25 Rgs

7. Fašistai Italijoje

Fašistinio judėjimo atsiradimas ir fašistų idėjos

Fašizmo pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio fascio, t. y. ryšulys. Senovės Romoje virbų ryšelis su įsmeigtu kirveliu – fašina – buvo valdžios simbolis. Fašina tapo Italijos fašistų ženklu, reiškusiu vienybę, jėgą, teisingumą, senųjų Romos tradicijų tąsą.

Pirmųjų pokario metų ekonominės, socialinės problemos sukėlė demokratinės valdymo sistemos krizę: partijos, parlamentų frakcijos nesutarė, nebendradarbiavo tarpusavyje. Vyriausybės, dažnai koalicinės, buvo sunkiai formuojamos ir nesugebėjo išspręsti sudėtingų problemų. Tokiomis sąlygomis įvairiose šalyse kūrėsi fašistų organizacijos.

Fašizmas tada buvo naujas ir labai savitas politinis judėjimas. Fašistai aiškino, kad blogybių priežastis yra demokratinė valdymo sistema, skaldanti nacijos jėgas, sudaranti sąlygas reikštis egoizmui, vaidams. Siekiant bendrų nacijos ir valstybės interesų, fašistų teigimu, visuomenė privalo būti vieninga. Visuomenę suvienyti, jų nuomone, galima tik įvedant diktatūrą ir visiems tikint vadu. Vienas iš svarbiausių fašizmo reikalavimų – tikėti vadu ir nedvejojant jam paklusti.

Valstybė ir nacija fašistų ideologijoje yra didžiausios vertybės, kurioms turi tarnauti visuomenė. Valstybė ir nacija fašistui – viskas, o asmuo, jo laisvė – niekas. Visų šalių fašistai pabrėždavo savo tautos išskirtinumą.

Fašistų organizacijos pasižymėjo drausme, paklusnumu vadams, atsidavimu idėjai. Judėjimo nariai nešiodavo ženklelius, uniformas. Fašistai dažnai remdavosi fizine jėga, smogikų grupėmis. Kai nepadėdavo įtikinėjimai, jie paleisdavo į darbą kumščius, kastetus, griebdavosi revolverių.

Fašina

Fašizmas atsirado Italijoje. Pirmaisiais pokario metais Italiją apėmė ekonominė ir politinė krizė. Darbininkai užiminėjo gamyklas, valstiečiai dalijosi dvarininkų žemę, kūrėsi Raudonosios gvardijos būriai. Šalyje stiprėjo kairiųjų partijų pozicijos. 1921 m. susikūrė komunistų partija.

Visoje šalyje kovai su vyriausybe ir komunistais steigėsi fašistų būriai. 1921 m. lapkričio mėn. fašistai pasiskelbė partija. Jos vadu – duče – tapo B. Musolinis.

Fašistų smogikai puldinėjo kairiuosius politikus, laikraščių redakcijas, spaustuves, organizacijų būstines. Susėdę į sunkvežimius, naktimis jie vykdavo „bausti“ maištaujančių valstiečių ar raudonųjų. Tokios ekspedicijos baigdavosi mušimais ir net žudynėmis, o jų kelią nušviesdavo gaisrų pašvaistės. Situacija šalyje buvo panaši į pilietinį karą.

Šalyje nuolatos vyko streikai, siautėjo fašistai, vis labiau įsigalėjo anarchija, kuria galėjo pasinaudoti komunistai. Dalis politikų, pramonininkų, bankininkų, dvarininkų norėjo atiduoti valdžią fašistams, žadėjusiems sudaryti tvirtą vyriausybę, įvesti tvarką. Pats Musolinis kategoriškai reikalavo valdžios: „Arba mums duos valdžią, arba mes ją pasiimsim.“ Bet jo vadovaujama frakcija parlamente turėjo 36 vietas, t. y. apie 7 proc. Parlamentiniu būdu valdžios fašistai gauti negalėjo, todėl jie suorganizavo žygį į Romą.

1922 m. spalio 27 d. iš Neapolio Romos link patraukė 40-50 tūkst. smogikų. Dauguma jų buvo gerai kariškai pasirengę, kovose užsigrūdinę vyrai, apsiginklavę šautuvais ir revolveriais. Fašistai rizikavo. Vyriausybės kariuomenė galėjo juos be vargo išblaškyti, bet toks įsakymas nebuvo duotas. Tada daug kam atrodė, kad fašistai išves šalį iš krizės, sustabdys kylančią revoliuciją. Karalius Viktoras Emanuelis III 1922 m. spalio 29 d. pranešė Musoliniui, kad jam pavedama suformuoti vyriausybę.

Žygis į Romą. Pirmame plane B. Musolinis. Dešiniausias - maršalas de Bono. Fašistų vadai ir jų bendraminčiai žengia pasidabinę apdovanojimais, apsivilkę fašistų uniformą - juodus marškinius ir apsiavę aulinius batusŽygis į Romą. Pirmame plane B. Musolinis. Dešiniausias pirmoje eilėje –  maršalas de Bono. Fašistų vadai ir jų bendraminčiai žengia pasidabinę apdovanojimais, apsivilkę fašistų uniformą – juodus marškinius ir apsiavę aulinius batus.

