1859 m. sukilimas

Tačiau greitai, 1857 m., Indijoje prasidėjo sukilimas, sukėlęs grėsmę anglų viešpatavimui. Sukilimui vadovavo kai kurie iš kunigaikščių, o svarbiausia jėga virto samdomi kareiviai — sipajai, atsisakę tarnauti anglams. Šie sukilimo visiškai nelaukė, tačiau greitai atsitokėjo. Iš Europos anglai atgabeno kariuomenės, pačioje Indijoje pasamdė Himalajų kalniečių ir tų pačių sikhų.

Sukilėliai buvo susiskaldę, neturėjo bendros vadovybės, jiems trukdė induistų ir musulmonų nesantaika. Sukilimas apėmė tik šiaurinę Indijos dalį aplink Delio miestą ir neišplito visoje šalyje. Anglams pavyko nuslopinti sukilimą 1859 m. Tūkstančius paimtų į nelaisvę sipajų jie nubaudė mirtimi. Daugelis jų buvo pririšti prie patrankų vamzdžių ir šūviais sudraskyti į gabalus. Beje, Azijos šalių valdovai ir nukariautojai sukilimus slopindavo dar žiauriau — išpjaudavo ištisų miestų gyventojus. Anglai taip niekados kolonijose nesielgė.

Sutriuškinusi sukilėlius, Anglijos vyriausybė panaikino Ost Indijos kompaniją ir paskyrė Indijai valdyti vicekaralių, pradėjo kai kuriuos kitus pertvarkymus. Indijoje buvo atidaryti trys universitetai, kurie rengė europietiškai išsilavinusius indus dirbti valdymo įstaigose. Indijoje buvo tiesiami geležinkeliai, atsirado pirmieji fabrikai. Tačiau visa tai anglai darė tik siekdami gauti iš savo didžiausios kolonijos kuo daugiau naudos, nesirūpindami jos gyventojų padėtimi. Dešimtys milijonų indų badavo, šimtai tūkstančių mirdavo badu, bet anglų valdžia nemažindavo mokesčių ir kitų rinkliavų.

Klausimai

1.  Kodėl Portugalija nepajėgė išlaikyti savo kolonijų?
2. Kodėl iki XIX a. pradžios Europos šalys išveždavo j Rytus nedaug pramonės gaminių?
3. Kaip europiečiai įsitvirtindavo Azijos ir Afrikos šalyse?
4. Kokie buvo europiečių kolonizacijos Azijos šalyse padariniai?
5. Kodėl Mogolų valstybė buvo nepatvari?
6. Kodėl anglams pavyko užkariauti Indiją?
7. Kokios buvo 1857—1859 m. Sukilimo pralaimėjimo priežastys?

27 Lie

§ 40. XIX a. pab. reformos Rusijoje. Baudžiavos panaikinimas

Baudžiavos panaikinimo prielaidos

1855 m. Rusijos caru tapo Aleksandras II. Rusijos kaimas buvo nualintas. Betrūko tik kibirkštėlės, kad kiltų naujas valstiečių karas. Ilgai užsibuvusi baudžiava stabdė krašto pažangą. Naujasis caras turėjo viešai Maskvos bajorijos atstovams pareikšti, kad teksią naikinti baudžiavą. 1857 m. pradžioje buvo įsteigtas Slaptasis komitetas baudžiavos panaikinimo projektams rengti ir svarstyti. Bet valdžia norėjo parodyti, kad baudžiavos panaikinimas yra savanorišką bajorijos auka ir tai daroma jos iniciatyva. Todėl 1857 m. pabaigoje caras pasirašė specialų raštą — reskriptą Vilniaus generalgubernatoriui. Šis raštas leido vakarinių gubernijų bajorams svarstyti baudžiavos panaikinimo problemą, mat valdžia prisiminė, kad kadaise Vilniaus, Kauno, Gardino gubernijų dvarininkai buvo siūlę panaikinti baudžiavą. Iki tol Rusijoje buvo draudžiama viešai apie tai kalbėti. Svarstant projektus, bajorų grupuotės nesutarė dėl baudžiavos panaikinimo formų ir nuolaidų valstiečiams.

Aleksandras II

1861 m. vasario 19 d. manifestas

1861 m. vasario 19 d. caras pasirašė teisinius baudžiavos panaikinimo aktus — „Manifestą” ir Nuostatus”. Buvę baudžiauninkai gavo asmens laisvę, kai kurias turtines teises. Dabar jie be dvarininko sutikimo galėjo verstis amatais, prekyba, vykti uždarbiauti, įsigyti kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, sudarinėti įvairius civilinius sandėrius, būti ieškovais teisme, mokytis, stoti tarnybon, pereiti į miestiečių ar pirklių luomus, laisvai tuoktis ir tvarkyti kitus šeimos reikalus.

Baudžiavos panaikinimo sąlygos

Valstiečiai gavo teisę išsipirkti sodybą ir daržą prie jos. Visos žemės, neišskiriant ir valstiečių naudotų sklypų, savininkais liko dvarininkai. Pagal įstatymus jie galėjo leisti valstiečiams išsipirkti skirtinį sklypą. Jis paprastai būdavo mažesnis už tą, kuriuo valstietis naudojosi iki reformos. Skirtinį žemės sklypą valstietis pradėdavo išsipirkti tik po kelerių metų. Ligi tol jis buvo dvarininko laikinasis prievolininkas, t. y. pusiau baudžiauninkas, ir mokėjo savo buvusiam savininkui piniginę duoklę, ėjo lažą. Paskutiniai laikinieji prievolininkai buvo panaikinti tik 1881 m.

Išpirka buvo apskaičiuojama ne pagal žemės kainą rinkoje, bet pagal valstiečio duoklės ir kitų prievolių dvarininkui dydį. Todėl ji buvo 2—3 kartus didesnė negu žemės kaina rinkoje. Išpirkai sumokėti valstiečiui pinigų skolino iždas. Paskolą su procentais valstietis turėjo grąžinti per 49 metus, kasmet mokėdamas didelius išperkamuosius mokesčius. Nuo 1907 m. sausio 1 d. išperkamieji mokesčiai buvo panaikinti.

Zemstvų ir miestų reforma

Panaikinus baudžiavą, Rusijoje išliko dvarininkų žemėvalda. Valstiečių išsiperkama žemė netapdavo jų privatine nuosavybe, nes kaime išliko bendruomeninė žemėvalda. Iš kaimo valstietis galėjo išeiti tik bendruomenei leidus, t. y. jis neturėjo tikros užsiėmimo ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvės.

Kiek vėliau nuo baudžiavos buvo atleisti ir valstybiniai, ir caro rūmų valstiečiai. Rusijos imperijos pakraščiuose, kur gyveno nerusų tautybės žmonės, baudžiavos panaikinimas turėjo savų ypatumų.

1861 m. baudžiavos panaikinimas buvo labai svarbus Rusijai pereinant nuo feodalinio ūkio prie laisvos verslininkystės.

