29 Bir

Gediminaičiai: Jogailos ir Vytauto laikai. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Lenkija prieš Jogailą išrenkant karalium

Lenkų valstybė atsirado jau X amž vidury. Bet XII amž. ji suskilo į daugybę mažų kunigaikštysčių, kurių buvo net 23. Vėl iš naujo visą Lenkiją suvienijo karalius Vladislovas I Lokietka — XIV amž. pradžioje, kai Lietuvą valdė Vytenis.

Tuo būdu Lietuvos valstybės kūrimosi laikais Lenkija buvo suskilusi; su ja tuomet Lietuvai nedaug teteko kovoti. Vladislovas I, vienydamas valstybę, susidūrė su kryžiuočiais, kurie buvo užgrobę lenkiškąjį Pamarį. Kovai su ordinu jis ir buvo padaręs (1325 m.) sąjungą su Gediminu (žiūr. 70—71 psl.). Jo sūnus Kazimieras Didysis (1333—1370 m.), po 10-ties metų kovų, susitaikino su ordinu (1343 m.), atsisakęs nuo ordino užgrobtojo Pamario ir Kulmo. Jam susitaikinus su ordinu, nutrūko ir sąjunga su Lietuva. Tuo pat metu jisai pareiškė pretenzijas į Voluinės ir Haličiaus žemes, kurių dalį, išmirus jų kunigaikščiams, buvo valdęs bevaikis Mozūrų kunigaikštis Boleslovas. Čia tad Kazimieras ir susidūrė su Lietuva. Mat, Algirdo ir Kęstučio brolis Liubartas, kaip ir Boleslovas, buvo vedęs Voluinės kunigaikščių dukterį ir valdė didelę dalį Voluinės su Lucko miestu. Boleslovui mirus, jis tarėsi turįs teisę gauti ir šio valdytąją dalį. Todėl jis ir pradėjo karą su Kazimieru, pretenduojančiu į Boleslovo valdytąjį kraštą. Liubartui padėjo broliai, o ypač Kęstutis su Algirdu. Kovos pasibaigė Lietuvos laimėjimu (žiūr. 90 psl.).

Susitaikinęs su ordinu ir palikęs Lenkiją atskirtą nuo jūros, Kazimieras buvo atkreipęs visą savo dėmesį į pietus ir pretendavo ne tik į Haličių ir Voluinę, bet ir į Podolę. Vis dėlto jis buvo priverstas palikti Lietuvai ne tik didžiąją dalį Voluinės, bet ir Podolę; Lenkijai liko Haličius (Galicija).

Kazimieras yra vienintelis Lenkų karalius, turįs Didžiojo vardą. Jis sustiprino Lenkiją ne tik užsieny, bet ir viduje. Prieš anksčiau iškilusius ponus jis palaikė miestiečius ir ūkininkus; jo laikais ypač pakilo ekonominė krašto gerovė. Be to, visam krašte jis pastatė daugybę mūrinių pilių. Todėl lenkai tada gebėjo sakyti, kad Lenkiją Kazimieras radęs medinę, o palikęs mūrinę.

Karalius Liudvikas ir jo įpėdinio klausimas. Kazimieras mirė bevaikis, ir po jo sostas atiteko jo sesers sūnui, Vengrijos karaliui Liudvikui (iš d’Anjou giminės). Lenkija tuo būdu atsidūrė personalinėje unijoje su Vengrija. Liudvikas mirė (1382 m.), taip pat nepalikęs sūnų. Jo dukters, Marija ir Jadvyga, buvo sužadėtos: Marija — su imperatoriaus Karolio IV sūnum Zigmantu (Liuksemburgiečiu), o Jadvyga — su Austrijos kunigaikščiu Vilhelmu Habsburgu. Lenkijoje po Liudviko mirties prasidėjo netvarka. Dar prie tėvo gyvos galvos sostas buvo pripažintas dukterims, tik dabar ėjo ginčas, katrai būtent jį pavesti. Be to, lenkams nepatiko nė vienas iš jų sužadėtinių vokiečių. Po 2 metų suiručių sostas galutinai buvo pripažintas jaunutei Jadvygai, tik su ta sąlyga, kad vyrą jai išrinks lenkų ponai (didikai); jie norėjo išsirinkti sau tokį karalių, kurs būtų naudingas Lenkijai.

Kandidatų buvo nemaža. Be Jadvygos sužadėtinio Vilhelmo, pretendavo dar nemaža savų, lenkų kunigaikščių. Kai kurie iš jų buvo bandę net jėga įsigalėti. Tačiau ponams tų Lenkijos dalių, kurios suėjo su Lietuva, labai svarbu buvo gauti priėjimą prie Juodosios jūros, t. y. gauti laisvą kelią į Lietuvos užimtas žemes. Todėl jie nusprendė, kad geriausias vyras Jadvygai būtų plačiosios Lietuvos valdovas Jogaila.

Lenkų rungtynės su Lietuva dabartinės Ukrainos žemėse (Voluinėje, Haličiuje, Podolėje) išėjo jiems į nenaudą. Liudvikui valdant, jie prarado ir Haličių, kuris atiteko Vengrijai. Tačiau Lenkų politikai nenorėjo atsisakyti nuo visų tų žemių. Dabar jiems atrodė, kad geriausia būtų Lenkijos karalium padaryti Jogailą — Lietuvą sulieti su Lenkija; tuo būdu ir visos tos žemės tuomet turėtų pasidaryti savos. Taip galvojo ponai tos Lenkijos dalies, kuri susiėjo su ginčijamomis žemėmis. Tai buvo ponai iš pietinės Lenkijos, arba iš vadinamosios Mažosios Lenkijos. Šiaurės Lenkijoje, arba Didžiojoje Lenkijoje, į sostą buvo savų pretendentų, bet ir čia Jogaila daug kam atrodė labai tinkamas karalius, nes vieno valdovo valdoma Lenkija ir Lietuva įstengtų nugalėti pavojingą Didlenkių kaimyną — kryžiuočius. Be to, Jogailos kandidatūra Lenkijai buvo maloni dar ir tuo, kad tuo atveju buvo numatyta krikštyti Lietuvą: tad Lenkiją viliojo perspektyvos visos Europos akyse išgarsėti, kaip Lietuvos krikštytojai. Tuo būdu į Jogailą sužiuro visos Lenkijos akys. Iš pradžių jį kalbino vieni mažlenkiai, o vėliau prisidėjo ir didlenkiai. Jiems drauge susitarus, ir buvo išrinktas Jogaila.

Jogailos išrinkimas ir karūnavimas Lenkijos karalium

Lietuvos būklė Jogailos kandidatūros metu. Kai lenkai ėmė svarstyti Jogailos kandidatūrą, jo būklė buvo gana kritiška. Jo vyriausias brolis Andrius, kuris tuojau po tėvo mirties buvo pradėjęs organizuoti sąjungą prieš Jogailą, jau buvo grįžęs į savo valdomąjį Polocką, tačiau visai neketino klausyti Jogailos. Jis buvo pasidavęs Livonijos ordino šakos magistrui ir valdė Polocką, kaip jo vasalas. Vytautas tuo tarpu buvo pas kryžiuočius ir organizavo savo jėgas, norėdamas atgauti tėviškę, o gal net ir pašalinti Jogailą iš Vilniaus. 1383 m. gale pas Jogailą jau buvo atvykę pirmieji mažlenkių pasiuntiniai. Šitų naujų perspektyvų akivaizdoje, Jogaila pirmiausia susitaikino su Vytautu ir grąžino jam dalį tėvo valdytų sričių (žiūr. 101 psl.).

Jogailos derybos su lenkais. 1384 m., kada Jadvyga jau buvo atvažiavusi iš Vengrijos į Krokuvą ir buvo vainikuota Lenkijos karaliene, pas Jogailą atvyko speciali lenkų ponų delegacija. Tuomet Jogaila išsiuntė į Lenkiją savo delegaciją, kuriai vadovavo Skirgaila. Toji delegacija pirmiausia susitarė su lenkais Krokuvoje, o vėliau dar nuvyko pas Jadvygos motiną į Vengriją (iš Krokuvos grįžo tiktai delegacijos pirmininkas Skirgaila). Su pačia Jadvyga nebuvo ko kalbėti, nes ji tebuvo dar vos 14 metų mergaitė, buvo įsimylėjusi savo sužadėtinį Vilhelmą ir apie Jogailą nenorėjo nė klausyti. Kadangi turėjo įvykti politinės jungtuvės, tad su jaunute Jadvyga niekas nė neketino skaitytis.

Krėvos aktas. 1385 m. vasarą buvo baigtos derybos. Sugrįžo Jogailos delegacija, o su ja kartu atvyko Jadvygos motinos ir lenkų ponų delegacija. Jogaila su savo broliais ją priėmė Krėvos pilyje. Tenai Jogaila patvirtino visus savo delegacijos duotus pažadus specialiu dokumentu, kuris yra žinomas Krėvos akto vardu (1385 m. rugpiūčio 14 d.). Tame akte Jogaila sako, kad jis, gaudamas Jadvygos ranką ir Lenkijos karūną, pasižadąs su savo broliais ir visa Lietuva krikštytis, pasižadąs sumokėti Vilhelmui sužadėtuvių sutarty numatytą 200.000 auksinų pabaudą už sužadėtuvių sulaužymą; priimdamas Lenkijos karūną, pasižadąs sujungti su ja didžiąją Lietuvos kunigaikštystę, o karaliaudamas pasižadąs rūpintis atgauti visas Lenkijos ir Lietuvos nustotąsias žemes; be to, jis pasižadąs paleisti visus Lietuvoje esančius lenkus belaisvius. Tą aktą patvirtino pats Jogaila, jo broliai Skirgaila, Lengvenis, Kaributas ir Vytautas.

Krėvos aktas, nuo kurio prasidėjo glaudūs Lietuvos santykiai su Lenkija, nebuvo jokia sutartis, joks unijos aktas, kaip kad dažnai jis vadinamas. Tai buvo tik paprastas Jogailos derybų metu duotų pasižadėjimų patvirtinimas raštu. Toks raštas buvo padarytas tiktai vienas. Lenkai vėliau atsiuntė raštą, kuriuo jie patvirtino Jogailą išrinkę karalium. Krėvos akte Jogailos pasižadėjimai taip suformuluoti, kad jis tik patvirtina savo delegicijos pareiškimus Jadvygos motinai: esą, karalienės Elžbietos delegatai, atvykę pas Jogailą, pareiškę, kad jo delegacija, iš Krokuvos atvykusi į Vengriją, šitaip kalbėjusi karalienei Elžbietai: „Daug imperatorių, karalių ir įvairių kunigaikščių troško, geidė ir stengėsi su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu (Jogaila) sudaryti artimą ir amžiną giminystės sąjungą, tačiau Visagalis Dievas tą pasaugojo Jūsų Karališkajai Didenybei. Tad, Šviesiausioji Valdove, įvykdyk šį išganingą skyrimą, priimki, kaip sūnų, didįjį kunigaikštį Viešpatį Jogailą ir duoki jam žmoną mylimiausiąją savo dukterį, Lenkų karalienę Jadvygą. Iš to, tikime, bus Dievui šlovė, sieloms išganymas, žmonėms garbė, o karalystei padidėjimas. O kol visa tai įvyks, didysis kunigaikštis Jogaila su visais dar nekrikštytais broliais, o taip pat su giminėmis, jo žemėse gyvenančiais didikais, didesniaisiais ir mažesniaisiais bajorais trokšta ir nori priimti šventosios Romos katalikų Bažnyčios tikėjimą. Kad ir kaip rūpinosi daugelis imperatorių ir įvairių kunigaikščių, tačiau negalėjo iš jo to išgauti, nes Visagalis Dievas tą garbę paliko Jūsų Karališkajai Didenybei. Norėdamas visa tai sustiprinti, didysis kunigaikštis Jogaila, — jei tik Vengrų karalienė suriš su juo moterystės ryšiu savo dukterį, Lenkų karalienę Jadvygą, — pasižada visus savo turtus paaukoti tiek Lenkijos, tiek Lietuvos nustotosioms žemėms atgauti. Toliau didysis kunigaikštis Jogaila pasižada sumokėti Vengrų karalienės ir Austrijos kunigaikščio sutarties metu sulygtą piniginę sumą, būtent, 200.000 auksinų. Be to, d. k. Jogaila pasižada ir laiduoja savo paties lėšomis ir rūpesčiu sugrąžinti Lenkijos karalystei visas bet kieno atplėštas ir atimtas žemes. D. k. Jogaila dar pasižada grąžinti laisvę visiems krikščionims, abiejų lyčių žmonėms, karų metu Lenkijoje karo papročiu paimtiems ir (į Lietuvą) atkeltiems belaisviams. Kiekvienas iš jų galės laisvai vykti ten, kur panorės. Pagaliau d. kunigaikštis Jogaila pasižada savo Lietuvos ir Rusijos žemes amžinai sujungti su Lenkų karalystės karūnos žemėmis“.

Toks tatai buvo Jogailos delegacijos pareiškimas. Dabar jis, kartu su savo čia esančiais broliais, savo, esančių ir nesančių brolių vardu pareiškė, kad su tais delegacijos pažadais sutinkąs ir juos tvirtinąs. Šitas aktas tebėra išlikęs iki mūsų laikų, tik nutrupėję jo antspaudai, kurių čia buvo 5, t. y. Jogailos, Skirgailos, Kaributo, Lengvenio ir Vytauto.

Jogailos sutiktos kliūtys į Lenkų sostą. Jogailos kvietimas į Lenkijos sostą ypačiai nepatiko vokiečių ordinui. Mat, sąjunga su Lenkija stiprino Lietuvą, be to, tuo būdu Lenkų sostas buvo atimamas iš vokiečio kunigaikščio Vilhelmo. Todėl ordinas bandė sutrukdyti šituos Jogailos planus: kaip tik tuo metu, kai Jogailai reikėjo vykti į Krokuvą, ordinas pradėjo pulti Lietuvą. Vieno žygio metu kryžiuočiai buvo pasiekę net Vilnių ir Ašmeną, o kiek vėliau livoniškė ordino šaka su pasidavusiu jai Polocko kunigaikščiu Andrium padarė kitą žygį. Tuo būdu ordinas norėjo sulaikyti Jogailą Lietuvoje; o tuo metu Lenkijoje galėjo viskas pasikeisti Jogailos nenaudai. Ordinas dar bandė patraukti į savo pusę Vytautą, žadėdamas jam padėti atgauti Skirgailos tebevaldomus Trakus, tačiau Vytautas nesidavė suviliojamas. Jis, matyt, tikėjosi, Jogailai išvykus į Lenkiją, gauti Lietuvoje daugiau įtakos ir todėl rėmė jo planus. Jogaila, nepaisydamas ordino pavojaus, vis dėlto išsiskubino į Lenkiją. Įtūžusiam ordino magistrui jis nusiuntė laišką, kviesdamas jį savo krikšto tėvu, bet tas, žinoma, neatvyko.

Buvo kliūčių Jogailai ir pačioj Lenkijoj. Pretendentas į Jadvygos ranką, Mozūrų kunigaikštis Ziemovitas, ketino smurtu užgrobti nuotaką. Jadvygos sužadėtinis Vilhelmas taip pat rūpinosi skubiai tapti Jadvygos vyru, taigi ir Lenkijos karalium. Jis buvo atvykęs į Krokuvą, ir atrodė, kad lengvai galės pasiekti savo tikslą, nes ir jaunutė Jadvyga jo geidė. Tačiau jiems sutrukdė lenkų ponai: Vilhelmas iš Krokuvos pilies buvo išvytas; Jadvyga, norėjusi pas jį pabėgti, buvo sulaikyta ir budriai saugoma. Visi Jogailos priešai tuo tarpu skleidė gandus, kad jis esąs žiaurus barbaras, apaugęs plaukais ir daug panašesnis į žvėrį, negu į žmogų. Be to, jis buvo už Jadvygą bent pustrečio karto vyresnis. Be abejo, kad jaunutė, savo jauną sužadėtinį mylinti mergaitė bijote bijojo Jogailos. Kai Jogaila išsirengė į Lenkiją, Jadvyga pasiuntė savo ištikimą bajorą Zavišą apžiūrėti, kaip jis atrodo. Zaviša grįžęs ją nuramino, pranešęs, kad Jogaila nesąs joks baidyklė, o vyras kaip reikiant: gražus, linksmas, vidutinio ūgio, pailgo, taisyklingų bruožų veido ir tikrai didelio valdovo išvaizdos. Tuo būdu pagaliau visos kliūtys buvo nugalėtos, ir Jogaila tapo Lenkijos karalium.

