29 Bir

Gediminaičiai: Vytenio ir Gedimino laikai. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Lietuvos būklė po Traidenio mirties

Apie laikotarpį po Traidenio mirties iki Vytenio įsiviešpatavimo (1282—1295 m.) yra likę labai maža žinių. Senosios kronikos mini daug ordino puolimų į Žemaičius ir Aukštaičius, taip pat daug mini lietuvių žygių, tačiau nė viena kronika aiškiai nepasako, kas tuo metu valdė Lietuvą.

Tas laikotarpis betgi buvo labai svarbus. Kaip tik šituo metu vokiečių ordinas nuo Vyslos jau buvo priėjęs iki Nemuno ir nuo 1282 m. pradėjo pulti lietuvius (anksčiau Lietuvą puldavo tik livoniškė jo šaka). Ordinas tuojau pradėjo statyti savo pilis Nemuno pakrantėje. Jos turėjo būti atramos punktai, žygiuojant į Lietuvą. Svarbiausias dabar ordino tikslas buvo nukariauti Žemaičius ir tuo būdu sujungti abi savo šakas. Anksčiau Nemuną buvo pasiekęs iš Kuršo ir Livonijos ordinas. Bet dabar, po Durbės pralaimėjimo, jis buvo išvytas iš visos Žemaitijos. Jo pastatyta Jurbarko pilis buvo sugriauta; su Klaipėdos pilim jis jau nebeturėjo ryšio. Nustojęs vilties veikiai nukariauti Žemaičius, jis vėliau Klaipėdą perleido Prūsų kryžiuočiams (1328 m.). Kryžiuočiai, atslinkę prie Nemuno, tuojau pasistatė Ragainės, Jurbarko, o kiek vėliau ir Skirsnemunės pilis (šią pastarąją netrukus turėjo vėl sugriauti, nes sunku buvo ją atlaikyti). Žodžiu, šitam laikotarpy Žemaičiai atsidūrė tarp dviejų ordino šakų frontų, tarytum tarp dviejų žiaunų, kurios stengėsi susičiaupti ir juos praryti.

Kai ordino pilių tinklas buvo jau nutiestas, ilgą laiką jo nebepajėgė sunaikinti nė visos Lietuvos pajėgos. Bet ir Žemaičiuose prieš ordiną buvo pastatyta daugybė ginamųjų pilių: Veliuona, Kolainiai, Bisėnai ir t.t. Tos Panemunės pilys turėjo saugoti Dubysos upyną. Toliau į vakarus, Jūros paupyje, stovėjo vadinamoji Gedimino pilis. Tuo būdu čia XIII amž. gale ir XIV amž. pradžioje susidarė du tvirti frontai, kurie išbuvo beveik 150 metų.

Gediminaičių dinastijos pradžia

Apie Traidenio įpėdinį nėra žinių. Bet jam mirus, tokių sumišimų, kaip po Mindaugo mirties, Lietuvoje jau nebebuvo. Traidenis turėjo brolių ir sūnų, tad greičiausiai po jo Lietuvą valdė arba jo brolis arba sūnus. Tik, deja, mes tiksliai nežinome nei visų jo brolių nei sūnų vardų.

Po šio migloto periodo pirmieji gerai žinomi didieji kunigaikščiai buvo Vytenis (1295—1316 m.) ir Gediminas (1316—1341 m.). Taip pat gerai žinoma, kad Lietuvą valdė ir jų tėvas. Tik, deja, tiksliai nežinomas jų tėvo vardas. Taip pat neaišku, kuriuo metu jis valdė. Apskritai periode nuo Traidenio mirties iki Vytenio viešpatavimo pradžios yra minima keletas Lietuvos kunigaikščių, bet vis dėlto neaišku, kuris iš jų buvo Vytenio ir Gedimino tėvas ir didysis kunigaikštis. Senąja tradicija, didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, Vytenio ir Gedimino tėvu, buvo laikomas Pukuveras, arba Liutauras. Šaltiniai mini dar porą kitų vardų (Butegeidį, arba Budividą, ir Budikidą), bet tikrasis jo vardas lig šiol vis dėlto tebėra nežinomas. Aišku, tik, kad Vytenio ir Gedimino tėvas Lietuvą valdė ir kad jis greičiausiai buvo Traidenio giminė (jo, jo sūnaus ar jo brolio sūnus), nes tam laikotarpy valdžia iš vienų rankų į kitas Lietuvoje ėjo ramiu paveldėjimo keliu — jokių varžytynių dėl sosto nebuvo. Jei sostą būtų užėmęs ne teisėtas Traidenio paveldėtojas, to nebūtų buvę išvengta. Taigi visų vėlesnių Lietuvos kunigaikščių vadinimas Gediminaičiais nėra visiškai tikslus, nes tos giminės didžiuoju kunigaikščiu ne Gediminas buvo pirmasis. Galimas dalykas, kad didž. kunigaikščiu buvo ne tik Gedimino tėvas, bet ir jo senelis.

