26 Lie

§ 30. Ispanų ir portugalų kolonijos Pietų ir Centrinėje Amerikoje

Keturios ispanų vicekaralystės

XVIII a. pabaigoje beveik visos Centrinės ir Pietų Amerikos šalys buvo Ispanijos ir Portugalijos kolonijos. Šiai antrajai Pietų Amerikos žemyne priklausė didžiulė, labai retai gyvenama Brazilija; jos neaprėpiamuose plotuose daug kur nebuvo žengta europiečio kojos. Ispanija valdė visą Ramiojo vandenyno pakrantę — nuo Kalifornijos ligi pat Horno kyšulio Ugnies Žemės saloje, taip pat Argentiną ir Venesuelą, esančias rytinėje Pietų Amerikos pakrantėje, daugumą Karibų jūros salų (vadinamų Vest Indija). Visos šios teritorijos buvo suskirstytos į keturias vicekaralystes, kuriose aukščiausią valdžią turėjo vicekaraliai. Jais buvo skiriami ispanų didikai.

Kreolai, metisai, mulatai

Ispanijos kolonijose gyveno apie 17 mln. žmonių, – labai skirtingos odos spalvos ir visuomeninės padėties. Iš maždaug 3,2 mln. baltųjų dvidešimtadalį sudarė gimusieji pačioje Ispanijoje, ir kaip tik jais vicekaraliai labiausiai pasitikėjo. Jie užimdavo svarbiausias pareigas administracijoje ir kariuomenėje. Baltieji, gimę kolonijose (vadinami kreolais), buvo nepatenkinti tokia tvarką ir norėjo ją pakeisti. Šias dvi grupes skyrė ir tam tikras rasinis priešiškumas. Mat atvykėlių iš Ispanijos pirmoji karta buvo „grynakraujai baltieji”, o diduma kreolų — tik „daugiau ar mažiau baltieji”.

Iš Ispanijos į kolonijas emigruodavo nedaug žmonių, toli gražu ne tiek, kiek anglų i Šiaurės Amerikos kolonijas. Kitapus vandenyno leisdavosi beveik vieni vyrai. Kolonijose jie vesdavo vietines moteris, dažniausiai indėnes arba negres. Europiečių keliautojai stebėjosi, kad daugelis kreolų yra tamsokos odos, storalūpiai. Kreolais nebuvo laikomi nesantuokiniai baltųjų vaikai, pagimdyti vietinių moterų.

Baltųjų ir indėnų palikuonis vadindavo metisais, o baltųjų ir negrų — mulatais. Ir vieni, ir kiti buvo laikomi žemesnės kilmės už kreolus, bet kilmingesniais už indėnus bei negrus. Beje, daugėliau negrų gyveno tik Vest Indijoje ir Karibų jūros pakrantėse, kuriose vyravo plantacijų ūkis. O indėnai ispanų kolonijose sudarė didumą gyventojų. Daugiausiai jų gyveno Meksikoje ir Peru, kuriose ligi ispanų nukariavimų klestėjo actekų bei inkų valstybės. Nemažai indėnų buvo išžudyta, dar daugiau mirė nuo europiečių atneštų užkrečiamųjų ligų. Ir Meksikos, ir Peru gyventojų smarkiai sumažėjo, likę gyvi vilko sunkų kolonijinį jungą.

Indėnų padėtis

Ispanijos karaliai draudė indėnus versti vergais, tačiau jie vis tiek buvo labai žiauriai išnaudojami. Juos prievarta išsiųsdavo dirbti į sidabro kasyklas kalnuose, kur jie mirdavo nuo nepakeliamo darbo ir ligų. Kasyklų savininkai visiškai nesirūpino darbininkais, nes vietoj mirusiųjų būdavo atvaroma naujų. Indėnai žemdirbiai neturėjo nuosavos žemės ir už didelį mokestį nuomodavo ją iš dvarininkų — kreolų. Šių nuomininkų padėtis priminė Europos baudžiauninkų būklę, tačiau dvarininkai kolonijose savavaliavo kur kas labiau.

Indėnai neturėjo beveik jokių galimybių gauti išsilavinimą, visiškai nebuvo mokyklų, knygų vietinių Amerikos gyventojų kalbomis. Katalikų bažnyčia taip pat nepakankamai rūpinosi indėnais, nors daugelis dvasininkų gindavo juos nuo žemvaldžių ir kolonijinės valdžios žiaurumų. Indėnų sukilimus valdžia nesunkiai nuslopindavo, nes sukilėliai veikdavo gaivališkai, jų būriai nepalaikydavo tarpusavio ryšių, neturėjo gerų vadų. Ispanijos viešpatavimo kolonijose atrama buvo kreolai; jie ginkluota jėga slopino indėnų bei vergų negrų maištus.

Kreolų ir Ispanijos valdžios prieštaravimai

Taigi kreolai drauge su metropolijos valdžia malšino engiamųjų tamsiaodžių maištus. Savo ruožtu Ispanijos valdžia gynė kreolų gyvenamas šalis Pietų bei Centrinėje Amerikoje nuo kitų Europos valstybių — Olandijos, Anglijos, Prancūzijos — kėslų. Tiesa, Ispanijos galybė smuko, bet jai sekėsi išlaikyti kolonijas ne tiek ginkluota jėga, kiek diplomatija — naudojantis varžovų nesutarimais, sudarant su vienais sąjungą prieš kitus.