Jogailos atvykimas į Lenkiją. Lenkai, gavę Jogailos pasižadėjimų patvirtinamąjį raštą, atliko savo seime karaliaus rinkimo formalumus ir atsiuntė jam specialų diplomą. 1386 m. Jogaila atvyko į Krokuvą; su juo kartu atvyko ir keli jo broliai su Vytautu. Krokuvoje tuojau buvo atliktas Jogailos ir kartu atvykusių kunigaikščių krikštas. Tada atnaujino tikėjimo išpažinimą ir Vytautas, gaudamas Aleksandro vardą. Jogaila prie krikšto gavo Vladislovo vardą. Po krikšto įvyko jo jungtuvės su Jadvyga ir karūnacija Lenkijos karalium (krikštas buvo 1386 m. vasario 15, jungtuvės — 18 d., o karūnacija — kovo 4 d.).

Lietuva, Jogailai tapus Lenkijos karalium

Krėvos akto prasmė. Kartais yra sakoma, kad Jogaila Krėvos aktu Lietuvą dovanojęs Lenkijai. Be abejo, tai netiesa. Iš tikro jis jautėsi turįs vieną valstybę ir dar gaunąs kitą. Anais laikais valdovui jungtuvėmis gauti valstybę buvo ne naujiena. Ir Jogaila, gaudamas naują valstybę, galėjo tik džiaugtis, nes turėjo pasidaryti galingesnis. Tam pritarė ir jo broliai, — ir Vytautas ir kiti kunigaikščiai, — nes valstybės stiprybė visiems lygiai rūpėjo. Krėvos aktą surašė lenkai, o Jogaila su broliais jį patvirtino. Akte buvo pažymėta, kad Lietuva prijungiama prie Lenkų karalystės. Mat, anais laikais valdovų gradacijoje kunigaikštis negalėjo lygintis su karalium, tad karalystė negalėjo būti prijungta prie kunigaikštystės. Be to, Lenkija buvo katalikiška, tad negalėjo būti prijungta prie pagoniškosios Lietuvos. Pačiam Jogailai buvo vis tiek, katra valstybė prie katros bus prijungta. Jam buvo tik svarbu, kad abi valstybės bus jo valdomos; žadėdamas Lietuvą prijungti prie Lenkijos, jis teturėjo galvoje, kad pasižada Lietuvos niekam neatiduoti, bet, būdamas Lenkijos karalium, valdyti ją pats.

Lietuvos valdymo klausimas. Greit pasirodė, kad lenkai nori žiūrėti į Lietuvą, kaip į jų valdžiai patekusią provinciją, nors Lietuvos valstybė buvo kelis sykius didesnė už Lenkiją. Jie tuojau pareikalavo garantijos, kad Lietuva tikrai niekuomet neatsiskirs nuo Lenkijos ir visuomet priklausys jų karaliui su karaliene. Tam tikslui Lenkijoje buvo palikti, kaip laidas, su Jogaila nuvykę kunigaikščiai. Bet veikiai kunigaikščiams reikėjo grįžti namo, nes Polocko kunigaikštis Andrius drauge su Livonijos ordinu ir Smolensko kunigaikščiu Sviatoslavu vėl pradėjo karą prieš Jogailą. Pirmučiausia šitam reikalui iš Krokuvos buvo atleisti Skirgaila su Vytautu. Išvykdami jie buvo priversti duoti priesaika patvirtintus raštus, kad amžinai būsią ištikimi Lenkų karaliui Jogailai su karaliene Jadvyga ir kad pašaukti tuojau atvyksią į Lenkiją. Kiek vėliau, išvykdami iš Krokuvos, tokiuos pat raštus davė ir kiti kunigaikščiai. O tie, kurių Krokuvoje tuomet nebuvo, buvo priversti tokiuos raštus atsiųsti iš namų.

Vis dėlto lenkai klydo, manydami, kad Lietuvą bus galima valdyti iš Krokuvos. Lietuva buvo skirtinga valstybė, ir ją arba turėjo valdyti Vilniaus kunigaikštis, arba jos sričių kunigaikščiai turėjo jaustis visai savarankiški. Todėl, 1387 m. atvykęs į Lietuvą, Jogaila savo vietininku Lietuvoje paskyrė brolį Skirgailą.

Nugalėjimas Andriaus ir koalicijos. Jogailos valdžiai visą laiką nepaklusnus Polocko kunigaikštis Andrius buvo nugalėtas iš Krokuvos grįžusių Skirgailos su Vytautu. Polocką užėmė Skirgaila; suimtasis Andrius buvo nusiųstas Jogailai į Krokuvą. Jo sąjungininkas, Smolensko kunigaikštis Sviatoslavas, žuvo mūšyje, o šio sūnus Jurgis buvo priverstas padaryti su Lietuva sąjungą. Tuo būdu nuo Algirdo laikų atsipalaidavęs Smolenskas vėl pateko Lietuvos įtakai, ir buvo paruoštas kelias jam prijungti prie Lietuvos. Tatai atliko jau Vytautas.

Trečiasis koalicijos narys ir Andriaus suverenas, Livonijos ordinas, mažai tedalyvavo kare. Nusiaubęs kai kurias Lietuvos sritis, jis grįžo namo. Tuo būdu, tapęs Lenkų karalium, Jogaila turėjo savo rankose visą Lietuvą; priešų Lietuvoje jis nebeturėjo. Bet kaip tik dabar pradėjo bręsti naujas jo konfliktas su Vytautu. Mat, Vytautui 1384 m. metant ordiną buvo žadėta, kad iš Andriaus atimtas Polockas būsiąs pavestas Skirgailai, o šiojo valdomi Trakai būsią jam atiduoti. Tačiau ir dabar, gavęs Polocką, Skirgaila tebevaldė Trakus. Todėl Vytautas greit ėmė trauktis nuo Jogailos, o Jogaila ėmė jį varžyti. Pagaliau konfliktas tarp jų tiek toli nuėjo, kad Vytautas nutarė pradėti kovą ne tik dėl Trakų, bet ir dėl Vilniaus, t. y. dėl didžiojo Lietuvos kunigaikščio sosto. Šitai kovai jis vėl turėjo susidėti su ordinu. Bet prieš tai Lietuvoje įvyko didelių atmainų — ji buvo pakrikštyta.

Lietuvos krikštas (1387 m.)

Lietuvos krikšto klausimas. Jau seniai buvo pribrendęs reikalas Lietuvą padaryti krikščionišką. Pirmasis jos krikšto bandymas Mindaugo laikais nepasisekė, nes to paties krikšto proga vokiečių ordinas stengėsi užgrobti pagoniškosios Lietuvos žemių dalį, būtent Žemaičius. Žemaičiai betgi nepasidavė; prie jų prisidėjo pagonybės šalininkai Aukštaičiuose, ir Mindaugas, svyravęs prie jų prisidėti, pagaliau žuvo (žiūr. 52, 59 psl.). Vėliau buvo dar bandyta Lietuvą krikštyti Gedimino ir Algirdo bei Kęstučio laikais (žiūr. 68, 90 psl.), bet vis nepasisekdavo dėl tos pačios grobuoniškos ordino politikos. Jogaila, Vytautas ir visa jaunesnioji karta suprato krikšto reikalą. Buvo aišku, kad sunku bus ilgiau išlikti neprisidėjus prie krikščioniškosios Europos kultūros. Jogaila (1382 m.), darydamas sutartį su ordinu, buvo pasižadėjęs 4 metų būvyje krikštytis, bet kadangi ordinas drauge norėjo paimti į savo priežiūrą visą Lietuvą ir iššsiderėjo sau Žemaičius iki Dubysos, tai Jogaila nei krikštijosi nei vykdė kitus sutarties punktus. Vytautas, pabėgęs į ordiną, krikštijosi, tačiau politiniais sumetimais: susitaikinęs su Jogaila, pamiršo ir krikštą. Tiek jam, tiek kitiems kunigaikščiams buvo aiškus krikšto reikalas, tačiau niekas dėl jo nenorėjo nustoti nė mažiausio žemės ploto. Nuo ordino puolimų jau nebegalėjo išgelbėti nė krikštas: jis žūt būt stengėsi užimt Žemaičius ir sujungt abi savo šakas. Todėl, Jogailai tapus Lenkų karalium, atsirado puiki proga bendromis jėgomis apsiginti nuo ordino ir, lenkų dėka visiškai aplenkus ordiną, įeiti į krikščioniškųjų Europos valstybių tarpą.

Krikštas. Jogaila, vesdamas Jadvygą ir tapdamas Lenkų karalium, pasižadėjo patsai krikštytis ir krikštyti Lietuvą. Jis ir kunigaikščiai, jį lydėję į Krokuvą, krikštijosi dar prieš karūnaciją. Po karūnacijos Jogaila apvažinėjo Lenkiją ir nuvyko į Lietuvą, kur turėjo sutvarkyti krašto valdymo reikalus ir krikštyti šalį. Jis vyko su būriu lenkų ponų ir dvasininkų. Lietuvoje katalikų kunigų tada nebuvo, o naujai atvykę lenkai nemokėjo susikalbėti su lietuviais. Jiems teko kalbėti per vertėjus, todėl jie nesugebėjo gerai išaiškinti tikėjimo tiesų. Krikštui sušaukdavo apylinkės žmones į vieną vietą; kad greičiau eitų krikštas, žmones

krikštijo būriais. Vienas būrys buvo krikštijamas vienu, kitas kitu vardu ir t. t. Kaip krikšto dovana, Jogailos vardu buvo dalinami balti vilnoniai marškiniai, simbolizuoją nekaltąją sielą. Kadangi tais laikais lietuviai paprastai nešiodavo lininius apdarus, tai daug kas ėjo krikštytis jau vien dėl marškinių. Be abejo, greitomis atliktas krikštas nieko nepakeitė krašte: žmonės liko, kaip buvę, pagonys; dar praėjo pora amžių, ligi buvo išnaikinta pagonybė Lietuvoje. Tą iš lengvo atliko suorganizuotoji Bažnyčia. Bet atlikus krikšto apeigas ir suorganizavus Bažnyčią, pasauliui jau buvo galima skelbti, kad Lietuva esanti krikščioniškas kraštas, kad ordinas, nesiliaudamas ją pulti, nusikalstąs. Lietuvos valdovams tas ypačiai ir rūpėjo.

Krikšto apeigos pirmiausia buvo atliktos Vilniuje, o paskui Jogaila važinėdamas krikštijo visas kitas žymesnes Lietuvos vietas. Nekrikštyti liko tik žemaičiai.

Katalikų Bažnyčios organizacija ir katalikybės stiprinimas Lietuvoje

Pirmoji Vilniaus katedra, pastatyta 1387 m., sudegusi 1399 m

Pirmoji Vilniaus katedra, pastatyta 1387 m., sudegusi 1399 m

Vilniaus vyskupystės įkūrimas. Pats krikštas dar nieko nereiškė: be bažnyčių ir katalikų dvasininkų kraštas ir toliau galėjo likti pagoniškas. Todėl tuojau po krikšto Jogaila įkūrė Vilniaus vyskupystę, pastatė katedrą ir dar 7 pirmąsias parapijines bažnyčias krašte (Ukmergėje, Maišiogaloje, Nemenčine, Medininkuose, Krėvoje, Obalčiuose ir Ainoje). Vyskupui ir dvasininkams pragyventi ir bažnyčioms išlaikyti jis davė keliolika dvarų. Taip pat buvo duota pirmoji Lietuvos Bažnyčiai privilegija, t. y. raštas, arba įstatymas, kuriuo nusakomos Bažnyčios ir dvasininkų teises (1387 m.). Teisės duotos tokios, kokias turėjo ir Lenkijos Bažnyčia. Jos buvo gana plačios: Bažnyčiai dovanotosios žemės buvo atleistos nuo visų prievolių valstybei, t. y. jos turėjo būti valdomos tokiomis pat teisėmis, kokiomis valdė savo žemes ir patsai valdovas. Tuo būdu su šia pirmąja Bažnyčios privilegija atsirado Lietuvoje bažnytinės žemės nuosavybė be jokių prievolių valstybei; tuo tarpu visi bajorai ir valstiečiai turėjo daug prievolių. Todėl vėliau iškilusi bajorija ilgai rūpinosi, kad ir dvasininkų žemėms būtų uždėta karo prievolė ir mokesčiai. Tačiau bajorijai vis dėlto niekuomet nepasisekė apdėti prievolėmis bažnytinės žemės. Vėliau dvasininkai buvo priversti mokėti tik dalį mokesčių; nuo kitų prievolių jie liko visada laisvi. Taigi Lietuvoje Bažnyčia iš pat pradžių gavo tokias pat teises, kokias ji turėjo beveik visoje Europoje. Tik kitur dėl tų teisių teko ilgai kovoti, o Lietuvoje jos buvo gautos be jokio vargo.

Antroji Vilniaus katedra, sudegusi 1530 m.

Antroji Vilniaus katedra, sudegusi 1530 m.

Pirmoji krašto privilegija. Lietuvoje iki įvedant krikščionybę nebuvo jokių rašytų įstatymų: viskas priklausydavo nuo valdovo valios. Ir kitose Europos valstybėse tada nedaug tebuvo bendrų įstatymų, bet kiekviena valstybės sritis, kiekviena įstaiga, kiekvienas luomas ir atskiros šeimos turėdavo dokumentų, kuriuose būdavo surašytos jų teisės. Tai buvo vadinamosios privilegijos (lex privata). Lietuvoje, įvedus krikščionybę, Jogaila taip pat paskelbė raštu pirmąją visam kraštui privilegiją, kurioje buvo surašytos apsikrikštijusių bajorų teisės. Ta privilegija turėjo sustiprinti naujai įvedamą katalikybę. Kadangi tuo metu Lietuvoje teko rūpintis, kad katalikybė pirmautų ne tik prieš naikinamą pagonybę, bet ir prieš rytų apeigų Bažnyčią, todėl Jogailos duotoje privilegijoje visos teisės pripažįstamos tik katalikams, o rytų apeigų krikščionys net suvaržomi; katalikams net draudžiamos jungtuvės su jais, jei šie nepriima katalikybės. Katalikų bajorams pirmą kartą Lietuvoje raštu nusakomos teisės ir pareigos. O jos yra maždaug tokios pat, kokias turėjo ir Lenkų bajorai, išėmus tik teisę dalyvauti valstybės valdyme. Privilegijoje nustatoma, kad bajorai laisvai galį valdyti savo žemes ir negalį turėti jokių kitų prievolių, kaip tik karo tarnybą ir pilių taisymą bei statymą. Tai buvo pirmoji privilegiją, padėjusi pagrindus bajorijai vėliau iškilti. Tačiau visomis teisėmis tegalėjo naudotis tik katalikai.

Pirmieji Lietuvos dvasininkai buvo ateiviai iš Lenkijos. Jie daugumas buvo lenkai, o kiti — Lenkijoje gyvenę čekai ir vienas kitas vokietis. Iš pačių lietuvių dvasininkų negalėjo būti; tiesa, vienas kitas buvo iš miestiečių, tačiau ir jų daugumas greičiausiai kilimo buvo ne lietuviai, bet anksčiau į Lietuvą atsikraustę svetimšaliai katalikai. Lietuviškai dar mokėjo kai kurie iš Lenkijos atvykę, anksčiau Lietuvoje buvę misijonieriai. Bet daugumas ir jų nemokėjo lietuviškai, todėl negalėjo būti geri apaštalai. Pirmasis vyskupas buvo lenkas. Iš 12 pirmųjų Vilniaus kapitulos narių tik 4 buvo vietiniai, o 7 buvo lenkai ir 1 čekas.

Antrosios Vytauto kovos su Jogaila

Vytautas Didysis. Vienas iš seniausių Vytauto D. portretų, esąs Nesvyžiuje

Vytautas Didysis. Vienas iš seniausių Vytauto D. portretų, esąs Nesvyžiuje

Jogailos ir Vytauto santykiai 1386—1389 m. Jogaila, persikėlęs gyventi į Krokuvą, norėjo patsai valdyti Lietuvą. Todėl iš visų sričių kunigaikščių buvo paimtos priesaikos, kad jo klausys, kaip Lenkų karaliaus. Jogailos vietininku, visiems Lietuvos reikalams tvarkyti, buvo paskirtas Skirgaila. Vytautas iš pat pradžių rėmė Jogailos politiką suartėti su Lenkija, tačiau, kai jam nebuvo grąžinti Trakai net tada, kai Skirgaila gavo Polocką, — jis pradėjo šalintis nuo Jogailos. Jogaila ėmė juo nebepasitikėti ir varžyti, gaudė jo siunčiamus laiškus ir t. t. Vytautas tuo metu ir su Skirgaila jau buvo susipykęs. Tad matydamas, kad geruoju neatgaus savo tėviškės — Trakų, Vytautas ėmė ruoštis kovai.

Pirmąjį nepaklusnumo ženklą Jogailai Vytautas parodė susiartindamas su Maskva. Bėgdamas iš totorių nelaisvės, Maskvos kunigaikščio sūnus Vosylius, apsilankęs pas Vytautą Lucke, susižadėjo su jo dukteria Sofija. Į Maskvą vykstantį sužadėtinį palydėjo Vytauto kariuomenės būrys. Jam grįžus į Maskvą, tarp Maskvos ir Vytauto ėjo derybos dėl sąjungos. Tai buvo nusikaltimas Jogailai, nes tuo metu, kai Maskvos kunigaikštis varžėsi su Jogaila dėl įtakos D. Naugarde, Vytautas susidėjo su jo priešu.