Vytenis (1295-1316 m.)

Vytenis pradėjo valdyti Lietuvą greičiausiai 1295 m., nes 1294 m. dar tebebuvo gyvas jo tėvas. Dar prie gyvos tėvo galvos Vytenis garsėjo, kaip geras karo vadas. Jau tada jis su lietuvių kariuomene nužygiuodavo į tolimas abiejų ordino šakų ir į lenkų žemes. Daug tokių žygių jis atliko ir vėliau; tačiau, kaip Traideniui, taip ir jam sekdavosi tik atviram lauke: nė jis neįstengė sunaikinti ordino nutiesto pilių tinklo.

Sąjunga su Ryga ir Rygos arkivyskupu buvo pats įdomusis Vytenio politikos vaisius. Varydamas tautišką politiką ir kovodamas su ordinu, jis rado sąjungininkų pačių krikščionių tarpe.

Marijenburgas (Marienburgas) – nuo 1309 m. kryžiuočių ordino magistro būstinė

Livonijoje tebeėjo smarkios varžytynės tarp arkivyskupo ir ordino, kurs nenorėjo 2/з nukariauto krašto atiduoti arkivyskupui, stengdamasis pasidaryti viso krašto viešpačiu. Tam labai priešinosi arkivyskupas, kurs jautėsi esąs aukščiausias autoritetas Livonijoj, ir jau labai praturtėjęs laisvasis Rygos miestas. Todėl 129S m. arkivyskupas ir rygiečiai, kovodami su ordinu, pasikvietė Į talką Vytenį. Pirmasis žygis nusisekė: ordinas buvo sumuštas. Bet tais pačiais metais antrą mūšį su ordinu pralaimėjo sąjungininkai. Tačiau sudarytoji sąjunga nenutrūko. Arkivyskupas ir rygiečiai nedarė taikos su ordinu; nesijausdami esą vieni pakankamai stiprūs, Rygoje jie laikė Vytenio atsiųstą lietuvių įgulą. Toji Įgula išbuvo Rygoje net iki 1313 m., kada arkivyskupas ir miestiečiai buvo priversti padaryti taiką su ordinu ir nutraukti sąjungą su Vyteniu.

Ši pirmoji Vytenio sąjunga su arkivyskupu turėjo didelę reikšmę Lietuvai. Pirmiausia tai buvo vokiškojo ir katalikiškojo pasaulio dalies pripažinimas Lietuvos valstybės. Lig tol į lietuvius buvo žiūrima, tik kaip į naikintinus pagonis: niekas Vakaruose nepripažino jiems teisės turėti savo valstybę. Dabar, susidėjus su arkivyskupu ir su Ryga, jau buvo galima pirštu prikišamai rodyti pasauliui, kad ordinas neina lietuvių krikštyti, o tik jų pavergti ir kad, siekdamas savo galybės, nesiskaito net su savo viršininku arkivyskupu ir spaudžia laisvąjį krikščionišką miestą. Ir vėlesnieji Lietuvos kunigaikščiai labai brangino šitokias sąjungas, nes jos buvo naudingos prieš ordino propagandą Vakaruose. Šitokios sąjungos mažino skaičių karių, norinčių vykti į ordino organizuojamus žygius prieš Lietuvą.

Be to, šita sąjunga buvo labai naudinga Lietuvai ir ekonomišku atžvilgiu. Ryga tada buvo labai turtingas miestas. Per ją ėjo prekyba su visais Lietuvai priklausiusiais ir dar nepriklausiusiais Dauguvos ir Dniepro upyno miestais. Per ją ėjo vienintelis kelias į pasaulį, nes, Dniepro žemupy įsigalėjus totoriams, prekyba su pietiniais kraštais visai nutrūko. Dabar, padarius sąjungą su Rygos miestu, kelias Lietuvos prekybai buvo atviras. Čia taip pat buvo vienintelis kelias ir ginklams atsigabenti iš vakarų Europos.

Vytenio valstybė. Vytenis varė visiškai tokią pat tautišką politiką, kaip ir Traidenis. Jis visų pirma kariavo su vokiečiais, tačiau net drauge su arkivyskupu ir Ryga nepajėgė jų sunaikinti; jis tepajėgė tik apginti Žemaičius. Rytuose jis atgavo Mindaugo valstybės sienas. Polockas, kuris jau buvo pakliuvęs į ordino įtaką, vėl buvo sugrąžintas Lietuvai. Jam nepasisekė tik atgauti Vitebsko. Bet užtat jis prijungė prie Lietuvos Mindaugo dar nepasiektą Pagirį—Turovo ir Pinsko kunigaikštystes. Senasis jotvingų kraštas (t. y. vadinamoji Juodoji Rusija su Naugarduku, Slanimu ir Volkovisku), kurį buvo užėmusi ir kolonizavusi Voluinė, jau tapo nebeginčijamu Lietuvos kraštu. Vytenis taip pat atgavo didžiąją dalį Palenkės (irgi jotvingų žemes, kurias buvo užėmę tie patys Voluinės ir Mozūrų kunigaikščiai), prijungė prie Lietuvos jau Traidenio laikinai užimtą Drohičiną ir Brastą. Tuo būdu savo įpėdiniui, broliui Gediminui, Vytenis paliko jau didelę valstybę su aiškiai nustatyta politikos linija.

