Fašistinės Italijos konspektas. Benitas Musolinis.

Fašizmas – nacionalistinis antidemokratinis, antisocialistinis ir antikomunistinis dešiniųjų radikalų judėjimas, orientavęsis į tautos vienybę, kurį tarpukario Europoje sukėlė socializmo baimė ir ekonomikos griūtis. Daugumoje Europos valstybių įsikūrė fašistinės organizacijos, tačiau stipriausiai fašizmas reiškėsi Italijoje, Vokietijoje, Ispanijoje. Fašistai Italijoje – Istorijai.lt

1. Susipažinkite su esminiais Fašistinės Italijos faktais.

Fašistinės Italijos asmenybės, datos bei sąvokos

AsmenybėsChronologijaSąvokos
Viktoras Emanuelis III (1869-1946) – trečiasis suvienytos Italijos karalius, valdęs nuo 1900 m. liepos 29 d. iki pat savo mirties 1946 m. gegužės 9 d. Tuo pačiu jis turėjo dar du titulus – Etiopijos imperatoriaus ir Albanijos karaliaus.
Benitas Musolinis (1883–1945) – Italijos fašistų partijos lyderis, paėmęs valdžią po 1922 m. vadinamojo „žygio į Romą“, fašistinės Italijos vadovas (1922–1943), totalitarinės diktatūros kūrėjas. 1943 m. fašistinė diktatūra buvo nuversta, o B. Musolinis 1945 m. balandį italų partizanų suimtas ir nužudytas.
Adolfas Hitleris (1889-1945) – Vokietijos diktatorius 1933-1945 m., nacionalsocializmo ideologas ir nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos vadovas, sukėlęs Antrąjį pasaulinį karą, įsakęs vykdyti Holokaustą.
Haile Selasie (1892-1975) – Etiopijos regentas 1916-1930 ir Etiopijos imperatorius 1930-1974 m, svarbi figūra Etiopijos ir Afrikos istorijoje, 1936 m. Tautų sąjungoje Haile Selasie pasmerkė italus, kurie panaudojo cheminį ginklą prieš jo tautiečius.
Galeacas Čianas (1903-1944) – Fašistinės Italijos užsienio reikalų ministras 1936-1943, Benito Musolini žentas (ital. – Galeazzo Ciano).
1919-1922 – Italija išgyveno sunkią ekonominę, politinę ir visuomeninę krizę.
1921 – Pirmoji fašistinė organizacija įsikūrė Milane. Partijos vadu tapo Benito Musolinis.
1922 10 22-29 – Fašistų „Žygis į Romą“ po kurio Italijos karalius Viktoras Emanuelis III pavedė Musoliniui sudaryti vyriausybę.
1923 – įkurta juodmarškinių, Italijos fašistų partijos, sukarintoji organizacija, egzistavusi iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
1927 – Italijoje priimta „Darbo chartija“ (parlamentas renkamas iš darbininkų korporacijų iškeltų kandidatų)
1929 – Italijoje buvo sukurta fašistinė valstybė.
1934 – Italijoje vietoj profsąjungų pradėtos steigti kai kurių pramonės šakų korporacijos;
1935 10 03 – 1936 05 – Italija užpuolą paskutinę laisvą likusią Afrikos valstybę – Etiopiją.
1936 10 25 – neformaliai sudaroma Berlyno-Romos ašis.
1937 – Italija išstojo iš Tautų Sąjungos
1939 05 22 – „Plieno paktas“, karinė ir ekonominė savitarpio pagalbos sutartis tarp nacistinės Vokietijos ir fašistinės Italijos. Formaliai įtvirtinama Berlyno-Romos ašis (1936 10 25).
1939 04 07–12– Italija užgrobė Albaniją.
1940 09 27 – Trišalis paktas, sudaręs karinį aljansą (Vokietija ir Italija jau buvo sąjungininkės, prie jų prisijungė Japonija) ir lėmęs Ašies valstybių sąvokos atsiradimą. Vėliau prie šios sutarties prisijungė Vengrija, Rumunija, Slovakija, Bulgarija, Kroatija.
Asmenybės kultas – reiškinys valstybėje, (dažniausiai autoritarinėje ar totalitarinėje) kuomet yra ypač garbinamas tos šalies vadas.
Demokratija – valdymo forma, kai valstybės gyvenimą reguliuoja tauta per savo tiesiogiai, lygiateisiai ir slaptai išrinktus atstovus.
