06 Spa

9. Didžioji Britanija ir Prancūzija tarpukario metais

Valstybės nugalėtojos

Dviem laimėjusioms Pirmąjį pasaulinį karą valstybėms – Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai – jo padariniai buvo sunkūs. Ypač brangiai pergalė atsiėjo Prancūzijai. Mūšių laukuose žuvo 1,4 mln. prancūzų, sužeista 2,6 mln., iš jų 600 tūkst. liko invalidai. Labiausiai karo veiksmai nusiaubė supramonintą šiaurės rytinę šalies dalį. Ten buvo sugriauta beveik 10 tūkst. fabrikų ir kasyklų. Prancūzija įklimpo į skolas Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Pirmaisiais pokario metais Prancūzijos ūkis išgyveno krizę. Tik 1924 m. pramonės ir žemės ūkio gamyba pasiekė ikikarinį lygį. Dėl infliacijos augo maisto produktų bei kitų prekių kainos, o darbo užmokestis didėjo lėtai. Blogėjo finansinė padėtis. Prancūzų viltys, kad atstatymo darbams užteks iš Vokietijos gaunamų reparacijų, nepasiteisino. Vis dėlto 1926 m. R. Puankarė vyriausybė stabilizavo franką, o 1928 m. tai buvo įteisinta parlamento priimtu įstatymu. Franko kursas buvo nustatytas 5 kartus žemesnis už ikikarinį. Tačiau frankas vėl tapo valiuta, naudojama tarptautiniams atsiskaitymams. Didžioji krizė skaudžiai palietė Prancūziją tik 1931 m., nes ji mažiau negu kitos pramoninės valstybės buvo priklausoma nuo tarptautinės prekybos, o jos vidaus rinką gynė dideli muitai. Didžioji Britanija nuo karo nukentėjo mažiau negu Prancūzija, žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius siekė atitinkamai 747 tūkst. ir 1 720 tūkst. žmonių. Tačiau anglai kare prarado didelę savo prekybos laivyno dalį ir įsiskolino Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Svaro sterlingų vertė karo ir pirmaisiais pokario metais nukrito trečdaliu. 1925 m. buvo pasiektas ikikarinis svaro sterlingų kursas. Tai atitiko finansininkų interesus, bet apsunkino anglų prekių eksportą ir tapo viena iš lėto pramonės gamybos augimo priežasčių. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui anglai jau nebegalėjo išlaikyti savo valdžioje Airijos. 1919 m. sausio mėn. airių deputatai, išrinkti į Didžiosios Britanijos parlamentą, susirinkę Dubline, paskelbė nepriklausomą Airijos respubliką, jos prezidentu išrinko vieną išsivadavimo judėjimo vadovų E. de Valerą. Didžiosios Britanijos vyriausybė šio akto nepripažino, airiai pradėjo partizaninę kovą, kurioje pasižymėjo IRA (Airijos respublikonų armija). Anglai nesiryžo plačiu mastu naudoti karinių pajėgų. Vyko derybos. Didžiosios Britanijos parlamentas nuo Airijos atskyrė jos šiaurės rytinę dalį, vadinamą Ulsterį. 1921 m. gruodžio mėn. anglai pripažino Airiją savarankiška valstybe dominijos teisėmis.