Konfliktas su Jogaila brendo ir Lietuvoje. Kadangi Jogaila į savo Vilniaus kunigaikštystę buvo atsiuntęs lenkų kariuomenės su lenkų vadais, tai krašte kilo didelis nepasitenkinimas, kad į krašto valdymą kišasi svetimieji. Vytautas sumanė pasinaudoti šituo nepasitenkinimu ir pasidarė tautiškosios Lietuvos politikos vadu. Apie jį Lucke ėmė burtis visi Jogaila nepatenkintieji ir nuo jo nukentėjusieji kunigaikščiai ir bajorai.

Vytauto ketinimas užimti Vilnių. Surinkęs didelį nepatenkintųjų būrį, Vytautas jau ėmė galvoti ne vien apie Trakus, bet ir apie didžiojo kunigaikščio sostą, t. y. apie Vilnių. Buvo nutarta miestą užgrobti netikėtai, pasinaudojant kažkokių vestuvių proga. Bet apie sąmokslą išgirdo Jogailos broliai. Vytautas, sužinojęs, kad sąmokslas iškilo aikštėn, net nebandė pulti miesto ir parsiskubino su savo šalininkais į Gardiną. Kadangi už sąmokslą jo laukė kerštas, tai, pats neturėdamas pakankamai jėgų, po ilgų derybų jis vėl pasidavė vokiečių ordino globai (1389 m.).

Vytautas antrą kartą ordino globoje. Ordinas, kuriam ypač rūpėjo kelti Lietuvoje vidaus karus, Vytautui ne kartą siūlė paramos prieš Jogailą. Bet po nepavykusio sąmokslo Vytautas patsai paprašė jo globos; jis pasisiūlė grįžti prie 1384 m. sutarties, kuria ordinas turėjo padėti jam atgauti tėviškę, o jis turėjo pasidaryti jo vasalu (žiūr. 100 psl.). Ordinas, kartą jau apgautas, pareikalavo, kad Vytautas laiduotų sutartį, įkeisdamas savo artimuosius. Vytautas sutiko ir pasiuntė įkaitais savo brolį Zigmantą su šio sūnum Mykolu, seserį Ringailę ir apie 100 bajorų. Vėliau įkaitų skaičius buvo dar padidintas. O kai, prasidėjus karui, Jogaila su Skirgaila išvarė Vytautą iš visų jo valdytųjų žemių, pas ordiną persikėlė ir jis pats su visa šeima ir artimaisiais. Ten pas jį netrukus atvyko Maskvos kunigaikščio pasiuntiniai. Vosylius jau buvo tapęs kunigaikščiu ir norėjo vesti savo sužadėtinę, Vytauto dukterį Sofiją. Vytautas ją išleido labai iškilmingai. Dukters vedybos su galingosios Maskvos kunigaikščiu Vytautui buvo svarbus laimėjimas. Nors tuo tarpu jos nieko konkretaus jam nedavė, vis dėlto jos buvo šioks toks baubas Jogailai.

Šį kartą Vytautui ordinas jau nebedavė valdyti jokios pilies. Tačiau jam buvo leista gyventi prie pat Kauno, vietoj senojo Marijenverderio pastatytoje Ritersverderio pilyje. Čia jis organizavo karą su Jogaila. Karas jam iš pradžių nesisekė: iš jo buvo atimtos visos jo valdytosios sritys; Skirgaila užėmė ir Gardiną, kurį Vytautas susitarimo pradžioje buvo atidavęs ordinui.

Bet ir Jogailai nelengva buvo kovoti. Vytautas su kryžiuočiais pasiekdavo Vilnių ir jo apylinkes ir visur rasdavo malonų sutikimą. Lietuviai žiūrėjo į jį, kaip į tautiškųjų reikalų gynėją, ir piktinosi, kad Jogaila privedė lenkų į Lietuvą. Jogaila negalėjo pasitikėti lietuvių kariais net pilyse. Taip antai, kai Vytautas su kryžiuočiais apgulė Gardiną (1391 m.), tai miestą ginti tepa-norėjo tiktai vieni lenkai. Bet kadangi ten jų tebuvo vos 17 žmonių, tai lietuviškoji įgula, juos uždariusi vienuose namuose, miestą atidavė Vytautui. Tuo būdu kilo rimtas pavojus, kad vieną gražią dieną Jogaila gali netekti net Vilniaus; santykiams aštrėjant, Vytautas galėjo išvyti jį visai iš Lietuvos. Todėl Jogaila ėmė linkti į taiką.

Jogailos ir Vytauto susitaikinimas. Po nesėkmingų kovų su Vytautu, dėl Jogailos vedamos politikos Lietuvoje kilo nepasitenkinimas ir lenkų tarpe. Jie ėmė skųstis, kad Lietuvoje nereikalingai eikvojamos Lenkų jėgos. Buvo iškeltas sumanymas, kad geriau būtų Lietuvą valdyti ne tiesiog iš Lenkijos, bet per vietininką, kurio klausytų visi kunigaikščiai, kad tuo būdu lenkams čia nebereikėtų kištis. Iš karto tokiuo vietininku buvo numatytas Jogailos brolis Aleksandras Vygandas, bet jis staiga mirė, todėl galutinai buvo apsistota ties Vytautu. Jis buvo sukėlęs visą audrą, jis pats geriausiai galėjo ją ir numalšinti. Tuojau ir buvo pradėtos derybos.

Jogaila pasiuntė pas Vytautą jaunutį Mozūrų kunigaikštį Henriką. Kadangi mozūrai su ordinu gyveno geruoju, o, be to, Henrikas, viešėdamas pas Vytautą, vedė jo seserį Ringailę, tai ordinas jo neįtarė, ir tuo būdu buvo slapta susitarta. Vytautui nebuvo didelių kliūčių atsimesti nuo ordino: savo žmoną ir daugumą artimųjų jis jau buvo parsikvietęs įvairiais pretekstais pas save į Ritersverderį; Marijenburge buvo likęs tik jo brolis Zigmantas ir keletas bajorų. Jogaila Vytautui siūlė daug daugiau, negu kad jis galėjo tikėtis sąjungoje su ordinu, todėl jis negalėjo nesutikti taikintis. Kai viskas buvo sutarta su atvykusiais naujais Jogailos pasiuntiniais, Vytautas staiga sudegino Ritersverderį; skubiai nuvykęs į Gardiną, sustiprino pilį ir sudegino dar porą netoli Gardino pastatytų naujų ordino pilių. Šitaip jis baigė antrąją savo sąjungą su ordinu. Įtūžęs ordinas nieko negalėjo daugiau padaryti, kaip tik dažniau pulti kraštą. Bet užtat Vytauto brolį Zigmantą jis išlaikė savo kaliniu dar 6 metus — iki 1398 m. Salyno sutarties.

Vytautas — visos Lietuvos valdovas. Astravos sutartis (1392 m.)

Didysis (majestotinis) Vytauto antspaudas užrašu: Sigillum Alexandri alias Witowdi Dei graĮtia] ducis Lith . . . alie et cetera.

Didysis (majestotinis) Vytauto antspaudas užrašu: Sigillum Alexandri alias Witowdi Dei gra[tia] ducis Lith . . . alie et cetera.

Atsimetęs nuo ordino, Vytautas susitaikino su Jogaila Astravos dvare, paliai Lydą. Čia buvo sudaryta sutartis, kuria Jogaila grąžino Vytautui visas jo tėvo žemes, paliko jam po pirmojo grįžimo iš ordino duotąjį Lucką ir pavedė valdyti Vilnių. Vytautas už tai pasižadėjo visada pripažinti Jogailos vyriausiąją valdžią ir visada jį palaikyti. Sutartis buvo patvirtinta abiejų pusių atskirais dokumentais. Be Jogailos ir Vytauto, tą susitarimą atskirais dokumentais dar patvirtino ir jų žmonos — Jadvyga ir Ona.

Tuo būdu Vytautas gavo daugiau, negu iš pradžių buvo tikėjęsis. 1382 m. pabėgdamas į ordiną, jis buvo visko nustojęs. Grįžęs 1384 m. į Lietuvą, jis gavo dalį tėvo palikimo, tik be jo centro — Trakų. Todėl jis pradėjo naują kovą. Dabar jis reikalavo ne tik tėvo palikimo, bet svajojo ir apie visą Lietuvą. Pagaliau jis tą pasiekė 1392 m. Astravos sutartimi. Tiesa, jis atgavo tiktai Trakus ir visas prieš pabėgant į ordiną valdytąsias žemes, o Vilnius ir toliau buvo laikomas Jogailos sritim (Vytautas gavo jį valdyti tik, kaip Jogailos vietininkas). Bet būdamas Vilniaus srities valdovas, tuo pat jis pasidarė ir visos Lietuvos valdovu. Jis nesitenkino vietininko vaidmeniu, bet suėme į savo rankas visą valdžią, ir labai greit net patsai Jogaila nieko nebegalėjo veikti Lietuvoje be Vytauto. Taip tad iš Jogailos vietininko pasidaręs valdovu, Vytautas sukūrė didingą Lietuvos istorijos epochą.

Vytauto kovos su sričių kunigaikščiais ir valstybės suvienijimas

Senoji Lietuvos valstybė nebuvo centralizuota. Pačiam didžiajam kunigaikščiui priklausė tik Vilniaus sritis, o visi kiti sričių kunigaikščiai buvo tik jo vasalai. Jie turėjo eiti į karą, mokėti tam tikrus mokesčius ir negalėjo varyti savarankiškos užsienio politikos. Bet kartais, kai didžiojo kunigaikščio soste sėdėdavo silpnas valdovas, jie nustodavo jo klausę, nemokėdavo mokesčių ir varydavo savišką politiką. Jogailai valdant, kai ėjo kovos su Kęstučiu, o vėliau su Vytautu, — sričių kunigaikščiai pasijuto esą savarankiški. Tad, Vytautui ėmus valdyti Vilnių, daugelis jų nė neketino jo klausyti. Mat, kiekvienas Algirdo sūnus jautėsi Vilniaus sričiai turįs daugiau teisių, negu Vytautas. Bet Vytautas iš pat pradžių parodė tvirtą valdovo ranką, ir visi nepaklusnūs kunigaikščiai buvo ne tik suvaldyti, bet net pašalinti iš savo vietų; jų vietose buvo pastatyti Vytauto vietininkai bajorai.

Vytautas iš visų reikalavo nuolankaus paklusnumo, bet visą laiką dėjosi tą darąs Jogailos įsakytas ir, kad būtų pačiam mažiau rūpesčių, visus pašalintuosius kunigaikščius siuntė Jogailai. Nepaklusniesiems sutramdyti jam nereikėjo Jogailos pagalbos. Mat, jis buvo pirmasis visos Lietuvos valdovas, kurs savo tiesioginėje valdžioje turėjo tokiuos didelius plotus. Gediminas visą Lietuvą buvo išdalinęs sūnums, Algirdas turėjo tik Vilniaus sritį, o Vytautas iš pat pradžių turėjo ir Vilniaus sritį ir buvusias Kęstučio žemes. Todėl jam pakako jėgų prie šitų savo žemių prijungti dar kitoms kunigaikščių valdomoms sritims.

Pirmiausia Vytautas suvaldė nepaklusnų jauniausiąjį Jogailos brolį Švitrigailą, kuris po motinos mirties savavališkai buvo užėmęs jos valdytąją Vitebską. Švitrigaila buvo apsuptas didelės Vytauto kariuomenės, suimtas ir išsiųstas Jogailai į Krokuvą. Vitebskui Vytautas paskyrė savo vietininką. Maždaug tuo pat metu tokio pat likimo sulaukė ir kitas Jogailos brolis, Kaributas, kuris valdė Naugardą Sieverską. Iš Liubarto sūnaus, Teodoro, tais pačiais metais (1393 m.) buvo atimtas Vladimiras, o iš Karijoto sūnaus, Teodoro, — Podolė. Liubartaičiui Jogaila buvo davęs Kaributo valdytąjį sritį, bet tas nesutiko ir pabėgo į Vengriją. Ten pat pabėgo netrukus ir Karijotaitis. Šie, o taip pat Švitrigaila, susidėję su vokiečių ordinu, bandė kariauti su Vytautu. Bet jiems nesisekė, ir pagaliau turėjo nusileisti. Ilgiausiai nenusileido Švitrigaila; čia susitaikindamas, čia vėl pabėgdamas, jis visą laiką kovojo su Vytautu, kol pagaliau Vytautui mirus gavo valdyti visą Lietuvą.

Netrukus neteko savo srities ir Kijevo kunigaikštis, Jogailos brolis Vladimiras. Kijevas buvo atiduotas Skirgailai; o kai šis po kelerių metų (1397 m.) mirė nunuodytas, Vytautas ir ten paskyrė savo vietininką — Alšėnų kunigaikštį Joną Algimantaitį. Tuo būdu tiesioginei Vytauto valdžiai atiteko ir ši, viena iš stambiausiųjų kunigaikštysčių. Iš visų čia suminėtų sričių ne visiškai perėjo į Vytauto valdžią tik viena Podolė: mat, ji iš seno buvo glaudžiai susijusi su Lenkija. Pašalinus Karijotaitį, ji buvo padalinta į 3 dalis: vakarinė dalis buvo priskirta prie Lenkijos, vidurinė buvo atiduota valdyti, kaip lenas, artimam Vytauto šalininkui, Lenkijos didikui Spytkui iš Melštyno, o Vytauto tiesioginei valdžiai atiteko tik rytinė jos dalis.

Šitais Vytauto žygiais buvo panaikintos visos stambiausios kunigaikštystės. Sričių santvarka buvo palikta, kokia buvusi, tik vietoje kunigaikščių jas valdė Vytauto vietininkai. Tad jam teko ir visos buvusiųjų sritinių kunigaikščių pajamos ir kariuomenė. Tuo būdu jis patapo turtingesnis ir galingesnis. Šituo metu jam nebuvo jokios naudos rodyti nepaklusnumą Jogailai. Todėl žodžiais jis dėjosi esąs ištikimas Jogailos ir Lenkijos vasalas ir išlikusiems sričių kunigaikščiams leido reikšti ištikimybės priesaikas Jogailai, tačiau valdyti jis valdė pats vienas: Jogaila be jo nieko negalėjo padaryti Lietuvoje. Jis pasidarė Jogailos sąjungininkas, o ne valdinys. Jis pats iš pradžių titulavosi tik Trakų kunigaikščiu, bet po kelerių metų (pirmą kartą 1395 m.) ėmė tituluotis didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu.

Vytauto santykiai su vokiečių ordinu ir Salyno sutartis (1398 m.)

Dusyk Vytauto apgautas, ordinas buvo labai ant jo įtūžęs ir tuojau pasiryžo jam atkeršyti. Vytautui grįžus į Lietuvą, kitais metais ordino kariuomenė sudegino Gardiną, Merkinę ir Lydą; trečiais metais vokiečiai buvo užpuolę patį Vilnių, tačiau pilies neįstengė paimti. Vytauto sugriautą Ritersverderį jie bandė atstatyti, bet atėjęs su kariuomene Vytautas sutrukdė, ir visą paruoštą medžiagą jie nuplukdė į Ragainę.

Tuo metu ordinui buvo jau sunkiau kariauti. Mat, po Lietuvos krikšto Jogaila ir Vytautas varė gyvą propagandą Vakaruose, kaltindami ordiną, kad jis norįs užgrobti krikščioniškąjį kraštą. Jie galų gale pasiekė tai, kad Čekų karalius ir Vokiečių imperatorius Vaclovas uždraudė ordinui kariauti su Lietuva. Ordinui ypač rūpėjo gauti Žemaičius: jis jau nebeturėjo vilties nukariauti visos Lietuvos. Tad, Vytautui sutinkant atiduoti ordinui Žemaičius, jam nebebuvo jokios prasmės nesi-taikinti.

Ir Vytautui taika buvo reikalinga, nes tuo metu jis turėjo daug rūpesčių rytuose: tuomet buvo atsiradus proga paimti į savo valdžią visą Rusiją; todėl jam reikėjo turėti laisvas rankas vakaruose. Ordino siūlomos taikos sąlygos buvo gana sunkios, tačiau Vytautas niekuomet nesibaidė jokių sąlygų. Jis tikėjosi, kad, susitaikinęs su ordinu, nukariaus Rusiją, o tada atsiims iš ordino, ką dabar jam turi atiduoti.