Kita vertus, kreolai pamažu ėmė skirti save nuo ispanų, suprato esą ne tik baltieji, bet ir amerikiečiai. Ispanų kolonijas, padalytas į keturias vicekaralystes, valdė Madridas, o ne jų centras Amerikoje. Kolonijos negalėjo turėti tokio centro, nes tankiau gyvenamas ir ūkiniu atžvilgiu reikšmingas sritis skyrė neįžengiami atogrąžų miškai, aukšti Andų kalnai, plačios savanos, dykumos. Todėl Meksikos, Peru, Argentinos kreolai tėvyne laikė savo gyvenamą šalį, o ne visą ispanų valdomą Ameriką.

Radosi naujų — kreolų — tautų užuomazgos. Metisai ir mulatai, jau nekalbant apie indėnus ir negrus, joms nepriklausė. Tokia pat visuomenės raida vyko ir portugalų kolonijose, esančiose Brazilijoje. Jose gyveno nedaug indėnų, taigi ir metisų, o didumą beteisių gyventojų sudarė negrai ir mulatai. Ir Ispanijos, ir Portugalijos kolonijose kreolų — žemvaldžių ir kitų stambiųjų savininkų, — poreikiai vis dažniau nesutapdavo su metropolijos interesais. XVIII a. pabaigoje jau daugelio kolonijų kreolai norėjo atsiskirti nuo metropolijų ir kurti savarankiškas valstybes.

Švietimo amžiaus idėjų ir Napoleono karų įtaka kolonijoms

Kovoti dėl nepriklausomybės skatino ir Švietimo amžiaus idėjos. Švietėjų veikalai nesunkiai patekdavo į Amerikos kolonijas, nors jais domėjosi tik nedaugelis inteligentų— atvykėlių iš Pirėnų pusiasalio ir kreolų. Ispanijos ir Portugalijos kolonįjų gyventojams tam tikrą įtaką darė Šiaurės Amerikos anglų kolonijų nepriklausomybės karas, JAV „Nepriklausomybės deklaracija”, 1783 m. konstitucija. Ameriką pasiekdavo žinios ir apie Prancūzijos didžiąją revoliuciją. Tiesioginis jos atgarsis buvo vergų negrų sukilimas prancūzų kolonijoje, esančioje Haičio saloje. Jis prasidėjo 1791 m. Po ilgiau kaip dešimtmetį trukusios kovos Haitis tapo nepriklausoma valstybe.

Didžiulį, nors ir netiesioginį poveikį Ispanijos bei Portugalijos kolonijų likimui turėjo Napoleono karai. Prancūzų užimtų Pirėnų pusiasalio valstybių ryšiai su savo valdomis už Atlanto beveik nutrūko. Kolonijų valdžia negalėjo tikėtis metropolijų laivyno ir kariuomenės pagalbos. Taigi susidarė nepaprastai palankios sąlygos kolonijoms atsiskirti ir tapti savarankiškomis valstybėmis. Kita vertus, kreolai nerimavo, kad jų šalis gali užgrobti anglai arba, pajutę nusilpus valdžią, sukilti indėnai bei negrai. Kreolai skubėjo įsiviešpatauti savo šalyse.

Skirtingi kreolų siekiai

Tačiau buvo nemažai kreolų, bijančių likti be metropolijos globos. Stambieji žemvaldžiai nerimavo, kad naujose nepriklausomose valstybėse valdžia atiteks pavojingiems revoliucionieriams, kurie imsis esminių visuomenės ir ūkio pertvarkymų, išdalys didžiuosius dvarus, panaikins negrų vergiją. Tokie nuogąstavimai buvo perdėti (tai parodė netolima ateitis). Tačiau baimės didelės akys — juk ir Amerika buvo girdėjusi apie prancūzų bajorų likimą jakobinų diktatūros metais. Tad kai vieni kreolai pradėjo atvirą kovą dėl nepriklausomybės, kiti gynė Ispanijos viešpatavimą. Daug pasitaikydavo ir svyruojančiųjų, kurie šliejosi tai prie vienų, tai prie kitų.

Simonas Bolivaras

Simonas Bolivaras

Nedaugelis turėjo tokius tvirtus įsitikinimus ir tiek ryžto kaip Simonas Bolivaras (1783—1830), Pietų Amerikoje ligšiol vadinamas Išvaduotoju. Jis gimė labai turtingoje Venesuelos kreolų šeimoje, kuriai priklausė cukrašvendrių, kakavos bei medvilnės plantacijos, cukraus fabrikai ir daug vergų. Jaunystėje Simonas studijavo teisę Madrido universitete, lankėsi Anglijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, buvo nuodugniai perskaitęs Švietimo amžiaus mąstytojų veikalus.

Anglų ir prancūzų švietėjų — Dž. Loko, Š. L. Monteskjė, Voltero, Ž. Ž. Ruso — idėjos jį labai sudomino ir paveikė visam gyvenimui. Bolivaras troško ne tik išvaduoti Ispanijos kolonijas, bet ir pertvarkyti jų gyvenimą pažangių Europos šalių pavyzdžiu. Prieš stodamas į ginkluotą kovą, jis išlaisvino savo vergus ir pažadėjo suteikti laisvę visiems vergams, kurie prisijungs prie sukilėlių. Sukilime dalyvaujančius bežemius nuomininkus jis ketino aprūpinti žeme, atimta iš ispanus palaikančių dvarininkų.

Klausimai

  1. Paaiškinkite terminus: kreolai, metisai, mulatai.
  2. Apibūdinkite indėnų padėtį Ispanijos kolonijose.
  3. Kodėl kreolai siekė atsiskirti nuo metropolijų?
  4. Kokią įtaką Ispanijos ir Portugalijos kolonijoms turėjo švietimo amžiaus idėjos ir Napoleono karai?
  5. Kodėl ne visi kreolai pritarė savarankiškų valstybių kūrimui?