Vidaus politikos problemos

Pirmaisiais pokario metais nei Prancūzija, nei Didžioji Britanija nepatyrė didelių vidaus politinių sukrėtimų. Prancūzijoje 1920 m. pabaigoje susikūrė stipri komunistų partija, kurios aktyvi veikla baugino valdžią ir pasiturinčius gyventojus. Komunizmo baimė nulėmė ir spartesnį socialinių reformų vykdymą. 1928 m. parlamentas pritarė socialinio draudimo įstatymui, taip pat buvo priimtas įstatymas dėl valstybės paramos gyvenamųjų namų statybai. Tarpukario metais, ypač nuo 3-iojo dešimtmečio pabaigos, labai dažnai keisdavosi koalicinės vyriausybės. Tai trukdė vykdyti nuoseklią bei ryžtingą užsienio, o iš dalies ir vidaus politiką. Tarpukario metais, ypač nuo 3-iojo dešimtmečio pabaigos, labai dažnai keisdavosi koalicinės vyriausybės. Tai trukdė vykdyti nuoseklią bei ryžtingą užsienio, o iš dalies ir vidaus politiką. Didžiosios Britanijos angliakasių streikasDidžiojoje Britanijoje komunistų partija turėjo nedaug šalininkų. Užtat galinga jėga pasidarė darbo partija – leiboristai. Leiboristai tapo svarbiausiais konservatorių partijos varžovais. Viena iš leiboristų pasisekimo priežasčių buvo tai, kad Didžiojoje Britanijoje pagaliau buvo įvesta visuotinė rinkimų teisė – ir vyrams, ir moterims. Pagal 1918 m. Įstatymą balsavimo teisę turinčiųjų skaičius padidėjo nuo 8 iki 21 mln., o 1928 m. įstatymas suteikė rinkimų teises visiems Didžiosios Britanijos piliečiams, sulaukusiems 21 metų amžiaus. Leiboristų partijos atrama buvo profsąjungos – tredjunionai. Liberalų partija prarado savo tradicinę įtaką. 1922 m. atsistatydinęs D. Loidas Džordžas buvo paskutinis premjeras liberalas. 1924 m. leiboristai sudarė pirmąją savo vyriausybę, bet ji išsilaikė tik devynis mėnesius. Metų pabaigoje priešlaikius parlamento rinkimus didele persvara laimėjo konservatoriai. Tačiau ir jie vykdė socialines reformas: išplėtė pensijų sistemos galiojimą, finansavo pigių butų statybą mažai pasiturintiems. Konservatorių vyriausybė palaikė anglių kasyklų savininkus vykstant kalnakasių streikui 1926 m. gegužės-gruodžio mėnesiais. Nedirbo visos kasyklos, Didžiajai Britanijai pirmą kartą jos istorijoje teko importuoti akmens anglis. Streikas baigėsi kalnakasių pralaimėjimu. 1929 m. rinkimuose nugalėjo leiboristai.

Pavojai demokratijai

Krizė Prancūzijoje prasidėjo vėliau negu kitose pramoninėse šalyse, bet ilgai nesisekė jos įveikti. Didėjo visuomenės nusivylimas valstybės santvarka: nuolatine vyriausybių kaita, parlamento visagalybe vykdomosios valdžios atžvilgiu, politikų korupcija. Nusivylimu ir nepasitenkinimu stengėsi pasinaudoti tiek komunistai, tiek įvairios pusiau fašistinės organizacijos. Tačiau Prancūzijos kraštutiniai dešinieji turėjo nedaug šalininkų, buvo susiskaldę į tarpusavyje nesutariančias grupes. Jie pagarsėjo 1934 m. vasario 6 d. sukeltomis riaušėmis Paryžiuje, kurios tik paskatino vienytis kairiuosius prieš fašizmo grėsmę.

IRA gimimas

1919 metų pabaigoje karingasis Sinn Fein sparnas „Airijos savanoriai“ pasivadino Airijos respublikonų armija (Irish Republican Army) IRA. Ginklai naujai organizacijai buvo perkami Europoje už Amerikos airių surinktus pinigus IRA taktika smarkiai skyrėsi nuo ankstesnių Airijos revoliucionierių kovos metodų Ji nestojo į atvirą kovą prieš Karališkąją Airijos policiją arba anglų kariuomenės dalinius Iš 20 30 žmonių buvo sudaromos „skrajojančios kolonos“, kurios veikė pagal klasikinę partizaninės kovos taktiką: atakuodavo iš anksto pasirinktą taikinį, dažniausiai – policijos būstinę ir. ją padegę, greitai pasislėpdavo Niekas iki tol Britų imperijoje nebuvo tokiais metodais kovojęs prieš anglus. Britai nebegalėjo tyčiotis iš „katalikiškojo nekompetentingumo tvarkant karinius reikalus. 1 . Kokiais metodais IRA kovojo už nepriklausomybę? Įvertinkite jos veiksmus.


Didžiosios Britanijos ūkio raida 1918-1938 m.

Didžiosios Britanijos ūkio raida 1918-1938 m. 1. Apibūdinkite Didžiosios Britanijos ekonomikos raidą tarpukario metais ir krizės poveikį jai.