Didžioji fašizmo taryba – aukščiausias Italijos B. Musolinio fašistinės vyriausybės organas, kuris buvo sukurtas kaip partinis organas 1923 m., o 1928 m. gruodžio 9 d. tapo valstybės organu, įgaliotu kontroliuoti valstybės institucijas.
Diktatūra – valdymo forma, kai valdžia priklauso vienam žmogui ar vienai partijai, remiasi karine jėga, prievartos aparatu.
Duče – Nacionalinės fašistų partijos vadovo Benito Musolinio titulas
Ekspansija – valstybės viešpatavimo sferų plėtimas.
Fašizmasautoritarinis politinis judėjimas, kuris nuo 1922 m. iki 1943 m. valdė Italiją, vadovaujant Benito Musoliniui. Ideologai – Ž.A de Gobinas ir O. Špengleris
Juodmarškiniai – Italijos fašistų partijos sukarintoji organizacija, įkurta 1923 m. ir egzistavusi iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Koalicija – valstybių, partijų sąjunga turinti bendrus tikslus.
Komunizmas – politinė ideologija, kurios tikslas yra sukurti beklasę visuomenę, turinčią gamybos priemonių nuosavybę.
Konkordatas – valstybės sutartis su popiežiumi, apibrėžianti Katalikų bažnyčios padėti valstybėje.
Kontribucija – suma, kurią nugalėta valstybė pagal taikos sutartį turi sumokėti nugalėtojai
Korporacija – teisiškai įforminta asmenų grupė, kurią sieja bendri profesiniai interesai; bendrovė.
Korporatyvizmas – socialinių ekonominių ir teisinių pažiūrų sistema, teigianti, kad visuomenės organizacijos pagrindą turi sudaryti susivienijimai (korporacijos), sukurti pagal ekonomikos šakas.
Krizė – sistemos patekimas į būseną, gresiančią jos pačios struktūriniam stabilumui bei gyvybingumui.
Nacija – žmonių bendrija, susidariusi bendros istorijos, kalbos, vertybių, paveldo, kultūros, teritorijos pagrindu.
Nacionalizmas – pažiūros, teigiančios, kad didžiausia vertybė yra tautos interesai, o geriausias būdas tautinėms vertybėms apsaugoti – tautinės valstybės sukūrimas
Parlamentarizmas – vienas iš demokratijos požymių, valstybės valdymo sistema, kai demokratiškai renkamas parlamentas yra aukščiausia valdžios institucija valstybėje.
Pretekstas – tariama priežastis.
Profsąjunga – organizacija, vienijanti tos pačios profesijos dirbančiuosius
Propaganda – bendravimo forma, kurios tikslas daryti įtaką bendruomenės požiūriui arba pozicijai, kartojama ir paskleidžiama įvairiomis formomis.
Protekcionizmas – valstybės ekonominė politika, kuria saugomos vidaus rinkos nuo užsienio konkurentų arba plečiamos rinkos užsienyje.
Reparacijos – karo padarytų nuostolių atlyginimas, kurį nugalėtojai moka nugalėtoji valstybė.
Rasizmas – pažiūros, teigiančios, kad žmonių rasės yra nelygiavertės.
Revanšizmas – pažiūros, teigiančios, kad reikia siekti keršto už pralaimėjimą ir pažeminimą (Tarpukario atveju už patirtą pralaimėjimą I pasauliniame kare).
Šovinizmas – pažiūros, perdėtai aukštinančios savo tautą žeminant kitas tautas.
Teroras – sistemingas, metodiškas priešininkų bauginimas ir naikinimas smurtu.
Totalitarizmas – nedemokratine valdymo forma, kai visa valstybes gyvenimą ir net žmogaus privatų gyvenimą kontroliuoja viena partija ar žmogus, nepripažįsta savo valdžios apribojimo (Antrojo pasaulinio karo metu – SSRS, Vokietija, Italija)
Žygis į Romą – 1922 spalio 22-29 d. vykęs į žygis, kurio metu Italijos diktatorius su nacionaline fašistų partija bei  atėjo į valdžią Italijos karalystėje (dalyvavo 25-30 tūkst. žmonių). 
2. Pasirinkite vieną iš trijų konspektų. Tą, kuris jums labiausiai priimtinas.