Gediminas (1316-1341 m.)

Gediminas buvo Vytenio brolis. Kitas jo brolis, Vainys, valdė Polocką. Gediminas nebuvo toks karingas, kaip Vytenis. Jis pats labai retai vadovavo kariuomenei: kai tekdavo kariauti, karo vadu dažniausiai skirdavo Gardino srities kunigaikštį Dovydą (spėjama, kad jis buvęs Mindaugo nužudyme dalyvavusio, o vėliau Pskovą valdžiusio, Daumanto sūnus). Gediminas iš viso nemėgo kariauti. Jo politikos pagrindinė priemonė buvo ne ginklas, bet diplomatija. Jis pirmasis bandė nugalėti savo priešus diplomatija. Kaip Vytenis, taip ir jis palaikė sąjungą su Rygos miestu ir su jos arkivyskupu. Per juos jis pirmasis iš Lietuvos valdovų ėmė plačiai skleisti vakarų Europoje žinias, kad ordinas esąs tik grobikas, o ne krikščionybės skleidėjas, kad jo grobuoniška politika trukdanti Lietuvai krikštytis. Kai jis pats išreiškė popiežiui norą krikštytis, tai ordino vardas Europoje ėmė šlyti. Gediminui tik dėl to nepasisekė sugriauti pasitikėjimo ordinu Vakaruose, kad ten tuo metu ėjo kova tarp popiežiaus ir imperatoriaus. Popiežiui stojus už Gediminą ir už Lietuvą, imperatorius tyčia palaikė ordiną. Gediminas taip pat buvo pirmasis, kuris prieš kryžiuočius sudarė sąjungą su Lenkija. Jis prijungė prie Lietuvos didžiulius rusų ir ukrainiečių žemių plotus. Tačiau ir čia jis veikė ne tiek kardu, kiek gudria politika ir daugybės savo sūnų bei dukterų vedybomis.

Gedimino karai su ordinu ir sumanymas krikštytis

Santykiai su ordinu. Gedimino viešpatavimo pradžia buvo rami. Žemaitijos pasieny kryžiuočiai turėjo pasistatę eilę tvirtovių ir ruošėsi slinkti tolyn. Bet pirmaisiais 6 metais, t. y. iki 1522 m., jie didelio žygio nesuruošė: buvo daromi tik maži plėšikiški užpuolimai. Livonijoje tuo tarpu ordinas tebesibylinėjo su arkivyskupu, tad irgi negalėjo surengti didelių žygių. Tik 1322 m., pasikvietę svečių iš Vokietijos, kryžiuočiai suruošė žygi į Žemaičius ir sugriovė vieną pilį. Atsilygindamas už tai, Gediminas padarė žygį į Livoniją ir ją didžiai nusiaubė.

Sumanymas krikštytis. Tuo metu Rygos arkivyskupas pas popiežių bylinėjosi su ordinu. Gediminas stengėsi palaikyti sąjungą su arkivyskupu. Norėdamas pakenkti savo priešui, arkivyskupas pasiūlė popiežiui pasirūpinti Lietuvos krikštu betarpiškai, aplenkiant ordiną. Popiežius parašė Gediminui laišką, siūlydamas krikštytis. Atsakydamas Gediminas (1323 m.) nusiuntė popiežiui ilgą laišką, kuriame aiškinosi, kad jei ne grobuoniška ordino politika, tai Lietuva jau būtų krikštijusis. Esą, jau Mindaugas krikštijęsis, tačiau ordino grobuoniški norai pavergti Lietuvą privertę jį nutraukti ryšius su krikščionybe. Vytenis prašęs atsiųsti į Lietuvą kunigų, bet ordinas siuntęs ne kunigus, o savo kariuomenę. Maža to, ordinas net suiminėjąs į Lietuvą vykstančius kunigus. Lietuva, sako Gediminas, nekariaujanti su krikščionybe: ji teginanti savo laisvę. Krikščionims Lietuvoje duota visiška laisvė, ir joje esą daug vienuolių pranciškonų ir domininkonų; jie turį savo bažnyčių ir laisvai skelbią krikščionybę. Jis pats esąs pasiruošęs pasiduoti popiežiaus globai ir gyventi taikoje su krikščionimis, jei tik pasiliautų ordino puolimai. Pagaliau jis prašo atsiųsti pas jį Rygos arkivyskupą su legatais, ir jis padarysiąs su krikščionimis taiką.