1398 m. buvo padarytas laikinis susitarimas, o kiek vėliau įvyko iškilmingas Vytauto ir magistro susitikimas, kurio metu buvo pasirašyta taikos sutartis. Susitikimas buvo Salyne (sala Nemune, buvusi apie dabartinę Kulautuvą). Nuo pasirašymo vietos ir sutartis vadinama Salyno sutartim. Ja Vytautas sutiko užleisti ordinui Žemaičius iki pat Nevėžio; ordinui, be to, buvo palikta šiaurinė Suvalkų krašto dalis (anapus linijos, einančios nuo Salyno tiesiog į Šešupę, ir kairysis Šešupės krantas). Už tai ordinas sutiko ne tik nepulti Lietuvos, bet net padėti Vytautui rytuose.

Vytauto savarankiškumo didėjimas

Vytauto santykiai su Jogaila. Salyno sutarties sudarymo metu Vytautas juridiškai buvo laikomas tik Jogailos vietininku. Ta proga reikia pasakyti, kad tada, kai jo interesams būdavo patogu, jis noriai dėdavosi Jogailos vietininku (pavyzdžiui, jei kada ordinas reikalaudavo iš jo ko nepriimtino, jis atsikalbinėdavo negalįs to padaryti be Jogailos žinios); bet kada reikėdavo ginti savo ir Lietuvos reikalus, jis tos priklausomybės nepaisydavo. Taigi ir Salyno sutartis buvo sudaryta jo paties autoritetu: Jogaila ten nė žodžiu neminimas. Vytautas pats, nesiklausęs Jogailos, padarė su ordinu taiką ir net užleido ordinui didelius jam pavestos valstybės plotus.

Jogaila apie tą sutartį žinojo iš anksto, tačiau nenorėjo jos sutrukdyti: mat, jis jau buvo apsivylęs Lenkų karūna. Lenkijoje jį labai varžė ponai, todėl jis pats norėjo, kad Lietuva išliktų tvirtoje didžiojo kunigaikščio valdžioje. Kadangi Vytautas visada sakėsi esąs tik jo vietininkas, tai Jogaila jam nekliudė. Jogaila niekuomet neketino atsisakyti nuo Lietuvos, tikėjosi, kad jei ne jis pats, tai bent jo laukiamieji vaikai gaus tvirtą, Vytauto sutvarkytą Lietuvą. Bet toks Vytauto šeimininkavimas nepatiko lenkams ir Jadvygai. Todėl ši daug kartų bandė įsikišti ir suvaržyti Vytautą. Vieną kartą ji net pareikalavo, kad Vytautas mokėtų jai duoklę (mat, Jogaila buvo užrašęs žmonai dalį žemių Vytauto valdomuose kraštuose). Vytautas tokį reikalavimą palaikė įžeidimu. Jis pranešė Jadvygos reikalavimą sukviestiesiems bajorams; visi atsakė pasipiktinimo audra ir pareiškė, kad jie esą laisvi ir kad niekuomet nemokėję ir nemokėsią Lenkijai duoklės. Vytautas nusiuntė Jadvygai neigiamą atsakymą; bajorų pasipriešinimas jam buvo geras pretekstas atsisakyti nuo Jadvygos reikalavimo ir pačiam dėtis niekuo nekaltam.

Vytauto apgarsinimas Salyne Lietuvos karalium. Kiek savarankiškas jautėsi Vytautas, parodo jau viena tik Salyno sutartis. Bet Salyne įvyko dar vienas faktas, kuris liudija, kad ir Lietuvos bajorija jautėsi esanti visiškai nepriklausoma ir savo valdovu laikė tik vieną Vytautą. Per suvažiavimą ordino magistras buvo iškėlęs puotą. Jos metu Lietuvos bajorai triukšmingai apgarsino Vytautą savo karalium. Jis pats iš to nepadarė jokių išvadų: viskas pasibaigė paprastu puotos epizodu. Bet jau pats faktas rodo, kad, dar tebebūdamas Jogailos vietininku, jis buvo tiek iškilęs, jog Lietuvos bajorai jį vieną telaikė savo valdovu. Jis pats tuo tarpu tenkinosi faktiškąja savo galybe, nė kiek nesirūpindamas, kad juridiškai buvo laikomas tik Jogailos vietininku. Jis dar turėjo didelių planų, todėl jam būtų buvę nenaudinga garsintis nepriklausomu nuo Jogailos, nes būtų tekę sueiti į konfliktą su juo ir su Lenkija. Jis norėjo dar palaukti.

Vytauto veikla rytuose ir Vorsklos mūšis (1399 m.)

Vytautas tam padarė Salyno sutartį su ordinu, kad galėtų laisvai veikti rytuose. Čia, dar tebekariaudamas su sritiniais kunigaikščiais, jis buvo paėmęs į savo valdžią Smolenską. Dėl Smolensko jis buvo susikirtęs su savo žentu, Maskvos kunigaikščiu Vosylium, tačiau buvo išvengta karo; Smolenskas liko Lietuvos valdžioj. Dabar Vytautui atsirado naujų gražių perspektyvų.

Pas Vytautą buvo atbėgęs baisaus Tamerlano išvytas iš savo valstybės totorių chanas Tochtamyšas. Vytautas pažadėjo grąžinti jam sostą, o Tochtamyšas už tai pažadėjo atsisakyti nuo Rusijos ir Vytautui dar suteikti pagalbos. Tuojau buvo pradėta ruoštis dideliam žygiui, kuris plačiai išgarsino Vytauto vardą. Popiežius leido paskelbti Lenkijoj kryžiaus žygį prieš totorius, ir daugelis Lenkų ponų mielai sutiko prisidėti prie Vytauto žygio. Kariuomene buvo koncentruojama Kijeve, kur Vytautas visą vasarą laikė atvykstantiems kryžeiviams paruoštus stalus. Atėjo į pagalbą ir ordino kariuomenė, ir pagaliau visa didžiulė armija ištraukė į totorių kraštus. Įsidėmėtina, kad tai buvo pirmas atsitikimas, kada kryžiaus žygis prieš netikėlius totorius buvo vadovaujamas Lietuvos valdovo. Kryžiuočiai irgi ėjo po jo vėliava (o kaip dar neseniai tokie pat kryžiaus žygiai buvo ruošiami prieš Lietuvą!).

Vytautas susitiko su totoriais prie Vorsklos upės ir skaudžiai pralaimėjo mūšį: žuvo trys ketvirčiai jo kariuomenės ir daugybė kunigaikščių. Pats Vytautas kartu su broliu Zigmantu vos išsigelbėjo, pasinaudoję nakties tamsa.

Vorsklos mūšio padariniai ir jų likvidavimas

Smolensko sukilimas. Nelaimingas Vorsklos mūšis buvo didelis smūgis Vytauto rytų politikai. Pirmučiausia nuo Vytauto atsimetė Smolenskas (jo vietininkas buvo užmuštas, ir grįžo senasis Smolensko kunigaikštis Jurgis). Vytautui pasisekė atsiimti Smolenską tik po kelerių metų, kai buvo sutvarkyti reikalai su Lenkija ir padaryta nauja taika su ordinu (1404 m.). Suruošus naują didelį žygį (1405 m.), Smolenskas buvo vėl paimtas, ir šį kartą išbuvo Lietuvos valdžioje daugiau, kaip 100 metų (iki 1514 m.). Tai buvo labai stipri ir svarbioje vietoje stovinti tvirtovė, kuri saugojo visas Padnieprės sritis. Užtat dėl jos paskui ilgą laiką negalėjo būti pastovios taikos su Maskva. Bet šiuo tarpu karo buvo išvengta ir su Maskva ir su Pskovu, kuris dėl Smolensko taip pat buvo bepradedąs karą.

Naujas santykių sunormavimas su Lenkija (1401 m.). Kaip tiktai per pat Vytauto žygį prieš totorius mirė Jogailos žmona Jadvyga (gimusi jų duktė mirė kelios valandos dar prieš motiną). Jadvyga buvo tikroji jungtis, jungusi Jogailą su Lenkų karalyste, nes tik jos vaikai tegalėjo tikėtis paveldėti sostą. Jai mirus, Jogaila liko lyg svetimas Lenkijai. Be to, Lenkijoj buvo kilęs nepasitenkinimas per dideliu Vytauto savarankiškumu, ir ji bijojo, kad iš atsikviestojo Jogailos neturėsianti jokios naudos, kad Lietuva nueisianti savais keliais. Tuojau buvo iškeltas klausimas aiškiau sunormuoti Vytauto būklę. Vytautas tam nesipriešino; jis ir dabar prisipažino gavęs Lietuvą iš Jogailos, bet tuo tarpu neketino jos grąžinti. Po ilgų derybų, 1401 m. buvo pasiektas naujas susitarimas, kurs buvo patvirtintas 4 atskirais dokumentais: atskirais dokumentais jį patvirtino Vytautas, Jogaila, Lietuvos ir Lenkų bajorai. Vytauto ir Lietuvos bajorų dokumentai buvo parašyti Vilniuje; Jogailos dokumentas yra žuvęs, tad nežinia, kur jis duotas; lenkų bajorai savo dokumentą surašė Radome. Todėl šis susitarimas yra vadinamas Vilniaus Radomo susitarimu. Juo buvo patvirtintas Vytauto savarankiškumas: jis buvo paskelbtas tikruoju valdovu, bet kartu buvo garantuota, kad po jo mirties visa Lietuva turėsianti grįžti Jogailai ir jo įpėdiniams, Lenkų karaliams. Iš savo pusės Lenkų bajorai pasižadėjo, kad mirus Jogailai nerinksią naujo karaliaus be lietuvių ir be Vytauto žinios. Tuo būdu Lietuvos savarankiškumas buvo paskelbtas tik laikinis — iki gyvos Vytauto galvos. Toliau turėjo būti jau viena bendra valstybė. Vytautas su tuo sutiko, nes tikėjosi vėliau viską pakeisti, o tuo tarpu tas jam nieko nekliudė.

Vytauto kovos su ordinu dėl Žemaičių

Žemaičių būtis ordino valdžioje. Pirmą kartą Žemaičiai buvo atiduoti ordinui Jogailos dar 1382 m. (iki Dubysos). Pabėgdamas į ordiną, Vytautas irgi atiduodavo jam Žemaičius (1384 ir 1390 m.). Tačiau ordinas vis nepajėgdavo jų užimti. Po Salyno sutarties žemaičiai taip pat nepasidavė geruoju: juos teko jėga pavergti. Ir užėmęs kraštą ordinas galėjo laikytis tiktai pilyse. Todėl kryžiuočiai pristatė Žemaičiuose daugybę pilių (vieną pilį net patsai Vytautas jiems padėjo statyti). Ordinas bandė ir geruoju patraukti žemaičius: į sunaikintą kraštą gabeno gyvulius, maistą ir kūrė ūkius. Tuo būdu dalis žemaičių buvo priviliota ir vyko į Marijenburgą krikštytis, nes, Vytautui remiant ordiną, nebebuvo vilties išsivaduoti.

1401—1404 m. kovos. Bet Vytautas rėmė ordiną tik tol, kol turėjo kitų svarbių reikalų. Kai tik jo reikalai pagerėjo, jis tuojau parodė, kad neatsisako Žemaičių. Sunormavęs santykius su Lenkija, jis tuojau sumažino savo draugiškumą ordinui. Atstatęs Kauno ir kitas ordino pasieny sugriautas pilis, jis pradėjo raginti žemaičius keltis pas jį. Ordinas, remdamasis Salyno sutartim, reikalavo, kad pabėgėliai žemaičiai būtų jam grąžinami. Bet sutarty buvo minimi tik nelaisvieji valstiečiai, ir Vytautas teisinosi, kad laisvieji galį kilnotis kur tinkami. O nustatyti, kas Žemaičiuose buvo laisvas, o kas ne, buvo labai sunku. Todėl jis nepaisė ordino reikalavimo. Pagaliau santykiai tarp ordino ir Vytauto tiek paaštrėjo, kad jis parėmė žemaičius, ir tie visus kryžiuočius išvarė iš savo krašto. Jie sugriovė net Klaipėdą ir įsiveržė į ordino žemes už Nemuno. Tada ordinas nusprendė paremti iš Lietuvos pabėgusį ir vis dar nenurimstantį Švitrigailą. Kai šis apsiėmė laikytis Salyno sutarties, ordinas pradėjo karą, norėdamas pašalinti Vytautą ir jo vietoje pastatyti Švitrigailą. Jo kariuomenė buvo pasiekusi net Vilnių, bet nieko nelaimėjusi grįžo, siaubdama kraštą. Jogailai ir Vytautui pasiskundus, popiežius 1403 m. uždraudė ordinui pulti krikščioniškąją Lietuvą. Ordinas, žinoma, į tai nebūtų atsižvelgęs, bet Vytautas su Jogaila linko taikintis. Vytautui buvo svarbu turėti laisvas rankas atsimetusiam Smolenskui atgauti. Todėl 1404 m. Racionže (Lenkijoje) buvo padaryta nauja taika su ordinu. Žemaičiai vėl buvo atiduoti ordinui, bet sutartyje buvo įrašytas vienas Vytautui labai naudingas nuostatas, — kad jis galėsiąs pasiimti iš Žemaičių 250 gyventojų. Tatai jam vėliau labai pravertė.

Žemaičių sukilimas 1409 m. Po Racionžo taikos Vytautas dėjosi norįs laikytis taikos sąlygų ir net pats padėjo ordinui pavergti nepasiduodančius Žemaičius. Bet po sėkmingo žygio į Smolenską jis vėl ėmė ieškoti progos Žemaičiams atsiimti. Ordinas tuo tarpu Žemaičiuose statėsi pilis ir ėmėsi visokių priemonių prieš galimą sukilimą. Žymesniųjų bajorų vaikai buvo net išvežti į Pavyslį, kaip įkaitai. Ordino valdžia buvo labai žiauri. Lig šiol laisvi buvusieji žemaičiai buvo varomi prie darbų ir buvo apdėti dideliais mokesčiais; keliai į Aukštaičius buvo budriai saugomi. Dėl viso to žemaičiai tuojau pradėjo nerimauti. Jau 1407 m. jie išsiuntinėjo raštus Europos valdovams, skųsdamiesi dėl ordino žiaurumų ir priespaudos. Kitais metais krašte jau buvo pilna Vytauto atsiųstų žmonių, ir bruzdėjimas ėjo atviryn. Tada ordinas ėmė reikalauti, kad Vytautas atsiimtų tuos savo 250 žmonių, kuriuos turėjo gauti pagal Racionžo sutartį. Bet Vytautas nesiskubino ir vis tęsė derybas. Bijodamas sukilimo, ordinas pareikalavo iš žemaičių naujų įkaitų; vietoj įkaitų jis sulaukė visuotinio sukilimo. Vytautas pats dar laikėsi nuošaliai, bet jo pasiųsti bajorai veikė kartu su žemaičiais, ir 1409 m., pradėjus nuo Skirsnemunės, buvo sudegintos visos kryžiuočių pilys, o jie patys buvo išvyti iš Žemaičių.

Tais pačiais 1409 m. Lietuvoje buvo nederlius. Jogaila, norėdamas padėti Lietuvai, siuntė jai javų. Tačiau ordinas Ragainėje juos sulaikė. Tatai Vytauto santykius su ordinu visai nutraukė, ir jis, jau nebesislėpdamas, nusiuntė į Žemaičius savo bajorų ir paėmė juos į savo valdžią. Po to karas su ordinu jau buvo nebeišvengiamas.

Lietuvos ir Lenkijos karas su ordinu 1410 m.

Pasiruošimas karui. Ordinas iš pradžių manė, kad jam teks kariauti su vienu Vytautu. Bet Jogaila pareiškė, kad jis eisiąs išvien su Vytautu. Norėdami sulaikyti ordinui pagalbą iš Vakarų, jie abudu išsiuntinėjo po visą Europą skundus, kaltindami ordiną, kad jis puoląs Lietuvą, norėdamas ją užgrobti, o krikščionybe visai nesirūpinąs, kad, penkerius metus valdydamas Žemaičius, jis visai nesirūpinęs jų krikštu, nestatęs bažnyčių ir t.t. Ordinas savo rėžtu išsiuntinėjo raštus, kaltindamas Vytautą su Jogaila, kad šie apgavikiškai remią pagonis žemaičius.

Ordinas nesiskubino į Žemaičius, bet pirmučiausia puolė Lenkiją (1409 m.). Iš Lenkijos jo kariuomenė buvo išvyta, ir netrukus buvo padarytos vienerių metų paliaubos. Paliaubų metu susitarta pavesti ginčą išspręsti imperatoriui Vaclovui. Kitais metais, į ordino pusę patrauktas, Vaclovas pripažino jam Žemaičius ir visą kairiąją Panemunę iki Gardino. Jogaila su Vytautu apkaltino Vaclovą šališkumu ir, pratęsę paliaubas su ordinu iki 1410 m. šv. Jono (birželio 24 d.), ėmė ruoštis dideliam žygiui. Jie bandė patraukti į savo pusę Vengrų karalių, imperatoriaus Vaclovo brolį Zigmantą, bet tas, norėdamas išardyti abiejų pusbrolių vienybę, pasiūlė atvykusiam pas jį Vytautui karūnuotis Lietuvos karalium. Tada ne metas buvo pyktis su Lenkija dėl tuščio karaliaus titulo, tad Vytautas atmetė Zigmanto pasiūlymą. Nuostolis dėl pairusių derybų buvo nedidelis: sąjunga su savo tikslų siekiančiu Zigmantu negalėjo būti naudinga Lietuvai.