Panaikinus baudžiavą, reikėjo pertvarkyti ir daugelį visuomenės gyvenimo sričių — vietinį valdymą, teismus, švietimą, finansus, kariuomenę. Prasidėjo reformų laikai. Pirmiausia Rusijoje buvo įvykdyta vietinio valdymo reforma — įvestos zemstvos. Jos turėjo geriau tvarkyti vietinį ūkį ir padėti administracijai valdyti kraštą. 1864 m. paskelbus zemstvų nuostatus, gubernijose ir apskrityse buvo kuriamos visų luomų renkamos zemstvų institucijos: susirinkimai (tvarkomoji grandis) ir valdybos (vykdomoji grandis). Zemstvų rinkimai buvo daugiapakopiai ir vyko atskirai keliose kurijose. Rinkimų sistema buvo grindžiama gana dideliu turto cenzu. Formaliai zemstvos buvo neluominės organizacijos. Bet kurijos iš tikrųjų buvo sudaromos pagal luomus. Daugumoje zemstvų vyravo bajorijos atstovai.

Zemstvos tiesiogiai nedalyvavo valdyme. Jos nebuvo ir tikros savivaldos įstaigos, nes veikė prižiūrimos gubernatoriaus. Zemstvos tvarkė ir tiesė kelius, samdė gydytojus, mokytojus, steigė ir statė ligonines, prieglaudas, mokyklas, kai kuriose vietose kūrė paštą, globojo prekybą, pramonę, verslus ir pan.

1870 m. buvo pertvarkytas ir miestų valdymas. Dar nuo Jekaterinos II laikų gyvavusi luominė miesto dūmą buvo pakeista visiems luomams atstovaujančiomis savivaldos institucijomis: tvarkomąsias funkcijas turinčia miesto dūmą ir miesto valdyba, kuriai vadovavo dūmos pirmininkas. Visi rinkėjai pagal turto cenzą buvo suskirstyti į tris nelygiavertes kurijas.

Miestų dūmos ir valdybos tvarkė visus ūkio reikalus: taisė ir prižiūrėjo gatves, aikštes, turgavietes, rūpinosi ugniagesių išlaikymu, sveikatos apsauga, mokyklomis, globojo prekybą ir pramonę. Miestų dūmos taip pat turėjo skirti lėšų policijai, kareivinėms ir kalėjimams išlaikyti. Miestų dūmos ir valdybos buvo savarankiškesnės už zemstvas.

Teismų ir švietimo reforma

Bene nuosekliausia buvo 1864 m. teismų reforma. Nauji teismų nuostatai skelbė, kad panaikinami senieji feodaliniai luominiai teismai ir kuriami bendri visų luomų žmonėms teismai.

Teismų reforma ne tik sukūrė naują teismų sistemą (taikos teismas, apskrities taikos teisėjų suvažiavimas, apygardos teismas, teismo rūmai), bet ir įvedė visiškai naują teisenos tvarką. Teismuose galėjo vykti šalių varžytinės (teisminis ginčas tarp valstybės kaltintojo — prokuroro ir gynybos atstovo — prisiekusiojo patikėtinio arba advokato). Teismo procesas pasidarė atviras, viešas, prieinamas publikai. Baudžiamosiose bylose teisiamojo kaltę pagal teismo pateiktus klausimus nustatydavo prisiekusieji tarėjai, o teismas remdamasis jų sprendimu tik suformuluodavo nuosprendį.

Zemstvų ir teismų reformos nebuvo įgyvendintos daugelyje Rusijos imperijos pakraščių, tose gubernijose, kuriose gyveno mažai rusų.

Svarbi buvo švietimo reforma, pašalinusi iki tol buvusius luominius apribojimus siekiantiesiems mokslo. 1863 m. valdžia paskelbė naujus Universitetų nuostatus. Nuo tol bet kurio luomo atstovai be apribojimų galėjo stoti į universitetą arba į bet kurią aukštąją technikos mokyklą. Tačiau moterys į šias aukštąsias mokyklas nebuvo priimamos. 1869 m. pradėti steigti aukštieji moterų kursai, kuriuose buvo mokoma pagal universitetų programas.

1864 m. buvo patvirtinti Pradinių liaudies mokyklų nuostatai. Tose mokyklose mokslas buvo nemokamas. Jas dažniausiai lankė valstiečių ir kitų žemesniųjų luomų vaikai. Tais pačiais metais įsigaliojo ir naujas Gimnazijų statutas. Visų luomų vaikai galėjo mokytis klasikinėje bei realinėje gimnazijoje, taip pat nepilnoje gimnazijoje — progimnazijoje. Mokslas šiose vidurinėse mokyklose buvo mokamas. Rusijoje pagaliau buvo sukurta nuosekli švietimo sistema.

Karinė reforma

Buvo įvykdyta ir karinė reforma. Karybos pertvarkymai prasidėjo 1862 m. ir truko iki 1874 m., kol buvo įvesta visuotinė karinė prievolė vietoje iki tol buvusio prievartinio rekrutų rinkimo į kariuomenę. Nuo tol Rusijos kariuomenėje tarnavo visų luomų žmonės. Karininkais galėjo būti ne tik bajorai, bet ir kitų luomų atstovai, baigę gimnaziją. Karininkams rengti buvo įsteigta karinių mokymo įstaigų: karo gimnazįjų, kariūnų ir karo mokyklų. Tačiau Rusijos kariuomenėje vis dėlto negalėjo tarnauti Šiaurės tautelių, Kazachstano ir Vidurinės Azijos, kai kiurių Šiaurės Kaukazo tautų žmonės.

Karinė reforma sustiprino Rusijos kariuomenę, sudarė sąlygas turėti apmokytą rezervą.

Nors Aleksandro II reformos nebuvo visai nuoseklios, užbaigtos, tačiau jos parengė Rusiją gyventi europinės raidos sąlygomis.

Po XIX a. 8-o—9-o dešimtmečio pradžios politinių įvykių, kuriuos sukėlė tuo metu sustiprėjęs revoliucinės radikaliosios Rusijos inteligentijos — narodnikų — judėjimas, naujas caras Aleksandras III sustabdė kai kurias reformas.

Rusija nukariauja Vidurinę Aziją

Aleksandro II valdymo laikais (1855—1881 m.) galutinai susiformavo Rusijos imperijos teritorija. Tuo metu Rusija prisijungė daug žemių Vidurinėje Azijoje, Amūro upės regione ir Tolimuosiuose Rytuose.

Europos sostinėse bene daugiausia atgarsių sukėlė Rusijos skverbimasis į Vidurinę Aziją. XIX a. viduryje ji pasidarė Rusijos ir Anglijos tarpusavio kovos arena.

