29 Bir

Gediminaičiai: Vytenio ir Gedimino laikai. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Lietuvos būklė po Traidenio mirties

Apie laikotarpį po Traidenio mirties iki Vytenio įsiviešpatavimo (1282—1295 m.) yra likę labai maža žinių. Senosios kronikos mini daug ordino puolimų į Žemaičius ir Aukštaičius, taip pat daug mini lietuvių žygių, tačiau nė viena kronika aiškiai nepasako, kas tuo metu valdė Lietuvą.

Tas laikotarpis betgi buvo labai svarbus. Kaip tik šituo metu vokiečių ordinas nuo Vyslos jau buvo priėjęs iki Nemuno ir nuo 1282 m. pradėjo pulti lietuvius (anksčiau Lietuvą puldavo tik livoniškė jo šaka). Ordinas tuojau pradėjo statyti savo pilis Nemuno pakrantėje. Jos turėjo būti atramos punktai, žygiuojant į Lietuvą. Svarbiausias dabar ordino tikslas buvo nukariauti Žemaičius ir tuo būdu sujungti abi savo šakas. Anksčiau Nemuną buvo pasiekęs iš Kuršo ir Livonijos ordinas. Bet dabar, po Durbės pralaimėjimo, jis buvo išvytas iš visos Žemaitijos. Jo pastatyta Jurbarko pilis buvo sugriauta; su Klaipėdos pilim jis jau nebeturėjo ryšio. Nustojęs vilties veikiai nukariauti Žemaičius, jis vėliau Klaipėdą perleido Prūsų kryžiuočiams (1328 m.). Kryžiuočiai, atslinkę prie Nemuno, tuojau pasistatė Ragainės, Jurbarko, o kiek vėliau ir Skirsnemunės pilis (šią pastarąją netrukus turėjo vėl sugriauti, nes sunku buvo ją atlaikyti). Žodžiu, šitam laikotarpy Žemaičiai atsidūrė tarp dviejų ordino šakų frontų, tarytum tarp dviejų žiaunų, kurios stengėsi susičiaupti ir juos praryti.

Kai ordino pilių tinklas buvo jau nutiestas, ilgą laiką jo nebepajėgė sunaikinti nė visos Lietuvos pajėgos. Bet ir Žemaičiuose prieš ordiną buvo pastatyta daugybė ginamųjų pilių: Veliuona, Kolainiai, Bisėnai ir t.t. Tos Panemunės pilys turėjo saugoti Dubysos upyną. Toliau į vakarus, Jūros paupyje, stovėjo vadinamoji Gedimino pilis. Tuo būdu čia XIII amž. gale ir XIV amž. pradžioje susidarė du tvirti frontai, kurie išbuvo beveik 150 metų.

Gediminaičių dinastijos pradžia

Apie Traidenio įpėdinį nėra žinių. Bet jam mirus, tokių sumišimų, kaip po Mindaugo mirties, Lietuvoje jau nebebuvo. Traidenis turėjo brolių ir sūnų, tad greičiausiai po jo Lietuvą valdė arba jo brolis arba sūnus. Tik, deja, mes tiksliai nežinome nei visų jo brolių nei sūnų vardų.

Po šio migloto periodo pirmieji gerai žinomi didieji kunigaikščiai buvo Vytenis (1295—1316 m.) ir Gediminas (1316—1341 m.). Taip pat gerai žinoma, kad Lietuvą valdė ir jų tėvas. Tik, deja, tiksliai nežinomas jų tėvo vardas. Taip pat neaišku, kuriuo metu jis valdė. Apskritai periode nuo Traidenio mirties iki Vytenio viešpatavimo pradžios yra minima keletas Lietuvos kunigaikščių, bet vis dėlto neaišku, kuris iš jų buvo Vytenio ir Gedimino tėvas ir didysis kunigaikštis. Senąja tradicija, didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, Vytenio ir Gedimino tėvu, buvo laikomas Pukuveras, arba Liutauras. Šaltiniai mini dar porą kitų vardų (Butegeidį, arba Budividą, ir Budikidą), bet tikrasis jo vardas lig šiol vis dėlto tebėra nežinomas. Aišku, tik, kad Vytenio ir Gedimino tėvas Lietuvą valdė ir kad jis greičiausiai buvo Traidenio giminė (jo, jo sūnaus ar jo brolio sūnus), nes tam laikotarpy valdžia iš vienų rankų į kitas Lietuvoje ėjo ramiu paveldėjimo keliu — jokių varžytynių dėl sosto nebuvo. Jei sostą būtų užėmęs ne teisėtas Traidenio paveldėtojas, to nebūtų buvę išvengta. Taigi visų vėlesnių Lietuvos kunigaikščių vadinimas Gediminaičiais nėra visiškai tikslus, nes tos giminės didžiuoju kunigaikščiu ne Gediminas buvo pirmasis. Galimas dalykas, kad didž. kunigaikščiu buvo ne tik Gedimino tėvas, bet ir jo senelis.

Vytenis (1295-1316 m.)

Vytenis pradėjo valdyti Lietuvą greičiausiai 1295 m., nes 1294 m. dar tebebuvo gyvas jo tėvas. Dar prie gyvos tėvo galvos Vytenis garsėjo, kaip geras karo vadas. Jau tada jis su lietuvių kariuomene nužygiuodavo į tolimas abiejų ordino šakų ir į lenkų žemes. Daug tokių žygių jis atliko ir vėliau; tačiau, kaip Traideniui, taip ir jam sekdavosi tik atviram lauke: nė jis neįstengė sunaikinti ordino nutiesto pilių tinklo.

Sąjunga su Ryga ir Rygos arkivyskupu buvo pats įdomusis Vytenio politikos vaisius. Varydamas tautišką politiką ir kovodamas su ordinu, jis rado sąjungininkų pačių krikščionių tarpe.

Marijenburgas (Marienburgas) – nuo 1309 m. kryžiuočių ordino magistro būstinė

Livonijoje tebeėjo smarkios varžytynės tarp arkivyskupo ir ordino, kurs nenorėjo 2/з nukariauto krašto atiduoti arkivyskupui, stengdamasis pasidaryti viso krašto viešpačiu. Tam labai priešinosi arkivyskupas, kurs jautėsi esąs aukščiausias autoritetas Livonijoj, ir jau labai praturtėjęs laisvasis Rygos miestas. Todėl 129S m. arkivyskupas ir rygiečiai, kovodami su ordinu, pasikvietė Į talką Vytenį. Pirmasis žygis nusisekė: ordinas buvo sumuštas. Bet tais pačiais metais antrą mūšį su ordinu pralaimėjo sąjungininkai. Tačiau sudarytoji sąjunga nenutrūko. Arkivyskupas ir rygiečiai nedarė taikos su ordinu; nesijausdami esą vieni pakankamai stiprūs, Rygoje jie laikė Vytenio atsiųstą lietuvių įgulą. Toji Įgula išbuvo Rygoje net iki 1313 m., kada arkivyskupas ir miestiečiai buvo priversti padaryti taiką su ordinu ir nutraukti sąjungą su Vyteniu.

Ši pirmoji Vytenio sąjunga su arkivyskupu turėjo didelę reikšmę Lietuvai. Pirmiausia tai buvo vokiškojo ir katalikiškojo pasaulio dalies pripažinimas Lietuvos valstybės. Lig tol į lietuvius buvo žiūrima, tik kaip į naikintinus pagonis: niekas Vakaruose nepripažino jiems teisės turėti savo valstybę. Dabar, susidėjus su arkivyskupu ir su Ryga, jau buvo galima pirštu prikišamai rodyti pasauliui, kad ordinas neina lietuvių krikštyti, o tik jų pavergti ir kad, siekdamas savo galybės, nesiskaito net su savo viršininku arkivyskupu ir spaudžia laisvąjį krikščionišką miestą. Ir vėlesnieji Lietuvos kunigaikščiai labai brangino šitokias sąjungas, nes jos buvo naudingos prieš ordino propagandą Vakaruose. Šitokios sąjungos mažino skaičių karių, norinčių vykti į ordino organizuojamus žygius prieš Lietuvą.

Be to, šita sąjunga buvo labai naudinga Lietuvai ir ekonomišku atžvilgiu. Ryga tada buvo labai turtingas miestas. Per ją ėjo prekyba su visais Lietuvai priklausiusiais ir dar nepriklausiusiais Dauguvos ir Dniepro upyno miestais. Per ją ėjo vienintelis kelias į pasaulį, nes, Dniepro žemupy įsigalėjus totoriams, prekyba su pietiniais kraštais visai nutrūko. Dabar, padarius sąjungą su Rygos miestu, kelias Lietuvos prekybai buvo atviras. Čia taip pat buvo vienintelis kelias ir ginklams atsigabenti iš vakarų Europos.

Vytenio valstybė. Vytenis varė visiškai tokią pat tautišką politiką, kaip ir Traidenis. Jis visų pirma kariavo su vokiečiais, tačiau net drauge su arkivyskupu ir Ryga nepajėgė jų sunaikinti; jis tepajėgė tik apginti Žemaičius. Rytuose jis atgavo Mindaugo valstybės sienas. Polockas, kuris jau buvo pakliuvęs į ordino įtaką, vėl buvo sugrąžintas Lietuvai. Jam nepasisekė tik atgauti Vitebsko. Bet užtat jis prijungė prie Lietuvos Mindaugo dar nepasiektą Pagirį—Turovo ir Pinsko kunigaikštystes. Senasis jotvingų kraštas (t. y. vadinamoji Juodoji Rusija su Naugarduku, Slanimu ir Volkovisku), kurį buvo užėmusi ir kolonizavusi Voluinė, jau tapo nebeginčijamu Lietuvos kraštu. Vytenis taip pat atgavo didžiąją dalį Palenkės (irgi jotvingų žemes, kurias buvo užėmę tie patys Voluinės ir Mozūrų kunigaikščiai), prijungė prie Lietuvos jau Traidenio laikinai užimtą Drohičiną ir Brastą. Tuo būdu savo įpėdiniui, broliui Gediminui, Vytenis paliko jau didelę valstybę su aiškiai nustatyta politikos linija.

Gediminas (1316-1341 m.)

Gediminas buvo Vytenio brolis. Kitas jo brolis, Vainys, valdė Polocką. Gediminas nebuvo toks karingas, kaip Vytenis. Jis pats labai retai vadovavo kariuomenei: kai tekdavo kariauti, karo vadu dažniausiai skirdavo Gardino srities kunigaikštį Dovydą (spėjama, kad jis buvęs Mindaugo nužudyme dalyvavusio, o vėliau Pskovą valdžiusio, Daumanto sūnus). Gediminas iš viso nemėgo kariauti. Jo politikos pagrindinė priemonė buvo ne ginklas, bet diplomatija. Jis pirmasis bandė nugalėti savo priešus diplomatija. Kaip Vytenis, taip ir jis palaikė sąjungą su Rygos miestu ir su jos arkivyskupu. Per juos jis pirmasis iš Lietuvos valdovų ėmė plačiai skleisti vakarų Europoje žinias, kad ordinas esąs tik grobikas, o ne krikščionybės skleidėjas, kad jo grobuoniška politika trukdanti Lietuvai krikštytis. Kai jis pats išreiškė popiežiui norą krikštytis, tai ordino vardas Europoje ėmė šlyti. Gediminui tik dėl to nepasisekė sugriauti pasitikėjimo ordinu Vakaruose, kad ten tuo metu ėjo kova tarp popiežiaus ir imperatoriaus. Popiežiui stojus už Gediminą ir už Lietuvą, imperatorius tyčia palaikė ordiną. Gediminas taip pat buvo pirmasis, kuris prieš kryžiuočius sudarė sąjungą su Lenkija. Jis prijungė prie Lietuvos didžiulius rusų ir ukrainiečių žemių plotus. Tačiau ir čia jis veikė ne tiek kardu, kiek gudria politika ir daugybės savo sūnų bei dukterų vedybomis.

Gedimino karai su ordinu ir sumanymas krikštytis

Santykiai su ordinu. Gedimino viešpatavimo pradžia buvo rami. Žemaitijos pasieny kryžiuočiai turėjo pasistatę eilę tvirtovių ir ruošėsi slinkti tolyn. Bet pirmaisiais 6 metais, t. y. iki 1522 m., jie didelio žygio nesuruošė: buvo daromi tik maži plėšikiški užpuolimai. Livonijoje tuo tarpu ordinas tebesibylinėjo su arkivyskupu, tad irgi negalėjo surengti didelių žygių. Tik 1322 m., pasikvietę svečių iš Vokietijos, kryžiuočiai suruošė žygi į Žemaičius ir sugriovė vieną pilį. Atsilygindamas už tai, Gediminas padarė žygį į Livoniją ir ją didžiai nusiaubė.

Sumanymas krikštytis. Tuo metu Rygos arkivyskupas pas popiežių bylinėjosi su ordinu. Gediminas stengėsi palaikyti sąjungą su arkivyskupu. Norėdamas pakenkti savo priešui, arkivyskupas pasiūlė popiežiui pasirūpinti Lietuvos krikštu betarpiškai, aplenkiant ordiną. Popiežius parašė Gediminui laišką, siūlydamas krikštytis. Atsakydamas Gediminas (1323 m.) nusiuntė popiežiui ilgą laišką, kuriame aiškinosi, kad jei ne grobuoniška ordino politika, tai Lietuva jau būtų krikštijusis. Esą, jau Mindaugas krikštijęsis, tačiau ordino grobuoniški norai pavergti Lietuvą privertę jį nutraukti ryšius su krikščionybe. Vytenis prašęs atsiųsti į Lietuvą kunigų, bet ordinas siuntęs ne kunigus, o savo kariuomenę. Maža to, ordinas net suiminėjąs į Lietuvą vykstančius kunigus. Lietuva, sako Gediminas, nekariaujanti su krikščionybe: ji teginanti savo laisvę. Krikščionims Lietuvoje duota visiška laisvė, ir joje esą daug vienuolių pranciškonų ir domininkonų; jie turį savo bažnyčių ir laisvai skelbią krikščionybę. Jis pats esąs pasiruošęs pasiduoti popiežiaus globai ir gyventi taikoje su krikščionimis, jei tik pasiliautų ordino puolimai. Pagaliau jis prašo atsiųsti pas jį Rygos arkivyskupą su legatais, ir jis padarysiąs su krikščionimis taiką.

Kryžiuočių užpuolimas. Vienas kryžiuotis pagrobęs išsineša į nelaisvę vaiką (J. Kosako paveikslas)

Laiškas buvo išsiųstas per Rygą. Miestas ir arkivyskupas remte rėmė šitą Gedimino žygį, nes tikėjosi tuo būdu pakenksią ordinui. Tuo tarpu ordinas kaip įmanydamas stengėsi jam kliudyti. Bet vis dėlto jam nepasisekė, ir laiškas pasiekė popiežių. Pasiekė vakarų Europą ir kiti Gedimino laiškai, kuriais jis reiškė norą susitaikinti su krikščionybe, prašė padėti pas popiežių vykstantiems jo pasiuntiniams ir kvietė miestiečius, riterius ir vienuolius atvykti ir apsigyventi Lietuvoje. Ordinui šitie Gedimino laiškai labai nepatiko, ir jis ėmė skelbti, kad jie esą Rygos arkivyskupo fabrikuojami, kad Gediminas visiškai neketinąs krikštytis, o tik norįs sutrukdyti iš Vakarų einančią ordinui pagalbą. Bet (1324 m.) popiežius vis dėlto atsiuntė Gediminui malonią bulę, o netrukus ir legatus. Legatai sustojo Rygoje ir pasiuntė savo pasiuntinius į Gedimino sostinę, Vilnių, klausdami, ar jis tebeketinąs krikštytis. Gediminas tuo metu jau kitaip galvojo. Jam buvo žinoma, kokią agitaciją buvo išplėtęs prieš jį ordinas Vakaruose, jis matė, kad ir krikštijęsis nedaug teturės naudos, nes ordinas vis tiek nesiliaus jo puolęs, kaip kad puolė ir šitų susirašinėjimų metu. Be to, prieš sumanymą krikštytis stojo visi lietuviai pagonys ir rusiškosios Lietuvos valstybės sritys. Rusiškosios sritys pagrasino, kad jo nebeklausysiančios, o žemaičiai žadėjo net susidėti su ordinu ir išnaikinti visą Gedimino giminę, jeigu jis krikštytųsi. Todėl Gediminas pareiškė delegatams, kad jis nė nežadėjęs krikštytis: jis tik norėjęs taikos su krikščionimis, kad kiekvienam būtų galima saviškai garbinti Dievą; jis savo valstybėje nedraudžiąs krikščionių tikėjimo. Laiške jis pareiškęs norą būti paklusniu popiežiaus sūnum, nes popiežius esąs už jį vyresnis; vyresniuosius jis laikąs tėvais, lygius — broliais, o jaunesniuosius — savo vaikais. Kadangi antrajame Gedimino laiške buvo aiškiai išreikštas noras krikštytis, tai Gediminas dėl to apkaltino laišką rašiusį vienuolį pranciškoną, kad jis negerai parašęs. Vienuolis raštininkas, žinoma, galėjo suklysti, bet greičiausiai Gediminas taip aiškinosi tik išsisukti tenorėdamas.

Paliaubos su ordinu. Rygos miesto ir arkivyskupo palaikomas, Gediminas dar krikšto bylos pradžioje (1323 m.) buvo padaręs taiką ir prekybos sutartį su visomis Livonijos pajėgomis, t. y. su Ryga, su arkivyskupu ir su ordinu. Atsisakęs krikštytis, Gediminas vėl prašė taikos. Sunki Gedimino būklė legatams buvo gerai žinoma (daug ką jie sužinojo Rygoje, o be to, Gediminui atsisakius krikštytis, jų pasiuntiniai Vilniuje rinko žinias dar kelias savaites). Tikėdamiesi, kad pašalinęs kliūtis Gediminas vėl užsimanys krikštytis, jie įsakė ordinui nekariauti su Gediminu dar 4 metus. Saremos vyskupui buvo pavesta žiūrėti, kad ordinas laikytųsi taikos; jeigu jis ją sulaužytų, tai galėtų būti net ekskomunikuotas. Bet viltys pasirodė tuščios: Gediminas daugiau jau nebeketino krikštytis.

Aldona Gediminaitė. (Taip ji atvaizduota vieno seno Krokuvos pastato skliaute).

Aldona Gediminaitė. (Taip ji atvaizduota vieno seno Krokuvos pastato skliaute).

Gedimino sąjunga su Lenkija. Ordinas iš tikrųjų per tuos 4 metus laikėsi legatų Įsakytų paliaubų, bet tuo pat metu jis varė smarkią propagandą prieš Gediminą Vakaruose. Gediminas nenorėjo nutraukti ryšių su Vakarais ir su Ryga, tačiau ordinas visokiais būdais kliudė jam palaikyti su jais santykius: suiminėdavo Gedimino pasiuntinius, atimdavo jo siunčiamus laiškus ir stengėsi nepraleisti nieko į Lietuvą. Todėl buvo aišku, kad, pasibaigus paliaubų laikui, su ordinu vėl gali prasidėti karas. Tą numanydamas, Gediminas ir ruošėsi karui. Ieškovodamas sąjungininkų prieš ordiną, jis susiartino ir sudarė sąjungą su Lenkijos karalium Vladislovu Lokietką, kariavusiu su ordinu dėl lenkiškojo Pamario. Sutartis buvo sudaryta 1325 m.; kad ji būtų tvirtesnė, Gediminas išleido už Vladislovo sūnaus, būsimojo Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo, savo dukterį Aldoną. Tačiau ta sąjunga nedavė Lietuvai jokios naudos. Lietuviai padėjo lenkams kariauti vieną kartą su Brandenburgu, o kitą kartą su ordinu. Tačiau lenkai neateidavo į pagalbą Gediminui, nors sutartis galiojo visą Gedimino gyvenimą ir buvo nutraukta tik po jo mirties (1343 m.). Tuo būdu neįvyko nė kelis sykius paketintas bendras ordino užpuolimas, nes lenkai vis nesusiruošdavo.