Užtat Vytautui vėliau pasisekė padaryti paliaubų sutartį su livoniške ordino šaka, ir ji nedalyvavo netrukus įvykusiame didžiame Tanenbergo mūšyje.

Tanenbergo mūšis 1410 m. liepos 15 d (Žalgirio mūšis). Surinkę savo jėgas ir prisisamdę Vakaruose daug karių, ypač čekų, Jogaila su Vytautu sutarė savo kariuomenes sujungti Lenkijoje ties Červinsku (prie Vyslos). Viskas buvo daroma taip slaptai, kad ordinas nieko nesuuodė ir laukė užpuolimų skyrium iš Lietuvos ir iš Lenkijos. Todėl vienas dideles savo jėgas jis paliko saugoti pilių nuo Lietuvos, o kitas paliko Pamary saugoti nuo Lenkų. Bet sąjungininkų planas buvo kitoks. Mūšis įvyko ordino žemėje, tarp Tanenbergo ir Griunvaldo.

Ordinas prisikvietė daugybę svečių ir samdytos kariuomenės iš vakarų Europos. Iš viso jis atsivedė prie Tanenbergo apie 12.000 karių. Lietuvių ir lenkų kariuomenėje galėjo būti apie 15—20.000 karių, bet jie buvo menkiau apginkluoti. Tad ordinas tikėjosi lengvai laimėti. Bet viskas išėjo kitaip. Ordinas nesugebėjo sukliudyti abiem sąjungininkų kariuomenėm susijungti, ir liepos 15 d. jos jau buvo išrikiuotos mūšio lauke. Ordino kariuomenė, atėjusi vėliau, buvo išvargusi; audra ir didelis lietus paskutinę naktį jai nedavė net gerai pailsėti. Tuo tarpu sąjungininkai buvo mažiau keliavę ir nakvojo miške, kurs apsaugojo juos nuo audros.

Lenkų kariuomenę mūšiui rikiavo Zindramas iš Maškovičių, o lietuvių kariuomenę — pats Vytautas. Jogaila, specialios sargybos saugomas, išklausė net kelias mišias paeiliui, o Vytautas, keisdamas pavargstančius arklius, su keliais palydovais skrajojo tarp kariuomenės eilių, duodamas paskutinius įsakymus. Visų viršininku buvo laikomas Jogaila, ir jis turėjo duoti ženklą mūšiui pradėti. Vytautas buvo sudarytosios karo tarybos pirmininkas, todėl jisai buvo ir tikrasis mūšio vadas. Mūšio laimėjimo nuopelnas, be abejo, pirmučiausia priklauso Vytautui.

Tanenbergo (Žalgirio) mūšio planas

Tanenbergo (Žalgirio) mūšio planas

Sąjungininkų kariuomenė buvo išrikiuota trimis eilėmis; lietuviai buvo dešinėje, o lenkai kairėje. Ordino kariai nekantravo, tačiau nedrįso pulti, nes būtų tekę kautis miške. Jie norėjo, kad pirmieji pultų sąjungininkai. Magistras nusiuntė Vytautui ir Jogailai du plikus kardus, ragindamas nesislapstyti krūmuose. Jogaila ilgai delsė, bet, Vytauto raginamas, pagaliau sėdo ant arklio ir, išjojęs ant kalvos stebėti mūšio, davė ženklą jį pradėti. 

Prasidėjus mūšiui, magistras didžiausias savo rinktines jėgas — sunkiai šarvuotą kavaleriją, metė prieš lietuvius. Po valandos karšto mūšio lietuviai pasitraukė. Liko tik eilių vidurys ir kairiajam sparne išrikiuoti lenkai. Čia dar 3 valandas ėjo smarkios kovos. Kryžiuočiai buvo jau beapsupą lenkus ir būtų juos sumušę, bet tuo momentu Vytautas atvedė paskutinius savo rezervus, t. y. antrąsias kariuomenės eiles. Mūšio įkaršty atsirado ir pasitraukę dešiniojo sparno lietuviai. Greičiausiai, jie bus tyčia pasitraukę, norėdami nuvilioti kryžiuočius gilyn į savo eiles, kad galėtų vėliau paspausti iš šono (tai buvo lietuviams gerai pažįstamas, totorių dažnai vartojamas, taktinis manevras). Tuo pasitraukimu nuo sąjungininkų vidurio ir kairiojo sparno buvo nutraukta daug priešo jėgų, kurios nespėjo laiku grįžti ir susitvarkyti, o grįžę lietuviai užėjo kryžiuočiams iš šono. Jiems paspaudus,kryžiuočių tarpe kilo panika — jų eilės pakriko. Mūšio vietoje krito lietuvio ietim pervertas patsai magistras Ulrichas von Jungingenas ir daugybė riterių. Dalis kariuomenės dar bandė gintis, pasislėpusi už gurguolių, tačiau ir ji buvo sumušta. Tik maži kryžiuočių likučiai tepaspruko, o visi kiti žuvo kovos lauke arba bėgdami iš jo.

Ordinas buvo įsitikinęs mūšį laimėsiąs ir iš anksto buvo pasiruošęs laimėjimo puotai. Visa turtingoji jo stovykla atiteko nugalėtojams. Be vyno ir valgymų, stovykloje buvo rasta daugybė pančių belaisviams sukaustyti. Bet jie atiteko patiems vokiečiams.

Karo pabaiga ir Tomo taika (1411 m.)

Magistro Ulricho v. Jungingeno paminklas prie Tanenbergo.

Magistro Ulricho v. Jungingeno paminklas prie Tanenbergo.

Tą pačią dieną po mūšio nei lietuviai nei lenkai toli nesivijo kryžiuočių, nes reikėjo pasilsėti. Sąjungininkų kariuomenė tik po kelių dienų teišsirengė Marijenburgo link. Tuo tarpu ordino vadovybę paėmęs komtūras Henrikas von Plauenas suskubo surinkti jėgų, ir sąjungininkams nebepasisekė paimti Marijenburgo; ypač nepasisekė dėl to, kad Vytautas, dėl gerai nežinomų priežasčių, netrukus su savo kariuomene grįžo namo. Jis greičiausiai nenorėjo leisti per daug laimėti lenkams, nes patsai, be Žemaičių ir Užnemunės (Suvalkų krašto), nieko daugiau nesitikėjo gauti. Jam pasitraukus, turėjo atsitraukti ir Jogaila.

Dar kiek laiko karas tęsėsi tarp ordino ir Lenkų, bet 1411 m. pagaliau buvo pasirašyta taika. Ordinui ji buvo palyginti lengva: jis turėjo sumokėti 100.000 kapų skatikų karo išlaidų, grąžino kai kurias žemes Lenkijai ir iki gyvos Vytauto ir Jogailos galvos atsisakė nuo Žemaičių. Bet kadangi nei Vytautas nei Jogaila niekad neketino išsižadėti Žemaičių, tai byla dėl jų dar ilgai tęsėsi. Tik po 11 metų ir po keleto naujų karų ordinas visiškai išsižadėjo Žemaičių.

Tanenbergo laimėjimo reikšmė. Tanenbergo mūšyje ordino jėgos buvo sunaikintos. Nors jis dar liko gana stiprus, tačiau jau nebegalėjo grobti Lietuvos žemių. Pralaimėjimo garsas aplėkė visą pasaulį, ir visi žinojo, kad ordinas pralaimėjo mūšį ne su pagonimis, o su dviem valdovais krikščionim. Niekas nebeskubėjo jo gelbėti, kaip kad, pavyzdžiui, po katastrofiško Durbės mūšio (1260 m.); jau nebegalima buvo išgauti iš popiežiaus kryžiaus žygio paskelbimo. Po šito pralaimėjimo ordinas nebegalėjo atsilaikyti prieš sujungtas lietuvių ir lenkų jėgas ir po truputį ėmė silpnėti; atsirado nesutarimų ir jo viduje, о XVI amžiuje jis visai išnyko. Bet per visą Vytauto viešpatavimo laiką jis dar tebebuvo gana stipri pajėga.

Tanenbergo (Žalgirio) mūšis nebeleido susijungti abiem ordino šakom. Livoniškė šaka, kad ir klausė to paties didžiojo magistro, tačiau turėjo ir savo krašto magistrą, turėjo ir šiaip savotiškų skirtumų ir, tęsdama kalavijuočių tradiciją, visada varė atskirą politiką Todėl ji nedalyvavo net Tanenbergo mūšyje. Po šio mūšio ji ėmė dar labiau tolti nuo Prūsų ordino, ir pagaliau jos likimas nuėjo visai kita linkme. Šitas didysis mūšis sutriuškino viso germaniškojo pasaulio bangą, kuri taip triukšmingai veržėsi į rytus. Pavergę Žemaičius ir užėmę visą Pabaltijį, jie būtų ėję dar toliau, į krašto gilumą; tačiau šitas pralaimėjimas visoms jų pastangoms pastatė neperžengiamą sieną. Tuo laimėjimu buvo išgelbėtos ne tik likusios nepavergtos lietuvių žemės, bet ir platūs slavų kraštai. O laimėta buvo daugiausia lietuvių. Tą karą suruošė du lietuviai — Jogaila su Vytautu. Vytautas vadovavo pačiam mūšiui, tad jisai buvo ir tikrasis nugalėtojas.

Vokiečiai šitą skaudų savo tautai smūgį tebejaučia dar ir dabar. Todėl kai maršalas Hindenburgas nelabai toli nuo tos vietos (Tanenbergo) didžiojo karo metu sumušė rusų armiją ir tuo nulėmė viso fronto likimą, — vokiečiai ir tą mūšį pavadino Tanenbergo mūšiu. Vokiečiai lyg pasijuto atkeršiję rytams už aną skaudų smūgį tik po 500 metų. Ir dabar jie toje vietoje daro visokias iškilmes, pastatė paminklą, palaidojo mirusį prezidentą maršalą Hindenburgą, nors ten yra ne vien laimėjimo, bet ir skaudaus pralaimėjimo (prieš 500 metų) vieta.

Naujas sunormavimas santykių su Lenkija — Horodlės aktai (1413 m.)

Lietuvos Lenkijos santykiai iki Horodlės akto keitėsi net keletą kartų. Pirmiausia, kai Jogaila išėjo į Lenkiją, jis ir visi kunigaikščiai pasižadėjo, kad Lietuva bus su Lenkija sujungta ir paties Jogailos valdoma. Kaip ji turės būti valdoma, tada nebuvo numatyta. Vėliau pasirodė, kad iš Krokuvos negalima valdyti Lietuvos, ir Jogaila savo vietininku paskyrė brolį Skirgailą (žiūr. 108—109 psl.). O kai Skirgaila nepajėgė tvarkyti Lietuvos ir kai Vytautas, sukėlęs bajorus ir kunigaikščius, nepatenkintus lenkų kišimusi į Lietuvos vidaus reikalus, pradėjo kovą, — Jogaila savo vietininku pastatė Vytautą. Jis gavo dar platesnes teises, negu turėjo Skirgaila ir, labai greit iškilęs, pasidarė visiškai savarankišku valdovu. Tada lenkai, pabūgę jo savarankiškumo, ėmė reikalauti iš naujo sunormuoti Vytauto ir Lietuvos santykius su Jogaila bei Lenkija. Kai Lenkijoje po Jadvygos mirties pašlijo Jogailos būklė, o Vytautas po nelaimingo Vorsklos mūšio atsidūrė keblioje politinėje painiavoje, tai, nenorėdamas dar labiau paaštrinti santykių su Lenkija, jis sutiko iš naujo sunormuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius. Tada atsirado vadinamieji Vilniaus ir Radomo aktai (žiūr. 123 psl.). Jais Vytauto savarankiškumas buvo patvirtintas, jis pats buvo pripažintas visos Lietuvos valdovu, bet kartu buvo nustatyta, kad Lietuva, kaip atskira valstybė, turės gyvuoti tik iki gyvos jo galvos; jam mirus, ji turėjo atitekti Jogailai ar jo įpėdiniams, Lenkų karaliams.

Vytautas su šitokiais lenkų reikalavimais tada sutiko, nes, turėdamas daug rūpesčių Lietuvoje, nenorėjo nei patsai su lenkais pyktis nei padaryti keblumo Jogailai, kuris ir be to jau nesugyveno su lenkais ir net buvo žadėjęs grįžti į Lietuvą. Vytautui daug patogiau buvo dėl ramybės nusileisti, juo labiau, kad jis tikėjosi Lietuvos likimą vėliau išspręsti. Pagaliau, kas bus jam mirus, apie tai jis mažai tegalvojo, nes nei jis nei Jogaila dar neturėjo jokių įpėdinių. Todėl vėlesniojo valstybės likimo klausimas daugiau rūpėjo ne jiems, o patiems kraštams, t. y. Lietuvai ir Lenkijai.

Šis 1401 m. susitarimas nė kiek nekliudė Vytautui tęsti savo politikos. Pripažintas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, jis iš visų dar likusių sritinių kunigaikštėlių pareikalavo sau ištikimybės priesaikos, ir jie visi jam prisiekė taip pat, kaip kad anksčiau prisiekdavo Jogailai. Todėl šis susitarimas jam išėjo net į naudą. Kunigaikščiai pasidarė nebe Jogailos, o jo valdiniai. Tuo būdu Lietuvoje tebuvo tik vienas valdovas — Vytautas. Kai lenkai, pabūgę jo savarankiškumo, buvo pradėję reikšti nepasitenkinimą, jis vėl davė naujus raštus, kuriais pasižadėjo laikytis 1401-jų metų sutarties. Tačiau, nepaisydamas šitų, kelis sykius pakartotų pasižadėjimo raštų, jis elgėsi visiškai savarankiškai. Patraukęs į savo pusę daugelį Lenkų ponų ir geruoju sugyvendamas su Jogaila, jis įgijo didelę įtaką net pačioj Lenkijoj.

Horodlės suvažiavimas ir jo aktai. Įsigalėjęs ir pasidaręs tikru Lietuvos valdovu, Vytautas vis dėlto neketino nutraukti santykių su Jogaila ir Lenkija. Sąjunga su Lenkija Lietuvai buvo dar reikalinga, nes byla su ordinu nepasibaigė net tada, kai jis buvo sumuštas Tanenbergo laukuose.

1413 m. tarp Lenkijos ir ordino grėsė karas. Ordinas ir jį rėmiąs imperatorius Zigmantas troško atskirti Lietuvą nuo Lenkijos. Be to, tuo pat metu ordinas visur Europoje skelbė, kad Lietuva tebesanti pagoniška ir kad Lenkų karalius Jogaila remiąs pagonis. Todėl buvo sutarta dar kartą visam pasauliui viešai pareikšti, kad Lietuva ir Lenkija esančios neperskiriamos. Ypač tai buvo norima pabrėžti ordinui, kurs vis dar nenorėjo atsisakyti nuo Žemaičių. Kartu buvo sutarta parodyti pasauliui, kad Lietuva esanti katalikiškaskraštas ir kad ordinas, vadindamas ją pagoniška, skelbiąs melą. Tam tikslui buvo nutarta dar kartą pakartoti jau 1387 m. Jogailos privilegijose paskelbtuosius dėsnius, kurie visas teises Lietuvoje duoda tiktai katalikams. Buvo paskelbta, kad Lietuva esanti amžinai surišta su Lenkija, bet kartu patvirtintas Lietuvos faktiškai jau pasiektas visiškas savarankiškumas. Atskiros Lietuvos valstybės išlikimas garantuotas ir po Vytauto mirties. Lenkai sutiko patenkinti lietuvių reikalavimą, kad Lietuva turės savo atskirą valdovą ir po Vytauto mirties; bet užtat jie sugalvojo naujų ryšių, kurie turėjo neleisti Lietuvai nutolti nuo Lenkijos, ir turint savo atskirą valdovą. Tam tikslui Lietuvos valstybė turėjo būti perorganizuota Lenkijos pavyzdžiu ir iškilę Lietuvos bajorai turėjo būti surišti su Lenkų bajorais. Visa tai buvo sutarta bendrame Lietuvos ir Lenkijos valdovų ir bajorų suvažiavime Horodlėje. Suvažiavimo nutarimai buvo surašyti trijuose dokumentuose: vienas bendras dokumentas buvo Jogailos ir Vytauto ir po vieną dokumentą abiejų valstybių bajorų.

