24 Lie

§ 21. Didžiosios Prancūzijos revoliucija. Priežastys

Įvairių visuomenės sluoksnių nepasitenkinimas esama padėtimi

1789 m. prasidėjusi Prancūzijos revoliucija buvo feodalinės visuomenės ir karališkojo absoliutizmo didžiulės krizės atomazga. Per visą XVIII a. šalyje stiprėjo ūkiniai bei politiniai prieštaravimai, didėjo įvairių gyventojų sluoksnių nepasitenkinimas esama padėtimi. Pasiturintieji miestiečiai vis labiau piktinosi verslininkystės laisvės varžymais: valstybės monopoliais, cechų sistema, vidaus muitinėmis.

Valstiečiai, sudarantys Prancūzijos gyventojų daugumą, jau nuo XV a. nebuvo baudžiauninkai, tačiau juos slėgė prievolės senjorams — bajorams žemvaldžiams ir ypač didžiuliai mokesčiai valstybei. Taip pat ir Katalikų bažnyčiai jie privalėjo mokėti tam tikrą rinkliavą — dešimtinę, kuri atitiko maždaug dešimtadalį derliaus vertės.

Luomų sistema

Vis labiau atgyvenęs atrodė uoliai valdžios puoselėjamas viduramžiškas gyventojų skirstymas į luomus, kurių buvo trys: dvasininkija, bajorija ir trečiasis luomas. Privilegijuotieji luomai — bajorai ir katalikų dvasininkai — valdė daugiau kaip pusę karalystės žemių, buvo atleisti nuo mokesčių bei kūno bausmių, tik jie galėjo užimti svarbias pareigas, medžioti. Beveik vieni bajorai tapdavo aukštaisiais dvasininkais ir karininkais. Bajorija laikėsi įsitvėrusi reikšmingų ir menkų privilegijų, tarp jų, pavyzdžiui, mirties bausmės nukertant galvą, o ne pakariant. XVIII a. antroje pusėje bajorai dar atkakliau pabrėždavo savo išskirtinę padėtį tarp neprivilegijuotųjų. Nuo 1781 m. karininkais galėdavo tapti tik trečios kartos bajorai.

Bajorija nebuvo gausi, nes Prancūzijoje, kitaip negu Anglijoje, turtingieji miestiečiai bajorystę gaudavo labai retai. Revoliucijos išvakarėse bajorai nesudarė net 1 proc. Prancūzijos gyventojų. Visi neprivilegijuotieji, nuo milijonieriaus bankininko ligi paskutinio skurdžiaus, priklausė trečiajam luomui. Jie sudarė daugiau nei 98 proc. karalystės gyventojų, o šių skaičiumi ji užėmė antrąją vietą Europoje po Rusijos imperijos. 1789 m. Prancūzijoje gyveno beveik 27,5 mln. žmonių.

Karaliaus valdžia

Privilegijomis bei luomų nelygybe pagrįstą santvarką įasmenimo monarchas, kurio valdžios neribojo toks atstovaujamasis susirinkimas, koks Anglijoje buvo parlamentas. Žinoma, XVIII amžiaus Prancūzija – tai ne azijinė despotija; karalius ir jo ministrai tam tikru mastu privalėjo laikytis savo pačių išleistų įstatymų, atsižvelgti ne vien į privilegijuotųjų, bet ir į trečiojo luomo interesus. Tačiau konstitucinių garantijų, kaip ir pačios konstitucijos, nebuvo. Teismas stokojo savarankiškumo.

Karalius galėjo savo nuožiūra įkalinti bet kurį valdinį, nors, beje, šia teise pernelyg nepiktnaudžiavo. Amžininkai pasakojo, kaip karaliaus Liudviko XV meilužė markizė Pompadur nuramino nuogąstaujantį dėl savo likimo rūmininką. Šiam skundžiantis, jog karalius norįs jį uždaryti į Bastilijos tvirtovę, Pompadur atsakiusi: „Kaip jūs, pone, drįstate taip kalbėti? Juk karalius toks geras”. Vis dėlto valdovo „gerumas” negalėjo atstoti visiems vienodai privalomų teisės normų. Absoliutus monarchas labiausiai rūpinosi privilegijuotaisiais, tačiau ir šie, bajorai bei dvasininkai, turėdavo besąlygiškai jo klausyti. Politinė veikla buvo neįmanoma, valdžia persekiojo savo kritikus. Viduramžių atstovaujamasis organas — Generaliniai luomai — nesirinko jau nuo 1614 m.