Netrukus Gediminas nustojo pačių svarbiųjų savo sąjungininkų prieš ordiną — Rygos miesto ir arkivyskupo. 1330 m. ordinas užėmė Rygą, ir nuo to laiko jis tapo Livonijos viešpačiu. Nei miestas nei arkivyskupas jau nebepajėgė su juo kovoti, ir Gediminas liko be sąjungininkų.

Kovos su ordinu, paliauboms pasibaigus. Pasibaigus paliaubų laikui, kryžiuočiai tuojau ėmė pulti Lietuvą iš Nemuno pusės. Jie iš čia veržėsi į Žemaičius. Tuo tarpu jų livoniškė šaka, apsidorojusi su arkivyskupu ir rygiečiais, daugiausia puolė Aukštaičius ir ne kartą pasiekė net Ukmergę ir Vilniaus apylinkes. Bet savo valstybės sienų jie čia toliau nepastūmėjo. Gediminas negalėjo apginti tiktai savo pretenzijų į Žiemgalą. Po Durbės mūšio žiemgaliai buvo atsimetę nuo ordino ir prisidėję prie Lietuvos. Ir Vytenio laikais dar nebuvo aišku, kam galutinai atiteks Žiemgala. Bet Gedimino laikais ordinas ten jau galutinai įsitvirtino.

Nepajėgė Gediminas pašalinti kryžiuočių ir nuo Nemuno. Priešingai, čia ordinas paslinko net kiek arčiau ir pasistatė net dvi naujas pilis — Marijenburgą ir Bajerburgą. Tuo būdu Nemuno pakrantę jie buvo jau užėmę iki pat Dubysos žiočių. Bet giliau į kraštą įsibrauti ordinui vis dėlto nepasisekė, nors ir dažnai jis susilaukdavo svečių iš Europos ir suruošdavo didelių žygių: lietuviai didvyriškai gynėsi savo pilyse.

Iš šito laikotarpio yra žinomas ir Pilėnų pilies gynimas. Kunigaikščio Margio vadovaujami lietuviai, kai matėsi nebeapsiginsią, bemeilijo žūti ugny, negu pasiduoti vokiečiams (1336 m.).

Tad tuojau po Traidenio nusistoję du frontai tarp lietuvių ir vokiečių liko beveik nepasikeitę. Padavimas sako, kad ir pats Gediminas žuvęs kovoje su kryžiuočiais, begindamas šią sieną; žuvęs prie Veliuonos ar Bajerburgo pilies. Tačiau tikrų žinių apie Gedimino mirtį neturime.

Gedimino pastangos kelti krašto kultūrą

1323 m. Gediminas parašė laiškų ne tik popiežiui, bet ir daugeliui Europos miestų. Per rygiečius jis kreipėsi į Hanzos miestus, tikindamas, kad norįs gyventi taikoje su krikščionimis, ir kvietė amatininkus, pirklius, žemdirbius ir riterius vykti į Lietuvą; visiems žadėjo savo globos ir paramos įsikurti. Kad nelaikytų jo užsispyrėliu pagonim, jis, be to, pranešė, kad jo valstybėje jau esą krikščionių, vienuolių, turinčių ir savo bažnyčių; jis pats pastatydinęs porą bažnyčių Vilniuje ir vieną Naugarduke. O tuo pat laiku rašytuose laiškuose pranciškonų ir domininkonų vienuolynams jis prašė atsiųsti į Lietuvą daugiau vienuolių. Ordinas tuo tarpu Vakaruose skelbė, kad visi Gedimino laiškai esąs melas ir kad jais jis tik norįs sutrukdyti ordinui iš Vakarų plaukiančią pagalbą. Bet ne visur ordinui sekėsi agitacija. Hanzos miestų atstovų suvažiavimas Liubeke Gedimino laiškus sutiko labai palankiai. Jei jis krikštytųsi, Hanzos miestai sutiko padengti net pusę krikšto išlaidų. Mat, jie tikėjosi, kad krikščioniškoje Lietuvoje galės rasti gerą rinką prekybai.

Imperatorius Liudvikas IV Bavarietis 1337 m. dovanoja ordino magistrui Ditrichui von Altenburgui Lietuvą. Šitaip yra papuošta pirmoji dovanojamojo dokumento raidė L. Čia stovįs imperatorius ir klūpąs magistras sudaro raidę I; toliau čia pat dar matyti: udo[vicus].

Imperatorius Liudvikas IV Bavarietis 1337 m. dovanoja ordino magistrui Ditrichui von Altenburgui Lietuvą. Šitaip yra papuošta pirmoji dovanojamojo dokumento raidė L. Čia stovįs imperatorius ir klūpąs magistras sudaro raidę I; toliau čia pat dar matyti: udo[vicus].

Gediminas, žinoma, šitais kvietimais bandė pakirsti Vakarų pasitikėjimą ordinu. Tačiau tie jo kviečiamieji laiškai dar rodo, kad jo turėta ir kitas tikslas, būtent pakelti Lietuvos kultūrą, Lietuvą europeizuoti. Atvykstantiems miestiečiams jis žadėjo duoti laisvųjų miestiečių teises, riterius žadėjo aprūpinti žeme ir tt. Žodžiu, norėjo sudaryti ir Lietuvoje maždaug tokią pat socialinę santvarką, kokia buvo Vakaruose. Deja, jam nepasisekė: ordinas jį visur persekiojo. Gediminas iš anksto žinojo, kad į Lietuvą vykstančių miestiečių ar riterių ordinas nepraleis, todėl ir laiškuose jiems siūlė vykti per Mozūrus. Tačiau ir Vakarai neįvertino jo pastangų; vieni Hanzos miestai čia negalėjo daug padėti. Imperatorius ir daugumas Vokietijos kunigaikščių ėjo prieš Gediminą. Jie palaikė ordiną, nes šis, savo rėžtu, palaikė imperatorių, kovojantį su popiežium. Popiežius iš karto labai aiškiai palaikė Gediminą: jam buvo malonu praplėsti krikščionybės ribas, o kartu ir atsilyginti savo priešui ordinui, remiančiam imperatorių. Bet kai Gediminas atsisakė nuo krikšto, nuo jo atsitraukė ir popiežius. Ordinas tuo tarpu greit apšaukė Gediminą klastingu apgaviku, kurs tyčia apsimetęs norįs krikštytis, ir tuo būdu buvo sugadintas pirmasis Gedimino laiškų įspūdis. Šitokioj dėtoj nepavyko Gedimino bandymas įžiebti Lietuvoje Vakarų kultūrą; teko dar palaukti Jogailos bei Vytauto laikų.

Gedimino valstybė

Vakarinės ir šiaurinės sienos. Vytenis buvo palikęs savo broliui Gediminui gana plačią valstybę. Vakaruose siena su kryžiuočiais jau buvo nusistojusi. Visas Nemuno žemupys jau Vytenio laikais buvo kryžiuočių; o Gedimino laikais, pasistatę Bajerburgo ir Marijenburgo pilis, kryžiuočiai paslinko dar arčiau. Aukščiau Dubysos žiočių, Lietuvos valstybei priklausė jau abi Nemuno pusės (dabartiniame Suvalkų krašte buvo didžiulė giria, ir ten nebuvo pasistatę pilių nei kryžiuočiai nei lietuviai). Gedimino laikais beveik nepasikeitė siena ir su Livonijos ordino šaka (čia tuo metu ordinas pasistatė dar 4 naujas pilis Žiemgaloje, kuri jau galutinai liko jo valdžioje). Tai buvo jau galutinai nusistojusi siena, kuri niekuomet nebepasikeitė. Ji ėjo maždaug ta pačia vieta, kur dabar eina Lietuvos siena su Latvija. Po Gedimino Lietuvai dar daug teko kariauti su ordinu, nes jis žūt būt norėjo užimti Žemaičius ir sulieti abi savo valstybes į vieną. Tačiau vėlesniaisiais laikais sunkiausia buvo apginti tik Nemuno liniją, nes tik šioj pusėj ordinas tebesilaikė savo senos taktikos — statytis naujų pilių ir tuo būdu skverbtis gilyn. Iš Livonijos ordinas jau tepajėgdavo daryti tik siaubiamuosius žygius, nes čia sunkiau buvo sulaukti talkininkų iš Vakarų.

Rytinės ir pietinės sienos. Daugiau pasikeitė prie Gedimino sienos rytuose ir pietuose. Ir čia Lietuvos sienos jau Vytenio laikais buvo nukeltos toli nuo lietuviškojo krašto. Tačiau kai kurios sritys Vytenio laikais dar nebuvo visiškai prijungtos: jos tebuvo tiktai pasidavusios Lietuvos įtakai. Gediminas čia glaudžiai sujungė su savo valstybe jau Vytenio užimtą Palenkę, Pagirį ir gretimąsias sritis, o be to, dar užėmė didelę dalį Voluinės, prijungė po Mindaugo išsivaduvusį Vitebską su gretimaisiais miestais ir paėmė į savo įtaką tolimąjį Kijevą. Kurį laiką Lietuvos įtakai buvo pasidavęs net Pskovas su D. Naugardu (Pskovą valdė buvęs Gardino kunigaikštis Dovydas, o D. Naugardą — Gedimino sūnus Narimantas).

Gedimino rytų politika ir santykiai su rusų kunigaikščiaisGediminas viską pasiekė daugiausia savo gudria politika. Jis sugebėdavo pasinaudoti kiekviena patogia proga ir tokiuo būdu laimėdavo savo naudai. Rusijos žemės tada buvo labai palaidos. Totorių pavergta Rusija buvo suskilusi į daugybę kunigaikštysčių, todėl nesunku buvo jas paimti į savo valdžią. Užtat Lietuvos kunigaikščiai taip toli nužygiuodavo į Rusijos gilumą. Išvaduodami rusus nuo totorių jungo, jie buvo laikomi net krašto geradariais. Rusai juo lengviau priimdavo jų valdžią, kad lietuviai nieko nekeisdavo vietos gyvenime. Jie palikdavo visą senąją tvarką, pastatydami tik savo kunigaikštį. O dažnai būdavo paliekamas net tas pats ir kunigaikštis; jis turėdavo tik prisiekti ištikimybę. Jei būdavo skiriamas koks nors naujas kunigaikštis lietuvis, tai ir jis ne tik nieko nekeisdavo, bet dar pats prisitaikydavo prie vietos sąlygų ir net prie tikėjimo. Tad nuėję valdyti į rusų kraštus, daugelis Lietuvos kunigaikščių surusėjo.

Jungdamas savo valdžioje rusų žemes, Gediminas, žinoma, turėjo susidurti su galingesniaisiais rusų kunigaikščiais, kurie tą pat svajojo patys padaryti. Tuo metu, greta Maskvos, visų galingiausia buvo Tverės kunigaikštystė. Kad ji nekliudytų, Gediminas su ja susigiminiavo, išleisdamas už Tverės kunigaikščio savo dukterį. Apskritai Gediminas daug pasiekė gausingos savo šeimos vedybomis. Taip antai, sutuokęs Algirdą su vienturte Vitebsko kunigaikščio dukteria, jis gavo Vitebską, o sūnų Liubartą sutuokęs su Voluinės kunigaikštyte, gavo didelę dalį Voluinės.

Gedimino valstybėje buvo tiek rusiškų žemių, kad jos savo didumu jau kelis kartus viršijo tikrąją Lietuvą. Tik negausu ten buvo gyventojų: tai buvo milžiniški, giriomis apaugę plotai. Gediminas jau aiškiai buvo nusistatęs prie savo valstybės prijungti visą Rusiją. O kadangi tuo tarpu dar jos visõs nebuvo užėmęs, tai raštuose save tituluodavo „Lietuvos ir daugelio rusų karalium“ (Rex lithuanorum et multorum ruthenorum).

Gedimino valstybės santvarka

Plačioji Gedimino valstybė nebuvo centralizuota, t. y. nebuvo vieno didžiojo kunigaikščio valdoma. Visa valstybė susidėjo iš daugybės didesnių ir mažesnių kunigaikštysčių. Kiekvienoje iš jų buvo atskiras kunigaikštis. Tokiuo kunigaikščiu dažniausiai būdavo kuris nors Gedimino sūnus ar giminaitis. Bet dažnai prijungtose rusų srityse būdavo paliekami ir jų senieji kunigaikščiai; jie tik turėjo klausyti Vilniuje esančio didžiojo kunigaikščio. Pačios tolimosios Gedimino valstybės sritys buvo valdomos kaip tik tų senųjų rusų kunigaikščių, todėl jų priklausomybė buvo gana silpna. Kartais jie atsisakydavo klausyti didžiojo Lietuvos kunigaikščio. Tokia tvarka buvo ir prieš Gediminą. Todėl kai kurios sritys, prijungtos prie Lietuvos Vytenio laikais, jau buvo atsimetusios, ir Gediminui teko iš naujo jas prijungti. Taip būdavo ir vėlesniaisiais laikais; pavyzdžiui, kai kurios Gedimino prijungtos sritys paskum buvo vėl laikinai atsimetusios, ir jas vėliau teko antrą kartą prijungti kitiems didiesiems kunigaikščiams.

Tiesiogiai Gediminui priklausė tik Aukštaičiai, visos pietinės jotvingų žemės (vadinamoji Juodoji Rusija) ir artimos gudų sritys — Minskas, Vitebskas, Polockas. Vilniuje sėdėjo pats Gediminas, Polocke — jo brolis Vainys, o kitose kunigaikštystėse — jo sūnūs. Žemaičiai turėjo keletą savo kunigaikščių. Kadangi jie nuolat kovojo su vokiečių ordinu, tai mielai pripažino galingojo Gedimino valdžią ir naudojosi jo parama.

Lietuvos sostinės klausimas ir Vilniaus įkūrimo legenda

Senoji Lietuvos sostinė. Beveik visos viduramžiais susikūrusios valstybės iš pradžių neturėjo pastovios sostinės. Administracija tuomet buvo nepaini. Kadangi jos centras buvo valdovas, tai sostinė būdavo ten, kur jisai gyvendavo. O kadangi viduramžių valdovai dažnai kariaudavo, tai jie nuolat žygiuodavo ir pastovioje vietoje retai tegyvendavo. Todėl nebuvo pastovios nė jų sostinės.

Taip buvo iš pradžių ir Lietuvoje. Jos kunigaikščiai iškilo iš apylinkinių karo vadų tarpo. Įsitvirtinę kurioje nors apylinkėje, jie plėtė savo sritis, šalindami kitus, panašius kunigaikščius. Žinoma, iškilusio kunigaikščio atramos punktas visuomet būdavo jo tėviškė. Ten būdavo stipriausios jo pajėgos, ten būdavo jo lemiamieji susitikimai su priešais ir su sukilusiais prijungtaisiais kunigaikščiais. Todėl jų tėviškės pilis būdavo tarsi sostinė. Tačiau ten nebūdavo jokio valdžios aparato: kunigaikštis valdė įsakinėdamas iš ten, kur jis kada būdavo.

Deja, nėra žinios, iš kurių sričių buvo kilę pirmieji mūsų kunigaikščiai, t. y. kur buvo jų tėviškės sodybos ir pilys. Žinome, kad Mindaugas, priešų apsuptas, užsidarė savo pilyje, kurią kronikos vadina Voruta. Bet kur buvo toji Voruta, taip pat neaišku. Ji turėjo būti kur nors Aukštaičiuose. Kai kurie mokslininkai spėja Mindaugo sostinę buvus Liškiavą ar Kernavę, kiti jos ieško kitur.

Traidenio centrinė pilis, arba sostinė, buvo Kernavė. O iš kur buvo kilęs ir kur dažniausiai gyvendavo Vytenis ir jo tėvas, irgi nežinome. Nežinome taip pat, iš kur pradėjo valdyti Gediminas. Tačiau, būdamas ramus valdovas, kurs valdė daugiausia diplomatija, o kariuomenei vadovauti paprastai siųsdavo savo valdinius arba sūnus, — Gediminas turėjo pasirinkti sau nuolatinę gyvenamąją vietą. Tokia nuolatinė jo sostinė ir buvo Vilnius.

Vilnius — Lietuvos sostinė. Mes tikrai žinome, kad 1323 m. Gediminas gyveno jau Vilniuje. Tais metais jau iš Vilniaus jis rašė savo garsiuosius laiškus popiežiui ir vakarų Europos miestams, iš Vilniaus jis derėjosi su Ryga ir su ordinu, pagaliau Vilniuje kitais metais jis turėjo pasikalbėjimą su popiežiaus legatų pasiuntiniais dėl krikšto. Nuo to laiko Vilnius jau tapo nuolatine Lietuvos sostine. Bet kada Gediminas čia persikėlė, tiksliai nežinome.

Vilniaus pilies griuvėsiai

Vilniaus pilies griuvėsiai

XVI amž. yra užrašytas padavimas, kad, medžioklės metu nakvodamas ant kalno, Neries ir Vilnelės santakoje, Gediminas sapnavęs staugiantį geležinį vilką. Kunigas Lizdeika šiaip išaiškinęs sapną: esą, Gediminas toje vietoje, kur stovėjęs vilkas, turįs pastatyti pilį, kurios garsas pasklisiąs po pasaulį. Gediminas taip ir padaręs: pastatęs pilį ir perkėlęs čia savo sostinę Bet iš tikrųjų yra žinių, kad dabartinėje Vilniaus vietoje yra buvę žmonių sodybų jau žiloje senovėje, dar toli prieš Gediminą. Tad Gediminas galėjo čia tiktai pastatyti naują pilį ir persikelti patsai gyventi. Sostinei vieta čia buvo labai patogi, nes pro Vilnių, Nerimi ir sausuma, nuo neatmenamų laikų ėjo dideli prekybos keliai. Be to, jis buvo pačiam valstybės branduolio centre. Todėl čia greit išaugo didelis miestas, kurs tapo amžinąja Lietuvos sostine. Netoli Vilniaus, sunkiai prieinamame Galvės ežero pusiasaly, Gediminas pastatė dar kitą tvirtą pilį, kuri ilgą laiką buvo tarytum antroji Lietuvos sostinė, — tai Trakai. Jo sūnus Kęstutis vėliau pastatė kitą didingą mūro pilį to paties ežero saloje. Ir Vilniaus ir Trakų pilys vėliau buvo perstatytos. Jų didingi griuvėsiai tebestovi dar ir šiandien.

Trakų pilies griuvėsiai. (A. Zametto akvarelinis piešinys — 1847 m.).

Trakų pilies griuvėsiai. (A. Zametto akvarelinis piešinys — 1847 m.).

30 Rgp

59. XX a. kultūros bruožai

XX a. kultūros raidos sąlygos

Būdingas XX a. reiškinys – spartus Raštingų žmonių daugėjimas. Pradinis mokymas yra privalomas ne tik Europos ir Šiaurės Amerikos valstybėse, bet ir Lotynų Amerikos ir Azijos šalyse, net kai kur Afrikoje. Didžiumoje Vakarų ir socialistinių Europos valstybių antrojoje amžiaus pusėje įstatymais buvo nustatyta, kad vaikinai ir merginos turi įgyti vidurinį išsilavinimą arba bent lankyti mokyklas iki 16 ar 18 metų.

