25 Vas

3. DPR Konstitucinė monarchija ir respublika. Konventas

Vareno krizė

Po Steigiamojo susirinkimo reformų politinė padėtis Paryžiuje ir visoje šalyje trumpam aprimo. Tačiau 1791 m. birželį visus sujaudino žinia apie Liudviko XVI ir jo šeimos mėginimą pabėgti iš Prancūzijos. Vildamasis susigrąžinti ne­ribotą valdžią, karalius tikėjosi pasiekti Belgiją, tuomet valdomą Austrijos, ir su emigrantų kariuomene bei austrų pagalba išvaikyti Steigiamąjį susirinkimą. Bet Vareno miestelyje karalių netikėtai atpažino pašto stoties viršininkas ir Liudvikas XVI buvo sugrąžintas į Paryžių. Steigiamasis susirinkimas perėmė karaliaus įgaliojimus ir turėjo nuspręsti dėl tolesnio Liudviko XVI likimo. Prancūzijoje išaugo nepasitikėjimas monarchija. Pirmą kartą nuo revoliucijos pradžios šalyje kilo respublikoniškas judėjimas. Dalis Steigiamojo susirinkimo deputatų galvojo apie revoliucijos pabaigą. Deputatas A. Barnavas, kalbėdamas susirinkime, teigė: „Revoliuciją jau dabar reikia baigti, ji priėjo ribą“. 1791 m. liepą Paryžiuje Nacionalinė gvardija Mar­so lauke apšaudė beginklę sankiulotų minią, susirinkusią priimti respublikoniš­kos peticijos ir reikalaujančią respublikoniškojo valdymo. Šie įvykiai bylojo apie trečiojo luomo susiskaldymą ir interesų skirtumus. Nuosaikieji trečiojo luomo atstovai norėjo revoliuciją baigti įtvirtinus konstitucinę monarchiją.

1791 m. konstitucija

1791 m. rugsėjo mėn. Steigiamasis susirinkimas priėmė konstituciją, kurią pa­tvirtino karalius. Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo atiduota Įstatymų leidžia­majam susirinkimui, vykdomoji – monarchui ir jo skiriamiems ministrams. Be kita ko, karaliui buvo palikta veto teisė, kuria remdamasis jis laikinai galėjo atmesti net Įstatymų leidžiamojo susirinkimo priimtus įstatymus. Pagal konsti­tuciją visi vyrai buvo suskirstyti į aktyvius piliečius, turinčius teisę balsuoti, ir pasyvius, šios teisės neturinčius. Tik aktyvieji piliečiai vyrai, sulaukę 25 m. amžiaus ir mokantys ne mažesnį kaip 1,5-3 livrų mokestį, galėjo dalyvauti rin­kimuose. 1791 m. konstitucija Prancūzijoje įtvirtino konstitucinę monarchiją. Įstatymų leidžiamasis susirinkimas darbą pradėjo 1791 m. spalio mėn. Dau­guma vietų susirinkime priklausė turtingosios buržuazijos atstovams – feljanams. Kitą, mažesnę, susirinkimo pusę sudarė jakobinai, kurių dalis buvo pava­dinta žirondistais, nes jie buvo išrinkti Žirondos departamente. Pastarieji, kaip ir jakobinai, pasisakė už konstitucinę monarchiją.

Karo pradžia

Liudvikas XVI, dalis dvasininkijos ir bajorijos nenorėjo susitaikyti su esama padėtimi. Po Vareno krizės padidėjo emigracija, emigrantai susitelkė Koblenco mieste. Jie tikėjosi Europos monarchų pagalbos. Liudvikas XVI bei jo šalinin­kai troško karo, manydami, jog Prancūzijai pralaimėjus žlugs ir revoliucija. Žirondistai taip pat siekė, kad Prancūzija pradėtų karą, mat jie tikėjosi, jog karas galutinai įtvirtins revoliucijos pasiekimus ir revoliucija persimes į kitas Euro­pos šalis. Turtingosios buržuazijos nuomonė dėl karo skyrėsi: dalis stengėsi jo išvengti, bijodama, kad karas gali susilpninti konstitucinę monarchiją, kiti per karą tikėjosi šalyje sustiprinti savo įtaką. Karo šalininkai pasiekė savo, ir 1792 m. balandį Prancūzija paskelbė karą Austrijai. Tuo metu niekas net neįsivaizdavo, kad karas užsitęs iki 1815 m. Ka­ro pradžia Prancūzijai klostėsi nesėkmingai. Senoji kariuomenė buvo dezorga­nizuota, kareiviai nepasitikėjo karininkais, o savanoriai buvo prastai ginkluoti ir neapmokyti. Netrukus į karą su Prancūzija įstojo ir Prūsija. Liepos mėnesį susirinkimas priėmė dekretą, kuris skelbė: „Tėvynė pavojuje!“ Paryžiuje buvo imtasi skubiai formuoti savanorių būrius. Tomis dienomis pirmą kartą nuskam­bėjo „Marselietė“ – patriotinė revoliucijos daina.

