25 Vas

4. Jakobinų diktatūra

  • Jakobinų reformos

Jakobinų reformos

  1. Panaikino feodalizmą Prancūzijos kaime;
  2. Priėmė naują Prancūzijos Konstituciją (1793-06 pab.);
  3. Kalendorius nuo respublikos paskelbimo;
  4. Efektyviai, per trumpą laiką kare su užsieniu sukaupė daugiau kaip milijono žmonių armiją.

Neigiama jakobinų reformų pusė:

  1. Blogėjo Prancūzijos ekonominė padėtis;
  2. Prieš kontrrevoliuciją ėmėsi teroro politikos, šaltakraujiškai nužudyta per 50000 žmonių.

Jakobinų atėjimas į valdžią

Jakobinai, remiami Paryžiaus sankiulotų, sudarė sukilimo komitetą. Sukilimas prasidėjo 1793 m. gegužės 31 d., kai komunos delegacija iš Konvento pareika­lavo suimti žirondistų lyderius. Konventui šį reikalavimą atmetus, birželio 2 d. apie 100 tūkst. ginkluotų sankiulotų ir nacionalinės gvardijos karių apsupo Konventą. Agresyvi minia šaukė: „Tegyvuoja respublika!“, „Mirtis Žirondai!“ Konventas, nusileisdamas liaudžiai, priėmė nutarimą suimti žirondistų lyde­rius. Taip visa valdžia Paryžiuje atiteko jakobinams. Netrukus iš Konvento bu­vo pašalinti visi žirondistai, o „pelkės“ deputatai perėjo į jakobinų pusę. Kon­vente, įsigalėjus jakobinams, susidarė palankios sąlygos priimti ryžtingus sprendimus.

Visuomenės pertvarkymai ir jakobinų konstitucija

1793 m. birželio mėn. Konvente buvo priimti du svarbūs dekretai. Pirmasis dekretas suteikė teisę emigrantų žemes parduoti mažais sklypeliais, už juos išsimokant per dešimt metų. Antruoju – galutinai ir be išpirkos žemė tapo valstiečių nuosavybe. Šios jakobinų reformos negrįžtamai panaikino feoda­lizmą Prancūzijos kaime. Konvento deputatai užsitikrino valstiečių paramą visoje šalyje.

1793 m. birželio pab. Konventas priėmė naują Prancūzijos konstituciją. Įsta­tymų leidžiamoji valdžia priklausė Nacionaliniam susirinkimui, kuris turėjo būti renkamas vieneriems metams. Rinkimų teisę gavo visi vyrai, sulaukę 21-erių metų amžiaus, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties. Nacionalinis susi­rinkimas rinko vyriausybę, kurią sudarė 24 narių Vykdomoji taryba. Svarbiau­sius Nacionalinio susirinkimo įstatymus turėjo patvirtinti visuotinis referendu­mas. Ši konstitucija įtvirtino neatimamas žmogaus teises: laisvę, saugumą ir privačią nuosavybę. Liepos mėn. konstitucija buvo patvirtinta referendumu. Tačiau realiai konstitucija neįsigaliojo, nes norint išrinkti Nacionalinį susirin­kimą, reikėjo paleisti Konventą, o tai padaryti karo sąlygomis buvo pavojinga. Konstitucijos įsigaliojimas buvo atidėtas iki tol, kol įsigalės taika. 1793 m. spa­lio mėn. Konventas įvedė laikiną revoliucinį valdymą, kuris ir yra vadinamas jakobinų diktatūra. Didžiulius įgaliojimus šalyje turėjo Konvento išrinktas Vi­suomenės gelbėjimo komitetas, kuris tvarkė gynybos reikalus, vidaus ir užsie­nio politiką. Jakobinai, siekdami nutraukti ryšį su feodaline praeitimi, 1793 m. spalio 5 d. dekretu įvedė naują kalendorių. Metai buvo pradėti skaičiuoti nuo Respublikos paskelbimo. Jakobinai keitė gyvenviečių, aikščių, gatvių pavadini­mus. Naujagimiai buvo pavadinami vardais, susijusiais su respublika ir revoliu­cinėmis vertybėmis (pvz.: Sankiulotas, Maratas ir kt.). Kaip lygybės simbolis buvo pradėtas vartoti kreipinys „tu“.

Karas su užsienio valstybėmis

1793 m. pavasarį Prancūzijos padėtis buvo katastrofiška. Prūsijos kariuomenė įžengė į Elzasą, austrai šiaurės rytų Prancūzijoje užėmė keletą tvirtovių, anglai įsitvirtino Tulone ir Korsikos saloje.

