22 Lie

§ 11. JAV nepriklausomybės karas. Konstitucijos priėmimas

Sėkminga anglams karo pradžia

Prasidėjus kovos veiksmams, Anglija atgabeno į Šiaurės Ameriką naujų gerai išmokytos ir apginkluotos kariuo­menės dalinių, sutelkė prie jos krantų beveik pusę savo ta­da galingiausio pasaulyje karinio jūrų laivyno. Savų karei­vių neužteko, teko 30 tūkst. pasamdyti, tiksliau, nupirkti iš smulkių vokiečių kunigaikščių. Anglams pavyko į savo pu­sę patraukti indėnus. Prieš atsiskyrimą nuo metropolijos stojo ir dalis kolonistų. Šie JAV nepriklausomybės priešai gavo lojalistų vardą. Tačiau anglai kariavo svetimoje šalyje, kurios dauguma gyventojų siekė laisvės ir nepriklauso­mybės, daugelis išėjo į partizanus. Vis dėlto pirmaisiais ka­ro metais amerikiečių armija buvo silpna, nedrausminga, prastai apginkluota ir išmokyta. Diduma jos neseniai pa­skirtų karininkų neišmanė karybos, ir mokytis jiems teko mūšiuose. Amerikiečiai patirdavo didelius nuostolius, ne kartą, turėdami keleriopą persvarą, bėgo iš kautynių lauko.

Visišku pralaimėjimu baigėsi žygis į Kanadą. Prancūzų ko­lonistai, kuriems Anglijos valdžia pripažino tam tikrą savi­valdą ir teisę laisvai išpažinti katalikybę, nepalaikė įsiver­žėlių, žadančių juos išvaduoti. Prie Kvebeko amerikiečiai bu­vo sumušti ir pasitraukė iš Kanados. Vienu metu anglams pavyko užimti net JAV sostinę Filadelfiją. Daugeliui ameri­kiečių karių trūko aprangos ir maisto, nes valstijos (taip pasivadino buvusios kolonijos) delsė duoti lėšų armijos rei­kalams.

Europos šalių parama amerikiečiams

Nepaisant daugybės kliūčių, Vašingtonui — įžymiam karvedžiui ir politikui — pamažu pavyko sudrausminti ir išmokyti kariuomenę, kuri pasiekė keletą reikšmin­gų pergalių. Amerikiečiai sugebėjo pasinaudoti nesantai­ka tarp Anglijos ir jos senų varžovių — Prancūzijos, Ispani­jos ir Olandijos, šios valstybės, norėdamos susilpninti Ang­liją, palaikė sukilusias prieš ją kolonijas. Ypač svarbi buvo Prancūzijos parama: pinigais, ginklais ir kariniais patarėjais. Galop Prancūzija pasirašė su JAV sąjungos su­tartį ir pasiuntė joms į pagalbą sausumos kariuomenę bei laivyną.

Amerikiečių kova dėl nepriklausomybės, prieš Anglijos karaliaus valdžią susilaukė didelio Europos šviesuomenės pritarimo. Nemažai pažangiai nusiteikusių žmonių atvyko į Ameriką ir kovėsi Vašingtono kariuomenėje. Iš jų paminėti­nas prancūzų markizas de La Fajetas ir busimasis 1794 m. sukilimo Lenkijoje bei Lietuvoje vyriausiasis vadas Tadas Kosciuška.

JAV nepriklausomybės pripažinimas

Karas anapus vandenyno pačioje Anglijoje kėlė vis di­desnį nepasitenkinimą. Parlamente vigų atstovai kalti­no Jurgį III dėl to, kad, nedarydamas jokių nuolaidų ko­lonijoms, jis sukėlė daug kainuojantį karą, kuriame nie­kaip nepavyksta pasiekti pergalės. Amerikiečiai kovėsi jau ne tik sausumoje, bet ir jūroje. Jų ginkluoti prekybos ir žvejybos laivai puldinėjo ir skandino plaukiančias per Atlantu anglų vilkstines, pasiekdavo net Didžiosios Britanijos bei Airijos pakrantes. 1781 m, jungtinė amerikiečių ir prancūzų kariuomene apsupo dideles anglų pajėgas prie Jorktauno (Virdžinijoje) ir privertė jas pasiduoti. Londono valdžia suprato, jog išlaikyti trylikos kolonijų jau nepavyks. Prasidėjo derybos, kurios baigėsi taikos sutarties pasirašymu 1783 m.

Nepriklausomybės karas ir Jungtinių Amerikos valstijų susikūrimas

Anglija pripažino JAV nepriklausomybę. Po ilgo ir sun­kaus karo susikūrė pirma savarankiška respublika Ame­rikos žemyne. Plotu ji buvo didesnė už bet kurių Euro­pos valstybę, išskyrus Rusijos imperiją. Naujosios valsty­bės vakarinė siena ėjo Misisipės upe, bet Meksikos įlan­kos pakrantės buvo atiduotos Ispanijai. Kanada pasiliko anglų valdžioje. Ten įsikūrė pasitraukę su karaliaus ka­riuomene lojalistai, kurių žemes ir turtą konfiskavo JAV valdžia.