Vidurinėje Azijoje buvo įsikūręs Bucharos emyratas, Chyvos ir Kokando chanystės bei laisvos, bet dar neturinčios savo valstybės turkmėnų gentys. Rusija skverbėsi į Vidurinę Aziją ne tiek dėl ekonominių, kiek dėl politinių motyvų. Ji varžėsi su Anglija dėl įtakos, be to, norėjo užkariauti Afganistaną. Savo veiksmus Rusija teisino Anglijos bandymu „sulipdyti” antirusišką trijų Vidurinės Azijos valstybių koaliciją.

Rusija pradėjo ekspansiją į Vidurinę Aziją 1854 m., kuomet prisijungė visą Kazachstaną. Per gana trumpą laiką (1864—1873 m.) rusų daliniai sumušė prastai ginkluotą ir neapmokytą Kokando, Bucharos ir Chyvos kariuomenę. Jų valdovai pripažino save Rusijos vasalais. Kai kurios šių valstybių teritorijos buvo prijungtos prie Rusijos, iš jų sudaryta Turkestano generalgubernatorystė su centru Taškente. Kitos Bucharos emyrato, Kokando ir Chyvos chanysčių teritorijos formaliai liko savarankiškos, tačiau iš tikrųjų tapo Rusijos protektoratais. Kokando chanystėje vyko antirusiškas judėjimas, net sklido kalbos apie šventąjį musulmonų karą. Tad 1876 m. rusų kariuomenė užėmė visą Kokando chanystę ir prijungė ją prie Rusijos. Bucharos emyratas ir Chyvos chanystė, gerokai apkarpius jų teritorijas, ir toliau liko Rusijos protektoratais. Jos nebuvo prijungtos prie imperijos.

1878—1884 m. nemaža dalis turkmėnų genčių teritorijos karine jėga, taip pat panaudojant „liaudies atstovų susirinkimo” nutarimus buvo prijungta prie Rusijos.

1885—1887 m. Londone Rusija galutinai susitarė su Afganistanu dėl sienų. Dalis turkmėnų ir uzbekų žemių liko Afganistanui ir Iranui. Kiek vėliau su anglais buvo pasirašytas susitarimas dėl Afganistano ir Rusijos sienos Pamyro kalnuose. Rusija ir Afganistanas pasidalijo ir tadžikų žemes.

Rusų kolonizacija Tolimuosiuose Rytuose

Rusų kolonistai jau nuo XVII a. vidurio kūrėsi Amūro upės rajone. Dėl to kildavo ginčų su Kinijos valdžia, nes kairysis Amūro krantas nepriklausė nei vienai, nei kitai valstybei. Rusijos ekspansiją Tolimuosiuose Rytuose XIX a. viduryje suaktyvino rusų jūreivių geografiniai atradimai šiame regione ir, kita vertus, amerikiečių žvalgomieji žygiai Amūro žiotyse, Anglijos ir Prancūzijos bandymai įsitvirtinti Kinijoje. Rusija stengėsi susitarti su Kinija dėl sau patogios sienos nustatymo ir dėl nepalankios Nerčinsko sutarties panaikinimo. Naudodamasi sunkia politine ir karine Kinijos padėtimi, Rusija privertė ją 1858 m. pasirašyti Aigūno sutartį. Pagal ją Rusijos valda buvo pripažintas visas kairysis Amūro upės krantas, o Kinijai atiteko dešinysis krantas iki Usūrio upės. Didžiulės teritorijos, esančios tarp Amūro ir Usūrio iki pat Ramiojo vandenyno, liko bendra abiejų šalių valda. 1860 m. Pekino sutartimi Usūrio kraštas buvo pripažintas Rusijai ir nustatyta tiksli jos siena su Kinija Usūrio upe ir kitomis gamtinėmis ribomis.

Tuo metu Rusija susidūrė ir su Japonija. Pagal 1855 m. Simodos sutartį Japonija pripažino Rusijai Kurilų salas (išskyrus keturias šios virtinės salas, kurias jau seniau valdė japonai). Tačiau liko neišspręstas ginčas dėl Sachalino salos. Ir tik 1875 m. pagal Peterburgo sutartį Rusijai atiteko visas Sachalinas, nes Japonija atsisakė pretenzijų į jo pietinę dalį. Už tai Rusija perleido Japonijai kaip kompensaciją Kurilų salas.

Tolimuosiuose Rytuose Rusija valdė Aleutų salas Ramiojo vandenyno šiaurėje ir Aliaską. Tačiau Rusijos ryšys su šia valda buvo labai silpnas. Iš tikrųjų ją valdė Rusijos-Amerikos bendrovė. 1867 m. Rusija, siekdama atsikratyti šio turtingo, bet dėl didelių atstumų jai nuostolingo krašto ir norėdama paversti JAV savo sąjungininke prieš Angliją, Aleutų salas bei Aliaską (1,5 mln. km1 2 3 4 teritoriją) pardavė Jungtinėms Amerikos Valstijoms už 7,2 mln. dolerių.

Klausimai

1. Kodėl Rusijoje tik XIX a. antroje pusėje buvo panaikinta baudžiava?
2. Kokias teises gavo valstiečiai?
3. Kokiomis sąlygomis valstiečiai gavo žemę?
4. Kodėl buvo įvykdyta zemstvų reforma?
5. Paaiškinkite teismų reformą.
6. Papasakokite, kaip buvo pertvarkyta karyba.
7. Kokias teritorijas Rusijos imperija prisijungė valdant Aleksandrui II?

27 Lie

§ 39. Rusijos karai ir teritorijos plėtimas, 1812 m. karo pradžia

XIX a. pradžios Rusijos karai

XIX a. pradžioje Rusija buvo įsivėlusi į keletą karų. Ji kariavo su Prancūzija (1805, 1806—1807, 1812 m.), Iranu (1805—1813 m.), Turkija (1806—1812 m.), Švedija (1808— 1809 m.). Ypač sunkūs Rusijai buvo du pirmieji karai su Prancūzija. Rusija pati juos pradėjo ir abu pralaimėjo. Po antrojo karo pasirašyta Tilžės taika nepatenkino abiejų šalių ir labai užgavo rusų savimeilę.

1812 m. karo pradžia

Tačiau svarbiausias XIX a. pradžios Rusijos istorijos įvykis buvo 1812 m. karas su Prancūzija. Jis subrandino rusų patriotizmą, ypač tarp bajorijos, kuriai ligtol beveik netekdavo net rusiškai kalbėti, nes pagal to meto madą ne tik viešumoje, bet ir namie buvo kalbama tik prancūziškai.

Tilžės taikos sukurta Rusijos ir Prancūzijos sąjunga buvo laikina, nes jau tuo metu šių valstybių tarpusavio prieštaravimai nustelbė siekimą bendradarbiauti. Abi šalys rengėsi karui. Visus 1811 m. Napoleonas I telkė savo kariuomenę prie Rusijos vakarinių sienų, tikėdamasis stipriu staigiu smūgiu priversti ją kapituliuoti. Rusijos kariuomenės vadovybė kiek pavėluotai pradėjo karštligiškai statyti įtvirtinimus prie Nemuno, Dauguvos ir Berezinos.

