22 Lie

§ 8. Anglijos vidaus ir užsienio politika XIX a. pirmoje pusėje

Buržuazijos ir darbininkijos formavimas

Svarbiausias pramonės perversmo rezultatas visuome­nėje buvo dviejų naujų sluoksnių (klasių) — pramonės bur­žuazijos ir darbininkijos — susiformavimas. Pirmoji iš jų įgijo reikšmingiausius ūkio veiklos svertus, kaupė vis didesnius turtus. Tačiau pramonininkai neturėjo savo ekonominę svarbą atitinkančios politinės įtakos parlamente ir vyriau­sybėje. Ten vyravo bajorai — stambieji žemvaldžiai -— ir bankininkai bei pirkliai.

Jau minėta, kad pramonės perversmo metais išaugę miestai ir gyvenvietės dažniausiai neturėdavo savo atstovų Bendruomenių rūmuose. Todėl pramonininkai siekė, kad pagaliau būtų įgyvendinta rinkimų sistemos reforma, kurios projektus daug kartų nevaisingai svarstė parlamentas. Rin­kimų teisės neturėjo samdomieji darbininkai. Kone visi jie stokojo reikiamų pajamų ir nekilnojamojo turto.

Darbininkų gyvenimo sąlygos

Tačiau darbininkijai iš pradžių labiausiai rūpėjo ne politiniai, o gyvenimo sąlygų klausimai. Pramonės per­versmo metais ji vertėsi sunkiai. Atlyginimai, tiesa, ap­skritai nemažėjo, daugelyje pramonės šakų net didėjo. Bet darbininkų šeimų bendros pajamos smuko, nes daugė­jo išlaidų. Anksčiau, būdami valstiečiai, kaimų bei mieste­lių amatininkai, jie turėdavo nors mažą sklypelį žemės, augino gyvulių, gyveno nuosavoje arba pigiai nuomojamo­je trobelėje. Susitelkę miestuose ir gyvenvietėse prie įmo­nių, jie netekdavo visų papildomų pajamų, turėdavo bran­giai mokėti už butą. Maisto produktai didelių miestų rin­kose taip pat būdavo daug brangesni negu mažuose mies­teliuose.

Vieninteliu pragyvenimo šaltiniu likus darbo užmokes­čiui, dirbti įmonėse teko ir darbininkų šeimų moterims bei vaikams nuo septynerių ar net penkerių metų. Jie gauda­vo mažesnį atlyginimą negu vyrai, o darbo laikas buvo toks pats ir kartais trukdavo net 18 val. Kaip tik pramonės per­versmo laikotarpiu plačiai paplito moterų ir vaikų darbas. Aptarnauti mašinoms nereikia daug jėgos ir patirties, tad prie jų galėjo dirbti silpnos moterys ir nesubrendę jau­nuoliai.

Fabrikų patalpos būdavo tvankios ir tamsios. Dėl darbo apsaugos ir higienos tada niekas nesuko sau galvos. Didėjo darbo įtampa, trumpėjo pertraukos. Mašinos nepailsdavo, tad privalėdavo nepavargti ir jas aptarnaujantys žmonės. Įmonių savininkai bei jų samdomi prižiūrėtojai savavaliaudavo, už menkiausią prasižengimą skirdavo darbininkams baudas, apgaudinėdavo juos išmokėdami atlyginimą. Darbi­ninkų būklę sunkino pasibaisėtinos buities sąlygos, nešvara ir alkoholizmas.

Luditų judėjimas

Darbininkijos nepasitenkinimas įgaudavo labai įvairių formų. XIX a. pradžioje ėmė plėtotis „mašinų naikintojų”, kitaip luditų, judėjimas. Luditų minios — darbininkai, o dar dažniau dėl fabriko gaminių konkurencijos nusigyvenę ama­tininkai — puldinėjo įmones, daužė jų mašinas, kai kada sudegindavo pastatus.

Valdžia tokias riaušes slopindavo, nemažai „mašinų nai­kintojų” buvo nuteista kalėti, keliolika nubausta mirtimi. Luditų veiksmai darbininkų būklės, suprantama, nepaleng­vino. Ir ne tik todėl, kad technikos pažanga tada negalėjo būti sustabdyta. Sunaikinus mašinas ir fabrikus, darbinin­kai likdavo be darbo ir visiškai neturėdavo pragyvenimo šal­tinio.

Luditų judėjimas baigėsi apie 1817 m. Darbininkai savo reikalams ginti padėjo kurti profesines sąjungas (tredjunionus). 1824 m. valdžia pripažino tredjunionų teisėtumą ir lei­do jiems viešai veikti.