Po Antrojo pasaulinio karo kelis kartus padidėjo ne tik vidurinių mokyklų moksleivių, bet ir studentų skaičius. Pavyzdžiui, tik 1950-1970 m. JAV ir Italijoje studentų padaugėjo 2,3 karto, VFR – 2,7 karto, Didžiojoje Britanijoje – 3 kartus, Prancūzijoje – 3,7 karto. Vidurinio ir aukštojo mokslo masiškumas – tai didžiulis laimėjimas, nes iš didelio skaičiaus galima atrinkti pakankamai gerų specialistų mokslinio tyrimo laboratorijoms ir aukštosioms mokykloms. Tačiau sumažėjo išsilavinusios visuomenės dalies kūrybiškumas humanitarinės kultūros sferoje. Dar XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje daugelis inteligentų bandydavo savo jėgas literatūroje, tapyboje, muzikoje. Dažnai jų rezultatai būdavo kuklūs, bet svarbus pats siekis tapti aktyviais kūrėjais, o ne pasyviais vartotojais. „Vartotojiškumo“ įsigalėjimas būdingas XX a. Tai išvirkščioji technikos pažangos pusė.

XX a. populiariausiu ir lengviausiai žmonėms prieinamu menu tampa kinas. Pasaulio kino ekranuose įsivyrauja Holivudo kino produkcija. Holivude gimsta ir kino žvaigždžių kultas. Ryškiausia 6-ojo dešimtmečio kino žvaigždė Merilina Monro (tikroji pavardė Norma Beiker), tapusi epochos simboliu.  Kadras iš kino filmo „Kai kurie mėgsta karštai"" (rež. Bilis Vailderis). Sovietų Sąjungoje šis kino filmas buvo vadinamas „Džiaze tik merginos"XIX a. paskutinį dešimtmetį atsirado kinas, XX a. 3-iąjį dešimtmetį paplito radijo transliacijos, po Antrojo pasaulinio karo – televizija. Nuolat didėjo knygų, laikraščių ir žurnalų tiražai. Visa tai, kaip ir kylantis gyvenimo lygis bei tobulėjančios susisiekimo, ryšių priemonės, augantis raštingumas, platiesiems gyventojų sluoksniams sudarė palankias sąlygas pažinti kultūros lobius, skatino, kad pasaulyje sparčiai paplistų jos naujovės. O tokių naujovių mūsų amžiuje radosi daug, buvo sukurta naujų literatūros ir meno šedevrų. Sąlygos pažinti kultūros lobius ir tapti jos kūrėjais buvo geresnės negu bet kada žmonijos istorijoje, įprastu reiškiniu tapo menininkų gastrolės ne tik savo krašte, bet ir tolimose šalyse. Televizija leidžia išvysti viso pasaulio spektaklius, kino filmus, koncertus. Tačiau sąlygos – tik prielaidos, kurios toli gražu neužtikrina kultūros suklestėjimo.

XX a. kultūrai gresia rimtas pavojus – komercinis požiūris, kada svarbiausiu, o dažnai ir vieninteliu kūrėjo vertės matu tampa tai, kiek jo kūrinys pritraukia žiūrovų ir duoda pelno. Komercinis požiūris naikina kultūrų įvairovę.

Stalinizmo ir nacizmo įtaka kultūrai

Aleksandras Solženicinas (g. 1918 m.), žymus rusų rašytojas, kalėjęs lageriuose ir savo kūriniuose aprašęs sovietinę teroro sistemą. 1970 m. Nobelio literatūrinės premijos lauretas, 1974 m. išsiųstas iš SSRSKultūros raidą tarpukario metais deformavo stalinizmas SSRS ir nacizmas Vokietijoje. Ir vienur, ir kitur literatūra ir menas buvo panaudojami politiniams tikslams: rašytojams, dailininkams, aktoriams valdžia diktuodavo kūrinių temas, jie privalėjo šlovinti diktatorių darbus ir pačius diktatorius. Nepaklusniems buvo uždrausta kūrybinė veikla, juos persekiojo, o stalininėje SSRS neretai baudė ilgamečiu įkalinimu ar netgi mirtimi. Nacizmas, kaip žinoma, buvo sunaikintas 1945 m., o SSRS po Stalino mirties spaudimas rašytojams ir menininkams sušvelnėjo, bet komunistų partija ir toliau uoliai kontroliavo kultūrinį gyvenimą. Tiktai nepatikimų kultūros veikėjų jau nebežudydavo ir gana retai begalindavo. Juos, pvz., Nobelio premijos laureatą rašytoją A. Solženiciną, filosofą ir rašytoją A. Zinovjevą, išsiųsdavo į užsieni ir neleisdavo sugrįžti. Valdžia griežčiau ar švelniau kontroliavo kultūrą visose socialistinėse valstybėse.

Kultūros vienodumas ir įvairovė

Sidnėjaus operos teatro rūmaiVisais laikais pasaulyje egzistavo skirtingos kultūros. Vienos jų turėjo įtakos didžiuliams regionams, kitos likdavo izoliuotos. Ypatingas vaidmuo teko Vakarų Europos kultūrai, kuri nuo XV a. pabaigos-XVI a. pradžios – didžiųjų geografinių atradimų epochos – išplito kituose žemynuose. Tokią įvykių raidą skatino ne vien europiečių kolonizacija, bet ir Vakarų mokslo ir technikos laimėjimai. Pastarieji lėmė, jog savitos ir senos kultūros šalys, kaip antai Japonija ir Kinija, perėmė Vakarų kultūros elementus. Tačiau jos išsaugojo savo geriausias tradicijas.

Populiariojo meno srovėVis dėlto ir šios Tolimųjų Rytų valstybės išgyvena šiuolaikinės komercinės kultūros antplūdį, tiktai jos, kaip ir musulmoniškos šalys, bando gintis. Kituose pasaulio regionuose komercinė Vakarų kultūra tiesiog išstumia vietinę, kuri negali konkuruoti su amerikiečių muzika, filipais, televizijos laidomis. Mat JAV kino, garso įrašų, televizijos kompanijos skiria milijardus dolerių savo produkcijai reklamuoti. Jau daug metų tęsiasi JAV ginčas su Europos Sąjunga dėl pastarosios vadovaujančių institucijų nutarimų, įpareigojančių televizijos stotis transliuoti ne mažiau kaip 50 proc. europiečių gamybos filmų ir kitų laidų. Vakarų Europa bent šiek tiek priešinasi amerikiečių komercinės kultūros ekspansijai, o Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir buvusiose socialistinėse šalyse ir šito nedaroma. Holivudo filmų konkurencija sužlugdė Vietos kinematografiją net Rusijoje ir Lenkijoje, nors šių Šalių kino menas buvo garsus pasaulyje. Didėjantis amerikiečių komercinės, masinės kultūros antplūdis kelia didžiulę grėsmę pasaulio kultūrinei įvairovei.

Elitinės ir masinės kultūros tendencijos

Iki XIX a. liaudies kultūra ir profesionalioji, arba vadinamoji elitinė kultūra, viena su kita mažai siejosi. Menininkai tada dažnai buvo išlaikomi valdovų ar didikų, kurių užsakymus jie atlikdavo. Tik XIX a. kultūros kūrėjai tapo nepriklausomesni. Mat plintant švietimui, kylant ūkio gerovei, smarkiai padaugėjo išsilavinusių ir bent kiek pasiturinčių žmonių, kurie galėjo pirkti knygų, lankyti teatrus, koncertus, dailės parodas. Todėl dailininkai, rašytojai, muzikai jau galėjo pragyventi iš savo kūrybos, jiems nebereikėjo valdovų ir didikų globos.

XIX a. profesionalios kultūros kūrėjai dažnai naudojo liaudies meno motyvus. Tai darė jų kūrybą suprantamą daugeliui, netgi nedidelio išsilavinimo gyventojams. Padėtis pasikeitė XX a. pradžioje. Viena vertus, pasireiškė menininkų, vėliau ir literatų, siekimas eksperimentuoti, rasti neįprastas vaizdavimo formas, nutraukti saitus su klasikinėmis tradicijomis. XX a. pradžioje Vakaruose ėmė reikštis įvairios modernizmo srovės. Vėliau atsirado dailės kryptis, visiškai nustojusi vaizduoti realų pasaulį, – abstrakcionizmas. Jos teoretikai teigė, kad dailininkas turi perteikti savo išgyvenimus ir įvaizdžius abstrakčiomis formomis. Modernistų kūryba dažniausiai buvo ir lieka nesuprantama platesniesiems visuomenės sluoksniams.

Tam tikra reakcija į elitinės kultūros kūrėjų eksperimentus tapo 8-ąjį dešimtmetį atsiradęs vadinamasis postmodernizmas. Tai labai prieštaringas reiškinys. Mene ir literatūroje jis pasireiškia perdėto modernumo atmetimu, grįžimu prie skelbtų jau atgyvenusiomis praeities formų ir stilių, netgi savotiško jų pamėgdžiojimo. Postmodernizmo pavyzdžiu grožinėje literatūroje galėtų būti įžymaus šiuolaikinio italų rašytojo Umberto Eko romanai.

XX a. susiformavo „masinė“ komercinė kultūra, kurios platintojams svarbu vien pelnas, gaunamas parduodant tos kultūros produkciją – beletristiką, kino ir televizijos filmus, muzikos įrašus ir kt. Žinoma, masinė kultūra būna ir geresnė, ir blogesnė, tačiau dažnai gerąją išstumia blogoji. Daugelio reklamos beatodairiškai garsinamų „žvaigždžių“ asmenybės ir jų kūryba išsiskiria tik visokiais skandalais. Tačiau žmonės gali rinktis, tik reikia, kad jie šią galimybę įsisąmonintų ir ja pasinaudotų. Juk Holivude ir Vakarų Europoje sukuriama taip pat turinčių didelį pasisekimą filmų, kuriuose iškeliamos skausmingos socialinės ir politinės problemos, teigiami humanistiniai idealai. Galima būtų išskirti pasaulinio garso režisierius, kaip antai Stivenas Spilbergas („Šindlerio sąrašas“), Oliveris Stounas („Niksonas“, „J. F. K.“, „Komandante“), Romanas Polanskis („Pianistas“).

Klausimai

  1. Apibūdinkite švietimo ir aukštojo mokslo raidą XX a. antrojoje pusėje ir jo prieštaringus padarinius.
  2. Kokie neigiami faktoriai veikė kultūrą stalininėje SSRS ir nacistinėje Vokietijoje?
  3. Apibūdinkite šiuolaikiną elitinę ir komercinę masinę kultūrą.

Įžymus šiuolaikinis Vakarų filosofas Karlas Raimondas Poperis apie neigiamą televizijos poveikį

Neteisinga būtų peikti vaikus, kad jie dienų dienas pratupi prie televizorių ekranų. Ne vaikai kalti, kad jų pasaulį taip darko ši masinės informacijos priemonė.

Lygiai taip pat, kaip televizija yra blogio jėga, ji galėtų tapti gėrio jėga. Deja, tai beveik neįtikimas dalykas. Priežastis paprasta: apskritai bet kokią kultūrinę jėgą yra be galo sunku priversti tarnauti gėriui. Trumpai tariant, kur kas lengviau yra surasti žmonių, kurie dvidešimt valandų per dieną rengtų ir transliuotų vidutinišką arba blogą produkciją, nei vieną ar dvi valandas gerą. <…> Laidų lygis yra labai smukęs, nes televizininkai, siekdami patraukti žiūrovų dėmesį, transliuoja menkavertes arba neva sensacingas laidas. Bet juk sensacinga laida vargu ar yra gera laida <…> Auga tokių kriminalinių nusikaltimų skaičius, kurių vykdytojai atvirai prisipažįsta, kad nusikalsti juos paskatinusi televizija. Didžiulį atgarsį sukėlė 1993 m. vasario mėn. įvykis Liverpulyje: du dešimtmečiai berniukai pagrobė ir nužudė dvejų metų vaiką. Be jokios motyvacijos. Įvykis sukėlė skandalą – tai buvo aliarmo signalas visuomenei – pavyzdžio neturintis nusikaltimas. Nusikaltimas buvo siejamas su televizijos ekranuose nuolat rodomu smurtu <…>. Ištisas valandas vaikas kasdien mato žiaurumus, prievartą, žudynes. Iš patyrimo noriu pasakyti – tai turi lemiamos reikšmės: televizija gamina ir skleidžia smurtą ten, kur šiaip jau jo nebūtų.

Televizija jau senokai yra tapusi milžiniška politine jėga. Galima būtų net teigti – ji apskritai tapo visų svarbiausia jėga, kurią būtų galima lyginti gal tik su pačiu Dievu. Taip ir bus, jei ir toliau leisime piktnaudžiauti šia masinės informacijos priemone.

Demokratijai televizija yra tapusi pernelyg stipria, neįveikiama jėga. Jei televizijos piktnaudžiavimams nebus padarytas galas, neišliks gyva jokia demokratija.


  1. Kaip filosofas vertina televizijos vaidmenį? Ar sutinkate su pareikšta nuomone?

Apie JAV švietimo sistemos veiklos rezultatus

1993 m. rugsėjo mėn. buvo paskelbti JAV švietimo departamento tyrimų programos „JAV gyventojų skaitymo ir rašymo įgūdžiai“ rezultatai. Jų išvados tiesiog pritrenkė amerikiečius: pasirodė, kad JAV gyvena 27 mln. analfabetų ir 45 mln. vadinamųjų funkcinių analfabetų. Beveik pusė iš 191 mln. suaugusių amerikiečių negalėjo atlikti paprasto veiksmo, kaip antai užpildyti banko čekį. Tiktai 4 proc. sugebėjo pasinaudodami elektroniniais kalkuliatoriais apskaičiuoti tapetų išklijavimo kainą, žinodami kambario matmenis ir vieno kvadratinio metro tapetų kainą.

Vykdantys tyrimus mokslininkai buvo priversti taikyti naują analfabetizmo apibūdinimą. Tradiciškai analfabetu laikomas asmuo, kuris vietoje parašo deda kryželį. Švietimo departamento testai įrodė, jog daugelis asmenų moka skaityti technine šio žodžio prasme, tai yra sugeba iššifruoti žodžius, bet jiems trūksta įgūdžių, būtinų tam, kad pasinaudotų žodžių teikiama informacija (tai ir yra tie 45 milijonai funkcinių analfabetų). įdomu, jog pusė asmenų, parodžiusių blogiausius rezultatus, yra vidurinių mokyklų abiturientai. Kai kurie asmenys su šių mokyklų diplomais išvis nemokėjo nei skaityti, nei rašyti.

Mokymo lygis Jungtinėse Amerikos Valstijose yra daug žemesnis negu Vakarų Europoje. 40 proc. Europos mokyklų moksleivių išsprendžia tokius matematikos uždavinius, kokių nesugeba įveikti 90 proc. amerikiečių moksleivių. 1947 m. 45 proc. JAV moksleivių sugebėjo rasti žemėlapyje Europą o 1988 m. tokių buvo jau tik 25 proc. Vykstant karui Persų įlankos regione 1991 m., kada 500 tūkst JAV karių buvo fronte, net 80 proc. amerikiečių nežinojo, kur yra Irakas.

Tokia padėtis egzistuoja nepaisant to, jog 9-ąjį dešimtmetį Jungtinės Amerikos Valstijos švietimo reikalams išleido 420 mlrd. dolerių. Vidutinėmis išlaidomis vieno studento mokymui JAV pralenkia pasaulyje tik Šveicarija.


30 Rgp

58. Posocialistinių šalių problemos

Demokratijos kūrimas

Centrinės, Pietryčių Europos šalyse ir buvusioje SSRS senoji valdymo sistema 1989— 1991 m. nustojo gyvavusi. Posocialistinėse šalyse gyvenimas pasidarė daug laisvesnis, jų piliečiai gali viešai reikšti savo nuomonę visais klausimais, kritikuoti valdžios politiką nesibijodami saugumo persekiojimų ir įkalinimo. Realybe tapo religinių įsitikinimų, žodžio, spaudos, susirinkimų laisvės. Atkurtos anksčiau veikusios nekomunistinės partijos, įkurta daug naujų. Visos jos gali nevaržomai veikti, skleisti savo idėjas, kelti savo kandidatus parlamento, prezidento, savivaldybių rinkimuose.

Komunistų partijos pakeitė pavadinimus – pasivadino socialistų, socialdemokratų ir kitokiais vardais, stengėsi gauti piliečių paramą rinkimuose. Tačiau tos partijos atstovavo beveik išimtinai savanaudiškiems buvusio valdančiojo sluoksnio interesams.

Atrodytų, kad buvę komunistai neturėjo galimybių laimėti laisvų rinkimų Centrinės ir Pietryčių Europos valstybėse. Tačiau atsitiko kitaip. Bulgarijoje socialistų partija nugalėjo parlamento rinkimuose 1990 ir 1995 m., Lenkijoje kairioji demokratų sąjunga – 1993 m., Vengrijoje socialistų partija – 1994 m., Rumunijoje komunistų įpėdiniai laimėjo visuose parlamento ir prezidento rinkimuose iki pat 1996 m. Nemažai balsų komunistai gauna Čekijoje, VFR rytinėje dalyje (buvusioje VDR teritorijoje). Netgi Albanijoje, kurią beveik keturiasdešimt metų valdė komunistinis diktatorius E. Hodža, socialistų partija 1997 m. didžiule balsų dauguma laimėjo parlamento ir prezidento rinkimus. Tiesa, buvę komunistai rinkimuose ir praranda valdžią. Taip įvyko Bulgarijoje ir Rumunijoje 1996 m., o Lenkijoje – 1997 m.

Buvusių komunistų įtaką palaiko tai, kad jiems priešiškos partijos, paėmusios valdžią, vykdė (išskyrus galbūt Čekiją) politiką, kuri atitiko tos pačios komunistinės nomenklatūros interesus, sudarė sąlygas išsidalyti („privatizuoti“) valstybės turtą. Besivadinantys antikomunistais pasitarnavo nomenklatūrai ne ką mažiau už buvusius komunistus. Pavyzdžiui, Lenkijoje 1989-1993 m. vyriausybės, kuriose vyravo Laisvės sąjungos veikėjai, vykdė beatodairiškas reformas. Atpildu tapo rinkėjų parama buvusiems komunistams – kairiajai demokratų sąjungai. Ir kaip tik ji, sudariusi koaliciją su valstiečių partija, pristabdė privatizaciją, daugiau dėmesio rodė socialiniams miesto ir kaimo nepasiturinčiųjų reikalams. Visose šalyse ir buvę komunistai, ir besivadinantys antikomunistais vykdo panašią politiką, tačiau pirmieji apdairesni ir nerodo tokios arogancijos platiesiems gyventojų sluoksniams. Ypač tai ryšku Rusijoje, kur komunistų partija turi daugiausiai deputatų parlamente – Valstybės Dūmoje. Tačiau didesnės įtakos Rusijos valdymui parlamentas neturi, nes pagal 1993 m. konstituciją jis negali nušalinti vyriausybės. Šioji atsakinga tik prezidentui.

Keičiantis politiniam gyvenimui kai kur vėl išryškėja seni tautiniai nesutarimai, egzistavę ir valdant komunistams, bet užslėptai. Jugoslavijoje šie nesutarimai tapo federacinės valstybės suirimo ir karo priežastimi. Rumunijoje vėl atsinaujino tautinis konfliktas tarp rumunų daugumos ir vengrų mažumos. Čekoslovakijoje prieštaravimai tarp čekų ir slovakų taip pat suardė valstybę, tik čia išsiskyrimas buvo visiškai taikus. 1993 m. sausio 1 d. oficialiai paskelbtos nepriklausomos Slovakijos ir Čekijos respublikos, kurios tarpusavyje palaiko normalius santykius.

