22 Lie

§ 10. Anglų kolonijų Šiaurės Amerikoje politinė ir ūkio padėtis XVIII a. viduryje. Nepriklausomybės deklaracija

Kolonizacija

1760m. trylikoje Atlanto pakrantės kolonijų gyveno jau 1,6 mln. žmonių, kurių penktadalis buvo negrai. Kolo­nistų sparčiai daugėjo dėl emigracijos. XVII a. į koloni­jas kėlėsi beveik vien anglai, o XVIII a. vis daugiau atvyk­davo airių, škotų ir vokiečių. Nemažą jų dalį sudarė „su­tartiniai tarnai”. Sparčiai plėtojosi kolonijų ūkis, augo mies­tai — Bostonas, Niujorkas, Filadelfija (Pensilvanijos kolo­nijoje).

Šiaurinių kolonijų ekonominė raida

Ūkio sankloda šiaurinės kolonijos gerokai skyrėsi nuo pietinių. Ir vienur, ir kitur vyravo žemdirbystė, ta­čiau Naujojoje Anglijoje didelę reikšmę įgavo laivininkys­tė, prekyba su užjūrio šalimis ir pramonė. Čia buvo stato­mi greitaeigiai buriniai laivai, lydomas ketus, gamina­mi stiklo ir geležies dirbiniai, iš cukranendrių melasos verdamas romas. Daug geležies buvo išlydoma Pensilvani­joje. Šiaurinės kolonijos išveždavo ketų, geležį ir jos dirbi­nius, romą, o jose pastatyti laivai sudarė trečdalį Angli­jos jūrų laivyno. Naujosios Anglijos pirkliai nuosavais laivais plaukiojo į Karibų jūros salas ir Afriką. Daugelis jų vertėsi vergų prekyba. Verslininkystę skatino purito­nų religija, kuri, kaip minėta, vienomis iš didžiausių dorybių skelbė darbštumą ir taupumą, o praturtėjimą lai­kė Dievo malonės ženklu. Šiaurinių kolonijų žemės ūky­je vyravo vidutinio dydžio ūkiai — fermos. Daugelis fer­merių nebuvo sklypų savininkai, o nuomojo juos iš stambių­jų žemvaldžių, kurie gavo didelius žemės plotus dovanų iš Anglijos karaliaus. Tačiau nuomos mokestis, primenantis fe­odalines rinkliavas, nebuvo didelis. Kitaip negu Europoje, čia toliau nuo pakrantės plytėjo nedirbamos žemės. Žemval­džio skriaudžiamas fermeris galėjo keltis į Vakarus ir ten įsikūręs pasidaryti skvateriu. Tiesa, kai kada rizikuodamas tapti indėnų auka.

Pietinių kolonijų ekonominė raida

Pietinėse kolonijose pramonė ir laivininkystė beveik nesiplėtojo. Nors ir jose buvo daug fermų, tačiau vyravo stam­bios plantacijos. Jų savininkai turėjo po keliolika, keliasde­šimt, o vienas kitas ir po šimtą vergų negrų, augino parda­vimui tabaką, augalus, iš kurių gaunamas indigas, ryžius ir medvilnę, šie augalai greitai nualindavo dirvą, ir vergval­džiams tekdavo užimti nedirbamus plotus, kurti naujas plantacijas. Todėl slinkti į Vakarus stumiant indėnus plan­tatoriai buvo suinteresuoti ne mažinu už skvaterius.

Gyvenimo sąlygos ir švietimas kolonijose

Toli gražu ne visi baltieji Šiaurės Amerikos gyventojai buvo vienodai turtingi, bet ten nebuvo ir tokio skurdo kaip Europoje, čia niekas nemirdavo badu, nekildavo ir alkanos prastuomenės gaivališku maistų, dažnų tuometinėje Angli­joje ir Prancūzijoje. Daugumos Šiaurės Amerikos baltųjų gy­venimo sąlygos buvo geresnės negu bet kurios kitos pasaulio šalies žmonių.

Kolonistai, ypač Naujojoje Anglijoje, buvo pakanka­mai raštingi. Puritonai didžiai vertino žinias ir mokslą, rūpinosi, kad ir berniukai, ir mergaitės mokėtų skaityti ir rašyti. Čia įsikūrė ir aukštųjų mokyklų — koledžų, – rengiančių daugiausia dvasininkus. Seniausias Harvar­do koledžas įsisteigė jau 1636 m. XVIII a. viduryje kolonijo­se jau veikė daug bibliotekų, buvo leidžiama keliasdešimt laikraščių.