Napoleono I žygis į Rusiją 1812 m. Karių skaičiaus mažėjimas.

Tuo metu Prancūzija sumobilizavo didžiausią pasaulyje kariuomenę — 1 mln. 200 tūkst. karių. Prie Rusijos sienų Napoleonas I sutelkė 600 tūkst. žmonių. Ši kariuomenė, išdėstyta 300 km ruože, turėjo daugelio metų pergalingų karų patirtį.

Rusija tuo metu turėjo 600 tūkst. kariuomenės. Tai buvo rekrutų armija, todėl šalis neturėjo parengtų rezervų. Tik 220 tūkst. rusų karių buvo sutelkta prie vakarinės sienos.

Ši kariuomenė telkėsi 600 km ruože: 1-oji armija stovėjo 180 km ruože tarp Raseinių ir Lydos, 2-oji armija — 50 km ruože tarp Nemuno ir Vakarų Bugo, o 3-oji — Valuinėje (1-ąją ir 2-ąją armijas skyrė 100 km, o 3-oji nuo 2-osios buvo nutolusi net per 200 km). Rusija tikėjosi karo, tačiau jam buvo nepasirengusi. Jos kariuomenės vadų planas trauktis prie Dauguvos ir ten laukti priešininko įtvirtintoje stovykloje buvo netikęs. Napoleonas I rengėsi smogti į 1-osios ir 2-osios armijos tarpą ir pavieniui sumušti jas dar pasienyje.

1812 m. birželio 12(24)-osios naktį Napoleono I kariuomenė keliomis kolonomis pradėjo keltis per Nemuną ties Kaunu ir anksti rytą įžengė į Kauną. Rusai pasitraukė be mūšio. Prancūzų kariuomenė sparčiai žygiavo priekin. Vyko tik nedideli susirėmimai su besitraukiančia Rusijos kariuomene. Jos 1-oji ir 2-oji armijos liepos 22 (rugpjūčio 3) d. prie Smolensko susijungė. Čia įvyko pirmas rimtesnis priešininkų susidūrimas. Napoleonui I skverbiantis tolyn į Rusiją, jo kariuomenės padėtis sunkėjo, nes tiekimo bazės ir rezervai nutolo nuo pagrindinių pajėgų, užnugaryje tekdavo palikti įgulas. Prancūzų kariuomenės užimtoje teritorijoje prasidėjo gyventojų neramumai, kurie peraugo į partizanų karą.

Borodino mūšis ir jo padariniai

Rugpjūčio 17(29) d. vadovavimą Rusijos kariuomenei perėmė naujas vyriausiasis vadas — Michailas Kutuzovas (1745—1813). Lemiamas mūšis įvyko rugpjūčio 26 (rugsėjo 7) d. Kutuzovo pasirinktose pozicijose Borodino laukuose prie Možaisko, tik už 20 km nuo Maskvos. Mūšis truko 12 valandų. Iš abiejų pusių jame dalyvavo 250 tūkst. karių ir apie 1230 pabūklų. Jėgos buvo apylygės. Mūšyje žuvo 50 tūkst. prancūzų ir 43 tūkst. rusų.

Po mūšio rusai pasitraukė ir dėl Maskvos daugiau nekovojo. Rugsėjo 2(14) d. Napoleonas I įžengė į miestą. Padegtoje Maskvoje prancūzų imperatorius laukė pasiūlymo derėtis dėl taikos. Nesulaukęs spalio 7(19) d. įsakė trauktis. Po daugelio triumfo metų atėjo didysis Napoleono Bonaparto pralaimėjimas. Rusijos kariuomenė privertė prancūzus grįžti senuoju Smolensko keliu, kuris buvo visiškai nuniokotas: kas dega — sudeginta, kas valgoma — suvalgyta. Šiuo keliu dvi didžiulės armijos prieš kelis mėnesius slinko Maskvos link ir pakeliui viską sunaikino. Besitraukiantys prancūzai badavo.

Maskvos gaisras

Karo pabaiga

Lapkričio 14(26) d. mūšyje prie Berezinos upės prancūzai neteko dviejų trečdalių dar turimų karių. Jie žuvo arba pateko į nelaisvę. Napoleono I kariuomenė pradėjo netvarkingai bėgti. Po kelių dienų imperatorius Smurgainiuose paliko kariuomenės likučius ir rogėmis išskubėjo į Vakarus. Pačioje 1812 m. pabaigoje per Nemuną —  tuometinę Rusijos imperijos sieną — persikėlė tik apie 30 tūkst. prancūzų armijos karių. Didžiuliuose plotuose tarp Maskvos ir Nemuno dar keletą mėnesių rusų kareiviai gaudė miškuose ir kaimeliuose užsilikusius prancūzus.

Napoleono I kariuomenės likučiai

Imperijos teritorijos plėtimas

XIX a. pradžioje ne kartą keitėsi Rusijos vakarinės sienos. Po paskutinio karo su Švedija (1808—1809 m.) Rusija prisijungė Suomiją ir Alandų salas. Iš prijungtų teritorijų buvo sudaryta Suomijos didžioji kunigaikštystė, kuri Rusijos imperijoje turėjo autonomiją. Pagal 1812 m. Bukarešto taikos su Turkija sąlygas Rusija gavo Besarabiją — nemažą teritoriją, esančią tarp Dnestro ir Pruto upių. Pagaliau pagal 1815 m. Vienos kongreso sąlygas Rusijai teko buvusios Varšuvos kunigaikštystės teritorija — nemažai lenkų žemių, Varšuva ir Lietuvos Užnemunė. Iš šitų teritorijų buvo sudaryta Lenkijos karalystė, iki 1831 m. turėjusi savo konstituciją ir ribotą autonomiją.

Naujosios žemės Rusijai buvo strategiškai labai svarbios. Bet toliau skverbtis į Vakarus Rusija jau negalėjo. Ji ilgam atsigręžė į Rytus.

Užkaukazės prisijungimas ir Kaukazo nukariavimas

Visą XIX a. pirmą pusę rusai atkakliai plėtė savo imperijos teritoriją Kaukaze. Kovodama su Turkija, Rusija veržėsi į Šiaurės Kaukazą ir Užkaukazę. Ji teisino savo ekspansiją Kaukazo krikščionių globa bei gynimu, nors dauguma Šiaurės Kaukazo ir kai kurios Užkaukazės tautos buvo musulmonai. Kaukaze būta daug didelių ir mažų, stiprių ir nusilpusių karalysčių, chanysčių ir kitokių valstybės darinių. Kaukazas Rusijai buvo labai svarbus kaip užtvara derlingoms pietinėms stepėms ir Juodosios jūros uostams.

