25 Vas

21. JAV pilietinis karas (1861-1865 m.)

JAV pilietinio karo priežastys

Pagrindine JAV vidaus politikos problema XIX a. tapo vergijos likimas pietinė­se valstijose. Šiaurinių valstijų atstovai kongrese teigė, kad vergovinė santvar­ka pietinėse valstijose stabdo ekonominę šalies raidą. Vergų darbas yra nena­šus, o ekonomikos raida, kurios pagrindą sudarė medvilnės auginimas ir eks­portas, yra vienpusiška. Pietinių valstijų plantatoriai nesirūpino pramonės plė­tojimu ir siekė išsaugoti laisvą prekybą su Anglija. Jie norėjo pardavinėti med­vilnę Europoje ir priešinosi dideliems muitams. Šiaurinių valstijų pramoninin­kams buvo sunku konkuruoti su pigia Anglijos produkcija, todėl šiauriečiai siekė, kad būtų uždėti dideli muitai įvežamoms prekėms iš Anglijos. Taip šalies vidaus rinką buvo bandoma apsaugoti nuo angliškų prekių.

Padaugėjus gyventojų šiaurinėse valstijose, šiauriečiai ėmė vyrauti Atstovų rūmuose. Pietiečiai nenorėjo, kad šiaurinių valstijų atstovai įsigalėtų ir Senate. Plantatoriams nepatiko tebesitęsianti fermerių kolonizacija į vakarines šalies žemes. Jie norėjo, kad vergvaldinių ir laisvųjų valstijų skaičius šalyje išliktų vienodas. Vakarinėse žemėse, į kurias taip pat kėlėsi ir pietiečiai, prasidėjo fer­merių ir plantatorių kova, o Kanzaso valstijoje netgi kilo pilietinis karas. Ga­liausiai po atkaklios kovos Kanzasas, kaip laisva valstija, buvo priimtas į Są­jungą.

Pietinių valstijų atsiskyrimas

XIX a. viduryje JAV susikūrusi respublikonų partija siekė, kad būtų uždraustas vergijos plitimas į vakarines žemes, priimtas įstatymas dėl nemokamo žemės dalijimo naujakuriams ir įvesti dideli muitai įvežamoms anglų prekėms. 1860m. šios partijos atstovas A. Linkolnas buvo išrink­tas JAV prezidentu.
A. Linkolnas savo rinkiminėje kampanijoje rėmėsi teiginiu, paimtu iš Naujojo Testamento: „Per pusę perskeltas namas negali nesugriūti“. Jis teigė, kad JAV vienu metu negali eg­zistuoti laisva visuomenė ir vergija. Išrinkus A. Linkolną JAV prezidentu, Pietų Karolinos valstija paskelbė, kad atsiskiria nuo Sąjungos. Netrukus prie atsiskyrusios Pietų Karolinos valstijos buvo prijungtos ir kitos pietų vergvaldinės valstijos. 1861 m. vasario mėn. buvo sukurta Pietinių valsti­jų Konfederacija. Naujai sukurtos Konfederacijos sostine tapo Ričmondo miestas Virdžinijoje. Atsi­skyrusios valstijos sudarė savo kongresą ir išsirin­ko prezidentą. Pietinės valstijos siekė, kad JAV valdžia pripažintų jų atsiskyrimą nuo Sąjungos.

Konfederacijos viceprezidentas pareiškė: „Naujoji Sąjungos vyriausybė vado­vaujasi ta didžia tiesa, jog juodaodžiai nelygūs baltiesiems, jog vergija yra natūrali jų būsena“. Šiaurinės valstijos ir prezidentas A. Linkolnas nepripažino pietinių valstijų atsiskyrimo. Paskelbusios visuotinę mobilizaciją pietinės valstijos ėmė ruoštis karui.

Pilietinio karo eiga

Pilietinio karo išvakarėse 23-jose šiaurinėse valstijose gyveno 22 mln. žmonių, o 11-oje pietinių- 9 mln., iš kurių 3,5 mln. buvo juodaodžiai. Pramonės išsivystymo lygiu, tankiu geležinkelių tinklu ir žmonių skai­čiumi Šiaurė gerokai pranoko Pietus. Trys ket­virtadaliai pramonės produkcijos buvo pagami­nama šiaurinėse šalies valstijose. Tačiau karo iš­vakarėse pietinės valstijos turėjo tam tikrą prana­šumą. Pietuose buvo įtvirtinta daugiau fortų, ka­rininkai ir kareiviai buvo labiau patyrę ir geriau pasiruošę karui. Jiems vadovavo talentingi karo vadai R. Ly ir T. Džeksonas. Pietinėse valstijose tikėjo, kad juos greitai pripažins ir ekonomiškai parems Didžioji Britanija ir Prancūzija.