Kryžiuočių užpuolimas. Vienas kryžiuotis pagrobęs išsineša į nelaisvę vaiką (J. Kosako paveikslas)

Laiškas buvo išsiųstas per Rygą. Miestas ir arkivyskupas remte rėmė šitą Gedimino žygį, nes tikėjosi tuo būdu pakenksią ordinui. Tuo tarpu ordinas kaip įmanydamas stengėsi jam kliudyti. Bet vis dėlto jam nepasisekė, ir laiškas pasiekė popiežių. Pasiekė vakarų Europą ir kiti Gedimino laiškai, kuriais jis reiškė norą susitaikinti su krikščionybe, prašė padėti pas popiežių vykstantiems jo pasiuntiniams ir kvietė miestiečius, riterius ir vienuolius atvykti ir apsigyventi Lietuvoje. Ordinui šitie Gedimino laiškai labai nepatiko, ir jis ėmė skelbti, kad jie esą Rygos arkivyskupo fabrikuojami, kad Gediminas visiškai neketinąs krikštytis, o tik norįs sutrukdyti iš Vakarų einančią ordinui pagalbą. Bet (1324 m.) popiežius vis dėlto atsiuntė Gediminui malonią bulę, o netrukus ir legatus. Legatai sustojo Rygoje ir pasiuntė savo pasiuntinius į Gedimino sostinę, Vilnių, klausdami, ar jis tebeketinąs krikštytis. Gediminas tuo metu jau kitaip galvojo. Jam buvo žinoma, kokią agitaciją buvo išplėtęs prieš jį ordinas Vakaruose, jis matė, kad ir krikštijęsis nedaug teturės naudos, nes ordinas vis tiek nesiliaus jo puolęs, kaip kad puolė ir šitų susirašinėjimų metu. Be to, prieš sumanymą krikštytis stojo visi lietuviai pagonys ir rusiškosios Lietuvos valstybės sritys. Rusiškosios sritys pagrasino, kad jo nebeklausysiančios, o žemaičiai žadėjo net susidėti su ordinu ir išnaikinti visą Gedimino giminę, jeigu jis krikštytųsi. Todėl Gediminas pareiškė delegatams, kad jis nė nežadėjęs krikštytis: jis tik norėjęs taikos su krikščionimis, kad kiekvienam būtų galima saviškai garbinti Dievą; jis savo valstybėje nedraudžiąs krikščionių tikėjimo. Laiške jis pareiškęs norą būti paklusniu popiežiaus sūnum, nes popiežius esąs už jį vyresnis; vyresniuosius jis laikąs tėvais, lygius — broliais, o jaunesniuosius — savo vaikais. Kadangi antrajame Gedimino laiške buvo aiškiai išreikštas noras krikštytis, tai Gediminas dėl to apkaltino laišką rašiusį vienuolį pranciškoną, kad jis negerai parašęs. Vienuolis raštininkas, žinoma, galėjo suklysti, bet greičiausiai Gediminas taip aiškinosi tik išsisukti tenorėdamas.

Paliaubos su ordinu. Rygos miesto ir arkivyskupo palaikomas, Gediminas dar krikšto bylos pradžioje (1323 m.) buvo padaręs taiką ir prekybos sutartį su visomis Livonijos pajėgomis, t. y. su Ryga, su arkivyskupu ir su ordinu. Atsisakęs krikštytis, Gediminas vėl prašė taikos. Sunki Gedimino būklė legatams buvo gerai žinoma (daug ką jie sužinojo Rygoje, o be to, Gediminui atsisakius krikštytis, jų pasiuntiniai Vilniuje rinko žinias dar kelias savaites). Tikėdamiesi, kad pašalinęs kliūtis Gediminas vėl užsimanys krikštytis, jie įsakė ordinui nekariauti su Gediminu dar 4 metus. Saremos vyskupui buvo pavesta žiūrėti, kad ordinas laikytųsi taikos; jeigu jis ją sulaužytų, tai galėtų būti net ekskomunikuotas. Bet viltys pasirodė tuščios: Gediminas daugiau jau nebeketino krikštytis.

Aldona Gediminaitė. (Taip ji atvaizduota vieno seno Krokuvos pastato skliaute).

Aldona Gediminaitė. (Taip ji atvaizduota vieno seno Krokuvos pastato skliaute).

Gedimino sąjunga su Lenkija. Ordinas iš tikrųjų per tuos 4 metus laikėsi legatų Įsakytų paliaubų, bet tuo pat metu jis varė smarkią propagandą prieš Gediminą Vakaruose. Gediminas nenorėjo nutraukti ryšių su Vakarais ir su Ryga, tačiau ordinas visokiais būdais kliudė jam palaikyti su jais santykius: suiminėdavo Gedimino pasiuntinius, atimdavo jo siunčiamus laiškus ir stengėsi nepraleisti nieko į Lietuvą. Todėl buvo aišku, kad, pasibaigus paliaubų laikui, su ordinu vėl gali prasidėti karas. Tą numanydamas, Gediminas ir ruošėsi karui. Ieškovodamas sąjungininkų prieš ordiną, jis susiartino ir sudarė sąjungą su Lenkijos karalium Vladislovu Lokietką, kariavusiu su ordinu dėl lenkiškojo Pamario. Sutartis buvo sudaryta 1325 m.; kad ji būtų tvirtesnė, Gediminas išleido už Vladislovo sūnaus, būsimojo Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo, savo dukterį Aldoną. Tačiau ta sąjunga nedavė Lietuvai jokios naudos. Lietuviai padėjo lenkams kariauti vieną kartą su Brandenburgu, o kitą kartą su ordinu. Tačiau lenkai neateidavo į pagalbą Gediminui, nors sutartis galiojo visą Gedimino gyvenimą ir buvo nutraukta tik po jo mirties (1343 m.). Tuo būdu neįvyko nė kelis sykius paketintas bendras ordino užpuolimas, nes lenkai vis nesusiruošdavo.