1934 m. vasario 6 d. riaušės Paryžiuje

Paryžius, vasario 7 d. Elta. Vakar vakare Paryžiuje prasidėjo nepaprastai smarkios riaušės. Kai kurių telegramų agentūrų pranešimu, tokių riaušių Paryžiuje nebuvę nuo prancūzų revoliucijos laikų. Nežiūrint sustiprintų policijos kordonų, prieš Daiadier vyriausybę su didžiausiu įsiutimu demonstruojančiai miniai pavyko net pasiekti Place de la Concorde. Tvarką palaiką policininkai ir kareiviai buvo priversti kartotinai šaudyti, ir keli žmonės, tarp jų viena moteriškė, buvo užmušti. Iš pradžių raiti policininkai mėgino geruoju tvarkyti demonstrantus. Tačiau greitai pasireiškė chuliganai. Tada tvarkos palaikytojai puolė minią su kardais. Tačiau ant Concorde tilto jie galiausiai turėjo pasiduoti riaušininkams, kurie prisiveržė prie Atstovų rūmų. Reuterio 22 val. 30 min. pranešime pranešama, kad riaušininkai laiko prancūzų vyriausybę apgultą atstovų rūmuose ir nieko iš jų neišleidžia. Reuteris papildomai praneša, kad riaušės prasidėjo prie Paryžiaus miesto rotušės. Ten pasigirdo šūkiai: „Šalin vyriausybę!“. Šūkiams pasigirdus, kavinių savininkai skubotai pašalino savo kėdes ir stalus iš šaligatvių, o krautuvininkai uždarė langines. Tuo tarpu policija iš gatvių pašalino viską, ką būtų galima mėtyti ir svaidyti. Reuteris toliau praneša, kad 21 val. riaušininkai padegė karo laivyno ministerijos rūmus prie Place de la Concorde kertės. Gaisras buvo užgesintas tik po 30 minučių. Amerikos radijo žiniomis, per ištisas valandas užtrukusias kovas tarp riaušininkų ir tvarkdarių, 5 žmonės buvo užmušti ir 1 100 žmonių buvo sužeista. 1. Ką ši informacija atskleidžia apie politinę situaciją Prancūzijoje krizės metais?

Riaušės Paryžiuje 1934 m. vasario 6 dienąKomunistų, socialistų ir radikalų partijos sudarė Liaudies frontą, kuris 1936 m. pavasarį išrinktame parlamente gavo daugumą. Socialisto L. Bliumo vyriausybė uždraudė kraštutinių dešiniųjų sukarintus būrius, įvedė 40-ies valandų darbo savaitę ir apmokamas atostogas darbininkams bei tarnautojams, pakėlė jiems atlyginimus, suvalstybino centrinį banką ir dalį karinės pramonės. Tačiau šios priemonės sukėlė didelį pasiturinčių sluoksnių priešiškumą. Liaudies frontą draskė prieštaravimai ir 1938 m. rudenį jis suiro. Prancūzijoje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse tebebuvo parlamentinė demokratija. Krizė privertė Didžiąją Britaniją atsisakyti laisvos prekybos, imti muitus už įvežamas prekes. Tai buvo labai svarbi priemonė gelbėti šalies pramonę nuo užsienio konkurencijos. Augant bedarbių skaičiui, vis daugiau lėšų reikėjo pašalpoms, o jų didinimui priešinosi ne tik konservatoriai, bet ir pats premjeras leiboristas Dž. Makdonaldas. 1931 ir 1935 m. parlamento rinkimus laimėję konservatoriai plėtė valstybinį ekonomikos reguliavimą, pakeitė bedarbių naudai įstatymą dėl pašalpų. Daugumos pramonės šakų gamyba jau viršijo ikikrizinį lygį. Didžiojoje Britanijoje demokratijai didesnės grėsmės neiškilo. Buvęs leiboristas O. Moslis įkūrė Britanijos fašistų sąjungą, bet jai nepavyko patraukti nei liaudies, nei kapitalistų.

Klausimai

  1. Kokie buvo karo padariniai Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai? Nurodykite panašumus ir skirtumus.
  2. Kuo skyrėsi komunistų vaidmuo Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos gyvenime?
  3. Kodėl Didžiosios Britanijos konservatoriai vykdė socialines reformas ir plėtė valstybinį ekonomikos reguliavimą?
  4. Apibūdinkite Liaudies fronto Prancūzijoje susidarymo aplinkybes ir priežastis.
  5. Kodėl Prancūzijoje ketvirtąjį dešimtmetį suaktyvėjo fašistai?