Ūkio pertvarkymas ir socialinės problemos

Daugelis politikų, ekonomistų ir paprastų piliečių manė, jog likvidavus komunistų diktatūras ir pertvarkius ekonomiką sparčiai pradės klestėti ūkis ir gyventojų materialinė gerovė. Tačiau viltys nepasiteisino. Viena, jos išvis buvo perdėtos, o antra – posocialistinių valstybių vyriausybės (išskyrus Čekijos, Slovakijos ir Slovėnijos) pertvarkymus vykdė neapgalvotai, neretai paskubomis.

Privatizacija buvo siekiama: a) padidinti valstybei ligi tol priklausiusių įmonių gamybos efektyvumą; b) gauti papildomų lėšų į valstybės biudžetą; c) sukurti savininkų sluoksnį, kuris geriau tvarkytų įmones negu valstybės skiriami direktoriai. Šie savininkai turėjo sudaryti demokratijos atramą. Tačiau tikslų pasiekti nepavyko. Padidėjo tik nedaugelio privatizuotų gamyklų ir fabrikų efektyvumas. Nemažai privatizuotų įmonių patiria didžiulius sunkumus, kai kurios visiškai nutraukė gamybą. Dar blogiau, kad kai kurios įmonės patekdavo į aferistų rankas. Šie užstatydavo jas bankuose, pasiimdavo paskolas ir toliau visiškai nebesirūpindavo gamyba. Lėšų į valstybių biudžetus už privatizuotas įmones surinkta mažai, o buvusiose SSRS respublikose – beveik nieko. Mat čia, pvz., Lietuvoje ir Rusijoje, gyventojams buvo išdalyti investiciniai čekiai (Rusijoje – vaučeriai), už kuriuos jie galėjo įsigyti privatizuojamų įmonių akcijų. Tačiau investicinius čekius ir vaučerius supirkinėjo apsukrūs asmenys, kartais tiesiog kriminaliniai nusikaltėliai, už 0,05 ar net 0,01 jų oficialios vertės. Gamyklos, fabrikai, didelės parduotuvės, restoranai atiteko naujiems savininkams, galima sakyti, veltui. Privatizacija sudarė sąlygas pasaulio istorijoje neregėtai korupcijai, piktnaudžiavimams ir kitokiems nusikaltimams. Rusijos privatizacija netgi buvo pavadinta „didžiąja kriminaline revoliucija“. Naujieji savininkai turtuoliai švaisto lėšas prabangai, perka nekilnojamąjį turtą Vakaruose. Suprantama, tokie savininkai nėra ir negali būti demokratijos atrama.

Didelė bėda posocialistinėms valstybėms – nuolat didėjantis jų užsienio prekybos deficitas. Importas auga daug sparčiau negu eksportas. Svarbiausia tokio reiškinio priežastis: Vakarų, pirmiausia Europos Sąjungos, valstybės pasiekė, kad beveik visi apribojimai įvežti jų prekes būtų panaikinti. Tad Vakarų prekės užplūdo posocialistinių šalių rinkas. Tai tapo viena iš priežasčių, kodėl visose šiose šalyse smarkiai sumažėjo pramonės ir žemės ūkio gamyba, kurios smukimas lėmė nedarbo didėjimą. Rusijoje milijonai darbuotojų mėnesių mėnesius negauna atlyginimų. Sunkumus išgyvena ir suvienytos Vokietijos lytinė dalis, buvusi VDR. Nustojo veikusios optikos, spausdinimo mašinų gamybos, laivų statybos įmonės, kilo didelis nedarbas. Tiesa, VFR vyriausybė skiria milžiniškas lėšas rytų žemėms, ir sunkumai jose bus anksčiau ar vėliau įveikti. Visų kitų posocialistinių šalių ekonominės ir socialinės problemos aštrėja, o jų sprendimo būdai ligi šiol nėra aiškūs. Kai kur padėtį dar labiau pablogina ginkluoti vidaus konfliktai.

Popiežius Jonas Paulius II apie radikaliojo kapitalizmo-liberalizmo ideologiją

Šventojo Tėvo sutikimas Vilniaus oro uoste 1993 m. Iš kairės - arkivyskupas A. J. Bačkis, Popiežius Jonas Paulius II, vyskupas P. A. BaltakisŪkinė laisvė yra tik vienas žmogaus laisvės elementas. Kai ta ūkinė laisvė pasidaro savarankiška, vadinasi, kai žmogus vertinamas labiau kaip gamintojas ar gėrybių vartotojas, o ne kaip subjektas, kuris gamina ir vartoja tik tam, kad gyventų, tada laisvė praranda būtiną ryšį su asmeniu ir galiausiai atskiria jį nuo visuomenės ir prislegia.

Valstybės pareiga taip pat apginti ir garantuoti visuotinį gėrį, kaip antai žmogiškoji aplinka ir gamtinė aplinka, kurių nepadės išsaugoti veikiantys paprasti rinkos mechanizmai. Senojo kapitalizmo laikais valstybės pareiga buvo ginti pagrindines darbo teises, dabar naujojo kapitalizmo, valstybės ir visuomenės pareiga apsaugoti kolektyvines gėrybes <…>

Yra svarbūs žmonių reikalavimai kurie nepaklūsta rinkos logikai. Yra gėrybių, kurių dėl jų prigimties negalima ir nedera parduoti ar pirkti. Be abejonės, rinkos mechanizmai teikia tam tikros naudos. <…> Tačiau su tuo susiję pavojai vertinti rinką iš „stabmeldystės“ pozicijų, nekreipiant dėmesio į tas gėrybes, kurios dėl savo prigimties negali būti įprastos prekės. <…> Marksistinė koncepcija pralaimėjo, bet. kaip ir anksčiau, pasitaiko išnaudojimo faktų, ypač Trečiajame pasaulyje, taip pat pastebimas žmonių susvetimėjimas, ypač labiausiai pažengusiose šalyse, o prieš jį griežtai pasisako bažnyčia. Daugybė žmonių, kaip ir anksčiau, gyvena labai skurdų materialinį ir moralinį gyvenimą. Žlugus komunistinei sistemai, daugelyje šalių neabejotinai išnyko viena iš kliūčių, neleidusi veiksmingai ir realiai spręsti tų problemų, tačiau to nepakanka, kad jas būtų galima iki galo išspręsti. Tiesą sakant, yra pavojus, kad gali paplisti radikaliosios ideologijos kapitalizmas, kuris net nemėgina nagrinėti tų problemų laikydamas a priori pasmerktus nepasisekimui visus būdus joms išspręsti, aklai tikintis, kad jos išnyks laisvosios rinkos sąlygomis.


Džordžas Sorošas. Kapitalizmo grėsmė

Mūsų visuomenėje vyrauja tikėjimas stebuklinga rinkos ekonomikos galia. <…> Kadangi komunizmas ir net socializmas visiškai prarado pasitikėjimą, manau, kad nevaržomo kapitalizmo grėsmė šiandien yra stipresnė už tą, kurią kelia totalitarinės ideologijos. <…>

Rinkos mechanizmui plečiantis, pasidarė vis sunkiau vadovautis ne rinkos nustatomomis vertybėmis. Reklama marketingas, net pakuotė formuoja žmogaus poreikį, o ne, kaip teigia laisvojo kapitalizmo teorija, tenkina jį. Pinigai ir sėkmė tampa svarbiausiomis vertybėmis. <…> Sėkmės kultas pakeitė tikėjimą principais. Visuomenė liko be inkaro.

Laisvojo kapitalizmo ideologija, pasiūlą ir paklausą traktuodama kaip duotybę, o valdžios kišimąsi kaip didžiausią blogį, visiškai neigia ir pajamų paskirstymą. Gerovė kaupiasi savininkų rankose, ir jei nebus jokio paskirstymo mechanizmo, nelygybė gali peržengti bet kokias ribas Gerovės paskirstymą neigiantis laisvasis kapitalizmas kartu remia teoriją, kad išgyvena tik stipriausieji Tačiau < > civilizuota visuomenė negali remtis principu – išlieka tik stipriausieji.


  1. Kaip šiuose tekstuose vertinamas valstybės ir rinkos vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje?

Jugoslavijos suirimasSocializmo sistemos irimas palietė ir Jugoslaviją: joje itin išryškėjo tautinė nesantaika. Mat šalyje gyveno keletas tautų, ir jos turėjo atskiras respublikas su plačia savivalda. Komunistų partijai 9-ojo dešimtmečio pabaigoje teko atsisakyti valdžios monopolio. Slovėnijos ir Kroatijos respublikose rinkimus laimėjo partijos, siekiančios atsiskirti nuo Jugoslavijos. 1991 m. birželio mėn. abi šios respublikos paskelbė savo nepriklausomybę. Kroatijoje gyveno nemažai serbų. Tarp kroatų ir serbų prasidėjo tikras karas. 1992 m. pradžioje, padedant JTO buvo sudarytos paliaubos, tačiau kartu tai reiškė daugiatautės Jugoslavijos suirimą.

Vėliau karo veiksmai tarp serbų ir kroatų atsinaujino dar porą kartų, bet ypač kruvinas ir ilgas karas vyko Bosnijos ir Hercegovinos Respublikoje, kuri paskelbė nepriklausomybę 1992 m. Ten gyvena trys tautybės: serbai – stačiatikiai, bosniai – musulmonai, kroatai – katalikai. Visi jie slavai ir kalba viena bendra kalba. Tačiau jau 1992 m. rugpjūčio mėn. prasidėjo ginkluotos kovos ir „etniniai valymai“. Šimtai tūkstančių žmonių buvo išvaryti iš gimtųjų vietų, tūkstančiai išžudyti. 1994 m. į konfliktą įsikišo NATO, šio karinio bloko lėktuvai bombardavo serbų karinius objektus. Kovos baigėsi paliaubomis, bet jos nėra tvirtos.

1999 m. balandžio 23 d. Belgradas. NATO pajėgų subombarduotas Serbijos nacionalinės televizijos pastatasKosovo srityje, Jugoslavijoje, įsiliepsnojo tautinis serbų ir albanų konfliktas. Jis pasireiškė niekuo nekaltų žmonių, dažniausiai albanų, žudymu. Todėl 1999 m. kovo pabaigoje NATO pradėjo beveik tris mėnesius trukusius svarbių Jugoslavijos objektų bombardavimus. Birželio mėnesį serbai iš Kosovo srities buvo priversti pasitraukti. Ten įžengė NATO ir Rusijos kariuomenės daliniai, bet tai, deja, neužtikrino taikaus dviejų tautų sugyvenimo Kosove.

Klausimai

  1. Kodėl posocialistinėse šalyse daugelis rinkėjų balsuoja už buvusių komunistų partijas?
  2. Nurodykite privatizacijos padarinius.
  3. Su kokiomis problemomis susiduria posocialistinės šalys?
  4. Kokios priežastys lėmė Jugoslavijos suirimą ir karus jos teritorijoje?

„Naujųjų rusų“ gyvenimo būdas

Naktinių klubų ir kazino, brangių restoranų ir saunų lankytojai – tai daugiausiai žmonės, nepatenkantys į pirmąjį turtingiausiųjų tūkstanti. Visiems, kurie peržengia tam tikrą ribą, būtina turėti „Mercedes-500″ arba „Mercedes-600″: vien tik Maskvos regione šių mašinų 1992-1996 m. buvo nupirkta daugiau nei per dešimt metų visoje Vakarų Europoje. Kas mėnesį Maskvoje „naujieji rusai“ perka tris, keturis tūkstančius butų elitiniuose namuose. Pamaskvėje jiems per pastaruosius metus buvo pastatyta tūkstančiai raudonų plytų namų-tvirtovių; mažesniais mastais tokia statyba vyksta ir kitose srityse. Kur kas daugiau pinigų išleidžiama perkant nekilnojamąjį turtą užsienyje šiuo atžvilgiu populiariausios Ispanija ir JAV, Kipras ir Portugalija, Graikija ir Prancūzija. „Naujieji rusai“ neaplenkia Šveicarijos ir Didžiosios Britanijos, Italijos, Kanados, Vokietijos ir Austrijos. Vakaruose jie perka ne tik namus ir žemės plotus, bet ir vertybinius popierius. Rusijos biznieriai investavo milijardus dolerių į JAV ir Vokietijos bankų akcijas. „Naujieji rusai“ mėgsta keliauti. Vien per 1994 m. jų išlaidos turizmui tolimo užsienio šalyse sudarė apie 7 milijardus dolerių, tai yra daugiau nei TVF paskola Rusijai 1995 m. Iš viso rusų turtuolių išlaidos asmeniniam vartojimui, ekspertų apskaičiavimu, siekia 45 milijardus dolerių, tai yra kelis kartus didesnė suma nei visos Rusijos išlaidos gynybos ir armijos reikalams per metus.


  1. Kaip manote, ar toks Rusijos turtuolių („naujųjų rusų“) kapitalų panaudojimas yra palankus ekonomikos augimui?

Rusijos ekonomikos svarbiausių rodiklių kaita 1989-1995 m.

Rusijos ekonomikos svarbiausių rodiklių kaita 1989-1995 m.


  1. Kaip galima apibūdinti Rusijos ūkio 9-ojo dešimtmečio būklę?
  2. Ar pagerėjo Rusijos ūkio padėtis po komunistų valdžios žlugimo?

Apie privatizacijos padarinius Armėnijoje

Oficialiais duomenimis, visos Armėnijos Respublikos įmonių vertė sudaro 20 milijardų dolerių. Šiuo metu Armėnijoje privatizuota beveik 70 proc. visų įmonių. Tačiau už jas biudžetas negavo netgi vieno milijono dolerių.

Kaip pasielgė su nuosavybe naujieji savininkai? Tik per pastaruosius trejus metus į užsienį buvo išvežta 3 mln. tonų juodųjų metalų ir 200 tūkst. tonų spalvotųjų metalų. Sunkvežimiai su metalo laužu paverstais gamyklų įrenginiais važiavo į Iraną ištisomis kolonomis.


  1. Kokias išvadas apie privatizacijos eigą Armėnijoje galima padaryti remiantis šia informacija?
  2. Paaiškinkite, kodėl galima tokia „privatizacija“.

29 Rgp

57. Lietuvos Respublikos raida

Politinė raida

Baltijos valstybių Prezidentai Trakuose - L. Meris, G. Ulmanis, A. Brazauskas (Prezidentas 1993-1998)Pasiekus nepriklausomybę, nebeliko skirtingų pažiūrų žmones vienijančio veiksnio. Todėl sustiprėjo Sąjūdžio politinė diferenciacija, kūrėsi politinės partijos, dažnai kildavo nesutarimų tarp buvusių bendražygių. Kartais jie įgaudavo aštrių konfliktų formų, kai atskiros frakcijos boikotuodavo Seimo posėdžius ar organizuodavo demonstracijas priešininkams „paspausti“. Seimo Pirmininkas V. Landsbergis pamažu Seime prarado daugumos paramą. Todėl dešiniųjų iniciatyva 1992 m. spalio 25 d. įvyko priešlaikiniai Seimo rinkimai. Kritęs gyvenimo lygis, objektyvios jaunos valstybės problemos, įvairios buvusios dešiniųjų daugumos klaidos lėmė kairiųjų – Lietuvos demokratinės darbo partijos, vadovaujamos A. Brazausko, absoliučią pergalę. LDDP iškovojo 76 (iš 141) vietas Seime.

Kartu su Seimo rinkimais vyko ir referendumas dėl naujos Konstitucijos. Konstitucija numatė sukurti visuotinai renkamo prezidento instituciją. Absoliuti dauguma, 1 447 334 rinkėjai (78 proc.), balsavo už naują pagrindinį įstatymą.

1998 m. sausio 13 d., Vilnius, Nepriklausomybės aikštė. LR Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus

1998 m. sausio 13 d., Vilnius, Nepriklausomybės aikštė. LR Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus

1993 m. vasario mėn. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimus laimėjo A. Brazauskas, buvęs LDDP vadovas. Už jį balsavo 60,03 proc. rinkimuose dalyvavusių piliečių. Per ketverius metus trukusį LDDP valdymą valstybės gyvenime pasiekta nemažai pažangos, buvo sustabdytas ūkio nuosmukis, augo eksportas, bet rinkėjams labiau įsiminė bankų bankrotai, nusikaltėlių siautėjimai, įvairios aferos.

Visa tai lėmė 1996 m. spalio mėn. įvykusių eilinių Seimo rinkimų rezultatus. Juos didžiule persvara laimėjo V. Landsbergio vadovaujama Tėvynės Sąjunga (Lietuvos konservatoriai). Į Seimą pateko 70 šios partijos iškeltų (daugiau nei pusė visų išrinktų) atstovų. Dar 16 vietų Seime iškovojo konservatoriams artima Krikščionių demokratų partija. Šios dvi partijos suformavo vyriausybinę koaliciją. Absoliučią daugumą ankstesniame Seime turėjusi LDDP iškovojo tik 12 vietų.

1998 m. sausio mėn. prezidento rinkimus, aplenkęs buvusį generalinį prokurorą A. Paulauską, laimėjo nuosaikių centristinių pažiūrų nepartinis politikas Valdas Adamkus, kuris sovietų okupacijos metais gyveno ir dirbo JAV.

Rolando Pakso Prezidento priesaika2000 m. spalio 8 d. Seimo rinkimuose daugiausia – 51 mandatą (iš 141) laimėjo A. Brazausko socialdemokratinė koalicija. Bet vyriausybė buvo suformuota be kairiųjų. Koalicinę vyriausybę parėmė liberalų, socialliberalų, moderniųjų krikščionių demokratų ir centristų atstovai. Premjero postas atiteko liberalui R. Paksui, Seimo pirmininko – socialliberalui A. Paulauskui. Bet po kelių mėnesių buvusi koalicija suiro. Vyriausybę pavesta suformuoti socialdemokratų ir socialliberalų koalicijos kandidatui A. Brazauskui.

2003 m. sausio 5 d. Lietuvos Prezidento rinkimus antrajame ture laimėjo R. Paksas.

Užsienio politika

Sudėtingiausia Baltijos šalių užsienio politikos problema – santykiai su Rusija. Iki 1997 m. iš Baltijos šalių tik Lietuvai su Rusija pavyko pasirašyti sutartį dėl sienų, bet ir ji sukėlė didelį įvairių Dūmos frakcijų priešiškumą. Šios sutarties ratifikavimas dėl įvairiausių motyvų buvo atidėliojamas net iki 2003 m. Dėl propagandinio puolimo prieš nepriklausomybę atgavusias šalis daug Rusijos gyventojų ir politikų priešiškai žiūri į Lietuvą, o ypač į Latviją ir Estiją. Pastarosios šalys nuolat kaltinamos tariamu ten gyvenančių rusakalbių teisių pažeidinėjimu. Lietuvai Rusija daro nuolatinį spaudimą dėl jos gyventojų tranzito per Lietuvą į Kaliningrado sritį sąlygų. Pavyzdžiui, net reikalavimas keliaujant per Lietuvą parodyti pasą sukėlė įtakingų Rusijos politikų protestus. Tą „problemą“ pavyko išspręsti tik Lietuvą griežtai parėmus Europos Sąjungai. Lietuva tapo pirmąja valstybe, su kuria Rusija pasirašė susitarimą dėl nelegalių migrantų grąžinimo (readmisijos). Baltijos šalys siekia narystės Europos Sąjungoje ir NATO. Rusija tuo yra labai nepatenkinta, nes tai iš esmės keičia Baltijos šalių geopolitinę padėtį: Rusija praranda bet kokias galimybes šiame regione atkurti kelis šimtu metų turėtą įtaką.