Nepriklausomybės karas kartu buvo ir revoliucija. Ji panaikino karaliaus valdžią, feodalizmo pradmenis, atneš­tus iš metropolijos, bei jos nustatytus apribojimus kolonijų pramonei, prekybai ir visai kitai ūkinei veiklai. Visi gyven­tojai (išskyrus negrus ir indėnus) pasidarė lygūs prieš įsta­tymus. Šiaurinėse valstijose dar karo metu arba iškart jam pasibaigus buvo uždrausta vergija. Šiaurės Amerikos revoliucija padarė didelę įtaką Europai ir Centrinei bei Pietų Amerikai.

JAV valstybės santvarka

Paskelbus nepriklausomybę, JAV centrinė valdžia buvo silpna. Kongreso nutarimai įsigaliodavo tik tada, kai juos patvirtindavo valstijų atstovaujamieji susirinki­mai Respublika neturėjo nei prezidento, nei ministrų. Pa­sibaigus karui ginkluotosios pajėgos atsidūrė valsti­jų žinioje, gabenant prekes iš vienos valstijos į kitą daug kur buvo imami muitai. Tokia padėtis trukdė plėto­tis ūkiui ir kėlė pavojų Jungtinėms Amerikos Valstijoms: jos galėjo iširti, jei dalis valstijų pasiskelbtų nepriklauso­momis.

Todėl 1787 m. buvo priimta konstitucija, kuri Jungtinė­se Amerikos Valstijose galioja ir dabar. Ji sustiprino centri­nę valdžią, bet valstijos išliko; jos pačios galėjo tvarkyti svar­bius vidaus reikalus, taip pat ir spręsti vergijos panaikini­mo problemą. Pietinės valstijos ir toliau priešinosi vergijos panaikinimui.

JAV valdymas

Respublikos vykdomosios valdžios galva — ketveriems metams rankamas prezidentas — turėjo teisę tvirtinti arba atmesti kongreso sprendimus, skirti ministrus ir ki­tus aukštuosius pareigūnus, sudaryti sutartis su užsie­nio valstybėmis. Prezidentas buvo taip pat vyriausiasis gin­kluotųjų pajėgų vadas. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklau­sė kongresui, kurį sudarė dveji rūmai: aukštieji — senatas — ir žemieji — Atstovų rūmai. Atstovų rūmų deputatai buvo renkami pagal kiekvienos valstijos gyventojų skaičių, o į senatą kiekviena valstija siųsdavo po du atstovus. Teis­minės valdžios viršūnė buvo Aukščiausiasis teismas, kurio narius ligi gyvos galvos skirdavo prezidentas. Šis teismas spręsdavo, ar kuris nors įstatymas neprieštarauja konsti­tucijai, galėdavo ji atšaukti. Kiekvienoje valstijoje buvo sa­vas Įstatymų leidžiamasis susirinkimas. Rinkimų teisę iš pradžių turėjo tik suaugę baltieji vyrai — kokio nors tur­to savininkai. Vėliau šią teisę pamažu gavo visi suaugę gy­ventojai.

„Teisių bilis

1791 m. konstituciją papildė vadinamasis Teisių bilis (įstatymas). Juo piliečiams buvo suteikta žodžio, spaudos, susirinkimų, sąžinės (bet kurios tikybos išpažinimo arba neišpažinimo) laisvė. Buvo numatytos priemonės apsaugoti žmones nuo neteisėtų suėmimų ir bausmių.

Konstitucija bei „Teisių bilis“ įtvirtino JAV demokratinę santvarką ir tapo pavyzdžiu kitoms šalims. Tačiau šioje demokratijoje buvo dvi juodos dėmės – negrų vergija ir indėnų engimas.

Klausimai

  1. Papasakokite apie nepriklausomybės karo pradžią.
  2. Kodėl Europos šalys palaikė amerikiečius kovoje dėl nepriklausomybės?
  3. Kodėl nepriklausomybės karas buvo kartu ir revoliucija?
  4. Perskaitę paragrafą ir remdamiesi schema „JAV valdymas“, atsakykite į šiuos klausimus: a) kas renka JAV prezidentą?; b) kokios jo teisės; c) iš kurių rūmų sudarytas kongresas; d) kas skiria Aukščiausiojo teismo narius?
  5. Kodėl JAV konstitucija yra demokratinė?
Įvykiai

1607 m. Anglai įkūrė Virdžinijos koloniją
1775-1783 m. Nepriklausomybės karas
1776 m. liepos 4d. „Nepriklausomybės deklaracija
1783 m. Taikos sutartis, pasirašyta Versalyje
1783 m. Konstitucijos priėmimas
1791 m. „Teisių bilis“