Kolonijų valdymas

Išsilavinimas teikė galimybių dalyvauti visuomenės veikloje, būti išrinktam į atstovaujamuosius susirinkimus. Mat kiekviena iš 13 kolonijų turėjo plačią savivaldą. Angli­jos karaliaus skiriami gubernatoriai valdė remdamiesi kolo­nijų konstitucijomis (chartijomis), ir reikėjo, kad jų sprendi­mams pritartų atstovaujamieji susirinkimai. Beje, iš tikrųjų gubernatoriai dažnai savavaliaudavo, pažeidinėdavo charti­jas. Su tuo kolonistams teko taikstytis, nes tik Anglijos kariuomenė galėjo įveikti prancūzus ir atimti iš jų tokią vilio­jančią Luizianą.

Anglų-prancūzų karas

Lemiama kova dėl viešpatavimo Šiaurės Amerikoje įsi­liepsnojo Septynerių metų karo laikotarpiu. Nors prancūzus rėmė dauguma indėnų, tačiau kareivių jie turėjo kelis kar­tus mažiau nei anglai. Kanadoje ir Luizianoje gyveno ma­žiau nei 100 tūkst. baltųjų, o anglų kolonijose —- daugiau kaip milijonas. Ši persvara labiausiai ir lėmė Anglijos per­galę. Jai atiteko Kanada ir Luizianos dalis, esanti į rytus nuo Misisipės.

Kolonijų ūkinio gyvenimo suvaržymas

Pasibaigus Septynerių metų karui, 13 kolonijų gyvento­jai tikėjosi, kad jiems daugiau nebus kliūčių keltis į prijung­tas derlingas žemes ligi pat Misisipės. Tuo buvo suintere­suoti fermeriai, plantatoriai bei atvykstantys iš Europos nauji imigrantai, kurių vis daugėjo. Tačiau kitaip manė ir elgėsi Anglijos valdžia. Karalius Jurgis III ir jo ministrai siekė apriboti kolonijų savivaldą, gauti iš jų daugiau paja­mų Londono iždui. Jurgio III įsaku kolonistams buvo už­drausta be leidimo užiminėti žemes už Apalačų kalnų. An­glijos parlamentas išleido žyminės rinkliavos įstatymą. Rin­kliava buvo imama už prekybos sandėrių ir paveldėjimo dokumentus, įvairius spaudinius — laikraščius, knygas, skelbimus. Taip pat parlamento nutarimu buvo įvesti griežti kolonijų pramonės ir prekybos apribojimai. Pasipiktinę ko­lonistai atsisakė mokėti žyminę rinkliavą, ir valdžiai teko ją atšaukti.

Prekyba tarp kolonijų ir Anglijos (prekių vertė tūkst. svarų sterlingų)

KolonijaEksportas į AnglijąImportas iš Anglijos
1762 m.1774 m.1762 m.1774 m.
Naujoji Anglija45112250562
Niujorkas6080285438
Pensilvanija4070210625
Karolina180432200878
Džordžija6682357

 Anglijos muitų politika

Tačiau parlamentas, norėdamas atsigriebti, nustatė nau­jus muitus įvežamoms iš Anglijos prekėms. Tada prasidėjo anglų prekių boikotas — vietiniai pirkliai bei gyventojai ne­sutiko jų įvežti ir pirkti. Pasitaikydavo, kad miestuose įnir­šusi minia sunaikindavo anglų prekes ir susiremdavo su ka­raliaus kareiviais.

Žymūs kolonijų žmonės, kaip antai mokslininkas ir rašytojas B.Franklinas, įrodinėjo, kad Anglijos parla­mentas negalįs nustatyti mokesčių ir muitų jų gyvento­jams, kurie neturi savo atstovų tame parlamente. Vis daugiau kolonistų įsisąmonino, jog jie ne vien tik ang­lai, persikėlę už Atlanto, o jau nauja tautaamerikiečiai. Jeigu karalius ir parlamentas nepripažįsta jiems ly­gių teisių, tai lieka viena išeitis— atsiskirti nuo Anglijos. Boikotas buvo nuostolingas anglų pramonei ir preky­bai, bet karalius ir parlamentas nenusileido. 1774 m. ang­lų valdžia panaikino Masačūsetso savivaldą ir uždraudė prekybą per Bostono uostą, be to, pasiuntė į Ameriką nau­jų kariuomenės dalinių. Kolonijų savivaldos šalininkai savo ruožtu kaupė ginklus, kūrė savanorių būrius.

