12 Kov

39. Karo frontai 1914-1917 m.

Karo veiksmai Vakaruose

Vokietija, paskelbusi karą Prancūzijai ir Anglijai, Vakaruose buvo pasirengusi pulti pagal vokiečių kariuomenės generalinio štabo vado grafo Alfredo fon Šlyfeno parengtą planą. Jame buvo numatyta, kad pergalę prieš Prancūziją ir Rusi­ją galima pasiekti tik karo pradžioje staigiu smūgiu sutriuškinus Prancūziją, o po to visas pajėgas metus į Rytus prieš Rusiją.

Puolant Prancūziją, sėkmės buvo galima tikėtis tik staigiu manevru apeinant Prancūzijos pasienio įtvirtinimus. Todėl Vokietija, pažeidusi Belgijos neutralu­mą, užpuolė šią šalį. Vokiečių kariuomenė perjos teritoriją įsiveržė į Prancūzi­ją. Prieš besiveržiančius į Paryžių vokiečius stojo jungtinė prancūzų ir anglų kariuomenė. 1914 m. rugsėjo 5-9 d. prie Marnos užvirė įnirtingi mūšiai. Sąjun­gininkams pavyko sustabdyti vokiečių kariuomenę.

Pereita prie pozicinio karo. Frontas, iš vienos pusės anglų ir prancūzų, iš kitos – vokiečių, nusitiesė daugiau nei 700 km nuo Šiaurės jūros pakrantės iki Šveicarijos sienos. Abiejose fronto pusėse kareiviai iškasė apkasus, žemines, supylė pylimus ir sutvirtino pozicijas minų laukais bei spygliuotos vielos už­tvaromis. Nuo apkasų buvo iškastos perėjos iki toliau nuo fronto buvusių armi­jų štabų, ginklų ir maisto sandėlių. Buvo sukurta ištisas požeminių slėptuvių, kuriose kareiviai ilsėjosi ir slėpėsi nuo bombų, tinklas. Įveikti šiuos įtvirtini­mus abiem pusėm, kaip pasirodė, buvo beveik neįmanoma.

1915m. pavasarį ir viena, ir kita kariaujanti pusė mėgino perimti iniciatyvą ir pralaužti fronte įrengtus įtvirtinimus. Prancūzai ir anglai ne kartą sunkiąja artilerija bandė su žemės paviršiumi sulyginti vokiečių apkasus ir pralaužti gy­nybą. Visi puolimai buvo nesėkmingi.

1916m. vasario mėn. vokiečiai pradėjo didelį puolimą prieš pagrindinę prancūzų tvirtovę gynybinėje grandinė­je – Verduną. Jie tikėjosi, kad, patyrę daug nuostolių, sąjungininkai ims trauk­tis. Tačiau per devynis mėnesius prie Verduno tvirtovės trukusiose kovose, vokiečiams taip ir nepavyko pralaužti prancūzų ir anglų gynybos. Mūšiuose abi pusės patyrė nepaprastai didelių nuostolių. Žuvo per 700 tūkst. kareivių. 1916 m. lapkričio mėn. vokiečių kariuo­menė buvo priversta nutraukti puolimą.

Nepavyko ir 1916 m. liepos-lapkričio mėn. surengtas anglų puolimas. An­glai ir prancūzai jame neteko 614 tūkst., o vokiečiai – 650 tūkst. kareivių. Šios kovos išsekino Vokietiją ir jau 1916 m. pab. vokiečių kariuomenėje ėmė trukti materialių išteklių, ginkluotės, naujų karių.