Netrukus Gediminas nustojo pačių svarbiųjų savo sąjungininkų prieš ordiną — Rygos miesto ir arkivyskupo. 1330 m. ordinas užėmė Rygą, ir nuo to laiko jis tapo Livonijos viešpačiu. Nei miestas nei arkivyskupas jau nebepajėgė su juo kovoti, ir Gediminas liko be sąjungininkų.

Kovos su ordinu, paliauboms pasibaigus. Pasibaigus paliaubų laikui, kryžiuočiai tuojau ėmė pulti Lietuvą iš Nemuno pusės. Jie iš čia veržėsi į Žemaičius. Tuo tarpu jų livoniškė šaka, apsidorojusi su arkivyskupu ir rygiečiais, daugiausia puolė Aukštaičius ir ne kartą pasiekė net Ukmergę ir Vilniaus apylinkes. Bet savo valstybės sienų jie čia toliau nepastūmėjo. Gediminas negalėjo apginti tiktai savo pretenzijų į Žiemgalą. Po Durbės mūšio žiemgaliai buvo atsimetę nuo ordino ir prisidėję prie Lietuvos. Ir Vytenio laikais dar nebuvo aišku, kam galutinai atiteks Žiemgala. Bet Gedimino laikais ordinas ten jau galutinai įsitvirtino.

Nepajėgė Gediminas pašalinti kryžiuočių ir nuo Nemuno. Priešingai, čia ordinas paslinko net kiek arčiau ir pasistatė net dvi naujas pilis — Marijenburgą ir Bajerburgą. Tuo būdu Nemuno pakrantę jie buvo jau užėmę iki pat Dubysos žiočių. Bet giliau į kraštą įsibrauti ordinui vis dėlto nepasisekė, nors ir dažnai jis susilaukdavo svečių iš Europos ir suruošdavo didelių žygių: lietuviai didvyriškai gynėsi savo pilyse.

Iš šito laikotarpio yra žinomas ir Pilėnų pilies gynimas. Kunigaikščio Margio vadovaujami lietuviai, kai matėsi nebeapsiginsią, bemeilijo žūti ugny, negu pasiduoti vokiečiams (1336 m.).

Tad tuojau po Traidenio nusistoję du frontai tarp lietuvių ir vokiečių liko beveik nepasikeitę. Padavimas sako, kad ir pats Gediminas žuvęs kovoje su kryžiuočiais, begindamas šią sieną; žuvęs prie Veliuonos ar Bajerburgo pilies. Tačiau tikrų žinių apie Gedimino mirtį neturime.

Gedimino pastangos kelti krašto kultūrą

1323 m. Gediminas parašė laiškų ne tik popiežiui, bet ir daugeliui Europos miestų. Per rygiečius jis kreipėsi į Hanzos miestus, tikindamas, kad norįs gyventi taikoje su krikščionimis, ir kvietė amatininkus, pirklius, žemdirbius ir riterius vykti į Lietuvą; visiems žadėjo savo globos ir paramos įsikurti. Kad nelaikytų jo užsispyrėliu pagonim, jis, be to, pranešė, kad jo valstybėje jau esą krikščionių, vienuolių, turinčių ir savo bažnyčių; jis pats pastatydinęs porą bažnyčių Vilniuje ir vieną Naugarduke. O tuo pat laiku rašytuose laiškuose pranciškonų ir domininkonų vienuolynams jis prašė atsiųsti į Lietuvą daugiau vienuolių. Ordinas tuo tarpu Vakaruose skelbė, kad visi Gedimino laiškai esąs melas ir kad jais jis tik norįs sutrukdyti ordinui iš Vakarų plaukiančią pagalbą. Bet ne visur ordinui sekėsi agitacija. Hanzos miestų atstovų suvažiavimas Liubeke Gedimino laiškus sutiko labai palankiai. Jei jis krikštytųsi, Hanzos miestai sutiko padengti net pusę krikšto išlaidų. Mat, jie tikėjosi, kad krikščioniškoje Lietuvoje galės rasti gerą rinką prekybai.