Džordžas VašingtonasKaro veiksmų pradžia

1775 m. Masačūsetse prasidėjo karo veiksmai, kurie pa­mažu persimetė ir į kitas kolonijas. Atsiskyrimas nuo Angli­jos pasidarė neišvengiamas, nors kolonijų atstovai jam ryžo­si ne iškart. Kurį laiką jie bandė susitarti, reikalaudami panaikinti pramonės bei prekybos varžymus ir neįvesti kolonijoms mokesčių bei muitų be šių sutikimo. Tačiau tokių nuolaidų karalius nedarė. Anglija įveikė Septynerių metų kare galingą Prancūziją, ir atrodė, kad jai nesunkiai pavyks ginkluota jėga priverst paklusti amerikiečius. Visų kolonijų atstovų kongresas, susirinkęs Filadelfijoje, nutarė iš sava­norių būrių sudaryti vieningą armiją. Jos vadu buvo paskir­tas turtingo Virdžinijos plantatoriaus sūnus Džordžas Va­šingtonas (1732—1799), įgijęs karinę patirtį kovose su indė­nais ir prancūzais. Kitas žingsnis buvo nepriklausomybės paskelbimas.

„Nepriklausomybės deklaracija

1776 m. liepos 4 d. kongresas priėmė „Nepriklauso­mybės deklaraciją”, kuri skelbė apie visišką 13 kolonijų at­siskyrimą nuo Anglijos ir savarankiškos valstybės sukū­rimą. Deklaraciją parengė įžymus mąstytojas ir politinis veikėjas Tomas Džefersonas (1743—1826). Joje buvo išdės­tytos priežastys, dėl kurių tolesnis kolonijų buvimas ka­raliaus valdžioje yra nebegalimas, ir pareikšta, kad koloni­jų ir Anglijos tarpusavio politinis ryšys visiškai nutraukiamas.

Deklaracija nustatė tokius naujos valstybės santvarkos pagrindus: „Mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės sukurti lygūs ir visi jie Kūrėjo apdovanoti neatima­momis teisėmis, kurioms priklauso gyvybė, laisvė ir laimės siekimas. Šioms teisėms garantuoti žmonės sudarė vyriau­sybes, kurių teisėtos valdžios šaltinis yra valdinių sutiki­mas. Jei kuri nors valdymo forma tampa pragaištinga jų tikslams, tai tauta turi teisę ją pakeisti arba panaikinti ir sudaryti naują vyriausybę, paremtą tokiu pagrindu ir tokiu valdžios sutvarkymu, kuris, tos tautos manymu, įstengs kiek galint labiau padėti jos saugumui ir laisvei”. Šie žodžiai reiš­kė iššūkį feodalinei santvarkai ir monarchams, kurie skelbė, kad jiems valdžią suteikė Dievas.

Deklaracijos mintys nebuvo koks nors Džefersono at­radimas. Jis apibendrino tai, ką propagavo XVIII a. Eu­ropos švietėjai. Ir ne vien švietėjai, ir ne tik Europos. Jau minėtas puritonų dvasininkas R. Viljamsas, šimtmečiupralenkdamas savo laikus, rašė: „Tauta turi teisę nusta­tyti ir įvesti tokią valdymo tvarką, kokia jai atrodo tin­kamiausia… Ir akivaizdu, kad tautos sukurti ir prie val­džios pastatyti valdymo organai negali jos turėti daugiau ir ilgesnį laiką, negu numatyta tautos susitarimu”. Ki­ta vertus, tai, kad kongresas pritarė Džefersono parašy­tai deklaracijai, rodė, kaip plačiai buvo įsišakniję tarp amerikiečių demokratijos ir respublikos siekiai.

Kovos su Anglija priežastis buvo ne tik ekonominiai ir politiniai prieštaravimai, bet ir naujos idėjos. Tačiau iš „Nepriklausomybės deklaracijos”, daugumai pietinių kolonijų atstovų reikalaujant, teko išmesti pastraipą, griežtai smerkiančių negrų vergiją. Mat vergijos panaikinimas galėjo visiškai nuskurdinti plantatorius. Tad laisvė nebuvo pripažin­ta „neatimama teise” negrams. Šis sprendimas beveik šimt­amečių uždelsė vergijos žlugimą JAV Pietuose ir turėjo didžiai žalingą poveikį visai 1776 m. susikūrusios valstybės raidai.

Klausimai

  1. Kuo skyrėsi šiaurinių ir pietinių kolonijų ekonominė raida?
  2. Kokios priežastys lėmė anglų pergalę prieš prancūzus Šiaurės Amerikoje?
  3. Paaiškinkite prekybos tarp kolonijų ir Anglijos santykį (remtis lentele)
  4. Kokius ūkio ir prekybos suvaržymus trylikoje kolonijų įvedė Anglijos parlamentas?
  5. Išvardykite pagrindinius „Nepriklausomybės deklaracijos“ teiginius.
  6. Kodėl iš „Nepriklausomybės deklaracijos“ teko išmesti teiginį, smerkiantį negrų vergiją?