Lietuvos ir Lenkijos valstybiniai santykiai Horodlės aktais buvo sunormuoti ta prasme, kad Lietuva galės išsirinkti sau atskirą valdovą ir po Vytauto mirties, bet tik su Lenkų karaliaus žinia. Lygiai taip pat lenkai pasižadėjo nerinkti sau karaliaus be lietuvių ir be jų valdovo žinios. Be to, ten pabrėžta, kad abidvi valstybės esančios sujungtos ir sudarančios vieną valstybę. Bet kadangi buvo du valdovai, o niekur nekalbama apie Vytauto priklausomybę Jogailai, tiktai apie paramą, kurią Lietuva turi duoti Lenkijai ir Lenkija Lietuvai, tai liko vis tiek dvi valstybės. Tuo būdu tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo sudarytas sąjungos, o ne priklausomybės ryšys. Ta sąjunga buvo brėžte pabrėžta, kad ją matytų ordinas. Todėl ir išėjo, kad aktų įžangoj kalbama apie Lietuvos sujungimą su Lenkija, o toliau visuose aktuose Lietuva traktuojama, kaip atskira valstybė, kuri tokia pat turinti likti ir po Vytauto mirties.

Katalikų bajorams suteiktos privilegijos, — iš vienos pusės, buvo reikalingos tam, kad pabrėžtų Lietuvos katalikiškumą, o iš kitos pusės, tai buvo lenkų sumanyta gudrybė Lietuvos bajorams priartinti prie savęs, padaryti savo bičiuliais, kad jie niekuomet nebenorėtų skirtis nuo Lenkijos. Lenkų bajorai turėjo daug didesnes teises, negu Lietuvos bajorai; ten net karalius buvo nuo jų priklausomas. Todėl jie sumanė paremti ir Lietuvos bajorus, dėdamiesi jų užtarėjais prieš valdovus, ir tuo būdu pririšti juos prie savęs. Kadangi jie neįstengė patraukti į savo pusę valdovo, tad ryžosi patraukti nors bajorus.

Lietuvos bajorai Vytauto laikais jau buvo įgiję didelę reikšmę. Gedimino ir Algirdo bei Kęstučio laikais tik kunigaikščiai turėjo reikšmę valstybės gyvenime. Bet nuo Kęstučio laikų prasidėjusiose kovose dėl sosto kunigaikščiai turėjo remtis viso krašto visuomene, todėl ir bajorų reikšmė ėmė augti. Ypač jų reikšmė išaugo, kai Vytautas panaikino visas didžiąsias sritines kunigaikštystes ir vietoje kunigaikščių ėmė skirti savo vietininkus iš bajorų tarpo. Be abejo, nuo to laiko visais svarbesniais reikalais jis ėmė tartis su bajorais. Bajorų pritarimas jam buvo taip pat reikalingas ir siekiant savarankiškumo. Dėl to jis vis daugiau su jais skaitėsi. Seniau visos svarbesniosios sutartys buvo sudaromos didžiojo kunigaikščio drauge su broliais ir kitais sritiniais kunigaikščiais; pavyzdžiui, Krėvos aktas buvo patvirtintas vienų kunigaikščių. Tačiau Vytauto laikais sudarant svarbesniuosius aktus dalyvauja jau nebe kunigaikščiai, bet bajorai. Taip antai, 1401 m. Lietuvos bajorai atskiru aktu patvirtino sutartį su Lenkais ir pasižadėjo jos laikytis (žiūr. 123 —4 psl.). Taigi bajorai dalyvavo ir sutarčių sudaryme. Todėl jie visada palaikė Vytautą ir, didžiuodamiesi savo valdovu, 1398 m. Salyne jį paskelbė net savo karalium (žiūr. 122 psl.).

Pirmąsias teises bajorams dokumentaliai patvirtino Jogaila 1387 m. (žiūr. 112 psl.). Toji privilegija lietė tik jų asmens ir turto valdymo laisves. Tačiau jiems nebuvo suteikta jokių teisių valstybės reikalų sprendime: tuose reikaluose jie galėjo dalyvauti tik tiek, kiek jiems leido valdovo malonė, kiek jis su jais skaitėsi. Ir Horodlės aktais jiems nebuvo duota jokių naujų teisių dalyvauti valstybės gyvenime; buvo tik patvirtintos jų asmens ir turto valdymo teisės, kuriomis jie jau seniai naudojosi. Tačiau šiuo kartu jau buvo nuspręsta įkurti Lietuvoje tokį pat krašto valdomąjį aparatą, koks buvo Lenkijoj; be to, buvo garantuota, kad visos steigiamos valstybės urėdų vietos bus duodamos tik bajorams katalikams. O tokie, lenkų pavyzdžiu naujai įvesti, urėdai turėjo būti vaivados ir kaštelionai; jie turėjo gauti tam tikrų teisių krašto valdyme ir karo atveju turėjo vadovauti savo vaivadijos bajorams. Pirmieji tokie vaivadų ir kaštelionų urėdai buvo įsteigti Vilniuje ir Trakuose. Buvo numatyta ir daugiau jų įsteigti, tačiau iki XVI amžiaus jų daugiau neatsirado, todėl visos kitos sritys ir toliau buvo valdomos vietininkų. Tik iš ordino atgautuose Žemaičiuose jau nuo 1411 metų buvo Vytauto skirtas vietininkas, vadinamas lenkiškuoju seniūno vardu. Bet iš tikro nei vaivados nei Žemaičių seniūnas nuo didesniųjų sričių vietininkų niekuo nesiskyrė, ir vėliau visi sričių vietininkai įgavo tą pat lenikiškąjį vaivadų vardą (buvo dar vietininkų didžiojo kunigaikščio dvaruose; jie vėliau buvo vadinami seniūnais).

Lenkiškųjų herbų suteikimas Lietuvos bajorams. Lietuvos ir Lenkijos bajorams suartinti, Horodlėje buvo nutarta Lietuvos bajorams suteikti lenkiškus herbus. Tuo laiku visur Europoje aukštieji visuomenės sluoksniai jau vartojo tam tikrus giminių ženklus, vadindamus herbais. Jie būdavo vaizduojami ant gyvenamųjų namų sienų, ant riterių vartojamųjų ginklų; bet dažniausiai juos vartodavo įvairių dokumentų antspauduose. Vartojusieji vienodą herbą buvo laikomi giminėmis, nors tarp jų ir nebūdavo kraujo giminystės. Tai buvo luominė giminystė. Lietuvos bajorai anksčiau savo antspauduose taip pat vartodavo tam tikrus ženklus, tačiau tie ženklai jiems neturėjo tokios prasmės, kokią kad turėjo Vakaruose. Aukštesniojo vakarų Europos luomo tradicijos jau buvo žinomos Lenkijoj. Tad ir čia įsivyravo mada teikti savo giminės herbą svetimiesiems. Tai buvo vadinamoji adoptacija (t. y. herbą gavęs svetimasis buvo priimamas giminės nariu). Norėdami priartinti prie savęs Lietuvos bajorus, lenkai pasiryžo jiems duoti savo herbus. Tuo būdu lenkiškus herbus gavo 47 Vytauto parinktosios Lietuvos bajorų šeimos.

Horodlės aktų reikšmė. Horodlės aktais buvo patvirtinta savarankiška Vytauto sukurtoji valstybė, bet kartu buvo padėti pamatai suartėti abiejų valstybių ir visuomenių santvarkoms, kurios per kelis šimtus metų visiškai susivienodino. Todėl Horodlės aktai turėjo nepaprastą reikšmę: jie padėjo pamatus Lietuvos bajorams sulenkėti.

Unijos klausimas. Visi Jogailos bei Vytauto laikais sudarytieji aktai, normuoją Lietuvos ir Lenkijos santykius, lenkų paprastai vadinami unijų aktais. Bet iš tikro toks jiems duotas pavadinimas yra neteisingas. 1385 m. Krėvos sutartis tikrai turėjo būti unijos pradžia, nes Jogaila ten pasižadėjo kartu valdyti abidvi valstybes (unija juk yra tada, kai kelias valstybes valdo vienas valdovas). Bet pats Krėvos aktas dar nebuvo tikras unijos aktas, nes jame nebuvo pasakyta, kaip tos abidvi valstybės bus valdomos, kaip jos santykiaus; tai buvo tik unijos programa. Netrukus prasidėjęs Vytauto valdymas išardė sugalvotą uniją, ir buvo atstatyta visiškai nepriklausoma Lietuvos valstybė. 1401 m. buvo patvirtinta savarankiškoji Lietuvos valstybė, tačiau tuo pat metu dar buvo numatyta, kad unija turėsianti prasidėti po Vytauto mirties. 1413 m. jau ir tatai buvo atmesta, o buvo tik paliktos Jogailos teisės Lietuvai ir padėti pagrindai artimam Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimui, kuris jas suvedė į uniją tiktai po 150 metų (1569 m.).

Žemaičių krikštas (1413 m.) ir vyskupystės įkūrimas (1417-1421 m.)

Krikštas. Jogailos 1387 m. buvo pakrikštyti tiktai Aukštaičiai. Po Torno taikos atgavę Žemaičius Vytautas su Jogaila tuojau ėmė galvoti ir apie jų krikštą. Kadangi ordinas neketino atsisakyti nuo Žemaičių, tai reikėjo skubėti juos pakrikštyti, kad jis nebegalėtų Europai skardentis nešąs Žemaičiams krikščionybę. Tam tikslui 1413 m. Vytautas su Jogaila patys atvyko į Žemaičius ir, keliose vietose sunaikinę pagoniškas šventoves, pakrikštydino pirmuosius būrius. Pasirodė, kad ir tada dar nebuvo lietuviškai mokančių dvasininkų, todėl krikščionių mokslo tiesas turėjo aiškinti žemaičiams net patys valdovai. Jie krikštydino neilgai, vos vieną savaitę. Suprantama, kad negalėjo būti daug pakrikštyta, tačiau formaliai krikštas buvo atliktas, ir politikos sumetimais jau buvo galima sakyti, kad žemaičiai esą krikščionys (iš tikro krikščionybę ten įvedė tiktai vėliau suorganizuotoji Bažnyčia).

Žemaičių krikšto panaudojimas prieš ordiną KonstancojeTuo metu, kai Lietuva ginčijosi su ordinu dėl Žemaičių priklausomybės, Konstancoje (Šveicarijoje, prie Reino upės) buvo sušauktas visuotinis Bažnyčios suvažiavimas. Ten, tarp kitko, turėjo būti sprendžiama ir Žemaičių byla. Norėdamas sudaryti palankesnį sau įspūdį, Vytautas nusiuntė į Konstancą 60 krikštytų žemaičių bajorų, kurie patys turėjo pareikšti suvažiavimui skundą dėl ordino puolimų ir žiaurumų. 1415 m. jie įteikė savo skundą, kuriame nurodė daugybę ordino nusikaltimų, šaukiančių dangaus keršto.

Apie kryžiuočių valdymo laikus jie, tarp kitko, šiaip pareiškė: „Jie atėmė mūsų žemes, palikdami mums tik mažus laukelius; jie atėmė mums laisvę. Jų valdžioje, arba, teisingiau tariant, jų priespaudoje, mums būtų reikėję elgetauti, vogti ir užmušinėti, skurdžiai misti su savo žmonomis ir vaikučiais. Mes stebimės, kad tie (ordino) broliai dar drįso save vadinti krikščionybės durimis; priešingai, jie turėtų vadintis užtvara ieškantiesiems išganymo. Pažiūrėkime, kaip jie išmokė tikėjimo tuos, kuriuos jau seniai yra nukariavę. Užėmę jų žemes, jie laiko juos sunkioje vergovėje ir varo prie sunkių darbų“. .. Greta tokių ordino apibūdinimų, ilgame skunde žemaičiai dar daugybe kitų pavyzdžių pailiustravo ordino žiaurumus. Aišku, šitoks žemaičių krikščionių pareiškimas turėjo išeiti ordinui į nenaudą.

Žemaičių vyskupystės įkūrimas. Iš ilgo kryžiuočių ir lietuvių ginčo Konstancoje, Vakaruose susidarė labai neigiamas įspūdis apie ordiną. Jogaila ir Vytautas laimėjo. Tą rodo, pavyzdžiui, kad ir tas faktas, jog visų rytuose (Pskovo ir D. Naugardo žemėse) gyvenančių katalikų globa buvo pavesta jiems, o ne ordinui. Tuo pat metu suvažiavimas pavedė Vilniaus vyskupui Petrui ir Lvovo vyskupui Jonui nuvykti į Žemaičius, ištirti jų būklės ir suorganizuoti ten vyskupystę. Tie pasiuntiniai tris mėnesius dirbo Žemaičiuose ir įšventino pirmąjį Žemaičių vyskupą Motiejų. Vyskupystės centru buvo padaryti Varniai. Vyskupystė buvo vadinama Žemaičių, arba Medininkų, nes Varniai buvo Medininkais vadinamoje Žemaičių srityje. Vytautas ten pastatė katedrą, o visam krašte — 8 parapijines bažnyčias (Viduklėje, Luokėje, Kaltinėnuose, Kelmėje, Raseiniuose, Ariogaloje, Kražiuose ir Veliuonoje). Vyskupystė galutinai buvo įkurta ir apdovanota žemėmis 1417—1421 m.

Ir Žemaičiuose pirmieji kunigai buvo lenkai. Bet pirmasis jų vyskupas Motiejus, gimęs Lietuvoje, buvo Lietuvos vokietis, kurs gerai mokėjo ir lietuviškai. Vėliau jis buvo Vilniaus vyskupu ir pasižymėjo, kaip didelis Lietuvos patriotas.

Ginčas su ordinu dėl Žemaičių ir dėl jų sienos

Kovos dėl sienos. Per Torno taiką Žemaičiai buvo pripažinti Lietuvai iki gyvos Vytauto ir Jogailos galvos, tačiau nebuvo nustatyta, kur eis siena tarp Žemaičių ir ordino. Ordinas reikalavo, kad jam būtų palikta visa Panemunė iki Veliuonos, o Nemuno žemupy — dar didelis plotas dešiniojoj Nemuno pusėj ir Klaipėda. Tačiau Vytautas reikalavo, kad ordino ir Žemaičių siena būtų Nemunas. Tuo pat metu ir Lenkija ginčijosi su ordinu dėl savo sienų. Prasidėjo ilga byla. Vieną metą (1412— 1413 m.) abi pusės buvo susitarusios pasiduoti imperatoriaus Zigmanto atstovo, Benedikto Makros, sprendimui. Tas, apvažiavęs ginčijamąsias Žemaičių sritis, nusprendė, kad tiek Veliuona, tiek Klaipėda esančios pastatytos Žemaičių krašte, ir todėl turinčios likti Lietuvai (Veliuona tuo metu buvo jau Vytauto, o Klaipėda — ordino).

Štai Makros sprendimo žodžiai dėl Klaipėdos: „Kartu mes randame, kad Klaipėdos pilis yra pastatyta Žemaičių žemėje. Nei magistras nei ordinas nieko priešingo negalėjo įrodyti“…

Sulaukęs tokio sprendimo, ordinas paskelbė, kad nebepripažįstąs Makros teisėju, nes jis esąs Vytauto papirktas. Po to ordinas tikėjosi laimėsiąs bylą tuo metu (1414—1418 m.) įvykusiame Bažnyčios suvažiavime Konstancoje. Tačiau suvažiavimas sienos klausimo nesprendė; visais kitais klausimais ordinas ten pralaimėjo (žiūr. 136—7 psl.). Suvažiavimas pavedė Vytautui ir Jogailai išplatinti Žemaičiuose krikščionybę. Tuo būdu ir Bažnyčia surišo Žemaičius su Lietuva.

Imperatoriaus Zigmanto sprendimas. Byla dėl Žemaičių dar nepasibaigė Konstancoje. Bylos metu kelis sykius buvo net prasidėjęs karas tarp ordino ir Lietuvos bei Lenkijos. Pagaliau Vytautas su Jogaila sutiko, kad klausimą išspręstų imperatorius Zigmantas. Kadangi jų santykiai su Zigmantu buvo geri, todėl jie tikėjosi, kad jis jų neapvilsiąs. Bet imperatorius, norėdamas patenkinti ordino pusėje stovinčią Vokietijos visuomenę, pripažino Žemaičius ordinui. Tas buvo padaryta imperijos kunigaikščių suvažiavime Vroclave (Breslau) 1420 m. Tačiau šito sprendimo nepripažino Jogaila su Vytautu. Jogaila tuojau kreipėsi į popiežių, prašydamas panaikinti sprendimą, o Vytautas nutarė už tai atkeršyti Zigmantui.

