22 Lie

§ 9. Europiečių kolonizacija Šiaurės Amerikoje

Šiaurės Amerikos atradimas ir pirmosios kolonijos

Didžiuliai Šiaurės Amerikos plotai prieš Kolumbui at­randant Ameriką buvo labai retai gyvenami. Ten gyveno tik dvidešimtadalis indėnų, o visi kiti — Centrinėje bei Pietų Amerikoje. Nors rytinius Šiaurės Amerikos krantus anglų, portugalų, ispanų ir prancūzų jūreiviai pasiekė XV a. pabai­goje—XVI a. pradžioje, tačiau kolonizacija prasidėjo dar be­veik po šimto metų. Tai lėmė kelios priežastys. Šiaurės Amerikos vietiniai gyventojai nebuvo sukūrę valstybių su dideliais ir turtingais miestais, jie neturėjo auk­so nei sidabro lobių, kurie taip viliojo europiečius nukariau­tojus. Portugalai ir ispanai steigė plantacijas Pietų Ameri­koje bei Karibų jūros salose. Juos nelabai domino šaltes­ni šiauriniai kraštai. Todėl į Šiaurės Ameriką XVII a. ėmė skverbtis anglai, olandai ir prancūzai. 1607 m. anglai įkūrė Virdžinijos koloniją, tačiau dauge­lis pirmųjų ateivių mirė badu ir nuo ligų. Tik po poros de­šimtmečių gyvenimas Virdžinijoje įėjo į vėžes. Dideles paja­mas pradėjo duoti plantacijose auginamas tabakas, kurį lai­vai gabendavo parduoti į Europą. Kaip darbo jėgą mėginta naudoti indėnus. Tačiau karingi indėnai atkakliai tam prie­šindavosi, o paimti į nelaisvę ir verčiami dirbti pabėgdavo arba nusižudydavo. Tad plantacijose daugiausia dirbdavo vadinamieji sutartiniai tarnai ,o vėliau taip pat iš Afrikosatvežami vergai negrai.

„Sutartinių tarnų“, skvaterių ir negrų padėtis kolonijose

„Sutartiniais tarnais” būdavo vargingi Anglijos išeiviai, neturintys lėšų susimokėti už plaukimą per Atlantą. Kelionę apmokėdavo plantatoriai, kuriems jie įsipareigodavo dirbti vien už maistą ir drabužius trejus ir dau­giau metų. Pasibaigus sutarties laikui, šie žmonės tapdavo laisvi ir dažnai gaudavo už nedidelį mokestį nuomo­tis žemės sklypą. Tiesa, daugelis „sutartinių tarnų”, kartais dar vadinamų „baltaisiais vergais”, nelaukdavo sutarties baigimosi termino. Nepakęsdami sunkaus alinančio darbo ir žiauraus plantatorių elgesio, jie bėgdavo už gyvenamos kolonijos ribų tolyn į vakarus ir savavališkai kurdavosi indėnų genčių žemėse. Tokie žemės grobikai buvo vadinami skvateriais; jie nuolat kariaudavo su indėnais. O negrai likdavo vergais visą gyvenimą, kaip ir jų palikuonys. Išplėšti iš įprastos aplinkos, pergyvenę kelionės per vandenyną vergų pirklių laivuose siaubą, nemokėdami anglų kalbos, juodieji vergai būdavo paklusnūs savo šeimininkams. Pabėgimų bei maištų pasitaikydavo retai, ir už juos kolonijos valdžia labai žiauriai bausdavo. Toks pat kaip Virdžinijoje plantacijų ūkis vyravo vėliau įkurtose Merilendo, Šiaurės bei Pietų Karolinos ir Džordžijos kolonijose.

Pirmosios puritonų kolonijos

Kitaip klostėsi reikalai šiaurinėse kolonijose, dar vadinamose Naująja Anglija. Klimatas čia buvo vėsus, apaugusios mišriais miškais dirvos akmenuotos ir skurdžios. Ta­čiau tai nebaugino anglų puritonų, kuriuos tėvynėje persekiojo karaliaus valdžia ir valstybinė Anglikonų bažnyčia. 1620 m. vėlų rudenį prie Naujosios Anglijos krantų laivu „Meflauer” atplaukė šimtas puritonų, kurie įkūrė pirmąją savo koloniją. Jie ieškojo žemės, kur galėtų laisvai išpažinti savo tikėjimą, svajojo pastatyti su Dievo pagalba Naująją Jeruzalę. Puritonai laikė save Dievo išrinktaisiais ir buvo pasiryžę įveikti visus sunkumus.

Pirmųjų kolonistų įspūdžiai

Pirmasis kolonijos gubernatorius taip aprašė įspūdžius apie tolimu neištirtų šalį; „O buvo jau žiema, ir tie, kurie yra pergyvenę tenykštes žiemas, žino, kokios jos rūsčios ir su kokiom siautulingom audrom. Keliauti ten pavojin­ga net žinomomis vietovėmis, juo labiau nepažįstamom pakrantėm. Ką mes išvydome, be keliančios siaubą niū­rios dykynes, pilnos laukinių žvėrių ir laukinių žmonių? Kiek jų ten buvo, mes nežinojome (…) Vasara jau buvo praėjusi, ir viskas mums pasirodė nuniokota darganos; vi­sa apaugusi mišku vietovė dvelkė atšiaurumu. Už mūsų plytėjo rūstus vandenynas, kuriuo atplaukėme ir kuris dabar lyg neįveikiama užtvara skyrė mus nuo visų civilizuotų šalių”.