Nuoseklus Lietuvos vyriausybių darbas siekiant didesnio saugumo ir geresnių ekonominės raidos perspektyvų nenuėjo veltui. 2002 m. lapkričio 21 d. Prahoje vykusiame NATO viršūnių susitikime į Aljansą oficialiai pakviestos pradėti prisijungimo derybas septynios valstybės: Lietuva, Latvija, Estija, Bulgarija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija. 2003 m. balandžio 16 d. Atėnuose pasirašyta Lietuvos stojimo į ES sutartis. Lietuva tampa vienos iš svarbiausių ir įtakingiausių ekonominės ir politinės sąjungos nare. Įtakos tam turėjo ir besikeičianti situacija pasaulyje, Lietuvos ir Vakarų šalių interesų sutapimas. NATO šalys priimdamos naujas nares siekia išplėsti saugumo ir savo galimybių zoną pasaulyje, o ES – išplėsti savo ribas, drauge plėtoti ekonomiką ir sustiprinti konkurencines galimybes pasaulyje.

2003 m. gegužės 10-11 d. Lietuvoje vykusiame referendume už šalies narystę ES balsavo 91,07 proc. dalyvavusiųjų referendume. Referendume dalyvavo 63,37 proc. visų registruotų rinkėjų. Po referendumo Rusijos Valstybės Dūma ratifikavo 1997 m. pasirašytą Lietuvos ir Rusijos sienos sutartį, nes neliko prasmės vilkinti šio proceso.

JAV prezidento Džordžo Bušo kalbos, pasakytos 2002 m. lapkričio 23 d. Vilniuje, Rotušės aikštėje, sveikinant Baltijos tautas su kvietimu į NATO, ištraukos

NATO šalys atvėrė duris Lietuvai ir kitoms šešioms Europos demokratijoms. <…> Mes turime garbės pakviesti Lietuvą prisijungti prie NATO – didžiojo Atlanto aljanso.

Daug kas abejojo, kad kada nors jūsų šalis bus laisva. Tačiau Jungtinės Valstijos visada pripažino tik nepriklausomą Lietuvos valstybę. Mes žinojome, kad šis žemynas visą laiką nebus padalytas. Žinojome, kad diktatorių nubrėžtos dirbtinės padalijimo linijos bus panaikintos. Susiskaldymas – jau praeitis. Daugiau nebus jokių miunchenų, jokių jaltų. Ilga baimės, netikrumo ir vienatvės naktis baigėsi. Jūs prisijungiate prie stiprios ir augančios NATO šeimos. Mūsų aljansas gina visus savo narius. Visi, kas pasirinks Lietuvą savo priešu, taps Jungtinių Amerikos Valstijų priešu. Drąsūs Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės jau niekada vieni nebekovos su agresija.

NATO reikia jūsų. Jūs prisidėsite prie bendro visų mūsų saugumo NATO stiprybė nepriklauso vien nuo karinės jėgos, bet ir nuo paprastų vyrų ir moterų dvasios stiprybės. Turime būti pasirengę kovoti su blogiu ir drąsiai elgtis pavojaus akimirką. Baltijos šalių žmonės jau pademonstravo pasauliui šias savybes. Jūs patyrėte žiaurią priespaudą, tačiau nepalūžote. Buvote imperijos nelaisvėje, tačiau ištrūkote iš jos. Todėl jūs gerai žinote žmogaus laisvės vertę. Prieš dešimtmetį šimtai tūkstančių lietuvių, latvių ir estų susikibo rankomis nuo Talino ir Vilniaus, kad parodytų, kaip myli laisvę. <…> Jūs atgavote savo laisvę, iškovojote nepriklausomybę ir jungiatės prie didžios sąjungos. <…> Šią didžią dieną tegul Dievas laimina visų Lietuvos patriotų ir kovotojų už laisvę, kurie neišgyveno iki šios dienos, atminimą.


  1. Paaiškinkite kalbos žodžius „daugiau nebus jokių miunchenų, jokių jaltų“.
  2. Kada Baltijos tautų žmonėms teko „vieniems kovoti su agresija“?
  3. Kokią reikšmę, Prezidento nuomone, Baltijos tautoms turi pakvietimas į NATO?

2003 m. lapkričio 23 d. Lietuvos ir JAV preidentai - Valdas Adamkus ir Džordžas Bušas Vilniaus Rotušės aikštėje.

2003 m. lapkričio 23 d. Lietuvos ir JAV Prezidentai – Valdas Adamkus (dešinėje) ir Džordžas Bušas Vilniaus Rotušės aikštėje. JAV Prezidentas atvyko pasveikinti Baltijos valstybių su pakvietimu į NATO. Susitikime dalyvavo Latvijos ir Estijos Prezidentai – Vaira Vvkė-Freibeiga ir Arnoldas Riuitelis. Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas. Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas


Ūkio ir visuomenės raida

Baltijos valstybės, siekdamos išsivaduoti iš komunizmo ir atkurti savo valstybes, atsidūrė nepaprastai sudėtingoje padėtyje. Anksčiau vienos partijos tvarkomą visuomenės gyvenimą, centralizuotai, komandiniais metodais valdomą ūkį reikėjo reformuoti, pritaikant prie demokratinės visuomenės principų ir rinkos ekonomikos santykių. Baltijos šalių ūkis buvo visiškai integruotas į Sovietų Sąjungos ekonomiką. 1989 m. kiekviena respublika eksportavo už Sovietų Sąjungos ribų mažiau kaip 5 proc. produkcijos. Respublikos neturėjo savo valiutų, ginkluotųjų pajėgų, pasienio apsaugos, muitinių, diplomatinių tarnybų, centrinių bankų. Reformas teko vykdyti ekonominio nuosmukio sąlygomis. Kelerius metus trukusi kova už nepriklausomybę, padidėjusios naftos ir dujų kainos sutrikdė ekonomikos funkcionavimą. Dėl didelių energijos kainų ir dėl to, kad nutrūko ryšiai su buvusia SSRS, pramonės nuosmukis Baltijos šalyse buvo netgi didesnis negu pačioje Rusijoje. 1992 m. žiemą visos trys respublikos buvo atsidūrusios keblioje padėtyje. Trūko elementariausių dalykų.

Vis dėlto Baltijos šalių vyriausybės sėkmingai žengė į priekį, išvengdamos rimtų socialinių konfliktų. Per trumpą laiką buvo atkurtos arba sukurtos būtinos valstybinės institucijos, armijos, reformuotos įvairios visuomenės gyvenimo sritys, įvestos nacionalinės valiutos, užmegzti politiniai ir ekonominiai santykiai su daugeliu pasaulio valstybių. Visose trijose Baltijos šalyse veikia demokratinės konstitucijos, gerbiamos žmogaus teisės. Dėl rinkimų demokratiškumo niekas neabejoja. Lietuvoje, Latvijoje iri Estijoje susikūrė keliolika nepriklausomų radijo, televizijos stočių, leidžiami įvairias pažiūras atspindintys laikraščiai.

Baltijos/valstybių vyriausybėms pavyko sustabdyti ekonominį nuosmukį, infliaciją ir pasiekti gamybos augimo. Kasmet didėjo visų trijų šalių užsienio prekybos mastai, ypač su Vakarų šalimis. Didėjo užsienio investicijos į regiono pramonę ir paslaugų sferą. Neatpažįstamai pasikeitė aptarnavimo sfera, prekių pasiūla, gyvenimo standartai. Lėtai, bet kasmet didėjo gyventojų realiosios pajamos. Gerokai atsinaujino miestai, restauruojami anksčiau apleisti pastatai.

Greta daugybės teigiamų poslinkių buvo ir nemažai problemų. Lietuvoje retkarčiais pasireikšdavo politiniam stabilumui trukdantys veiksmai. 1993 m. rudenį prieš valdžią maištavo ginkluoti Kauno savanoriai. Tik santūri Vyriausybės ir Prezidento A. Brazausko reakcija leido išvengti kraujo praliejimo. 1994 m. susprogdintas geležinkelio tiltas per Bražuolės upelį. Tuo geležinkelio ruožu ėjo didelė Rusijos

karinio tranzito dalis į Kaliningrado sritį. 1997 m. Vilniuje vykstant Rytų Europos šalių prezidentų konferencijai, buvo paskelbta apie tariamai SKAT karių rengtą pasikėsinimą į Baltarusijos prezidentą.

Ūkiniam stabilumui pakenkė bankų krizės, nuo kurių nukentėjo tūkstančiai indėlininkų. Lietuvos užsienio prekybos neigiamas balansas nuo 1993 m. vis didėja, auga užsienio skolos. Varginančios problemos nedarbas ir dalies visuomenės nuskurdimas. 1996 m. tik 28,6 proc. bedarbių gavo bedarbio pašalpą. Nors valstybės socialinės programos padeda vargšams, šimtai žmonių verčiasi elgetaudami arba iš to, ką pavyksta rasti šiukšlių konteineriuose ir sąvartynuose. Daug vargšų gyvena šiluminėse trasose arba glaudžiasi kur papuola. Tarp pačių vargingiausių – daug elgetaujančių, vagiliaujančių, niekur nesimokančių vaikų. 1998 m. rugpjūčio 13 d. Rusijoje prasidėjo finansų krizė. Rugsėjo mėn. infliacija buvo 43,3 proc. Sutriko Rusijos užsienio prekyba. Tai tiesiogiai palietė Lietuvos gamintojus, nes Rusija buvo didžiausia Lietuvos užsienio prekybos partnerė. Bet ši krizė, nors ir turėjo neigiamos įtakos Lietuvai, ūkio raidos tendencijų nepakeitė: Lietuvoje išlieka stabili valiuta, didėja investicijos ir plėtojama užsienio prekyba, ypač su ES šalimis, stabilizavosi nedarbo lygis. Tikėtina, kad nedarbas augant gamybai ir eksportui pradės mažėti.

Prieš nepriklausomybės atkūrimą niekas neprognozavo, kad viena didžiausių problemų Lietuvoje taps organizuotas nusikalstamumas. Jo sparčiai plėtotei turėjo įtakos nedarbas, vertybių pasikeitimas ir jaunos valstybės nepasirengimas imtis efektyvių savigynos priemonių. Kiekvieną mėnesį pranešama apie pavojingus organizuotų gaujų nusikaltimus: sprogdinimus, padeginėjimus, susišaudymus, žudymus, reketą, svetimos žemės sklypų „privatizavimus“, įvairias finansines machinacijas, kurios mokesčių mokėtojams kainuoja milijonus litų. Nusikaltėliai iš kontrabandos, buvusios valstybinės nuosavybės privatizacijos, sukčiavimo, reketo, plėšimų, automobilių vagysčių, narkotinių medžiagų kontrabandos ir prekybos gauna didžiules pajamas. Matyt, korupcija lėmė ir tai, kad yra išgrobstyta milijonai litų užsienio paskolų arba buvo leidžiama kurti „bankus“, kurie greitai „bankrutuodavo“ savininkams išgrobsčius indėlius, o privatizuojant valstybės nuosavybę įvairūs objektai buvo perkami pusvelčiui, dažnai prieš tai nusikalstamoms grupuotėms susitarus dėl kainos. Šiems neigiamiems reiškiniams įtakos turėjo pilietinės visuomenės formavimosi sunkumai, politinės kultūros ir veiklos patirties stoka. Visuomeninės politinės organizacijos paskirti visuomenės nariai nėra pasirengę tinkamai ir efektyviai ginti visuomenės ir valstybės interesų. Nusikalstamumas tapo socialinės ir ekonominės pažangos stabdžiu.

Klausimai

  1. Kokias problemas turėjo sprąsti Baltijos šalių vyriausybės reformuojant valstybę? Kokius reformų rezultatus matote šiandien?
  2. Kodėl Baltijos šalys siekia integruotis į NATO ir ES?
  3. Pasiremdami spauda parenkite pranešimą apie Lietuvos ekonomikos raidą ir aktualiausias Lietuvos politinio gyvenimo problemas.

Lietuvos infliacijos lygis 1990-2001 m.

Lietuvos infliacijos lygis 1990-2001 m.


Bedarbių Lietuvoje skaičius tūkstančiais 1990-2001 m.

Bedarbių Lietuvoje skaičius tūkstančiais 1991-2001 m.


Oficialus nedarbo lygis Lietuvoje

Oficialus nedarbo lygis Lietuvoje


Moksleivių, įgijusių pagrindinį ir vidurinį išsilavinimą, skaičiaus kitimas

Moksleivių, įgijusių pagrindinį ir vidurinį išsilavinimą, skaičiaus kitimas


  1. Panaudodami šiuos statistikos duomenis parenkite trumpą pranešimą apie Lietuvos ūkio ir visuomenės raidą.

26 Rgp

56. Lietuvos ir Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimas

Nacionaliniai sąjūdžiai Baltijos šalyse

Baltijos respublikose pasipriešinimas ir disidentinė veikla nebuvo išnykusi visą SSRS okupacijos laikotarpį. Žmonės nepamiršo prarastos nepriklausomybės. Bet represijų baimė vertė veikti labai apdairiai, net ir M. Gorbačiovo perestroikos laikais.

Perestroikos metu platesnė opozicija sovietinei sistemai pirmiausia pasireiškė įvairių kultūrinių, gamtosauginių organizacijų veikla. Šių ne valdžios įkurtų organizacijų atsiradimas buvo naujas reiškinys. Estijoje pasipriešinta planams statyti fosfatų kasyklas, nes dėl šio plano į respubliką turėjo atvykti tūkstančiai kitataučių darbininkų. Latvijoje Žalieji pasipriešino naujų hidroelektrinių ant Dauguvos upės statybai. Didžiausius protestus sukėlė ketinimai statyti ketvirtąjį reaktorių Ignalinos atominėje elektrinėje.

1987-ieji – pirmųjų viešų politinių demonstracijų metai. Latvijos disidentų grupė „Helsinkis-86“ birželio 14 d. Rygoje, prie Laisvės paminklo, paminėjo 1941 m. birželio trėmimus. Tais pačiais metais rugpjūčio 23 d. visų Baltijos respublikų sostinėse įvyko demonstracijos, kurių dalyviai pasmerkė Molotovo ir Ribentropo paktą (tas 1939 m. Vokietijos ir SSRS susitarimas lėmė Baltijos šalių okupaciją). Tą dieną Vilniuje į demonstraciją prie A. Mickevičiaus paminklo susirinko tik keli šimtai žmonių, daugiausiai buvusių politinių kalinių ir disidentų, bet ji turėjo didžiulį psichologinį efektą. Lietuvos gyventojai pamatė, kad viešas savo požiūrio demonstravimas perestroikos sąlygomis yra įmanomas.

1987 m. rugpjūčio 23 d. demonstracija Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo1988 m. žymi svarbią ribą kovoje už nepriklausomybę. Tais metais Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje susikūrė visuomeniniai politiniai judėjimai – Estijos ir Latvijos Liaudies Frontai bei Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio mėn. Sąjūdžio seimo pirmininku tapo V. Landsbergis. Veiklos pradžioje naujieji judėjimai deklaravo tik visuomeninio gyvenimo reformų bū
tinumą, paramą Gorbačiovo perestroikai, bet buvo aišku, kad atėjus laikui bus prabilta apie nepriklausomybės atkūrimą.

Liaudies Frontai ir Sąjūdis darė didelį poveikį politinei Baltijos respublikų raidai 1988-1989 m. Jiems reikalaujant visų trijų respublikų Aukščiausiosios Tarybos sugrąžino anksčiau draustus tarpukario respublikų simbolius – himnus, vėliavas, paneigė 1940 m. sovietų aneksijų teisėtumą. Atsirado komunistinės valdžios nekontroliuojama spauda.

1989 m. Lietuvoje Vasario 16-oji buvo minima oficialiai. Visose respublikose nacionalinės kalbos paskelbtos valstybinėmis. Daug svarbos turėjo priimtos suvereniteto deklaracijos, kurios teigė, kad respublikų įstatymai viršesni už sąjunginius.

Lietuva, Sovietų Sąjunga ir M. Gorbačiovas, karikatūra1989 m. rugpjūčio mėn. įvykių Baltijos respublikose verčiamas SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas Molotovo ir Ribentropo paktą paskelbė negaliojančiu.

Tuo metu Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje buvo atvirai svarstoma, kaip siekti nepriklausomybės.

Naujomis politinio gyvenimo aplinkybėmis, bijodamos prarasti bet kokį gyventojų palaikymą, nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos atsiskyrė Lietuvos ir Estijos komunistų partijos. Vėliau Lietuvos komunistų partija pasivadino Lietuvos Demokratine Darbo partija (LDDP).

1988-1989 m. Liaudies Frontai ir Sąjūdis pasiekė viską, ką buvo galima iškovoti liekant SSRS sudėtyje. Visus šiuos pasikeitimus palaikė absoliuti gyventojų dauguma, savo pritarimą demonstruodama šimtatūkstantiniuose mitinguose. 1989 m. rugpjūčio 23 d. įvyko įspūdinga prieš okupaciją nukreipta demonstracija „Baltijos kelias“. Apie du milijonus Baltijos šalių gyventojų susikabiną rankomis sudarė nenutrūkstamą grandinę nuo Vilniaus iki Talino.

Šių įvykių akivaizdoje Maskva nerado jokių priemonių, galėjusių bent kiek pristabdyti įvykių raidą. Diktatūros sąlygomis puikiausiai veikusios institucijos (KGB ir kitos) SSRS vadovams negalėjo pasiūlyti nieko racionalaus. Visišką Maskvos sutrikimą rodė Brežnevo laikų stiliaus pareiškimas, paskelbtas po „Baltijos kelio“.

Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas

M. Gorbačiovo politikos 'efektyvumas' iškaboje 'Nepriklausomybė'1990 m. pradžioje įvyko eiliniai respublikų Aukščiausiųjų Tarybų rinkimai. Lietuvoje juos didele persvara laimėjo Sąjūdžio remti kandidatai, laimėję 96 vietas iš 141 (70proc.). Tai buvo labai svarbi prielaida atkurti nepriklausomybę.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos AT, pirmininkaujant V. Landsbergiui, priėmė Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą.

SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas ir M. Gorbačiovas ėmė reikalauti jį atšaukti ir neketino taikstytis su įvykusiu faktu. Lietuvoje pradėtos kurti paralelinės valdžios institucijos, pvz., LSSR prokuratūra. Kareiviai užėmė kai kurių valstybinių institucijų ir SSKP priklausiusius pastatus. SSRS nutraukė naftos tiekimą Lietuvai. Griežta Maskvos reakcija į Kovo 11-osios aktą Estiją ir Latviją skatino rinktis laipsniškesnį kelią į nepriklausomybę. Estijos ir Latvijos AT panaikino sovietų aneksiją ir paskelbė pereinamąjį laikotarpį iki visiškos nepriklausomybės.

Demonstracija, palaikanti AT sprendimus, prie Aukščiausiosios Tarybos ir Mažvydo bibliotekos 1990 m. kovo mėn.Baltijos šalių ir Kremliaus santykiai atsidūrė aklavietėje. Maskvos pozicijos nepriklausomybės siekiančiose respublikose vis akivaizdžiau silpnėjo. Pasidarė visiškai aišku, kad demokratinėmis priemonėmis, įtikinėjimais ar propaganda Maskvai atsiskyrimo proceso nepavyks sustabdyti.