Fašistinės Italijos konspektai

  • 1
  • 2
  • Ideologijų palyginimai

Fašizmas Italijoje

Benito Musolinio atėjimas į valdžią

Fašizmas – nacionalistinis antidemokratinis, antisocialistinis ir antikomunistinis dešiniųjų radikalų judėjimas, orientavęsis į tautos vienybę, kurį tarpukario Europoje sukėlė socializmo baimė ir ekonomikos griūtis. Daugumoje Europos valstybių įsikūrė fašistinės organizacijos, tačiau stipriausiai fašizmas reiškėsi Italijoje, Vokietijoje, Ispanijoje.

Sąvoka ”fašizmas” kilusi iš žodžio fascio – virbų ryšulys. Senovės Romoje virbų ryšulys (fašina) su įrištu kirviu buvo valdžios simbolis, tuomet tapęs Italijos fašistų emblema, simbolizuojančia vienybę, tvirtumą, sąsajas su antikine Roma.

Fašizmui būdinga:

  • Totalitarinis režimas
  • Vienpartinė sistema. Vado kultas
  • Visų negerovių pradžia – demokratija;
  • Žiniasklaidos cenzūra
  • Valdžios ir ekonomikos centralizavimas
  • Represinis aparatas. Teroras
  • Valstybės iškėlimas aukščiau už asmenį.
  • Agresyvi užsienio politika
  • Politinių teisių ir laisvių panaikinimas
  • Remiasi privačia nuosavybe
  • Globoja Bažnyčią
  • Rasizmas. Nacionalizmas. Šovinizmas. Aukština savo tautą, baltųjų rasę, o jai nepriklausančius žmones laikė menkaverčiais;
  • Valstiečių klasės aukštinimas
  • Jėgos kulto propagavimas, karo šlovinimas, išpažino griežtą drausmę, paklusnumą, propagavo fizinę jėgą;
  • Galingų imperijų sukūrimo teorijos skleidimas

Fašizmo atsiradimo prielaidos:

  • Pirmasis pasaulinis karas paaštrino tarpvalstybinius prieštaravimus; Versalio sistema skatino siekti revanšo;
  • pokario ekonominė suirutė vertė vyriausybę spręsti socialines problemas; socialinius prieštaravimus stiprino nedarbas;
  • demokratinių valstybių parlamentai išgyveno krizę; vyriausybės Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje nesugebėjo priimti ekonominės krizės įveikimo programų;
  • po Spalio revoliucijos Rusijoje sustiprėjo darbininkų judėjimas, komunistinės idėjos tapo populiarios visuose visuomenės sluoksniuose; plintant pasaulinės revoliucijos idėjoms, darbininkų judėjimas kėlė grėsmę Vakarų kapitalizmui;
  • fašizmui įsigalėti padėjo jo ideologija ir veiklos metodai; jis rėmėsi sukarintomis grupėmis, skelbė nacionalinio išskirtinumo, besąlygiško paklusnumo idėjas;

1919-1922 m. Italija išgyveno sunkią ekonominę, politinę ir visuomeninę krizę. Augo nepasitenkinimas Versalio taikos sutartimi (negavo Istrijos ir Dalmatijos). Pirmoji fašistinė organizacija įsikūrė Milane 1921 m. Partijos vadu tapo Benito Musolinis.

1922 m. „žygis į Romą“. Šiame žygyje dalyvavo 30 tūkstančių juodmarškinių.  Įbaugintas Italijos karalius Viktoras Emanuelis III pavedė Musoliniui sudaryti vyriausybę, paskirdamas jį šalies ministru pirmininku. Iš pradžių į B. Musolinio vyriausybę, be fašistų, įėjo ir kitų partijų atstovai, todėl fašistai Vyriausybėje neturėjo absoliučios valdžios. Tačiau B. Musolinis siekė įvesti fašistų diktatūrą, taigi, užsitikrinęs karaliaus, Bažnyčios, kariuomenės ir kai kurių partijų pritarimą, pradėjo naikinti demokratinę santvarką.