Jakobinai, siekdami veiksmingai organizuoti respublikos gynybą, per trum­pą laiką sugebėjo iš esmės pertvarkyti ginkluotąsias pajėgas. Šalyje buvo įvesta visuotinė karo prievolė, kariuomenės vadais tapo nauji gabūs žmonės, kurių daugelis buvo kilę iš paprastos liaudies. Pradėta steigti naujas valstybines kari­nes manufaktūras, gaminusias šautuvus ir patrankas. Kariniais tikslais buvo pradėta taikyti technikos naujoves. Žvalgybai ir mūšio veiksmus stebėti buvo naudojami oro balionai. Chemikai pritaikė naują parako gamybos būdą, leidusį atsisakyti salietros, kurios atsiveždavo iš Indijos. Pirmą kartą susisiekimui bu­vo panaudotas optinis telegrafas. Sukurta nauja karo taktika. Vietoj būdingo puolimo ištęstomis linijomis prancūzai ėmė taikyti išsklaidytą šaulių rikiuotę, derindami ją su puolančiomis kolonomis. Taip pagrindinės jėgos buvo rikiuoja­mos svarbiausiam smūgiui. Per trumpą laiką jakobinai sugebėjo sutelkti dau­giau kaip vieno milijono žmonių kariuomenę. 1793 m. rudenį ir žiemą visuose karo frontuose įvyko lemiamas persilaužimas. Jaunas kapitonas Napoleonas Bonapartas sumaniai vadova­vo Tulono šturmui. Koalicijos armijos, neturėdamos vieningo vadovavimo, veikė neryžtingai ir iki 1794 m. pr. buvo išstum­tos iš Prancūzijos teritorijos.

Karas su kontrrevoliucija ir teroras

"Marato mirtis"Sudėtinga buvo ir vidaus padė­tis. Iš 83 departamentų 50 sto­jo prieš jakobinų vadovaujamą Konventą. Plėtėsi Vandėjos sukilimas, kuris pasižymėjo ypatingai atkaklia kova. Van­dėjos provincijoje valstiečiai, skatinami kunigų, sukilo prieš respubliką ir siekė atkurti mo­narchiją.

Kariuomenės ir žiau­rių priemonių pagalba jakobi­nams pavyko sukilimą numal­šinti. Pablogėjo Prancūzijos ekonominė padėtis, nuolatos truko maisto produktų. Vyko liaudies bruzdėjimai, kuriuose buvo reikalaujama nustatyti pastovias kainas, užkirsti kelią spekuliacijai, aprū­pinti varguomenę maistu. Jakobinai įvedė Visuotinio maksimumo įstatymą. Bu­vo nustatytos pastovios duonos, miltų, cukraus, druskos, tabako, anglies ir pa­šarų kainos. Už šių produktų slėpimą ar spekuliavimą jais grėsė mirties baus­mė. Turtingiesiems buvo pradėta taikyti priverstines neatlyginamas paskolas ir rekvizicijas. Jakobinai, norėdami sėkmingai kovoti su kontrrevoliucija, ėmėsi teroro politikos. Šios politikos įrankiu tapo Revoliucinis tribunolas, kurio sprendimai buvo galutiniai ir neapskundžiami. Dauguma suimtųjų buvo giljoti-nuojami, neatsižvelgiant nei į socialinę jų padėtį, nei į lytį, amžių ar nuopelnus respublikai. Paskelbus nuosprendį mirties bausmė turėjo būti įvykdyta per 24 valandas. Tūkstančiai žmonių buvo uždaryti garsiajame Paryžiaus Konsjeržeri kalėjime, kuriame ir posėdžiavo Revoliucinis tribunolas. Ypatingai žiauriai bu­vo susidorota su Vandėjos sukilėliais bei Lijono ir Tulono maištininkais. Suim­tieji buvo skandinami ir sušaudomi iš patrankų. Vien tik Liono mieste žuvo apie 2 tūkst. paimtų į nelaisvę maištininkų. Teroro politika tęsėsi iki jakobinų valdymo pabaigos. Apie 50 tūkst. žmonių tapo revoliucinio teroro aukomis. Jakobinai teigė, kad teroras išgelbėjo šalį. Įvertindamas jakobinų atėjimą į val­džią ir masinį terorą revoliucijos priešams, žirondistas P. Vernjo ištarė garsiuo­sius žodžius: „Revoliucija kaip Saturnas ryja savo vaikus“.