Vytautas priima Čekų sostą. Imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis buvo sūnus to paties Karolio IV, kuris Algirdui su Kęstučiu buvo siūlęs krikštytis. Kai Jogaila vedė Jadvygą, Zigmantas buvo susižadėjęs su vyresniąja jos seseria, Marija, ir jos tėvo Liudviko buvo skiriamas Lenkijos karalium. Jis turėjo ir šalininkų Lenkijoj, tačiau daugumas lenkų jo, kaip vokiečio, nenorėjo ir, pripažinę sostą Jadvygai, sutuokė ją su Jogaila. Jau vien dėl to Zigmantas negalėjo turėti geros akies Jogailai. Gavęs žmonos Marijos paveldėtą Vengrų sostą, jis varė labai nedraugišką Jogailai politiką; tik retkarčiais politinių sumetimų buvo verčiamas gyventi su juo geruoju. Kadangi Vengrija su kaimyne Lenkija turėjo daug priešybių, tai Zigmantas visą laiką rūpinosi susilpninti Lenkiją ir atskirti ją nuo Lietuvos. Bet tas jam vis nesisekė.

Po tėvo mirties imperatorium tapo Zigmanto brolis, Čekų karalius Vaclovas, kurs betgi 1400 m. buvo pašalintas nuo sosto; tada jam liko tiktai vieni Čekai. 1411 m. imperatorium pasidarė Zigmantas, kuris, 1419 m. mirus Vaclovui, panoro gauti ir Čekų sostą, bet čekai tam pasipriešino. Mat, ten buvo įsigalėję Čekų Bažnyčios reformatoriaus, Huso, šalininkai, kurie negalėjo dovanoti Zigmantui dėl Huso mirties. Eretikas Husas buvo pašauktas į Konstancos bažnytinio suvažiavimo teismą; neišsižadėjęs savo mokslo, jis buvo pripažintas atkakliu eretiku; todėl, anų laikų įstatymais, buvo sudegintas. Kadangi jam, vykstančiam į Konstancą, Zigmantas davė geležinį raštą, tačiau pasmerktojo vėliau nebegynė, tai jis atrodė tikrasis Huso mirties kaltininkas, ir todėl čekai nenorėjo pripažinti jo savo karalium. Jie pradėjo karą su Zigmantu ir į sostą pakvietė Jogailą su Vytautu. Jogaila, pabijojęs susidėti su eretikais, atsisakė nuo sosto: mat, jis bijojo sueiti į konfliktą su popiežium ir visu katalikiškuoju pasauliu. Vytautas, norėdamas atkeršyti Zigmantui už neteisingą Vroclavo sprendimą, pasiūlytąjį sostą priėmė. Pats negalėdamas vykti į Čekus, pasiuntė ten su kariuomene savo vietininką — Jogailos brolio Kaributo sūnų, Zigmantą. Tas išbuvo Čekijos valdovu net kelerius metus, kol Vytautas, susitaikinęs su imperatorium Zigmantu, jį atšaukė.

Melno taika (1422 m.) ir Žemaičių ginčo pabaiga

Diplomatinė kova dėl Žemaičių ir kai kurių Lenkijos sričių ėjo visą laiką. Pagaliau 1422 m. Jogaila su Vytautu paskelbė ordinui karą ir, sujungę savo kariuomenes, iš Lenkijos įsiveržė į jo žemes. Ordinas buvo nepasiruošęs kariauti ir į atvirą kovą nestojo. Jis nutarė tiktai gintis pilyse. Lietuvių ir lenkų kariuomenės nusiaubė visą kraštą. Pagaliau magistras paprašė taikos; ji buvo padaryta netoli Melno ežero, kariuomenės stovykloje, 1422 m. rugsėjo 27 d.

Šia taika buvo galutinai išspręstas ginčijamų teritorijų klausimas. Ja Lietuvos siena su ordinu buvo nustatyta ir ilgus amžius išliko maždaug ta pati, kuri vėliau ėjo tarp Rusijos ir Vokietijos. Vadinasi, Užnemunėje ji buvo nustatyta maždaug tokia, kokia yra dabartinė mūsų siena su Vokietija, o Žemaičiuose — tokia, kokia ji buvo iki mums atgaunant Klaipėdos kraštą. Taigi kad ir daug padėjo pastangų, vis dėlto Vytautas neatgavo Klaipėdos krašto ir nepasiekė Nemuno žemupio. Užtat likusi didžioji Žemaičių dalis buvo pripažinta Lietuvai nebe iki gyvos Vytauto ir Jogailos galvos, bet amžinai.

Melno taika buvo baigtos ilgai ėjusios Lietuvos kovos su vokiečių ordinu. Ordinas jau nebepajėgė toliau kariauti. Žemaičiai nuo jo buvo apginti, tačiau vakarinė jų dalis, vadinamoji Mažoji Lietuva, vis dėlto liko vokiečiams. Po Melno taikos kryžiuočiai visiškai nustojo vilties sujungti abi savo dalis, ir kiekviena iš jo valstybių nuėjo visai skirtingais keliais.

Iš Vytauto diplomatinės kovos su ordinu dėl Žemaičių sienos įsidėmėtini keli gražūs epizodai, charakterizuoją jo politiką ir jo asmenį.

Kai atgavęs Žemaičius Vytautas atstatė Veliuonos ir kitas pilis, ordino maršalka pranešė magistrui šitokią savo agento žinią: „Jo akivaizdoje (bajoras) Nigaila garsiai pranešė susirinkusiems pilyje kariams, kad jų valdovas, kunigaikštis Vytautas, tas pilis pastatęs prieš vokiečius, su kuriais jis dar turįs daug reikalų. Dabar jis trauksiąs į Ragainę, o paskui į Karaliaučių, nes tos žemės kitados priklausiusios Lietuvai“. O Vytauto bajorai tam agentui pareiškę: „Mūsų kunigaikštis turi atsiimti Karaliaučių, nes tai yra jo tėvonija“.

Kai atvyko Makra, Vytautas tvirtino, kad Klaipėda esanti Žemaičių krašte ir, Torno sutartim, iki gyvos jo galvos turinti tekti Lietuvai (visiems, žinoma, buvo aišku, kad jis nori amžinai ją prijungti prie Lietuvos, tačiau diplomatiškumas jam neleido tada apie tai kalbėti). Makrai tarpininkaujant, 1413 m. sausio mėn. Nemuno saloje, vadinamoje Salynu, Vytautas susitiko su ordino maršalka derėtis dėl išpirkimo ordino belaisvių, paimtų Tanenbergo mūšyje. Tada maršalka užsiminė apie Veliuoną ir apie Vytauto norus atsiimti dar daugiau žemių. Vytautas supykęs atrėžė:

— Maršalka, tu labai gerai žinai, kad piktuoju iš manęs dar niekas nieko nelaimėjo. Kas manęs negerbia, to nevertinu nė aš. Savo nusistatymo aš nekeičiu, ir niekas negali manęs priversti. Jūs norite man išplėšti mano tėvo palikimą ir atimti Veliuonos pilį; bet, kol jūs iš manęs tai atimsite, dar turės ne viena galva nusiristi.

— Mielas valdove, — atsakė maršalka, — mes tam turime labai gerų įrodomųjų dokumentų. Kas mums nepriklauso, mes to visai nenorėtumėm reikalauti.

— Prūsai yra taip pat mano protėvių žemė, — atsakė jam supykęs Vytautas, — ir aš reikalausiu jų iki pat Osos. Jie yra mano tėvų palikimas. — Paskum ne be ironijos jis dar pridūrė: — O kur yra ordino tėvų palikimas?

Maršalka dar bandė įrodinėti, kad jie karo nenorį ir kad turį vilties geruoju įrodyti teises jiems priklausomoms žemėms, tačiau Vytautas nutraukė pasikalbėjimą.

Vytautas kryžiuočius laikė atėjūnais grobikais, o jų ginčijamus Žemaičius ir kitas žemes — savo tėvų palikimu. Įdomus yra jo raštas imperatoriui Zigmantui, kur jis nurodo Vroclave 1420 m. padaryto Zigmanto sprendimo neteisingumą. Jis čia šiaip rašo: „Žemaičius priteisei ne mums, o juk tai yra mūsų senelių ir prosenelių palikimas. Juos ir dabar mes valdome. Žemaičiai visada buvo ir tebėra ta pati Lietuva, nes visur čia kalbama ta pačia lietuvių kalba. Bet kadangi Žemaičiai yra žemesnėj vietoj, negu Lietuva, tai tas kraštas lietuviškai ir vadinamas Žemaičių kraštu, nes taip lietuviškai yra vadinama žemuma. O Žemaičiai Lietuvą — kraštą, esantį aukštesnėj vietoję vadina Aukštaičiais. Bet Žemaičiai visada vadinosi lietuviais, niekad nė nesivadino žemaičiais. Dėl tos pačios tautinės vienybės mes į savo titulą neįrašome Žemaičių, nes toji žemė ir jos gyventojai yra ta pati Lietuva ir tie patys lietuviai. O Jūsų Karališkoji Didenybė tą žemę priteisė atiduoti… Jeigu Jūsų Karališkoji Didenybė norėjo teisingai spręsti, reikėjo gerai atminti, kad kryžiuočiai yra atėjūnai iš svetimų Vokietijos kraštu, kad jie užgrobė Prūsus, o dabar nori ir mus iš mūsų žemės išvaryti. Jei tas sprendimas nebus pakeistas, — grasino Vytautas, baigdamas laišką imperatoriui,—kol gyvas, nebūsiu Jūsų bičiuliu!“…

Vytauto rytų politika jo gyvenimo pabaigoj

Rytų būklė kovų su ordinu metu. Prasidėjus kovoms su kryžiuočių ordinu, Vytautui teko visą savo dėmesį kreipti į vakarus. Rytuose tuo metu jis laikėsi labai tvirtai. Į jo valdžią nebuvo pakliuvę tiktai Pskovas su Naugardu ir Maskva; visos žemės, dėl kurių dar Algirdas varžėsi su Maskva, jau buvo patekusios į Vytauto valdžią. Nors jisai ir pralaimėjo prie Vorsklos, tačiau įgijo didelę įtaką totorių tarpe; pagaliau net pasodino į ordos sostą Tochtamyšo sūnų Soldaną. Visa tai buvo pasiekta ramiu diplomatijos keliu.

Žygiai į rusų kraštus Vytauto gyvenimo pabaigoj. Baigęs ilgą bylą su ordinu dėl Žemaičių, Vytautas vėl galėjo laisvai nukreipti savo dėmesį į rytus. Nuo pat Melno taikos jis jau ėmė galvoti apie žygį į Pskovą, į kurį teišsiruošė vos 1426 m. Paties Pskovo jis nepaėmė, pasitenkindamas 1.000 rublių kontribucija (anais laikais tai buvo milžiniška suma). Kitais metais atėjo žinia, kad mirė jo žentas, Maskvos kunigaikštis Vosylius, su kuriuo jam taip pat ne kartą buvo tekę susidurti. Vytautas tuojau išžygiavo į Maskvą, bet jaunučio Maskvos kunigaikščio Vosyliaus II motina, Vytauto duktė Sofija, atvykusi jo pasitikti į Smolenską, permaldavo Vytautą, ir jis tuo metu teprijungė prie Lietuvos tik keletą kunigaikštysčių, kurios anksčiau svyravo tarp Maskvos ir Lietuvos. Be to, jis pats pasidarė savo vaikaičio, Maskvos kunigaikščio, globėju. Šito žygio metu buvo pasiekta net Tula, Kaluga ir Riazanė. Iš tikro tai buvo ne karas, o vien kelionės žygis, nes rusų kunigaikštėliai net neišdrįso kariauti. Kur tik Vytautas ėjo, ten buvo sutinkamas su dovanomis ir skelbiamas globėju bei tėvu. Pagaliau 1428 m. Vytautas suruošė paskutinį savo žygį į tolimąjį D. Naugardą. Iš jo buvo paimta net 10.000 rublių kontribucijos.

Vytauto pastangos sujungti rytų (pravoslavų) ir katalikų bažnyčias

Lietuvai tapus katalikiška valstybei, joje greta viena kitos atsirado dvi krikščionių Bažnyčios. Jau pirmąja 1387 m. Jogailos privilegija, o vėliau ir 1413 m. Horodlės privilegija visos teisės valstybėje buvo pripažintos tik katalikams. Pravoslavams negalima buvo gauti net aukštesniųjų valstybės tarnybų. Tačiau ir pravoslaviškieji kraštai reikalavo sau lygių teisių. Kad valstybė neskiltų, reikėjo rasti išeitį — suvienodinti teises. Todėl buvo pradėta galvoti apie abiejų krikščioniškųjų Bažnyčių sujungimą, arba apie bažnytinę uniją. Tam reikėjo, kad pravoslavai pripažintų popiežiaus valdžią ir priimtų katalikų dogmas.

Buvo dar ir kitas motyvas siekti bažnytinės unijos. Negaudami lygių teisių su katalikais, pravoslavai galėjo linkti į Maskvą. Kadaise Algirdas, bijodamas, kad rusai nepalinktų prie Maskvos, kur buvo jų Bažnyčios metropolitas, įkūrė Lietuvai atskirą metropoliją Kijeve (žiūr. 93 psl.). Tebebuvo metropolitas Kijeve ir Vytauto laikais. Čia metropolitu tada buvo Kiprijonas, kurs ir pats buvo palankus bažnytinei unijai. Jam mirus, metropolitu buvo įšventintas graikas Fotijas. Šis buvo visiškai priešingas Vytauto planams ir apsigyveno Maskvoje. Tada Vytautas sušaukė visų savo valstybės pravoslavų vyskupų, dvasininkų ir kunigaikščių suvažiavimą Naugarduke. Suvažiavimas nutarė nutraukti visus ryšius su Fotiju ir nauju Kijevo metropolitu išsirinko unijai pritariantį graiką vienuolį Cemb1aką. Bet nuvykęs į Konstantinopolį pas patriarchą, Cemblakas negavo išrinkimo patvirtinimo, nes ten veikė Fotijo įtaka. Cemblakas net buvo ekskomunikuotas, ir todėl nebegalėjo valdyti metropolijos. Kaip tik tuo metu Konstancoje buvo Bažnyčios suvažiavimas, ir 1418 m. Vytautas, Jogailos remiamas, pasiuntė ten Cemblaką su kitais pravoslavų dvasininkais derėtis dėl unijos. Tačiau derybos ėjo nesklandžiai ir nedavė jokių vaisių. Kai Cemblakas, grįžęs į Lietuvą, mirė, Vytautas susitaikino su Fotiju ir savo valstybės pravoslavams leido pripažinti jį metropolitu. Tokiuo būdu dingo unijos projektas. Bet naujasis popiežius įvertino Vytauto ir Jogailos nuopelnus ir paskyrė juos pravoslavų kraštuose gyvenančių katalikų globėjais.

Unijos projektas vėl buvo iškilęs tik naujajam Bažnyčios suvažiavime Bazely, kai Vytautas jau buvo miręs. Tada unijos reikalu daugiausia rūpinosi Švitrigaila. Bet ir tada nepasisekė įvesti unijos, ir Vytauto iškeltoji unijos mintis buvo įvykdyta tik XVI amžiaus gale.

Vytauto santykiai su Lenkija jo gyvenimo pabaigoj

Iš vietininko pasidaręs savarankišku Lietuvos valdovu, Vytautas niekad nenorėjo gadinti santykių su Jogaila ir Lenkija. Bendradarbiavimo su Lenkija jis ypač buvo reikalingas, kovodamas ginklu ir diplomatija su ordinu. Jis nebuvo linkęs nutraukti gerų santykių su Jogaila ir Lenkija net po Melno taikos, t. y. kai buvo baigta byla su ordinu. Bet kai jau nebebuvo bendros bylos su ordinu, kai nebebuvo bendro, jungiančio reikalo, tie santykiai ėmė gesti. Sugadino juos patys lenkai. Ilgo Jogailos ir Vytauto valdymo metu Lenkijoje išaugo nauja politikų karta, kuri ėmė reikšti nepasitenkinimą Lietuvos savarankiškumu. Jie ėmė bijoti, kad po Jogailos mirties nenutrūktų Lietuvos ryšiai su Lenkija, nes senelis Jogaila, kaip ir Vytautas, buvo bevaikis. Bet pagaliau (1424 m.) Jogaila su ketvirtąja savo žmona susilaukė vieno, o vėliau ir kito sūnaus (jo 4-oji žmona buvo Vytauto išpiršta ir jo dvare išaugusi lietuvaitė, Alšėnų kunigaikštytė Zofija).

Jogaila tuojau ėmė rūpintis, kad lenkai iš anksto pripažintų jo sūnums sostą. Lenkų bajorai, už tai išsireikalavę iš Jogailos sau privilegijų praplėtimo, sutiko. Atrodė, kad jau viskas bus gerai, kad, seniesiems valdovams mirus, abudu sostus gaus Jogailos sūnūs, — taip bent svajojo lenkai. Tačiau visus planus išardė staiga iškilęs Vytauto sumanymas karūnuotis Lietuvos karalium. Dėl to iširo visi geri abiejų valdovų ir valstybių santykiai.