Monarchijos nuvertimas

Vykstant karui, Paryžiuje pasklido gandai, kad Marija Antuanetė išdavė aust­rams karinius Prancūzijos planus. Jakobinų veikėjai – M. Robespjeras, Ž. Dantonas, Ž. Maratas – siūlė nušalinti Liudviką XVI nuo valdžios ir visuotiniu bal­savimu išrinkti Nacionalinį konventą. Pasipiktinimą Paryžiuje sukėlė ir Prūsi­jos armijos vado hercogo fon Braunšveigiečio manifestas, kuriame buvo rašo­ma: už „mažiausią pasikėsinimą į karaliaus šeimos saugumą“ Paryžiaus mieste „prasidės karinė egzekucija ir visiškas jo sunaikinimas“. Sankiulotai, vadovau­jami Paryžiaus komunos, 1792 m. rugpjūčio 10d. puolė Tiuilri rūmus. Po įnir­tingo susirėmimo Tiuilri rūmai buvo užimti. Įstatymų leidžiamasis susirinkimas nušalino Liudviką XVI nuo sosto, ir karalius su šeima buvo uždarytas Tamplio pilyje. Prancūzijoje nustojo egzistavusi konstitucinė monarchija. Svarbiausias tuo momentu Įstatymų leidžiamojo susirinkimo uždavinys bu­vo sustabdyti jungtinės Austrijos ir Prūsijos kariuomenės puolimą. Ž. Dantonas, kalbėdamas susirinkime, pareiškė: „Varpas gaudžia, bet tai ne nerimo sig­nalas, tai šaukimas į kovą su tėvynės prie­šais. Jiems nugalėti mums reikalinga drąsa, tik drąsa ir dar kartą drąsa“. Rugsė­jo mėn. pasklidus kalboms, jog sankiulotams išėjus kovoti su Prūsijos kariuo­mene uždaryti kalėji­muose revoliucijos priešai gali sukelti maištą, Paryžiuje žudynės. Kalėjimuose buvo nužudyta apie tūkstantį bajorų, dvasininkų ir kri­minalinių nusikaltėlių. Dėl šių sankiulotų veiksmų Europoje susilpnėjo simpa­tijos prancūzų revoliucijai. Rugsėjo 20 d. prie Valmi miestelio prancūzų kariuomenei pavyko sustabdyti Prūsijos kariuomenę. Amžininkai šį įvykį pavadino „stebuklu prie Valmi“.

Konvento atidarymas ir respublikos paskelbimas

Po Liudviko XVI nušalinimo nuo valdžios Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą pa­keitė konventas. Pirmą kartą rinkimuose dalyvavo visi vyrai, sulaukę 21 metų. Panaikinus turto cenzą, į konventą nepateko nei monarchijos, nei konstitucinės monarchijos šalininkai. Visi išrinkti 749 konvento deputatai buvo skirstomi į tris grupes. Dešinįjį konvento sparną sudarė žirondistai, kairįjį-jakobinai, ku­rie sėdėjo viršutiniuose suoluose ir todėl dar buvo vadinami „kalnu“. Konvento centrą sudarė apie 500 deputatų, nepriklausiusių jokiai politinei grupuotei. Si konvento dalis buvo vadinama „pelke“, nes remdavo tą konvento pusę, kuri būdavo stipresnė. Rugsėjo 22 d. konventas Prancūziją paskelbė respublika. Svarbiausi darbai, kuriuos turėjo atlikti konventas, buvo parengti naują Prancūzijos konstituciją ir tęsti karą su respublikos priešais. Pirmaisiais konvento veikimo mėnesiais di­džiausią įtaką šalyje turėjo žirondistai, kuriuos ryžtingai rėmė „pelkės“ deputa­tai. Žirondistai toliau tęsė karą, jie skelbė, kad karas neša laisvę ne tik Prancū­zijai, bet ir kitoms Europos tautoms. Tačiau šalies politinė vidaus padėtis liko įtempta. Politiniai pasikeitimai Prancūzijoje nepagerino žmonių gyvenimo. Salyje nuolatos trūko grūdų, kilda­vo riaušės dėl duonos.