Muitų ir rinkimų reformos

Kita vertus, buvo esminių ekonominių bei politinių klau­simų, kuriais darbininkų ir pramonininkų nuomonės su­tapo. Ir vieni, ir kiti reikalavo reformuoti rinkimų sistemą, taip pat panaikinti didelius muitus ii užsienio įvežamiems grūdams. Tokie muitai buvo naudingi stambiesiems žem­valdžiams ir jų nuomininkams fermeriams, nes leido išlai­kyti aukštas grūdų kainas ir gauti didžiules pajamas. Tuo tarpu duonos brangumas dar labiau sunkino varganą dar­bininkų padėtį ir vertė pramonininkus norom nenorom di­dinti darbo užmokestį. Taigi pramonininkai neprieštaravo, kad darbininkų gyvenimo sąlygos žemvaldžių sąskaita pagerėtų.

Vigų dauguma Bendruomenių rūmuose 1832 m. balsa­vo už rinkimų sistemos reformą. Diduma „supuvusių mies­telių” neteko teisės siųsti deputatus į parlamentą. Laisvos vietos atiteko pramonės perversmo metais išaugusiems miestams ir gyvenvietėms. Beveik dvigubai padidėjo rinkė­jų skaičius, bet liko gana aukštas turto cenzas, tad tik vienas kitas darbininkas turėjo teisę balsuoti. Vis dėlto re­formos reikšmė buvo didelė: ėmė nykti korupcija rinkimų metu ir parlamente, deputatai labiau paisė rinkėjų nuo­taikų.

Čartizmo sąjūdis

XIX a. 4-ame dešimtmetyje darbininkai pradėjo kovą dėl visuotinės rinkimų teisės. Buvo renkami parašai po doku­mentu (chartija) su tam tikrais reikalavimais parlamentui. Tris kartus (1839, 1842 ir 1848 m.) chartijos su milijonais parašų buvo įteiktos parlamentui, tačiau jis jų reikalavimų nepatenkino.

Šis sąjūdis gavo čartižmo vardą (čartistų organizacija — pirmoji istorijoje darbininkų partija). Kitas jo tikslas buvo palengvinti darbininkų padėtį. Kai kurie čartistai siūlė ne­įgyvendinamą dalyką — sugrąžinti visus darbininkus iš miestų į kaimus, prie žemės. Vis dėlto parlamentas ir vy­riausybė turėjo padalyti reikšmingų nuolaidų: panaikinti muitus grūdams, nustatyti amžių, nuo kurio vaikams lei­džiama dirbti įmonėse, uždrausti moterims ir vaikams dirb­ti kasyklose. Pagaliau darbo laiko trukmė buvo apribota 10 valandų. Čartistų veikla XIX a. viduryje užgeso, bet sustip­rėjo tredjunionai.

Konservatoriai ir liberalai

Politinė kova vyko taip pat tarp torių ir vigų, iš kurių pirmuosius imta vadinti konservatoriais, o antruosius — li­beralais. Siekiant išlaikyti bei sustiprinti savo įtaką, vie­niems ir kitiems tekdavo atsižvelgti į visuomenės nuotaikas bei poreikius. 1867 m. buvo įvykdyta nauja reforma: galuti­nai panaikintas atstovavimas „supuvusiems miesteliams” parlamente, sumažintas turto cenzas. Rinkėjų skaičius pa­didėjo beveik trigubai. Tačiau ligi visuotinės rinkimų teisės buvo dar toli.

Padėtis Anglijoje

Įvyko pasikeitimų ir Airijoje: nustota varžyti Katalikų bažnyčią. Katalikai airiai gavo rinkimų teisę, jų atstovų at­sirado Bendruomenių rūmuose. Tačiau Airijos beveik nepa­veikė pramonės perversmas, žemė toliau priklausė savinin­kams anglams. Airių valstiečiai gyveno kaimuose skursdami, net mirdavo badu. Airija buvo tarsi viena iš daugelio anglų kolonijinių valdų.

Anglijos ir Prancūzijos kova dėl kolonijų

XVIII a. vyko įnirtingos Anglijos ir Prancūzijos varžybos dėl vyravimo jūrose ir kolonijose. Jau amžiaus pradžioje, ka­re dėl Ispanijos įpėdinystės, Anglija atėmė iš Prancūzijos kai kurias valdas Amerikoje, o iš Ispanijos — visiškai nedi­delę, bet labai reikšmingą Gibraltaro teritoriją, atveriančią priėjimą prie Viduržemio jūros. XVIII a. 5-ame dešimtmety­je karai tarp Anglijos ir Prancūzijos atsinaujino. Lemiamas buvo Septynerių metų karas (1756—1763). Jam pasibaigus anglams atiteko visos prancūzų valdos Siaurės Amerikos že­myne, taip pat Indijoje. Tai lėmė ne tik ir ne tiek pažanges­nė Anglijos valstybės santvarka ir galinga pramonė, kiek jos vyriausybės dėmesys kariniam jūrų laivynui bei kolonijų nukariavimams. Prancūzijos absoliutinė monarchija nei anuo, nei tuo nesirūpino.