Fašistų politika Italijoje

Pertvarkymai:

  1. buvo įkurta niekam nepavaldi Didžioji fašistų taryba; vykdomoji valdžia tapo aukštesnė už įstatymų leidžiamąją valdžią; panaikinta vietos savivalda;
  2. dučei (Musoliniui) suteikta teisė leisti įstatymus;
  3. valstybė nutraukė subsidijas nerentabilioms įmonėms ir rėmė stambius pramonininkus; uždėjo pelno mokestį žemdirbyvtės ūkiams;
  4. per stambius bankus finansavo karinę pramonę; sukūrė karinę aviaciją ir laivyną;
  5. skatino gamybą; organizavo viešuosius darbus;
  6. įvedė spaudos cenzūrą, kontroliavo kultūrą ir mokslo veiklą; kitaminčius sodin į kalėjimus; uždraudė partijas, profsąjungas, streikus; vyriausybėje vietas užėmė fašistai; kurtos fašistinės vaikų ir jaunimo organizacijos;
  7. vykdė socialinę politiką: rėmė daugiavaikes šeimas, skyrė nemokamus vadovėlius neturtingiesiems, šeimoms – maisto paketus;
  8. 1934 m. vietoj profsąjungų pradėtos steigti kai kurių pramonės šąkų korporacijos;
  9. įkurta nacionalinė korporacijų taryba;
  10. uždrausti streikai;
  11. įsteigtas Ypatingasis teismas valstybei ginti;
  12. juodmarškiniai virto valstybės milicija;
  13. sutramdytas nusikalstamumas, mafija;
  14. pakantumas žydų atžvilgiu;
  15. įvestas naujas kalendorius;
  16. 1927 m. priimta „Darbo chartija“ (parlamentas renkamas iš darbininkų korporacijų iškeltų kandidatų)

1929 m. buvo sukurta fašistinė valstybė. 1936 m. įsigalėjo fašistinė diktatūra.

1929 m. Italijos vadovybė ir popiežius pasirašė sutartį, panaikinusią konfliktą. Vatikanas buvo pripažintas nepriklausomas ir nustatytos jo teritorijos

1935 m. Musolinis užpuolą paskutinę laisvą likusią Afrikos valstybę – Etiopiją.

1937 m. Italija išstojo iš Tautų Sąjungos ir suatėja su nacistine Vokietija.

1938 m. buvo priimti antisemitiniai įstatymai.

1939 m. Italija užgrobė Albaniją.

Užsienio politika pagal dešimtmečius:

  • 3 deš. Italija laikėsi savarankiškos taikingos užsienio politikos. Rėmė Austrijos nepriklausomybę, kartu su Prancūzija ir Anglija pasmerkė Vokietiją, kai ši užėmė demilitarizuotą Reino zoną;
  • 4 deš. Italijos politika agresyvėjo. Musolinis siekė sukurti Romos imperiją, sominuoti Viduržemio jūroje. 1935 m. Italija užėmė Etiopiją. Vykdydamas agresyvią užsienio politiką, Musolinis kartu su Hitleriu, pasiuntė savo dalinių į Ispaniją ir rėmė Franko šalininkus;

Fašizmas didelę įtaką darė Vokietijoje veikusiems nacionalsocialistams, kurie 1933 m. vadovaujami A. Hitlerio atėjo į valdžią savo šalyje. Tarp Italijos fašistų ir Vokietijos nacionalsocialistų valdymo nebuvo didelių skirtumų. Abi buvo totalitarinės diktatūros. Tik fašistinėje Italijoje nebuvo žydų naikinimo, todėl šioje valstybėje žydų padėtis labai skyrėsi nuo padėties A. Hitlerio valdomoje Vokietijoje.

