22 Lie

§ 13. JAV teritorijos plėtimasis. Kova su vergija

Kolonizacija

Iškovojus nepriklausomybę, neliko kliūčių kolonistams skverbtis į Vakarus ligi Misisipės. JAV valdžia, norėdama tankiau apgyvendinti savo teritoriją, stengėsi pritraukti kuo daugiau naujakurių iš Europos. Jų didumą sudarė anglai, airiai, škotai ir vokiečiai, bet daugėjo ir išeivių iš Skandina­vijos, kitų šalių. Dalis persikėlėlių susirasdavo darbo Atlan­to pakrantės miestuose, kiti vykdavo toliau.

Žemės buvo apsčiai, bet įsigyti jos galėdavo toli gražu ne visi. Valdžia pardavinėjo žemę nors ir pigiai, tačiau dideliais sklypais. Todėl nelengva būdavo nelabai pasiturintiems žmo­nėms surinkti reikiamą pinigų sumą. Jie rasdavo išeitį — kurdavosi be leidimo. Tokių žemės grobikų — skvaterių — vis daugėjo. Jais tapdavo ne tik nauji persikėlėliai iš Euro­pos, bet ir tie, kurių tėvai ir protėviai jau gyveno Amerikoje. JAV ir tuo skyrėsi nuo Europos, kad čia žmonės lengvai ga­lėdavo mėgint pakeisti savo padėtį: palikti miestus ir tapti fermeriais arba atvirkščiai — mesti fermą ir gauti darbo mieste.

„Homstedų įstatymas“

Ilgainiui skvaterių pasisavinta žemė būdavo pripažįstama jų nuosavybe. JAV valdžia XIX a. pirmoje pusėje perpus sumažino parduodamų sklypų dydį. Pagaliau1862 m. vykstant pilietiniam karui tarp Šiaurės ir Pietų, prezidentas A. Linkolnas patvirtino vadinamąjį homstedų įstatymą. Pagal jį kiekvienas JAV pilietis turėjo teisę, sumokėjęs nedidelę rinkliavą, gauti 160 akrų (65 hektarus) žemės. Po penkerių metų, žemę įdirbęs, jis tapdavo sklyposavininku.

„Homstedų įstatymas” labai paspartino JAV Vakarų ap­gyvendinimą, tačiau tuo laiku laisvų žemių tarp Apalačų ir Misisipės jau beveik nebuvo likę. Užtat į vakarus nuo Mi­sisipės ligi pat Ramiojo vandenyno dar plytėjo baltųjų re­tai gyvenami arba beveik visai negyvenami plotai. Mat XIX a. pirmoje pusėje daugiau kaip trigubai padidėjo JAV teritorija.

JAV teritorijos didėjimas

Jau 1803 m. iš Prancūzijos buvo nupirkta Luiziana, užėmusi didžiulius plotus nuo Misisipės ligi Uolinių kal­nų. JAV ūkio raidai buvo labai reikšminga tai, kad jos kar­tu gavo Misisipės žiotis ir Naujojo Orleano uostą. Prisijun­gę Luizianą, amerikiečiai skverbėsi į gretimas teritori­jas, priklausančias Ispanijai ir Anglijai. Su šia 1812— 1814 m. teko net kariauti, beje, nelabai sėkmingai. Ang­lų daliniai išsikėlė Atlanto pakrantėje, užėmė ir sudegi­no sostinę Vašingtoną. Karas baigėsi lygiosiomis, JAV sie­nos nepasikeitė. Tačiau Ispanija greitai buvo priversta už­leisti amerikiečiams savo valdomą Floridą. Kaip tik ta­da ispanai prarado ir kone visas kolonijines valdas Pietų bei Centrinėje Amerikoje, kur susikūrė keliolika savarankiš­kų valstybių.