Sovietai ginkluotam puolimui pasirinko laiką, kai 1991 m. pradžioje Vakarų valstybių dėmesys buvo nukreiptas į karą Persų įlankoje. Sustiprėjo propagandinis karas. SSRS žiniasklaidos priemonės nuolat skelbė prasimanymus apie Baltijos respublikas. 1991 m. sausio 2 d. kariškiai užgrobė Rygos spaudos rūmus, sužeidė keletą žmonių. Į Vilnių atvyko desantininkai iš Pskove dislokuotos divizijos ir specialus

1991 m. naktis iš sausio 12-osios į spalio 13-ąją prie Televizijos bokštoKGB šturmuotojų dalinys „Alfa“. Sovietų vidaus reikalų ministerijos ir desantiniai daliniai užiminėjo pastatus Vilniuje, tuo keldami vis didesnę įtampą ir provokuodami konfliktus. Sausio 11 d. jie, šaudydami į orą, užėmė Vilniaus spaudos rūmus. Keturi žmonės buvo sužeisti. Iš visos Lietuvos į Vilnių rinkosi žmonės palaikyti savo valdžią ir nuo galimo puolimo ginti Parlamentą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Televizijos bokštą. Į visus armijos išpuolius buvo atsakoma tik taikiomis demonstracijomis.

Prieš pradedant didžiausią smurto akciją, pasaulio ir Rusijos visuomenei suklaidinti buvo paskelbta, kad Lietuvoje valdžią perima „nacionalinis gelbėjimo komitetas“, niekam neatstovaujanti ir nežinoma organizacija. Naktį iš sausio 12-tosios į 13-tąją Vilniuje SSRS kareiviai daužydami susirinkusius žmones automatų buožėmis ir šaudydami į beginklę minią, užėmė Televizijos bokštą ir Radijo ir televizijos komiteto pastatą. Trylika žmonių žuvo, keli šimtai buvo sužeisti. Vienas sužeistasis po mėnesio ligoninėje mirė. Po savaitės Rygoje karinės pajėgos šturmavo VRM pastatą. 1991 m. liepos 31 d. Medininkų pasienio poste buvo žiauriai nužudyti septyni Lietuvos pareigūnai. Rygoje 1991 m. rugpjūčio 21 d. penki beginkliai žmonės žuvo, kai sovietų kariškiai bandė užimti vyriausybinius pastatus. Šiais desperatiškais veiksmais Maskva siekė įbauginti Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojus. Kraujo praliejimo ir kitų Maskvos priemonių poveikis buvo visiškai priešingas: Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai šimtatūkstantiniuose mitinguose palaikė savo demokratiškai išrinktą valdžią.

1989 m. rugpjūčio 27 d. TSKP CK pareiškimas „Dėl padėties tarybinio Pabaltijo respublikose“

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos komisijos pareiškimas — ne pavienis atvejis. Jis yra tiesiogiai susijęs su ta separatistine linija, kurią pastaraisiais mėnesiais vis atkakliau ir agresyviau vykdo tam tikros Lietuvos, Latvijos ir Estijos jėgos. Jos apoteozė buvo tai, kad Liaudies frontai ir prie jų pritapusios organizacijos rugpjūčio 23 d. surengė masinę akciją, kurios politinė prasmė – nuteikti Pabaltijo respublikų tautas atsiskyrimui nuo Tarybų Sąjungos. <…> Nueita toli. Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus. Žmonės turi žinoti, prie kokios bedugnės juos stumia nacionalistų lyderiai. Jeigu jiems pavyktų pasiekti savo tikslus, padariniai galėtų būti tautoms katastrofiški. Galėtų iškilti klausimas dėl paties jų gyvybingumo. <…> Bet reikia pasakyti, jog šių respublikų vadovai nesugebėjo padaryti visko, kad procesas vyktų normalia pertvarkos permainų vaga. <…> Kai kurie partiniai komitetai ir darbuotojai nesugebėjo įveikti sunkumų, nuleido rankas, o kai kurie net pradėjo remti nacionalistines nuotaikas, susilpnino priešinimąsi separatistiniams planams.

Susidariusi padėtis reikalauja gilaus supratimo, realaus ir rimto įvertinimo, ryžtingų neatidėliojamų priemonių, kad pertvarkos procesas Pabaltijyje būtų apvalytas nuo ekstremizmo, nuo destruktyvių, žalingų tendencijų, <…>

Centro Komitetas kreipiasi į darbininkų klasę, valstietiją, į tuos, kurie kuria materialinį gyvenimo pagrindą ir kurie pirmieji visada ir daugiausia kenčia nuo socialinių ir nacionalinių sukrėtimų <…>. TSKP Centro Komitetas kreipiasi į visus Lietuvos, Latvijos ir Estijos komunistus, tiek į partijos veteranus, tiek į tuos, kurie neseniai sujungė savo likimą su Lenino partija: jūs turite parodyti geranoriškumo ir žmogiško bendravimo pavyzdį, įtikinti žmones, kad reikalinga santarvė, konsolidacija. <…> Išsaugokime vieningą tarybinių tautų šeimą, Tarybų Sąjungos Komunistų partijos gretų vienybę!


Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo

Išvaduotojai ateina. Rolfo Heno karikatūra. 'Štutgarter Ceitung'. 1991 m rugpjūčio 29 d.Užgrobusi kai kuriuos svarbius pastatus ir nužudžiusi keliolika žmonių Maskva nieko nepasiekė. Baltijos respublikose ji ir toliau realiai nekontroliavo padėties. Griebtis platesnio masto teroro ar nušalinti teisėtai išrinktą valdžią SSRS vadovybė neišdrįso. Tam nebūtų pritarusi ir Rusijos valdžia, vadovaujama B. Jelcino. 1991 m. liepos 29 d. Lietuva ir Rusija pasirašė Tarpvalstybinių santykių sutartį, kuria buvo pasmerkta sovietinė aneksija ir pripažinta Lietuvos nepriklausomybė pagal Kovo 11-osios aktus.

1991 m. rugpjūčio 19-21 d. Maskvoje kilo pučas, kurio organizatoriai siekė nutraukti šalies demokratizavimą. Pučistai pralaimėjo. Tarp pagrindinių reformų politikos gynėjų ir kovos prieš perversmininkus organizatorių buvo Rusijos prezidentas B. Jelcinas, tuo metu palaikęs Baltijos tautų apsisprendimą. Pučo žlugimas pakeitė 1991 m. sausio mėn. susiformavusią situaciją. Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių nepriklausomybę pripažino Sovietų Sąjunga ir kitos pasaulio valstybės. 1991 m. rugsėjo 17 d. visos trys Baltijos šalys buvo priimtos į Jungtinių Tautų Organizaciją. 1993-1994 m. iš Baltijos valstybių (iš Lietuvos 1993 09 01) išvesta Sovietų armija.

Klausimai

  1. Kokiomis aplinkybėmis kūrėsi ir veikė nacionaliniai sąjūdžiai Baltijos šalyse?
  2. Kokie pokyčiai įvyko Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje 1987-1989 m. ?
  3. Kokia buvo Maskvos reakcija į 1990 m. kovo 11 d. aktą?
  4. Papasakokite apie savo šeimos, kaimyną dalyvavimą Lietuvos nepriklausomybės atkūrime 1988-1991 m.
25 Rgp

55. Socialistinės sistemos suirimas Europoje. N. Čaušesku

Ekonominė ir politinė krizė Lenkijoje. „Solidarumo“ judėjimas

8-ojo dešimtmečio pabaigoje pablogėjo Lenkijos ūkio padėtis. Padidėjo sunkumai aprūpinant gyventojus prekėmis. Didėjo lenkų nepasitenkinimas. Visiškai nepasiteisino didžiulių paskolų ėmimas iš Vakarų. Už jas buvo pastatyta naujų modernių gamyklų, bet viltys grąžinti paskolas pardavus jų produkciją Vakaruose nepasiteisino. Paskolos tapo tikra kilpa, kuri smaugė Lenkiją. Skoloms ir palūkanoms už jas apmokėti 1976 m. buvo išleista 34 proc. iš eksporto gautų lėšų, o 1979 m. – jau 75 proc..

Tokiomis aplinkybėmis 1980 m. vasarą prasidėję streikai apėmė visą šalį. Įsisteigė nepriklausomų profsąjungų „Solidarumo“ susivienijimas, vadovaujamas

L. Valensos. Valdžia turėjo daryti nuolaidų ir pripažinti „Solidarumą“ – pirmąjį socialistinėse šalyse profsąjungų susivienijimą, kuriam vadovavo nekomunistai. „Solidarumo“ narių skaičius greitai pasiekė keletą milijonų. Dažnai vyko streikai.

Įvykiai Lenkijoje kėlė nerimą SSRS vadovybei. Ji gąsdino intervencija, bet nesiskubino jos vykdyti, nes bijojo lenkų tautos pasipriešinimo ir pasipiktinimo pasaulyje. Politinės krizės Lenkijoje atomazga tapo 1981 m. gruodžio 13 d., kada generolas V. Jaruzelskis, vykdantis LJDP pirmojo sekretoriaus, ministro pirmininko ir gynybos ministro pareigas, šalyje įvedė karinę padėtį. Buvo suimti „Solidarumo“ vadovai, įvesta griežta cenzūra. Tačiau tai nereiškė, kad grįžtama prie stalinizmo laikų represijų: suimtieji buvo greitai paleisti, nevaržoma veikė Katalikų bažnyčia, su kuria valdžia stengėsi sutarti. Įvesdamas karinę padėtį, Jaruzelskis planavo vykdyti esmines reformas. Tačiau pramonės gamyba tūpčiojo vietoje, valstybės finansus slėgė skolos užsieniui, didėjo infliacija. Lenkijos pavyzdys veikė kitas socialistines šalis: skatino opozicines nuotaikas ir drauge vietos komunistų abejones dėl tolesnių socializmo perspektyvų.

M. Gorbačiovas atsisako Brežnevo doktrinos

Gorbačiovui pradėjus pertvarką, ėmė kisti Sovietų Sąjungos santykiai su sąjungininkais. 1986 m. lapkričio mėn. Maskvoje vykusiame socialistinių šalių vadovų pasitarime M. Gorbačiovas pareiškė, kad kiekviena valdančioji komunistų partija atsakinga pirmiausia savajai liaudžiai. Socialistinių valstybių tarpusavio santykiuose nebeturi būti diktato ir priklausomybės, kaip pasitaikydavo anksčiau. Tai reiškė, kad SSRS atsisako Brežnevo doktrinos, t. y. spaudimo ir jėgos panaudojimo socializmui ginti.

Pertvarka Sovietų Sąjungoje ir su ja susieti viešumas, vadovaujančio komunistų partijos vaidmens silpnėjimas tapo galinga paskata permainoms socialistinėse šalyse. Didelę svarbą turėjo ir vadinamasis nuvilnijimo efektas, kai įvykiai vienoje Šalyje iškart sukeldavo atgarsius kitose.

Komunistų valdžios žlugimas Vidurio ir Pietryčių Europos šalyse

Žlugimas, kaip ir buvo galima laukti, prasidėjo nuo Lenkijos. 1988 m. pavasarį ją vėl užliejo streikų banga, kurios priežastis buvo ekonominės padėties blogėjimas, prekių trūkumas. Ieškodama išeities, valdžia pradėjo derybas su „Solidarumo“ vadovais. Derybų padarinys – 1989 m. balandžio mėn. pasirašytas „Apskritojo stalo“ susitarimas, kuris numatė „Solidarumo“ veiklos įteisinimą, konstitucijos pakeitimą (antrųjų parlamento rūmų — Senato ir prezidento pareigybės įsteigimą), iš dalies laisvus Seimo ir visiškai laisvus Senato rinkimus; 65 proc. vietų Seime buvo rezervuota LJDP ir jos sąjungininkams, o dėl 35 proc. vietų galėjo varžytis visos partijos. Birželio mėnesį įvykusius rinkimus laimėjo „Solidarumo“ kandidatai, į Senatą nebuvo išrinktas nė vienas komunistas. Generolą V. Jaruzelskį parlamentas išrinko prezidentu, tačiau LJDP prarado valdžios monopolį. 1990 m. pradžioje ji visiškai suiro. Ją pakeitė Lenkijos Respublikos socialdemokratija. „Solidarumui“ reikalaujant V. Jaruzelskis pirma laiko atsistatydino, ir 1990 m. pabaigoje įvyko visuotiniai tiesioginiai Lenkijos prezidento rinkimai. Antrajame ture laimėjo L. Valensa, surinkęs 74 proc. balsų.

Vengrijoje socialistinei darbininkų partijai 1989 m. teko sutikti su kitų partijų įteisinimu ir įtraukti jų atstovus į vyriausybę. Konstitucijos pakeitimai numatė įvesti demokratinį valdymo būdą, užtikrinti piliečių pilietines ir politines teises ir laisves. 1990 m. kovo-balandžio mėn. įvykusiuose parlamento rinkimuose komunistai, pakeitę programą ir pasivadinę Vengrijos socialistų partija, surinko tik apie dešimtadalį balsų ir neteko valdžios. Vyriausybę sudarė nekomunistinės partijos.

Politines reformas ilgai delsė vykdyti Čekoslovakijos valdžia. 1989 m. lapkričio mėn. vyko šimtatūkstantiniai mitingai ir demonstracijos. Čekoslovakijos komunistų partijos vadovai ginklu slopinti opozicijos nesiryžo. Vyriausybė atsistatydino. Didžiumą postų naujoje vyriausybėje užėmė opozicinės organizacijos, vadinamojo Piliečių forumo veikėjai. 1989 m. gruodžio mėn. Čekoslovakijos prezidentu buvo išrinktas už opozicinę veiklą kalintas rašytojas V. Havelas. 1990 m. birželio mėn. parlamento rinkimuose didžiumą balsų surinko Piliečių forumas.

Bulgarijos komunistai mėgino užbėgti įvykiams už akių ir, 1989 m. lapkričio mėn. nušalinę savo ilgametį lyderį T. Živkovą, ėmė patys vykdyti pertvarkymus. Komunistų partija pasivadino Bulgarijos socialistų partija. Jai pavyko laimėti laisvus rinkimus 1990 m. vasarą ir gauti daugumą parlamente.

Permainos neaplenkė ir Albanijos, kurioje ligi ilgamečio komunistų partijos ir valstybės vadovo E. Hodžos mirties 1985 m. viešpatavo išties staliniškas režimas. Hodžos įpėdiniai sušvelnino politiką, o 1990 m. Albanijoje išsiplėtė opozicinis judėjimas. Valdžiai teko įteisinti kitų partijų veiklą, paleisti politinius kalinius. Komunistai, pasivadinę socialistų partija, laimėjo pirmuosius laisvus parlamento rinkimus, bet buvo išrinkta ir kitų politinių jėgų atstovų.

Jokių permainų nesirengė daryti Rumunijos diktatorius N. Čaušesku. Partinėje ir karinėje vadovybėje prieš jį brendo sąmokslas. Kai 1989 m. gruodžio 21d. Bukarešte prasidėjo demonstracijos, armija sukilo. Prieš sukilimą kovojo tik saugumo tarnybos daliniai, kurie greitai buvo sutriuškinti. N. Čaušesku su žmona bandė pabėgti, tačiau buvo sugauti ir nužudyti. Komunistų partija suiro, stoję prieš Čaušesku jos veikėjai sukūrė Nacionalinio gelbėjimo frontą (NGF). Pradėjo veikti ir kitos partijos. 1990 m. gegužės mėn. Rumunijos prezidentu buvo išrinktas NGF lyderis I. Ilijesku, Frontas parlamente gavo absoliučią daugumą.

LJDP vadovybės pranešimas apie 1980 m. vasaros streikų eigą ir jų aplinkybes, paskelbtas partijos Centro komiteto plenume, įvykusiame 1980 m. rugsėjo 4-5 d.

Pirmasis komunistinėse šalyse profsąjungų judėjimas "Solidarumas" kovai už demokratiją suvienijo milijonus lenkų. Lenkų kova sustiprino ir kitų Rytų Europos tautų tikėjimą galimybe išsikovoti demokratines laisves. Pirmas iš kairės „ Solidarumo" vadovas buvęs elektrikas, o vėliau prezidentas Lechas Valensa

Krizė, kurią dabar išgyvena mūsų šalis, yra pati rimčiausia jos pokario istorijoje. Jau ilgą laiką didėjantis visuomenės nepasitenkinimas dėl vis blogėjančios ekonominės situacijos ir neigiamų reiškinių visuomeniniame gyvenime pastūmėjo prie masinių streikų. Iš viso per 3 mėnesius jie apėmė beveik du tūkstančius įmonių ir apytikriai apie 1,2 mln. darbuotojų. Tai buvo didžiausia ir kovingiausia streikų banga, kuri apėmė ištisus šalies regionus. Sparčiai plėtėsi šalyje solidarumas su streikuojančiais, iškilo reali visuotinio streiko grėsmė. <…>

Pirmieji streikai vyko jau liepos pradžioje Melco, Tčevo ir Ursuso įmonėse. <…> Liepos mėn. streikavo beveik 81 tūkst. asmenų 177 įmonėse. <…> Trečia streikų banga, pati rimčiausia ir savo mastais, ir keliamais reikalavimais, prasidėjo streiku Lenino laivų statykloje Gdanske rugpjūčio 14 d. ir streiku Paryžiaus komunos laivų statykloje Gdynėje rugpjūčio 15 dieną. <…>

Streikai buvo masinio pobūdžio, juose dalyvavo tiek darbininkai bei tarnautojai, tiek ir didžioji dalis inžinerijos technikos darbuotojų. Tarp streikuojančių buvo santykiškai daug partijos narių.


  1. Kokiomis aplinkybėmis galėjo būti paskelbtas toks pranešimas ?
  2. Ką rodė aktyvus LJDP narių dalyvavimas streikuose?

Anglų istorikas ir žurnalistas apie karo padėties Lenkijoje pobūdį ir padarinius

Generolas Voicechas JaruzelskisReikia iškart pasakyti, jog represijos nebuvo nei tokios žiaurios, nei tokios ilgalaikės kaip po sovietinės intervencijos Vengrijoje. Lyginant su jomis karo padėties represijos pasirodė stebėtinai švelnios. Helsinkio komitetas pranešė apie 28 „patvirtintus mirties atvejus“ žmonių, užmuštų kariuomenės arba milicijos pirmaisiais „karo“ metais. Yra keletas tokio švelnumo priežasčių; Jaruzelskio siekimas įvykdyti bekraujį perversmą, apvilktą patriotiniais ir bonapartiškais drabužiais, apribojimai, nulemti lenkų ginkluotųjų pajėgų panaudojimo, baimė sukelti pernelyg didelį Vakarų valstybių vyriausybių ir paskolas suteikusių bankų nepasitenkinimą, nuogąstavimai visiškai atstumti Bažnyčią ir – pirmiausia – pats visuomeninio judėjimo, kurį reikėjo sutriuškinti, mastas. Be to, būdingas lenkų komunistų politikos bruožas, kad nei represijos, nei reformos nebūna įgyvendinamos nuosekliai Represijų apribojimas, pasipriešinimo mastas ir nulėmė tai. kad Lenkijoje toliau egzistavo opozicija, daug stipresnė negu bet kurioje kitoje sovietinio bloko šalyje.