Naujų kolonijų steigimo priežastys

Po „Meflauer” į Ameriką plaukė kiti laivai su puritonais. 1630 m. jie įkūrė Bostono miestą, kuris tapo Masačūset­so kolonijos sostine. Naujų kolonijų steigimą skatino ir ne­sutarimai tarp pačių puritonų. Kai kurie jų dvasininkai sa­vaip aiškino Šventąjį raštą ir skelbė idėjas, kurias tikrati­kiai puritonai laikė eretiškomis. Šiems eretikams su savo šalininkais neretai tekdavo trauktis iš gyvenamų vietovių ir steigti naujas kolonijas. Antai priverstas bėgti iš Masačūsetso dvasininkas R. Viljamsas tapo Rod Ailendo kolonijos įkūrėju.

Puritonų ir indėnų santykiai

Naujojoje Anglijoje puritonai sėjo rugius ir kitus europietiškus javus, augino gyvulius, vertėsi žvejyba ir bangi­nių medžiokle vandenyne. Esant tokiai ūkio sanklodai, juodųjų vergų darbo beveik nereikėjo. Todėl čia vergų buvo nedaug, nors Naujosios Anglijos įstatymai pripažino negrų vergiją. Puritonų santykiai su indėnais klostėsi ypatingai. Iš pradžių kolonistai laikė juos sau lygiais, sudarydavo su jais žemės pirkimo sutartis, bandė juos versti į krikščio­nybę. Tačiau indėnai nesuprasdavo tiesų, skelbiamų pu­ritonų dvasininkų, ir šie ėmė juos laikyti velnio tarnais. Žemės pirkimo sutartys pasidarė kolonistų ir indėnų ginkluotų susirėmimų priežastis. Gyvendami klajokliš­kai, vietiniai gyventojai nepripažino žemės nuosavybės, nes žemę, kaip jie tikėjo, dievai sukūrę visiems žmonėms naudotis. Indėnai laužė sudarytas sutartis, jų sąlygų retai laikėsi ir patys baltieji. Todėl puritonai stengėsi nustum­ti „raudonodžius” toliau nuo savo gyvenamų vietovių, siun­dė vienas gentis prieš kitas. Taip baltieji kolonistai atimi­nėjo iš indėnų žemę ir tiesiogiai, o dažniau netiesiogiai juos naikino.

Olandų, švedų ir prancūzų kolonijos

Šiaurės Amerikos rytinėje pakrantėje kūrėsi ne tik an­glai. XVII a. pradžioje olandai įsteigė Naujųjų Nyderlan­dų, o švedai Naujosios Švedijos kolonijų. Greitai olandai išvijo švedus, o 1664 m. Naujuosius Nyderlandus užėmė an­glai, kurių valdos nusidriekė ištisiniu ruožu palei Atlanto vandenyną. Olandų įkurtas Naujojo Amsterdamo miestas buvo pavadintas Niujorku. Pavojingesni nei olandai konkurentai anglams buvo prancūzai. 1608 m. jie iš Didžiųjų ežerų ištekančios Šv. Lau­ryno upės žiotyse pastatė Kvebeko fortą, kuris davė pra­džią Kanados kolonijai. Ilgą laiką apaugusi gūdžiais miš­kais Kanada traukė vien kailių pirklius, medžiotojus bei žve­jus, taip pat katalikų dvasininkus, turinčius vilčių pakrikš­tyti „raudonodžius”. Tik XVII a. antroje pusėje karaliaus Liudviko XIV įsakymu į Kanadą buvo perkelti 4 tūkst. pran­cūzų valstiečių. Taip pat tada prancūzų keliautojai atra­do Misisipės upę ir, plaukdami ja, pasiekė Meksikos įlanką. Milžiniška teritorija abiejose Misisipės pakrantėse buvo pa­skelbta Prancūzijos karaliaus valda ir jo garbei pavadin­ta Luiziana. Joje prancūzų kolonistų buvo dar mažiau ne­gu Kanadoje. Jie telkėsi pačiose Misisipės žiotyse aplink Naujojo Orleano uostą. Šiaipgi Luizianoje retkarčiais būdavo galima sutikti vien baltųjų kailių pirklių ir nedaugelyje fortų budinčių kariškių. Indėnų santykiai su prancūzais susiklostė kur kas geresni nei su anglais. Mat pran­cūzų kolonistų buvo mažai, žemių iš indėnų jie beveik neatiminėjo, o daugiau su jais prekiavo — pusvelčiui supir­kinėjo žvėrių kailius. Kita vertus, prancūzų negausumas Luizianoje ir Kanadoje kėlė pavojų, kad jas nesunkiai gali užgrobti anglai, kuriems darėsi ankšta Atlanto pakrantės kolonijose.

Klausimai

  1. Nurodykite Šiaurės Amerikos kolonizavimo priežastis.
  2. Kuo skyrėsi „sutartinių tarnų“ ir skvaterių bei negrų padėtis?
  3. Papasakokite, kokius įspūdžius pirmiesiems kolonistams paliko Šiaurės Amerika?
  4. Kodėl tarp puritonų ir indėnų nesusiklostė geri santykiai?
  5. Iš kur atvykdavo kolonistai į Šiaurės Ameriką?