Imperatorius Liudvikas IV Bavarietis 1337 m. dovanoja ordino magistrui Ditrichui von Altenburgui Lietuvą. Šitaip yra papuošta pirmoji dovanojamojo dokumento raidė L. Čia stovįs imperatorius ir klūpąs magistras sudaro raidę I; toliau čia pat dar matyti: udo[vicus].

Imperatorius Liudvikas IV Bavarietis 1337 m. dovanoja ordino magistrui Ditrichui von Altenburgui Lietuvą. Šitaip yra papuošta pirmoji dovanojamojo dokumento raidė L. Čia stovįs imperatorius ir klūpąs magistras sudaro raidę I; toliau čia pat dar matyti: udo[vicus].

Gediminas, žinoma, šitais kvietimais bandė pakirsti Vakarų pasitikėjimą ordinu. Tačiau tie jo kviečiamieji laiškai dar rodo, kad jo turėta ir kitas tikslas, būtent pakelti Lietuvos kultūrą, Lietuvą europeizuoti. Atvykstantiems miestiečiams jis žadėjo duoti laisvųjų miestiečių teises, riterius žadėjo aprūpinti žeme ir tt. Žodžiu, norėjo sudaryti ir Lietuvoje maždaug tokią pat socialinę santvarką, kokia buvo Vakaruose. Deja, jam nepasisekė: ordinas jį visur persekiojo. Gediminas iš anksto žinojo, kad į Lietuvą vykstančių miestiečių ar riterių ordinas nepraleis, todėl ir laiškuose jiems siūlė vykti per Mozūrus. Tačiau ir Vakarai neįvertino jo pastangų; vieni Hanzos miestai čia negalėjo daug padėti. Imperatorius ir daugumas Vokietijos kunigaikščių ėjo prieš Gediminą. Jie palaikė ordiną, nes šis, savo rėžtu, palaikė imperatorių, kovojantį su popiežium. Popiežius iš karto labai aiškiai palaikė Gediminą: jam buvo malonu praplėsti krikščionybės ribas, o kartu ir atsilyginti savo priešui ordinui, remiančiam imperatorių. Bet kai Gediminas atsisakė nuo krikšto, nuo jo atsitraukė ir popiežius. Ordinas tuo tarpu greit apšaukė Gediminą klastingu apgaviku, kurs tyčia apsimetęs norįs krikštytis, ir tuo būdu buvo sugadintas pirmasis Gedimino laiškų įspūdis. Šitokioj dėtoj nepavyko Gedimino bandymas įžiebti Lietuvoje Vakarų kultūrą; teko dar palaukti Jogailos bei Vytauto laikų.

Gedimino valstybė

Vakarinės ir šiaurinės sienos. Vytenis buvo palikęs savo broliui Gediminui gana plačią valstybę. Vakaruose siena su kryžiuočiais jau buvo nusistojusi. Visas Nemuno žemupys jau Vytenio laikais buvo kryžiuočių; o Gedimino laikais, pasistatę Bajerburgo ir Marijenburgo pilis, kryžiuočiai paslinko dar arčiau. Aukščiau Dubysos žiočių, Lietuvos valstybei priklausė jau abi Nemuno pusės (dabartiniame Suvalkų krašte buvo didžiulė giria, ir ten nebuvo pasistatę pilių nei kryžiuočiai nei lietuviai). Gedimino laikais beveik nepasikeitė siena ir su Livonijos ordino šaka (čia tuo metu ordinas pasistatė dar 4 naujas pilis Žiemgaloje, kuri jau galutinai liko jo valdžioje). Tai buvo jau galutinai nusistojusi siena, kuri niekuomet nebepasikeitė. Ji ėjo maždaug ta pačia vieta, kur dabar eina Lietuvos siena su Latvija. Po Gedimino Lietuvai dar daug teko kariauti su ordinu, nes jis žūt būt norėjo užimti Žemaičius ir sulieti abi savo valstybes į vieną. Tačiau vėlesniaisiais laikais sunkiausia buvo apginti tik Nemuno liniją, nes tik šioj pusėj ordinas tebesilaikė savo senos taktikos — statytis naujų pilių ir tuo būdu skverbtis gilyn. Iš Livonijos ordinas jau tepajėgdavo daryti tik siaubiamuosius žygius, nes čia sunkiau buvo sulaukti talkininkų iš Vakarų.

Rytinės ir pietinės sienos. Daugiau pasikeitė prie Gedimino sienos rytuose ir pietuose. Ir čia Lietuvos sienos jau Vytenio laikais buvo nukeltos toli nuo lietuviškojo krašto. Tačiau kai kurios sritys Vytenio laikais dar nebuvo visiškai prijungtos: jos tebuvo tiktai pasidavusios Lietuvos įtakai. Gediminas čia glaudžiai sujungė su savo valstybe jau Vytenio užimtą Palenkę, Pagirį ir gretimąsias sritis, o be to, dar užėmė didelę dalį Voluinės, prijungė po Mindaugo išsivaduvusį Vitebską su gretimaisiais miestais ir paėmė į savo įtaką tolimąjį Kijevą. Kurį laiką Lietuvos įtakai buvo pasidavęs net Pskovas su D. Naugardu (Pskovą valdė buvęs Gardino kunigaikštis Dovydas, o D. Naugardą — Gedimino sūnus Narimantas).