Prieštaravimai tarp jakobinų

Nuvertus žirondistus, tapo jakobinų diktatūros vadovu.1793 m. pab. jakobinai, įveikę kontrrevoliucija ir užsienio intervenciją, įsitvir­tino valdžioje. M. Robespjeras tapo jakobinų diktatūros vadovu. Jakobinai no­rėjo sukurti naują teisingą visuomenę, tačiau realiai tai įgyvendinti buvo neįmanoma. Per revoliuciją iškilusi buržuazija siekė, kad būtų panaikinti visi prekybos apribojimai ir kad būtų galima pasinaudoti ūkinės veiklos laisve. Įvestu kainų maksimumu bei vykdomomis rekvizicijomis buvo ne­patenkinta ir pasiturinti valstietija. Il­gainiui išryškėjo skirtingi jakobinų grupuotės vidaus interesai. Nuosai­kieji, kurių žymiausias atstovas buvo Ž. Dantonas, siūlė baigti revoliucinį terorą. Jų manymu, reikėjo panaikinti visuotinio maksimumo įstatymą, ki­tus apribojimus ir sudaryti taiką su užsienio valstybėmis. Kairieji jakobinai, kuriems vadovavo Ž. Eberas, ragino toliau tęsti teroro politiką. Pabrėždami, kad Paryžiuje trūksta būtiniausių produktų, jie kvietė sankiulotus sukilti. Tačiau nesulaukę sankiulotų pritarimo, Ž. Eberas ir jo šalininkai bu­vo suimti, apkaltinti sąmokslu prieš respubliką ir giljotinuoti. Netrukus buvo giljotinuoti ir nuosaikiųjų jakobinų lyderiai. Ž. Dantenas budeliui Samsonui prieš mirtį tarė: „Parodysi mano galvą žmonėms – ji to verta“. Susidorojęs su savo priešininkais, M. Robespjeras ir jo šalininkai manė, kad situacija šalyje turėtų stabilizuotis. Bandydamas suvienyti tautą, Robespjeras įvedė „Auščiausiosios būtybės“ kultą, turėjusį pakeisti katalikų tikėjimą. Tačiau sankiulotai ir buržuazija šiam bandymui liko abejingi. 1794 m. birželio mėn. prancūzų ka­riuomenė, kovodama su užsienio valstybėmis, pasiekė naujų laimėjimų. Sustip­rėjus tarptautinei Prancūzijos padėčiai, buržuazija manė, kad reikia nutraukti teroro politiką ir panaikinti visuotinį maksimumą. Daugelis Konvento deputatų taip pat siekė nutraukti terorą ir atkurti politines laisves. Tačiau jakobinai, ban­dydami toliau stiprinti savo pozicijas, priėmė įstatymą, sugriežtinantį terorą. Šis jakobinų žingsnis tarp įvairių visuomenės sluoksnių kėlė didelį nepasitenki­nimą ir paspartino sąmokslo rengimą.

Termidoro devintoji

Liepos 27 d. (termidoro 9), prasidėjus Konvento posėdžiui, deputatas Taljenas atsistojęs prabilo: „Vakar vakare jakobinų klube aš drebėjau dėl respubli­kos. Nusprendžiau: jeigu Konventas neišdrįs smogti tironui, aš išdrįsiu, ir jei­gu reikės – šituo daiktu,“ – ir išsitraukė durklą. Daugelis deputatų audringai pritardami pradėjo skanduoti: „Tironija!“, „Diktatūra!“ Konvento nutarimu jakobinų lyderiai ir M. Robespjeras buvo suimti ir uždaryti į kalėjimą. Po kelių valandų M. Robespjeras ir jo šalininkai, išvaduoti Nacionalinės gvardi­jos, atvyko į Paryžiaus rotušę. Tačiau sostinės sankiulotai M. Robespjero ne­parėmė. Konventui ištikimi Nacionalinės gvardijos daliniai užėmė rotušę. Liepos 28 d. M. Robespjeras ir 21 jo šalininkas be jokio teismo buvo giljoti­nuoti. Termidoro 9 d. perversmu šalyje baigėsi teroras. Išvarginta penkerių revoliucijos metų, karo, teroro Prancūzijos visuomenė pritardama sutiko ja­kobinų nušalinimą nuo valdžios.

Klausimai

  1. Kokias visuomenės pertvarkymo reformas, atėję į valdžią, įvykdė jakobinai?
  2. Palyginkite 1793 m. jakobinų priimtą konstituciją su 1791 m. konstitucija.
    Raskite panašumų ir skirtumų.
  3. Kaip jakobinams pavyko sustabdyti užsienio valstybių kariuomenės
    puolimą?
  4. Kodėl jakobinai ėmė vykdyti teroro politiką?
  5. Kokios priežastys jakobinų grupuotėje lėmė tarpusavio prieštaravimus ?
  6. Kodėl žlugo jakobinų diktatūra ?