Diktatūra

Tapęs vyriausybės vadovu, Musolinis ėmėsi griauti demokratinę santvarką. Parlamento teisės buvo apribotos. Pats dučė galėjo leisti įstatymus. Pagal 1923 m. priimtą rinkimą įstatymą, partija, per rinkimus gavusi daugiausiai balsų, turėjo gauti 2/3 vietų parlamente. 1924 m. balandžio rinkimus laimėjo fašistai. Socialistas deputatas Džakomas Mateotis parlamente apkaltino fašistus neteisėtais veiksmais per rinkimus, prievarta, politinių teisių pažeidimais. Švilpiant ir šaukiant fašistų deputatams, jis baigė kalbą žodžiais: „Aš turėjau tai padaryti. Dabar galite rašyti man nekrologą.“

Fašistų plakatas

Kairėje fašistų plakatas. Jame parašyta „Benitas Musolinis labai myli vaikus. Italijos vaikai labai myli Musolinį. Ilgai mums gyvenk duče. “ Tokie ir panašūs plakatai „puošė“ daugumą klasių

Po mėnesio Mateotį pagrobė ir nužudė gauja, pasivadinusi „ČK“. Mateočio nužudymas sukėlė šalyje pasipiktinimą ir protestus. Musolinis melagingai dievagojosi nieko nežinąs, aiškino, kad Mateotis nužudytas provokaciniais sumetimais. Protestavusieji nieko nepasiekė. Atvirkščiai, toliau apgalvotai ir nuosekliai buvo naikinama demokratija. Juodmarškiniai virto valstybės išlaikoma ir Musoliniui pavaldžia milicija. Fašistų eiliniai nebaudžiami terorizavo „raudonuosius“. Taip buvo vadinami visi kritikavusieji dučę. Miestai pasipuošė iškalbingais šūkiais – „Dučė visuomet teisus“ bei daugybe kitų analogiškų užrašų ir plakatų.

Italų vaikai ruošiami karui

Dešinėje vaikai karinio rengimo metu. Fašistai labai didžiavosi savo laimėjimais rengiant Italijos armiją būsimiems mūšiams, bet Musolinio išgirtieji auklėtiniai Antrojo pasaulinio karo metais nepagarsėjo nė viena didesne pergale. Žuvo daug jaunų vyrų.

Uždraustos politinės partijos, jų deputatų mandatai paskelbti negaliojantys. Nuo 1928 m. kandidatų į parlamentą sąrašą tvirtino Didžioji fašistų taryba. Italijoje neliko nefašistinės spaudos, partijų, visuomeninių organizacijų. Buvo įsteigtas ypatingasis teismas valstybei ginti. Teisėjais, vėliau apskritai valdininkais galėjo būti tik fašistai. Režimo priešai, kitaminčiai buvo uždaromi į kalėjimus, tremiami į atkampias salas ar vietoves, turėdavo emigruoti. „Nežinomi nusikaltėliai“ vidury dienos minios akivaizdoje pagrobdavo, žiauriai sumušdavo, net nužudydavo diktatoriaus priešus. Nepaisant visuotinio kitaminčių terorizavimo, Italijoje iš esmės nebuvo persekiojama rasiniais (iki 1938 m.), religiniais motyvais, nebuvo knygų laužų.

Vaikams fašistinė valstybė skyrė daug dėmesio. Jau vienuolikmečiai buvo mokomi karinių dalykų, rengiami karui naudojant medinius šautuvus. Fašistai sakė, kad vaikai – revoliucijos ateitis Musolinis naudojo propagandinį triuką, kurį galima būtų pavadinti „Vadas myli vaikus“.

Fašistų socialinė politika

Fašistai siekė vieni valdyti visuomenę ir nepripažino jokių kitų autoritetų. Todėl dėl jaunimo auklėjimo, iš kurio siekė išstumti dvasininkija, jie nesutarė su Katalikų bažnyčia. Mafija, ilgą laiką Italijoje vaidinusi svarbų vaidmenį ir buvusi valstybe valstybėje, buvo sunaikinta, o jos vadovai pasodinti į kalėjimus arba priversti slapstytis.

Fašistai labai stengėsi pagerinti šalies ekonominę situaciją. Protekcionistinėmis priemonėmis jie skatino gamybą, ribojo importą. Vyriausybė skyrė daug lėšų pelkėms sausinti, keliams tiesti, tiltams, hidroelektrinėms, gyvenamiesiems namams statyti, karinei gamybai, armijai didinti ir modernizuoti. Italija sukūrė galingą karo aviaciją ir laivyną.