Gedimino rytų politika ir santykiai su rusų kunigaikščiaisGediminas viską pasiekė daugiausia savo gudria politika. Jis sugebėdavo pasinaudoti kiekviena patogia proga ir tokiuo būdu laimėdavo savo naudai. Rusijos žemės tada buvo labai palaidos. Totorių pavergta Rusija buvo suskilusi į daugybę kunigaikštysčių, todėl nesunku buvo jas paimti į savo valdžią. Užtat Lietuvos kunigaikščiai taip toli nužygiuodavo į Rusijos gilumą. Išvaduodami rusus nuo totorių jungo, jie buvo laikomi net krašto geradariais. Rusai juo lengviau priimdavo jų valdžią, kad lietuviai nieko nekeisdavo vietos gyvenime. Jie palikdavo visą senąją tvarką, pastatydami tik savo kunigaikštį. O dažnai būdavo paliekamas net tas pats ir kunigaikštis; jis turėdavo tik prisiekti ištikimybę. Jei būdavo skiriamas koks nors naujas kunigaikštis lietuvis, tai ir jis ne tik nieko nekeisdavo, bet dar pats prisitaikydavo prie vietos sąlygų ir net prie tikėjimo. Tad nuėję valdyti į rusų kraštus, daugelis Lietuvos kunigaikščių surusėjo.

Jungdamas savo valdžioje rusų žemes, Gediminas, žinoma, turėjo susidurti su galingesniaisiais rusų kunigaikščiais, kurie tą pat svajojo patys padaryti. Tuo metu, greta Maskvos, visų galingiausia buvo Tverės kunigaikštystė. Kad ji nekliudytų, Gediminas su ja susigiminiavo, išleisdamas už Tverės kunigaikščio savo dukterį. Apskritai Gediminas daug pasiekė gausingos savo šeimos vedybomis. Taip antai, sutuokęs Algirdą su vienturte Vitebsko kunigaikščio dukteria, jis gavo Vitebską, o sūnų Liubartą sutuokęs su Voluinės kunigaikštyte, gavo didelę dalį Voluinės.

Gedimino valstybėje buvo tiek rusiškų žemių, kad jos savo didumu jau kelis kartus viršijo tikrąją Lietuvą. Tik negausu ten buvo gyventojų: tai buvo milžiniški, giriomis apaugę plotai. Gediminas jau aiškiai buvo nusistatęs prie savo valstybės prijungti visą Rusiją. O kadangi tuo tarpu dar jos visõs nebuvo užėmęs, tai raštuose save tituluodavo „Lietuvos ir daugelio rusų karalium“ (Rex lithuanorum et multorum ruthenorum).

Gedimino valstybės santvarka

Plačioji Gedimino valstybė nebuvo centralizuota, t. y. nebuvo vieno didžiojo kunigaikščio valdoma. Visa valstybė susidėjo iš daugybės didesnių ir mažesnių kunigaikštysčių. Kiekvienoje iš jų buvo atskiras kunigaikštis. Tokiuo kunigaikščiu dažniausiai būdavo kuris nors Gedimino sūnus ar giminaitis. Bet dažnai prijungtose rusų srityse būdavo paliekami ir jų senieji kunigaikščiai; jie tik turėjo klausyti Vilniuje esančio didžiojo kunigaikščio. Pačios tolimosios Gedimino valstybės sritys buvo valdomos kaip tik tų senųjų rusų kunigaikščių, todėl jų priklausomybė buvo gana silpna. Kartais jie atsisakydavo klausyti didžiojo Lietuvos kunigaikščio. Tokia tvarka buvo ir prieš Gediminą. Todėl kai kurios sritys, prijungtos prie Lietuvos Vytenio laikais, jau buvo atsimetusios, ir Gediminui teko iš naujo jas prijungti. Taip būdavo ir vėlesniaisiais laikais; pavyzdžiui, kai kurios Gedimino prijungtos sritys paskum buvo vėl laikinai atsimetusios, ir jas vėliau teko antrą kartą prijungti kitiems didiesiems kunigaikščiams.

Tiesiogiai Gediminui priklausė tik Aukštaičiai, visos pietinės jotvingų žemės (vadinamoji Juodoji Rusija) ir artimos gudų sritys — Minskas, Vitebskas, Polockas. Vilniuje sėdėjo pats Gediminas, Polocke — jo brolis Vainys, o kitose kunigaikštystėse — jo sūnūs. Žemaičiai turėjo keletą savo kunigaikščių. Kadangi jie nuolat kovojo su vokiečių ordinu, tai mielai pripažino galingojo Gedimino valdžią ir naudojosi jo parama.