Visuomenės nekontroliuojama absoliutizmo valdžia švaistė didžiules lėšas karaliaus rūmų ir gausybės dvariškių išlaikymui, įveldavo šalį į nesėkmingus karus. Prancūzija pralaimėjo Septynerių metų karą Prūsijai ir Anglijai. Dauguma jos kolonijų Indijoje ir visos Šiaurės Amerikoje, įskaitant Kanadą, atiteko anglams. Po Septynerių metų karo šalyje ėmė didėti nepasitenkinimas, kuris apėmė tiek trečiąjį luomą, tiek dalį bajorijos.

Liudviko XVI valdymo pradžia

1774 m. mirė karalius Liudvikas XV — švaistūnas ir paleistuvis, kuris į maldavimus bent kiek sumažinti rūmų išlaidas atkirsdavo: „Mano amžiui užteks, o po manęs — nors ir tvanas”. Sostą užėmė jo vaikaitis Liudvikas XVI (1774—1792), turėjęs tik devyniolika metų. Jis nemėgo palaido gyvenimo ir triukšmingos draugijos —  tuo skyrėsi nuo savo senelio. Tačiau buvo silpno būdo ir negalėjo atsilaikyti prieš rūmų aplinkos poveikį. O ta aplinka — dykaduoniška, priešiška bet kokiai pertvarkai — nesikeitė ligi pat revoliucijos. Rūmuose vyravo karalienė, Habsburgų dinastijos princesė, dievinanti prabangą ir pramogą Marija Antuanetė. Karalienė turėjo didelę įtaką karaliui ir kliudė ministrams vykdyti reformas.

Tiesa, per pirmuosius septynerius savo valdymo metus Liudvikas XVI leido ministrams Tiurgo ir Nekeriui pradėti kurias ne kurias reformas. Tai buvo tarsi koks prancūzų „apšviestasis absoliutizmas“. Tačiau jis nedavė vaisių. Karaliaus ministrams nepavyko sumažinti rūmų išlaidų ir įvesti mokesčių privilegijuotųjų luomams. Bajorija nenorėjo atsisakyti įprastinių privilegijų ir piktinosi net nedrąsiais karaliaus valdžios bandymais jas apriboti. Išryškėjo bajorijos ir absoliutizmo prieštaravimai, vis grėsmingesnė darėsi finansų krizė.

Liudvikas XVI

Valdant Liudvikui XVI toliau didėjo valstybės iždo skolos, pajamos jau negalėjo padengti išlaidų. Daug lėšų surijo Prancūzijos karas su Anglija remiant sukilusias prieš metropoliją Šiaurės Amerikos kolonijas. Anglija neteko daugumos savo valdų Amerikoje, kur susikūrė JAV, bet atgauti per Septynerių metų karą prarastų užjūrio žemių prancūzams nepasisekė. Tuo tarpu iždo skolos išaugo keletą kartų. Kai 1781 m. rūmininkai privertė atsistatydinti Nekerį, karalius atsidavė likimo valiai ir jau neieškojo ministrų reformatorių.

Ekonominė Prancūzijos padėtis

Kita vertus, bendra Prancūzijos padėtis nebuvo katastrofiška. XVIII a. antroje pusėje Prancūzija gerokai atsiliko nuo Anglijos, kurioje jau buvo prasidėjęs pramonės perversmas, tačiau pralenkė visas kitas Europos šalis. Valstiečiai ir miestų prastuomenė, t. y. sankiulotai, gyveno labai vargingai, bet geriau negu XVII a. pabaigoje— XVIII a. pradžioje. Bado mirtis Prancūzijos kaimuose ir miestuose buvo ne toks jau dažnas reiškinys. Gana sparčiai augo miestai. Jų gyventojų skaičiumi Prancūzija pirmavo Europoje. Revoliucijos išvakarėse miestuose telkėsi 5,8 mln. prancūzų, o Didžiosios Britanijos miestai tada turėjo tik 3 mln. gyventojų. Plėtėsi pramonė, prekyba, laivininkystė, sausumos kelių tinklas, daugėjo, nors ir lėtai, žemdirbystės ir gyvulininkystės produktų. Prancūzijos manufaktūros bei amatininkai gamino brangius audinius, muilą, stiklo bei metalo dirbinius, gausybę įvairių prabangos reikmenų. Šias prekes, taip pat vyną, prancūzų pirkliai gabeno į visas Europos šalis ir daugelį tolimų užjūrio kraštų.