Rusija nesitenkino tuo, kad Rytų Gruzija virto jos protektoratu. Šioje Kaukazo dalyje vyko negailestinga vietos kunigaikščių tarpusavio kova. Jie į pagalbą kvietėsi tai Turkiją, tai Iraną. Tad Rusija skubėjo pasinaudoti Gruzijos valdovo Georgijaus XII prašymu priimti šalį į Rusijos imperiją. 1801 m. Aleksandras I pasirašė manifestą dėl Gruzijos prijungimo prie Rusijos. Valdančioji Bagratidų dinastija buvo pašalinta, Kartlijos ir Kachetijos karalystė panaikinta. 1803—1804 m. Rusijos protektoratu virto Vakarų Gruzijos dalis — Megrelija ir Imeretija. Rusija ten jau laikė savo įgulas. Verždamasi į Kaukazą, Rusija stengėsi užkirsti kelią į šį regioną Anglijai.

Tuo metu Rusija prisijungė ir dalį dabartinio Azerbaidžano — Gandžos chanystę ir kitas žemes. 1805 m. kilo Rusijos karas su Iranu. Tai padėjo Rusijai užimti Azerbaidžano žemes. Ji prisijungė Karabacho, Sekino ir Širvano chanystes. Rusų kariuomenė užėmė Derbentą ir Baku, o 1806 m. prasidėjusio karo su Turkija metu — Suchumį ir kitus pajūrio miestus. Rusija greitai prisijungė visą Abchaziją ir sustiprino savo pozicijas Juodosios jūros Kaukazo pakraštyje. Pagal Bukarešto taikos sutartį (1812 m.) Rusijai atiteko jau anksčiau prisijungta Gruzija ir Abchazija.

Vėliau ir Turkija, ir Iranas reikalavo peržiūrėti 1812— 1813 m. sutartis, išvesti rusų kariuomenę iš Užkaukazės. Dėl to kilo nauji karai su Iranu (1826—1828 m.) ir Turkija (1828—1829 m). Po jų Rusija prisijungė Rytų Armėniją, Nachičevanės chanystę ir pietines Azerbaidžano sritis. Siena tarp Rusijos ir Irano nusistovėjo Arakso upe. Rusija visiškai įsitvirtino Kaspijos jūroje. Gavusi Juodosios jūros pakrantėje ruožą nuo Anapos iki Počio, ji galutinai įsiviešpatavo šiame regione.

Galutinai užvaldyti Kaukazą Rusijai nebuvo lengva. Karas su nedidelėmis Šiaurės Kaukazo tautomis truko beveik 50 metų ir buvo pavadintas Kaukazo karu (1817—1864 m). Rusų kariuomenė keldino vietinius gyventojus, grobė jų turtą ir griovė ūkį. Sunkiausiai Rusijai sekėsi kovoti su Dagestanu ir Čečėnija. Šiaurės Kaukazo tautos atkakliai grūmėsi su rusų armija, negaudamos iš kitų šalių jokios paramos. Turkijos parama buvo neefektyvi, daugiausia propagandinė. Vykstant kovoms su Rusija, kalniečių pasipriešinimo vadovai bandė sukurti keletą valstybių. Imamas Šamilis 1834 m. sukūrė gana stiprią Dagestano ir Čečėnįjos kalniečių valstybę. Todėl Dagestanas ir Čečėnija priešinosi ilgiausiai. Rusijos kariuomenė Šiaurės Kaukaze ne tik kariavo, bet ir kūrė rusų nausėdijas. Pasibaigus Krymo (Rytų) karui, tolesnė kalniečių kova pasidarė beviltiška. Rusų kariuomenė tik praėjus 5 metams po to, kai žlugo Šamilio sukurta valstybė, užėmė kalnų teritorijas. Rusija galutinai įsitvirtino Šiaurės Kaukaze, be kurio jai buvo labai sunku išsilaikyti Užkaukazėje.

XIX a. 4-ame ir 5-ame dešimtmetyje Rusija plėtė teritorijas Vidurinės Azijos prieigose ir stiprino strategines pozicijas. Dėl politinių intrigų be didesnio pasipriešinimo Rusijos valdiniais tapo Vyresniojo žuzo kazachai. Taigi beveik visas Kazachstanas buvo prijungtas prie imperijos.

Klausimai

  1. Kokios buvo Napoleono kariuomenės pralaimėjimo Rusijoje priežastys?
  2. Kodėl gruzinai ir armėnai klusniai prisijungė prie Rusijos?
  3. Kodėl Kaukazo kalniečiai ilgai kovojo su galinga Rusijos imperija?
  4. I6vardykite teritorijas, kurias Rusija prisijung4 XIX a. pirmoje pusėje.
27 Lie

§ 38. Rusijos vidaus politika XIX a. pirmoje pusėje. A. Arakčejevo veikla

Pavlas I

1796—1801 m. Rusiją valdė Petro III ir Jekaterinos lI sūnus Pavlas I. Tuo trumpu laikotarpiu Rusijoje subrendo ir buvo įvykdytas paskutinis rūmų perversmas. Nepatenkinti caro vidaus ir užsienio politika, sąmokslininkai pasmaugė jį miegamajame. Apie sąmokslą žinojo ir sosto įpėdinis.

Aleksandro I valdymo pradžia

Tapęs caru, Aleksandras I (1801—1825) iškilmingai pažadėjo valdysiąs pagal „senelės Jekaterinos Didžiosios įstatymus ir širdį”, t. y. atsiribosiąs nuo nenuoseklios ir bajorijai netinkamos tėvo politikos. Amžininkai juokavo, kad jis Rusiją valdė iš karietos, nes labai mėgo keliauti po šalį (vienos tokios kelionės metu Taganroge ir mirė).

Nepasitikėdamas sąmokslininkais, kurie jį pasodino į sostą, Aleksandras I gana greitai jais nusikratė — pašalino iš postų ir išsiuntė iš sostinės. Kaip ir tėvas, jis stengėsi stiprinti absoliučią caro valdžią, bet kitokiais metodais. Kol įsitvirtino soste, Aleksandras I dažnai tardavosi su savo “jaunaisiais bičiuliais”, kurių būrelis buvo vadinamas „Neviešu komitetu”.

Aleksandras I

“Komitetas” ir vyriausybė nutarė pertvarkyti centrinę administraciją, nes Petro I laikais susiformavusi jos sistema jau buvo pasenusi. Buvo parengtas senato reformos projektas. Įgyvendinus jį, Rusijoje būtų buvusi įvesta „aristokratų konstitucija”. Bet 1802 m. įsakas dėl senato rodė, kad į diduomenės reikalavimus labai menkai teatsižvelgta. Senatas buvo pripažintas aukščiausiąja imperijos institucija, turinčia administracinę, teismo ir kontrolės valdžią, bet priklausoma nuo caro.