  1. Apibūdinkite V Jaruzelskio politiką įvedus karinę padėtį? Kokios priežastys tai lėmė?

Vokietijos suvienijimas

1989 m. lapkričio 9 d. griuvo Berlyno siena, ne tik Vokietijos, bet ir Europos padalijimo ir šaltojo karo simbolis. 1990 m. naktį iš spalio 2-osios į 3-iąją vokiečiai šventė šalies susivienijimą

1989 m. lapkričio 9 d. griuvo Berlyno siena, ne tik Vokietijos, bet ir Europos padalijimo ir šaltojo karo simbolis. 1990 m. naktį iš spalio 2-osios į 3-iąją vokiečiai šventė šalies susivienijimą

1989 m. vasarą Vokietijos Demokratinėje Respublikoje prasidėjo platus opozicinis judėjimas, o spalio mėnesį buvo priverstas atsistatydinti komunistų partijos – VVSP ir valstybės vadovas Ėrichas Honekeris. VDR piliečiams buvo leista laisvai bendrauti su Vakarų vokiečiais, nugriauta Berlyno siena. VVSP pasivadino Demokratinio socializmo partija, tačiau jos įtaka labai sumažėjo. Sparčiai augo neatidėliojamo susijungimo su VFR šalininkų skaičius. Susivienijimas priklausė ne vien nuo rytinės Vokietijos dalies gyventojų nuotaikų. Reikėjo pačios VFR vyriausybės ir – tai dar svarbiau – SSRS sutikimo. VFR kancleris H. Kolis dėjo pastangas nedelsiant prijungti VDR prie VFR.

1990 m. kovo mėn. laisvuose VDR parlamento rinkimuose absoliučią daugumą iškovojo partijos, stojančios už susivienijimą, o Demokratinio socializmo partija surinko tik 17 proc. balsų. Jau nuo 1990 m. liepos 1 d. abiejose vokiečių valstybėse įvesta viena valiuta – VFR markė, panaikinti tarpusavio muitai. Vokietijos susivienijimą įteisino 1990 m. rugsėjo mėn. Maskvoje pasirašyta SSRS, JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, VFR ir VDR sutartis. Suvienytos Vokietijos sienos pripažintos nekeičiamomis, t. y. ji atsisakė bet kokių teritorinių pretenzijų kaimynams. Vokietija taip pat įsipareigojo negaminti, nelaikyti ir nenaudoti masinio naikinimo ginklų. VFR kariuomenė – Bundesveras – negali viršyti 370 tūkst. karių. Iš Rytų Vokietijos buvo išvesta SSRS kariuomenė. Tų pat metų spalio 3 d. VDR nustojo egzistavusi – ji, savo parlamento nutarimu, prisijungė prie VFR. Vokietijos suskaldymas buvo likviduotas.

Klausimai

  1. Apibūdinkite 1980 m. įvykių Lenkijoje ir „Solidarumo“ judėjimo iškilimo priežastis.
  2. Kodėl SSRS valdžia nesiryžo vykdyti intervencijos Lenkijoje 1980-1981 m. ?
  3. Įvertinkite V. Jaruzelskio sprendimą įvesti karinę padėtį Lenkijoje.
  4. Kokia buvo pertvarkos SSRS įtaka Europos socialistinėms šalims?
  5. Paaiškinkite, kodėl beveik visų Europos socialistinių valstybių vyriausybės nusileido opozicijos reikalavimams.
  6. Nuo kokių vidinių, vokiškų, ir tarptautinių veiksnių priklausė Vokietijos susivienijimo galimybė 1989-1990 m.?

 

Anglų istorikas P. Džonsonas apie N. Čaušesku diktatūrą Rumunijoje ir jos nuvertimą

Rumunų sukilėliai. Bukareštas, 1989 m. gruodžio 23 d.Čaušesku nebuvo Vakaruose nepopuliarus. Jį dargi labai vertino dėl jo nenoro taikytis prie visokiausių sovietinės užsienio ir gynybos politikos vingių, sugebėjimo grąžinti skolas ligi paskutinio cento už Vakarų prekes. Tai jam sekėsi daryti, privertus didžiąją savo tautos dalį gyventi pusbadžiu, paliekant jai tik tai, kas reikalinga gyvybei palaikyti, o visa kita eksportuojant.

Čaušesku įtikėjo, kad jis apsaugotas nuo revoliucinių bangų, kurios nušlavė jo kolegas kitose šalyse. Paskutiniame partijos plenume 1989 m. gruodžio pradžioje jo penkias valandas užsitęsusi kalba 67 kartus buvo pertraukta audringų plojimų Čaušesku jautėsi taip tvirtai, kad išvyko oficialaus vizito į Iraną. Tačiau žinios apie bruzdėjimus šalyje privertė jį skubiai sugrįžti. Gruodžio 21 d. jis kreipėsi į mimą, susirinkusią prie prezidento rūmų. Minia šaukė ir plūdo Čaušesku, kuris su žmona Elena, ne mažiau nemėgstama nei jis pats, pasislėpė rūmuose <…> Rytojaus dieną jiems teko bėgti iš rūmų sraigtasparniu. Tą, kas įvyko vėliau, gaubia paslaptis. Čaušesku planas pasislėpti viename iš Sekuritatės (Saugumo tarnybos) bunkerių nepasisekė. Jį paliko artimiausi padėjėjai. <…> Čaušesku buvo sugautas kartu su žmona. Kalėdų išvakarėse karinis tribunolas nuteisė juos abu mirti už „nusikaltimus tautai“, ir jie buvo nedelsiant sušaudyti.

Čaušesku žlugimas tapo galimas dėl armijos ir daugelio partijos vadovų pozicijos pasikeitimo. Tačiau Sekuritatė liko ištikima savo šeimininkui net po jo mirties, ir kovos tuneliuose, bunkeriuose gyvavo dar dvi savaites, kol pagaliau armija įvedė visišką savo kontrolę. Buvo paskelbta apie daugybę aukų, bet patikrinus pasirodė, kad jų skaičius siekia tik tūkstantĮ ar net daug mažiau.


  1. Kaip Vakaruose buvo vertinamas Čaušesku iki socializmo krizės? Kas tai lėmė?
  2. Paaiškinkite, kodėl net režimo žlugimo išvakarėse Čaušesku Jautėsi tvirtai.
  3. Nurodykite priežastis, lėmusias Čaušesku režimo žlugimą.

Rusų diplomatas ir politologas apie komunistų valdžios žlugimą Europos socialistinėse valstybėse

Paaiškėjo, kad valdančiosios partijos, praradusios autoritetą ir suskaldytos idėjinių ir asmeninių nesutarimų, jau nebegali kaip anksčiau <…> išlaikyti padėties kontrolės. Atrodę galingi režimai, turintys viską – armiją, saugumo organus, masinės informacijos priemones – subyrėjo per keliolika dienų. Atskirtos nuo valstybės aparato sparčiai silpo ir partijos. Todėl komunistų partijoms teko užleisti valdžią opozicinėms jėgoms. Dabar, prisimindami derybas su tuometine valdžia, svarstymus prie „apskritojo stalo“ <…>, buvusios opozicijos vadovai prisipažįsta, kad patys tada nesuprato, kokia silpna buvo valdžia.


  1. Nurodykite staigaus komunistinių režimų žlugimo priežastis.
  2. Pasamprotaukite kodėl komunistinio režimo sąlygomis net opozicijos vadovai nesuprato, „kokia silpna buvo valdžia“.

25 Rgp

54. Pertvarka SSRS. Tarptautinių santykių atšilimas. M. Gorbačiovas

Reformų Sovietų Sąjungoje būtinumas

Michailas Gorbačiovas


Michailas Gorbačiovas gimė 1931 m. Šiaurės Kaukaze, netoli Stavropolio. Baigęs mokyklą jis dirbo kombainininku, o būdamas 19 metų pradėjo studijuoti teisę Maskvoje. Baigęs mokslus jis ėjo įvairias pareigas komjaunimo ir įvairaus lygio partijos komitetuose. 1978 m. Gorbačiovas tapo SSKP CK sekretoriumi, o po 2 metų – įtakingiausios komunistų partijos institucijos – Politinio biuro – nariu

9-ąjį dešimtmetį Sovietų Sąjungos vidaus ir tarptautinė padėtis darėsi vis sudėtingesnė. Dėl įsiveržimo į Afganistaną šalis pateko į tarptautinę izoliaciją. Ekonomikos raida lėtėjo. Prekių deficitas augo. Trūko plataus vartojimo prekių, o kai kur net maisto produktų. Tik partijos veikėjai ir kiti pareigūnai, vadinamoji nomenklatūra, galėjo įsigyti daugiau prekių specialiose parduotuvėse. Vis labiau ryškėjo Sovietų Sąjungos technologinis atsilikimas nuo Vakarų pramoninių valstybių. Užsienio prekybos apimtys nedidėjo. Didžiąją eksporto dalį sudarė žaliavos – nafta, dujos, auksas, deimantai. Mažėjant pajamoms iš eksporto, mažėjo ir importas. Kaupėsi skolos užsieniui. Visuomenėje vis labiau įsigalėjo apatija, cinizmas, girtavimas.

Šalies vadovybė ėmė suprasti, kad norint išsaugoti valdžią, socialistinę sistemą, karinę galią, įtaką pasaulyje, varžytis su Vakarų šalimis, reikia vykdyti reformas. 1985 m., mirus K. Černenkai, partijos vadovu Politinis biuras išrinko jauniausią savo narį M. Gorbačiovą, kuris ėmėsi reformuoti Sovietų Sąjungą. Jo politika vadinama pertvarka, arba tiesiog „perestroika“.

Bandymai pertvarkyti ekonomiką

Reformos turėjo apimti visas visuomenės gyvenimo sritis, bet išsaugoti komunistų vienvaldystę. Pats aktualiausias uždavinys buvo ekonomikos pagyvinimas. Ekonomikos spartinimo planas numatė padidinti įmonių savarankiškumą, teisę prekiauti produkcija, pagaminta viršijus planą. Bet ir tie maži pokyčiai dažniausiai likdavo popieriuje. Biurokratinis aparatas saugojo savo teises. Įmonių vadovai nesugebėjo dirbti šiek tiek pasikeitusiomis sąlygomis. Padėtis prastėjo. Didėjo infliacija, mažėjo eksportas, daugelyje ūkio šakų augo dirbančiųjų atlyginimai, o prekių labai trūko. Todėl teko didinti importą apmokant užsienio kreditais ir parduodant aukso atsargas. Gorbačiovo sumanymas išjudinti ekonomiką nedavė rezultatų. Todėl 1987 m. valdžia leido gyventojams imtis individualios darbinės veiklos. Šis valdžios sprendimas paskatino kurti kooperatyvus. 1989 m. jų veikė 140 tūkstančių. Bet padėtis nepagerėjo, nes kaip tik kooperatyvų steigimas prie gamyklų įteisino neregėto masto grobstymus, žlugdė tas gamyklas.

1990 m. SSRS vadovybė paskelbė apie perėjimą prie rinkos santykių ir įteisino privačią gamybos priemonių nuosavybę. Valstybinių įmonių direktoriams suteiktas didelis savarankiškumas. Bet vietoj pakilimo tai paskatino tolesnį gamybos smukimą, piktnaudžiavimų ir korupcijos plitimą. Valdžios priemonės ne tik nepagerino šalies ūkio būklės, bet ją dar labiau pablogino. Lėtai besiplėtojanti krizė virto griūtimi, katastrofa.

Politinės reformos, tautiniai konfliktai ir SSRS suirimas

Politinės reformos buvo, galima sakyti, revoliucinės. Neatskiriama Gorbačiovo politikos dalimi tapo viešumas („glasnostj“). Žurnalistai ir kiti žmonės, nebijodami nukentėti, galėjo kalbėti ir rašyti apie skausmingas problemas, valdžios klaidas. Visuomenė iš naujo prisiminė Stalino laikų nusikaltimus, mokslininkai viešai prabilo apie ekologines, tautines ir kitas problemas. Tai, ką anksčiau žinojo tik partijos vadovai ir saugumo tarnybos, Gorbačiovo laikais tapo visuomenės svarstymų objektu. Viešumas leido Baltijos tautoms prabilti apie okupaciją, po jos vykusias represijas ir pradėti kalbėti apie siekį atkurti nepriklausomas valstybes.

Naujomis reformų sąlygomis reikėjo pertvarkyti ir valdymo sistemą. Vykstant demokratizavimo procesams komunistai jau nebegalėjo organizuoti tokių rinkimų, kokie vyko Stalino, Chruščiovo ar Brežnevo laikais, kai valdžia iš anksto parinkdavo kandidatus. Jų būdavo lygiai tiek, kiek Aukščiausiosios Tarybos narių. Bet kokiomis aplinkybėmis propagandos priemonės visuomet paskelbdavo, kad už iškeltus kandidatus balsavo 99,99 proc. ar panašiai. Jeigu žmonės nebalsuodavo, tai už juos padarydavo patys komisijų nariai. 1989 m. ši tvarka iš esmės pasikeitė. Rinkimuose į naują įstatymų leidybos organą – SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą – į vieną deputato vietą leista kelti kelis kandidatus.

Tūkstančiai žmonių susirinko palaikyti vyriausybės ir protestuoti prieš perversmininkų kėslus. 1991 m. rugpjūtis. Maskva, aikštė prieš 'Baltuosius rūmus'.1989 m. pirmuosius demokratinius rinkimus komunistai daug kur, pirmiausia Baltijos šalyse, pralaimėjo. Išrinkti deputatai atvirai kritikavo pačią sistemą ir Gorbačiovą. 1990 m. pradžioje SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas panaikino 6-ąjį konstitucijos straipsnį, kuris įteisino komunistų „vadovaujantį vaidmenį“ šalyje. Šis sprendimas reiškė komunistų partijos ir jos Generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo galių apribojimą. Tai turėjo kompensuoti naujos Sovietų Sąjungos prezidento pareigybės įvedimas. 1990 m. kovo mėn. Liaudies deputatų suvažiavimas slaptu balsavimu prezidentu išrinko M. Gorbačiovą.

Perestroikos metu pasireiškė įvairių tautų nesutarimai ir konfliktai. Pirmiausiai jie kilo Užkaukazėje, kur Kalnų Karabacho armėnai ėmė kovoti už atsiskyrimą nuo Azerbaidžano ir prisijungimą prie Armėnijos. 1989-1990 m. Vidurinėje Azijoje prasidėjo išpuoliai prieš tautines mažumas, o galiausiai prieš rusus, todėl šie buvo priversti bėgti į Rusiją. Stiprėjo kai kurių tautų siekis išstoti iš SSRS. Pirmoji apie nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. kovo 11d. paskelbė Lietuva. 1991 m. apie savo nepriklausomybės atkūrimą pareiškė dauguma buvusių sąjunginių respublikų, tarp jų Kazachstanas, Uzbekistanas, Turkmėnija ir kitos, kur net nebuvo tautinių judėjimų ir kurias valdė komunistai.

1991 m. rugpjūčio 19 d. Sovietų Sąjungos ir visos sistemos griuvimo procesą, įvesdami nepaprastąją padėtį, nesėkmingai pabandė sustabdyti buvę Gorbačiovo bendražygiai. Šis išpuolis greitai buvo užgniaužtas, jo nesėkmė tik paspartino Sovietų Sąjungos suirimą.

SSRS formaliai liovėsi egzistavusi 1991 m. gruodžio mėn., kai Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos vadovai paskelbė apie naujos sąjungos – Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) sukūrimą. 1991 m. gruodžio 25 d. Gorbačiovas atsistatydino iš Sovietų Sąjungos prezidento pareigų.

Taip Gorbačiovas, mėgindamas atgaivinti ir atnaujinti socialistinę santvarką ir Sovietų Sąjungą, nenoromis tapo jų duobkasiu.

Permainos tarptautiniuose santykiuose

Demokratizuojant SSRS gyvenimą reikėjo spręsti ir įsisenėjusias užsienio politikos problemas. Naujoji šalies vadovybė suvokė, kad senasis šaltojo karo laiką priešpriešos kelias niekam neatneš naudos, kad reikia ir galima ieškoti taikaus bendradarbiavimo galimybių. Mažinti tarptautinę įtampą vertė ir nepakeliama karinių išlaidų našta. Sovietų Sąjunga ir jos ekonomiškai gana silpni sąjungininkai nebepajėgė ginkluote varžytis su JAV ir NATO.

M. Gorbačiovas ir R. ReiganasVos tapęs SSRS vadovu, Gorbačiovas 1985 m. kovo mėn. pareiškė, jog branduoliniu karu negalima pasiekti jokių tikslų ir todėl būtina sumažinti tokio karo kilimo galimybę. Greitai Sovietų Sąjunga paskelbė keletą tarptautinių santykių gerinimo iniciatyvų, sustabdė atominio ginklo bandymus. Jų nutraukimas reiškė, kad atominis ginklas nebus tobulinamas. Šiuos SSRS vadovybės žingsnius palaikė pasaulio visuomenė. Vakarų ir Rytų santykiai iš esmės ėmė gerėti įvykus keliems M. Gorbačiovo ir JAV prezidentų R. Reigano ir Dž. Bušo susitikimams. 1987 m. SSRS ir JAV susitarė likviduoti trumpojo ir vidutinio nuotolio raketas, išdėstytas Europoje ir keliančias didelį pavojų taikai. Mat vidutinio nuotolio raketos taikinius Europoje gali pasiekti per keletą minučių, todėl net įvykus klaidai laiko išsiaiškinti nebeliktų. Pasaulio branduoliniai arsenalai sumažėjo 1752 sovietinėmis ir 859 amerikiečių raketomis. 1990 m. susitarta sumažinti NATO ir Varšuvos sutarties (liovėsi egzistavusi 1991 m. balandžio mėn.) šalių įprastinę ginkluotę 28 proc. 1991 m. liepos 31 d. JAV ir SSRS vadovai žengė dar vieną reikšmingą žingsnį santykių gerinimo kryptimi. Jie susitarė sumažinti ir apriboti strateginę puolamąją ginkluotę. Susitarimas nustatė didžiausią galimą branduolinių užtaisų, tarpžemyninių balistinių raketų ir tolimo veikimo bombonešių skaičių kuris net dviem trečdaliais mažesnis už iki tol buvusį. Nustatytą ribą abi šalys susitarė pasiekti per septynerius metus.

SSRS ekonomikos raida: oficialūs duomenys ir alternatyvūs apskaičiavimai

SSRS ekonomikos raida - oficialūs duomenys ir alternatyvūs apskaičiavimai


  1. Kokia SSRS ekonomikos raidos tendencija pastebima 1971-1985 m ? Ar ji pasikeitė pertvarkos metais?

Italų istorikas apie tautinius konfliktus SSRS pertvarkos metais

1990 m. sausio mėn Azerbaidžano sostinėje Baku kilo armėnų pogromas. Konfliktas nuslopintas įvedus SSRS vidaus kariuomenė1988 metai – pirmųjų tarpnacionalinių santykių krizių pradžia. Tačiau būtina iškart pasakyti, kad pirmasis konfliktas, kurio ilgainiui nepavyko likviduoti kilo visiškai ne dėl prieštaravimų tarp rusų ir ne rusų. Vėlesnis Sovietų Sąjungos suirimas pernelyg dažnai vaizduojamas kaip savotiškas valstybės pakraščių tautų sukilimas prieš rusų viešpatavimą. Nei iš pradžių, nei vėliau nekilo joks tautinio išsivadavimo karas, nebuvo nieko, ką būtų galima palyginti su tuo, kas šio amžiaus viduryje įvyko Azijoje ir Afrikoje, kai prasidėjo kolonijų gyventojų kova prieš metropolijas. Grandininę politinę reakciją, paskubinusią SSRS sugriuvimą, sukėlė dviejų Kaukazo tautų – armėnų ir azerbaidžaniečių konfliktas dėl ginčijamos teritorijos – Kalnų Karabacho (armėniškai – Arcacho). Šis konfliktas, prasidėjęs 1988 m. vasario mėn., nenurimo ligi šiol, nors praėjo keletas smurto, didžiulių sugriovimų ir nelaimių metų Kalnų Karabache gyvena armėnai, bet jis apsuptas žemių, kuriose įsikūrę daugiausiai azerai, tiurkų grupės tauta. Sovietų Sąjungoje tai buvo autonominė Azerbaidžano sritis Tačiau tikrovėje jos autonomija buvo fiktyvi, ypač pastaraisiais dviem dešimtmečiais. Būtent armėnai iškėlė sudėtingą Karabacho politinio statuso pakeitimo problemą ir reikalavo ne savo autonomijos gerbimo, bet teisės išeiti iš Azerbaidžano sudėties ir prisijungti prie Armėnijos, tai yra pakeisti sienas Sovietų Sąjungos viduje. Taip jie susikivirčijo su Maskva ir Gorbačiovu, kuris, beje, buvo linkęs apsvarstyti jų reikalavimus, bet nuosaikesnius. Azerai taip pat nenorėjo jokio kompromiso. Azerų ekstremistų grupės surengė šiurpų armėnų pogromą Sumgajito mieste, netoli Baku. Taigi abiejų pusių pozicijos tapo atviru iššūkiu Maskvos valdžiai, kuri nenorėjo (o galbūt jau ir nebegalėjo) autoritariškai primesti savo sprendimo.