Kaip tik XVIII a. antroje pusėje prekių išvežimas išaugo trigubai.

Idėjinės revoliucijos ištakos

Prancūzijos revoliuciją lėmė ne tik „būtis“, t.y. ūkio raida ir žmonių gyvenimo sąlygos, bet kur kas labiau „sąmonė” — pažangios švietėjų idėjos.

Švietėjų — rašytojų, filosofų ir ekonomistų — valstybės pertvarkos, tautos suverenumo ir žmogaus teisių teorijos tapo idėjiniu revoliucijos pagrindu. Švietėjai kritikavo esamą santvarką, aiškino jos neteisingumą, neatitikimą žmogaus prigimčiai ir protui. Tai, kas buvo įprasta ir neginčijama dar XVIII a. pradžioje, tapo nebepakenčiama to amžiaus pabaigoje. Švietėjai ne tik kritikavo esamą santvarką, bet projektavo, kaip reikėtų ją pakeisti. Revoliucija ir buvo šių projektų vykdymas. Tuo atžvilgiu ji iš esmės skyrėsi nuo XVI a. Nyderlandų ir XVII a. Anglijos revoliucijų, kurios nebuvo kaip nors ideologiškai parengtos. Prancūzijos didžioji revoliucija, pakeitusi Europos istorijos tėkmę, buvo mėginimas sąmoningai pertvarkyti pasaulį, remiantis Monteskjė, Ruso ir kitų mąstytojų teorijomis.

Švietėjų idėjos turėjo įtakos ne tik buržuazijai, bet ir privilegijuotųjų luomams ir miestų prastuomenei. Prancūzų bajorai norėjo apriboti karaliaus valdžią, turėti nepriklausomus teismus, žodžio ir spaudos laisvę. Ypač patraukli bajorijai atrodė Katalikų bažnyčios ir religijos kritika. Abejingumas religijai ar net bedievystė labai išplito, o pamaldumas tapo pajuokos vertu dalyku. Bajorai lankėsi bažnyčiose tik dėl išorinio padorumo, o daugelis jų, net moterys, viešai rodydavo savo netikėjimą. Karštu tikėjimu nepasižymėjo ir dvasininkai, ypač aukštieji. Tačiau  visi jie stengėsi išlaikyti savo privilegijas ir visuomeninę padėtį.

Bajorija mėgino panaudoti švietėjų idėjas savo luominiams interesams ginti: skelbė savivale ir tautos suverenumo pažeidimu į sunkią finansinę padėtį patekusios karaliaus valdžios bandymus įvesti mokesčius privilegijuotiesiems. Buvo prisiminta, jog ligi XVII a. naujus mokesčius karalius galėdavo įvesti tik Generaliniams luomams sutikus. Tačiau dauguma bajoru nepamatuotai vylėsi, kad, likvidavus absoliutizmu, jie išlaikys savo luomo privilegijas. Švietėjų idėjos veikė ir sankiulotus, kurių nemaža dalis mokėjo skaityti bei rašyti ir gyvai domėjosi politiniais įvykiais.

Klausimai

  1. Į kokius luomus buvo susiskirstę Prancūzijos gyventojai?
  2. Kuo Prancūzijos bajorija skyrėsi nuo Anglijos bajorijos?
  3. Kuo skyrėsi Prancūzijos ir Anglijos visuomenės santvarka XVIII a.?
  4. Kodėl Liudviko XVI valdymo pradžioje nepavyko įgyvendinti reformų?
  5. Kuriuose visuomenės sluoksniuose plito švietėjų idėjos?