Viena didžiausių iš jų buvo JAV kaimynė Meksika. Į jos šiaurės rytų dalį Teksasą kėlėsi amerikiečiai — gyvulių au­gintojai ir plantatoriai su vergais negrais. Amerikiečių ko­lonistų pasidarė kelis kartus daugiau nei vietinių gyven­tojų meksikiečių. Teksaso atsiskyrimas nuo Meksikos ta­po tik laiko klausimu. 1836 m. amerikiečių kolonistai pa­skelbė Teksaso nepriklausomybę, o dar po dešimties metų prisijungė prie JAV. Meksikos vyriausybė su tuo nenorėjo sutikti. Prasidėjo karas, kurį atsilikusi ir vidaus vaidų dras­koma Meksika pralaimėjo. Amerikiečių kariuomenė išsikė­lė Verakruso uoste ir užėmė Meksikos sostinę — Mechiką. Pagal 1848 m. sudarytą taikos sutartį JAV atiteko ne tik Teksasas, bet ir kitos dvi didžiulės teritorijos: kalnų bei pus­dykumių sritis Naujoji Meksika ir Kalifornija Ramiojo van­denyno pakrantėje. Vykstant karui su Meksika, prie JAV buvo prijungta ligtol ginčijama su Anglija Oregono teritori­ja, irgi esanti Ramiojo vandenyno pakrantėje į šiaurę nuo Kalifornijos.

JAV teritorijos didėjimas

JAV teritorijos ir gyventojų skaičiaus augimas

MetaiPlotas (mln. km2)Gyventojai (mln.)
17902,33,9
18204,649,6
18507,7723,2
18607,8331,4

 

Taigi XIX a. viduryje Jungtinės Amerikos Valstijos jau driekėsi nuo vandenyno ligi vandenyno. Per pusę šimtmečio jų teritorija padidėjo beveik pusketvirto karto. Visi šie prijungimai ir nukariavimai amerikiečiams atsiėjo labai pigiai. Jie susidūrė su galingomis Europos valstybėmis, bet šios mažai vertino savo tolimas ir tada beveik negyvenamas kolonijas Šiaurės Amerikos žemyne. O Meksika buvo silpna ir neturtinga šalis.

Teritorijos plėtimasis stiprino JAV ūkinę galią, teikė naujų galimybių kolonizacijai. Atradus Kalifornijoje auksingojo smėlio telkinius, prasidėjo vadinamoji aukso karštlige.

Dešimtys tūkstančių žmonių iš visų JAV vietų veržėsi į Kaliforniją, vildamiesi staigiai pralobti. Žinios apie Amerikos auksą plačiai pasklido taip pat Europoje, iš kur plaukė vis daugiau persikėlėlių. Gyventojų daugėjo taip greitai, kaip niekada jokioje pasaulio šalyje. Tuščioje vietoje kūrėsi ir nepaprastai sparčiai augo miestai. Didžiausias iš jų buvo Čikaga. Valstijų teises gaudavo vis naujos teritorijos.

Indėnų padėtis

„Slinkimas į Vakarus” buvo tikra nelaimė seniesiems Amerikos gyventojams — indėnams. Jie netekdavo žemių, turėdavo keltis iš nuo amžių gyventų vietų. Baltieji kolonistai kartais be jokios priežasties puldinėdavo ir žudydavo indėnus. Ypač nukentėjo Kalifornijos indėnai, nes jiems teko susidurti su aukso ieškotojais, tarp kurių buvo daug valkatų ir kriminalinių nusikaltėlių. Indėnai savo ruožtu gynėsi: puldinėjo persikėlėlių vilkstines ir gyvenvietes, kovėsi su atsiųsta malšintojų kariuomene. JAV vyriausybė niekada neturėjo tikslo išnaikinti vietinių gyventojų, tačiau keliami į baltųjų kolonizacijai netinkamas, sunkiai prieinamas vietas, jie sparčiai nyko. Išlikusieji buvo priverstinai apgyvendinami tam skirtose nedidelėse teritorijose, kuriose buvo saugūs.

Vykstant kolonizacijai, įsavinant naujas žemes, prieštaravimai tarp Šiaurės ir Pietų ne tik nemažėjo, o atvirkščiai, vis augo.

Kova su vergija

Šiaurinėse JAV valstijose didėjo priešiškumas vergijai. Jau XVIII a. pabaigoje prieš ją ryžtingai stojo daugelis puritonų ir kitų protestantų sektų dvasininkų bei tikinčiųjų. 1790 m. kongresui buvo įteikta pirmoji peticija su reikalavimu panaikinti vergiją. Peticijai pritarė žymūs valstybės veikėjai — B. Franklinas, A. Hamiltonas.