Visa tai skatino pramonės augimą. Žmonės gavo darbo. Išaugo pasėlių plotai. Valstiečiai išaugindavo tiek kviečių, kad jų nebereikėjo importuoti. Buvo išplėstos ir socialinės programos. Valstybė rėmė daugiavaikes šeimas, duodavo neturtingiems vaikams nemokamų vadovėlių, pusryčius, šeimoms – maisto produktų paketus. Fašistui svarbiausia vertybė – nacija. Kiekvienas italas – nacijos dalis. Tai ir nulėmė populiarią Musolinio socialinę politiką.

Klausimai

1. Kas skatino antidemokratinių judėjimų stiprėjimą pokario laikotarpiu?
2. Apibūdinkite fašistų pažiūras. Kaip jie siūlė išspręsti visuomenės problemas?
3. Kaip ir kodėl į valdžią Italijoje atėjo B. Musolinis?
4. Kaip Italijoje buvo kuriama diktatūra?
5. Apibūdinkite fašistų valdžios elgesį su opozicija.
6. Remdamiesi tekstu parašykite fašizmo apibrėžimą.

Dučė Benitas Musolinis

Benitas MusolinisBenitas Musolinis gimė 1883 07 29 kaimo kalvio ir mokytojos šeimoje. Jaunystėje pasinėrė į politiką, žavėjosi anarchizmu, vėliau tapo vienu iš socialistų partijos vadovų ir laikraščio „Avanti“ redaktoriumi. Skaitė Frydricho Nyčės, Karlo Markso veikalus. Buvo išsilavinęs, talentingas žurnalistas, geras oratorius, rašė eilėraščius, išspausdino romaną, laisvai kalbėjo vokiškai. Už raginimus Italijai stoti į Pirmąjį pasaulini karą pašalintas iš socialistų partijos. Išeidamas pareiškė, kad jam niekas neatims teisės „likti pirmose kovotojų dėl socializmo gretose“. Skambios frazės buvo Musolinio silpnybė. Pas socialistus jis nebegrįžo, bet prisijungė prie fašistinio judėjimo.

1919 06 04 saugumo agentas ataskaitoje taip apibūdino šį kylantį fašistą. „Jis didžiausias savimyla Jis įsitikinęs, kad turi didelę galią paveikti Italijos likimą ir pasirengęs tą galią panaudoti.“ Tai buvo taikli Musolinio charakteristika

1922 m. spalio mėn Musolinis pradėjo valdyti Italiją ir ten sukūrė fašistinę santvarką tapusią idealu daugelio šalių fašistams. Jam valdant buvo panaikintos visos demokratinės laisvės ir teisės, už politinius įsitikinimus imta persekioti, žudyti žmones.

Įsitraukusi į Antrąjį pasaulinį karą, Italija patyrė daug nesėkmių. Karas išryškino fašistinės santvarkos nepopuliarumą. Italijai pralaimint, 1943 07 24, Musolinis buvo nušalintas nuo valdžios, suimtas ir uždarytas į kalėjimą „Asmeninis Benito draugas“ A. Hitleris pasirūpino jo išvadavimu ir grąžinimu į valdžią. 1945 m balandžio mėn., šalies šiaurėje vykstant antifašistiniam sukilimui, diktatorius, lydimas 200 esesininkų būrio, bandė pasprukti iš Italijos. Nors ir persirengęs kariška uniforma Musolinis buvo atpažintas ir esesininkų būrį sulaikiusių partizanų suimtas. Po kelių dienų jis buvo nužudytas, o jo lavonas pakabintas už kojų vienoje iš degalinių.

1. Kokios Musolinio savybės, Jūsų nuomone, padėję jam tapti diktatoriumi?


Italijos fašistų vado ir ideologo B. Musolinio mintys

Fašistui viskas yra valstybėje ir niekas neegzistuoja, ir juo labiau neturi vertės <…> už valstybės ribų. Šia prasme fašizmas yra totalitarus <…>.

<…> jis [fašizmas] nori drausmės ir autoriteto, pasiekiančio pačios sielos gelmes ir ten neginčijamai dominuojančio. Todėl ir jo ženklas yra liktorių ryšulys – vienybės, jėgos ir teisingumo simbolis.

< > fašizmas < ..> netiki nei amžina taika, nei jos nauda. <…> Tiktai karas iškelia aukščiausian ląipsnin visos žmogiškosios energijos įtempimą ir įspaudžia kilnumo antspaudą tautoms, kurios turi dorybės jį pasitikti.

<…> fašizmas paneigia visą demokratinių idėjų kompleksą ir atmeta jas <…>. Jis patvirtina neišvengiamą, vaisingą ir naudingą nelygybę žmonių, negalinčių būti sulygintais vien mechaniniu ir išviršiniu faktu kaip visuotinis balsavimas.

Romėniškoji tradicija yra jėgos idėja. <…> Fašizmui imperijos tendencija, tai yra tautų ekspansijos, yra gyvybingumo pasireiškimas.

1. Suraskite teiginius apie demokratiją. Ar jie teisingi? Pagrįskite savo nuomonę.

2. Kurios iš šių idėjų kėlė didžiausią pavojų italų tautai?