  1. Ar SSRS suirimą lėmė prieštaravimai tarp rusų ir kitų valstybės tautų?
  2. Apibūdinkite Kalnų Karabacho konflikto priežastis ir esmę.
  3. Kaip tautų santykiai buvo reguliuojami iki perestroikos? Kodėl Gorbačiovas nesinaudojo savo pirmtakų patirtimi?

Svarbiu įvykiu tapo 1988 m. pradėtas ir kitų metų pradžioje baigtas sovietinės armijos atitraukimas iš Afganistano. Baigėsi beprasmė, daug žmonių aukų ir lėšų pareikalavusi invazija į gretimą šalį,

Valdant Gorbačiovui išryškėjo ir naujos santykių su socialistinėmis Europos šalimis tendencijos. Vis mažėjo tikimybė, kad Gorbačiovas bandys sustabdyti reformas panaudodamas armiją. Tai leido tų šalių visuomenei siekti permainų. Gorbačiovas nesipriešino abiejų Vokietijų susivienijimo siekiui.

Šaltasis karas galutinai baigėsi ir baigėsi SSRS pralaimėjimu ir suirimu. Tarptautiniai santykiai labai pagerėjo, o įtampa ir karo grėsmė sumažėjo. 1985-1991 m. įvykę pasikeitimai reiškė socialistinės sistemos ir komunizmo žlugimą. Gorbačiovo pradėta pertvarka pakeitė ne tik Sovietų Sąjungą, bet ir visą pasaulį.

Klausimai

  1. Kodėl 1985 m. komunistų partijos vadovu buvo išrinktas M. Gorbačiovas?
  2. Kokios reformos buvo vykdomos pertvarkos metais?
  3. Kodėl pertvarka galiausiai atvedė prie komunistinės sistemos ir SSRS žlugimo?
  4. Kaip pasikeitė tarptautiniai santykiai 9-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje? Kokie faktai leidžia teigti, kad tarptautiniai santykiai iš esmės pagerėjo?
  5. Pagrįskite teiginį, kad 9-ojo dešimtmečio pabaigoje šaltasis karas baigėsi SSRS pralaimėjimu.
25 Rgp

53. Reikšmingiausi šaltojo karo laikotarpio konfliktai: Arabų ir Izraelio konfliktas, Karibų krizė, Afganistano karas

Arabų ir Izraelio konfliktas

Po Antrojo pasaulinio karo ir arabai, ir žydai reikalavo, kad anglai pasitrauktų iš Palestinos. Arabai ir žydai Palestinoje siekė sukurti savo nepriklausomas valstybes. 1947 m. lapkričio mėn. JTO Generalinė Asamblėja balsų dauguma patvirtino rezoliuciją dėl Palestinos. Ji numatė sukurti atskiras žydų ir arabų valstybes. Žydams atiteko 56 proc. Palestinos teritorijos. Jeruzalei turėjo būti suteiktas specialus tarptautinis statusas. Arabai labai priešiškai sutiko žinią apie Izraelio valstybės istorinėje žydų tėvynėje atkūrimą. Jie buvo įsitikinę, kad tai jų žemės, ir paskelbė kovą prieš žydų pastangas sukurti valstybę. 1948 m. ką tik įkurtą Izraelio valstybę užpuolė gretimų arabų šalių – Egipto, Sirijos, Libano ir Jordanijos armijos. Izraelis ne tik atrėmė puolimą, bet ir 6,7 tūkst. kvadratinių kilometrų praplėtė savo teritoriją. Iš Izraelio užimtų žemių pasitraukė beveik milijonas palestiniečių, kurie įsikūrė pabėgėlių stovyklose gretimose arabų šalyse. Jie tikėjosi greitai sugrįžti į tėvynę. Tuo tarpu Izraelis sparčiai plėtojosi. Į jį vyko žydai iš viso pasaulio, buvo investuojama daug lėšų, sparčiai augo pramonės ir žemės ūkio gamyba, stiprėjo armija.

Palestina ir Izraelis po Antrojo pasaulinio karo

Didžiausią karinę grėsmę Izraeliui kėlė viena stipriausių regiono valstybių – Egiptas. Todėl Izraelis siekė sumažinti šios šalies karinę galią. Tokia proga pasitaikė 1956 m., kai Egiptas nacionalizavo Sueco kanalą, priklausiusį Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai. Izraelis užpuolė Egiptą. Norėdamos atgauti savo teises, Didžioji Britanija ir Prancūzija prisidėjo prie agresijos, motyvuodamos laivybai Sueco kanale iškilusia grėsme. Pasaulyje kilo visuomenės pasipiktinimas ir protestai, todėl karas buvo greitai nutrauktas. Bet konfliktas ir palestiniečių pabėgėlių problema išliko.

Ilgametis palestiniečių išsivadavimo kovos vadovas Jesyras Arafatas1964 m. palestiniečiai sukūrė Palestinos išsivadavimo organizaciją (PIO). Nuo 1969 m. PIO vadovauja J. Arafatas. Palestiniečiai prieš Izraelį pradėjo partizaninį karą. Jų vykdomi teroristiniai aktai nuolat priminė apie egzistuojančią problemą. Izraelis už išpuolius keršydavo atakuodamas palestiniečių stovyklas, griaudamas teroru kaltinamų žmonių namus.

Konfliktas aštrėjo ir užsitęsė. Prie to netiesiogiai prisidėjo supervalstybės, siekusios šiame regione sustiprinti savo įtaką. SSRS rėmė arabų šalis, o JAV – Izraelį.

1967 m. vėl išaugo įtampa tarp Izraelio ir kariškai stipriausių jo kaimynų Sirijos ir Egipto. Kilo naujo karo grėsmė. Egiptas blokavo Raudonosios jūros uostus ir taip trukdė Izraeliui apsirūpinti nafta. 1967 m. birželio 5 d. pirmasis smogė Izraelis. Didžiulė Egipto kariuomenė buvo sutriuškinta per keletą dienų, neparodžiusi reikšmingesnio pasipriešinimo. Aviacija sunaikinta oro uostuose. Pralaimėjimą taip pat patyrė Sirija ir Jordanija. JTO Saugumo Tarybai reikalaujant birželio 10 d. Izraelis nutraukė puolimą. Per šį trumpą karą Izraelis sunaikino pagrindinių savo priešininkų karinę galią ir okupavo naujas teritorijas: Sinajaus pusiasalį, vakarinę Jordanijos dalį ir Sirijai priklausančias Golano aukštumas.

1973 m. karas vėl atsinaujino: Egiptas ir Sirija smogė Izraeliui. Ir šį sykį, po nemažų laimėjimų karo pradžioje, arabai patyrė pralaimėjimą. Reikalaujant JAV, SSRS ir kitoms valstybėms, karo veiksmai buvo sustabdyti. Į konflikto zoną buvo nusiųsti JTO stebėtojai.

Dešimtmečius užsitęsęs konfliktas akivaizdžiai parodė, jog karinėmis priemonėmis problema nebus išspręsta, kad arabų šalims nepavyks sunaikinti Izraelio valstybės. Pirmasis tai suprato Egipto prezidentas M. Sadatas. Jis žengė tarp arabų labai nepopuliarų žingsnį: pradėjo derybas su Izraeliu. 1979 m. tarpininkaujant JAV buvo pasirašyta taikos sutartis. Egiptas atgavo visas okupuotas teritorijas. Antiizraeliškas arabų šalių frontas labai nusilpo. Visos arabų valstybės Sadatą laikė išdaviku ir nutraukė su Egiptu santykius. 1981 m. karinio parado metu Sadatą nužudė jo armijos kariškiai – musulmonai fanatikai. Po Sadato mirties Egiptas savo politikos Izraelio atžvilgiu nepakeitė.

Kitos gretimos arabų šalys ir toliau vykdė priešišką Izraeliui politiką. PIO kovotojai užpuldinėjo žydus užsienyje, vykdė išpuolius Izraelyje iš gretimame Libane esančių stovyklų. 1982 m. Izraelio armija užėmė Libaną ir sutriuškino palestiniečių pajėgas. Dalis PIO kovotojų pasitraukė iš Libano į kitas arabų šalis.

Izraelio kasdienybė - palestiniečių jaunimas akmenimis apmėto Izraelio kareiviusPasibaigus šaltajam karui, arabų ir Izraelio konfliktas sušvelnėjo. Supervalstybės skatino konflikto puses ieškoti taikių sprendimų ir nerėmė karingų politikų. Tai taip pat prisidėjo prie žydų ir arabų santykių gerėjimo.

1993 m. J. Arafatas ir Izraelio, ministras pirmininkas I. Rabinas Osle pasirašė susitarimą, kuris gali užbaigti vieną ilgiausių ir sudėtingiausių konfliktų. Palestinos išsivadavimo organizacija pripažino žydų valstybę, o Izraelis pasižadėjo leisti sukurti palestiniečių savivaldą Gazos sektoriuje ir Vakarų kranto teritorijose, t. y. ten, kur palestiniečiai sudaro absoliučią gyventojų daugumą. Autonominėse srityse valdymas perduotas palestiniečiams. Jie sukūrė savo valdžios institucijas. Bet ne visos problemos išspręstos. I. Rabiną nužudė žydas fanatikas. Kraštutiniai radikalai palestiniečiai, priklausantys karinėms „Hamas“, „Hezbollah“, „Amai“ ir panašioms organizacijoms, toliau vykdo teroro aktus. Dėl to Izraelyje auga priešiškumas palestiniečių savivaldai, prieš ją nuolat imamasi sankcijų, ribojami jų ryšiai, palestiniečių judėjimas šalies viduje. Dalis žydų taip pat nepatenkinti tokia taika ir vengia išsikraustyti iš palestiniečiams perduotų teritorijų, neteisėtai, pažeisdami susitarimus ten stato namus, kuria ūkius, sodina sodus. Konfliktas tęsiasi.

Karibų krizė

Karibų krizė – vienas pavojingiausių šaltojo karo epizodų kada iškilo tiesioginė JAV ir SSRS karo grėsmė. 1959 m., po kelerius metus trukusios partizaninės kovos, Kuboje į valdžią atėjo revoliucinė Fidelio Kastro vyriausybė.

Krizė kilo 1962 m. spalio mėn., kai JAV žvalgyba sužinojo, jog Kuboje, prie pat Floridos, SSRS kariniai specialistai įrengė raketų paleidimo aikšteles ir sumontavo vidutinio nuotolio raketas su branduoliniais užtaisais. Jas saugojo apie 40 tūkst. sovietų karių. Tai kėlė tiesioginę grėsmę JAV saugumui. Amerikiečiai sunerimo, o kariuomenės vadovybė siūlė atakuoti Kubą ir Sovietų bazes. JAV prezidentas Dž. Kenedis, bijodamas karo, atsisakė minties pulti ir sunaikinti raketas, bet įsakė karo laivams blokuoti salą ir nepraleisti sovietų laivų su naujomis raketomis. SSRS vadovui N. Chruščiovui reikėjo rinktis: atakuoti JAV laivus, t. y. pradėti karą, ar nusileisti JAV reikalavimams. Nugalėjp sveikas protas. 1962 m. lapkričio mėn. abi supervalstybės susitarė, kad SSRS išsigabens raketas, o JAV nepuls Kubos.

Karas Afganistane

1978 m. karininkai komunistai, baigę karinius mokslus Sovietų Sąjungoje, įvykdė perversmą Afganistane. Naujoji valdžia ėmėsi reformuoti ūkinį, visuomeninį gyvenimą. Ji atėmė iš dvarininkų žemes ir dalijo valstiečiams, apribojo musulmonų dva

sininkijos įtaką, pagerino moterų padėtį, supasaulietino švietimą. Bet visa tai atsilikusioje, senų musulmoniškų tradicijų šalyje sukėlė nepasitenkinimą ir pasipriešinimą. Pamažu šalyje įsiliepsnojo tarpusavio karas. Dėl ne visai aiškių priežasčių į šį konfliktą karine jėga nutarė įsikišti SSRS vadovybė. 1979 m. gruodžio mėn. į Afganistaną įsiveržė šimtatūkstantinė Sovietų armija. Afganistano vadovas H. Aminas buvo nužudytas kaip nepatikimas, susikompromitavęs ir todėl nereikalingas žmogus, o jo vietą užėmė SSRS statytinis B. Karmalis. Nors SSRS kariuomenė įkūrė bazių visoje šalyje, pergalės ji nepasiekė. Šimtai tūkstančių Afganistano gyventojų žuvo, apie 4 mln. pabėgo į Pakistaną ir Iraną, bet pasipriešinimo judėjimas net nemanė kapituliuoti. Prieš interventus kovojo karinės grupuotės, sudarytos tautiniu ir religiniu pagrindu, vadovaujamos didelį autoritetą ir patyrimą turinčių vadų. Remiami Pakistano, JAV, Kinijos, Irano, kai kurių arabų šalių, partizanai – modžachedai galėjo tęsti kovą dešimtmečius. Amerikiečiai modžachedams tiekė ginklus, tarp jų „Stinger“ raketas. Sovietai prarado apie 1300 malūnsparnių ir lėktuvų. SSRS karinė vadovybė kalnuotoje, neturinčioje gerų kelių, bet garsėjančioje fanatizmu, gyventojų karingumu šalyje negalėjo išnaudoti karinės technikos pranašumo ir pasiekti pergalės. Afganistano okupacija sumenkino ir taip jau menką SSRS autoritetą pasaulio, net neprisijungusių šalių visuomenės akyse. Daugelis šalių boikotavo 1980 m. Maskvos olimpines žaidynes. SSRS pasmerkė įvairios tarptautinės organizacijos. JAV ir kitos pažengusios šalys apribojo ekonominius ryšius su Sovietų Sąjunga.

Afganistanas tapo reikšmingiausia SSRS užsienio, o dėl išlaidų ir kritikos – vidaus politikos problema. Kare, oficialiais, aiškiai sumažintais duomenimis, žuvo per 12 tūkst. (kitais duomenimis, 15 tūkst.) kareivių ir karininkų, tarp jų kelios dešimtys lietuvių. Tūkstančiai tapo invalidais. Į valdžią atėjus M. Gorbačiovui, pakeitusiam SSRS vidaus ir užsienio politiką, pradėta ieškoti galimybių pasitraukti iš Afganistano. SSRS, JAV, Pakistanas ir Afganistano vyriausybė pradėjo derybas. 1988 m. Ženevoje buvo pasirašytas susitarimas. Kitų metų vasario viduryje Sovietų armija pasitraukė iš Afganistano.

Po sovietų pasitraukimo karas Afganistane tęsėsi. 1992 m. modžachedų pajėgos užėmė sostinę Kabulą ir nuvertė sovietų paliktą vyriausybę. Bet ir tai neišsprendė problemų. Karinių grupuočių vadai toliau kovojo vieni su kitais. Galiausiai Afganistane įsitvirtino talibų režimas. Talibus 2001 m. pabaigoje sutriuškino JAV karinės pajėgos, remiamos režimo priešų. Šiuo metu Afganistane bandoma sukurti stabilią valdžią ir atkurti kelis dešimtmečius vykusio karo sugriautą šalį.

Klausimai

  1. Kuo Karibų krizė skyrėsi nuo kitų šaltojo karo konfliktų?
  2. Išvardykite arabų ir Izraelio nesutarimų priežastis.
  3. Išvardykite svarbiausias SSRS nesėkmės Afganistane priežastis.
  4. Remdamiesi spauda parenkite pranešimą apie paragrafe minimų konfliktų atgarsius mūsų dienomis.
  5. Sudarykite chronologinę lentelę „Svarbiausi šaltojo karo konfliktai“.

 

Afganistano karas: faktai ir įspūdžiai

Negalutiniais duomenimis, Afganistane tarnavo 4 670 būtinosios tarnybos jaunuolių iš Lietuvos. 89 žuvo, 98 tapo invalidais. Kiek buvo sužeistų, vienaip ar kitaip suluošintų, žinių nėra.


Afganistane kariavusio lietuvio įspūdžiai sutikus suluošintus likimo brolius

Afganų partizanai, vienų vadinti dušmanais, kitų - modžahedais, kovos pozicijoseBūdami Taškente nuvažiavome į garsųjį protezų fabriką, iš kurio išeidavo „kvalifikuoti“ ir įteisinti invalidai – Afganistane suluošinti vaikinai.

Mūsų uniformos ir medaliai atidarė aukštus vartus, įėjom į izoliuotą nuo pašalinių akių kiemą. Ir nors smarkiai sugrubusios ir surambėjusios buvo mūsų jaunos širdys, bet verkėme, kai mus pamatę iš visų palatų į kiemą ėmė plūsti devyniolikmečiai invalidai. Baisiausiai atrodė jų apnuogintas luošumas: kas be kojų. kas be rankos – vietoj jų tik kažkokios neužbaigtos galūnės.. Paspaudėme kam kairę, kam dešinę, o kitiems paplekšnojome per petį, nes spausti nebuvo ką. Išdalijom visas cigaretes ir traukdamiesi atbuli, ieškojom išėjimo. Visas patirtas pažeminimas ir vargas supaprastėjo pasidarė juokingas, palyginus su tuo gyvenimu, kurį tik pradeda visi šitie vyrukai už tvoros.


Karo šiokiadieniai

Afganistano laisvės kovotojai prie pamušto sovietų šarvuočioAūle trečiojo bataliono kuopa apsupo 120 dušmanų gaują. Apie 50 likusių gyvų ir sužeistų pasidavė į nelaisvę. Renkant ginklus ir po kruvinus mėsgalius ieškant dokumentų, iš už akmens iššoko dušmanas ir vietoje patiesė kuopos zampolitą, du seržantus ir kelis į nelaisvę pasidavusius saviškius. <…>

Privažiavome prie pamuštos mašinos. Eilinis Sadakovas sėdėjo ant mašinos, ant rytietiškai sukryžiuotų kojų pasiguldęs savo draugo kruviną lavoną ir ramiausiai, nesislėpdamas šaudė. Sadakovas buvo kontūzytas ir nenorėjo atiduoti mums lavono. Gražiuoju išprašėm <…>. Sutiko ir pradėjo verkti Mašinoje sėdėjo Ovsenikovas. Rankomis įsikibęs į kursinio kulkosvaidžio rankenas, tarp pirštų užgesusi cigaretė. Mirtis buvo štai gi – sviedinys šarvuose pramušė skylę ir toje vietoje kabanti dėžė su kulkosvaidžio šovinių juosta nunešė jam visą galvą, palikdama tik vieną ausį.


  1. Kokias išvadas apie Afganistano karą galite padaryti remdamiesi šiais atsiminimų fragmentais?