Itališkasis fašizmas

Fašizmo ideologija (idėjos)

  • demokratinio valdymo ir parlamentarizmo kritika;
  • tikslas – įvesti totalitarinį režimą (vienos partijos valdymą);
  • vado kultas;
  • visiška piliečių ir visuomeninio gyvenimo kontrolė;
  • nacionalizmas (savo tautos, nacijos aukštinimas ir kitų žeminimas);
  • valstybės interesai  aukščiau už asmeninius;
  • karinė ekspansija;
  • rasinė nelygybė;
  • antikomunizmas;
  • naudojo prievartos priemones politinėje kovoje;
  • socialinė demagogija (propaganda);
  • organizacija griežta, disciplinuota;

Fašistinės ideologijos atsiradimo priežastys:

  • I pasaulinio karo rezultatai apvylė daugelio šalių gyventojus, padidino valstybių tarpusavio prieštaravimus;
  • parlamentarizmo (demokratinio valdymo)krizė;
  • pokario ekonominė suirutė, socialinės problemos;
  • komunizmo grėsmė (jo priešprieša – fašizmas);
  • netobula Versalio sutartis (revanšizmo siekiai Vokietijoje);
  • fašizmo įvaizdis (atsvara komunizmui, greitas tvarkos atstatymas);

Fašistinių partijų veikla priklausė nuo situacijos šalyje (blogesnė ekonominė situacija, politinis nestabilumas visada didindavo jų populiarumą). Neturėjo vieningo koordinuojančio centro, kaip kad komunistinės partijos buvo koordinuojamos iš SSRS.

Fašizmas Italijoje

Fašizmas – iš fascio (ryšulys lot.). Fašina – senovės Romoje valdžios simbolis.

Italijoje fašizmo ideologija susiformuoja anksčiausiai. Pradininkas – Gabrielis D’Anuncijas. Atributika – juodi marškiniai, auliniai batai, sveikinimasis pakeliant ranką. 1921 m. fašistai pasiskelbė partija. Jos vadas (dučė) – Benitas Musolinis.

Italijoje po Pirmojo pasaulinio karo politinė ir ekonominė krizė. Parlamentinė santvarka bejėgė įveikti sunkumus. Dažnos vyriausybinės krizės. Nuo 1921 m. stiprėja komunistai. Fašistai kovoja su vyriausybe ir komunistais. Naudoja fizinį susidorojimą prieš kitaminčius.

1922 m. fašistų žygis iš Neapolio į Roma, reikalaujant jiems atiduoti valdžią. Karalius Viktoras Emanuelis III 1922 m. paveda B. Musoliniui sudaryti vyriausybe.

1922 m. Italijoje fašistai į valdžią ateina nedemokratiškai (nelegaliai), jėga.

Fašistų valdymas Italijoje

Fašizacija (fašistiniai pertvarkymai ir B. Musolinio įsitvirtinimas vadžioje) vyko 1924 – 1926 metais:

demokratijos naikinimas, parlamento teisių apribojimas, dučė gali leisti įstatymus vienas. Uždraustos politines partijos. Kandidatų į parlamentą sąrašus tvirtina Didžioji fašistų taryba. Valdininkais gali būti tik fašistų partijos nariai. Kitaminčiai persekiojami. Italijoje nebuvo rasinių (ir antisemitinių) persekiojimų. Nesutarė su katalikų bažnyčia dėl įtakos jaunimui. Sunaikinta mafija. Protekcionizmas (savos rinkos gynimas) ekonomikoje. Daug lėšų armijai. Sausinamos pelkes, tiesiami keliai, statomi namai, daugėja paselių plotų. Auga pramonė, daugėja darbo. Socialinė politika populiari. Remia daugiavaikes šeimas, neturtingus. Nefinansuoja nuostolingų įmonių. Leidžiamos tik fašistinės profsąjungos (korporacijos), uždrausti streikai, darbo ginčus sprendžia valstybė. Kišimasis į kultūrą. Įvedama totalitarinė diktatūra.

 Užsienio politika:

  • 1935  – 1936m. okupuota Etiopija.
  • 1936 m. neformaliai sudaroma Berlyno ir Romos ašis. Taps oficiali po „Plieno pakto“ pasirašymo.
  • 1939 m. karinė – politine sąjunga su Vokietija – “Plieno paktas“.
  • 1939 m. okupuota Albanija.

Fašizmo įsigalėjimo Italijoje priežastys:

  • Po karo suiro šalies ekonomika, plito nedarbas, neramumus kėlė demobilizuoti kariai.
  • Augo nepasitenkinimas Versalio taikos sutartimi, nes Italija negavo žadėtų žemių.
  • Karalius ir vyriausybė nesugebėjo palaikyti šalyje tvarkos.
  • Fašistų idėjos plito tarp įvairių gyventojų sluoksnių: daugiausia juos rėmė viduriniųjų klasių atstovai, pramonininkai ir žemės savininkai, šį judėjimą vertinę kaip priešpriešą kylančiam socializmui.