Valstybės vidaus reformos

1802 m. buvo įgyvendinta seniai pribrendusi centrinių vykdomosios valdžios institucijų reforma. Vietoje atgyvenusios Petro I laikų kolegijų sistemos buvo įsteigtos ministerijos, kurioms vadovavo pačiam carui atsakingi ministrai. 1811 m. žymaus Rusijos reformatoriaus grafo Michailo Speranskio (1772—1839) iniciatyva ministerijos buvo pertvarkytos, sukurta naujų. Jo sumanymu buvo įsteigta Valstybės taryba kaip įstatymų leidybos pritariamoji institucija prie caro sosto. Speranskis buvo vyriausiasis caro patarėjas valdymo ir vidaus politikos klausimais. Rengdamas valdymo reformų projektus jis kėlė caro vienvaldystės apribojimo idėją. Bajorijai pasipriešinus šiai ir kitoms Speranskio projektų idėjoms, caras pašalino reformatorių iš valstybinės tarnybos ir ištrėmė į Pauralę. Liberalios kalbos vyriausybės sluoksniuose baigėsi. Vyriausybė, bandydama bent kiek pakelti valdininkų kvalifikaciją, išleido įsaką, pagal kurį norint gauti aštuntos klasės ir didesnį rangą reikėjo turėti universiteto diplomą arba laikyti kvalifikacinius egzaminus iš gimnazijos kurso.

A. Arakčejevo veikla

Naują Aleksandro I politikos kursą atspindėjo Aleksejaus Arakčejevo (1769—1834) iškilimas. Aleksandras I labai juo pasitikėjo, skyrė į atsakingus postus, bet vadindavo jį niekšu. Arakčejevas iš tikrųjų buvo vyriausybės vadovas, nes tik jis informuodavo carą apie ministerijų veiklą ir ministrų sumanymus. Šis itin stropus valdininkas atstovavo svarbiausiai caro visuomenės atramai — smulkiajai ir vidutinei bajorijai. Arakčejevas niekada neprieštaravo reformoms ir, caro liepiamas, net bandė rengti Valstiečių reformos projektą. Tačiau pats reformomis netikėjo. Arakčejevas suformavo Rusijoje gana griežtą režimą, smulkmeniškai reglamentuojantį ir prižiūrintį visas gyvenimo sritis.

A. Arakčejevas ir M. Speranskis atstovavo dviem Rusijos biurokratijos raidos kryptims: reakcinei ir liberalinei, bandžiusiai iš viršaus įgyvendinti būtiniausius pertvarkymus.

Arakčejevo iniciatyva Rusijoje buvo sukurtos karines gyvenvietės — ypač sunki baudžiavos priespaudos forma, bene ryškiausiai rodanti to meto Rusijos carizmo išsigimimą. Tokios gyvenvietės buvo kuriamos dvejopai: arba kariniai daliniai apgyvendinami kaime ir kariuomenėje tarnaujantys rekrutai tapdavo dar ir valstiečiais, einančiais baudžiavą sukarinta tvarka, arba valstybinių valstiečių kaimai būdavo paverčiami rekrutų pulkais. Taip Rusijoje buvo bandoma išugdyti kareivį-valstietį baudžiauninką, kuris ir kraštą gintų, ir pats apsirūpintų maistu, pašaru arkliams ir pan. Kaimuose įsikurdavo baudžiavinės kariuomenės kareivinės. Jose gyveno kariniam statutui ir būgno garsams pavaldūs baudžiauninkai.

Reformos Nikolajaus I valdymo metais

Nikolajaus I (1825—1855) laikais buvo dar labiau centralizuotas ir subiurokratintas valstybės valdymo aparatas, bet karinės gyvenvietės — panaikintos. Caro rūmuose vėl pasirodė daug Pabaltijo gubernijų bajorų vokiečių. Buvo pertvarkyta politinė policija, jai vadovauti įsteigtas jo imperatoriškosios didenybės nuosavos kanceliarijos Trečias skyrius, suformuotas žandarų korpusas.

Prasidėjo bajorijos „gryninimas”. Buvo imtos riboti smulkiųjų bajorų, neturinčių savo baudžiauninkų, teisės (vakarinėse gubernijose dėl to vyko netgi masinis „išbajorinimas”). Ir apskritai nekilmingieji beveik neteko galimybių patekti į bajorų luomą už ištarnautus metus. Svarbią reikšmę stiprinant patvaldystę ir valstybę turėjo įstatymų kodifikavimas — susisteminimas.

Dekabristų sukilimas

Po 1812 m. karo rusų kariuomenė dalyvavo užsienio žygiuose, kol Prancūzija buvo galutinai sutriuškinta. Blaiviau mąstantys rusų bajorai karininkai, grįžę iš Europos, galėjo palyginti baudžiavos slegiamą Rusiją su Vakarų šalimis. Jaunus karininkus skatino dar atkakliau veikti Arakčejevo režimas. Rusijos istorinė raida suformavo naujos kartos Rusijos bajorijos dalies, pavadintos dekabristais, ideologiją. Išsivadavimo iš vienvaldystės varžtų idėjas formavo ir patriotinis pakilimas, vyravęs šalyje po 1812 m. karo.

Nuo 1816 m. pradėjo kurtis slaptos vienminčių draugijos, į kurias dažniausiai būrėsi karininkai. Pirmiausia įsikūrė „Gelbėjimo sąjunga”, kuri peraugo į „Gerovės sąjungą”. Ši 1821 m. suskilo į dvi slaptas organizacijas, atspindėjusias dvi dekabristų judėjimo kryptis: respublikoniškąją (pulkininko Pavlo Pestelio vadovaujama Pietų draugija) ir konstitucinę monarchinę (Nikitos Muravjovo vadovaujama Šiaurės draugija). Abi draugijos kūrė savus Rusijos pertvarkymo projektus (P. Pestelio „Rusų tiesa” ir N. Muravjovo „Konstitucija”).

1826 m. vasarą abi draugijos buvo numačiusios rengti sukilimą. Bet įvykius paspartino netikėta caro Aleksandro 1  mirtis. Sostą turėjo užimti caro brolis Konstantinas, tačiau jis dar anksčiau buvo atsisakęs teisių į sostą brolio Nikolajaus naudai. Visuomenė to nežinojo, todėl kariuomenę iš pradžių prisaikdino Konstantinui ir tik po dviejų savaičių aiškinimosi 1825 m. gruodžio 14-ąją buvo paskirta priesaikos Nikolajui diena. Dekabristai nusprendė tuo tarpuvaldžiu bei sąmyšiu pasinaudoti, ankstų rytą sukilti ir priversti dar neprisaikdintą senatą paskelbti, kad įvedamas konstitucinis valdymas.

Sukilę pulkai turėjo rinktis Senato aikštėje. Tačiau kai kurie pulkai apskritai neatvyko, kiti vėlavo, sukilimo diktatoriumi paskirtas kunigaikštis S. Trubeckojus irgi nepasirodė. Šiaip taip susirinko tik 3 tūkst. kareivių ir jūreivių, vadovaujamų 30 karininkų. Petropavlovsko tvirtovės sukilėliams užimti nepavyko. Senatas buvo prisaikdintas labai anksti, dar sukilėliams nesusirinkus. Nikolajus I bandė tartis su sukilėliais, tačiau nesėkmingai. Carui ištikima kariuomenė, apšaudydama išsirikiavusius apie Petro I paminklą sukilėlius karteče, vakarop sukilimą numalšino.