Pilietinis karas prasidėjo 1861 m. balandžio mėn., kai pietinių valstijų kariuomenė apšaudė Samtero fortą Pietų Karolinoje. Karo pradžia bu­vo sėkmingesnė pietiečiams. Pirmuosiuose mū­šiuose išryškėjo blogas šiauriečių kariuomenės pasirengimas. Tačiau sėkminga karo pradžia pie­tiečiams iš esmės nenulėmė tolimesnės karo ei­gos. Reikšmingas šiauriečių žingsnis karo pra­džioje buvo A. Linkolno paskelbta pietinių vals­tijų pakrančių blokada. Reikšmingas karo eigai buvo priimtas vergų išlaisvinimo aktas. Jame bu­vo skelbiama, kad nuo 1863 m. sausio l d. visi vergai sukilusiose prieš Sąjungą valstijose yra laisvi. Akte taip pat buvo punktas, kuriuo buvo leista juodaodžius priimti į ginkluotąsias JAV pajėgas.

1863 m. kovo mėn. šiaurinėse valstijose buvo įvesta visuotinė karo prievolė. Tų pačių metų va­sarą kare ėmė ryškėti šiaurinių valstijų persvara. Šiaurėje išsiplėtė karinė pramonė, padidėjo gele­žies ir ketaus gamyba. Pritaikius mašinas, išaugo žemės ūkio produkcija. Tuo tarpu pietinėse valstijose, jūrų blokada izoliuotose nuo pasaulio, trūko ginklų, šaudmenų, medikamentų ir kitų būtiniau šių karui daiktų. Vienas svarbiausių ir didžiausių pilietinio karo mūšių įvyko prie Getisbergo 1863 m. liepos mėn. Po tris dienas trukusio mūšio pietiečiai, patyrę pralaimėjimą, pasitraukė prie Potomako upės. Netrukus šiauriečių kariuomenė užėmė visą Misisipės upės slėnį ir konfederacijos teritoriją perkirto į dvi dalis. Didelę reikšmę pilietinio karo eigai turėjo 1864 m. prezidento rinkiniai. A. Linkolno perrinkimas prezidentu aiškiai patvirtino, kad visuomenė nepritarė demok­ratams, siūliusiems taiką, o siekė toliau kariauti ir panaikinti vergiją.

1864 m. generolo V. Šermeno kariuomenė užėmė Atlantos valstijos sostinę Džordžiją ir nužygiavo prie Atlanto vandenyno. Eidama per priešo teritoriją, V. Šermeno kariuomenė naudojo „išdegintos žemės“ taktiką: pakeliui naikino ir griovė geležinkelius, tiltus, fabrikus, sandėlius ir kitus įrengimus. Virdžinijos valstijoje atkakli kova vyko tarp J. Granto ir R. Ly kariuomenių. Kovo mėn. pietiečių pasipriešinimas buvo palaužtas, ir jie paliko konfederacijos sostinę Ričmondą. Generolas R. Ly, supratęs tolimesnio pasipriešinimo beprasmišku­mą, 1865 m. balandžio 9 d. Apomatokso miesto teismo pastate pasidavė gene­rolui J. Grantui. Po nuožmios ketverių metų kovos pilietinis karas baigėsi.

Pilietinio karo padariniai

Po pilietinio karo šiauriečių pergalę aptemdė A. Linkolno žūtis. 1865 m. balan­džio 14d. Vašingtono „Fordo“ teatro ložėje, įpykęs dėl pietinių valstijų pralai­mėjimo, aktorius Džonas Butas nušovė A. Linkolną. Po prezidento žūties nau­juoju JAV prezidentu tapo viceprezidentas Andrus Džonsonas.