Fašizmo vertybės: tauta, valstybė, vadas Didžiausi fašizmo priešai: demokratija ir komunistai

Fašizmui būdinga:

  • Vienpartinė valdymo sistema (uždraudžiamos kitos partijos);
  • Griežta drausmė, paklusnumas, fizinės jėgos naudojimas norimiems tikslams pasiekti;
  • Militaristinės pažiūros;
  • Ekspansinė politika;
  • Valdžios kišimasis į visas gyvenimo sritis;
  • Antikomunizmas;
  • Savo tautos aukštinimas;
  • Valstybės ir nacijos siekių laikymas didžiausia vertybe, esančia aukščiau už individo laisvę, gyvybę.

Reformos:

  • visos kitos partijos uždraustos
  • įvesta cenzūra
  • parlamento teisės apribotos, galiausiai parlamentas išvis paleistas

Fašizmo ir komunizmo palyginimas

Panašumai:

  • totalitarizmas;
  • vienpartinė sistema ir vado kultas;
  • žiniasklaidos kontrolė;
  • valstybinės valdžios ir ekonomikos centralizacija;
  • teroras represinis aparatas;
  • agresyvi užsienio politika;
  • politinių teisių ir laisvių panaikinimas;
  • vaikų ir jaunimo ideologinis apdorojimas.

Skirtumai

Komunizmas:

  • turto nacionalizacija;
  • bažnyčios naikinimas ir dvasininkų represijos;
  • propaguojamas „tautų draugystė” principas;
  • skelbiama taika, tačiau įsigali jėga ir smurtas;
  • skleidžiama pasaulinės revoliucijos idėja ir valstybės nunykimo teorija;
  • pakirstas valstiečių ekonominis savarankiškumas;
  • aukštinama klasių kova.
Fašizmas:

  • Privati nuosavybė;
  • bažnyčia valstybės pusėje;
  • antisemitizmas, nacionalizmas, rasizmas;
  • propaguojamas jėgos kultas, aukštinamas karas;
  • imperijų kūrimo idėjos;
  • išliko savarankiški ūkininkai;
  • propaguojama tautos vienybės idėja.

Fašizmas ir Komunizmas

Totalitarizmo bruožai:

  • Nekontroliuojama ir neribojama diktatoriaus valdžia;
  • Nepaisoma žmogaus teisių;
  • Vyksta masinis teroras ir represijos.

Autoritarizmo bruožai:

  • Diktatorius laikosi savo priimtų įstatymų, tradicijų, paiso moralės, religijos normų;
  • Pripažįstamos kai kurios žmogaus teisės;
  • Nėra masinio teroro ir represijų.

Diktatūrinio režimo palaikymas remiasi:

  • Masiniu teroru ir represijomis;
  • Propaganda;
  • Demokratinių rinkimų vykdymo trukdymu;
  • Įstatymų keitimu.
3. Pasitelkite papildomą informaciją – pateiktis, vaizdinę medžiagą, vadovėlio temas, dokumentus ir sutartis ar mūsų rekomenduojamas nuorodas.
  • Sutartys ir dokumentai
  • Istoriniai klausimai
  • Temos vadovėlyje

Dokumentai

„Turėdamas 40000 “juodmarškinių”, jis organizuoja žygį į Romą. Šios demonstracijos pakanka, kad apdumtų karaliui akis. Karalius paveda jam sudaryti vyriausybę. „
Komentaras: Šiame dokumente yra kalbama apie B. Musolinio atėjimą į valdžią (fašistų) 1922 m. Į valdžią atėjo grąsindami jėga. Fašistai pasiekė, kad karalius pavestų B. Musoliniui sudaryti vyriausybę.