Anglijos kolonijinių valdų plėtimasis

Šiaurės Amerikos kolonijų atsiskyrimas ir JAV susikū­rimas sudavė skaudų smūgį Anglijos kolonijinei galybei. Ta­čiau anglai greitai atsigavo po patirtų nuostolių. Jie toliau stengėsi įsigalėti Indijoje. Jų persikėlėliai pradėjo kurtis ne­seniai atrastame Australijos žemyne, kuris virto milžiniška Didžiosios Britanijos kolonija. Keliautojai, iš kurių žymiau­sias buvo kapitonas Dž. Kukas, atrado daugybę salų Ramia­jame vandenyne. XVIII a. Anglija jau turėjo didžiausią ir geriausią pasaulyje burinį laivyną, su kuriuo negalėjo var­žytis nei Prancūzija, nei nusmukusios Ispanija ir Olandija. Anglijos pranašumą sudarė ir tai, kad jos, aktyviai dalyvau­jančios Europos politikoje ir karuose, tie karai nenunioko­davo. Paskutinį kartą svetimšalių kariuomenė buvo įsiver­žusi iš žemyno į Angliją XI a. Ir pačioje Europoje anglai dažniausiai stengėsi kariauti svetimomis rankomis: kursty­davo vienas valstybes prieš kitas, teikdavo savo sąjunginin­kams piniginę paramą ir visaip mėgino išlaikyti žemyne va­dinamąją jėgų pusiausvyrą.

Kaip tik siekdama neleisti įsigalėti Europoje kuriai nors vienai valstybei, Anglija atkakliai ir įnirtingai kovojo su Prancūzijos didžiąja revoliucija ir Napoleono I imperija. Ji buvo visų prieš Prancūziją nukreiptų sąjungų įkvėpėja ir organizatorė. Prancūzijos priešininkės Austrija, Rusija, Prū­sija ne kartą patyrė sunkius pralaimėjimus, o Didžioji Bri­tanija, atskirta jūrų ir saugoma galingo laivyno, buvo nepa­siekiama Napoleono I armijai.

Anglijos kolonijos XIX a.

1815 m. Napoleonas I buvo galutinai nugalėtas. Anglija prisijungė nemažai naujų turtingų kolonijų, kaip antai Ka­po teritoriją pietiniame Afrikos kyšulyje ir Ceilono salą prie Indijos. Ji ištisam šimtmečiui įsitvirtino jūrose kaip pirmau­janti valstybė. Burlaivius pamažu pakeitė garo laivai, ir tai dar labiau padidino Anglijos pranašumą. Iki XIX a. vidurio buvo baigta nukariauti Indija, pradėta skverbtis į Kiniją. Anglų pirkliai, prekės ir jūreiviai pasiekdavo atokiausias pa­saulio vietas.

Persikėlėlių kolonijos

Vienas iš Anglijos įtakos ir galybės ramsčių buvo persi­kėlėlių kolonijos. XIX a. šimtai tūkstančių praradusių žemę valstiečių, skurstančių darbininkų, taip pat ir pasiturinčių­jų sluoksnių žmonių ieškojo geresnio gyvenimo ir galimybių pralobti užjūrio šalyse. Persikėlėlių srautas plaukė į Kana­dą, Australiją ir Naująją Zelandiją. Jie dirbdavo derlingas, bet dirvonuojančias žemes, ieškodavo ir rasdavo naudingųjų iškasenų, kūrė miestus. Taip tolimuose žemynuose plito an­glų kalba ir kultūra, o prekių mainai su persikėlėlių koloni­jomis buvo didžiai naudingi metropolijai — Didžiajai Britanijai. Jų gyventojai — kolonistai — visada buvo pasiryžę ištremti bet kurių svetimšalių įsiveržimą, ginti tiek metropolijos, tiek savo interesus.

Klausimai

  1. Kokios buvo darbininkų gyvenimo sąlygos miestuose?
  2. Kodėl pramonės perversmo metu plito moterų ir vaikų darbas?
  3. Kokiais ekonominiais bei politiniais klausimais sutapo pramoninkų ir darbininkų nuomonė?
  4. Kuo skyrėsi čartizmo sąjūdis nuo luditų judėjimo?
  5. Kodėl Anglija buvo pranašesnė už kitas Europos valstybes kovoje dėl viešpatavimo kolonijose?
  6. Išvardykite XIX a. Anglijos kolonijas.
  7. Remdamiesi 3 lentele, nubraižykite diagramą „Gyventojų skaičiaus augimas Anglijoje, Škotijoje ir Airijoje“.

Gyventojų skaičiaus augimas Didžiojoje Britanijoje (mln.)

MetaiAnglija ir VelsasŠkotijaAirija
17506,41,42,4
18009,21,65,2
182012,22,16,8
1840162,68,2
1850182,96,6
186020,135,8
187022,83,35,4