Pietų draugija tik po dviejų savaičių sukėlė kelias Černigovo pulko kuopas. Draugijos vadovas Pestelis tuo metu jau buvo suimtas. Kiti pulkai černigoviečių neparėmė, ir po savaitės sukilimas buvo galutinai nuslopintas.

Numalšinus sukilimą, penki jo vadovai buvo pakarti, daug karininkų išsiųsta katorgon į Sibiro rūdynus, nemažai ištremta į Sibirą, pažeminta į kareivius ir išsiųsta tarnauti į Kaukazą, daugelis eilinių kareivių išplakti rykštėmis bei lazdomis. Visi sukilime dalyvavę kareiviai išsiųsti tarnauti į Kaukazą, kur vyko karas su kalniečiais.

Dekabristų sukilimas buvo pirmas bandymas ginklu nuversti caro vienvaldystę.

Klausimai

  1. Kokias reformas šalyje įvykdė Aleksandras I? Ko jomis buvo siekiama?
  2. Kuo skyrėsi M. Speranskio ir A. Arakčejevo reformos?
  3. Kaip buvo pertvarkytas valstybės valdymas, atėjus į valdžią Nikolajui I?
  4. Papasakokite, kaip vyko dekabristų sukilimas. Kokie buvo jų planai?
27 Lie

§ 37. Vokietijos suvienijimas „geležimi ir krauju”

Prūsijos karalystė XIX a. 6—7-ame dešimtmetyje

1848—1849 m. revoliucija nesujungė vokiečių žemių, bet troškimas sukurti vieningą Vokietijos valstybę neišblėso. Apie naują revoliuciją, beje, kažin ar kas galvojo. Vokietijos suvienijimui turėjo vadovauti Prūsija, nes Austrijos valdžia nenorėjo, kad šalis susivienytų, ir visaip tam trukdė. Prūsijai Vokietijoje teko toks pat vaidmuo kaip Sardinijos karalystei Italijoje.

Prūsija buvo gerai tvarkoma didžioji valstybė, turinti labai stiprią armiją. Jai nereikėjo kaip Sardinijai ieškoti sąjungininkų, kurie ginklu paremtų šalies vienijimą.

Augo Prūsijos ūkinė galia, ji virto pramonine šalimi. Sparčiai vyko pramonės perversmas, prasidėjęs XIX a. 4-ame dešimtmetyje. Reino srityje ir Silezijoje buvo pastatyta daug fabrikų, tiesiami nauji geležinkeliai, smarkiai padidėjo akmens anglių gavyba, metalo išlydymas, padaugėjo garo mašinų. Pavyzdžiui, 1861 m. Prūsijoje veikė 6 kartus daugiau garo mašinų negu 1846 m. Geležinkelių tinklas per du dešimtmečius (1850—1870 m.) pailgėjo nuo 3 870 iki 11 520 km.

Prūsija plėtojo švietimą ir mokslą. Įgyvendinusi visuotinį privalomą pradinį mokymą, šalis turėjo pakankamai raštingų žmonių, galinčių dirbti prie įvairių mašinų, naudotis naujais ginklais. Prūsijoje veikė konstitucija ir parlamentas, egzistavo spaudos laisvė. Tiesa, rinkimų teisė nebuvo lygi, vyriausybė buvo atsakinga ne parlamentui, o karaliui. Tačiau daugeliui vokiečių tokios laisvės tada užteko. Juk Prūsija po 1848—1849 m. revoliucijos nustojo buvusi absoliutinė monarchija.

O. fon Bismarkas ir jo veikla

Prūsija, imdamasi Vokietijos vienijimo, turėjo tam pakankamai jėgų. Jai pritarė diduma vokiečių visuomenės. Trūko tik apdairaus vadovavimo, tvirto žmogaus. Toks kaip tik buvo įžymus diplomatas ir valstybininkas Otas fon Bismarkas (1815—1898), kurį 1862 m. karalius paskyrė Prūsijos ministru pirmininku.

Otas fon Bismarkas

O. fon Bismarkas gimė vidutinių bajorų (junkerių) šeimoje. Jis studijavo universitete teisę, bet labiau domėjosi istorija, geografija ir diplomatija, gerai išmoko prancūzų ir anglų kalbą. Tarnavo valdininku teismuose. Atlikęs karinę tarnybą, šeimininkavo tėvo dvare.

1848—1849 m. revoliucijos laikotarpiu O. fon Bismarkas metėsi į politinę kovą. Jis gynė karaliaus teises ir smerkė liberalus. Tuo atkreipė karaliaus dėmesį, ir Bismarkui buvo patikimos vis atsakingesnės diplomatinės pareigos. Kai Prūsijos landtagas, kuriame daugumą turėjo liberalai, atsisakė patvirtinti valstybės biudžeto išlaidas ir kilo vadinamoji konstitucinė krizė, atėjo O. fon Bismarko valanda. 1862 m. karalius paskyrė jį — patikimą ir ryžtingą žmogų — ministru pirmininku.

Naujas vyriausybės vadovas ėmėsi stiprinti ginkluotąsias pajėgas, nepaisydamas landtago prieštaravimų. Kariuomenė padidėjo, ji buvo apginkluota naujais, greitašaudžiais šautuvais. Tarnybos laikas kareiviams pailgėjo ligi trejų metų. Visi šie pasirengimai pirmiausia buvo nukreipti prieš Austriją, kuri, Bismarko nuomone, labiausiai trukdė Prūsijai vienyti vokiečių žemes. Viename landtago posėdyje Bismarkas taip aiškino savo politiką: „Vokietijos vilčių įgyvendinimas priklauso ne nuo Prūsijos liberalizmo, o nuo jos galybės. Prūsijos sienos, nustatytos Vienos kongrese, trukdo normaliam valstybės gyvavimui. Didžiosios dabarties problemos sprendžiamos ne kalbomis ir daugumos nutarimais, kaip, deja, atsitiko 1848 ir 1849 m., o geležimi ir krauju”.

Karas su Danija

Iš tikrųjų Prūsija, vienydama Vokietiją, triskart sėkmingai kariavo: su Danįja, Austrija ir Prancūzija. Karas su Danija kilo dėl Šlėzvigo ir Holšteino kunigaikštysčių. Jų gyventojų dauguma buvo vokiečiai, o valdovas —  Danijos karalius. Kai Danijos karaliaus nutarimu Šlėzvige ir Holšteine įsigaliojo Danijos konstitucija, vokiečiai tai palaikė kunigaikštysčių įjungimu į šios Skandinavijos valstybės sudėtį. Vokiečių patriotai garsiai piktinosi, kad jų tautiečiai pateks visiškon svetimųjų priklausomybėn. Tuo pasinaudodamas Bismarkas įtikino Austriją drauge su Prūsija ginklu atimti iš Danijos abi kunigaikštystes.