Mūšiai Rytų fronte

Kitaip nei Vakaruose, įvykiai rytiniame fronte greitai keitėsi. 1914 m. rugsėjo mėn. Rusija, atsiliepdama į prancūzų prašymą padėti sulaikyti vokiečių puolimą Vakaruose, pradėjo pulti Vokietiją Rytų Prūsijoje, o Austrija-Vengriją Galicijoje. Rusų puolimas buvo neparengtas, puolančios armijos nekoordinavo savo veiks­mų, joms trūko paramos iš užnugario. 1914 m. rugpjūčio pab. per Karaliau­čių vokiečiai traukiniais skubiai per­metė kariuomenę prie Tanenbergo ir sutriuškino antrąją rusų armiją. 90 tūkst. rusų kareivių pasidavė į nelais­vę. Po tokios staigios pergalės rugsėjo 6-15 d. vokiečiai prie Mozūrų ežerų apsupo pirmąją rusų kariuomenę. Ji buvo sutriuškinta, žuvo 90 tūkst. rusų karių, 137 tūkst. buvo paimti į nelais­vę. Iki 1914 m. rugsėjo 15 d. rusų ka­rinės pajėgos buvo išvytos iš Rytų Prūsijos. Visai šiai operacijai vadova­vo vokiečių kariuomenės vadas Ry­tuose generolas Paulis fon Hindenburgas ir generalinio štabo viršininkas generolas majoras Ėrichas Liūdendorfas, vėliau perėmę vadovavimą visai Vokietijos kariuomenei.

Austrus nuo triuškinančio rusų puolimo išgelbėjo tik tai, kad rusai įsakymus apie rengiamą operaciją perdavė per radiją, neužšifravę teks­to. Sužinoję rusų planus, austrai su­gebėjo išvengti didelių nuostolių, bet buvo priversti pasitraukti apie 200 km. Rusijos kariuomenė užėmė visą Galiciją su centru Lvove. Nepasisekė ir austrų puolimas prieš Serbiją. Ge­rokai mažesnė serbų kariuomenė, pa­sinaudojusi natūralia kliūtimi – Du­nojaus upe, apgynė Belgradą. Mūšiuose austrams į pagalbą atskubėjo vokiečiai, kurie matė, kad sąjungininkų kariuomenė dėl didelio joje tarnavusių slavų tautybės kareivių skai­čiaus nėra patikima. 1915 m. gegužės mėn. austrų ir vokiečių jungtinės pajėgos sėkmingai puolė Galiciją. Praradusi beveik 200 tūkst. karių rusų kariuomenė pa­niškai traukėsi. Tačiau austrų puolimą pristabdė buvusios sąjungininkės – Italijos įstojimas į karą. Nemažai kariuomenės austrams teko permesti į Alpių frontą.

1915 m. vasarą, prisijungus Bulgarijai, vokiečiai ir austrai sutriuškino Ser­biją. Tuo pačiu metu vokiečiai užėmė Lenkijos, Lietuvos, Kuršo teritorijas, pri­klausiusias Rusijos imperijai.

Po tokių pergalių Vokietija pasiūlė Rusijai sudaryti separatinę taiką, kad vėl galėtų visomis pajėgomis pulti Vakaruose. Tačiau Rusijos caras Nikolajus II nesutiko. 1916 m. birželio mėn. generolo Brusilovo vadovaujamos rusų pajė­gos perėjo į puolimą ir sudavė skaudų smūgį austrams, kurie neteko 350 tūkst. karių, patekusių į nelaisvę. Po tokios pergalės į karą Antantės pusėje įstojo Ru­munija. Vokiečiai vėl buvo priversti iš Vakarų fronto permesti kariuomenę į pagalbą austrams. Rusų puolimas buvo sustabdytas, o netekusi daugiau nei vie­no milijono kareivių Rusijos kariuomenė demoralizuota.

Modernių ginklų panaudojimas

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui abi galingiausios jūrų valstybės – An­glija ir Vokietija – stengėsi sutriuškinti priešininkų karo laivyną. Šioje kovoje anglai visą laiką buvo pranašesni. 1915 m. pavasarį anglų karinis jūrų laivynas kontroliavo jūrų kelius ir sąsiaurius. Vokiečiai, patyrę keletą nesėkmių, vengė išplaukti iš savo uostų. Matydami, kad nepajėgs įveikti anglų atvirame mūšyje, vokiečių admirolai patarė imperatoriui Vilhelmui II pradėti povandeninių laivų karą. Vokiečiai tikėjosi, kad be įspėjimo skandinant prekybinius anglų laivus, Anglija bus atkirsta nuo jos kolonijų ir žaliavų šaltinių. Panašią blokadą prieš Vokietiją vykdė ir Anglija.