Liudviko XVI teismas ir nužudymas

1792 m. pab. konvente buvo iškeltas klausimas apie karaliaus likimą. Liudviką XVI sukompromitavo lapkričio mėn. Tiuilri rūmuose rasti slapti dokumentai, kurie neabejotinai liudi­jo karaliaus ryšį su emigrantais ir užsienio šalių valdovais. Gruo­džio mėn. konvente pra­sidėjo karaliaus teis­mas. Liudvikas XVI vi­sus konvento deputatų kaltinimus atmetė ir sa­vo kaltės nepripažino. Konvento deputatai, iš­klausę karaliaus, Liud­viko XVI likimą pasiūlė spręsti balsuojant. Su­skaičiavus deputatų balsus, konvento pirmininkas P. Vernjo tarė: „Konvento vardu skelbiu, kad Liud­vikui XVI jis skiria mirties bausmę“. 1793 m. sausio 21 d. Revoliucijos aikštėje Liudvikas XVI buvo giljotinuotas.

Jakobinų ir žirondistų kova

Po Liudviko XVI giljotinavimo daugelis Europos valstybių nutraukė santykius su Prancūzija. Netrukus buvo pradėta formuoti galinga antiprancūziška koalici­ja. 1793 m. pr. Prancūzija kariavo ne tik su Austrija ir Prūsija, bet ir su Anglija, Olandija, Ispanija, Portugalija, vokiečių ir italų valstybėmis. Ypatingai grės­minga šioje koalicijoje buvo Anglija – didžiausia Prancūzijos varžovė preky­bos srityje ir dėl kolonijų. Kovo mėn. smarkiai pablogėjo Prancūzijos karinė padėtis. Austrai Belgijoje sumušė Prancūzijos kariuomenę, o populiarusis ge­nerolas Diumurjė perėjo į priešų pusę. Prancūzija prarado visą užimtą teritori­ją, o sąjungininkų kariuomenė priartėjo prie jos sienų. Be to, anglų kariniai laivai blokavo Prancūzijos pakrantes ir rėmė kontrrevoliucinius maištus, kilu­sius vakariniuose ir pietiniuose šalies departamentuose. Bloga padėtis buvo ir Prancūzijos miestuose. Nuolatos trūko maisto, augo duonos ir kitų produktų kainos. Paryžiuje sankiulotai būtiniausioms prekėms reikalavo nustatyti pastovias kainas. Šias problemas turėjo spręsti konventas, kuriame išsiskyrė žirondistų ir jakobinų pozicijos. Šios dvi politinės grupuotės atstovavo skirtingiems visuomenės sluoksniams. Žirondistus rėmė provincijos miestų buržuazija ir inteligentija. Jakobinai atstovavo vidutinei Paryžiaus ir provincijos miestų buržuazijai bei sankiulotams, kurie ir tapo pagrindiniais ja­kobinų sąjungininkais. Žirondistų ir jakobinų konfliktai konvente trukdė ryž­tingai spręsti šalies vidaus ir užsienio problemas. Jakobinai kaltino Žirondistus dėl susidariusios sunkios Prancūzijos būklės, jie taip pat palaikė sankiulotų rei­kalavimą dėl pastovių kainų. Vertindami Paryžiaus sankiulotų nuotaikas, „pel­kės“ deputatai ėmė labiau palaikyti jakobinus. Žirondistų padėtį komplikavo ir tai, kad Paryžiuje jie beveik neturėjo šalininkų. Paryžiaus komuna reikalavo pašalinti Žirondistus iš konvento, o gegužės mėn. Paryžiuje buvo atvirai pradė­tas rengti sukilimas prieš Žirondistus.
Klausimai

  1. Kodėl dalis Steigiamojo susirinkimo deputatų norėjo užbaigti revoliuciją?
  2. Kodėl Liudvikas XVI, žirondistai ir dalis stambiosios buržuazijos siekė pradėti karą su užsienio valstybėmis?
  3. Kodėl po paskelbimo respublika Prancūzijos vidaus padėtis liko įtempta?
  4. Kokią reakciją Europoje sukėlė Liudviko XVI giljotinavimas?
  5. Palyginkite įstatymų leidžiamojo susirinkimo ir konvento deputatų sudėtį.
  6. Kodėl „pelkės “ deputatai konvente perėjo į jakobinų pusę?