Lietuvos sostinės klausimas ir Vilniaus įkūrimo legenda

Senoji Lietuvos sostinė. Beveik visos viduramžiais susikūrusios valstybės iš pradžių neturėjo pastovios sostinės. Administracija tuomet buvo nepaini. Kadangi jos centras buvo valdovas, tai sostinė būdavo ten, kur jisai gyvendavo. O kadangi viduramžių valdovai dažnai kariaudavo, tai jie nuolat žygiuodavo ir pastovioje vietoje retai tegyvendavo. Todėl nebuvo pastovios nė jų sostinės.

Taip buvo iš pradžių ir Lietuvoje. Jos kunigaikščiai iškilo iš apylinkinių karo vadų tarpo. Įsitvirtinę kurioje nors apylinkėje, jie plėtė savo sritis, šalindami kitus, panašius kunigaikščius. Žinoma, iškilusio kunigaikščio atramos punktas visuomet būdavo jo tėviškė. Ten būdavo stipriausios jo pajėgos, ten būdavo jo lemiamieji susitikimai su priešais ir su sukilusiais prijungtaisiais kunigaikščiais. Todėl jų tėviškės pilis būdavo tarsi sostinė. Tačiau ten nebūdavo jokio valdžios aparato: kunigaikštis valdė įsakinėdamas iš ten, kur jis kada būdavo.

Deja, nėra žinios, iš kurių sričių buvo kilę pirmieji mūsų kunigaikščiai, t. y. kur buvo jų tėviškės sodybos ir pilys. Žinome, kad Mindaugas, priešų apsuptas, užsidarė savo pilyje, kurią kronikos vadina Voruta. Bet kur buvo toji Voruta, taip pat neaišku. Ji turėjo būti kur nors Aukštaičiuose. Kai kurie mokslininkai spėja Mindaugo sostinę buvus Liškiavą ar Kernavę, kiti jos ieško kitur.

Traidenio centrinė pilis, arba sostinė, buvo Kernavė. O iš kur buvo kilęs ir kur dažniausiai gyvendavo Vytenis ir jo tėvas, irgi nežinome. Nežinome taip pat, iš kur pradėjo valdyti Gediminas. Tačiau, būdamas ramus valdovas, kurs valdė daugiausia diplomatija, o kariuomenei vadovauti paprastai siųsdavo savo valdinius arba sūnus, — Gediminas turėjo pasirinkti sau nuolatinę gyvenamąją vietą. Tokia nuolatinė jo sostinė ir buvo Vilnius.

Vilnius — Lietuvos sostinė. Mes tikrai žinome, kad 1323 m. Gediminas gyveno jau Vilniuje. Tais metais jau iš Vilniaus jis rašė savo garsiuosius laiškus popiežiui ir vakarų Europos miestams, iš Vilniaus jis derėjosi su Ryga ir su ordinu, pagaliau Vilniuje kitais metais jis turėjo pasikalbėjimą su popiežiaus legatų pasiuntiniais dėl krikšto. Nuo to laiko Vilnius jau tapo nuolatine Lietuvos sostine. Bet kada Gediminas čia persikėlė, tiksliai nežinome.

Vilniaus pilies griuvėsiai

Vilniaus pilies griuvėsiai

XVI amž. yra užrašytas padavimas, kad, medžioklės metu nakvodamas ant kalno, Neries ir Vilnelės santakoje, Gediminas sapnavęs staugiantį geležinį vilką. Kunigas Lizdeika šiaip išaiškinęs sapną: esą, Gediminas toje vietoje, kur stovėjęs vilkas, turįs pastatyti pilį, kurios garsas pasklisiąs po pasaulį. Gediminas taip ir padaręs: pastatęs pilį ir perkėlęs čia savo sostinę Bet iš tikrųjų yra žinių, kad dabartinėje Vilniaus vietoje yra buvę žmonių sodybų jau žiloje senovėje, dar toli prieš Gediminą. Tad Gediminas galėjo čia tiktai pastatyti naują pilį ir persikelti patsai gyventi. Sostinei vieta čia buvo labai patogi, nes pro Vilnių, Nerimi ir sausuma, nuo neatmenamų laikų ėjo dideli prekybos keliai. Be to, jis buvo pačiam valstybės branduolio centre. Todėl čia greit išaugo didelis miestas, kurs tapo amžinąja Lietuvos sostine. Netoli Vilniaus, sunkiai prieinamame Galvės ežero pusiasaly, Gediminas pastatė dar kitą tvirtą pilį, kuri ilgą laiką buvo tarytum antroji Lietuvos sostinė, — tai Trakai. Jo sūnus Kęstutis vėliau pastatė kitą didingą mūro pilį to paties ežero saloje. Ir Vilniaus ir Trakų pilys vėliau buvo perstatytos. Jų didingi griuvėsiai tebestovi dar ir šiandien.

Trakų pilies griuvėsiai. (A. Zametto akvarelinis piešinys — 1847 m.).

Trakų pilies griuvėsiai. (A. Zametto akvarelinis piešinys — 1847 m.).