JAV pilietinis karas sukrėtė visuomenę ir turėjo ilgalaikių pasekmių. Pilieti­niame kare dalyvavo 2,5 mln. žmonių. Šiaurinės valstijos kare prarado 360 tūkst., o pietinės – 260 tūkst. žmonių. Pilietiniame kare ypač nukentėjo pietinės valstijos. Čia buvo sugriauta daug miestų, geležinkelių, fabrikų, nuniokota dir­bama žemė. Sunki padėtis buvo ir šiaurinėse valstijose. Tačiau šalyje vykstant pramonės perversmui ir plečiantis gamybai, šiaurinių valstijų ekonominiai sunkumai buvo greitai įveikti. Atleisti iš darbo darbininkai ir karo veteranai vėl greitai įsidarbino. Pietinėse valstijose ekonominės ir politinės problemos buvo sprendžiamos daug sunkiau negu Šiaurėje.

Rekonstrukcija

1865 m. JAV Kongresas patvirtino 13-ają konstitucijos pataisą dėl vergijos pa­naikinimo. Laisvais piliečiais tapo 4 mln. juodaodžių. Netrukus buvo pradėta vykdy­ti dar A. Linkolno numatyta Pietų rekonstrukcijos programa. Ši programa turė­jo pertvarkyti pietines JAV valstijas ir vėl jas įjungti į Sąjungą. Po pilietinio karo į pietines valstijas buvo įvesta federacinė kariuomenė, o jas valdė prezi­dento paskirti gubernatoriai. 1867 m. Pietuose įvyko rinkimai į valstijų kon­ventus, kurių rinkimuose dalyvavo ir juodaodžiai. Naujai išrinkti konventai panaiki­no pietinių valstijų atsiskyrimo nuo Sąjungos aktus. 1868 m. Kongresas patvir­tino 14-ąją konstitucijos pataisą, kuri suteikė juodaodžiams pilietines teises, o 1870 m. Kongresas patvirtino ir 15-ąją konstitucijos pataisą, juodaodžiams suteikusią rin­kimų teisę. Prasidėjus rekonstrukcijai, į Pietus iš šiaurinių valstijų plūstelėjo daug lengvo pelno ieškotojų. Vieni iš jų supirkinėjo žemes ir turtėjo speku­liuodami, kiti siekė politinės karjeros. Prezidento J. Granto valdymo metais ša­lyje suklestėjo korupcija ir piktnaudžiavimas valdžia, kuris ypač pasireiškė Pietuose. Daugelis rekonstrukcijos šalininkų nusivylė respublikonų politika. Baltieji, pasinaudoję rasiniais prietarais, pradėjo stumti juodaodžius iš politinio gy­venimo. Juodaodžiai buvo bauginami, gąsdinami, jiems buvo trukdoma balsuoti. Kadangi fermeriai bijojo juodųjų konkurencijos, plantatoriams pavyko ati­traukti vargingus baltuosius fermerius nuo juodaodžių. Taip demokratų partijos at­stovai vėl įsitvirtino vietiniuose valdžios organuose. 1877 m., po ginčytinų pre­zidento rinkimų respublikonai, susitarę su demokratais, kad jų kandidatas būtų pripažintas prezidentu, pažadėjo tais pačiais metais iš Pietų išvesti federacinę kariuomenę. Ją išvedus rekonstrukcija baigėsi. Baltieji priėmė segregacinius įstatymus, kurie juodaodžius atskyrė nuo baltųjų visuomenės.

Juodaodžiams buvo draudžiama lankytis daugelyje viešų vietų. Jie negalėjo lais­vai įeiti į parkus, viešbučius, restoranus, teatrus, geležinkelio vagonus. Daliai iš jų buvo atimta teisė balsuoti. Po pilietinio karo juodaodžiai gavo laisvę, tačiau ne lygybę. Kovojant už lygias teises visuomenėje jų laukė ilgas kelias, kuris tęsėsi iki XX a. vid.

Klausimai

  1. Kokios buvo pilietinio karo JAV priežastys?
  2. Paaiškinkite A. Linkolno žodžius: „Per pusę perskeltas namas negali nesugriūti“.
  3. Apibūdinkite pietines ir šiaurines valstijas pilietinio karo išvakarėse.
  4. Kokią reikšmę juodųjų gyventojų teisėms turėjo 13, 14 ir 15 konstitucijos pataisos?
  5. Kodėl šiauriečiams nepavyko iki galo įgyvendinti rekonstrukcijos Pietuose?
  6. Kodėl JAV ir po pilietinio karo išliko nevienodos juodaodžių ir baltųjų teisės?