Lucko suvažiavimas (1429 m.), Vytauto karūnacijos byla ir Vytauto mirtis

Lucko suvažiavimas ir karūnacijos sumanymas. 1429 m. turėjo įvykti valdovų suvažiavimas rytų Europos politikos klausimams apsvarstyti. Jis buvo sušauktas Vytauto pily, Lucke. Be paties Vytauto ir Jogailos, čia atvyko Maskvos, Tverės, Riazanės kunigaikščiai; atvyko daugybė Vytauto priklausomų rusų kunigaikščių; pagaliau atvyko pats imperatorius Zigmantas, popiežiaus legatas ir daugelio Vokietijos miestų ir kunigaikščių atstovų. Suvažiavimo šeimininkas, Vytautas, turėjo progos parodyti savo vaišingumą.

Tarp visų suvažiavime iškeltų klausimų vienas iš svarbiausiųjų buvo sumanymas karūnuoti Vytautą Lietuvos karalium. Sumanymą iškėlė imperatorius Zigmantas. Jogaila tam pritarė, bet griežčiausiai pasipriešino Lenkų ponų taryba, kuriai vadovavo Lietuvos savarankiškumo priešas, vysk. Zbignevas Olesnickis. Lenkų ponai įrodinėjo, kad Vytauto karūnavimas būtų priešingas Lietuvos ir Lenkijos sutartims, nes tada Lietuva, esą, galėtų po Vytauto išsirinkti sau kitą karalių, o ne tą, kurį išsirinktų po Jogailos mirties lenkai. Kai Jogaila savo sutikimo vis dėlto neatšaukė, lenkų ponai išvažiavo iš Lucko. Išvažiavo su jais ir Jogaila. Tuo būdu Vytauto karūnacijos klausimas Lucke liko neišspręstas; jis turėjo būti išspręstas vėliau.

Lucko suvažiavimas. Stovi imperatorius Zigmantas, nuo jo į dešinę Vytautas su žmona Julijona, o į kairę imperatoriaus žmona, Jogailos žmona Zofija ir Jogaila. (Dailininko Mackevičiaus paveikslas; originalas — Karo Muziejuje).

Lucko suvažiavimas. Stovi imperatorius Zigmantas, nuo jo į dešinę Vytautas su žmona Julijona, o į kairę imperatoriaus žmona, Jogailos žmona Zofija ir Jogaila. (Dailininko Mackevičiaus paveikslas; originalas — Karo Muziejuje).

Karūnacijos byla 1430 m. Lenkų ponai prispyrė grįžusį į Krokuvą Jogailą atšaukti savo duotąjį sutikimą dėl Vytauto karūnacijos. Atšaukimas buvo laišku praneštas imperatoriui Zigmantui, kurs laiško nuorašą tuojau nusiuntė Vytautui. Jame Jogaila rašo, kad sutikimą davęs, nepasitaręs su savo ponų taryba; pasitaręs dabar matąs, kad turįs atšaukti sutikimą. Esą, Vytauto karūnacija galinti sukelti nesantaiką tarp Lenkijos ir Lietuvos. Be to, išdidę Lietuvos bajorai, esą, galėtų po Vytauto sau išsirinkti kitą karalių, ir tuo būdu jis (Jogaila), o taip pat ir jo vaikai, netektų Lietuvos.

Šitas Jogailos atsakymas labai įžeidė Vytautą. Jam ir Lietuvos bajorams buvo skaudžiausia, kad Jogailos laiške Lietuva buvo traktuojama, kaip Lenkijos priklausoma valstybė, o Vytautas, — kaip Jogailos priklausomas valdovas. Tiesa, Jogaila vėliau pasiaiškino, kad jo vardu Zigmantui nusiųsto laiško turinys jam nebuvęs žinomas, nes jis pats nemokąs skaityti, o ponai parašę, ką norėję. Bet toks pasiaiškinimas Vytauto nepatenkino. Įsižeidęs jis nusprendė karūnuotis, į nieką neatsižvelgdamas. Maža to, per savo delegaciją jis pareikalavo, kad Jogaila atsakytų, ar laikąs jį ir Lietuvos bajorus laisvais ar nelaisvais. Jogaila atsakė labai nuolaidžiai: „Mūsų brolis yra laisvas, kaip ir mes, ir mes jo nelaikome kitokiu, kaip tik mūsų broliu. Taip pat ir Lietuvos kunigaikščius bei bajorus laikome laisvais, kaip ir mūsų (t. y. Lenkijos) ponus, ir lygiais su jais“…

Tačiau tas nieko nepadėjo. Vytautas, susitaręs su imperatorium, ruošėsi karūnuotis. Jo pasiuntiniai pareiškė Jogailai ir lenkams, kad Vytautas, esą, vis tiek karūnuosis, nes tik karūnavęsis tegalįs nuplauti padarytą gėdą ir pasirodyti iš tikrųjų laisvas.

Lenkai dar visaip bandė sutrukdyti Vytauto sumanymą, prašė Vytautą nors nesiskubinti ir buvo pasiūlę jam įteikti net Lenkų karūną (tuo būdu Jogailai būtų tekę atsisakyti nuo sosto). Tačiau Vytautas viską atmetė. Tada lenkai pradėjo ginkluotis. Buvo paruoštos betgi ir Vytauto jėgos. Jis jau paskyrė karūnacijos terminą (rugsėjo 8 d.), susikvietė svečių ir laukė imperatoriaus atsiunčiamos žadėtosios karūnos su karūnacijos dokumentais. Bet lenkai buvo pasiryžę nieku būdu neleisti įvykdyti karūnacijos. Todėl jie suėmė imperatoriaus pasiuntinius, ir Vytautas su svečiais jų nesulaukė. Tačiau Vytautas net ir po to neketino nusileisti. Imperatorius tuojau pažadėjo nusiųsti jam karūną kitais keliais, nebe per Lenkiją. Buvo jau paskirta nauja karūnacijos data, bet Vytautas jos jau nebesulaukė.

Vytauto mirtis. Paaštrėjus ginčui dėl karūnacijos, 1430 m. rudenį į Vilnių atvyko Jogaila. Susitikę abudu pusbroliai tuojau susitarė: Vytautas sutiko garantuoti, kad po jo mirties Lietuva neatiteks niekam kitam, kaip tik Jogailos sūnui, o Jogaila davė savo sutikimą dėl karūnacijos. Dabar Jogailai dar reikėjo gauti savo ponų tarybos sutikimą. Tuo reikalu į Krokuvą buvo išsiųsti su Jogaila į Vilnių atvykę Lenkų ponai. Bet Vytautas ponų susitarimo jau nebesulaukė: jis mirė 1430 m. spalių mėn. 27 d.; mirė jau senelis, turėdamas 80 metų su viršum. Mirties priežastį vieni šaltiniai nurodo votį ant peties, kiti susitrenkimą. Suvažiavusių į karūnaciją svečių akivaizdoje iškilmingai priimdamas Jogailą su palydovais, jis nuvargo ir, raitas jodamas su svečiais iš Vilniaus į Trakus, nukrito nuo žirgo. Susitrenkęs nebegalėjo toliau joti, todėl važiavo žmonos vežime. Nuvykęs į Trakus, atsigulė ir daugiau nebekėlė.

Vytauto Didžiojo paminklas Vilniaus katedroje

Vytauto Didžiojo paminklas Vilniaus katedroje

Vytauto kapas. Didžiojo valdovo lavonas buvo laikomas 8 dienas gimtojoje pilyje; paskui jis buvo pervežtas į Vilnių ir palaidotas katedros rūsyje, po šv. Mykolo Arkangelo altorium. 1530 m. katedrai sudegus, altorius žuvo. Tada Zigmanto Augusto motina, karalienė Bona, altoriaus vietoje buvo pastačiusi marmurinį paminklą; bet kai 1610 m. apdegė katedra, žuvo ir šis paminklas. XVII amžiuje kapitula ruošėsi atnaujinti paminklą, bet 1655 m. Vilnių užėmė rusai. Tuomet iš katedros buvo išvežtos visos brangenybės ir paslėptos nuo rusų. Taip pat buvo paslėpti katedroje buvę valdovų kapai, nes bijota, kad rusai, ieškodami brangenybių, jų nesunaikintų; jie buvo įmūryti į rūsio sienas. Iš tikrųjų rusai visus likusius kapus išdraskė, kaulus išmėtė. Tik negalėjo rasti Vytauto ir kitų valdovų kapų. Užsitęsusio karo metu mirė vyskupas ir daugy bė pralotų; drauge su jais žuvo ir valdovų kapų vietos paslaptis jie neatrasti nė XVIII a. pabaigoj, perstatant katedrą. Kai 1931 m. katedros rūsy atsiradęs vanduo ėmė plauti jos pamatus ir ji buvo pradėta remontuoti, — buvo atrasti didžiojo kunigaikščio Aleksandro ir Zigmanto Augusto žmonos, Barboros Radvilaitės, kapai; tačiau Vytauto kapas tebėr nesurastas. Katedrą remontuoją lenkai stengiasi įtikinti, kad jo kapo nė nebesą, kad jis būsiąs rusų išplėštas 1655 m. ir kad Vytauto kaulai buvę išmėtyti kartu su daugybe kitų rūsy buvusių kaulų. Tačiau tai tėra tik spėliojimas. Yra žmonių net iš pačių lenkų, kurie įrodinėja, kad Vytauto kapas dar turįs būti nepaliestas. Beje, yra lietuvių, kurie net nujaučia kapo vietą, bet lenkai jiems neleidžia jo ieškoti. D. Malinauskas, kurs švenčiausiai tiki Vytauto kaulus tebesant ir kuris iš padavimo numano, kur jie galėtų būti, — surinkęs aukų, padirbdino puikų grabą Vytauto kaulams sudėti, bet lenkai to grabo nepriėmė į katedrą, ir dabar jis saugomas Vilniaus Lietuvių Mokslo Draugijoje. O vis dėlto yra daug vilties, kad Vytauto kapas kada nors bus surastas, ir jo kaulai bus padėti katedroje garbingoje vietoje.

Vilniaus katedroje Vytauto kapo paminklo jau nebebuvo nuo 1610 m. gaisro. Tik 1853 m. grafas E. Tiškevičius toje vietoje, kur turėjo būti senasis šv. Mykolo altorius, pastatė naują paminklą; tai marmurinė lenta su atkartotu karalienės Bonos užrašu ir nauju prierašu. Viršum jo buvo pakabintas senas Vytauto portretas. Tas paminklas tebėra dar ir dabar.

Vytauto asmuo ir jo valdymo reikšmė Lietuvai

Asmuo. Vytauto išorinė išvaizda yra žinoma: jis buvo nedidelio ūgio, smulkių veido bruožų, judrus, temperamentingas ir labai greitas savo veiksmuose. Buvo santūrus valgyme, vyno ir kitų svaigiųjų gėrimų visai nevartojo. Be lietuvių kalbos, dar mokėjo vokiškai, lotyniškai, rusiškai ir suprato totoriškai. Mokėjo jis ir rašyti, bet jo rašto nėra likę nė žodžio, nes visi laiškai anais laikais buvo rašomi sekretorių.

Kaip valstybės vyras, jis yra pats žymusis iš visų Lietuvos valdovų; tik jis vienas tėra vadinamas Didžiuoju. Jo nuopelnai valstybei yra nepaprastai dideli, ir vėlesni didieji Lietuvos kunigaikščiai visais atžvilgiais jį laikė sau pavyzdžiu. Labai sunkiomis sąlygomis jis paėmė valdžią. Per Jogailą Lietuva buvo surišta su Lenkija; lenkai, suvaržę savo karalių namie, troško įsigalėti ir Lietuvoje. Tačiau Vytautas, paėmęs Lietuvą valdyti, kaip Jogailos vietininkas, labai greit pasidarė tikruoju Lietuvos valdovu ir net įgijo Lenkuose įtakos; pavyzdžiui, vieno ginčo su ordinu metu Lenkų ponai Jogailai su Vytautu pasakė: „Jūs abudu esate mūsų valdovai, ir, kaip jūs nuspręsite, taip ir tesie!“

Sutvarkymas santykių su Lenkais. Vytautas mokėjo pašalinti visą lenkų įtaką Lietuvos valstybės valdyme, tačiau nenorėjo nutraukti su jais ryšių: jam, mat, buvo svarbi sąjunga, ypač kovai su ordinu. Čia jam reikėjo didelio sugebėjimo ir politiško takto, nes reikėjo likti ir savarankiškam ir bičiuliškai gyventi su Lenkais, kurie Lietuvą laikė jų priklausoma. Vytautas mokėjo laviruoti, ir lenkai jam drįso priminti priklausomybę tik jo valdymo pradžioje; po Tanenbergo laimėjimo jau niekas jam to nebepriminė. Tad santykių klausimas išbuvo nejudintas iki Vytauto gyvenimo galo. Tik tada, kai jis panoro Lietuvos savarankiškumą apdrausti karališkąja karūna, lenkai pakėlė didžiausią triukšmą. Vytautas dabar nebepabūgo sueiti su jais į atvirą kovą ir nė neketino išsižadėti karūnos; tačiau jo pastangas pakirto mirtis. Jo valdymo metu Lietuva jau tiek sutvirtėjo, jog apie jos priklausomybę Lenkijai nebegalėjo būti nė kalbos, ir Lietuvos bajorai tuojau po jo mirties, nieko nesiklausę, paskelbė savo valdovu Švitrigailą. Pats Jogaila, tuo metu buvęs Vilniuje ar Trakuose, turėjo sutikti su įvykusiu faktu.

Vokiečių pavojaus pašalinimas. Be atpalaidavimo Lietuvos nuo Lenkijos, kitas didelis Vytauto nuopelnas yra ordino nugalėjimas. Tik čia jis jau veikė kartu su Jogaila. Kartu jie krikštydino Lietuvą, kartu varė Europoje prieš ordiną karštą agitaciją, nurodinėjo, kad ordinas grobuoniškais tikslais kariaująs su krikščioniškąja Lietuva, kad dėl jo puolimų Lietuva negalėjusi anksčiau krikštytis ir t.t. Pagaliau abudu sujungtomis savo valstybių pajėgomis sutriuškino ordino galybę ties Tanenbergu, kartu paskum ilgai bylinėjosi su juo dėl sienos ir pagaliau kartu padarė Melno taiką, išsprendusią tą bylą. Vytautas apgynė nuo vokiečių puolimo Žemaičius ir pirmas tvirtai juos prijungė prie Lietuvos valstybės. Tačiau kad ir daug jis padėjo pastangų, vis dėlto Klaipėda su platoka vakarinių žemaičių juosta paliko ordinui. Vytautui čia nepavyko dėl to, kad jis daug dėmesio kreipė į rytus, svajodamas užimti visą Rusiją. Nuo to savo tikslo jis jau buvo visiškai nebetoli. Bet tas didelių savo jėgų ir dėmesio nukreipimas į rytus atitraukė jį nuo artimųjų tautiškosios Lietuvos uždavinių. Todėl visi anksčiau ordino nukariauti lietuvių ir jų giminių kraštai ilgus amžius liko vokiečių valdžioje. Vytautas čia tik nustatė tvirtą sieną ir užkirto kelią vokiečių ekspansijai. O ta siena buvo maždaug tokia pat, kokia buvo ir Traidenio laikais. Gedimino ir Algirdo laikais giliai Lietuvoje Nemuno pakrantėmis kyšojusios vokiečių ordino pilys buvo nušluotos. Jei Vytautas būtų turėjęs savęs vertą įpėdinį, vokiečių gaivalas gal būtų buvęs nustumtas dar toliau, ir nors dalis lietuviškųjų žemių dar būtų buvusi atgauta. Deja, tokio įpėdinio Vytautas neturėjo. Lietuviškąją Klaipėdą mes atgavome tik sukūrę naują nepriklausomąją Lietuvą.

Valstybės pertvarkymas. Labai dideli Vytauto nuopelnai buvo ir valstybės vidaus tvarkyme. Jis rado Lietuvą, sudarytą iš daugybės sritinių kunigaikštysčių, o paliko ją vieningą, vieno didžiojo kunigaikščio valdomą. Jo valdoma Lietuva, be to, įstojo į pasaulio valstybių tarpą; su ja jau visur buvo skaitomasi. Pagoniškoji, nuo Europos atskirta ir jos ujama Lietuva tapo krikščioniška valstybe, lygi su visomis kitomis. Lietuvos žmonės pradėjo šviestis, vyko mokytis į Europos universitetus. Prasidėjo glaudūs prekybos ryšiai su Vakarais, ir Lietuva žymiai praturtėjo. Vilnius pasidarė didelis rytų Europos miestas. Žodžiu, Vytautas padėjo pamatus naujajai Lietuvai. Tik, deja, tolesni politiniai įvykiai jai sutrukdė tinkamai plėtotis ir stiprėti. Keletą dešimtmečių ji dar vienodai laikėsi,bet vėliau ėmė silpnėti, nustojo daugelio žemių ir, neturėdama tinkamo vado, bendradarbiaudama su Lenkija pasidavė jos kultūrinei įtakai.