Atsirado projektų išsiųsti negrus į Afriką. Jų šalininkų buvo ir tarp plantatorių. Tačiau jie siūlė išsiųsti vien laisvuosius negrus, nepanaikinant vergijos. Mat Pietuose buvo nemažai paleistų į laisvę negrų, kuriuos plantatoriai laikė pavojingais. Nors apie grįžimą į Afriką daug kalbėta ir rašyta, tačiau norinčiųjų ten vykti atsirado labai mažai.

Vergijos panaikinimo sąjūdis — abolicionizmas — sustiprėjo XIX a. 4-o dešimtmečio pradžioje. Jo veikėjai reikalavo išlaisvinti visus negrus tuoj pat ir suteikti jiems piliečių teises arba nustatyti tikslų laiką, kada tai bus padaryta. Abolicionistai aiškino, kad vergija esanti visiškai nesuderinama su krikščionybe, nes, pasak Kristaus, visi žmonės Dievo esą sukurti lygūs ir privalą gyventi kaip broliai. Kita vertus, vergija prieštaraujanti JAV konstitucijos ir „Teisių bilio“ skelbiamoms teisėms bei laisvėms, kelianti negrų maištų ir sukilimų grėsmę. Buvo taip pat įrodinėjama, kad vergų darbas esąs nenašus ir stabdąs ūkio pažangą. Tokie įrodinėjimai turėjo pagrindą, tačiau plantatoriai, gaudami didžiules pajamas, nesuko sau galvos dėl ūkio pažangos.

Vergų darbas medvilnės plantacijoje XIX a.

Abolicionistų draugijos leido daug laikraščių, įvairių brošiūrų ir knygų. Įžymus abolicionistas Bostono puritonas V. Harisonas savo laikraštyje rašė: „Laikome akivaizdžiomis šias tiesas: žmogaus laisvė yra Dievo dovana, laisvės esmė yra tai, kad vienas žmogus nepriklauso nuo kito valios, vergu vadiname žmogų, kuris neturi nei asmens laisvės, nei teisės valdyti turtą, bet priklauso nuo savo pono malonės: nei vienas žmogus negali valdyti kitų, jeigu jie su tuo savanoriškai nesutinka”. Abolicionistai rūpindavosi pabėgusiais iš vergijos negrais, padėdavo jiems apsigyventi šiaurinėse valstijose.

Daugybėje straipsnių, grožinės literatūros kūrinių ir filosofinių veikalų buvo rūsčiai smerkiama tiek pati vergija, tiek bjauriosios jos apraiškos — žiaurus elgesys su negrais, jų prekyba išskiriant ne vieną šeimą. Vergiją griežtai kritikavo žymūs amerikiečių mąstytojai H. Toras, R. Emersonas ii kt. Didžiulio atgarsio ne tik Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet ir Europoje susilaukė H. Bičer-Stou romanas „Dėdės Tomo trobelė”, kuriame autorė labai vaizdžiai parodė vergijos baisumus. Žinoma, daugelis plantatorių su negrais elgėsi gana pakenčiamai, tačiau vergija buvo vergija.

Abolicionistų veikla kėlė didžiulį plantatorių nepasitenkinimą. Pietinėse valstijose jų literatūra buvo draudžiama, jie patys persekiojami. Kita vertus, abolicionistai darė galingą poveikį JAV viešajai nuomonei ir rengė dirvą vergijos panaikinimui.

Klausimai

  1. Iš kurių šalių naujakuriai kėlėsi į JAV?
  2. Kokią reikšmę „homstedų įstatymas“ turėjo JAV kolonizacijai?
  3. Kurios teritorijos buvo prijungtos prie JAV XIX a. pirmoje pusėje?
  4. Kodėl „slinkimas į Vakarus“ buvo tikra nelaimė indėnams?
  5. Kokiu būdu XIX a. pradžioje buvo siekiama panaikinti Jungtinėse Amerikos Valstijose vergiją?