„Visos valstybės, dominijos arba kolonijos […] gali tapti Sąjungos narėmis, jeigu už jų priėmimą pasisakys du trečdaliai Asamblėjos […]. Sąjungos buveinės vieta nustatoma Ženeva […]. Sąjungos nariai supranta, kad, norint iššsaugoti taiką, reikia apriboti nacionalistinį ginklavimąsi iki minimumo, suderinamo su nacionaliniu saugumu ir įvykdymu tarptautinių įsipareigojimų […]. Sąjungos nariai įsipareigoja gerbti ir saugoti nuo bet kokio išorinio užpuolimo visų Sąjungos narių teritorinį vientisumą ir politinę nepriklausomybę.“
Komentaras: Šiame dokumente yra minimas Tautų Sąjungos įkūrimas. Tautų Sąjunga įsteigta 1919 m. sausio 25 d. Paryžiaus taikos konferencijoje. 1919 m. Tautų Sąjungoje buvo 33 valstybės – Antantės valstybės, pasirašiusios Versalio taikos sutartį, ir 13 valstybių, pakviestų pirmosiomis įstoti į Tautų Sąjungą. Tautų Sąjunga buvo pirmoji nuolatinė tarptautinė organizacija, kurios pagrindinis tikslas buvo išlaikyti pasaulyje taiką.


Istoriniai klausimai


  1. Kodėl, daugelio istorikų nuomone, Versalio sistema nagalėjo garantuoti taikos Europoje?

Versalio sistema, kaip mano daugelis istorikų, negalėjo garantuoti taikos Europoje, nes:

  • Vokietija nebuvo suskaldyta ir visiškai nuginkluota, o tai reiškė, kad paliko galimybę atsigauti Vokietijos militarizmui ir siekti revanšo
  • Versalio taika pažemino Vokietiją ir sudarė sąlygas iškilti kraštutinėms politinėms jėgos (Hitleris)
  • Politinio Europos žemėlapio pertvarkymas sudarė sąlygas naujiems konfliktams, nes sienos tarp valstybių buvo nustatytos neatsižvelgiant į kalbinę, kultūrinę, politinę ir ekonominę valstybių situaciją
  • Tarp nugalėtojų nebuvo vienybės

  1. Kodėl Italija tapo pirmąja Europos valstybe, kurioje įsigalėjo fašizmas?

Pirmojo pasaulinio karo metais Italija patyrė didelių nuostolių. Po karo jai nepavyko įtikinti sąjungininkų garantuoti jos teritorinius laimėjimus. 1919 – 1922m. Italiją apėmė visuotinė krizė. Kovai su vyriausybe, nepajėgusia išspręsti iškilusių problemų, komunistais, visuotine netvarka kūrėsi partija, kurios vadovu tapo B. Musolinis. 1922m. Italijoje perversmo keliu į valdžią atėjo fašistai.


  1. Kodėl 1919 – 1939m. daugelyje Europos valstybių įsigalėjo diktatūrinis režimas?
  • Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, valstybių sienos pagal Versalio taikos sutartį buvo nustatytos neatsižvelgiant į kalbinę, kultūrinę, ekonominę ar politinę vienos ar kitos valstybės situaciją. Todėl išliko valstybių tarpusavio prieštaravimai, teritorinės pretenzijos (ypač tarp Vokietijos ir Prancūzijos).
  • Daugelyje šalių (Lenkijoje, Čekoslovakijoje) buvo nemažai tautinių mažumų, nepatenkintų savo padėtimi. Todėl kilo įvairūs tautiniai konfliktai, kurių nepajėgė išspręsti nei šalių, nei Tautų Sąjunga.
  • Be to, pasibaigus karui, padėtis daugelyje valstybių buvo labai sunki: nedarbas, infliacija, valdžių negebėjimas spręsti iškilusias problemas, lėtas ekonomikos augimas ir kitos priežastys didino visuotinį nepasitenkinimą.

  1. Kada ir kokiu tikslu Įkurta Tautų Sąjunga?

1920m., siekiant garantuoti taiką Europoje, buvo įkurta tarptautinė organizacija – Tautų Sąjunga.


  1. Išvardinti tarpukario Europos valstybes, kuriose įsigalėjo diktatūrinis režimas.

Tarpukario Europos valstybės, kuriose įsigalėjo diktatūrinis režimas: Sovietų Rusija (nuo 1922m. – SSRS), Vokietija, Bulgarija, Ispanija, Albanija, Lenkija, Austrija, Italija, Portugalija, Jugoslavija, Lietuva, Latvija, Estija, Vengrija, Rumunija, Graikija.


Naujausiųjų laikų temos



 


Pateiktys