1915 m. gegužės mėn. vokiečių karinis laivas atakavo ir nuskandino keleivinį laivą „Lusitania“. Tarp nuskendusių l tūkst. 198 keleivių buvo 128 amerikiečiai. JAV prezidentas Vudras Vilsonas įspėjo Vokietiją, kad tai yra išpuolis prieš Ame­riką. Nepaisydami įspėjimų, 1917 m. vokiečiai sustiprino povandeninių laivų ka­rą prieš Antantės šalis. Pranešusi, kad tai kelia grėsmę Amerikos inte­resams, JAV 1917 m. balandžio mėn. paskelbė karą Vokietijai.

Nuo pat karo pradžios kariaujan­čios pusės panaudojo dar vieną nau­ją karo priemonę – lėktuvus. Iš jų priešo pozicijos buvo apmėtomos bombomis arba apšaudomos iš kulkosvaidžių. 1916 m. vasarą fronto mūšiuose išryškėjo anglų ir prancūzų karinių oro pajėgų pranašumas.

Prasidėjus poziciniam karui Vakaruose, pirmą kartą karo istorijoje buvo pa­naudotas dujų ginklas. Dešimtys tūkstančių kareivių Vakarų fronte žūdavo nuo chloro dujų. Buvo nemažai atvejų, kai nuo dujų žūdavo ir savi kareiviai, nes, pasikeitus vėjo krypčiai, dujos buvo nupučiamos į savus apkasus. Tik aprūpi­nus visus kareivius dujokaukėmis, dujų panaudojimo reikšmė sumažėjo. 1917 m. pr. anglai panaudojo dar vieną naują karo priemonę – tankus. Jų pagalba sąjungininkai ne kartą pralaužė fronto liniją.

Vidaus politika kariaujančiose šalyse

Pirmajam pasauliniam karui prasidėjus, kariaujančių valstybių vyriausybės ėmė reglamentuoti ekonomiką ir riboti piliečių laisvę bei jų teises.

1914 m. rugpjūčio mėn. paskelbus karą, visas šalis užliejo patriotizmo ban­ga. Net opozicinės partijos pritarė vyriausybėms. Taip visą valdymą jos galėjo sukoncentruoti savo rankose. Caras Nikolajus II 1915 m. „suspendavo“ Dūmos veiklą. Rusijos likimą sprendė tik caras, jo šeima ir patarėjai. Vokietijoje ir Austrijoje-Vengrijoje parlamentų vaidmuo, vyriausybėse sustiprinant kariškių pozicijas, buvo taip pat apribota. Priimant sprendimus lemiamas žodis buvo generolų. Jų įsakymai buvo vir­šesni už vietinės valdžios organų. Visi ištekliai ir resursai buvo skirti tik frontui. Kartu pradėta ri­boti piliečių laisves: darbininkams draudžiama streikuoti, įvesta griežta darbo kontrolė. Visose ka­riaujančiose šalyse buvo išleisti specialūs įstatymai, kuriais buvo leista suimti bet kurį žmogų, įta­riamą veikusį prieš šalies intere­sus. Spaudai buvo įvesta griežta cenzūra. Laisvą žodį pakeitė karo propaganda, kuria buvo norima įtikinti piliečius būsima pergale. Tačiau po kelerių karo metų, nežiūrint visų šių priemonių, piliečiai suvokė, kokią žalą padarė karas. Visose šalyse prasidėjo demonstracijos, neramumai, o kai kuriose – ir revoliucijos.

Klausimai

  1. Koks buvo Vokietijos karo planas?
  2. Kokia padėtis susiklostė 1914 m. pab. Vakarų fronte?
  3. Kodėl Rusijos kariuomenei nepavyko puolimas prieš Vokietiją?
  4. Kuo skyrėsi ir kuo buvo panaši karo eiga Rytų ir Vakarų frontuose?
  5. Kokie nauji kovos būdai buvo pradėti naudoti Pirmajame pasauliniame kare?
  6. Kaip pasikeitė kariaujančių šalių vidaus politika ?
  7. Sudarykite žymiausių Pirmojo pasaulinio karo mūšių lentelę.