Karas prasidėjo 1864 m. pradžioje. Maža Danija, nors jos kariuomenė narsiai priešinosi, po keturių mėnesių buvo nugalėta. Pagal taikos sutartį Šlėzvigo ir Holšteino kunigaikštystės buvo atimtos iš Danijos ir perduotos bendrai valdyti Prūsijai ir Austrijai. Tačiau bendras valdymas dar labiau padidino abiejų didžiųjų vokiečių valstybių nesutarimus.

Prūsijos—Austrijos karas

O. fon Bismarkas rengėsi naujam Karui, dabar jau su Austrija. Prūsija gerai jam pasirengė tiek kariniu, tiek diplomatiniu atžvilgiu. Bismarkui pavyko sudaryti sąjungą su Italija, gauti kitų Europos valstybių — Prancūzijos, Rusijos, Anglijos — pažadus nesikišti, laikytis nuošalyje. Kita vertus, Austriją palaikė dauguma mažesnių vokiečių valstybių, tarp jų Bavarija, Hanoveris, Saksonija, Viurtembergas. Tačiau jų armijos buvo silpnos. Vokiečių visuomenės dauguma reiškė simpatijas ne Austrijai, o Prūsijai. Bismarkui pavyko patraukti savo pusėn ir kai kuriuos darbininkų judėjimo veikėjus. Jie žinojo, kad Prūsijos ministras pirmininkas yra monarchistas ir konservatorius, tačiau manė, jog vienydamas Vokietiją jis veikia pažangos labui.

Prūsijos karas su Austrija prasidėjo 1866 m. birželio mėn. Visi Austrijos sąjungininkai buvo labai greitai sutriuškinti. Lemiamas Prūsijos ir Austrijos armijų mūšis įvyko prie Sadovos kaimo (Čekijoje). Austrai jį pralaimėjo. Trylika tūkstančių austrų karių žuvo ir tiek pat pasidavė į nelaisvę, 18 tūkst. buvo sužeista. Tuo tarpu Prūsijos armijos nuostoliai siekė tik 9 tūkst. karių.

Prūsijos karalius Vilhelmas I ir aukštieji karo vadai norėjo žygiuoti į Vieną ir tik ją užėmę pateikti taikos sąlygas. Pasigirsdavo net balsų, jog reikia visai išardyti Austrijos imperiją, o vokiečių gyvenamas jos žemes prijungti prie Prūsijos.

Ir vieniems, ir kitiems raginimams griežtai pasipriešino O. fon Bismarkas. Jis nerimavo, kad Austrijos pusėn gali stoti Prancūzija bei Rusija. Prūsijai tada tektų kariauti su trimis didžiosiomis Europos valstybėmis. Be to, Bismarkas buvo toliaregis diplomatas. Atsiminimuose jis taip grindė savo nuostatą: „Mums reikėjo visaip siekti, kad Austrijai nebūtų padaryta labai gili žaizda ir kad ji dėl to nenorėtų keršyti. Atvirkščiai, mes turėjome išlaikyti galimybę vėl suartėti su tuometiniu savo priešininku… Austrija, patyrusi didelių teritorinių nuostolių, būtų tapusi Prancūzijos sąjungininke…” Bismarkas taip pat teigė, jog, sugriovus Austrijos imperiją, jos vietoje atsiradusios slavų ir vengrų valstybės virstų sumaiščių bei revoliucijų židiniu, keliančiu grėsmę visos Europos ramybei. O vokiškos Austrijos žemės nesančios reikalingos, nes sunku jas būsią sulieti su Prūsija. „Vienos nebūtų galima valdyti iš Berlyno”, — rašė Bismarkas.

Jam pavyko tuo įtikinti karalių ir karo vadus. Austrija, pasirašiusi taikos sutartį su Prūsija, išlaikė visas savo žemes, bet atsisakė ketinimų vadovauti kitoms vokiečių valstybėms ir kištis į jų reikalus. Vokietijos Sąjunga buvo paleista. Prūsija prisijungė Šlėzvigą, Holšteiną ir keletą kitų vokiečių kunigaikštysčių; jos gyventojų skaičius padidėjo 4,5 mln. žmonių.

Šiaurės Vokietijos Sąjungos susikūrimas

Su kitomis Šiaurės ir Centrinės Vokietijos valstybėmis 1867 m. Prūsija sudarė Šiaurės Vokietijos Sąjungą. Tai buvo viena valstybė, turinti valdovą (jis vadinosi Sąjungos prezidentu), kanclerį, parlamentą, kariuomenę. Sąjungos prezidentu tapo Prūsijos karalius Vilhelmas I, kancleriu — O. fon Bismarkas. Parlamentą rinkti galėjo visi suaugę vyrai, t. y. rinkimų teisė buvo visuotinė. Tačiau į Šiaurės Vokietijos Sąjungą įeinančios valstybės turėjo plačią savivaldą, savus parlamentus bei jų rinkimų būdą.

Vokietijos valstybės susikūrimas

Prie Sąjungos neprisijungė keturios Pietų Vokietijos valstybės (didžiausia iš jų — Bavarija). Mat tam griežtai pasipriešino, grasindama karu, Prancūzija. Tad Bismarkas ryžosi kariauti ir su ja.

Vokietija — imperija

Gerai pasirengusi Prūsija 1870 m. vasarą sukėlė karą su Prancūzija. Prūsiją rėmė visa Šiaurės Vokietijos Sąjungos ir Pietų Vokietijos valstybių kariuomenė. Prancūzija (ko nesitikėjo tuometiniai europiečiai) per porą mėnesių buvo sutriuškinta. Imperatorius Napoleonas ĮIĮ pateko į nelaisvę. Vokiečių kariuomenė užėmė visą Šiaurės Prancūziją ir apsupo Paryžių. Dabar Pietų Vokietijos valstybės netrukdomos įstojo į Sąjungą. Ji buvo pavadinta ir 1871 m. sausio mėn. okupuoto Versalio rūmuose iškilmingai paskelbta Vokietijos imperiją.Imperatoriumi tapo Vilhelmas I, o imperijos kancleriu — O. fon Bismarkas. Suvienyta Vokietija turėjo galingiausią Europoje armiją, labai gerą administraciją ir ūkį. Joje gyvenančios tautinės mažumos — lenkai ir Rytprūsių lietuviai — buvo vokietinamos.

Klausimai

1. Kaip O. fon Bismarkas siūlė suvienyti Vokietiją?
2. Kodėl Bismarkas nesutiko galutinai sutriuškinti Austrijos?
3. Kodėl prie Šiaurės Vokietijos Sąjungos neprisijungė keturios Pietų Vokietijos valstybės?
4. Kaip susikūrė Vokietijos imperija?
5. Kuo Vokietijos suvienijimas skyrėso nuo Italijos susivienijimo?

Įvykiai

1864 m. Prūsijos—Danijos karas
1866 m. Prūsijos—Austrijos karas
1870—1871 m. Prūsijos—Prancūzijos karas
1871 m. Vokietijos imperijos paskelbimas